2016 10 02 - 21 Bolivija
Sekmadienis, 22 lapkričio 2015
Kalnų trekas su kopimų į Huayna Potosi viršūnę (6088 m) arba mažoji Alpamajo (5370 m) Bolivijos Anduose.

Dalyviai: Linas, Daiva, Daina, Lolita, Sandra, Karolis, Nijole, Giedrius, Arvydas, Ina, Tomas



Giedriaus nuotraukos

Lino aprašyti vargai kitame puslapyje
Inos įspūdžiai igi antrame puslapyje, labai rekomenduoju



 
Lino vargai Bolivijoje
Kelionė prasidėjo skrydžiais, pirmas - iš Vilniaus į Londoną praėjo sklandžiai. Paryčiais Londone pasitiko lietuviški vairai, pervežė į kitą oro uostą, visą dieną pralaukėm skrydžio beveik 23 valandas, pakilom ir per daug valandų buvome Kolumbijoje.
Čia visa mūsų kompanija išskrido į Guayaquil (Ekvadoras), kur persės į lėktuvą per Limą (Peru), skrendantį į La Pazą - Bolivijos sostinę. Limoje į tą lėktuvą turiu įsėsti aš. Atėjus mano skrydžio laikui į lėktuvą nepatekau. Buvau nusiųstas į oro kompanijos ofisą. Kad ten patekti, reikėjo praeiti pasienį, eilė apie 1000 žmonių, bet gerai - eilė juda greitai, ten koks 30 pasieniečių, gal net daugiau, laukiau kokį 15-20 min. Atėjus mano eilei, klausia koks mano tikslas, sakau - man į oro kompanijos ofisą reikia, iš karto kilo daug klausimų, vedė net į atskirą kambarį, kur tikrino mano duomenis, dėjo į pasą antspaudus, kalbėjo per Google vertėją. Praėjus pasienį toliau muitinė. Vėl eilė, aplink zuja kariškiai su daug šunų, kurie viską uosto. Atstoviu eilę, pasirodo, deklaracijos reikia. Einu, rašau deklaraciją, vėl stoviu iš naujo. Praeinu muitinę, šiaip ne taip papuolu į Kolumbiją.
 Surandu viena ofisą, jis, pasirodo, vietiniams skrydžiams, rodo į kitą, ten pasiūlo pirkti bilietus rytdienai už 195 $. Paskui kita motera pažiūri atidžiau, sako - varyk į „emigrancy“ ofisą už kampo. Varau ten, o ten niekas neskuba. Po kažkiek laiko. kai jau trypiu ir pajuodęs bandau atkreipti į mane dėmesį, priima mane. Ant bilieto užrašo vartus ir sako greitai varyk atgal. Na, lekiu, vėl patikrinimas, pasų kontrolė, muitinė, kur ištikrina rankinį bagažą. Varau prie vartų, ten laukia, bet į artimiausią lėktuvą neleidžia, matomai, vietų nėra. Be manęs čia dar nemažai tokių pat, bet jie ispaniškai susišneka. Prašo laukti, viskas gerai, į jungiamąjį reisą spėsi. Švieslentė pradeda rodyti seną mano išskridusio lėktuvo reisą AV25 su dviem laikais - senuoju 13:15 ir šalia naujas 17:00, na, visai tada ramu. Einu perku limonadą, šokoladą, varau į tuliką, pasirodo, norėjau... Prasidėjus registracijai stoviu pirmas, bet manęs ir kitus panašius paprašo eit į eilės galą. Įlipu į lėktuvą priešpaskutinis.
Pasirodo, net į jungiamąjį reisą spėsiu. Lėktuve net mano vieta nepasikeitus, kas buvo ir kodėl nesupratau, dar tik spėju, kad bilietų buvo per daug parduota, tai papildomą lėktuvą skyrė ar panašiai, jei kalbėčiau ispaniškai būtu be didelio streso. Jau leidžiamės Limoje, dėl visa ko užpildžiau deklaracijas.
Išlipus iškart sutikau saviškius, viskas baigėsi lengvu išgąsčiu.
Netrukus mes jau kartu vėl lėktuve, dalina deklaracijas. Pasienį praeinam sklandžiai. Laukiam bagažo, o jis yra visas, išskyrus mano. Tai siejam su manęs vaikymu lėktuvuose. Užpildom popierius, žada po paros pristatyti. Gerai, kad važiuosim su visureigiais aklimatizacijai, tai rimtų daiktų nereikės.
Taksai nuplėšia po 15 $ x 3 auto = 45 $.
Visus veikia aukštis, čia - La Paze 3640 m virš jūros lygio.
Krentame į lovas.
Ryte keliamės, valgom, keičiam pinigus, derinam autobusą ir taksus. Kertu pyragėlius, panašius į kibinus, jie su vištiena, bet viduje saldus skystis. Daug žmonių tautiniais drabužiais.
Vakare autobusas, mano kuprinė - be žinių, oro uostas neatsako, tas žmogus, kur ja rūpinasi, dirba tik naktimis. Važiuojam autobusu, dar tenka sumokėti už autobusą kažkokį mokestį po 2 BO nuo žmogaus. Autobusas geras, sėdynės plačios, gali transformuoti į lovą, pasirodo dar ir antklodę duoda (išsiaiškinau nuvažiavęs du trečdalius kelio, kai atsibudęs pradėjau piktintis, kad bendražygiai įsisukę į adijalus guli, o aš šąlu, jau taikausi atimti iš ko nors tą vertinga daiktą, tai jie krizendami man rodo, kur jis, pasirodo, mano antklodė po mano galva), kad lėktuve taip būtu... Važiuojam per naktį, išsimiegam. Ryte jau Uyjuni miestelyje.
Pasitinka mus jau su džipais dvi kompanijos, viena - su užrašytu mano vardu ir pavarde, kiti žodžiais. Iš karto nesupratau, kad tai dvi atskiros kompanijos, bet kol atidarinėjo autobuso krovinių skyrių, kurio spyna kažkodėl sugedo, susigaudžiau. Tas, be užrašo, turėjo Tanios susirašinėjimą, dar ir Tanios sutarta kaina atitiko, plius vardas tas pats. O kitos kompanijos atstovas iš kur gavo mano vardą ir pavardę galiu tik spėlioti, gal viešbutis ką supainiojo ar gidas, kuris turi padėt kalnuose.
Prašėm džipo vairo, kad paskambintų į oro uostą, iš ten - džiugios naujienos, mano kuprinė atrasta, ją gražins man atvykus į oro uostą.
Siūlomas gidas, kuris mus lydės džipų kelionės metu, viską pasakos, balsuojame ir balsų dauguma nutariam imti tą gidą, jo kaina 60$x4d=240$ .
Pagaliau išvažiuojame, už miestelio privalomas garvežių savartynas, kaip inžinieriui, visai patiko apžiūra, jų ten labai daug ir visi pradėti ardyti, tai einant nuo vieno prie kito matosi visa vidaus konstrukcija, veikimo principas.
Toliau - druskos ežeras, jis milžiniškas, apie jį važiuojame gal 80 km. Pakeliui sustodami, gidas vis ką nors papasakoja, parodo. Po druska - vanduo, teka upės, tai mes matome properšose, kur vanduo kunkuliuoja. Valgom valgykloje iš druskos, čia vyko ralis Paryžius-Dakaras, pilna paminklų. Plevėsuoja daug vėliavų, tarp jų ir Lietuvos. Pataisome ją, fotografuojamės. Dar už 70 km privažiuojame Thulupa (5321) ugnikalnį, jis ant druskos ežero pakrantės. Čia ir apsistojame nakvynės. Važiuojame paveiksluoti saulėlydžio, jis labai gražus, tikrai įsimintinas, dar gavę guminius braidome po druskos balą. Buvome menkaverčiam muziejuje, gerai, kad pigus, šalia ganėsi lamų banda, tai ir jas aplankėm. Po balą braidantys flamingai arti neprisileido.
Rytoj lipsime į Thunupa ugnikalnį. Turėjome imti du gidus kitaip neleido, tai kainavo papildomai visiems 1000 BO ir dar už mumijas po 30 BO nuo žmogaus nulupo.
Kėlėmės 3 ryte, pusryčiai ir varome lipti ant kalno. Privažiuojame vartus, jie užrakinti. Kol gidai ieško rakto, bandau nukelti nuo vyrių. Matomai tai suveikė ir atbėgo žmogus su raktais. Buvome užvežti šiek tiek ant Tunupa ugnikalnio šlaito. Dviejų gidų vedini lipom ugnikalnin.
Saulei tekant visas grožis vis ryškėjo, viskas nusidažė šiltomis spalvomis. Ugnikalnio šlaitai spalvoti - geltoni, raudoni, balti, pilki. Kuo aukščiau kyli, tuo daugiau grožio. Atsisukus atgal, visas akinamai baltas druskos ežeras, ne - jis kaip jūra, nuo vieno horizonto krašto iki kito, su salomis, pusiasaliais. Tolumoje susiliejantis su dangumi.
Kopimas nebuvo pats lengviausias, nes aukštis nemažas, trūksta oro. Daug ką turiu padrąsinti, užkalbėti dantis. Iki kraterio apatinės dalies užkopiame dešimt, ant aukštosios dalies - aštuoniese ir dar mūsų gidai, du kalnų, kurie buvo įpiršti po prievarta, ir mus lydintis, katras viską pasakoja. Reikia pripažinti kad jie labai stengiasi ir padeda. Viršūnėje randu internetą su vietine SIM kortele, tiesa pradžiugina tik „mesengeris“, tai gera proga pasiekti žinutėmis Lietuvą. Keliame vėliavą ir visi lekiam žemyn, visgi aukštis 5321m . Aš dar lieku viršuje, siunčiu žinutes, nuotraukas. Paskui vejuosi visus. Apačioje dar lendame pas mumijas į urvą.
