2017 01 05 - 13 Tenerife. Grožio ieškotojai
Pirmadienis, 16 sausio 2017

Grožio ieškotojai

Išgirdus žodį Tenerifė man pasidarydavo kiek bloga – tai ne man, o ir tie kurortai “viskas įskaičiuota”, kuriuose aš net nebuvusi, keldavo ne itin malonius jausmus. Nors kartais, kada po intensyvaus darbų periodo imu galvoti apie poilsį, tokį normalų, kai reikia išilsėti, būna dienų, kai ateina mintis – o gal reikėtų nors kartą išbandyti tą “viskas įskaičiuota”... Bet mintis ateina ir praeina, o aš prie jos realizavimo niekaip konkrečiau ir nebuvau priartėjusi. Tai va, bet kai apie Tenerifę ėmė kalbėti Rolas, vartodamas žodžius, kurie tikrai neasocijuojasi su “viskas įskaičiuota”, o labiau artimi sielai – kalnai, ugnikalnis, tarpeklis, miegmaišiai ir tie raktiniai, kurie mano sielą užpildo absoliučiu džiaugsmu – vandenynas, vasara. Tada pagalvojau, kaip kvaila turėti stereotipų, o dar namie ištiesus žemėlapį ant žemės jau pajutau tą gerą jausmą, kuriuo kvepia kelionės. Tokios, kurios man patinka. Taip tikrą lietuvišką žiemą, pirmą kartą gyvenime taip kontrastingai man, pakeitėme į gerą savaitę kelionės po vulkaninę Ispanijai priklausančią Tenerifės salą. Tai didžiausia iš septynių Kanarų salų Atlanto vandenyne, prie Afrikos krantų.
 
Dievo pirštas


Dalyviai: Rolas, Rokas, Šarūnė
Rolo foto čia:
Šarūnės foto čia:
 
Keliaujame trise – aš, Rolas ir Rokas. Rolas dar gerokai prieš kelionę psichologiškai adaptuoja Roką kalbėdamas apie kalnus ir ėjimą, bet Rokui tai niekaip gerai neveikia, nes ten beveik Afrika, o Afrikoje gyvena juodi žmonės ir jis į kalnus pas tuos žmones neis. Tada lieka atsarginis variantas – maudytis ir krabų medžioklė, kas Rokui atrodo daug mieliau. Nes ir žodis – atostogos, rodos, pozityviai veikia tik mus – suaugusiuosius. Na, bet visi mes turime savo mylimus dalykus gyvenime ir jau oro uoste Rokas spinduliuoja džiaugsmą ir smalsumą būsimai kelionei. O Rolo veide atsiranda atsipalaidavimo nuotaikos, kad viskas čia visiems bus gerai. Argi įmanoma kitaip, gali būti visaip, bet vis tiek atostogos yra gerai.

Pirmas skrydis į Barseloną. Susirengę pietų stalą čia pat ant kuprinių iš karto užuodame toną, kad mūsų kelionė bus tikra ir kad visi kompanionai atsipūtę, priimantys viską taip, kaip yra, nekeliantys ypatingų reikalavimų ir dar gi smalsūs ir mokantys džiaugtis. Rokas pastebi įdomų dalyką – milžiniško aukščio oro uosto palubėse pakibusių balionų – kempiniukas ir tokie spalvoti paprasti. Kaip įdomu, niekada neatkreipiau dėmesio, bet turbūt čia klasikinis atvejis – pasitinka kas su balionu, o šis netikėtai išslįsta iš rankų ir kyla. Net neabejoju, kad dabar visuomet matysiu balionus oro uostuose. Tada dar turime nemažai laiko laukimo ir užsiimame visokiomis veiklomis. Mes su Roku išeiname į pažintinį turą palei oro uosto pastatą – apžiūrime visas palmių rūšis, nusprendžiame, į kurias būtų lengviausia įlipti, tada surandame medį, kuriame knibždėte knibžda paukščių ir čia užsibūname. Nes paukščiai yra tai, kas Rokui reiškia magiją. Pirmą kartą gyvenime esu sutikusi žmogų, kuris taip domisi paukščiais ir tiek žino, turint omenyje jo amžių – šešis metus, tikrai įspūdinga. Sekantis skrydis jau į mūsų galutinį tikslą. Ir jau vidunaktis. Nusigauname iki mašinų nuomos vietos ir stovime eilėje kartu su visais čia naktį turinčiais vieną tikslą – greičiau. Dar prieš tai padarau mūsų kompanijos apklausą – kokios spalvos bus mūsų atostogų mašina: Rokas sako – ruda, Rolas – balta, o aš jau beveik visai artėjant tam momentui, kai gausime raktelius, lyg kokią nušvitimo viziją matau prieš akis – raudona. Ir sakau Rolui, o gal raudona? Rolas konstatuoja, kad čia tokių beveik nėra, visoje nemažoje aikštelėje daugiausia baltos ir sidabrinės. Ir kai aptarnaujanti moteriškė atidariusi voką duoda raktelius ir rodo dokumentus, mano akis pirmiausia mato eilutę – color RED. Ir aš jau šypsausi. Raudona – mano mėgstamiausia spalva, kaip ir rožinė. Atostogos prasideda gerai!

