2016 02 08 - 28 Patagonija. Čilė ir Argentina
Pirmadienis, 30 lapkričio 2015
Patagonija 2016
Patagonija. Dažnai šis žodis skambėjo kaip svajonė. Paklaustas apie šalį į kurią tikrai labai noriu nuvykti, dažniausiai manau praskambėjo šis pavadinimas. Tiesa sakant kodėl ir dabar negaliu atsakyti. Matyt gražiai skamba. Kažkada reali svajonė link kurios keliavau buvo Kamčiatka. Kodėl? Vėl negaliu atsakyti. Bet išties pamatęs tą kraštą supratau kodėl. Buvo gimęs antroje kelionėje posakis – Kamčiatka yra Kamčiatka. Visa tuo ir pasakyta.
Kaip vienas geras draugas pasakė. Svajonės reikalingos tam, kad jas naikintum. O nekauptum stalčiuje. Svarbu gyvenime suprasti apie ką svajoji. Bet tai galima suprasti tik ten nuvykus ir kai svajonė tampa realybė.
Tai tą mes ir padarysim. Sunaikinsim vieną iš svajonių.

 


Dalyviai:
Rolas, Dalia, Lina, Ugnius, Viktoras, Ilona, Šarūnė, Šarūnas, Geda, Andrius, Kristina, Rasa, Milda

 Torres Del Paine

Monte Fitz Roy,Perito Moreno Glacier nuotraukos čia:


Torres Del Paine nuotraukos čia:

Dalios nutraukos čia:


Šarūnės nuotraukos čia:

Patagonija (isp. Patagonia) – regionas Pietų Amerikos pietuose, piečiau 42° lygiagretės. Išsidėstęs Argentinos ir Čilės teritorijose, į pietus nuo Kolorado ir Negro upių ir šiauriau Magelano sąsiaurio,
Čilėje – Los Lagos, Aiseno, Magaljaneso (Magelano) provincijos, Argentinoje – Neukeno, Rio Negro, Čiubuto, Santa Kruso ir Ugnies Žemės provincijos. Užima apie 787 000 km². 1,74 mln. gyventojų (2001).
Mūsų trys aplankytos vietos:
Monte Fitz Roy Argentinoje.
Trukmė 3 dienos, 26 km. Vienas gražesnių trekų Argentinos Patagonijoje. Pavyko pamatyti ir pasigrožėti aukščiausiu Patagonijos kalnu -  Fitz Roy 3405 m. Orai čia keičiasi akimirksniu, kalnus gali paslėpti debesys kelių valandų bėgyje, kaip ir juos parodyti. Mes turėjom vieną gražią dieną :). Aukščiausias maršruto taškas – apžvalgos aikštelė prie Fitz Roy 1200 m.

Torres Del Paine

Perito Moreno ledynas (ispaniškai: Glaciar Perito Moreno). Ledynas yra Santa Kruso provincijoje, Argentinoje.
Perito Moreno ledynas yra vienas iš trijų Patagonijos ledynų, kuris auga. Perito Moreno ledynas yra 5 km pločio, su vidutiniu ledo aukščiu 74 m virš vandens paviršiaus. Jis turi bendrą ledo gylį 170 metrų. Ledyno ilgis 30 km. Šis ledo laukas yra trečias pagal dydį pasaulyje rezervas gėlo vandens.

Torres Del  Paine Čilėje.

Trukmė 7 dienos, viso 110 km. Aukščiausias pasiektas maršruto taškas – perėja 1200 m. Vienas gražiausių mano matytų maršrutų. Orai keičiasi akimirksnių. Pajutome ką reiškia vėjas iki 100 km per valandą. Bet visgi pamatėm ką norėjom pamatyti, nors ir buvo sunkių akimirkų.


Šiandien po tango repeticijos Rolas paklausė – jau rašai dienoraštį?
Pagalvojau, juk tikrai, jau yra ką rašyti. Juk jau tris mėnesius einame šokti tango. Kaip mūsų nuostabi mokytoja Skirmantė šiandien išlydėdama į Argentiną pasakė – žinokit, tokios grupės dar neturėjau, jūs tokie fainai, dar nesu tokios keistai įdomios grupės turėjusi, bet taip sudėtinga mokyti šokti irgi dar nebuvo ir per repeticiją dažniausiai kartodavo – jūs kalnų žmonės ir liepdavo namų darbams mokytis vaikščioti. O mes su Lina tos tango aistros turime tiek, kad šiandien pasiėmėme savo individualiai siūtus tango batelius. Tokių kulnų ir tokio auksiniai blizgančio daikto per savo gyvenimą nesu turėjusi. Bet jausmas pasakiškas. Net ta tango laikysena ima labiau savaime darytis, krenti į partnerį ir klausai jo vedimo. Ech, turiu prieš kelionę visuomet tuos tris savo norus – kad batai netrintų, kad fiziškai man būtų lengva ir kad žmonės būtų faini. Ir viskas visuomet būna su kaupu. O šį kartą kaip užvesta vis kartoju dar vieną norą – sušokti tango su tikru argentiniečiu. Ir mums sako – nu, merginos tai pašoks, pašoks. Ir tuos auksinius batelius vešimės, ir suknelę – ai pasinešiosim tas tris savaites kuprinėje, juk indai ir rūbai lengvi, o papildomas balastas – širdžiai.