Tuo sunki diena nesibaigia,  varome skersai ežerą 80km į kaktusų salą. Ten daug turistų, įėjimas mokamas, po 30 BO nuo žmogaus. Na gražu - kaktusai labai dideli, vėjyje siūbuoja.
Toliau varom į druskos viešbutį. Jis pakankamai toli, ten sienos, lubos, viskas iš druskos, ant grindų irgi prikratyta pora centimetrų druskos, tai tenka po ją braidyti.
Ryte tolom nuo druskos ežero, aplinkui nuostabūs kalnai, flamingai, pakeliui - rūkstantis ugnikalnis. Viskas taip žavi, mes net nepastebime, kad esame pakilę į 4300 aukštį. Ežerai su rožiniais flamingais, braidančiais po druskingus ežerus su balta mineralų pluta atima žadą, tik labai stiprus vėjas trukdo jais ilgiau žavėtis. Dar aplankome akmeninius grybus, kurie primena Elbruso šiaurinio šlaito grybus.
Dienos pabaigai - ryškiai raudonos spalvos ežeras su flamingais, tolumoje - baltos druskos, vanduo raudonas ir pilnas rausvų flamingų. Aplinkui nuostabūs kalnai. Tokia dienos pabaiga.
 Ryte keliamės 3:00 ir važiuojam prie  žaliojo ežero. Pakeliui pradedant aušti sustojame prie terminės zonos. Čia iš žemės veržiasi garai, jie prieš aušrą labai ryškūs atrodo. Purvas tik aplinkui verda. Toliau - ta žalioji lagūna, ji visai nežalia, gidas grąžo rankas, sako nėra vėjo, jis vakar pūtė visą dieną taip stipriai, mes vis prašėm - nustok. Pasirodo, vandenį dažo vario oksidas, vandeniui banguojant kyla nuo dugno, o kadangi čia vėjas pučia be perstojo, tai vanduo visad žalias ir tik labai retai vėjo nėra. Ko netrūksta - tai flamingų, tikrai gražūs paukščiai atšiauriame klimate, ta rožinė spalva labai puošia. Toliau skulptūros, sukurtos dykynėje, Dali parku vadinamos, mes jau nuo grožio atbukę, bet vis tiek spoksome išsižioję. Jau grįžtame ne per druskos ežerus, bet kalnais, aukštis dažnai virš 4km. Pietaujame, grožimės vaizdais, apžiūrime gamtos išpustytas skulptūras. Ir Uyuni miestelis. Vėl per naktį autobusas su patogiomis miegui sėdynėmis, šįkart antklodę iš po galvos pasiimu iš karto.
La Paze atsiduriame 4 ryte, varom į viešbutį, kad dasimušti. Ryte susitinkame su Eduardo. Pasirodo, mūsų planai skiriasi, per atstumą dėl jo užimtumo ir kalbos, kultūrų skirtumo vienodai susitarti nepavyko. Mes arklius turėsime tik iki viršūnės ir taškas. Visi mūsiškiai pikti burbuliuoja, bando jį prispausti, bet ką moteriškės gali padaryti išdidžiam indėnui, žinančiam savo vertę. Sėdim šalia, jis nemeta mūsų į balą, randam būdą, kad viskas gerai būtų. Daiktai su mumis keliauja iki bazinės stovyklos, iš ten mes darom radialinius, o po to mus jau pasiima ir veža į La Pazą. Kol visą tai sprendžiam praeina diena, kažkas paskambina Edurdo, jis iškarto sako, kad Išvykstame 5 ryte, nes barikados.
Keliamės anksti, kol susikraunam jau netoli ir šešios ir tikrai, jau tiesiai negalime išvykti, visur keliai užkrauti akmenimis ir šiukšlėmis, mes ratais per karjerus ir šiukšlynus kur dar nespėjo užtverti ištrūkstame iš miesto, vairuotojas juokiasi iš džiaugsmo. Pasiekiame kalnus, daiktus sudedame į džipą. Jokių arklių nematyt. Pasirodo, su mumis eis gidas Chulijo. Pradedame kilti, teisingiau - mes pakilę, nes aukštis 4500, kylame toliau. Pakylame į 4900, aš lieku uodegoje, nes Arvydui nesiseka eiti, jis kaltina savo amžių, o aš - gyvenimo būdą. Jam sunku judėti, o čia toks aukštis ir liekame uodegoje atlikę per tris su puse valandos. Lipame per perėją, ji aukšta - apie 5 km, nusileidimas status, gražus ežeras, čia dar mūsų sulaukia, antra perėja - panašaus aukščio, pakilimas labai lengvas, išskyrus aukštį, sušalau visiškai. Arvydas vos juda, vienu metu maniau jau gal mirs, bet šiaip ne taip užlipo, aš spėjau sulakstyti į šalia esančią viršūnę. Na, leidomės irgi lėtai, arčiau ežero nusileidimas status. Ežeras nuostabiai gražus, o kalnai aplink statūs statūs. Tik, kad oras nelepino, varė sniegą kruopomis. Vakare oras pagerėjo, namelyje nakvojo 4, statė viduje palapines, nes labai purvina. Aš su kitais lauke, nakvynės kaina žmogui 15 BO, jei miegi lauke ir 20 BO, jeigu namelyje. Nusprendėme, kad Arvydas ryt eis su mulais per artimesnį ir lengvesnį kelią.
 Naktį prisnigo kokius 7 cm, palapines prispaudė. Kėlėmės, stebėjomės. Gidas sunerimo pradėjo ieškoti virvių, bet jų nėra, surinkom visas kilpas ir vieną čiuptuką, tipo, jei ką prisilaikyt. Programeriai pažiūrėję savo batus nusprendė nerizikuot ir varyt su Arvydu ir mulais kartu.
Na, dabar greičiau varom aukštyn per visas grožybes. Sniegas patęžęs, bet koja ant akmenų tvirtai laikosi. Palei ežerą taku per nuobiryną, bet jo struktūra - patogi eiti. Praėjus ežerą lipame aukštyn link kito, jame dar išsimaudau. Toliau laukia perėja su pakeliui esančia Austrijos (5270) viršūne, Inai nuo aukščio stoja skrandis, aš irgi jaučiu košę,  bet pariaugėju ir vėl viskas veikia. Su Lolita ir Ina atsilieku, vėliau matau tolumoje belaukiančius bendražygius, trūkteliu iki jų. Gidas sako - tegul jos eina į perėją, nes paskui nespėsim į viršūnę. Taip ir padarom, sulaukiu Lolitos, sakau - va, matosi perėja, jūs ten eikit ir laukit arba leiskitės žemiau. Tada nusivijau, iki viršūnės pavijau visus, ten gražu, veikia vietinis ryšys, siunčiu žinutes, užtrunku, vėl vejuosi, bet žemyn visi lekia niekaip nepriveju. Tik sustoju pafilmuot ir vėl jie toliausiai, vėl vykis, pasiveju Lolitą su Ina, bet  bemaigant kamerą atsilieku, aplink kaip atvirutėje ežeras su stovykla, nuostabiai gražu. Vietiniai indėnai, arklių varovai, gidas, dar keletas indėnų, kalba jie savo indėnų kalba, kuklūs, užkalbinus labai sarmatijasi. Be mūsų čia dar du baltieji, jie su savo gidu ruošiasi įkopimui. Suderinam Arvydui arklį už 80 pinigų ir einam gulti, šį sykį visi lauke, tai mokame po 15 pinigų + 20 nuo visų už virtuvę.
Laukia ilga diena, keliamės prieš šešias, išeinam prieš aštuonias. Kylam į perėja, šalia mumis domisi lamos su alpokomis. Uolėtų kalnų fone - nuostabiausias vaizdas, šalia juoduoja Kondoro ir dar kitos nuostabios viršūnės. Kylam į perėją, ji jau virš penkių tūkstančių, vis stabtelėtu Lolitos su Ina. Užlipu viršun, stoviu išsižiojęs, buvo gražiausia, o dabar dar grąžiau, nesupranti, kaip taip gali būti. Gaila, kad leidžiamės ir einam aplinkui, aišku leidimasis sąlyginis - tik iki 4600, bet jau žolė ir varom per ją, dar kylam į perėją, vėl leidžiamės, uolėtus kalnus bando užstoto žolės šlaitai, aplink ežerai, išlenda mūsų tikslas - Huajna Potosi (6088) viršūnė, ji milžiniška. Pasiekiame nakvynės vietą, ji Huajna Potosi viršūnės papėdėje. Čia laukia Arvydas, jokių arklių jam nedavė, nusileidus prie ežero įkišo į auto ir su daiktais atvežė prie ežero ir ryt mūsų daiktus veš su automobiliu. Taip, viskas kitaip, kaip mes manėme su tais arkliais. Skaniai pavalgėm ir jau visi guli. Čia yra net elektra, todėl aš rašau dienoraštį, tuo pačiu kraudamas telefoną. Už nakvynę vėl mokėjome po 15 BO nuo žmogaus, už elektrą ir virtuvę papildomai neprašė.