Ryte pažvelgus pro langą matau tikrą vandenyną ir suvokiu, kad vakar šniokščiantis garsas buvo ne mašinų gatvė, o tas vandenynas. Kiek keista apsiausti basutes ir būti trumpomis rankovėmis, bet rodos, tikrai teks patikėti, kad čia vasara. Pirmasis mūsų pasivaikščiojimas pakrante ir kalnais smagus. Rokas mauna pirmas ir net nesiruošia skųstis nuovargiu ar per stačiu kopimu. Aplink gražu. Dar gražiau, kai atsiduriame uolų papėdėje visai palei vandenyną. Mūsų ėjimas be skubėjimo, su tyrinėjimais smulkiausių dalykų – augalų, gyvūnėlių ar tiesiog žavėjimusi bangų mūša ar saulės spindėjimu. Pakrantė stati, bangos aukštos, apie maudymąsi nelabai išeina pasvajoti, bet pasirodo, sutikau dar vieną, kuris vandenį mėgsta dar labiau ir jau pasitaikius pirmai progai Rokas akimirksniu išsineria iš rūbų ir tempia mane už rankos arčiau bangų. Stovime arčiau krašto ir krykštaujame nuo nuo šlaito atsimušusių bangų purslų, kol devintoji ar kokia ten banga aplieja taip – nuo galvos iki kojų. Panašu, kad maudytis čia galima. Randame ropojančių gyvų kriauklių ir krabų pakrantę. Rokas primena, kad jam tikrai reikia tinklelio, nes kaip kitaip gaudysime krabus. Nuostabi pirma diena.

Ir nuostabi kelionė. Taip ir keliaujame tai pakrante, tai arčiau didžiojo kalno – salos centre stūkstančio 20 km skersmens, 3718 m aukščio Teidės ugnikalnio. Kaip tokiai mažai salai aukštai, bet tai yra trečiasis pagal dydį vulkanas pasaulyje. Dieną kopiame, leidžiamės ir grožimės, o vakarui artėjant imame ieškoti nakvynės. Kas pasirodo, ne tai paprasta net ir tokioje gamta turtingoje saloje. Nusižiūrime žemėlapyje paplūdimį, nes pakrantės daugiausia – įspūdingai aukšti ir statūs šlaitai, kur nei prieisi, nei privažiuosi. Dažniausia važiuoti tenka iš vieno žemėlapyje paplūdimio skėtuku pažymėto taško į sekantį, net versija, kad čia tikrai bus ne miestas, juk pavadinimas užrašytas tokiomis mažomis raidelėmis – nepasiteisina. Pirmą kartą suvokiu, kas tai – kurortas su viskas įskaičiuota, kas tai, kai lėktuvai į šią salą leidžiasi beveik kas 15 min ir kas tai Tenerifė, kokią ją galvojau iš pradžių esant. Važiuoji, gėriesi gamtos vaizdais, keičiančiais vieni kitus ir kai jau, rodos, atsivers laukinė oazė ir romantiška nakvynė ant vandenyno kranto, atsiveria erdvė, kuri savo energija man labiau primena koncentracijos stovyklą – vienas šalia kito prifarširuoti kelių aukštų pastatai, skirtingų spalvų, kai kurie labiau primenantys rūmus, kai kurie tarybinius daugiabučius. Rolui viskas panašu į arabų architektūrą, net pradėtos statybos jam primena tą kraštą – pirma aptveriama tvora, o tada statoma. Visi šlaitai, kiek aprėpia akys, lyg spalvota lego karalystė, jokios užuominos apie kalnus, vešlius vietinių pušų miškus ar nuostabią gamtos platybę. Tiesa, tarp tų talpiai priaugintų pastatų kyšo viena kita palmė ir kaip taisyklė po mėlynuojantį baseiną prie jų. Taip ir suprantu, kas tai – atostogauti ir nenueiti prie vandenyno, juk ką ten brausiesi per pastatų džiungles, eisi per duriančius akmenis ir spygausi nuo netikėtai vėsinančių bangų. Tai nėra nei blogai, nei gerai.

Rolas sako, kad gerai, kad visiems reikia skirtingų dalykų, juk jei visi suvažiuotų į kalnus, mūsų džiaugsmas eiti ir jaustis, lyg vieni patys gamtos didybėje, nusimaudyti laukiniame upelyje, kuris tuoj įtekės į vandenyną, papietauti savo atsineštu maistu sustingusios juodos ugnikalnio lavos laukuose ir nakvoti po šimtamečiu nesuvokiamo dydžio medžiu, kur išsipildo visi norai, nes tokie medžiai būna tik stebuklų medžiai. Iš tiesų, kaip gerai, kad mes užsipildome skirtingais dalykais, kad gyvenime yra tiek džiaugsmą teikiančių šaltinių ir visiems savaip. Man patinka manasis. Tas, kuriame pilna gamtos, natūralumo, tylos ir akimirkų, kai užmiršti viską aplink, o matai ir jauti tik bangą, kuri ką tik užliejo mane ir galima valandą stovėti taip ir džiaugtis kiekviena banga lyg ją matytume pirmą kartą gyvenime. Šioje kelionėje patyriau daug tokių akimirkų, išmokau pamatyti smulkesnius dalykus, nei matydavau, išmokau pamatyti daugiau, nei matydavau, išmokau atpažinti tai, ko nepažinojau, išmokau klausytis, būti, girdėti – išmokau dar kartą ir dar labiau. Išmokau patirti daugiau džiaugsmo, nes vaikų džiaugsmas yra užkrečiantis ir pats tikriausias. Taip kaip ir susierzinimas, kuris moko, kaip svarbu žmogui būti išklausytam ir išgirstam.

