2007 04 20 - 05 01 Matterhorn'as
Trečiadienis, 18 balandžio 2007
 













http://www.matterhorn-lithuania-climbing.blogspot.com/

Spausk čia - Panorama nuo Matterhorn'o (4478 m)

Ilgai planuota ir sunkiai organizuota ekspedicija įgauną neregėtą pagreitį ir jau šį penktadienį darni Genomo ir draugų komanda išvažiuoja įveikinėti sudėtingos ir labai įdomios viršūnės!
Iš anksto - sėkmės jiems ir baisiai lauksim žinių (kai tik jie išvažiuos, žinoma...)

hab. dr. admin. PB


Kelionės dalyviai (Genomas Club Team ir draugai):

1) Saulius Barauskas

2) Tatjana Kutyriova

3) Marina Kutyriova

4) Rolandas Žygas

5) Linas Šlepetys

6) Šarūnas Lapėnas

http://www.abramov.ru/tmp/Matterhorn.pdf

SMS ataskaita: 

2007-04-22 13:51
Sveiki, atvykom salyginai gerai :) ... Kelioneje turejom nuotykiu, kainavusiu 10 val. laiko :/ ... 
Apsistojom Tash miestelyje. Tai paskutine vieta, kur galima atvykti su masina. Pavalgom ir kylam i Zermat miesteli, kur nakvosim. Siandien aklimatizacijai paklisim iki Hornli kalnu trobeles (>3200 m)... Oras nerealus, svilina kaip vidyryje vasaros. Vazdai labai primena Kaukaza, tik tvarkingiau. Visi sveiki, nuotaikos geros. 
Linkejimai :) 
Saulius

2007-04-23 12:51
Sveiki, vakar buvo smagus pasivaiksciojimas. Kadangi isejome velai i marsruta, tai gryzome tik nakti. Pasiekus 3000 m auksti, nuskambejo grieztas Tankos balsas, liudijantis, kad saule jau prie horizonto ir metas sukti atgal. Su Linu uzsinesem visa svori, kiti dali. Kitas pakilimas bus lengvesnis, bet to pasekmes pajutom siandien, suprate, kad paliko tiek siltus drabuzius nakvynei, tiek higienos reikmenis :). Teko suktis :). To by continue...
Saulius

2007-04-23 13:20
Apie Zermatt: kainos vietomis dideles, bet yra ir geresniu nei Lietuvoj. Alus 5 fr (1 fr=2,16 Lt); Coca-Cola 3-4 fr... :). Labai brangus keltuvai. Siandien uz keltuva link Breithorn (3883 m) sumokejom 84 fr (dar vakar buvo 68, bet siandien baigesi sezonas ir pabrango). Siandien aukscio aklimatizacijai planuojam uzlipti i Breithorn (4164 m) irvel gryzti i Zermatt. Vakar barus uzdare pries pat nosi. Siandien planuojam speti laiku :))). Linkejimai...
Saulius

2007-04-23 18:04
Mes leidziames po sekmingo kopimo i Breithorna. Ilipom per 1:39, nusileidom per 1:19. Rytoj eisim i bazine stovykla.
Linas

2007-04-25 10:52
5 val. ryto. Saulius, Tania, Saras ir Rolas pradejo sturmuoti kalna. Linas ir as stebim juos is namelio. Oras kolkas nieko. Ryte buvo negraziu debesu aplink kalna. Kol kas tiek.
Linas (gal Marina is Lino tel.)

2007-04-25 11:37
Darius uznai kakaja zavtra u nas pogoda budet. Ocen vazno.
Marina is Lino tel.
Oras Zermatt'e čia ir čia

2007-04-25 12:13
Stebim ir palaikom rysi, lipa po truputi, jau netoli virsutinio namelio. Vietomis gilus sniegas, kad ir kaip statu.
Linas

2007-04-25 12:32
Mes su Marinka sedim HORNLI-Hute (hata Hornli) 3260 m. Po kojomis stebime 1600 m zemiau Zermat miesteli, cia visur labai statu.
Linas

2007-04-25 13:46
Saulius, Saras, Tania ir Rolas pasieke Solvney-hute (hata Solvay) 4003 m. Dabar ilsisi. Megins sturmuoti virsune.
Linas

2007-04-25 14:07
Ka tik pietrytiniu slaitu nuo Matterhorn'o nudardejo lavina, stai berasant dar viena, musiskai saugioje vietoje.
Linas

2007-04-25 15:27
Siandien nuspresta virsunes nesturmuot. Genomieciai liko nakvoti Solvney-hute. Labanakt.
Linas

2007-04-25 18:25
Sveiki, sedim Solvei namelyje (4000 m). Lipom keturiese: as rysyje su Saru ir Tanka su Rolu. Isejom ryte 5.00 val. vietiniu laiku. Labai neskubedami pasiekem 4 km 12:30. Pries mus kope sveicaras su kanadieciu. Jie pasiule kartu pabandyti per diena suvaikscioti pirmyn atgal. Sutikom, bet jau is anksto jautem, kad ju aklimatizacija ir pasiruosimas aukstesnis. Kopimas techniskai nepasirode sudetingas. Abi komandoslipa greitai kilo. Marsruto pradzioje tarp kuluaru kolegos pazere nemazai akmenu. Teko laukti kol jie praejo ta dali. Smarkiai atsilikom ir veliau eiti ju pedomis tapo gerokai sunkiau. Sniego ir ledo dalyje jautemes lyg baseine- zingsnis aukstyn, per du slydimas zemyn. Isijautusi saulute dare savo darba. Ten, kur visi eitu sniegu, ropstemes uolomis. Pagrindas kietesnis, nors pasak Saro stabiliu nepavadinsi: "kai imu uz akmens, laikau ne tik save, bet ir akmeni" :). Judame visa laika slenkancios saugos principu (kai lipa abu rysio dalyviai kartu). Pasiekem nameli isseke. Supratom, kad laiko iki virsaus ir atgal mazai. Sumazejes atidumas siame marsrute mano supratimu gali tureti rimtu pasekmiu. Nuspresta pernakvoti ir rytoj svieziom jegom kilti i virsune.
Ka tik pabudom is miego. Dabar guliu siltai (ir slapiai :/...) po pukine striuke ir pora vietiniu anklodziu. Rolas verda valgyt. Atostogos juk... :))). Linkejimai...
Saulius

2007-04-26 10:02 ir 10:15
Savijauta puiki, jėgų pilna. Aplinkui vėjo beveik nėra po truputį sninga.
Rysi palaikome radijo stateles pagalba, oras gereja, kopejai lipa aukstyn, sniegas nakti susalo, taigi kopt lengviau. Vakar kope prancuzas (sveicaras) ir kanadietis.
Linas

2007-04-26 13:18
Musiskai netoli virsunes.
Linas

2007-04-26 13:49
Graziausia Europos virsune Matterhorn'as iveikta!
Linas

2007-04-26 23:29
Dar leidziasi nuo kalno, as reguliuoju is apacios krypti, jei viskas bus tvarkoje iki ryto nusileis.
Linas

2007-04-27 04:55
Pagaliau visi nusileido iki Hornley-hute.
Linas

2007-04-27 11:09
Sveiki visi. Linas turbut jau parase...
Trumpai- vakar i virsune isejom - 7:00. Nusileidom i bazini nameli siandien 4:00. Su oru nesiseke, prastas matomumas. Ilgai klaidziojom ieskodami nusileidimo krypties. Visi sveiki, isseke, laimingi...
Linkejimai. Daugiau ziniu gryzus. Pavalgom ir i miesta kulturintis :)
Saulius

2007-04-29 16:56
Jau vaziuojam namo.
Linas


Dienoraštis

04.20
Kelionės pradžia. Pajudam iš Vilniaus su melsvos spalvos Dodžu. Vietos pakankamai daug mūsų penkių žmonių grupei. Kaip ir nieko ypatingo. Lenkiją kertam naktį.