Ryte atvažiuoja Eduardo,  jis vietoje arklių paima mūsų prekes ir krauna i savo džipą, taip pat su prekėmis įkemšamas ir Arvydas, jam šis pasivažinėjimas nemokamas. Mes iškeliaujame pėsčiomis apie Huajna Potosi kalną, reikia pasiekti bazinę stovyklą, ji kitame šone. Kelias nėra labai įspūdingas lyginant su ankstesnėmis dienomis, praeiname keletą gražių ežerų, viena perėja, jos aukštis  nuo 4600 iki kažkur 5000. Pakeliui daug kur ganosi lamos ir alpokos. Jos mielai pozuoja. Pasiekiame bazine stovyklą, tai, pasirodo, keletas sumūrytų barakų iš raudonų pertvarinių blokelių. Stogas peršviečiamas iš polikarbonato, saulei šviečiant prišildoma patalpa. Durys iš banguotos stogo skardos. Spyna kaip iš lauko, atidaroma patraukus virvutę. Namelį aptarnauja indėnė, kaip ir visos moterys - kresna su daug sijonų, tradiciniais drabužiais ir įspūdinga prijuoste didelėmis kišenėmis, kuriose telpa viskas - raktai nuo įvairių kamaraičių, spintelių, pinigai ir daug visokių smulkmenų ir ne tik jų. Gauname stalą, virtuvėlę. Už viską sumokame po 20 Bo nuo žmogaus už 4 dienas. Metalineje spintoje su stikliniais langais uždaryta krautuvė, pasirinkimas švelniai pasakius kuklus, galima nusipirkti, cocacolos 0,5 ir 2l vandens, tualetinio popieriaus, čiupačiupsų, arbatžolių pakeliuose ir tirpios kavos, ale du viename, ai, dar, tiesa, kiaušinių.
Čia dušo pasirodo nėra, jo nėra niekur, nei gretimuose panašiuose n ameliuose.
Nakvojam, kaip visada, vakare sninga, ryte oras geras. Keliamės neskubėdami, šiandien eisime į štorminę stovyklą, dviems kopėjams vienas gidas. Su mumis kops Chulijo, kuris ėjo kartu per kalnus ir Pedro, jau Inai pažįstamas iš kitų kelionių po Boliviją. Chulijo iš vakaro dar sugeba sulakstyti namo. Jo portretą randame oficialiame gidų sąraše, jis dar turi du brolius, kurie taip pat yra tame kalnų gidų sąraše. O gidas Pedro su klientu nusileidžia iš viršūnės ir vėl apsisukęs varys su mumis. Mūsiškių kopiančių tik 5, tai Daina, Ina, Lolita ir Giedrius ir aš, kuris lipu be gido. Mūsų gidai su tuo sutinka, dėl visa ko pažiūri mano nutrintą įrangą. Prie mūsų prisideda nešikas, labai panašus į Eduardo, sakau, gal brolis, tik gerokai jaunesnis. Kartu eina ir virėja, tai jauna indėnė tradiciniais drabužiais, su tradiciniu maišu ant nugaros, apsiavus sportinius batukus. Mus išsiruošia lydėti Nijolė, Sandra (ryški asmenybė) ir Daiva. Visa ši spalvinga komanda neskubėdama patraukia į viršų. Paėję prieš pagrindinį pakilimą, šalia ledyno sąnašų, prieiname namelį, kur pasirodo reikia susimokėti už kopimą į viršūnę, po 20 BO nuo žmogaus, sumoku už visus. Mes užregistruojami, gaunam kvitą, palydai mokėti nereikia. Aptarnauja bičas su radijo aparatu, kuris čia atvarė pirma mūsų. Kopiame toliau, greitai pasiekiame namelių grupę, sustojame apatiniame, gidai sako - geriausias. Namelį aptarnauja vyresnio amžiaus indėnas, man pasirodė, kad jis nuomoja namelio lovas, stalus ir virtuvę. Virėja imasi darbo, viskas kvepia, dar užlipa šviežių alpinistų. Mūsų palydai išėjus atgal, mes einame gult. Užmiegame, esame pažadinami vakarienės, vakarienės metu instruktuojami, kas kaip, pradėsime kopti 1 nakties, kad spėtume iki aušros užkopti į viršūnę ir spėti nusileisti, kol ant ledyno plyšių dar neištižę sniego tiltai.
 Išeiname vieni pirmųjų. Bet mus pradeda lenkti visokio plauko alpinistai su gidais, atrodo, aš vienas be gido, gidai jau žino apie mane ir laiko savu, pusiau savu. Pirmas ryšys Pedro -Daina-Giedrius juda greičiau, antras - Chulijo-Lolita-Ina vos velkasi. Lolita prieš kiekvieną žingsnį svarsto, kur statyti koją, makaluoja lazdomis, matyt, galvoje susirinkimas ir nesutarimai, diskusijos, tai ir gaunasi kiekviena galūnė sau. O čia dar kartais ir uolomis lipti reikia. Prieiname ledyną, čia prisirinkę krūva ale alpinistų. Mūsiškės moterytės nemoka užsidėt kačių, sako gidai uždės, nes tiek daug jiems sumokėjo, jei reiks tai ir pačias užneš, na, žiūrėsim. Šalia esantys amerikoniškai kalbantys jaunuoliai, nemandagiai sako, kad mes kas per kopikai, kad net kačių nemokam užsidėti. Aš matau, kad jie tik tiek ir temoka, patys jokie ne alpinistai, aprangas tik šiam kalnui nusipirkę, matomai, aklimatizuojantis su katėmis ant ledyno tik tevaikščiojo. Pagaliau išeinam toliau, Lolita su Ina sako su katėm bus greičiau, aš einu iš paskos, judame labai lėtai, dalis kopikų lenkia, dalis juda kartu su mumis. Einame ledyno labirintu, virš mūsų ledokritis, viskas sustingę, saugu, tik statumas nemažas. Išlipame į ledyno lauką su sniego tiltais per plyšius. Truputį paėjus Chulijo stabdo savo ryšį ir sako, kad jau viskas, „finš“, per lėtai juda, į viršūnę neleis kopti. Ina šaukia ne, ne... Bet jo neperkalbėsi, jau 3:40, užkopta tik ketvirtadalis kelio, pats sudėtingumas dar priešaky. Man sako - tu vykis priekinį ryšį, nelauk, aš čia susitvarkysiu. Na, taip ir padarau, įjungiu greitį ir varau, lenkiu vieną po kito ryšius su pabalusiais klientais, daugelis panašesni į lavonus nei žmones. Prieinu ledyno slenkstį su kokia 20 metrų pakankamai stačia siena, kur jau reikia lipti ledu. Jau nuo kopėjų, lipančių kasdien, yra laiptai, čia eilėje susigrūdę kopėjai, išskyrus gidus, niekas nemoka lipti, lipa visi bile kaip, traukiami gidų už virvės. Palaukiu, kol ištuštės siena, ir užbėgu viršun, kampas labai patogus, visi tik spokso pabalę. Čia sutinku ir mūsiškius. Tai visi kartu ir judame toliau, mūsų greitis nemažas, vieną po kito lenkiame visus ryšius, jiems akivaizdžiai trūksta aklimatizacijos. Dainai šąla rankos, Pedro šildo jas pažastyse. Mes beveik nestojame, šlaitas labai statėja, ledynas baigiasi, prasideda uola su ledo labirintu, nežinau, kaip tai vadinasi. Tai tokios ledo skulptūros smailėjančios į viršų apie 1.5 metro aukščio, su vėjo išpustytais, saulės pratirbdytais praėjimais tarp jų, kur aš vos prasispraudžiu. Tas labirintas tęsiasi iki pat viršūnės, na dar vienoje vietoje tenka lipti uolomis. Čia jau Dainą gidas tempia už virvės, Giedrius stumia iš apačios, motyvuoja, sako kur dėti kiekvieną žingsnį, neleidžia ropoti keturiom, labai statu, Daina krenta, gidas laiko už virvės, Giedrius iš apačio, aš tik primenu Giedriui, kad kvėpuotų, aukštis jau virš 5700. Daina visa balta, labai sunku jai, aukštis veikia, bet valios pakanka - krenta, ropoja, keliasi, krenta, ropoja, keliasi, vartosi ant virvės kaip žaisliukas. Iš kur pas gidą ir Giedrių tiek kantrybės ir jėgų, mane graužia sąžinė, kad iš apačios galiu padėti tik patarimu. Nežiūrint tai, lenkiame vis daugiau ryšių, tame tarpe ir tuos šmaikštautojus dėl kačių, jie sėdi balti, ir labiau mirę nei gyvi. Duodu jiems po gurkšnį vandens, geria, dėkoja, tik nelabai supranta, kas jau vyksta, kur jie, kas jie. Lipame toliau, jau ir viršūnė, ji - tai vėjo supustyta siaura sniego ketera. Joje telpame tik mes, už mūsų jau eilė. Greitai keliame vėliavą, fotografuojamės, traukiu Vilniaus saldainių dėžutę, vaišinamės, leidžiamės vaišiname kitus jau iki viršūnės beveik užkopusius. Jų vaizdas nekoks, visiškai išbalę, negyvi veidai, atrodo, kaip numirėliai, tikrai mūsų aklimatizacija - daug geresnė, net Daina už juos gyvesnė kokį 10 kartų. Leidžiamės neskubėdami, nes saulė patekėjo 20 m likus iki viršūnės. Daina vis netiki, kad mes kopėme šiuo keliu, nes naktį nesimatė sudėtingumo, statumo. Nusileidus prie ledyno slenksčio jos akys tapo didelės, sako - jo, tikrai nebuvo... Aš sakau - buvo, na, taip besišnekučiuodami ir nusileidome žemyn. Viršutinėje stovykloje gauname sriubos, arbatos, prigulime ir vėl leidžiamės, su mumis varo ir virėja, ir nešikas, abu gidai Ir Ina su Lolita.