Man visuomet patiko ir patinka žmonės, nepriklausomai nuo amžiaus, statuso ar dar kažko. Man labai įdomūs yra vaikai, kurie man yra žmonės, dar turintys tą, jei tiki – Sielos atsiminimą. Aš tikiu, todėl patys keisčiausi klausimai ar svarstymai mane nuoširdžiai domina, todėl man įdomu klausti ir išgirsti atsakymą tokį, kaip jaučia vaikas. Todėl man taip faina kalbėti su Roku. Ir kai einant automobilių aikštelėje jis prisigretina ir susirūpinęs ima kartoti baksnodamas į smilkinį – čia man atrodo, čia yra kažkas. O kas čia yra? Čia atrodo, kad aš užaugsiu. O tu nori užaugti? Noriu, bet ne iš karto. Tai tu ir augsi po truputį, mes taip augame. Ir kalbame apie tai, kas yra žmogaus amžius, apie gyvenimo ciklus ir prasmę. Man rodos, kad mes kalbame apie tai. Aš klausiu, klausau ir pasakoju, o jis atsako, klauso ir kartais tyli. Bet nei akimirkai neatrodo, kad kalbėtume tik sau. Man patinka tokie pokalbiai. Jie būna nenuspręsti iš anksto, taip kalbant aš daug sužinau apie žmogų ir save. Ir viduje pasidžiaugiu, kad užaugti nori, nes vaiko atvirumas augti yra tėvų laimingumo barometras. Jei tėvai jaučiasi gyvenantys prasmingą gyvenimą ir patiriantis tikrą džiaugsmą, vaikas niekada nebijos užaugti, nes savo vidiniu žinojimu žinos, kad gyventi yra saugu ir gera.

Tiek ir dar daugiau mes su Roku prisikalbame tuo laiku, kai po dienos treko Rolas iškeliauja atgalinį maršrutą iki mašinos, o mes leidžiamės kur nors tiesiai iki sutartos susitikimo vietos prie miestelio bažnyčios. Tada mes einame dar lėčiau, abu vienodame užsisvajojime pastebėdami dalykus, kurie yra ne visai pastebimi. Tyrinėdami visą, kas įmanoma, stebėdami kačių pulkus ar kurdami istorijas, kas tos katės ir iš kur čia atsirado tokie augalai ir dar pauostydami kiekvieną gėlę ir išstudijuodami jų kuokeles. Dar Rokas su lazda sustoja prie kiekvieno šulinio dangčio, kurie čia ornamentuoti geometrniais labirintus primenančiais raštais ir vesdamas lazda pasakoja – dabar mes esame čia ir eisime čia. Tada prie sekančio vėl braižo mūsų maršrutą iš naujo. Taip, kaip ir žemėlapį pamatęs, iš karto ima pasakoti vesdamas pirštu savo kelionės viziją. Žavu. Tai, kas yra tėvelių įtaka. Man žavu, nes man su orientacija švelniai tariant ne itin, kai keliauju viena – susikoncentruoju ir viskas vyksta tarsi savaime, bet jei šalia yra žmonių, kurie visa savo esybe vien iš intuicijos žino, kaip išeiti, nueiti, sugrįžti, rasti ir pasukti – aš akimirksniu atsipalaiduoju, o ir mano trupininiai orientavimosi gebėjimai iš karto atsijungia. Tai, kai keliauji su Rolu, lieka tik gėrėtis juo ir jo sugebėjimais ir kartais tikrai stebėtis.
Kai įvažiuojame į kokį milžinišką miestą su šimtais juostų ir žiedų ir neturime gps’o, šiek tiek pasisukinėję, kai atrodo, kad užstrigome čia dienai, išvažiuojame absoliučiai Rolo intuicijos ir nuovokos vedini tiesiog į tą kelią, į kurį mums ir reikia. O tos trumpos akimirkos, kai pirmą kartą gyvenime matau tokį Rolą – sprendžiantį, kur išspręsti tikrai keblu, o aš plėvesuoju žemėlapiu, kuris mašinoje tokio dydžio, kad užstoju dar ir visus veidrodėlius, o Rokas sako – mes niekada neišvažiuosime, vis tiek yra gera dalis. Be to, kad neturiu tos orientacijos ir su manimi ne ką pasitarsi, aš turiu kitą savybę – nepanikuoju ir ramiai tikiu ir žiūriu, o kas čia gero iš tos beviltiškos situacijos. Juk dažniausiai pravažiuoji tokias vietas, kur pamatai ką nors naujo, pamatai įdomų žmogų su riedlentę, kuris mums besisukinėjant visą laiką atsiranda greta, o vėliau pamatai, kaip jaukioje miestelio gatvėje tas pats greit lėkęs stilingas jaunuolis susitiko su mergina ir abu su riedlentėm eina turbūt gerti kavos. Aš dievinu tokias istorijas, aš iš jų rašau knygą. Arba dar Rokas vis aiškinasi, kas tie tramvajai ir ar jiems tikrai reikalingi bėgiai. Ir mes kaip tyčia sukame tokiais ratais, kad atsiduriame greta tramvajaus, o po to važiuojame šalia bėgių ir Rokas turi pakankamai laiko susipažinti ir ištyrinėti kaip čia kas. Net jei Vilniuje važiuoju, pavyzdžiui, taksi ir papuolame į kamštį aš imu įsivaizduoti, kad mane specialiai veža aprodyti miestą ir sustoja tam, kad pasigėrėčiau senamiesčiu. Ir gėriuosi. O išlipant taksistas sako – pirmą kartą matau, kad žmogus taip šypsosi, o nesinervuoja. Ir mums abiems diena pasidaro linksmesnė. Juk taip visur. Svarbiausia požiūris.