Ir jokio tango as nesušokau, bet patyriau, kas yra gamtos stichija, kas yra uraganinis vėjas ir 103km/val. stiprumas ir kas tai tris savaites mirkti lietuje, palapinę statyti per liūtį ir kai toje palapinėje lyja ant veido, bet mano draugai – kas miegoti baloje ir tada ryte lįsti į tokį patį lietų ir kišti kojas į šlapius batus, patyriau,
kas yra vakare po 8 val. kopimo į kalną su sunkia kuprine vienai pasiklysti per tą liūtį ir uraganininį vėją kalnų viršūnėse ir kelias valandas nesutikti nei gyvos dvasios ir tada uraganinio vėjo būti pakeltai nuo žemės ir nublokštai į uolas ir verkiant melstis ir kartoti – noriu gyventi. Ir dar, ir dar kartą patikėti, kad yra daugiau – kas saugo, kad angelai sargai šalia tais atpažįstamais pavidalais – kai prieš nosį iš niekur išnyra nepažįstamas vaikinas ir kaip iš dramatiško filmo persisvėręs per uolą šaukia, kad labai pavojinga būti su lietpalčiu, nors aš ir taip šlapia iki paskutinio siūlo ir tada mane susipainiojusią narplioja ir velka šalin tą lietpaltį, grūda į kuprinės kišenę vis dar persisvėręs per uolą ir liepia šlietis prie akmenų, kai prasiaučia gūsis ir sako nuves mane, o aš kaip užsikirtusi plokštelė vis kartoju savo mantra – thank you, thank you... Jam, Dievui, Angelui Sargui ir tada tolumoje pamatytam judančiam ir artejančiam taškeliui, kuris šaukia mano vardą, kuris yra manęs ieškanti Siela. Nuostabūs nuostabūs yra žmonės, o aš tą akimirką pasijaučiu dar kart gimusi. Pasijaučiu ir tuomet, kai visa naktį negaliu užmigti ir plaukia mintys – kam man tai – visame mano džiaugsmo, lengvumo tekėjime. Kai jau eini – gauni, tavęs nuolat klausia – tai ar dar vis tiki savo grožiu, džiaugsmu ir pačiu tikėjimu? Ir visuomet gauni tiek, kiek pajėgi. O tą akimirką, kai nustoji save kaltinti, kam aš čia atsiradau ir pasiduodi tikėjimui, kad turi tai patirti ir patikėti, kad viskas bus gerai – įvyksta stebuklas.

Ir aš tikiu, kad ir atsitiktinumų nėra, kad į kitą pasaulio kraštą atvažiavau savo pamokos, nes ne kas kitas, o aš stovėjau prie mūsų kempingo nuorodos – 1min. ir galvojau, štai kažkam viena minutė, o man tai ne. Ir nuėjau toliau, jau temstant po tų aštuonių valandų ėjimo, kopimo pažliugusiomis nuobiromis ir purvais tekančiu vandeniu per lietų, aš net nedirstelėjau į tą pusę, net mintis neatėjo užeiti ir ten surasti savo bendrakeleivius. Aš užtikrintai nuėjau savo patyrimo – aukštyn, tolyn iki pat viršūnės į kitos dienos maršrutą. Ir vieną akimirką, kai kažkodėl ėmė byrėti ašaros, aš pagalvojau, turbūt jau pavargau ir tik po to susivokiau – kažkas tikrai ne taip, visose platybėse kalnai, liūtis ir nė gyvos dvasios. Balsu ėmiau prašyti Dievo pagalbos ir tą akimirką kalne tolumoje matau kokių trijų metrų diametro aiškios širdies formos akmenį su išraižyta šypsena jame. Man tai buvo ženklas, užpildęs mane tikėjimu, kad mane girdi ir pripildęs jėgų nepasiduoti.

Oro uoste čekinamės. Ilonos kuprinėje keista pagalvėlė su veidu ir akimis persimato per tinklelį.
– Ką čia vežiesi?
– Pagalvę.
– O kam tau ji?
– O kam tau tango bateliai?
Ir klausimų nelieka. Kybome ore. Miegu, paskutinę naktį nelabai miegojusi. Dalia žadina – Nauji metai. Pagal kinų kalendorių. Valio! Pasibučiuojam. Jaunatis. Galime užsisakyti norų. Mano noras paprastas šį kartą – pailsėti. Nuo visko. Nuo norėjimo, turėjimo, troškimo, kad kažkas gyvenime būtų kitaip, nei yra, geriau, daugiau, stipriau, gražiau. O dabar noriu, kad aš tiesiog jausčiausi laiminga dabar, taip, kaip yra. Taip paprastai, kai nieko netrūksta, o viskas, kas yra čia ir dabar yra pakankama jausti laimę. Jaučiu, kaip mus su Dalia sieja tas nematomas ryšys. Man su Daliomis, apskritai, sekasi. Tokia dalia. Kaip NZ sėdėdavome šalia ir beveik visuose skrydžiuose tarp mūsų būdavo laisva vieta, nors lėktuvai pilni. Taip ir šioje kelionėje visiškai atsitiktiniu būdu lėktuvuose atsiduriame šalia viena kitos. Ir net jei tarp mūsų vieta skirta kažkam, tas kažkas išeina, kur geriau palikdamas mums laisvą vietą, o mes juokiamės žiūrėdama viena į kitą jau be žodžių.

Po trijų valandų skrydžio atsiduriame Stambule. Gauname nemokamą viešbutį su pusryčiais. Jau sutemus nukeliaujame į centrą, kur magiškai apšviestos mečetės, beveik viena šalia kitos kaip rūmai. Šalta. Pavakarieniavę grįžtame namo ir smingu į neapsakomai saldų miegą minkštuose baltuose pataluose. Anksti ryte dosnūs pusryčiai. Tada su shuttle autobusiuku atvykstame į oro uostą ir einame ieškoti rekomenduotų turkiškų ožkos ledų, apie kurių mėtymą į viršų ir tarsi gumos tąsymo šou tiek prisiklausiau. Ne taip įspūdingai, bet padavėjas apsuka ragelį su ledais aukštyn žemyn ir dar pakšteli jais man į nosį. Na gerai, turbūt to čia ir ieškojome – kažko kitaip. Skanu. Brangu ir skanu.

13 val. skrydis su nuostabiu turkų servisu ir vaišingumu. Ir dovanomis. Man patinka tie ilgieji skrydžiai. Ir trumpieji irgi. Ir oro uostai. Ir kai kas nors mane pasitinka ir išlydi arba aš ką nors. Ir žmones čia stebėti patinka, visi su savo istorijomis – meilės, dramos, gyvenimo, išgyvenimo, lydi, išlydi, keliauja, pradeda naują gyvenimą arba abejingai rutiniškai tiesiog keičia šalis nekeisdami telefono padėties rankose. Toks gyvenimas.