 Ina pyksta ant Eduardo, kuris sakė, kad kalnas pradedantiesiems. Iš tikrųjų, kalnas nėra labai sudėtingas, bet reikalauja pradinių techninių elementų, šiek tiek tenka kopti uolomis jau naudojant rankas, eiti su katėmis ir ledkirčiu susirišus virve per ledyną, sniego tiltais, lipti nesudėtinga ledo siena, ir uolų-ledo maišytu maršrutu. Aišku, veikia didelis aukštis, visi šie malonumai prasideda nuo 5200 ir iki pat viršūnės 6088 ir dar reikia greičio, jei trypčiosi vietoje, išauš diena ir liksi tarp ištižusių ledo tiltų, visgi, čia ekvatorius ir saulė labai labai kaitri, viską griebia akimirksniu. Gidai čia labai patyrę ir padeda visiems, net labiau nei pakankamai, toks jausmas, kad jie - viena šeima ir beveik visi indėnai, todėl užkopti jiems padedant ir visiškam variniam puodui įmanoma, tik reikalingas fizinis pasirengimas, aklimatizacija ir judesių koordinacija.
Neparašiau, kad su mumis jau keletą dienų keliauja jaunas šuo, jis mus pasitiko dar nebaigus žygio, priešpaskutinę dieną, prieš bazinę stovyklą. Labai lipšnus, pribėgęs prie manęs iškart parodė, kad pasiduoda, atsigulė ant nugaros. Chulijo paaiškino, kad tai gidas Nr. 2. Taip ir liko jis su mumis, net kopė kartu į viršūnę, kai būdavo sunku, kaukė per visus kalnus.
Nusileidome dar ryte, nei miegoti, nei ką veikti, visgi, einu miegoti, ant galvos jaučiasi žiedas, gal per greitai nusileidau, viršuje galvos neskaudėjo ir beveik nepykino, o lyginant su kitais jaučiausi puikiai, tai dar išlikusi aklimatizacija nuo Elbruso būto prieš du mėnesius ir Irano Deno kalnyno būto prieš tris savaites. Be to, mes čia jau dvi savaites malamės nenusileisdami žemiau 3700, dažniausiai būdami 4000 - 4500 aukštyje, įveikdami perėjas ir viršūnes, kylame į 4900 - 5300 aukštį. Manau, visi aklimatizavosi daugmaž, čia tik fizinis pasiruošimas skirtingas.
Toliau laukia radialiniai. Einame veikiančiu akviaduku, kuris vandenį nuveda į elektrinę, čia - specialiai įrengta vaikščiojimo trasa, labai gražu, pakeliui prakalti uolų laipiojimo maršrutai. Sutinkam ir uolų laipiotojus. Nesunkiai prieiname akviaduko pabaigą, kuri baigiasi ežeriuku, dar sukame įrengta vaga aukštyn, aptinkame antrą ežeriuką, nuo jo sukame per kalnus link namų, tenka kopti tik aukštyn, oras sugenda, kaip visad nuo 11 val. sninga, kruša daužo ausis. Nieko nematyt, lipu į žvalgybą, Karolis naviguoja, džiaugiuosi, kad jam patinka, leidžiu valdyti situaciją jam, kiek tik jis nori. Mūsų tandemas pasiteisina, vedam per rūką-debesį pasitardami ir svarbiausia neklaidžiodami. Praeiname šalia viršūnės, spaudžiami kolektyvo stojame, pietaujame. Vėl žvalgyba, kryptis teisinga, randu turus, judame toliau. Nijolė pajaučia pėdsakus, ji vakar su Sandra (ryškia asmenybe) ir Daiva kopė į šią viršūnę, jau rodo kelią. Taip ir pasiekiame stovyklą. Karoliui ši diena geriausia, kaip jis sako - ne vaizdais, bet vidumi.
Sekančią dieną išsiruošiame eiti kitu viaduku, einančiu Patosi kalno šlaitu ir nepritaikytu turistams. Dalis tinginių-ligonių lieka stovykloje. Nuo pat pradžios akviadukas įspūdingas, prieiname tunelius, šokinėjame per akmenis, einame akviaduko briauna apačioje prarajoje, matyti elektrinė. Praėjus du tunelius, prieš trečią tenka mautis batus šalin, Sandra su Nijole nusprendžia nedaryti šitaip ir lipti aukštyn, savo keliu ieškoti kitų nuotykių. Likome aš, Daina ir Daiva, einame, brendame, lendame tuneliais, kai kuriuos apeiname, o viaduko pabaigos nematyt, prieiname prie ledyno liežuvio, čia baigiasi šis viadukas, prasideda kitas, o gal tęsiasi. Traukiam toliau, vaizdai, atimantys žadą, einame pastoviai viaduko briauna, apačioje - praraja, oras subjūra. Iš eilinio ilgo tunelio išlendame į seno kaimo griuvėsius ant ežeriuko kranto, vieta šiurpi, apleisti akmeniniai pastatai, neaišku kokio senumo, šimto ar tūkstančio metų, įrengti labai seniai takai, apačioje ežeras, mistinio gyvūno formos, priekyje Patosi kalno šlaitas, kylantis juodų uolų vargonais į viršų, visą slėnį saugo du milžiniški pikti vienas už kito esantys uolų vienuoliai (rusiškai žandarmy). Lekia debesys per mus, be perstojo trankosi perkūnas su žaibais, šiurpas eina per visą kūną, panašią vietą rodė per Discavery kanalą, o gal šią.
Toliau traukiame su vėju ir sniegu kartu, dar pora kilometrų ir viaduko pabaiga. Ten po uola, kaip po stogu pietaujame ir sukame atgal. Grįžtame tuo pačiu keliu, nelįsdami į tunelius, o perlipdami per juos perėjėlėmis. Vienas toks tunelio apėjimo nusileidimas buvo labai status, teko leistis koluaru su upeliu, jame tai gal geriau būtume bridę, bet Daina sako - labai gera patirtis, man tai ką - aš tik patenkintas, nes nuo tų tunelių visiems tik guzai galvoje. Šis akviadukas - tai tikrai labai gražus ir kraują varinėjantis pasivaikščiojimas, beveik visą laiką esi ant prarajos krašto, bet ir turi kur įsikibti, vaizdai keliantys nuostabą. Štai tokia paskutinė graži žygio diena.
Ryte laukimas, kada mus ves į La Paza, Eduardo dar per tas dienas suspėja suvedžioti amerikietę į viršūnę, tiesa, jie iki viršaus neužlipa, kadangi naktį privarė daug sniego ir per ji prasibrauti neužteko jėgų.
Pagaliau mus išveža, pasiekiame La Pazą, ten trinamės ieškodami tinkamų prekių, perku skočą, kompoto, šokoladų, kavos. Hostelio registratūroje teisingas vyrukas viską jau suorganizavęs, taksai, daiktai, apmokėjimai sklandžiai vyksta.
Oro uostas, viskas muitinės skrydis į Peru Lima. Limoje visi skrenda dar per Guojakili (Ekvadoras), aš - tiesiai į Bogotą Kolumbijoje, ten turime susitikti vėl viename lėktuve. Jų skrydis iš karto, mano po 8 valandų. Išlydžiu, paskaitau knygą, matau pradeda veikti oro uosto signalizacija, visi koridoriai mirksi, bet be garso. Išlenda gaisrininkai su aprangom, šalmais, dujokaukėm, rankose kirviai, vaikšto, dairosi, pilna apsaugos ir šiaip vadybininkų su papkėm. Švieslentės pradeda rodyti nesąmones, mano skrydžio laikas kaitaliojasi. Kaip tyčia, parašo Saulius, jis iškniso, kad filmuojamas filmas, Tania rašo, kad antiteroristinė operacija prieš narkotikus. Man panašu į kažkokius mokymus, pradedamos ardyti lubos, duty free parduotuvėse ardomi prekystaliai. Kas bjauriausia, švieslentė nieko nerodo, teisingiau rodo, bet mano skrydžio vartų nerodo, nors aplinkiniai rodomi, o čia pagal bilietą jau greitai turi prasidėti įlaipinimas. Na, bet po truputį oro uostas atgyja, atsiranda darbuotojai, pradeda vaikščiot lakūnai, švieslentės rodo teisingai, tik nerodo įlaipinimo vartų, nors jau visi aplinkiniai ir vėlesni reisai pradeda laipinti, matau už lango Aviancos lėktuvą, jį buksyruoja prie įlaipinimo rankovės, lekiu paskui jį. Nors info kad iš čia į Salvadorą, bet ir kompanija ne ta, tai rodau bilietą ir klausiu, taip - sako,  keičiama, viskas ramu, šitas lėktuvas - mano, raportuoju Taniai su Sauliumi, jie gali eit gulti, nes Lietuvoje jau po vidurnakčio. Toliau Kolumbija Bogota, ten susitinku su visais, jų lėktuvas irgi, pasirodo, buvo sulaikytas, niekas neleido kilti, ant pakilimo tako prastovėjo valandą. Londoną pasiekėm ramiai, pasitiko taksistai lietuviai emigrantai už 160 svaru visus nugabeno į hostelį. Naktį dar su autobusu nuvažiavome į centrą, norėjau prispjaudyti Temzę, bet užmiršau ir tik pasižiūrėjau. Ryte, vėl taksai už 160 ir pigių skrydžių bendrovė gabena namo. Tiesa Daina, pasirodo, išmetė savo bilietą, tai dar teko suktis. Ačiū dievui, užteko pdf failo išmaniajam telefone.
Taigi, jau namie valgau kugelį su daug grietinės. Net visos kuprinės vietoje.