Ir jau po kelionės pasakodama draugams juokiuosi pati iš savęs – nu, jau tokia žiopla kaip šioje kelionėje, dar nesijaučiau niekada gyvenime. Bet man linksma, tai reiškia, kad buvau atsipalaidavusi, o mano kompanionai ypatingi, jei leidžia man taip jaustis. Bet aš turiu daug smalsumo ir noro mokytis, tai net su savo žioplumu šioje srityje jau nuo pirmos dienos uoliai su susidomėjimu mokiausi būti šturmane. Ir gal man ir reikėjo daugiau laiko, daugiau kartų apsukti žemėlapį, ar persisukusiai ir pačiai palindus po žemėlapiu suvesti iš abiejų jo pusių kelią į vieną. Gal ir juokingai, bet man pavyko. Visai gerai pavyko ir aš džiaugiausi, kad galiu. Kad kartais jau tik užmesdavau akį ir sakydavau Rolui, sekančiam – į kairę.

Dar apie Roko orientaciją ir pastabumą. Tai ne tik žaidimas. Rodos, kartais jis sėdėdavo mašinoje užsisvajojęs, bet jei tik po kelių dienų sugrįždavome pro tą patį kelią, jis akimirksniu konstatuodavo – čia buvome, o atsivertęs knygelę suranda vietą – čia buvome. Net kai kelionės paskutinę dieną važiavome priduoti automobillio, kurį tada naktį pasiėmėme, vos įsukus į kelią link ofiso jis sako – čia ėmėme mašiną. Aš to nesuvokiu, aš tik žaviuosi. Be amo. Gal tai yra harmonija – kiekvienam savo, o kartu gera. Taip ir keliavome vis labiau pažindami vieni kitus. Rolas kelis kart pabaksnodavo tolumoje į sutartą susitikimo vietą ir kelis kart suderindavome, ar matome tą patį ir kartais pasitikslindavo, ar turiu telefoną ir pakrovėją. O aš įbesdavau akis į tą tašką tolumoje, nupiešdavau vaizduotėje kryptį ir toliau stebėdami vabaliukus su Roku eidavome tyrinėti pasaulio, Rolas link mašinos. Ir visad gaudavosi, kad susitinkame, tik atvažiavus Rolui ir jam ieškant, kur ta bažnyčia, o mes lyg mintimis susitarę eidavome jo pasitikti į tą pusę, iš kurios jis atvažiavo. Dar kai būdavome dviese su Roku, žmonės mus kalbindavo, o tie kurie nekalbindavo – šypsodavosi ir mojuodavo, nes gal atrodėmė žavingai – susikibę už rankų, su gėlėmis rankose ir plaukuose, su lazdomis rankose, abu ryškiai apsirengę, nuolat besikalbantys ir niekur neskubantys.

Dar Rokas pasiimdavo duonos nuo pietų – gabalėlį. Tada žygyje man rodydavo ištiesęs delną ir sakydavo – kai būsim alkani, duosiu ir įsikiša į kišenę. Arba prieidavo prie Rolo fotoaparato, pastatyto ant štatyvo ir kiek patraukdavo koją nuo krašto, o atsisukęs rimtu veidu dėstydavo – tėti, žiūrėk, reikia, kad nenukristų. Arba paimdavo fotoaparatą iš manęs ar Rolo ir fotografuodavo, taikydavosi ir tada fotografuodavo. Gražių nuotraukų nufotografavo.

Man tokia kelionė patiko. Aš jaučiuosi lyg būčiau atostogavusi mėnesį. Pailsėjau. Gal dėl to, kad labai dažnai tik nuėjus dienos žygį ar pabudus prie vandenyno aš prisimindavau – oi, nei karto apie nieką nepagalvojau. Tada, kai stovėjau su Roku prieš bangas ir mačiau tik bangas, tada kai jos šaltais purslais užliedavo mus, kartais iki galvos – tada jausdavau tą gaivinančią vėsą ir spiegdavau su krykštaujančiu Roku vienu metu. Ir tuomet nieko daugiau ir nebuvo. Tik tai, kas čia ir dabar. Ir supratau, kad gyvenimą reikia švęsti. Tuomet, kai jis vyksta. Taip, kaip jis bevyktų. Ir kad galiu nueiti naktį prie vandenyno ir išraudoti visą liūdesį ir bejėgiškumą dėl mamos. Ir vėl švęsti. Ne dėl to, kad nerūpi, dėl to, kad mes gyvename. Kol mes gyvename.