04.21
05.30 kelių eismo įvykis. Mūsų mašina kažkokiu būdu pasuko į šalikelę. Kažkas atsitiko. Sprogo priekinė padanga. Mašina vėl gi kažkodėl užmetė į kairę (na lėvo). Ji trenkėsi šonu į pakelės tvorą ir nubraukė visą šoną, kartu pasiimdama ir vairuotojo durų rankenėlę. Ir tik tuo metu vairavusio Lino pastangom buvo gražinta atgal į kelią, ir sėkmingai sustabdyta saugioje vietoje. Visi kiti įvykio metu kuo puikiausiai miegojo. Triukšmas mus pažadino. Išlipus iš mašinos dar paaiškėjo, kad reiks keisti ir antrąjį ratą. Ratlankis įlenktas ir padanga pažeista.
Išlipus iš mašinos,  žodį kurį mes galėjom ištarti pamatę mašiną buvo iš raidės B.Ir visi kaip susitarę kartojom šį žodį pamatę pasekmes po susilietimo su pakelės tvora. Apsiraminę po ritinio šoko  pradėjom sukti galvą apie tolimesnius veiksmus. Tatjanos pagrindinė mintis buvo kaip pranešti apie įvykį  mašinos savininkui(broliui). Saulius kūrė tolimesnę strategiją kaip išsikapstyti iš esamos padėties ir judėti toliau. Aš ir Linas bandėm pakeisti ratą, bet nieko nesigavo. Vienu žodžiu nieks namo nenorėjo. Noras buvo vienas judėti toliau link Šveicarijos.
Išsikvietėm policiją, kad užfiksuotu eismo įvykį. Tikėjomės nugręžti draudimą už mūsų netikėtą ir nelaimingą įvykį. Kitas klausimas mus kankino. Ar praleis per sieną vokiečiai ir šveicarai techniškai netvarkingą mašiną. Policijai sumokėjom baudą. Mūsų mašiną nuvilko į servizą. Ratus pakeitėm. Pajudėjom toliau. Sumanių vyrų dėka mašina buvo nupoliruota su nuo saulės skirtu kremu. Vaizdelis pagerėjo.Net gi labai. Mašinos akcijos ženkliai išaugo. Linas net rankenėlę su “moment” klijais priklijavo. Funkcijų ji neatlikinėjo jokių, bet vizualiai ji kabėjo. Abejonių nekėlė, kad mus turi praleisti per sieną.
Tai tiek! Varom toliau!
Tos pačios  dienos vėlyvas vakaras. 23.30 mes Vokietijos- Šveicarijos pasienyje. Muitinė. Pergyvenam dėl mašinos. Ar įleis? Bet viskas buvo gerokai įdomiau!
Ateina pasienio policininkas ir kažkodėl ištaria mano pavardę. Po teigiamo mano atsakymo  į užduotą klausimą išsiveda. Nusiveda į skyrių. Nieko nesuprantu! Kalbų tų kurias jie moka  -nesuprantu! Moku tas kurias išmokau. Demonstratyviai užsideda gumines pirštines. Liepė nusirengti. Pradėjo kraustyti daiktus. Pradėjo aiškėt, kad tai visiškas šūdas. Visus mano drabužius išnarpliojo. Suprantu, kad blogai, bet dar ramus.
Ateina pareigūnas su kažkokia byla. Išsitraukia nuotrauką ir įdėmiai mane nagrinėja. Aš stoviu visiškai nuogas. Prieš mane du pareigūnai. Dėmesys begalinis. Po ilgo panašumų ieškojimo jie nusprendžia ne mano naudai. Aš jau pradėjau suprasti vokiškai. Aplinkybės privertė. Supratau, kad pagavo. Bet kodėl mane – dar ne!
Liepė apsirengti. Daiktų iškraustytu iš kišenių susirinkti neleido. Liepė eiti. Ir mano didėliai nuostabai į kamerą. Tada jau supratau, kad visai nieko nesuprantu. Vidinis šokas.
Aš jiems bandžiau išaiškinti, kad tai ne aš. O jie – mes turim viską patikrinti ir išsiaiškinti.
Sėdžiu kameroj . Visai ne kas. Noriu rūkyti. Noriu vertėjo. Šūdas!
Atsidaro kameros durys. Ir pasirodo Saulius. Sunku aprašyti tą jausmą. Bet neatsimenu savo ilgoj istorijoj , kad taip džiaugčiausi pamatęs žmogų. Pamaniau, kad jau viskas. Vos neapkabinau jo. Bet Saulius atėjo mane tiesiog apraminti ir paaiškino, kad viskas tvarkoj. Mane paleis. Tik liko dar kelios procedūros, formalumai. Vienas iš jų pirštų antspaudų nuėmimas ir patikrinimas.
Ramybė pasirodė. Atsirado viltis, kad tai nuotykis. Kaip tai  bebuvo, bet norėjau atgal į mašiną. Ten ramiau.
Laikas ėjo lėtai. Pykau ant Vokiečių muitininkų ir ant visos tvarkos. Suvokimas jau sakė – viskas tvarkoj. Bet aš dar ne mašinoj. Noriu rūkyti!
Paleido! Grįžau į mašiną. Parūkiau. O po to lūžau emociškai ir fiziškai išsekęs.

04.22
Šveicarija. Naktis. Mes pavargę.
Nutarėm po begalinės kelionės pamiegoti. Visi ankstyvą rytą išlūžome. 11.00 prabudome ir kai susitarę.
Susitikom su Šaru . Bendras apsitarimas. Ir nusprendžiam užmesti “zabroskę” kuo arčiau Hornej namuko.
Su keltuvais pakylam vielai. Tai reiškė, kad leistis reiks savo kojom ir su tamsa.
Nuo keltuvų pakilom iki 2900m aukščio ir nutarėm toliau nekilti nes tamsa jau buvo ne už kalnų. Diskusijų buvo įvairių, bet sveikas protas nugalėjo. Palikom didžiąją dalį daiktų po akmenimis. Stengėmės kuo geriau užmaskuoti, nes aplinkui skraidžiojo varnos. Ir jos kėlė mums įtarimą.
Leidomės žemyn. Tik leisdamiesi supratome koks ilgas kelias butu kilti be keltuvų pagalbos. Jie nors ir brangūs, bet kojų dalią palengvina. Ir stipriai.
Nusileidome nesunkiai. Bet pavargom. Vėlyva vakarienė. Naktipiečius virėm jau gerokai po vidurnakčio.
Miegot!
Rolas

04.23
Atsikėliau pašildžius saulutei. Miegojau lauke įlindęs į maišą, visas suprakaitavęs. Neskubėdami atsikėlėme, pavalgėm ir pagal planą išėjome lipti į Braitchorno kalną. Norint užlipti į jį reikia naudotis keltuvu. Atėję prie keltuvų pamatėme, kad pasikėlimas pabrangęs, paverkę kruvinomis ašaromis dėl nežmoniškų kainų (84 Šveicarijos frankai ), visgi turėjome kilti. Reikėjo aklimatizacijos. Suplojome tuos frankus, pakilome iki viršūnės nesunkiai. Galva sukosi nežymiai. Viršūnės aukštis 4164 m. Pasisukinėję viršūnėje nusileidome iki keltuvų ir į kempingą. Nuo keltuvo iki viršūnės ėjome 1.40 val., leidomės apie 1 val. Tai buvo poilsinė diena, visi geros nuotaikos. Prisipirkom limonado.
Linas