 

Dalyviai: Linas, Daiva, Daina, Lolita, Sandra, Karolis, Nijole, Giedrius, Arvydas, Ina, Tomas

Inos pasakojimas, labai siūlau paskaityti


Bolivija trečią kartą. Ir ką aš ten pamečiau?
(tradiciškai subjektyvus ir dėl to nenuoseklus pasakojimas)

Lyg ir nieko nepamečiau, bet po kelionės atsibudusi savo lovoje iš visai malonios 17 valandų komos pagalvojau, kad norėčiau važiuoti vėl. Ir tuoj pat nustačiau sau diagnozę - „Priklausomybė“. Nuo Bolivijos, nuo Andų, nuo Bolivijos Andų ir nuo visų kitų kalnų. Liga, kuri tuština piniginę, kerta per kojų sąnarius, stuburą, bet už tai puikiai išvalo smegenis (gaila, kad neilgam) ir padovanoja tiek įspūdžių bei tokių vaizdų, kad kol kas man visai patinka tai Priklausomybei priklausyti. O jei pritrūks finansų ir/ar sveikatos, bus ką prisiminti. Kad ir šį trečią kartą, kuris taip nepamelavo, kad Oi.

La Pasas

Gal ir ne senas-geras, bet pažįstamas. Kadangi apsigyvename ne tame pačiame viešbutyje, kaip anksčiau, pirmą dieną bandau susigaudyti, kur esame. Nuovargis po skrydžių, septynių valandų laiko skirtumas ir beveik 3700 m aukštis tam nepadeda, todėl nusprendžiu nesiblaškyti, ir iki vakaro, kol naktiniu autobusu išvažiuosime į Uyuni, sėdžiu viešbutyje. Čia galima ir nemokamos kokos lapų arbatos išgerti. Sako, kad ji padeda priprasti prie aukščio.
Grįžus į La Pasą po keturių dienų turo visureigiais, situacija ir oreantacija geresnė. Išsiaiškinu, kad gyvename labiau turistiniame rajone nei pirmus du kartus. Aplinkui nemažai kavinukių, į kurias vietiniai neužsuka, nes kainos čia beveik europietiškos. Didelė skani kepta žuvis – 60 BOB, espresso kava (atrodo, tikrai iš aparato) – 9 BOB (jei gerai prisimenu, keitykloje už 1 Eur gavome apie 7,5 BOB). Brangoka ir man, bet prieš žygį pasilepinti galima, nes ten pusryčių-vakarienės meniu nuspėjamas: „Košės. Įvairios“ arba „Makaronų patiekalai“. O pietūs… Na, kas keliavo, tas žino.
Ir vis gi po aštuonių dienų kalnuose į miestą veja ne tiek noras skaniai pavalgyti, kiek troškimas palysti po kaaaarštu dušu. Kai abi svajonės išsipildo (viena mažesnė, kita didesnė), staiga pasigendu kalnų ramybės, gryno oro ir juodai baltų viršūnių aplinkui. Tenka  guosti save lyg mažą vaiką: „Bus tau tų viršūnių. Kitais metais. Arba dar kitais. O dabar atidžiau žiūrėk po kojomis, nes ne tik viršūnių, bet ir Lietuvos gali nepamatyti“. Patarimas labai laiku ir vietoje, nes po žygio galva įtartinai lengva, o kojos neįprastai sunkios. Vos nenuriedu suktais viešbučio laiptais, o suvenyrų parduotuvėlėje, suklupusi ant nepastebėto laiptelio, stveriu už stovo, ant kurio sukabintos prekės, stovas su trenksmu krenta, bet už tai aš ne. Kol vietinė moteriškė-pardavėja be žado kraipo galvą, tyliai atsiprašinėju ir slenku link išėjimo. Pasirodo, ir civilizacijoje reikia aklimatizacijos. Kitą kartą bandysiu treko lazdą pasiimti. Gal padės.

Turas visureigiais   

Tokio šoko (gerąja prasme), kaip pirmą kartą, nėra, bet prie Spalvotojo ežero (Laguna Colorada) stoviu lyg užhipnotizuota, nes keičiantis apšvietimui vandens paviršius nusidažo pačiais įvairiausiais raudonos atspalviais. O kai galvoju, kad gražiau būti nebegali, būrelis flamingų trumpam palieka savo gentainius, lėtai pakyla kaligrafiškai išryškėdami dangaus fone ir apsukę pusratį nusileidžia kitoje vietoje. Pasirodymas trumpas, bet toks, kad norisi šaukti „Pakartot“. Deja, pakartojimo gali tekti laukti dieną ar ilgiau, o mes tiek laiko neturim.
Kitą rytą važiuojame prie fumarolių (terminė zona). Trečią kartą nieko naujo pamatyti nesitikiu ir… apsirinku, nes dar nebuvau čia saulei tekant. Būtent tokiu metu ši vieta atrodo įspūdingiausiai, paslaptingiausiai ir kitaip -iausiai. Ne veltui gidas Chuanas mus dar prieš auštant iš lovų išvertė. Ir jis, ir vairuotojai Enrikė bei Mario viską daro labai sąžiningai ir nuoširdžiai. Vien fotosesija ant Druskos ežero ko verta. Iš pradžių vardan gražaus rezultato turime bristi į vandenį, o kad nesušlaptume kojų dar ryte Uyuni kiekvienas išsirinkome tinkamo dydžio botus. Vėliau vaizduojame, kad bėgame nuo žaislinio ir nelabai baisaus drakono, nuo tikro ir labai baisaus Lino (juokauju, žinoma, – iš tiesų Linas už drakoną tik truputį baisesnis) ir t. t. Enrikė ir Mario Lolitai besifotografuojant net pabūna savanoriškais statistais (o gal dekoracijomis). Normaliame gyvenime, t. y. Lietuvoje, į tokius pozavimus-vaizdavimus žiūriu gana skeptiškai, bet kažkur Pietų Amerikoje, 4000 m aukštyje pozuoti-vaizduoti visai įdomu. O ir Chuanas mus rikiuoja lyg tikras vestuvių fotografas. Gidas jis taip pat labai neblogas. Daug įdomiai pasakoja (kad angliškai suprantu tik trečdalį, tai jau mano bėda), kartais net sugeba atsakyti į klausimus, kuriuos dar tik rengiamės užduoti. Kopiant į Tunupos ugnikalnį pakanka pakelti akis į žvaigždėtą dangų, ištarti „South...“ ir Chuanas jau rodo Pietų Kryžiaus žvaigždyną. O kitą kartą, pamatęs, kad žiūrime į vėliavas, atlekia tekinas, kad galėtų papasakoti, kuri vėliava kurį Bolivijos regioną atstovauja.
Deja, kaip pats sakė, iš gido atlyginimo neišgyvena, todėl dar turi ūkelį prie Uyuni. O kai sužino, kad Bolivijoje esu jau trečią kartą, o Pietų Amerikoje šeštą, pusiau juokais pusiau  rimtai pasiskundžia: „O aš Europoje buvau lygiai nulį kartų“. Bandau guosti, kad už tai gyvena labai gražioje šalyje  (tikrai taip galvoju!). Nežinau, ar paguodžiau. Gal…

Kopimas į Tunupa ugnikalnį

Šį kartą nuo gidų-vedlių išsisukti nepavyko – teko net du ir už abu teko susimokėti. Matyt, boliviečiai pradeda suprasti, kad turistų aptarnavimas neblogas verslas. Ir dėl to negali pykti. Svarbiausia, kad už atiduotus pinigus gautum atitinkamą paslaugą. Per pirmas keliones taip buvo ne visada, o per trečiąją tikrai neturėjau kuo skųstis. Na, beveik.
Kopti pradėjome anksti, gal apie 4 val. ryto, kad grįžę ir papietavę spėtume nuvažiuoti iki „Kaktusų salos“, o po to dar į kitą viešbutį. Labai nemėgstu vaikščioti tamsoje, o tamsoje kalnuose – dar labiau, nes „ciklopo“ apšvietimo mano kompiuterio nualintoms akims neužtenka. Nors yra ir pliusų. Kaip, pavyzdžiui, sustojus pailsėti, galima užversti galvą ir paspoksoti į ryškų Paukščių taką. Kur ir kada dar tokį pamatysi. O pradėjus švisti atsisuku atgal ir… och: kiek žemiau didžiulis, baltai švytintis druskos ežeras, tolumoje – rausvėjantis horizontas. Galėčiau grožėtis kokią valandą, bet reikia judėti toliau. Kilimas statėja, aklimatizacija dar tik prasidėjusi, todėl nenorėdama, liaudiškai sakant, „gauti pompos“, lėtinu tempą ir dar labiau atsilieku nuo pirmaujančiųjų. Nors paskutinė nesu. Gal ir gerai, nes nebegirdžiu Giedriaus (jis kažkur priekyje), kuris vis primena, kad reikia gerti vandenį, ir Lino (jis morališkai palaiko atsiliekančiuosius), kuris vis primena, kad reikia kvėpuoti. Gerti aš nenoriu, o kvėpuoti norėčiau, bet per nosį įtraukiamo deguonies nepakanka, o prasižiojus į burną pučia stiprus šaltas vėjas. Štai ir dilema –  uždusti ar susigriebti bronchitą/plaučių uždegimą. Stengiuosi apie tai negalvoti ir, o stebukle, pamažu pasiekiu ugnikalnio keterą. Iki čia buvau užkopusi ir pirmą kartą, t. y. prieš keturis metus. Tada pasėdėjau, pasigrožėjau ir nusprendžiau leistis žemyn. Dabar sėdžiu ir grožiuosi neilgai, nes nusprendžiu kopti aukštyn. Pakilimas – status nuobyrynas. Gal ir ne toks, kai „vienas žingsnis pirmyn – trys atgal“, bet jėgų atima. Todėl pasiekusi tikslą net arbatos iš termoso nesugebu įsipilti (arbatą parūpino apie viską pagalvojantis Chuanas). Nors, kai Linas ima filmuoti, bandau šypsotis, mojuoti rankomis ir kitaip reikšti džiaugsmą. O Karolis mojuoja ne rankomis, bet didele sunkia Lietuvos vėliava. Ir dar taip energingai lyg būtų ne penkių su viršum kilometrų aukštyje, o kur nors ant Šatrijos kalno.
Leidžiamės kiek kitu keliu nei kilome ir beveik visą laiką nuobyrynu, kurio aš nekenčiu ir kuriam dėl to nei šilta nei šalta. Kad neišsisukčiau kojos ar nenusisukčiau sprando einu lėtai ir vėl atsilieku. Kai prasideda normalus takelis, tokie atsilikę esame trys: Linas, Daina ir aš. Linas neskuba, nes filmuoja, Daina neskuba, nes fotografuoja, o aš vis atsisuku į Tunupą, kuris ryškiai mėlyno dangaus fone dar spalvingesnis. Tik Lietuvoje supratau, ką man šis ugnikalnis primena – ogi didelį, gražų, netaisyklingų formų pyragą. Kažką tarp kekso ir šakočio. Net jo skonį galiu įsivaizduoti. Bet čia turbūt dar vienas įrodymas, kad sau nustatyta diagnozė (žr. pasakojimo pradžią) buvo teisinga.