Rokas kalba daug, bet sako viską su nedaug žodžių ir kartais jie būna lietuviški ir rusiški kartu, o kartais dainuoja – amigos arba tą, kur gerai išmokau – muchami chami, učiu čiu, chami. O praeidamas lėktuve stiuardesei ištaria – excuse me. Su Rolu susižvalgome, kaskart naujų dalykų apie savo sūnų tėtis sužino. Juk tiesa, kad mumyse visuose yra beribis potencialas. Lygiai taip, kaip grįžtant Rokas pirmą kart paėmęs mano telefoną žaidžia žaidimą ir intuityviai iš karto žino visą valdymą ir strategiją ir net iššokančiose lentelėse su angliškais klausimais paspaudžia tai, ką reikia. Ir vienas gražiausių jo naujadarų su žodžiais – paparatas. Tėtis yra ir papa, o fotoaparatas visuomet su tėčiu. Tai kam vargintis visu sakiniu, nes Rolo fotoaparatas yra tiesiog – paparatas. Ir dar jis angeliškai netikėtai sakydavo – atleisk. Tokiu tonu, kur kaip šilkas, tokiu švelnumu. Kai situacija, kur neaišku ar reikia susikoordinuoti, jis netikėtai ima ir išgieda tą savo – atleisk. Kur jokio atleidimo nereikia, bet kaip dvasinėse praktikose teigiama – atleidimo paprašyti visuomet yra dėl ko, Rokas nuimdavo visą įmanomai beatsirandančią įtampą ir net mes su Rolu įsijautėme kartoti panašiu tonu tą atleisk burtažodį. Ir dar kitas panašaus tono diapazone buvo – nieko. Nueiname ne ten – nieko. Neišvažiuojame iš miesto – nieko. Rokas paprašo ko nors – nu dabar nėra kaip, tai sako – nu, nieko. Taip mes ir keliavome, kai bet kokios problemos – nieko, o jei kažkas ne taip – atleisk. O visa kita gražu.

Įspūdinga buvo Mascos tarpeklio diena. Tai vieta salos šiaurės vakaruose. Treką pradedame nuo to, kad automobiliui vietos pastatyti radome tik autobusų aikštelėje ir kaip jau vakare sužinome už tikrai “gerą” kainą – 40 eur baudos. Pats tarpeklis įspūdingas didžiulėmis aukštomis sienomis, apaugusiomis žaluma, kartais sunku patikėti vaizdais prieš akis, kai fotografuodama komponuoju Rolą arba Roką prie kelių šimtų metrų aukščio sienų reikia gerai įžiūrėti, kad kadre jie tikrai yra. Vandens nedaug, vietomis balutės ar labiau mažutį upelį primenantis tekėjimas. Ėjimas tikrai smagus ir įdomus. Čia atsiskleidžia dar viena Roko savybė, kuri, jaučiu, Rolui glosto širdį. Labai aiškūs kanjoningo elementai Rokui tikras smagumas. Jis renkasi kelią, kur reikia šokinėti per akmenis, leidžiasi nuo didesnio akmens ir visa tai daro su tokiu entuziazmu. Apskritai, žavu matyti, o gal geriau yra nematyti, kaip jis pasišokinėdamas įveikia visus žygius, kartais, rodos, susvirduliuoja ar viena akimi stebint kaip lipa ir viena ranka jau pasiruošus jį prilaikyti matau, kad visai to nereikia. Jis kaip plastilininis žmogeliukas taip išsilanksto ir nustraksi tolyn palikęs mus, suaugusiuosius, su tuo ką tik prabėgusiu šiurpuliuku nuo jo akrobatinių balansavimų. Panašiai, kaip bėga šiurpuliukai, kai matai Rolą, stovintį kur kanjoninge ant uolos krašto su tekančiu vandeniu per kojas ir dar fotografuojantį. Atrandame naują žodį, kaip per seminarą esu girdėjusi – yra ne problema, o užduotis. Tai priėję bet kokią sudėtingesnę vietą skelbiame – dabar mūsų laukia užduotis. Ir Rokui tuos užduotis patinka. Taip labai, kad panašu – eis užkariauti tarpeklių kartu su tėčiu. Kartais brendame per milžiniškų nendrių miškus ir panašėjame į Guliverio kelionės personažus. Po kokių trijų valandų leidimosi jaučiasi nuovargis ir Rokas jau laukia vandenyno. Man rodos, visi truputį laukiame. Prie vandens nusimaudome ir papietaujame ir išlydime Rolą į kelią atgal prie mašinos, tuo pačiu maršrutu, tik aukštyn. O mes su Roku liekame laukti savo laivo ir voyage’o vandenynu iki miestelio, kuriame susitiksime.