04.24
O DABAR ŠARAS RAŠO!!!
Budintieji keliasi 6.00 ryto( Šveicarijos laiku). Likusieji keliasi apie 7.00.
Miegojome Zermatto kempinge, Linas miegojo po atviru dangum – arčiau gamtos.
Detalė: Prieš einant miegoti 23.04 vakarę sutemus paeiliui Rolas, Saulius, o paskui ir aš, ėjom su gamta pasišnekėti į artimiausia kalną. Nes stotyje tualetas buvo uždarytas nuo kažkur 19.30.
Toliau: atsikėlus užvalgėm pusryčius, subėgiojom į geležinkelio stoties tuliką ir susikrovę visą likusią įrangą ir maistą apie 8.00 val. pajudėjom link lifto. Nusipirkom lifto korteles (28 frankai)  į vieną pusę iki Shwarcsee stotelės  nuo kurios ir tęsėm savo kopimą link Hornli namelio. Liposi normaliai. Praėjome geležinius pakabintus ant uolų takelius, paskui susirūpinom, - ar varnos mūsų iš ankščiau paliktų daiktų kalnuose neištampė. Tai paspartino žingsnį, nes kaip tik į tą pusę būrelis varnų nulėkė. Linas ir aš pasiekėm daiktus pirmi. Nukrovėm uždėtus plokščius akmenis. Linas griebė savo polietileninį maišelį su jo šalmu, aprašais, žumaru, karabinais, benzinu ir t.t.. Maišelis aišku plyšo ir viskas nulėkė  kokį 100m tiesiai žemyn nuo stačios sienos. Priėjęs Saulius iš karto griebėsi gelbėjimo darbų. Nes benzas buvo mums svarbus sniegui tirpdyti. Pakabinęs virvę nusileido 100m siena iki pirmų atsikišusiu uolų, kur dalis daiktų ir užstrigo. Toliau leistis virvių neužteko, na ir būtų gavęs per didelis gryno žumaravimosi aukštis. Linas nubėgo atgal didelį lanką, kad pabandyti iš apačios susirinkti likusius daiktus.Po pusės dienos vargo jam pavyko rasti savo Šalmą ir dujas. Nebuvo rasta : 3 karabinai, žumaras, lašelis, benzo butelis.
Kol Saulius su Tanka užsiiminėjo ekrstrimaliu sportu beieškodami nukritusių Lino daiktų (Saulius besižumaruodamas per dvi suristas virves pjovė savo virvę į aštrią uolos briauną pusiau kabėdamas ore), aš pagalvojau, kad tai labai įdomus užsiėmimas – stebėti visą tai iš šono. Bet reikia judėti pirmyn ir naudingai leisti savo laiką.
Susiruošėm ir ramiai su Manka ir Rolu pajudėjom link Hornli namelio su pirmuoju nešuliu. Kilimas buvo gan status ir sunkus, Mankos pasitikėjimas savimi kažkaip iš karto atslūgo ir iš bendro vaizdo susidarė įspūdis, kad jei čia ir prasidėjo alpinizmas. Aš ėjau pirmas, vietomis tikrai statu ir tikrai reikdavo apsidairyti ir pasitikslinti savo padėti saugumo atžvilgiu. Matėsi seni pėdsakai sniege. Tie pėdsakai padėjo orientuotis, kad nenugrybauti i šoną. Takelis labai vingiuotas, vietomis pakabintos virvės, gan statu.
Per pusantros valandos pasiekėm namelį. Viskas uždaryta, nieko nėra, tualetas iki puses suledėjęs sniege, visi klozetai visiškai po ledu arba pilnai užpildyti ledo. Tik vienas buvo prieinamas ir neužšalęs.
Prisipylėm termosus tirpstančiu sniego vandeniu nuo uolu saules pusėje, nes nežinojom kuro padėties (kiek liko nuo to, kas nuskrido žemyn nuo olos). Bijojom, kad visas mūsų kuras buvo paaukotas kalno papėdėje (nukrito).
Tas Hornli namelis tai tikras viešbutis, kuris buna žiemos metu uždarytas visiškai, bet pastato šonas iš Zermatt-o pusės pasirodo buvo įrengtas kaip avarinės patalpos, t.y. jei kam labai reikia, tai galima ten „įeiti“- įlipti kopėčiomis per avarinį langą ir pernakvoti.
Prisisėmę vandens apžiūrėjom patalpas, gan neblogai. Apžiūrėję įvertinom ir prisėdę aptarėm, tada susiruošėm eiti žemyn, kai pamatėm Saulių užlipanti su Tanka, tai nutarėm jų palaukti. Jų sulaukę viska dar karta kartu apžiūrėjom ir nutarėm leistis žemyn pasiimti antros krovinio dalies. Lino dar niekur nesimatė. Linas buvo nuėjęs atgal ir iš kalno apačios bandė dalipti iki nukritusių daiktų, tai gan didelis ir pavojingas kelio gabalas.
Tada visi kartu pradėjom leistis žemyn ir sutikom du kylančius žmones. Tai nelabai daug kalbantis šveicaras ir jaunas kanadietis, kalbantis prancūziškai.
Užmezgėm kontaktą, bet naudingos informacijos nepavyko iš jų ištraukti.
Nusileidom žemyn, pasiruošėm likusius daiktus ir atsirado Linas, kažką tai rado (buteliuką benzino)...
Užlipom vėl visi aukštyn link Hornli viešbučio ir pasitalpinom tose avarinėse patalpose.
Tos patalpos gan neblogos, yra gultai, nemaža patalpa su dideliu stalu ir virtuve. Virtuvė aišku ne stebuklas, bet nebloga, mūsų atveju tai buvo stebuklas. Buvo dujinė viryklė, kažkiek tai dujų balione, tai laimingai prisitirpdėm daug sniego. Paskui radom užrašą, kur parašytos kainos, kiek reikia savanoriškai įmesti pinigų per žmogų už naudojimąsi tomis patalpomis (atrodo apie 30 eurų už parą ar kažkas panašaus), bet mes draugiški lietuviai, tikime tautų draugyste, jautėmės pakviestais svečiais...
Ten jau buvo įsukūrę šveicaras su jaunu kanadiečiu. Pradėjom su jais kalbėtis, kartu tirpdyti sniegą, daryti valgyti. Įsikalbėjus su jais jie pradėjo į mus draugiškai žiūrėti ir netgi pradėjo patarinėti ką imti su savimi ir ko ne, ir dar kažkurias kopimo detales.
Tas šveicaras, kiek supratau, buvo neoficialus vedlys, kuris tempėsi tą jauną kanadietį su savim link viršūnes. Tempęsi tikrąją tą žodžio prasme, bet aš iškarto supratau, kad tas jaunuolis iš Kanados gal ir visiškai žalias, bet jų kondicija buvo labai aukštame lygyje. Jie planavo per vieną dieną sulaipioti į kalną ir pasiūlė mums prisijungti. Jie patarė nieko su savimi neimti..., mūsų planai buvo kitokie, labiau atitiko mūsų realią padėtį, o padėtis buvo ta, kad be mažiausiai vienos arba dviejų nakvynių mes kopimo neįsivaizdavom. Po jų įtikinančios agitacijos vis tiek logiškai pamastę nusprendėm pasiimti miegmaišius ir atitinkamai maisto kopimui su nakvyne.
Su šveicaru susitarėm, kad kopsim paskui juos iki tol kol atlaikysim tempą, o jei atsilikim, kad jie mūsų nelauktu. Jis perspėjo, kad nakvynė Solvai namelyje jo supratimu yra negerai, jis sakė, kad labai nesaugu ir plius altitudė (virs 4000m.). Mes jo klausėm atidžiai, bet galvojom savo.
Naudinga buvo, kad jis paaiškino kiek mums įrangos reikia imti. Tai daug ką atmetėm, ir dar, kad parodys rytoj iš ryto pradinį, sunkiai randamą kelią.
Skaniai pavalgėm, nes aš buvau virėju. Labai apgailestavom, bet nusprendėm, kad Linas su Mankia pasilieka. Nes Mankai aiškiai užteko to pakilimo iki Hornli viešbučio ir ji tikrai toliau lipti atsisakė. Na ir vaizdas išėjus iš budelės geras, rimtas, maža tikrai nepasirodė, beveik sienos iš karto kyla tiesiai į viršų ir toks beveik visas kelias iki tolimos viršūnės. Sunku net pačiam buvo išsivaizduoti, bet mintis ta, kad žinai, kad kalnas yra lipamas.
Tai ta durna padėtis, kad negalėjom imti žmogaus be poros. Tai buvo nuspręsta, kad kops dvi poros – dvejais ryšiais: Saulius su manim (su Šarunu) ir Tanka su Rolu. Saulius pirmas (kamikadzė)
Susiruošėm kiek galėjom ir sugulėm dviem aukštais į gultus...
Rytoj anksti keltis...
Šaras