Kalnai

Prieš iškeliaujant į kalnus ilgiau pasimėgauti šilta-minkšta viešbučio lova nepavyksta. Keliamės apie 4 val. ryto, nes anksčiau išvažiavus daugiau galimybių prašokti užtvaras, kurias ant kelių pastatė kažko reikalaujantys ar prieš kažką protestuojantys vietiniai gyventojai. Deja, pirmas kartas nesėkmingas. Tenka apsisukti ir kiek pasikračius vieškeliais ir šunkeliais bandyti laimę kitoje vietoje. Čia ant kelio taip pat pridėta akmenų, stovi keli vyrukai. Vairuotojas maksimaliai sulėtina greitį, iškišęs galvą pro langą kelis kartus ištaria „Por favor“ (isp. prašau) ir mes pravažiuojam. Po to kokią valandą stovime mažo miestelio aikštėje. Matyt, skubėti nebėra kur. O dar po valandos mes jau vietoje. Lauke tradiciškai stiprus šaltas vėjas, virš kalnų grėsmingai tamsūs debesys. Iš šilto autobusiuko lipti nesinori, bet negi atgal į La Pasą važiuosi. Tad kuprines ant pečių (gerai, kad mažas-lengvas) – ir pirmyn.
Kaip pirmą dieną einasi neblogai. Atrodo, kopimas į Tunupą buvo ne veltui. Deja, vaizdus užkloję debesys. O kiek vėliau ima griaudėti, lyti, kristi šlapdriba. Gerai, kad viskas vyksta saikingai. Persivertus per perėją apačioje pasimato gražus ežeras ir namas šalia. Tai mūsų stovyklavietė, kurią priėjus lyg ir norėtųsi statyti palapines, bet jos dar ant arkliukų keliauja. Medituoju prie ežero, žiūrėdama, kaip iš už debesų bando pasirodyti viršūnės, o kai prasideda šlapdriba, tenka lysti į namą. Čia drėgna, nešvaru ir nėra kur atsisėsti, bet už tai yra stogas ir užuovėja, o kuprinė laikinai tampa sėdmaišiu – mažu, kietu, nelabai patogiu, bet geriau negu nieko. Vėliau mūsų treko gidas Chulijo atrakina kitą kambarį. Jame stovi stalas ir suolas. Gyvenimas gerėja! Gal po valandos ateina Linas, kuris laukė atsiliekančio Arvydo, ir mes gauname pietus – sūrio bei juodos duonos džiūvėsėlių. Apie karštą arbatą tik pasvajojame, nes arkliukai su kuprinėmis dar kažkur. Kai viltis jų sulaukti kelis kartus numiršta ir vėl prisikelia, arkliukai ir varovai vis gi pasirodo. Mano savijauta nekokia, todėl sunku net apsidžiaugt. Pastačius palapinę beveik tuoj pat lendu į miegmaišį. Dabar jis geriausias draugas.
Naktį sninga, todėl Linas pareigingai lenda į lauką nupurtyti palapinės, kad jos stogas mūsų neprislėgtų, kaip beveik atsitiko Sandrai ir Giedriui. Ryte viskas balta. Girdžiu, kaip kažkas kažką sveikina ar tai su Kalėdom ar tai su Naujais metais. Mano nuotaika nešventinė, nes miegojau prastai ir jaučiu vakarykščius pietus, kurie dar nesusivirškino. Išgirdusi, kad Arvydas, Tomas, Karolis eis kartu su arkliukais ir jų varovais, galvoju, ar prie jų neprisidėjus, bet kažkodėl neprisidedu. Gal ir be reikalo, nes nuo kiekvieno staigesnio judesio skrandžio turinys ima kilti aukštyn, o po statesnio ir kiek sudėtingesnio kopimo ne tik pakyla, bet ir veržiasi lauk. Kalnuose man tai pirmas kartas. Gerai, kad liudininkų beveik nėra. Tik Linas netoliese filmuoja apsnigtus kalnus. Jei netyčia papuoliau į kadrą, epizodas galėtų vadintis „Toks gyvenimas“.
Kai perėja jau aiškiai matosi ir pasiklysti neįmanoma, Linas palieka mus su Lolita lėtai kapstytis, o pats vejasi į priekį nuėjusius Chulijo, Giedrių, Nijolę, Sandrą, Daivą ir Dainą. Jie dar lips į Austria viršūnę, esančią netoliese.
Judu vos-vos, nes skrandis vis nerimsta, o pasiekus perėją staiga apsisprendžia ir atsikrato viso turinio. Rado vietą! Belieka tikėtis, kad kalnų dvasios panašių vaizdų matė ir labai neužpyks.
Žemyn leistis lengviau ir linksmiau. Apačioje du gražūs ežeriukai, aplink įvairių formų keteros ir viršūnės. Ne veltui vėliau, jau stovyklavietėje, Sandra juokais skundėsi, kad sunku palapinę statyti, nes kai pakeli akis, užsižiūri ir pamiršti, ką darei.
Nakvojame prie ežero, šalia kurio stovi keli namukai. Viename jų, daug švaresniame nei vakarykštis, pavalgome. Čia stovi stalas ir pora suolų, yra keletas storų čiužinių. Kadangi vakaras gražus, dangus giedras, visi ryžtasi miegoti palapinėse. Tik žvarbų vėją norėtųsi nors trumpam išjungti. Deja, nežinau, kur mygtukas.
Ryte savijauta daug geresnė, bet sparnai, kaip tikėjausi, neišauga. Einame pro besiganančių lamų-alpakų (neskiriu aš jų!) būrį. Viena, labai panaši į juodą apkirptą pudelį, akylai stebi mus nuo kalniuko. Ji tokia juokingai miela, kad mes su Nijole negalime nesustoti. Nijolė fotografuoja, o man šiaip linksma pažiūrėti. Bet tuo linksmybės ir baigiasi. Toliau – darbas, t. y. ilgas ilgas kilimas į perėją, paskui ilgas ilgas leidimasis, po to ilgas ilgas kilimas į kitą perėją ir vėl ilgas ilgas leidimasis. Neiškentusi klausiu Chulijo, ar dar toli iki nakvynės vietos, ir išgirstu žiaurų „Toli“. Bandau netikėti savo ausimis ir perklausiu dar dusyk. Galėjau nesistengti – atsakymas tas pats.
Nors viskas pasirodo ne taip jau baisu – stačių pakilimų nebėra, ir kai mes su Lolita paskutinės įžengiame į stovyklavietę, paskaičiuoju, kad ėjome 7 valandas. Chulijo ryte minėjo, kad užtruksime 7–8 valandas. Vadinasi,  kuo puikiausiai tilpome į grafiką. Su tuo ir sveikinu! Šį kartą palapines statome ne prie ežero, bet paspoksoti yra į ką. Deja, vos ėmus temti nuovargis ir šaltis liepia lysti į miegmaišį. Noras paskaičiuoti žvaigždes vėl lieka neišpildytas.
Sekančią dieną turime pasiekti Huayno Potosi bazinę stovyklą. Anot Chulijo, eisime kokias 4–5 valandas. Patikiu, kad bus daug lengviau nei vakar, ir tai pakiša koją, nes po kiekvieno pakilimo tikiuosi, kad tikslas čia pat, o, pasirodo, – ne. Tokių pakilimų-nusivylimų nemažai, kalnus dengia debesys – net nėra į ką pasižvalgyti. Gerai, kad Bazinės stovyklos name laukia kai kas, kas atlygina visą patirtą moralinę žalą. Tai „Coca cola“. Šio gėrimo namie neperku, o dabar negaila ir 10 BOB už mažą buteliuką. Kai labai norisi – galima.
Vėliau, tarpininkaujant Chulijo, sutariu su namo valdytoja-tvarkytoja Elvyra, kad galėsiu pernakvoti viename kambarių. Kainuos 50 BOB, bet gal miegas minkštoje lovoje atstatys jėgas. Kopiant į viršūnę jų prireiks.