Atskrendame į Buenos Aires. Oro uoste suderame 3 taksi 13-ai žmonių, o paskutinę minutę mus patikina, kad būtini 4, taip paskutiniame liekame mes su Ugniumi. Čia derybos prasideda dar kartą. Susimokėti paprašo iš karto, bet mes turime tik eurais. Tad kaina, be abejo, pakyla, o kadangi grąža pesais, kaina dar pusę kart išauga. Derybos įvyksta kaip įvyksta ir mes jau riedame link viešbučio.

Karšta. Nakvynė Tango Argentina hostelyje. Apšiuręs, jaukumu proporcingas mūsų nuovargiui po 17 val. skrydžio, dušas su verdančiu vandeniu, maloniai kiek vėsinantis ventiliatorius palubėj ir viskas aptrinta. Bet tiek, kiek reikia, kai didžiausias noras yra padėti galvą ir ištiesti kojas. Viena mūsų grupės pusė dar vakare išeina į naktinį 3 mln. gyventojų turintį miestą. Aš pasirenku išsitiesti. Rytas karštas su karštu dušu. Persiaunu basutes. Kukliai papusryčiaujame ir jau suderintu kainų tarifu atvykstame į oro uostą vietiniam skrydžiui į El Calafate. Bagažo svoris sumažėjęs ir po trumpai trukusio vasaros pojūčio svoriui taupyti persiaunu treko batus. Ugnius persimeta Vilmos keptus duonos kepaliukus į rankinį ir viskas lyg susitvarko, niekas nesikabinėja nei dėl mano 3 kg viršaus.

Sėdime prie vartų. Jauki vietinių skrydžių nuotaikos atmosfera. Žmonių mažai. Mūsiškiai ramūs, kas sukritę į telefonus, kiti kalba. Aš neįprastai pati sau dar siunčiu paskutinius emailus ir atsakau į kelis klientų laiškus. Dalia pakomentuoja – net Šarūnė mažai rašo ir su tais žodžiais išjungiu visam laikui telefoną ir pasiimu užrašų knygutę. Akimirksniu persiorietuoju į savo kelionių ir rašymo realybę. Kai laikydama knygelę ir tušinuką tarsi pakylu virš savo kūno ir imu girdėti iš karto visus pokalbius. Va, toliausioje vietoje girdžiu auksas, auksas ir dar kiek sufokusavus klausą – kalba apie mane, mano rašymą ir juvelyriką. Rašymas man yra viena iš formų atsitraukti. Ne pabėgti, bet būnant čia ir dabar taip pat ryškiai jausti savo vidinę būseną, jos pokyčius, reakciją, jausmus. Kaip gera čia. Visai vėsu. Ir visi kažkokie laimingi, laimės vibracija ore. Toks jausmas, kai visi džiaugiasi vieni kitais ir tai, kad yra čia kartu.

Atskrendame. Su 4 taksi riedame į savo nakvynės vietą. Mes paskutiniajame dviese su Milda. Pusdykumės, jokių namų, jokių žmonių. Žemė, ant kurios auga kupstai. Lekiame greit, mašinoje skamba muzika, saulė šviečia. Toliai. Gražu. Vairuotojas sako – jums pasisekė – tooooks oras. Geras ženklas, pagalvoju, Dievai mus myli ir mylės toliau. Atvykstame į namelį-vasarnamį, apaugusį ramunėmis, su didžiuliu ežeru šalia. Ryte Rolas pusryčiams išverda košės, o pats valgo vakarykštę avieną, ne todėl, kad nori, bet negi paliksi. Dalia sako – Milda iš kelnių šį rytą ištraukė šimtakojį. O Andrius tikina – neįmanoma, juk tik dvi klešnės. Pasivaikščiojame po miestelį. Mažutis, jaukus. Bankai nedirba, grynuosius išsikeičiame stotyje. Užeiname į prekybos centrą ir greit nusprendžiame, kad šį vakarą vakarieniausime namie. Turime Ugnių, turime mėsos skyrių, turime vegetarų, turėsime ir vakarienę. Kitą rytą, rodos, nelyja. Naktį labai šilta viduriuke miegoti. O ryte šaltoka, palapinė šlapia, rūbai šlapi. Vis kalbame apie orus.

Tores kalnas. Žiūrime užvertę galvas, o Dalia iškėlusi rankas į viršų sako – sukime, sukime, išbaidykime debesis! Pūskime, pūskime! Ir tikrai dangus ima atsiverti dar plačiau, dar aukščiau. Gamtos didybės grožis. Stabtelime poilsio ir po kurio laiko aš sureaguoju, kad stoviu pavėsyje, o saulė gi šviečia. Pereinu į saulę. Tada Kristina persimovusi šlapias kelnes irgi sureaguoja – ir aš galiu į saulę. Viktoras sako, joooo pirma reikia atšilti smegenis. Rasa tvarkosi kuprinę ir ieško peiliuko nupjauti mazgelį. O Viktoras siūlo – gal pirma ateik į saulę, o pjauk po to. Einame toliau. Saulė vis labiau kepina, vaizdai darosi nuostabiai dosnūs. Nupūtę ir išbaidę debesis, rodos, nei vietinių šamanų, nei dievų neužrūstinome. Žemė gavo vandens, o mes šilumos, saulės ir reginių. Eiti taip gera. Su kiekvienu žingsniu veriasi snieguotos kalnų viršūnės. Rolas patenkintas kalba – sniegas labai geras, viršūnės labai geros, oras labai geras. Visi atrodo patenkinti ir laimingi. Sustojame prie ežero, su plokščių, plonyčių akmenukų plyne ir ramiu vandeniu, atspindinčiu kalną su snieguotomis viršūnėmis. Ramybės oazė. Susėdame eilute palei pat krantą, sumerkiame kojas į skaidrų vandenį, o Rolas stojasi keturiom – dviem priekinėm įbridęs į vandenį geria vandenį. Po vakarykščio patyrimo kiekvienas spindulys turi savo vertę. Čia kaip be garso nesuprasi tylos, be tamsos nežinosi, kas šviesa. Be liūdesio – kas džiaugsmas. Be skausmo – kas meilė. Be lietaus ir permirkimo iki paskutinio siūlo – kas sausa. Be šalčio – kas saulės šiluma. Gal ir geras toks pirmos dienos krikštas, kai kiekviena sekanti akimirka – laimė.