Dar mūsų knygelėje perskaičiau, kad grįžimas laivu galimas, kai vanduo pakankamai ramus. Sėdime dviese ant prieplaukos krašto ir spėliojame, kuris tolumoje besimatantis laivelis yra mūsų. Šilta, gera. Tik tas vanduo ir bangos į molą įtartinai audringos ir aukštos. Laivelis artėja, toks labai jau nedidelis, kokių dešimties vietų ir kuo labiau artėja prie kranto, tuo labiau atrodo, kad jis skraido vandeniu, o ne plaukia paviršiumi. Ateina vaikinas, tikrinantis bilietus ir aš jo klausinėju, o kaip čia mes įlipsime ir rodau į Roką. Nes vaizdas toks – mūrinis išsikišimas į vandenyną su stačiais laiptais žemyn ir tas laivelis, kurį bangos mėto kelis metrus aukštyn, žemyn, atgal, į šonus. Priekyje laivo yra siauras išsikišimas – ale trapas su dviem vamzdžiais, suaugusiųjų rankų įsikibimo lygyje. O laivelio greitis pirmyn atgal sekundinis. Vieną akimirką priartėja prie laiptelio, o sekančią jau sviedžia jį banga į šoną. Vaikinas pasakoja, kad taip, šiandien vandenynas vadinasi rough – audringas. Bet kadangi yra žmonių... Tiesą pasakius, man per kūną bėga šiurpuliukai iš nejaukumo, bet greit susiimu, kad čia ne tik mano užduotis ir atsakomybė virsta užtikrintumu. Mintyse susikoncentruoju į vaizdinį, kaip mes abu saugiai ir lengvai atsiduriame laive. Tada dar greit sumetu strategiją, kad mes turime lipti pirmi, kol neatsirado panikos. Ir kol vyksta tas visas pašnekesys su vaikinu ir savimi, mes su Roku stovime iš visų jėgų susikibę rankomis ant pačio krašto ir aš savo periferiniu matymu stebiu jo reakciją ir su atsiradusia mistine ramybe vis kalbu jam kaip lipsime, ką darysime ir kad čia bus faina plaukti. Ir kad mes pirmi lipame faina. O tas laivas tuo metu daužosi per kelis metrus, o mums komanduoja – leiskitės žemyns laiptukais, ne, kilkite aukštyn, pasiruoškite, dar ne. Ir tiesiog kažkurią akimirką – mes kartu, neįsivaizduoju kokia jėga viena ranka laikydama Roką, kita įsitverdama į tą turėklą, perbėgame į laivelį ir klestelime ant suoliuko. Neprisimenu, kada gyvenime esu patyrusi tokį džiaugsmą, pakylėjimą ir didžiavimąsi mažo žmogaus vidine tvirtybe ir drąsa. Nežinau, ar Rokas suvokia, kas čia ką tik įvyko, bet aš be perstojo jį giriu, žaviuosi ir abu net juokiamės, kai dabar tvirtai įsikibę skraidome aukštyn žemyn tame laivelyje. Ir dar užtrunka gerokai laiko, kol sulipa kiti. Vienai merginai apima panika, vis nesiryžta žengti žingsnio, tada užleidžia kitus ir vėl bando, o tas laivas vis duodasi aukštyn žemyn, tolyn, artyn. Sulipa visi ir jau plaukiant prasideda nauji potyriai. Linksmųjų kalnelių efektas skraidina pilve drugelius, o kartkartėmis pakylame nuo sėdynių tikrąją to žodžio prasme. Ramesnę akimirką ištraukiu telefoną ir pasidarome selfį, bet greit kišu į kišenę ir užsegu ją, kuprinę užrišu prie sėdynės, viena ranka iš visų jėgų laikau Roką, antrąja laikausi už rankenos, o jis savosiomis mano koją apsivijęs. Net pačiai žiūrint atrodo iš kur tiek jėgos išsilaikyti viena ranka tą visą vėtymą. Ai, ir jokių gelbėjimosi liemenių čia nei nematyti. Kai išmeta į viršų juokiamės. Mes su Roku juokiamės balsu. Ir virš mūsų praskrenda pulkas žuvėdrų ar kirų ir visu tuo pulku nutūpia ant vandens paviršiaus ir kilnojasi kartu su audringomis bangomis. Milžiniškų uolų sienų fone atrodo karališkos ramybės paukščiai. Stebime, o Rokas pasiūlo – vadinkime juos laivais. Gerai. O kiek laivų. Žiūrėk, čia laivai. Tikrai tokioje gamtos didybėje nebėra skrtumo tarp metro ar dešimties. Artėjant prie uosto perbėga mintis apie išlipimą, bet greit nurimstu, nes uoste ramus užutėkis. Tik išlipimas kopetėlėmis, bet čia jau turbūt visi likę pakeleiviai susižavėję Roko drąsa paduoda jam ranką iš viršaus ir sėkmingai atsiduriame ant žemės. Įspūdinga buvo kelionė, dar kiek pinasi kojos ir sukasi galva.