Kopimas į Huayno Potosi viršūnę

Kitą dieną prieš pietus pasirodo visas švytintis, išsiprausęs Chulijo. Jis ir Eduardo (firmos vadovas, kalnų gidas, nemokantis angliškai ir dėl to mūsų nelydintis) dar vakar išvažiavo į La Pasą, o grįžo dabar. Kartu atvyko jauna virėja Eirina ir vaikinukas, kuris padės jai užnešti produktus iki Aukštuminės stovyklos.
Kiek vėliau pro duris įsiveržia antrasis gidas Pedro. Toks žvalus ir energingas, kad net neįtartum, jog tik šį rytą nusileido nuo viršūnės. Susirinko visi, tad galima judėti link Aukštuminės stovyklos. Bazinėje stovykloje lieka Arvydas, Karolis ir Tomas, o Daiva, Daina, Nijolė ir Sandra lydi mus kaip palaikymo komanda. Kuprinė ant nugaros jau didesnė ir sunkesnė, nes reikia nešti ne tik savo miegmaišį, šiltesnius rūbus, bet ir kalnų batus, ledkirtį, šalmą, „kates“, kuriuos mums davė. Einu paskutinė, nes minkšta lova nuo nemigos neišgelbėjo, tad jėgų antplūdžio nėra.
Aukštuminės stovyklos namas gan naujas ir tvarkingas. Palaikymo komanda išgėrusi arbatos leidžiasi žemyn, o mes ilsimės ant išsirinktų lovų-gultų iki vakarienės. Sriuba ir kepta žuvis man labai skanios, todėl nuoširdžiai dėkoju Eirinai, ir, atrodo, pradžiuginu. Pedro pasakoja, kaip viskas bus toliau. Įsidėmiu svarbiausia – keltis reiks 12 val. nakties. Iki tol būtų gerai pamiegoti. Deja, nepavyksta. Vyrukai, atėję vėliau ir apsigyvenę tame pačiame kambaryje, ima vaikščioti į tualetą. Iš pradžių po vieną, o paskui po du. Gal kad drąsiau būtų. Stengiasi eiti tyliai, bet kalnų batai ne kambarinės šlepetės. Kai galų gale užsnūstu, Chulijo žadina ir sako, kad laikas. Ant stalo arbata-kava ir iš pažiūros labai skanus keksas. Deja, apetito ir laiko nėra. Bandau pritvirtinti „ciklopą“ ant šalmo, teisingai įsikomponuoti į apraišus. Sekasi nekaip. Padeda Giedrius, Linas ir Chulijo.
Lauke tamsu ir snyguriuoja. Po trumpo pakilimo prasideda statūs apledėję akmenys. Matomumas blogas, su kalnų batais eiti ypač nepatogu. Nežinau, ar čia mano bėda ar jų (batų). Tokių kaip mes kopiančių vis daugėja. Atrodo, jie lenda iš kitų namukų.
Akmenys baigiasi ir reikia dėtis „kates“. Kad būtų greičiau, prie vieno mano bato palinkęs Linas, o prie kito – Chulijo. Du vyrai po kojomis! Po to rišamės po tris: Pedro, Daina, Giedrius ir Chulijo, Lolita, aš. Tik Linas lieka nepririštas ir visiškai laisvas. Jis laiko užnugarį. Pirma trijulė varo į priekį ir dingsta iš akiračio.
Dėl išretėjusio oro ir miego trūkumo jaučiuosi lyg sapne, kosmose ar virtualioje realybėje. Mėnulio pilnatis mistiškai apšviečia baltą kalną, kiek kairiau apačioje sužiba nedidelis, bet labai ryškus La Paso šviesų lopinėlis, o kai atsisukusi žemiau pamatau balkšvus debesis tamsiame danguje, nejučia išsprūsta: „Gražu, kad numirt gali“. Mirti, aišku, nesirengiu, nes čia visgi tikrovė – antros gyvybės niekas neduos. Ir kojas skauda tikroviškai, ir kvėpuoti sunku. Į viršų kylantis sniege išmintas takelis vietomis pavojingai siauras, kartais tenka šokti per plyšius. Judame lėtai, ir maždaug 5600 m aukštyje Chulijo sako, kad į viršūnę spės užkopti tik Linas, ir tai, jei labai paskubės. Spėt reikia iki 6 val. ryto, nes vėliau sniegas ima tirpti, ir leistis darosi pavojinga. Kai Linas šauna pirmyn, neištvėrusi šaukiu „Ir aš noriu!“, bet šį kartą norai nesutampa su galimybėmis. Dar kiek palipę sukamės atgal. Jausmas dvejopas: tikrai nemelavau, kai sau ir kitiems kartojau, kad viršūnės nėra mano tikslas, bet kai reikia grįžti to tikslo nepasiekus, šiek tiek apmaudu.
Pradėjus aušti kelio lieka visai nedaug, tad mes su Lolita trumpam sustojame. Labai jau gražus rausvėjantis dangus. Kiek vėliau prie Aukštuminės stovyklos namo stoviu jau viena. Uolos, ledynai, viršūnės saulei tekant atrodo taip… kad norisi žiūrėt ir žiūrėt. Vakar čia tvyrojo rūkas. Net neįtariau, ką jis slepia. Deja, pernelyg įsijausti vėl neleidžia šaltis, o ir akys limpa. Pasiduodu nuovargiui, slenku į vidų, lendu į miegmaišį ir atsijungiu. Kai atmerkiu akis, pro duris galvą kyšteli jau matytas vietinis vyriškis, gal namo prižiūrėtojas. Jis kažką beria ispaniškai. Iš visos tirados suprantu tik vieną žodį „perfecto“. Linksiu galva ir taip pat sakau „perfecto“. Ką jau čia bepridursi.

Bazinė stovykla, radialinis žygis ir kita

Į Bazinę stovyklą nusileidžiame po pietų. Čia atsisveikiname su Chulijo, Pedro, Eirina ir jos padėjėju. Jie važiuoja į La Pasą. Mums vadovauti lieka Linas, kuris niekur nevažiuoja, bet eina miegoti, nes pasiekė viršūnę ir turi teisę pailsėti. Daina su Giedriumi taip pat pasiekė viršūnę ir taip pat eina miegoti. Kažkas iš nenuėjusiųjų miegoti pradeda kalbėti apie daržovių sriubą. Patiems ją išsivirti sudėtinga, o ir tingisi, bet galima paprašyti namo valdytojos-tvarkytojos Elvyros. Tartis einu aš, nes labai to patiekalo užsinoriu. Ispaniškai moku vos kelis žodžius, bet viskas pavyksta. Kiekvienas užsimokame po 15 BOB ir vakarienei gauname po lėkštę puikios daržovių sriubos. Kas nori, dar gali pakartoti. Vis spėlioju, ar Lietuvoje ši bolivietiška sriuba būtų tokia pat skani. Sužinoti, matyt, nepavyks.
Kitos dienos rytas giedras, Huayno Potosi viršūnė matosi puikiai. Prašau Lino, kad nors maždaug parodytų, iki kur mes su Lolita buvome užkopusios. Kai parodo, nustembu – aukštai…
Šiandienos programoje radialinis žygis. Keliaujame akveduku (dirbtiniu kanalu vandeniui, nors vandens jame beveik nėra). Eiti lengva, vaizdai aplink nuostabūs. Deja, priėjus ežerą gėris ir grožis baigiasi. Pasukę dešinėn pradedame kilti aukštyn, o dangus niaukiasi. Takelio nėra, bet mums vadovauja Karolis ir Linas, kurie vadovaujasi GPS ar kažkuo dar išmanesniu. Aš tik žinau, kad žygis radialinis, vadinasi grįžti turime ten, iš kur išėjome. Atslenka tamsus debesis, pabyra žirnio dydžio ir didesni ledo gabaliukai, jie skaudžiai daužo per galvą. Visai praverstų šalmas, kurį turėjau kopdama į viršūnę. Kruša pereina į dulksną, užslenka-nuslenka rūkas. Liną pagauna įkvėpimas (nes jam kuo blogiau, tuo geriau) – lekia nesustodamas. Kartu lekia kuprinė, kurioje sudėti tokie skanūs lašinukai. Artėjant pietų metui lašinukai darosi vis skanesni ir vis sunkiau pasiekiami. Matau, kaip didvyriškai Daiva bando užkirsti mūsų vadui kelią. Nepavyksta. Svorio kategorija ne ta. Suveikia tik itin griežtas Giedriaus balsas: „Stok! Padėk kuprinę ant žemės! Atsitrauk kelis žingsnius atgal!“* (*citata netiksli, bet mintis panaši).
Ir štai išsvajotieji lašinukai burnoje. Darosi šilta, gera, nebesinori ko nors nužudyti. Namie tokio maisto nepasigendu, bet kai šalta, reikia fizinių jėgų ir ištvermės, lietuviški lašinukai – uch!
Po pietų nuotaika puiki, nes dar nežinau, kas laukia toliau. O ten – jokio takelio, tik dideli, šlapi, klastingai slidūs akmenys. Man jie toks pat košmaras, kaip ir nuobyrynai. Giedrius, kuris eina iš paskos, sako, kad turėčiau labiau pasitikėti kojomis ir mažiau remtis rankomis, nes juk esu „žmogus, o ne beždžionė“. O aš galvoju, kad šiuo momentu visai mielai pabūčiau beždžione – varyčiau sau keturiom, uodega liksvarą laikydama. Kalnų ožka taip pat variantas... Bet yra kaip yra. Leidžiantis dideliais slidžiais akmenimis skaudžiai klumpu, tyliai burnoju ir stengiuosi negirdėti, kaip dejuoja kojų, ypač kelių sąnariai. Vis tiek niekuo  negaliu jiems padėti. Nebent pažadėti, kad ryt gaus išeiginę.
Nors ne veltui sakoma „per kančias į žvaigždes“. Žvaigždė šį kartą Bazinės stovyklos namas, kuriame sąlyginai šilta, galima atsisėsti ir… niekur nebeiti. Dar alaus atsigerti, kurio kaip ir lašinių, Lietuvoje beveik nevartoju, o 4700 m aukštyje organizmas ima ir pareikalauja. Gerai, kad žino saiką. Gana man ir vienos priklausomybės.
Visas keturias naktis Bazinėje stovykloje leidžiu lovoje. Daiva ir Linas, kuriuos palikau, atrodo, nepyksta. Vietos palapinėje pasidarė daugiau, o sušalti, turint įspūdingo dydžio Lino pūkuotę, beveik neįmanoma. Gi mano kambaryje šalta ir drėgna, bet yra daug pledų. Vakare, įlindusi į miegmaišį, užsikloju kokiais trim, o naktį po vieną nusimetinėju, nes pasidaro karšta. Vis užsiėmimas, kai nemiga kamuoja. Dar galima praverti mažą grotuotą langelį, pro kurį įsiveržia nepaprastai gaivus ir nepaprastai žvarbus oras. Ilgai nepavėdinsi, nors ir norėtųsi. Taigi, komforto nedaug, bet palapinėse kai kam dar blogiau. Paskutines dvi naktis jau turiu kaimynus. Atsikrausto Lolita ir Arvydas.
Diena po radialinio žygio apniukusi, ant žemės šlapias sniegas. Į kitą radialinį išsirengia patys atkakliausi-ištvemingiausi – Daiva, Daina, Linas, Sandra ir Nijolė. Sandra su Nijole grįžta po valandos ar kelių, nes nenori šlapti kojų, o likusi trijulė pasirodo tik po pietų, apie ketvirtą valandą. Daivos ir Dainos batai kiaurai šlapi, bet abi patenkintos ir pilnos įspūdžių. Kad Linas patenkintas ir taip aišku.
Aš pusdienį voliojuosi lovoje, klausydama, kaip trankosi perkūnas (kartą driokstelėjo visai šalia) ir retkarčiais pasigrožėdama pro langelį, kaip sninga.
Nežiūrint prasto oro, iš La Paso atvažiuoja grupė turistų, kurie eina pasitreniruoti ant sniego-ledo, o ryt bandys kopti į viršūnę. Kaip suprantu, čia toks trijų dienų turas. Jis gana populiarus, nes, kaip pasakojo Chulijo brolis, taip pat kalnų gidas, prieš šešis-septynis metus Bazinėje stovykloje nebuvo nei vieno namo, o dabar jau trys ar keturi stovi. Tiesa, tvarkos-švaros trūksta, bet čia juk ne Norvegija. Gal ir gerai, nes ir kainos dar ne norvegiškos.