Fitz Roy mums iš kairės. Tai, kas yra Patagonijos vizitinė kortelė. Kuri įprastai – rūke, o mums atsivėrusi visu grožiu. Susėdame prie lieptelio ir mane užhipnotizuoja miniatiūriniai makro vaizdai, imu fotografuoti povandeninių augalų pasaulį.

Vakarą pasitinkame vasarnamio virtuvėje. Ugnius kepa avieną ir gamina vakarienę, pasidėjęs telefoną, kuriame vis pasitikrina teniso situaciją ir praneša likusiems 7-iems, sėdintiems prie stalo. Viktoras stovi prie lango ir naršo telefone, šone ant laiptų sėdime mes su Milda. Ji internete, o aš šiandien pirmą kartą išsitraukiau knygelę. Po 3-jų dienų treko pirmąkart nusimaudėme, persirengėme švariais rūbais ir kūnas akimirksniu atsipalaidavio iš nuovargio. Jei rašyčiau atsisėdusi minkštoje sofoje, tuoj pat nusmigčiau. Vakarienė – Ugniaus stichija, aš padedu tik supjaustyti dažoves. Tobulas akimirkos žavesys – Ugnius aistringai sukasi apie keturskylę dujinę ir dar dvivietę kitą vienu metu. Varto mėsą, beria ryžius, deda čiobrelius, troškina daržoves dviem būdais – vegetarams ir su mėsa. Lauke per laukinę verandą matau į muziką įsijautusį ir bešokantį Rolą su ausinuku. Atrodo kaip šių namų šeimininkas. Namukas pilnas žmonių, o mes okupavę visą virtuvę – žmonėmis ir kvapais. Vakarienė nuostabi, nepaisant to, kad tik bekepant išaiškėja, kad vietoj jautienos turime kiaulieną. Ugnius kažkokiu mistiniu būdu daržovių troškinį padaro sultingą, aromatingą, traškų ir tuo pačiu minkštą – tirpsta burnoje ir tie ryžiai su čiobreliais, ir paprika. Rūkyta paprika čia tiktų labiau – dar fantazuoja nestabdydamas savo aistros. Po fantastinės vakarienės vieną stalą mandagiai atskiriame ir įsitaisome arčiau lango. Šiąnakt nakvosime palapinėse. Miestelis brangus, vienintelis, į kurį atskrenda lėktuvai. Nakvynę po stogu rasti beveik neįmanoma, tad dar pasiblaškę booking’e vis tiek statome palapines. Žemė kieta, kuoliukai nesismeigia, apkrauname akmenimis, vėjas šturminis. Ima lyti. Sugarmame atgal į virtuvę, kol apims miegas. Ryte palapinėse šilta ir jauku. Kai taip pabundi, kambario reikalingumas būna visiškai dingęs.

Aplankome Perito Moreno ledynus ir kitą dieną važiuojame į Čilę. Už lango debesų kamuoliai ir žydras dangus. Tolimas horizontas. Lygios, tuščios nuo saulės nurudavusios pievos, tolumoje peraugančios į kalnus, o dar toliau į snieguotas viršūnes, kurias vietomis skandina purūs, tokios pat sniego spalvos debesys. Jokių namų, jokių gyvūnų, gyvulių, rudesni už žolę rudi krūmokšniai. Darkart žvilgteliu pro langą pagauti tinkamą žodį apibūdinti krūmokšniams ir pamatau avių bandą, pulkelį aplink balą stypčiojančių gandrų. 6 val. kelionės autobusu į Čilę – šalį, kurioje nei vienas mūsų nebuvęs. Čia labai gražūs debesys. Ir šiaip man labai patinka debesys ir dangus. Mėgstu skrajoti, paskęsti ir stebėti. Kaip per šimtadalį sekundės iš širdies pasidaro angelas, persikūnijantis į paukštį, atsiskiriančia galva nusišypso ir pasibučiuoja su priešais atplaukiančia būtybe. Gyvenimo istorijos.

Pirmame autobuso aukšte sėdime penkiese, priešais tualetą, kur vyksta judrus eismas. Didesnioji dalis įsikūrę antro aukšto gale. Nueinu padalinti obuolių, o jie visi saldžiai sumigę. Priešais mane Ugnius skaito knygą, į Bibliją panašiu viršeliu. Mačiau dar turi Silva Rerum. Nemaža biblioteka, kaip nešimui ant pečių. Viktoras telefone, o aš rašau. Kai nėra laiko, užsirašau tik būtiniausius tiesioginės kalbos perliukus – jie turi autentiškumo savo emocija, žodžių eilės tvarka, vieta erdvėje ir laike. Ir yra nepakartojami. Kelionėse būna tas efektas, kai nejučia imi lyginti – čia primena NZ, dangus – Madeirą, o Islandijoje vaizdai dažniau keičia vaizdus. Ilona vis kartoja – dabar mes esame Patagonijoje. Šioje kelionėje labai ima miegas, tik įlipame kažkur važiuoti ir lūžtame. Rodos, net prisėdus ant suoliuko ar prie stalo – smigčiau akimirksniu. Greit pasirodo, kad Ugniaus biblioteka ne tokia jau didelė, nes matau, kaip ima savo Bibliją, įmauna į Silva Rerum viršelį ir miega. Viktoras irgi. Kelionės pabaigoje vis dėl to išaiškėja – vis tiek turėjo dvi knygas.