Nesulaukus Šaro žodžio buvo darašyta

Pajudėjom žemyn likusių daiktų pasiimti. Su katėm leistis buvo saugiau, bet sniegas jau lipo prie jų. O ir nusiimti tingėjosi. Pakeliui pasitikom Saulių ir Tanią. Kiek galėjo Lino daiktus išmėtytus aprinko, Bet ne viską. Buvo aišku, kad litrinis benzino butelis sudužo ir mes praradom jį. Kai sutikom juos , netoli buvom nuėję. Nutarėm palaukti jų ir leistis likusių daiktų visi kartu. Nusileidimas truko pusvalandį.
Poilsio minutė. Tolumoje matėsi Linas, judantis link mūsų. Pasirodžius jam veido išraiška buvo ne kokia. Ne ką žin ką ir surinko. Šalmas buvo rankose ir aplankstytas benzino buteliukas.
Susikrovėm likusius daiktus ir vėl į viršų nušutinom.
Namelis. Visi sėdim viduje. Nerimą išreiškė Manka. Jos manymu – ji buvo nepasiruošusi psichologiškai šiam kalnui. Per didelis baimės jausmas. Saulius su Manka dar išėjo apsižiūrėti maršruto pradžios. Kaip ir Manka dar norėjo pažiūrėti į savo galimybes. Sugrįžusi tvirtai pasakė, kad nelips. Vienas ryšys subyrėjo.
Slogi nuotaika. Tirpdom namelio dujomis sniegą. Aplink zuja du užsieniečiai. Sprendimą priimti apie rytdienos maršrutą ir grupės sudėti priimti buvo sunku. Vadas nusprendžia iš lipančių sąrašo išbraukti Liną. Linas pasirodė išsiblaškęs ir neatsargus. Ir, kad mobiliai judėti ryšius reikėjo formuoti po du žmones į vieną ryšį. Linas sprendimą priėmė su skausmu, bet neprieštaravo. Nieks iš likusių dalyvių sprendimo nebandė svarstyti. Kaip ir paliko vado valioj. Manau kalnas visiem kėlė nerimą ir dauguma galvojo tik apie savo kailį ir apie savo saugumą. Tikrai tuo momentu nesusimasčiau apie Lino savijauta ir, kad galima kažkaip kitaip tai išspręsti. Lino neatsargumo bruožai jau prieš kelionę visiem buvo žinomi.
Prancūziškai šnekantys žmonės pasiūlė kartu pradėti maršrutą. Jie žinojo maršruto pradžią. O mums tai buvo naudinga. Bet susitarėm ir tai, jai mes atsilikinėsime – toliau lipsim atskirai.
Prasidėjo pasiruošimas. Inventoriaus rūšiavimas.
Miegot nuėjome vielai. Dauguma skundėsi, kad negalėjo užmigti. Bent jau aš lengvai užmigau.
Rolas

04.25
Rašo Manka. Visą dieną aš ir Linas praleidom namelyje. Oras  pradėjo gęsti. Stebėjom kaip mūsiškiai  lipa į kalną. Dalipo iki gelbėtojų namelio ir ten nakvos. Jai oras visiškai nesuges, ryte šturmuos viršūnę.
Nelabai yra ką veikti. Visą dieną žiūrėjom pro žiūronus. Jau akys pavargo.
Dėl ko aš Nelipau? Greičiausiai nesu morališkai ir fiziškai pasiruošusi šiam kalnui, o kalnas įspūdingas. Kaip drakono dantis. Aukštas, pakankamai status, daug uolų(sutrupėjusių). Iš arti jis atrodo visiškai sutrupėjęs. Kaip Saulius sakė: ”visi akmenys gyvi”. Vaizdas iš namuko stebuklingas. Iš vienos pusės Materchornas visu savo grožiu, iš kitos – po kojomis miestelis.
Lino nuotaika ne kokia. Visą dieną be veiksmo. Tokia kančia. Rytoj tai pat visą dieną tupėsim namelyje, akis gadinsim. Norisi, kad jie greičiau nusileistu!!!
Ką tik grįžo kanadietis ir šveicaras. Jie kartu su mūsiškiais lipo į kalną, bet jiems sekėsi greičiau. Jie suspėjo užlipti į viršūnę ir grįžti 22.00. Atrodė labai pavargę. Sako buvo sunku. Oras sugedo. Kalno viršūnės visai nesimato. Visur tamsūs debesys. Girdėjom kaip griaudėjo perkūnija.
Rytoj lauksim savų.
Marina

04.25
05.00 išėjom iš namuko. Iš vakaro buvom susitarę eiti trim ryšiais. Prancūziškai šnekantis ryšis pasiūlė išeiti kartu. Jie žinojo maršrutą. Mes aišku sutikom, kad mums parodytu nors pradžia maršruto. Nors ir suvokėm akmenų krušą.
Sprendimas aiškus. Reikia judėti. Išėjom!
Aštuoni maži žiburėliai juda link maršruto pradžios. Iš paskos palydintis žiburėlis – Manka.
Pirmos stacionariai pakabintos virvės. Kabinamės į jas ir mes jau maršrute. Kylam stačiais sniego šlaitais, uolomis ir nei sniego, nei ledo turinčiais kuluarais. Kaip ir sniego tokiu metu laiku turėtu būti daugiau. Bet ...
Kaip ir tikėjomės prancūziškai šnekantis ryšis mus aplenkė. Iš viršaus leisdami akmenis ir atskilusio ledo gabalus. Kol jie lipo kuluarais, mes slėpėmės už uolų. Jų buvo tik du.  O kas būna vasara, kai šniūrais kyla į šį kalną?
Jie atitrūko nuo mūsų. Toliau mes judėjom savarankiškai. Maršrutas buvo aiškus. Manau daugiausia problemų yra pataikyti pačioje pradžioje į  kai kuriuos kuluarus, kad tinkamai išvestu ant kalno keteros. Kuria ir eina pagrindinis maršrutas į Materchorno viršų. Einant teisingo maršruto kryptimi pakankamai daug paliktų kilpų ir virvagalių. Mes juos panaudojom kaip taškus kylant judančiu ryšiu. Pakilimas status. Kristi yra tikrai kur. Reikalaujantis daug fizinių pastangų ir baimės. Kilom lėtai, bet be minčių, kad mes negalim įkopti į šį kalną.
Sniego buvo. Jis atrodė viliojančiai. Bet vos tik pabandžius juo vanoti į viršų – fantazija užkart išgaruodavo. Tik pastačius žingsnį – prasmegdavai žemiau kelių. Jis buvo nesusiplakęs, o kiauras. Jausdavai, kad po viršutine pluta nieko nėra. Gal kokie keli kristalai. Sniegas šlapias. Šlaitai lavininiai. Uolomis judėti buvo daug greičiau, nors ir akmenys gyvi. Prieš paimdamas kibį į rankas patikrindavai ar jis kartais tavęs nenusives Į apačią.
Ledkirčiai pasidarė nereikalingi. Jie daugiau trukdė nei padėjo lipti į viršų. Naudojom vadinamus ledo įrankius. Bet iš kitos pusės labai tingėjosi nusiimti kuprinę ir juos paslėpti. O kai jie trukdo – dažniausiai pradedi juos mėtyti. Šaras tai padarė pirmas. Dirželis atsikabino ir ledkirtis išėjo negrįžtamai. Atkreipkit dėmesį kas skaitot – Petckelio dirželiai nepatikimi!
Judam ketera. Du ryšiai lėtai juda link namelio 4000m aukštyje. Namukas jau seniai matėsi, bet kelias link jo davėsi sunkiai. Eilini karta suvokiau, kad nereikia mintimis jo artinti. Vis norisi numatyti kuo trumpesnį laiką. Bet iki jo tiek , kiek kojos pajėgios tave nunešti. 13.30 mes pasiekėm namuką. Tuo tarpu iš apačios atėjo žinia, kad anas ryšis pasiekė viršūnę. Tai nebuvo keista, Prancūziškai šnekantis ryšis buvo daug stipriau fiziškai pasirengęs. Tai jautėsi nuo pradžių.
Pietūs. Arbatos virimas Troškulys nežmoniškas. Jaučiasi nuovargis. Judėti toliau link viršūnės dar nepamirštas. Po pietų planuojam judėti toliau.
Pietūs ir visi apsnūdome. Mintis lipti toliau nuėjo link rytojaus. Civilizacija žmogų gadina. Atsiranda saugumo jausmas ir alternatyvos. Kai turi pasirinkimą, kažkodėl renkiesi lengviausia. Viršūnę mes pamatysim rytoj!