Uostas nukabintas didžiule nuotaukų su gyvūnais ekspozicija ir mes čia užsibūname. Vėliau patraukiame į miestelį, randame dieviško skonio ledų kaušeliuose ir tokie abu bevalgydami ir bevarvindami tuos ledus stovime prie kelionių agentūros stendo ir studijuojame delfinų ir banginių rūšis. Šilta, gera ir rodos, galėčiau kartoti ir kartoti, o Rokas nepaliaujamai klausinėti – o kokio ilgio šitas ir aš rodau – kaip iki to šviesoforo, o šitas – šitas kaip per šaligatvį, o šitas iki ano namo. Jis baksteli pirštu, o aš perskaitau, vaizduotėje išmatuoju metrus ir surandu atskaitos tašką. Šią akimirką nieko netrūksta. Kaip ir daug kitų akimirkų šioje kelionėje. Tada keliaujame gatvelėmis, prie suvenyrų prekeivių prekystalių pamatome spalvotus tinklelius. Klausiu, ar šitie tinka krabams. Turbūt. Ir išsirenkame žalią. Tada prieiname paplūdimį ir suradę atokią vietelę Rokas, kaip visada, išsineria iš rūbų ir lekia į bangas. Nors jau beveik vakarėja ir saulė nebe labai užšviečia, jam tai nerūpi. Aš viena akimi stebiu jį ir išsitraukiu knygelę – parašysiu. Bet... Rokas žino, kad ir aš mėgstu tą vandenį ir po sekundės mane nukrapšto nuo saulės įšildyto akmens. Dar vieną akimirką pagalvoju, gal tik pabaraidysiu, bet matau, kad nieko nebus ir persimaunu maudymuką. Paskaičiuoju, kad Rolas jau turėtų būti suvaikščiojęs, imame rengtis ir grįžti link uosto, kai gaunu žinutę – aš jau čia. Viskas tobula. Diena ypatinga, o mūsų įspūdžiai audringi. Sakau Rolui, kaip gaila, kad tu nenufilmavai tos dramos su laivu, o jis klausosi, matau, besididžiuodamas sūnumi ir sako – gal ir gerai, kad nemačiau.

Dar vieną naktį ėjome maudytis, bet pamatėme jūrų ežių ir nusprendėme, kad gal naktį per pavojinga. O tada pamatėme tokius gličius taškuotus neaiškaus pavidalo gyvūnus vandenyje. Stebėjome, kaip sulėtintai juda ir kur jų akys, o tada Rokas pamatė vaikščiojančias krevetes ir tada Rolas didžiulį laibakojį vorą po vandeniu. Tada dar kriauklių, krabų ir gal dar kažką. Ir turbūt visą valandą pasišviesdami ciklopais naktį Atlanto vandenyno pakrantėje tyrinėjome nematytus ir mažai pažįstamus gyvius. O miegojome ant asfaltuoto šaligatvio šalia palmių.

Turbūt du dalykai – trūkumai keliaujant po Tenerifę mėgstantiems laukinę gamtą.
Nakvynė. Nemažai laiko sugaišdavome važiuodami pakrante ir ieškodami atokaus gamtos lopinėlio išsitiesti miegmaišiams. Radome tokių stebuklingų – su vandenynu ir palmėmis, net paplūdimio dušais ir pasakiškai gražiu medžiu, bet teko ir nubusti ant žvyruoto asfalto stovėjimo aikštelėje, kur aplink laukai ir nejaukumas. Mums tai nei karto nesukėle rupesčių, net Rokui kilimėlis ir miegmaišis ir medyje turbūt tiktų. Bet kai žinai, kad gali būti kitaip, kad būna kitaip ir kai norisi pakvėpuoti ta natūraliąja gamtos puse, tenka konstatuoti – ne kas. Ir su kempingais ne kas. Jų nėra, o tas kuris buvo – tiesiog nedirbo. Vanduo. Jo nėra. Jis yra tik parduotuvėse. Ir tik vandenynas. Ir tik vieną kartą gėlas upelis, kuriame nusimaudėme.

Apvažiavome visą salą. Geras pasirinkimas nuomotis automobilį ir važiuoti į dėmesio vertas vietas. Tai, ką pamatėme tikrai gražu, įspūdinga. Įdomus jausmas, kai važiuoji ir kyli link Teidės, o temperatūra keičiasi taip greit ir dar kai atsiduri virš debesų, matai viršūnę, medžius, šviečia saulė ir debesys apačioje, o kai jie prasiskiria – miestelį, kuriame saulės nėra dėl tų pačių debesų. Arba kai viena salos pusė sausa ir be augalų, o kita žaliuoja ir veši kaip dosniausią pavasarį.

Dar turėjau svajonę nusiskinti kokį vaisių nuo medžio ir suvalgyti, kuri išsipildė su kaupu. Taip, kaip Rokas pamatė tiek gyvūnų, kiek neįsivaizdavo. Nes jam tai yra taip svarbu, kad net iš kitos miesto kelionės grįžus pirmiausia klausia – o kokių gyvūnų matei? Taip aš visą kelionę kalbėjau, nu jeigu bus taip, kad šakos persvirusios per tvorą, aš eisiu nusiskinti. Ko nors. Iš to smalsumo. Ir važiavome dieną serpantinais ir viename posūkyje, kai Rolas kiek prilėtino posūkyje, beveik į automobilio langus tiesėsi mandarino šakos nukabinėtos oranžiniais kamuoliukais. Jau be žodžių Rolas sustojo, o aš puoliau skinti. Ir skonis jų priminė tikrą citriną, bet vis tiek visą kelionę juos vežiojomės ir gardinom salotas. O tada dar kitoje vietoje Rolas apsiginklavęs peiliu nugenėjo kaktusą ir susibadęs pirštus tais aštriais beveik nematomais kaktuso plaukeliais vis tiek išdarinėjo, o aš valgiau juos šimtą kart skaniau nei tąsyk nusipirktus. Ir dar pirmą kart gyvenime pamačiau kaip auga datulės ant palmių ir nuo vienos pasvirusios nusiskyniau kelias ne visai prinokusias, bet suvalgiau.