6,5 val. autobuse, postai, patikrinimai ir 15 val. išlipame stotyje. Nakvynė kempinge, o ryte lyjant lietui atsibundame nuo Rolo – kelkitės! Išlįsti iš miegmaišio šalta. Vėjas taršo palapinę. Pavalgome čilietiškų kruopų košės su “Seimo” sausainiais ir greit susipakuojame padidėjusiais kuprines su 8 d. maisto daviniais. Paimu iš Linos mūsų palapinės kuoliukus ir taip Lina visą kelionę neša palapinę. Svoris gerokai padidėja, bet net šilčiau nuo to. Oras ne ypač – šviečiasi debesų vaikymas. Keliaujame į stotį, kur pilna žmonių su kuprinėmis, margaspalviais ryškiaspalviais North Face, Patagonia, Columbia rūbais. Kaip Ilona sako – vieni eina į Akropolį, kiti važiuoja į kurortus, kiti į gamtą, bet ir čia mes – sistemos dalis. Stotyje sužinome, kad autobusai nevažiuoja, nes stiprus vėjas, eiti negalima. Neaišku, kada kas veš ar neveš, žmonių spūstis. Po kokios valandos vis dėl to gauname autobusą ir išvykstame. Patikros punktas, pildome lapus, atstovime keliose eilėse, gauname krūvą antspaudų, susimokame. Sistema, kai neįeisi kur nori, kada nori ir kaip nori. Dar išklausome instruktažo, kaip elgtis trekinant ir stovyklaujant. Viskas tam, kad ir mes, ir po mūsų galėtų pamatyti ir džiaugtis šia Patagonijos vieta.

Tores del Paine. Aštuonios dienos gražiausiu pasaulyje vadinamu maršrutu. Dar niekur negalima mesti šiukšlių, grįžę turėsime jas parodyti. Aplink kalnai ir snieguotos viršūnės, kurios paskendusios debesyje ir ūkanoje. Šviečia saulė, galbūt nelis. Vėjas stiprus. Permainingi čia orai. Pievos primena Lietuvą – smilgos, ramunės, takeliai, ateiname į medžių sodą. Ilona sako, net medžiai galėtų būti senos kriaušės, o man labiau primena sopulingai išraiškingas obelis. Šiek tiek kalnelių ir mus pasitinka dekadentiška nuotaika – pilkšvai juoduojančių be gyvybės belapių medžių plynės. Po gaisro nudegę. Sustojame sulaukti visų. Ilona mane pavadina – kareivuku su bumbulu. Mat aš su žaliu apsiaustu ir oranžiniai raudona kepure su bumbulu. Visi sukrentame į pievutę. Rolas padalina žirniukų-vitaminų. Kalba pasisuka apie aukštakulnius tango batelius ir nuveda iki istorijų apie netikėčiausius daiktus kelionėse. Kristina dalinasi, kaip kalnuose viena mergina turėjo kočėlą su besisukančiomis rankenomis ir juo masažuodavosi. Ir visos palapinėje juo masažuodavosi.

Toliau šalta ir šlapia. Paskutines porą valandų pliaupia pramaišiui su sniegu. Tešlynai pievose iki kelių. Viskas permirkę – kelnės, kojos per batus, rankos, šviesios kelnės visai nebešviesios. Įdomūs tokie momentai, tuo metu labiausia būni čia ir dabar, visos mintys ištirpsta, jauti sužvarbusį, įšalusį kūną, per linkstančius kelius ir alkūnes su kiekvienu judesiu prisiliečiančius šaltus ir šlapius rūbus. Iš pradžių šlykštu, norisi išvengti, po kurio laiko pasidaro tas pats, svarbu judėti. Kol judi – šilčiau. Tik į veidą pila kruša. Šiandien visi šventiškai su trispalvėmis kaklaskarėmis, kurias užsimaukšlinę iki akių, dar kapišonai, ryškiaspalviai kuprinių gaubtai – sunkiai beatpažįstami, suvienodėję einame vedini nuo šalčio apstingusių žvilgsnių, žvelgiančių iš po tautinių čadrų.

Ateiname į kempingą, pravaikę lietų pastatome palapines, susirengiame visus sausus rūbus – kas įmanoma ir ką turime. Pavėsinėje po stogeliu iškeliame trispalvę – šiandien vasario 16-oji, aplink sudžiauti šlapi rūbai. Drebame, trypčiojame apstoję stalą. Žiūrime į kaistančius puodus. Lengva taip rašyti – visi vienoje vietoje, o aš tik stenografuoju. Artimas man Žemaitės stilius – ką matau, tą rašau, kaip matau, taip rašau. Dalia duoda dar vieną savo striukę, nes pasiėmusi tris. Ir aš kažkada tą pukę, kur į mažą maišiuką susipakuoja, nusipirksiu. Ir tada vakarais būsiu su ja ir šilsiu. Net kai nebus labai šalta, man vis tiek bus labai šilta. Pirksiu ryškią, kad net nuo spalvos pasidarytų šilčiau. Milda davė vieną pirštinę, bet dešinę, tai vis tiek rašau be jos. Nu baisiai šalta. Greičiau ta arbata, tada šiltą puodelį laikysiu abiem rankomis. Mhhh. Rolas verda grikius. Kaip bus gerai. Yra vienas geras dalykas, kai yra blogai – bus geriau. Tikrai bus geriau. Drebame toliau ir geriame arbatą. Pila kaip iš kibiro, susėdome aplink stalą susiglaudę ir visi džiaugiamės, kad yra stogelis, kad ir be sienų. Dosniai davė Dievas – nustojusį lietų pasistatyti palapinėms. Spaudžiamės vieni prie kitų viena eile susėdę, kiti už nugarų sustoję prie sienos. Kažkas sako – o ten ne Andriaus kojinės džiūsta prie palapinės. Ir imame kvatoti balsu. Gal greičiau skalbiasi. Rasa atėjusi iš palapinės praneša, kad pas jas bėga vanduo, viskas šlapia. Dešinė kempingo pusė kiek žemiau nei mūsiškių palapinių vieta. Lietus stiprėja. Rolas sako – čia jau žiauru, taip blogai nėra buvę. Dar kiek ir dešinysis kempingo fligelis atsiduria pelkėje. Ne mūsiškės palapinės, bet jausmas ne koks vien žiūrint – lyg būtų buvusios statytos ežeriuke. Vienas po kito ateina permirkę keliautojai, pavaišiname karšta arbata ir jie nueina statyti palapinių. Prisimename vietas, kur buvo karšta – autobuse į Čilę antrame aukšte, Buenos Airėse. Ima šviesėti ir lietus kiek sumažėja, pasimato daugiau snieguotų viršūnių. Dalia sako – atrodo, kad atvažiavome slidinėti. Keista – aukštis 900m, o sniegynai visai šalia. Sulaukusi ramesnio lietaus tarpelio nubėgu į palapinę, nes miegmaišyje šilčiau, lietaus lašai skambina į palapinės stogą, dar visai šviesu. Galiu rašyti ir užpildyti praleistus tarpus. Suvalgau kelis saldainukus, norisi saldaus, o porą pakelių sausainių vakarienei 13-ai žmonių dingsta ore. Tikrai gyvenime taip skaniai “Seimo” sausainių ar glaistytų barankyčių valgyti neišeina. O vietiniai sausainiai su šokolado gabaliukais prilygsta aukščiausios klasės desertui. Trupiniai irgi, žinoma, vertingi ir yra suvalgomi šaukšteliu.