Išlūžom. Pažadino stiprus trenksmas į namuką. Nušokau nuo lovos (antro aukšto) ir išbėgau į lauką. Netikėtas trenksmas buvo panašus į visišką katastrofą. Kai kam pasirodė prabudimo momentu net namelio pasvirimas. Bet tai buvo greičiausia atitrūkusio akmens nuo šalia stovinčios uolos. Kuris visu savo pajėgumu bandė pramušti namelio skardinį stogą. Sukeldamas daug naujų pojūčių.
Pasirodė viršūnės nugalėtojai. 16.00 jie stovėjo ant namelio slenksčio. Atrodė pavargę, bet sustoti neketino. Leidosi žemyn.
O pas mus toliau tesėsi poilsis. Tirpdėm sniegą ir ruošėm vandenį rytdienos žygiui. Tai darėm namuke. Jautėsi benzino smarvė. Durys pastoviai praviros. Bet benzino trūkumas nedavė kitaip daryti. Be vandens tik į apačią.
Anksti nuėjom miegot. Gal ir nevalgę, bet užtat išsimiegoję.
Rolas

04.26
Rašau ne tą pačia dieną, todėl biški sunkoka prisiminti ką gi mes tada veikėm. Na bandau parašyti. O mes gi tą dieną užlipom i MATERCHORNĄ!!!
Planas buvo toks – miegam iki 05.00 , išeinam 06.00 šturmuoti. Nieko panašaus. Išėjome 06.45. Buitiniai rūpesčiai :). Ėjom ryšiais Saulius ir Šaras, aš ir Rolas. Status šlaitas, vietomis ėjome sniegu (pradžioj nuo namuko), šudinas sniegas, viršuje kietas, o giliau purus ir vos laikantis ant akmenų. Tik pradėjus lipti, Saulius pirmas, ir pasigirsta keisti garsai ir tiesiai į Rolą atlekia Sauliaus ledkirtis ir sėkmingai nulekia toliau. Jų rišis liko be ledkirčių, nes dieną prieš, tas pats atsitiko Šarui ( reiškiam pasipiktinimą “Petzl” firmai). Pats lipimas nuo namuko sniegu, paskui uolomis. Vietomis yra taškų. Patys nedarėm, naudojomės jau esamais. Man kaip prastai ledų lipikei  buvo pakankamai sunku. Atradau naują laipiojimo būdą (o gal ir ne) – keliais visai patogu ir nereikalauja ypatingų fizinių sugebėjimų.
Pamiršau - oras iš ryto buvo geras, šaltukas, matomumas puikus, nestiprus vėjas. Tą dieną į viršūnę lipom tik mes(gerai).
Tatjana