Iš kalnų link namų

Kitas rytas Bazinėje stovykloje paskutinis. Pietausime jau La Pase. Civilizacijos nepasiilgau, nors apie dušą ir šilumą ėmiau svajoti vos žygiui įpusėjus. Per praėjusias aštuonias dienas valgėme ne tiek, kiek buvo paskaičiuota, todėl liko nemažai kruopų, cukraus, šiek tiek mėsos, duonos džiuvėsėlių. Viską atiduodame Elvyrai. Ji labai apsidžiaugia ir vėliau vaišina blynais, likusiais nuo name nakvojusių turistų. Kad ir kiek atvėsę, blynai labai skanūs, nes pagerinti – su bananais.
Kai atvažiuoja mūsų autobusiukas, Elvyra suorganizuoja, kad visi su ja nusifotografuotume Huayno Potosi viršūnės fone, o atsisveikindama kiekvieną šiltai apkabina. Gaila, kad kalbos barjeras sutrukdė daugiau pabendrauti ir sužinoti, kaip ir kuo gyvena bolivietės. Pasiryžimas išmokti ispaniškai, grįžus iš kelionės, pamažu išgaruoja. Ir taip kiekvieną kartą.
Po kokios valandos, važiuojant ypač apšiukšlintu La Paso priemiesčiu, prieš akis išnyra gražuolis Illimani ugnikalnis, kuriuo aš žavėjausi per praėjusias dvi keliones, ir kurio jau nesitikėjau pamatyti per šią. Ir štai – ėmė ir išlindo iš už debesų. Pačiu laiku!
Naktis viešbutyje vėl trumpa – reikia skubėti į oro uostą. Pro autobusiuko langą stebiu La Paso žiburius ir pagalvoju, kad paskutinį kartą į juos žiūrėjau stovėdama beveik dviem kilometrais aukščiau. Vaizdas buvo lyg iš lėktuvo. Vien dėl to vertėjo bandyti kopti į viršūnę, vien dėl to vertėjo į Boliviją trečią kartą trenktis.
Oro uoste atiduodame bagažą ir skubame į antrą aukštą, bet Arvydas mus sustabdo ir rodo į lauką. Ten ir vėl jis – Illimani. Švyti visas ir, atrodo, erzina: „Tu išvažiuoji, o aš pasilieku“. Taip ir norisi atšauti: „Vat imsiu ir sugrįšiu!“.







Komentarų (21)
1. 2016-10-04 04:27
 
Kelione prasidejo uzpakaliu trynimu i sedynes. Buvau uzstriges Kolumbijoje, bet du reisus praledes vistiek likusia grupe pavijau. Streso buvo pakankamai, dabar visi sedime kartu Peru, laukiame skrydzio i Bolivija. Dabartine uzpalio stadija is medines perejo i sutrunyjudia
 
Linas
2. 2016-10-04 08:18
 
Nuotykiai tęsiasi, Lino kuprinė kažkur pakeliui pasimetė. Dabar bando išsiaiškinti ar yra vilčių ją atgauti.
 
linas
3. 2016-10-05 13:14
 
Džipai mus pasitiko Uyuni, dabar laukiam kol sukraus bagažą. O mano kupre dar neaišku kur. Viešbutis žadėjo skambinėti. Mes ir patys skambinėjam.
 
linas
4. 2016-10-06 10:45
 
Lino kuprinė atsirado :). Šiuo metu chebritė sėkmingai važinėja su džipais Bolivijos dikinėse ir kiek žinau neblogai tvarkosi su aukščiu.
 
tania
5. 2016-10-09 23:23
 
Grizom i La Paza, pagaliau gavau kuprine, visa apdauzyta, ipakavimai nudraskyti. Ryt ryte trekas ir virsune
 
Linas
6. 2016-10-10 21:34
 
Varom į kalnus. Vos iš La Pazo ištrukom kažkokie protestai indėnai kelius užblokavo.
 
linas
7. 2016-10-10 21:36
 
Išėjom link pirmos perėjos, su mumis eina vienas gidas. Tai labai gerai, nes Arvydas atsilieka, aš su juo einu.
 
linas
8. 2016-10-12 11:19
 
Dalis nuvare su asilais tiesiai. Mes aštuoniese lipam į Austrijos viršūnė ir per perėja leisimės prie ežero kur jie jau su asilais lauks. Šiandien ryte prisnigo 7cm tai programeriai išsigando. Tomas, Karolis ir Arvydas su asilais. Užlipo Nijole, Sandra, Daiva, Giedrius, Daina, Chulijo ir aš.
 
linas
9. 2016-10-13 08:34
 
Arvydas šuoliuoja su arkliais aplink, o mes per perėjas.
 
linas
10. 2016-10-17 19:58
 
Ar pas jus ryšio nėra kad mama dingus visa savaite?
 
Petras Z.
11. 2016-10-17 20:17
 
Rytoj turėtu atsirasti ryšio zonoje.
 
tania
12. 2016-10-18 17:47
 
grižta iš kalnų
 
tania
13. 2016-10-18 19:57
 
Jau La Paze, viešbutyje.
 
tania
14. 2016-10-18 23:17
 
Na va ir po žygio daug kur ryšio nebuvo, nors turėjau vietinę kortelę. Dabar jau La Paze. Daug visko pamatėm, daug visko patyrėm. Bolivija nuostabi šalis, su svo nuostabia gamta ir žmonėmis. Ryte laukia orouostas su labai daug persėdimų berods 4
 
Linas
15. 2016-10-20 08:24
 
Trys lietuviai užkopė į Huayna Potosi viršūnę (6088 m) - Daina, Giedrius, Linas. Sveikinimai!!! 
Dabar chebritė bando parskristi namo. Linas ir vėl norėjo pasilikti šį kartą Peru (buvo kažkokiu nesusipratimu), bet viskas gerai baigėsi. Dabar visi kartu Kolumbijoje ir šiandien pasieks Londoną, o ryt vakare bus Vilniuje.
 
tania
16. 2016-10-24 11:22
 
Bolivija pranoko visus lūkesčius. Nereali šalis, smagi kompanija, atostogos arti tobulybės :)!
 
Sandra
17. 2016-10-24 13:34
 
Grįžus per daug deguonies ir per mažai ( ką čia mažai - visai nėra!) kalnų. Noriu atgal...
 
Ina
18. 2016-10-24 14:18
 
Ina... Man atrodo aš atgal irgi noriu :D
 
Sandra
19. 2016-10-25 22:03
 
Ina, tu ką, 3 x Bolivijoje pabuvojai?
 
Vytas
20. 2016-10-26 08:04
 
Ji tokia :) , daugiau neimsim. Tegul kitur važiuoja.
 
Rolas
21. 2016-10-26 11:00
 
Net pačiai nebejuokinga, bet, atrodo, noriu ketvirto karto, nes Bolivija vis sugeba nustebinti...  
Neprarandu vilties ir Patagoniją pamatyti. Antrą kartą :)
 
Ina

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Trečiadienis, 07 lapkričio 2018 )