Ir vis tik, kodėl reikalingos tokios kelionės? Nors gyvenu taip, kad kiekvieną akimirką jausčiausi laiminga ten, kur esu, kelionėse kaip bebūtų, kas bebūtų, mano požiūris paprastas – kelionės savaime yra gerai. Šiandien keliskart pagalvojau, nu dabar rinksiuosi ką nors, kur būtų šilta. Ir tie papildomi maisto kilogramai 8-ioms dienoms 13-ai žmonių su benzinu, palapinėmis ir asmeninias daiktais kiek spaudžia prie žemės, turiu po mėlynę šonuose šiandien. Išdžiovinti rūbų nėra kur. Svarstome, kad šiandien apie +5 yra Patagonijos vasara. Ėjimas po keliolika km – kilimas į aukštį ir visa tai per lietų su keliolika kg sveriančia kuprine. Kodėl? Kodėl aš čia? Jau seniai patyriau, kad nuo savęs, savo minčių, pojūčių, esybės niekur nepabėgsi, jokie 17 tūkst. km nenutolins mano šešėlio nuo manęs pačios. Joks įspūdingiausias gyvenime matytas ledynas nebus spalvų šaltinis, gražinantis manąją kasdienybę, jokie nueiti kilometrai ir įkopti kalnai netaps manąjį veidą puošiančia unikalia raukšlele. Kalnų ir tolimos šalies saulės ir vėjo nugairinta nosis ir skruostai nusilups, užgis, pūslės susileis, paprasčiausio sausainio skonį pakeis crembriule arba tiramisu. Košes – žuvis ir troškiniai. Su kai kuriais keliavusiais, su kuriais glausdamasi nuo šalčio, vėjo ir lietaus jutau tokią vienybę, artimumą ir šilumą, galbūt net nebesusitiksime. Ir vis tiek – tai kodėl aš keliauju taip? Kodėl mes keliaujame ir keliaujame? Kodėl kas kart kelionėje pusė ir daugiau tampa pažįstamų ir draugų. Nes kelionės yra susitikimas. Su pasauliu. Su žmonėmis. Su gamta. Ir labiausia su savimi. Čia įvyksta greičiau, intensyviau ir tikriau. Čia suvoki dėkingumo vertę. Kaip gera gyventi taip, kad kasdien turėtumei už ką dėkoti. Ir turbūt jokios nuotraukos neperteiks tokio gylio, aukščio ir didybės, kuri užgniaužia kvapą ir nuneša į kitą realybę. Joks filmas neperteiks to pojūčio – visą dieną mirkti lietuje ir nežinoti, kas bus dar septynias dienas. Ir tas bjaurumas, kuris yra dabar – jau riba, po kurios gerės ar dovana, nes dar turi vieną kitą sausą rūbą ir stogelį virš galvos, kad pagamintumei maisto. Ir joks dienoraštis nesutalpins visų emocijų ir jausmų, kuriuos patiriu šaldama, lyjant, nes visuomet lieka tai, kas nepačiupinėjama ir neapsakoma. Tai, kas tampa dalimi manęs tokios, kokia aš esu dabar. Nes be tokių kelionių aš būčiau kitokia. Nei gersnė, nei blogesnė, tik kitokia. Ir Patagonija yra tai, kas mus visus padaro vėl kiek kitokiais. Aš tikiu – dar labiau savimi, be papuošimų, be pagražinimų, be kaukių, madagumo, be stengimosi būti kažkokiais.

Vienu metu iš abiejų palapinės pusių įgarma Dalia ir Lina. Dalia duoda mums širdelės formos aspirino, sako – reikia, kad būtų geriau. Dar padarome fotosesiją su kepurėmis, kurios idėja gimė pirmąją dieną. Mainomės kepurėmis ir padarom selfiuką. Čia jau mano stichija, man patinka smagios fotosesijos ir įtraukti tuos, kurie šalia. O ir smagus laiko leidimas palapinėje, kai lyja, toks smagus, kad nuo mūsų įsijautimo ir juoko skamba pusė kempingo. Šiandien fotkinomės su Lt kaklaskarėmis, juk vasario 16-oji. Aš savąją kepurę džiovinu miegmaišyje ant kojos – tą storą megztą su bumbulu ir kai manęs klausia, o kur tavo – aš ištraukiu koją iš miegmaišio ir sakau – va. Užsikvatojame tokiu garsu, kad kempingas aidi toliau. Žinote, kaip būna, kai tiesiog akimirką surezonuoja laikas, nuotaika, situacija ir žmonės. Jau žvengiame balsu, o kai dedamės kaklaskares, aš ieškau savosios ir staiga prisiminusi iškeliu antrą koją – va. Tada nuaidi antra griausminga juoko banga. Taip linksma, dar tik 8 val. vakaro. Dar fotosesijų, juoko, grožio procedūrų tiek, kiek įmanoma tokiomis sąlygomis. Lietus suartina, sako Dalia – per lietų aš esu su geriausiomis draugėmis susidraugavusi. Tikiu.

Atsigulu ir ima lašėti ant veido. Sukylame, suklaupiame visos trys ir užvertusios galvas su ciklopais žiūrime, iš kur laša. Pro viršų, rėmą. Dalia sugalvoja, kad reikia nuvesti virvutes iš to taško žemyn – bus drenažas, vanduo gersis į virvutę ir tekės per ją. Skamba kiek utopiškai, bet ar yra iš ko rinktis. Padarome ir stebime, laukiame. Nebevarva. Kitoje vietoje dar laša, bet lašas nesisunkia, o teka žemyn. Atsigulame. O aš vis tiek instinktyviai lenkiu kojas ir slenkuosi žemyn, kad jei ką, nelašėtų ant veido. Užsitraukiu miegmaišį aklinai ant galvos. Taip šilčiau..