Paskutinis statusis etapas prieš viršūnę. Ten stacionariai iškabintos virvės. Jomis aišku, kad mes naudojomės. Papildomai saugai naudojome čiuptukus. Kas 15-20 metrus juos reikėjo perkabinti. Nebuvo labai sudėtinga. Jautėmės gan saugiai. Bet pats kopimas ėjosi gan lėtai. Trūko fizinio pasiruošimo.
Kylant paskutinius šimtą metrų galutinai oras sugedo. Atėjo šikna. Maršrutas matėsi. Kas 20-25 metrai yra sukali galingi kabliai. Orientuotis galima pagal juos.
Staiga pamatėm, kad viršui kažkas stovi. Aš asmeniškai laukiau kol pasimatys kryžius. Tai būtu viršūnė. Bet pamatėm žmogaus ūgio kažkokią skulptūrą. Tai buvo vienuolis. Nežinau kokia jo prasmė. Bet tai buvo Šveicariškos viršūnės simbolis. Viskas mes viršuje. 13.00 toks pasiektas laikas.
Šis kalnas turi dvi vadinamas viršūnes. Viena Itališka, kita Šveicariška. Italų viršūne simbolizuoja kryžius. Mačiau aš tą kryžių. Jis nebuvo labai toli. Gal kokių 50 metrų. Bet iki jo tingėjau eiti. Matomumas prastas, o mintys sukosi apie ilgą nusileidimą į apačią. Saulius su Šaru dar įkalbinėjo judėti link kryžiaus, bet man pakako aukščiausio taško ir to vienuolio. Kaip ir jaučiausi viršūnėje. Didelio džiaugsmo nejutau. Net nežinau kodėl. Eilinį kartą būdamas viršūnėje negalėjau pasidžiaugti tuo grožiu, kurį galėjau pamatyti. Aišku buvo gaila, bet mintys kalbėjo kitką. Laikas leistis. Nusileidimas nuo šio kalno ne ką trumpesnis už pakilimą. Nuovargis jautėsi, o tai kelia papildomą pavojų. Norėjosi su šviesa nusileisti nuo šio kalno. Tamsoje orientuotis nelabai suvokiau kaip tai reiks daryti. Bandėm dar laukti prašviesėjimo, bet veltui. Laikas ėjo ne mūsų naudai. Pabuvę kažkur valandą, patraukėm žemyn.
Saugumo sumetimais naudojome savas virves (diulferiavom  žemyn). Tai kaip ir saugu, bet užėmė papildomai laiko. Sėdėjome debesyje, matomumas buvo prastas. Bet maršrutą įžiūrėti buvo galima nesunkiai. Namuką  Solvai pasiekėm 16.10 . Jėgos buvo išsekusios, kankino nežmoniškas troškulys. Namuke mes kažkiek dar turėjome vandens. Sėkmingai jį patvarkėm, kažkiek dar palikom.
Mintys buvo kaip ir toliau nejudėt. Bet pamatėm iš apačios kylančius du alpinistus ir supratom , kad jie juda link mūsų. Reiks dalintis esamais patogumais šiame ne per didžiausiame namuke. Bent jau man pasirodė per ankšta jai jie prisijungtų prie mūsų kompanijos. Keturiems jis pastatytas. Jai su savimi užsineštum miegmaišį ir kilimėli galimas variantas, kad ir daugiau sutilptu. Yra jame narai ir antklodės. Yra stalas su suolais. Bet jis nėra didelis ir mes nutarėm skatinami Sauliaus leistis žemyn.
Sprendimas buvo priimtas. Beliko ji realizuoti. Buvo aišku, kad nusileisime naktį. Skubėjome, noras buvo kuo ilgiau pasinaudoti esama šviesa. O laikrodis rodė jau 17.00. Tai nebuvo geras sprendimas. Būdamas viršūnėje mąsčiau apie nusileidimą, bet tik ne naktinį. Šis kalnas vertas atsargumo ir pagarbos, bet tik ne skubėjimo.
Naudojomės virvėmis, leidomės kombinuotu maršrutu. Tai sniegu, tai uolomis. Rūkas, salė jau nedavė tiek šviesos kiek jos reikėjo. Maršrutą atsekti buvo sunku. Linui iš apačios matėsi, kad mes klaidžiojom. Kartais išeidavom iš maršruto, bet nestipriai. Sudėtingose vietose diulferiavom. Tai atimdavo laiko, bet buvo saugiau. Sniegas pavojingas. Jis visai nesilaikė ant akmenų ir buvo kiauras. Prasmegdavom kartais iki pusės ir vėl išlysdavom įdėdami daug pastangų. Jis buvo lavininio pobūdžio. Dvi dienas prieš matėm kaip iš ten ėjo lavinos pašvietus saulei. Ir gan sėkmingai iki apačios. Bet noras pasiekti apačią buvo didesnis už tykančius pavojus.
Ir tas nežmoniškas troškulys. Vanduo jau seniai baigėsi. Sniego laižymas visai nepadėjo. Prisimenu kaip Saulius rado neužšalusį, varvantį varveklį. Aš su dideliu pykčiu traukiau iš kuprinės puodelį, kad prilašinti nors truputį vandens. Sunkiai aš jį ištraukiau. Prilašinti nors gurkšnį vandens sekėsi nekaip. Bet aš tai dariau. Atėjo riba, kai turėjau nors trumpam padėti sau. Saulius nesulaukęs mano pradėto proceso pabaigos laižė ir siurbčiojo po varvekliu sušlapusį nuo krentančių lašų ledą. Troškulys išliko ir po šio darbo. Prisimenu kaip Šaras ištraukė slaptą ginklą –“kokolos “ buteliuką. Pačio gėrimo buvo jau nedaug. Iš Šaro lūpų pasigirdo prašymas, kad nedaug mėgaučiaus tuo gėrimu.Jo ir nebuvo daug. Tai buvo mažas gurkšnis, bet koks. Buvo be galo skanu.
Mes leisdamiesi neturėjom vandens. Jo trūko ir labai. Mintyse tik ir girdėjau – vanduo!!!
Praėjus dar vieną stacionariai pakabintų virvių  etapą susimėtėm, kur mūsų maršrutas turi leistis. Kryptis buvo aiški, bet ar tas kuluaras? Naktis, matomumas prastas. Susivokti esamoji padėtyje buvo sunku. Nieko pažystamo, jokių kilpų. Pakabinus virvę nusileidžia Saulius ir nepažysta esamo kuluaro (kylant jam aplinka atrodė kitaip). Prasidėjo blaškymasis. Linas iš apačios bandė mums reguliuoti per racija judėjimo krypti. Bet sekėsi sunkiai. Noro leistis 50 metru su virve visai nesinorėjo suvokiant tai, kad gali tekti atgal žumaruoti. Jautėsi nuovargis ir neveiksmingumas. Saulius blaškėsi pirmyn ir atgal. Ieškojo sprendimo. Bet jis buvo vienas. Reikėjo leistis. Ir norom nenorom  ta pačia 50 metrų virve. Nusileidęs Saulius tuos 50 metrų suprato, kad vis dėl to jis čia buvęs. Pamatė virvę kurią jis gerai įsiminė kildamas į viršų. Žalsva virvė, įšalusi į ledą, kurią galima buvo įžiūrėti tamsoje tik nusileidus iki jos. Toliau judėjom jau visi. Antras nusileidau aš. Sustojau šiek tiek aukščiau nei buvo nusileidęs Saulius. Prisisegiau prie tos įšalusios virvės. Nesileidau iki galutinio taško nes nebuvo vietos. Ten kur tupėjo Saulius vietos nebuvo daug, įvertinant tai, kad reikia slėptis nuo byrančių akmenų. Pasislėpiau už išsikišusios uolos. Leidžiantis kitiems akmenys byrėjo be perstojo. Aš ir Saulius slėpėmės už uolų nuo akmenų griūties, klausydami kiekvieną įspėjimą dėl einančio į apačią akmens. Leidomės per visišką nuobiryną, ganėtinai statų ir dar 50 m. Leidžiantis tokį atstumą tokių šlaitu ir visiškai išsekus nemanau, kad galima buvo apseiti be akmenų krušos.
Visi susirinkom į vieną tašką. Aš šiek tiek aukščiau. Beliko ištraukti dvigubą virvę. Nerimo buvo jau nuo tada kai pradėjom leistis – kaip pavyks ištraukti šią ilgą virvę. Kibom visi  į  virvės galą. Lipti atgal ir taisyti kažkur užstrigusį mazgą nebuvo jokio noro. Aplamai jo niekada nebūna. Sekėsi sunkiai. Pradžioj ji nesidavė. Pajudėjo, bet iš lėto. Traukėm etapas. Traukiam ir gaudom orą. Po kelių minučių traukimo darbų, sustojus ir norint atsikvėpuoti sekėsi dar sunkiau. Atrodė, kad plaučiai patys iššoks į orą ir tuo užsiims patys nes pats mano kūnas nelabai kuo galėjo jiems padėti. Ir dar tas nežmoniškas troškulys. Jai paklaustum savęs ar trūksta miego. Atsakyčiau – trūksta oro ir vandens.
Pagaliau virvės galas išsineria iš kilpos ir krenta žemyn. Kabinam dar vieną virvę. Leidžiamės pažystamu kuluaru į jau ganėtinai saugų šlaitą. Kryptis aiški, matosi prie namuko žiburėlis. Bet atrodo vis dar taip toli. Blaškomės įieškom kiek įmanoma saugesnio išėjimo. Linas iš apačios per racija bando mums paaiškinti kur toliau judėti. Nuovargis lėtina mastymą, viskas atrodo kitaip. Darom bazę, kabinam kilpas, veriam dar vieną virvę. Kilpas suvokiu, kad paliksim kaip tašką ateinančiom kartom. Kuriom nusėtas visas kalnas parodantis teisingą ir neteisingą maršruto kryptį. Nusileidžiam ir vėl bandom ištraukti virvę. Nepasiduoda. Mintimis galvoju – ateisiu rytoj ir nusikabinsiu virvę. Bet ji pasidavė. Ištraukėm. Čia ir aptinkam lašantį varveklį. Užtrunkam bandydami prilašinti į puoduką nors gurkšnį taip trokštamo vandens. Troškulio nenumalšinam, bet šansą išnaudojom. Judam toliau. Kojos pinasi.
Pasigirsta balsai. Racijos jau nereikia. Aiškiai galima susišnekėti jau ir be jos. Linas sveikina priėjus stacionariai iškabintas virves. Galas mūsų kančiom. Vanduo!
Maršrute išbuvome 21 valandą. Linas stveria mano nesunkią kuprinę net neklausdamas manęs. Turbūt ir neklausus gerai atrodžiau. Aš pats jau nesupratau ant kiek aš esu pavargęs. Suvokiau tik vieną, kad gavau vandens ir esu jau saugus.
Visa laika malonu sugrįžti kai tavęs laukia. O jie mūsų laukė. Manka net žadėjo parašyti du magistrinius darbus, kad mes tik sugrįžtume sveiki ir gyvi. Bet kaip visa laika, kai viskas baigęsi sėkmingai ateina mintis – ir reikėjo man tai sau pasakyti. Manka parašė vieną magistrinį darbą.
Rolas

jei trūksta komentarų filmui ar panašiai, tai dar kelis neišsakytus turiu...