Ir jei dar apie valgį, tai paskutines dienas viešbučio registratūroje iš vietinio gyventojo gavome rekomendaciją valgyti nuvažiuoti į Tajao kaimelį už 7 min. kelio ir radome tamsoje restoranėlių kaimą, kur daugiau nieko ir valgėme tokiame, kur tik įėję išsirenkame šviežias žuvis, gėrybes ar kaip bepavadinsi, kartais tiesiog rodant pirštu ir jas taip iškepa ir pagardina, kad laižomės tuos pirštus ir aš ragauju jau ir tą, kur kaip gyvatė, nes čia viskas gardu. Ir taip švenčiame savo atostogas. Švenčiame, nes atvažiuojame ir sekantį vakarą ir mūsų užsakymas jau daug drąsesnis – visko po truputį. To visko galiausiai kiek per daug. Bet toks gyvenimas – šventė. Ir atostogos faina, ir kai prasideda vėl gyvenimas faina. Ir su Rock&Roll’u švęsti faina.

Ačiū!

Vietoj pabaigos.

P. S. Man patinka tai, kas gražu, ten, kur gražu. Man patinka kurti grožį ir juo dalintis su žmonėmis, man patinka gražūs dalykai ir daiktai irgi, gražūs namai, gražūs rūbai, gražūs indai, visuose žmonėse aš matau ką nors neapsakomai gražaus. Aš, apskritai, linkusi matyti grožį. Ir man patinka džiaugtis ir žavėtis tuom.

Ir dar nebuvau sutikusi vienoje vietoje dar dviejų žmonių, kurie taip ir dar labiau džiaugtųsi grožiu. Kad Rolas mėgsta grožį jau žinojau. Net visuose straipsnių spaudoje apie jį  pavadinimuose yra žodis – grožis. Ir į kanjoningą jis eina, kad gražu. Ir tarpeklius renkasi ne pagal kategorijas ir ekstremalumą, ne pagal sudėtingumą ir iššūkių kolekcionavimą. Tik pagal grožį. Keliautojas, Lietuvoje kanjoningo skleidėjas ir pradininkas, įveikęs 70 tarpeklių, klausiamas apie tarpeklius visą laiką atsako – kad būtų gražu. Man svarbiausia grožis. Todėl turbūt ir jo fotografijos, filmai ir parodos tokios gražios.

Ir šioje kelionėje vis gražu ir gražu. Visi trys kaip užsukti čiulbame, pritylame, aplink tik uolos ir žaluma, ta ramybė ir lyg paukštukai vienas paskui kitą – kaip gražu, tada pauzė ir vėl – gražu. O dieve, kaip gražu. Kaip čia gražu. Net mašinoje važiuojame ir kuris nors – gražu, o kitas kuris nors – labai. Arba – aha. Arba einame ir klausia – gražu? Gražu. Nu gražu. Dar kartais – kokie debesys gražūs. Uolos gražios. Medžiai. Gėlytė graži.

Ir apie Roką žinau, kad jis dosnus žodžiais. Bent jau tais pagrindiniais, kurie jam, matyt, svarbiausi. Ateina pas mane ir sako – čia gražu arba tu graži. Ir jis gali kartoti tai kiekvieną kart lyg pirmą kartą suvokęs ar pastebėjęs. Pastebėjau, kaip jis pastebi detales, smulkiausias ir gyvenime niekuomet neliks nepastebėta jokia gėlė ir jos žiedlapis, o čia kelionėje – gėlytė. Dar gėlytė. Ir grožisi, ir skina. Ir kai pirmą kart padovanoja man, patenkinta šneku – kaip man patinka gėlės, kaip tu moki pradžiuginti. O jis lyg giliausiai pažinodamas moteriškąją Sielą nesiliauja ir dovanoja tas gėlytes visą kelionę kasdien. Ir dar kai su mašina stabtelime ir jis išlipa pasisioti prieš įlipdmas pirma pradaro mano dureles ir įteikia gėlių. Ir tada aš jas nešiojuosi, o vakare kai įsikuriame stovyklavietėje, įspraudžiu į kokį akmenuką ir pastatau vidury mūsų įsivaizduojamo stalo arba dar sodiname į vandens kamštelį. O kartais Rokas sako – čia tau, o čia bus mano – tu panešk kartu. Ir kartais įsisegdavau į plaukus, o einant kalnu jis netikėtai atsisukdavo, sustodavo ir įsistebeilijęs sakydavo – duok pažiūrėti, tada įsmeigdavo akis į mano veidą ir akimirkai abu susigėsdavome nuo tokio tiesaus ir aiškaus noro. Ir dar buvo - jis atsisuka į Rolą ir sako – tėti, ir tu padovanok. Aš be galo myliu gėles ir visuomet tikėjau, kad šioje žemėje yra žmogus, kuris jas dievintų taip pat :)

Šarūnė



Komentarų (1)
1. 2019-03-01 14:40
 
Nuostabi sala, gal yra norinčių Tenerifėje gyventi pastoviai arba nusipirkti nekilnojamojo turto kaip investiciją, www.namaitenerifeje.lt, tel. 8 690 00093 (lietuviškas tel. numeris), +34 6031 38115 (ispaniškas tel. numeris)
 
Vida

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Pirmadienis, 13 kovo 2017 )