Ryte prabundu nuo lietaus barbenimo. Pirma mintis iš vakar rašymo – o kodėl aš keliauju. Juk mes visuomet atsiduriame ten ir todėl, kad gautume savo gyvenimo pamokas. Dar snūduriuojant ateina mintys – kiek daug dalykų ten namuose, kuriuos imu vertinti vis labiau ir labiau. Ir žmonės, likę ten – jų prisiglaudimas, laiku pasakytas žodis – tai tokia brangenybė. Dabar užtenka ir žinoti tai. Pro palapinės apačią įlenda du paukščiukai. Draugužiai. Dalia sako – dabar būtų gerai tas kočėlas masažui, ar ne? Gal ne tokia ir keista mintis jį nešiotis. Arbata jau kaista, Rolas atneša ledo gabalą – Patagonijos vasara.

Išeiname lietučiui tik krapnojant, o galiausiai visai apstoja. Pro šalį eina Šarūnas, kurio rūbai kvepia skalbimo milteliais ir Ilona pakrikštyja – pradarytas “Omo” pakutis eina. Keliaujame palei upę. Ir priekyje, ir už mūsų – kempingo bendrakeleiviai. Snieguotos viršūnės atsiveria vis labiau. Daug pakilimų ir nusileidimų, iš viso per dieną 17km. ir 8 val. vakaro jau sėdime, geriame arbatą ir kalbame apie vardus. Apie legendinę Kosmą ir turbūt kosmoso pasiekimus tuo metu. Man gražu toks unikalus vardas, gal dėl to, kad ir kosmosas patinka, ir visatos paslaptis. Tada Rolas pasakoja istoriją, kaip žmogus ėjo registruoti vardo sūnui – Rolandas, o beeidamas užmiršo ir užrašė – Jolantas. O Ugnius sakosi pažįstąs du draugus – Jolantas ir Jovitas. Kažkodėl visi kvatojame.
Skamba džiazas. Prieina vakarykštis mūsų draugas ir siūlo benzino primusams, o prie prausyklės sutiktas tas, kurį vaišinome arbata – dėkoja už beveik išgelbėtą gyvybę ir pasakoja aplinkiniams apie mūsų geras širdis.

Ryte Rolas šaukia – kelkitės, koks grožis! Ir visi pašokę iš palapinių eina fotkinti prie ežero. Kalnas atsivėręs. Nuostabus rytas, o Viktoras praneša, kad šiandien jau yra 74km, kuriuos nužingsniavome per visą kelionę.

Užlipame į viršūnę, nuo kurios matosi Glacier ledynas. Tokį grožį aš gyvenime matau pirmą kartą. Melsvas ledynas į visas puses – angelo sparnų plunksnų ritmu. Pagalvoju – kiekvienas turi Dievo dovaną – kokią nors. Tikrai, kiekvienas savo. Einu, kvėpuoju gamtos stichijos didybe ir suvokiu – turi Rolas Dievo dovaną suburti žmones ir atvežti ten, kur gniaužia kvapą, kur patiri tai, kas įsirašo į tavo kūną, atmintį, širdį. Tai, kas keičia mūsų gyvenimą, tai, kas leidžia nugyventi daugiau tam, kad patirtum džiaugsmą ir lengvumą. Sėdime penkiese priešais milžiniško dydžio ledyną nuėję dviejų dienų treką, užkilę į perėją ir beveik nusileidę ir tylime. Sėdime ir tylime akis susmeigę į tolį. Tokios akimirkos yra tos, kurios keičia Sielos vibracijas, išgrynina ir išvalo. Tyresniam, gilesniam, lengvesniam buvimui.

Einame toliau. Daug nusileidimo, stataus ir tešlino. Tankus mažų medžių miškas ir status šlaitas be pabaigos, be pradžios, be proskynų, iš kurių sklistų šviesa, pranašaujanti kempingą. Tik miškas ir ledynas. Rolas sako, radau vieną Patagonijos išskirtinumą – mes miške, o ledynas žemiau mūsų. Vaizdai keičia vaizdus, tik suradę salelę sėdame ir žiūrime į kas kart nauju rakursu atsiveriantį beribį ledyną. Aplink pilna kalafate uogų – nacionalinių Patagonijos, kurios pavadinimu pavadintas ir miestelis Argentinoje, kuriame nakvojame. Uogos primena mėlynių ir aronijų hibridą. Subrendame visi penki į besibadančius krūmus ir valgome kalafates, dantys ir lūpos akimirksniu pasidaro mėlyni. Tada einame toliau. Dalia sugalvoja, kad jei garsiai dejuosi, bus lengviau. Ir steni – uch, ach. O Šaras prisijungia. Sako – tikrai lengviau. Aš sakau – norėčiau lygumų ir greit prieiname lentomis nuklotą tiesų taką. Šaras sako, o man geriau lipti į kalną, nei žemyn. Ir priename kalną. Pukšime viršun, visų norai išklausyti. Tai sakau, geriau aš dabar noriu, kad prietume stovyklavietę daug lengviau ir greičiau nei galvojame. Tegul netikėtai atsiranda. Ir iš tiesų, pakopiame dar kiek į viršų ir visai netikėtai išnyra palapinės ir žmonių grūstis.