O viskas buvo lipant i Matterhorną...
Kai sustojom nakvoti Solvai budelėje, Buvo troškulys ir nuovargis, dar manyje atsirado stiprus noras miegoti.
Aš / mes ten miegojom, miegojom, bet tas miego noras man taip visai ir nepraėjo.
Sekančią dieną kai jau pradėjom leistis nuo viršūnės, tai vėl užėjo kažkoks truputi kaip silpnumas, kaip nuovargis, bet labiau kaip gilus miego noras.
Galvos nuo aukščio iš viso nei skaudėjo, nei ką nieko aplamai dėl aukščio nejaučiau, tik tą gilų miego norą, na ir tą ištisą troškulį aišku, kaip ir kiti dalyviai.
Tai besileidžiant, kažkaip manyje nekilo per daug iniciatyvos, viskas vyko truputi pasyviai ir tuo pačiu atsargiai, vienu žodžiu nebuvo to pertekliaus, kas leistu aktyviai leistis žemyn.
Kai pasiekėm Solvai namelį, tai tas silpnumas/miego noras dar buvo sustiprėjęs ir aš pagalvojau, kad mes tame namelyje prieš tai miegojom pakankamai, vadinasi tai aukščio ligos nauja išraiška, toks jausmas, kad galėjau ten tame namelyje apsistoti ir kokias bent dvi dienas ištisai miegoti.
Tada Saulius toks aktyvus buvo.  Įsiūlė leistis. Man dėl tos savijautos labai nesinorėjo,  bet kadangi matėsi du atlipantys piliečiai, tai teko vis tiek leistis.
Vietomis buvo truputi pikta, kad kai kas per greitai priekyje bėga ir vietomis kaip ir saugos trūksta.
Bet realiai, tai aš žinojau, kad niekas ne per greitai juda tai tik psichologija.
Per tą sniego šlaitą truputi nervavo, nors žinojau, kad taip greičiau, kartais truputi nervavo (bet čia grynai psichologiškai) nes neturėjau ledkirčio, dažnai visai įsmeigdavau i sniegą, - mintis aiški, kad čia dieną lavinos rieda/prasideda ir aiškus vaizdas, kad ta sniego danga yra lavininėje būsenoje, nes apačia visai pratirpus, o ant viršaus puskietis kevalas, kuris ir atitrunkant nuo beveik neesančio apatinio sniego sluoksnio ir sudaro laviną.
Dar toks epizodas, kai likau paskutinis ir vienoje stačioje šlaito vietoje - sniego visai nebeliko. Tik konstruktyviai pozityvus mastymas "sakė/leido" man judėti iš šono i šoną  ir ieškoti išeities. Netikėjau, kad buvo, bet tikėjau, kad rasiu, tiksliau, kad vis tiek reikia ir kitaip nieko nebus ir viskas,  na ir to pasėkoje radau išeitį.
Paskui kai nusileidę ten užstrigo, neradom kelio, o Saulius taip aktyviai viską darė, stebėjausi, (aš dar vis buvau gilioje miego noro būsenoje, tokiame kaip silpnume). Tai kai Saulius uzsižumaravo iš to kuluaro išbandęs ir neradęs vietos, ir paskui pradėjo lipti atgal į vieną iškišulį pasidairyti kelio, tai tikrai pagalvojau, kad Saulius ant dopingo. Vos nepaklausiau, -kokią piliulę prarijai?
Aš stovėjau per daug nieko nedarydamas, gilaus miego noro būsenoje, laukdamas kol kažkas kryptingo išaiškės, kad be reikalo nemėtyti jėgų, o daryti, tik tai kas reikalingiausia šiuo momentu.
Paskui kai Saulius nusileido nuo to iškišulio, pastebėjau, kad jam dopingas baigėsi, kad tikrai baigėsi ir viskas atsistojo į normalaus pavargusio žmogaus galimybių diapazoną.
Paskui aš pradėjau po truputi atsigaudinėti.
Mačiau ištroškusį Rolą ir galvojau, - toks pojūtis buvo, kad jis pastatė save i pavojingą gyvybėj situaciją. Nerimtai pavojingą, bet gan pavojingą - dėl skysčių trūkumo. Nes tokiose aplinkybėse smegenys gali pradėti nevisai atlikinėti visas savo funkcijas (svaigulys, staigus silpnumas, akyse aptemimas, apalpimas) Ir tada gali susidaryti rimtesnė padėtis. Tad pagalvojau, kad Rolo atveju reikėjo sekundei stabtelti ir pabandyti nors kiek atstatyti savo būseną, ar truputi daugiau užvalgyti sniego ar dar kažko tai. Aš taip pagalvojau, kad juk galėjome padaryti kokių penkių minučių pertraukėlę, kur būtu aktyviai tirpdomas sniegas burnoje.
Kai jau nusileidom dviem virvėm tuo kuluaru, toliau jau aš pradėjau atsibusdinėti iš savo "žiemos" miego ir netgi pradėjau jaustis gan neblogai. Ir jau visai nusileidus paskutinę pakabintą virvę, kur mus pasitiko su arbata, truputi išgėręs, jaučiau, kad galėčiau dar kokias 3-4 valandas laisvai tęsti nusileidimą.
mano jau toks organizmas, kartais užmiega viskam, o paskui kartais nesvarbu po kokio be būtu nuovargio Ar laiko, kartais vėl atsibunda ir gali vėl viską tęsti toliau.. Čia aišku aukštis irgi prisidėjo.
Visą maršrutą, o ypač leidžiantis ir sutemus, gan žymiai stebėjausi Sauliaus orientavimusi kalne ir veiksmingumu.
tai tiek
Šaras

04.27
Bent jau mane pažadino neišjungta “racija”. Tai buvo ankstyvas rytas ir triukšmas pasigirdęs iš to daikčiuko. Miego visai nesinorėjo. Keista, o miegot nuėjom vos prieš kelias valandas.
Išlindau į  lauką. Snyguriuoja. Bet visai panašu į pavasarį. Tyvuliuoja rūkas. Karts nuo karto išlenda kalno viršūnė.
Einu link maršruto pradžios. Mane domino skulptūra, kuria aš mačiau prieš dvi dienas. Kažkur perskaičiau, bet dabar neprisimenu, kad tai Madonos atvaizdas.
Grįžtu į namuką. Visi pakilę ir ruošiasi leistis link Zermato. Pusryčiai. Bendras foto ir judam į apačią.
Atsiduriam prie keltuvų. Bilietų neparduoda, sako reiks susimokėti apačioje. Atsiranda viltis, kad nemokėsim!
Mes apačioj. Šaras su Sauliumi net to nenorėdami staiga dingsta iš keltuvų stoties. Likusi ketveriukė kažkokiu būdu užsilaiko. Prisistato konduktorius. Reikalauja bilietų. Linas įkliuvo į jo pinkles. Aš dingstu už kampo. Linas suvaidina puikiai, kad nieko nesupranta ko iš jo nori. Traukia senus bilietus ir bando juos pateikti kaip galiojančius. Konduktorius ilgai nesikankinęs ištaria žodį kurį mes nuo vaikystės gerai suprantam – OK. Pas mus atsiranda šypsenos ir bendras supratimas. Klausimų daugiau nėra. Mes miestelyje.
Norim dušo! Ir mes jį gaunam. Leidžiamės iki žemiau esančio miestelio ir įsikuriam palapinių kempingę.
Visi veikia ką nori. Pirmoj eilėj dušas ir jo palikti visai nesinori.
Alus ir miegot! Mes pavargę. Dar buvo židinys. Ir mes jį pakūrėm.
Rolas

04.28
Apsipirkimo diena. Saulius čia leido sau pasireikšti. Prisiminė visą savo giminę, draugus ir dar neaišku ką. Maišiukų buvo daug! Visi kiti buvo kuklesni – prisiminė tik tuos kuriems ištiktųjų reikėjo kažką nupirkti.
Aplankėm gražų konjoną, kuris randasi netoliese. Įspūdingas gamtos reiškinys.
Apsipirkę, apsižvalgę po Zermatą , pasivažinėję su traukinuku mes vėl kempinge ir prie židinio.
Rolas

04.29
Rytas. Ruošėmės link namų. Dar turim dvi geras dienas. Nutarėm neskubėti ir pakeliui aplankyti dėmesio vertus objektus. Stojam pamatę gražų krioklį, stojam ir pilį pamatę. Stojam visur kas tik patraukė mūsų dėmesį! Šveicarija tikrai graži šalis.
Judam link pasienio, bent jau aš su viltim , kad šį karta apseisiu be atpažinimo procedūrų. Aišku reikėjo važiuoti su Šaru. Jo mašina su daniškais numeriais, o to pakanka, kad netikrinus dokumentų galėtum kirsti Šveicarijos – Vokietijos sieną.
Sėdėjau aš mašinoj. Atėjo pareigūnas ir ištaręs mano pavardę mane išsiveda. Šį kartą bent jau žinojau kas manęs laukia ir ką jiems reikia sakyti. Bet vis vien jie manyje matė tą tipą, nors ir kaip aš norėjau būti į jį nepanašus. Visą valandą mane nagrinėjo. Bet paleido!
Vokietijoj išsirinkom vienintelį miestą, kurį mums nurodė Linas. Kažkada jis ten buvo. Tai studentiškas miestas. Turintis savo nuostabų senamiesti, tilta labai panašų į Prahos, pilį ir dar kažką ko mes nematėm. Vaikščiojom mes po miestą visai sutemus. Apšvietimo naktinio trūko, kad galėtume ji pafotografuoti. Užsukom į kažkokį kabaką, visi pagal turimus pinigus pavalgė. Čia eurai ir jais reikia mokėti. Pavertus į litus susidaro suma ir kažkodėl alkis labai nekankina. Čia atsisveikinom su Šaru. Iki kito kalno! Tai jau tampa įprasta, kad mes su juo susitinkam kalnuose. Į Lietuva jis nevažiuoja, o mes į Daniją. Belieka susitikimo vieta – kalnai.
Bandom važiuot. Miegas savo daro. Vairuot visi nenori. Sprendimas – stot ir bent jau porą valandų numigti. Po Lenkijos įvykio tai visai ramiai priimam ir mes niekur neskubam.
Oras vis dar geras. Pavasaris lauke.
Rolas

04.30
Vokietijos – Čekijos siena. Mūsų mašina stovi muitinėje. Pasų patikrinimas. Aš įdėmiai žiūriu į pareigūnus tikrinančius mūsų pasus. Perbraukus vieną iš mūsų pasų pareigūnas sukryžiuoja savo rankas ir nedemonstratyviai parodo kitam. Aišku, kad tai mano pasas. Aš atidarau demonstratyviai duris ir laukiu konvojaus. Prieina pareigūnas, ištarę mano pavardę ir dar paklausę ar neturėjom problemų anuose pasieniuose. Tai nebuvo keistas klausimas, nes taip ir buvo. Tik keista, kad išvis paklausė, o ne iš karto mane išsivedė. Vis dėl to buvo atpažinimo procedūra. Neatpažino! O paklaustas ką man daryti ateitį? Atsakymas paprastas – grįžti ir nevažiuoti į Šengeno sutartį turinčias šalis. Ačiū!
Mes Čekijoje. Benzas eina į pabaigą, dujų jau senai nėra. Bandom dasigauti iki artimiausios degalinės. Jų kaip tyčia nėra. Bet mums pavyko. Radom degalinę ir benzo taip pat.
Judam link Čėskij raj. Tai graži Čekijos vietelė. Ir pavadinimas daug ką pasako. Stačios minkštos uolienos stulpai. Miškas kuris randasi apačioj nerealus. Pilna laipiojančių uolomis.
Eilinį kartą atsiskyriau nuo grupės. Ir pasiklydau! Visą kelią žiūrėjau pro fotoaparato akutę ir kur ėjom ir kaip neįsidėmėjau. Pasimečiau, pradėjau blaškyti. Pasidarė painu. Zujau pirmyn, atgal. Galu gale nutariau eiti atbuline tvarka – grįžti ten kur pradėjom dienos maršrutą. Bet baigėsi viskas daug rečiau. Mūsų keliai susikirto. Nereikėjo praeiti viso maršruto atbuline tvarka.
Judam link Lenkijos. Pasienį ramu. Manęs nieks nesulaikė.
Dabar jau šaunam tiesiai namo. Kelias tuščias, bet ilgas. Groja Dorsai. Sauliui tai nepatiko ir baisiai nervino. Bet vairuojančio žmogaus valioj ką klausyti vairuojant. Atsisėdus Sauliui už vairo buvo bandyta rasti alternatyvą radio pagalba. Bet man buvo tas pats. Aš lūžau!
Rolas


Sample Image






Komentarų (29)
1. 2007-04-18 10:06
 
niu ka hebrite sekmes jums...
 
Rimantė
2. 2007-04-20 08:20
 
usio isvaziuojam :zzz
 
Linas
3. 2007-04-21 21:29
 
Sėkmės Jums!!! 
 
Laukiam SMS :)
 
D.S.
4. 2007-04-22 14:50
 
Gražinkit man Mariną !!!
 
Papka
5. 2007-04-23 13:50
 
ramiai papka...ji su tanka - o tai jau kaip ir geras zenklas :)
 
rimukas
6. 2007-04-23 15:24
 
Aha. Del Marinos buk ramus - paims vieną kitą aukščiausią Europos viršūnę ir greit namo vėl į virtuvę... :grin
 
D.S.
7. 2007-04-23 15:30
 
nu va ziuriu hebrite linksminasi :):) super :)
 
rimukas
8. 2007-04-23 15:43
 
Kai pamačiau nuotraukas svetainėje pasidarė šilta. Deja jau buvo per vėlu.
 
Papka
9. 2007-04-23 18:25
 
Dar nevėlu - gal spesi prie viršūnės pasivyti... :p
 
D.S.
10. 2007-04-24 21:33
 
a kur info? ko chebra neraso? blaivosi ir vaduojasi galvos skausmais???  
;] 
 
:zzz  
 
mes cia jau progos svesti laukiam, o jie guma tempia..  
:x
 
PB
11. 2007-04-24 22:31
 
Aha, kazko nera ziniu... :?
 
D.S.
12. 2007-04-25 11:17
 
o oras nusimato nekoks :x na laikykites hebrite...
 
rimukas
13. 2007-04-25 13:06
 
Jega....lai jiems tik kelialis lengvas butu :zzz
 
rimukas
14. 2007-04-25 15:20
 
Ir dar butinai orelis, nes jei toliau eis klavinkos tai suduva.. 
Jei raso teisybe, kad visur statu smarkiai -tai blogis.. 
Na, laikom spygas! 
;] 
 
:eek
 
PB
15. 2007-04-26 11:29
 
siaip marsrutas apsaugotas nuo lavinu... dabar svarbiausia - oras. bet kol kas jiems labai sekasi (o gismeteo visiska brieda rodo).  
 
ech, jau greit turetume gauti pergalinga sms!  
oj kals spirito nusileide... :)
 
saulėns
16. 2007-04-26 12:32
 
Gismeteo rodo ora Zermatt mietelyje, o jie keletu km auksciau....
 
D.S.
17. 2007-04-26 13:05
 
JIEMS PAVYKO!!!!!!!!!!!!!!!!!!super :) shaunuoliai...na musu ceburilos ir Matterhorna padare 8) :zzz :p :zzz :zzz
 
rimukas
18. 2007-04-26 13:13
 
jei Zermatt butu blogas oras, tai pro webcama (kuris stovi centrineje aiksteje) nieko nesimatytu. :) geresnis resursas www.meteonews.ch. 
 
na tai kur tas didelis ir garsus VALIO! :zzz
 
saulėns
19. 2007-04-26 13:52
 
VALIOOOOOO!!!!!!!!!!!!! 
:zzz :zzz :zzz :zzz :zzz :zzz :zzz :zzz :zzz :zzz :zzz :zzz :zzz :zzz :zzz :zzz :zzz :zzz :zzz :zzz :zzz :zzz :zzz :zzz :zzz :zzz :zzz :zzz :zzz :zzz :zzz :zzz :zzz :zzz  
 
Dabar neskubeti neskubeti neskubeti...
 
D.S.
20. 2007-04-26 14:24
 
Na ka, gal dar spes ir Monblana paimti?... :)
 
D.S.
21. 2007-04-26 17:12
 
a man idomu kur zinuti kad sekmingai nusileido??? 
 
bet siaip tai dau valio  
 
8)
 
pb
22. 2007-04-26 17:43
 
Koks nusileido? Jie daba ant kalno savaite sves... :grin
 
D.S.
23. 2007-04-26 22:33
 
Rodos nakti prasidejo tikras idomumas... :eek
 
D.S.
24. 2007-04-27 11:23
 
nu va...tyli hebrite...miega... :x
 
rimukas
25. 2007-05-01 11:40
 
Privetas ceburashkos. Na ir salta pas jus cia ;). O mes gryzom. Ech kaip buvo gera. Toj suvirshkinsim viska ir pasakosim pasakosim. Tiek nuotikiu visokiu apturejom :).
 
tanka
26. 2007-05-01 13:03
 
O mes jau laukiam issizioje, tik niekas nei ispudziu nei nuotrauku neduoda... :roll
 
D.S.
27. 2007-05-01 17:35
 
Nu va tuoj nuotraukas sutvarkysiu :) 
O lipti buvo nelengva kad butumete mate kokie gryzo.... nuo kalno
 
Linas
28. 2007-05-01 17:40
 
Jei gali - konvertuok fotkes i biski didesnes - 640 x 480 pix 
Geriau matysis :)
 
D.S.
29. 2008-12-07 02:24
 
cia naujas Matterhorno filmukas is bendru nuotrauku 
http://www.youtube.com/watch?v=SZ5D6K5s5lc
 
Saras L.

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Trečiadienis, 20 balandžio 2011 )