Lyg koks open air festivalis – palapinė prie palapinės, laisvų vietų nematyti. Savąją pasistatome nuožulniai vidury tako. Ilona su Viktoru ant kelmo galvūgalyje. Žmonių daug, o vietos labai mažai. Jokių dušų, tualetas tik vienas. Su Dalia vis tiek einame maudytis į upelį. Šalta, bet po tokios dienos nusiprausimo jausmas prilygsta vakarykščiams dušams su karštu vandeniu. Visų veidai nuvargę, jaučiasi šiandienos krūvis – dviejų dienų maršrutas, 9,5 val. ir perėja. Tik oras nuostabus su saule ir kartais milžinišku vėju. Vakarienei Rolas išverda sriubos iš makaronų. Visi išbadėję. Dar siurprizas-tinginys įkvepia istorijoms apie nevykusius siurprizus. Kaip Altajuje po lietingų dienų ant kalno ištraukę siurprizą randa smėlio maišelį su skėtuku – ale paplūdimys. Dar kažkada kažkas įdėjo tikrą skėtį. Kas keliauja žino, geriausias siurprizas yra tas, kuris valgomas arba geriamas. Kartais koks saldėsis gali tapti aukso vertės arba stiprus gėrimas tiems, kas geria alkoholį. Šioje kelionėje apie pusė negeriančių alkoholio, kiek mažiau nei pusė – vegetarai ir nei vieno rūkančio. Keičiasi tendencijos kartu su pasauliu, o gal mes kaskart vis daugiau sąmoningumo ir meilės sau randame.

Po vakarienės geriame arbatą ir šnekučiuojamės. Neturiu kalnelio prisėsti ir jaučiu, kad stovint kojos tiesiog nebelaiko, tai nueinu į palapinę, dar nėra nei devynių, rašau, o netrukus sugarma ir mano kambariokės. Skauda kojos, norisi miego, Dalia su Lina sminga iš karto aš su ciklopu dar rašau. Dažnai turiu nuspręsti – ilsėtis tiesiog ar imti rašyti. Nes rašymui reikia to pabuvimo, emocijos pagavimo ir atsijungimo nuo aplinkos. Einu miegoti. Nebeturiu jėgų. Esu dėkinga už šiandien nuostabią dieną. Saldžių sapnų. Ryt laukia naujas patyrimas, gyvenimas, kai nežinai kas ir kaip. Kaip Rolas sako – today is today, tomorrow – tomorrow.

Ryte vėjas ir lynoja. Naktį riedėjome į vieną šoną. Aš pabusdavau ir ieškodavau linijos palapinės viršuje – centruodavausi, kad išlaikyti balansą. Kieta ant akmenukų, bet jaučiuosi išsimiegojusi, kaip po vakar, apskritai, jaučiuosi visai žmogumi. Šiandien vėjas 100km/val. miške gaudžia, bet nelabai jaučiasi. Kol neišlendame į aukštumą ir kalno pakraštį, tada taip trenkia, kad sunku išstovėti, plaukus taršo kaip tik įmanoma, net su kuprinėmis ir lazdomis mėto į šonus. Kai einame kalno pakraščiu ir siauručiu takeliu, o už keliasdešimt cm šlaitas žemyn iki ledyno, jausmas toks nestabilumo. Dalios kepurę ir kuprinės apdangalą nuo lietaus per sekundę nuneša į begalybės erdvę virš ledynų. Susigretiname ir ji moko mane, kaip alpinistai remiasi abiem lazdomis į šlaitą. Iš pradžių keista, rodos, kaip tik spiriesi nuo krašto, bet su praktika įgundu ir tikrai gerai. Priename via ferratos elementą – geležinius laiptus, po to mišką.

Man patinka, kai atsiduriu tokiame tarpe, kai prieš nėra žmonių ir už nėra, tik minkšta miško žemė, medžiai pilkais kamienais su akimis. Ir vėl vietos dvasios kalba su manimi, žiūri į mane, o aš į jas. Kyla toks kūrybinis impulsas, prieš akis imu regėti tai, ką grįžusi kursiu. Energija teka kūnu. Vienas po kito aplenkia visi ėję, o aš užsihipnotizuoju fotografuodama detales – kamienus, nužymėtus reljefiniais punktyrais. Toks ritmas, kaip aš mėgstu savo papuošaluose, piešiniuose ir tapyboje. Ir dar iš aukštyn į žemyn ikonografiškai tame ritme išsidėsčiusios akys, lūpos, veidai, genitalijos. Taip gražu ir gyva viskas. Kuo labiau įsistebiu, tuo labiau visi medžiai kalba. O aš su jais.

Tada prieinu didžiulę samanotą akmeninę sieną ir storus šimtamečius medžius. Liečiu, mainomės energijomis. Aš palieku ir atiduodu tai, ko man nebereikia ir paprašau stiprybės, ištvermės, švelnumo. Dėkoju. Atiduoti tai, ko nebereikia, yra gera. Visa šiame pasaulyje sukurta taip – paleisti tai, ką kažkada išpuoselėjai, kad ateitų nauja. Kaip bebūtų sunku, skaudu, liūdna, tai yra skirta tam, kad suvoktume, kad net skaudžiausi momentai mūsų gyvenime iš laiko perspektyvos dažnai tampa tuo lūžio tašku, pakeičiančiu gyvenimo kryptį, atveriančiu naujus horizontus ir būsenas, dovanojantys naujus ir dar artimesnius susitikimus su naujais žmnėmis ir su savimi pačiu. Dar labiau priartėji prie savęs, dar tikriau priimi save tokį, koks esi. Kai pakanka visko jau dabar. Iš tiesų. Savo gelmėje. Sieloje. Išmoktas pamokas ir likusį jų svorį nusimetus imi suvokti, priimti, dėkoti ir sutikus, kad man to nebereikia, pasiryžti iš naujo eiti toliau, nežinant kas bus ir kaip. Tiesiog pasitikint. Ir kaip kartais yra stipru įsitverti savo praeities, patirties, savo žinojimo, kaip turi būti, savo istorijų ir tikėjimo, kad tik mano tiesa yra tiesa. Ir taip uždaryti duris naujam savo keliui – nei geresniam, nei blogesniam – tiesiog kitokiam. Juk dažnai savo patirtį mes branginame, laikydami įsikibę patirto skausmo, nes dėl jo, dėl savo praeities tokios, kokia ji buvo, dabar mes esame tokie, kokie čia ir dabar. Ir tai brangu. Paleisti, rodos, netekti kažkurios savo dalies, kurios gal niekada su jokiu kitu žmogumi nebeatskleisi, nebepatirsi taip, kaip buvo. Bet visuomet bus nauja. Mes esame pilnas potencialas – būti laimingi nuolatos. Ir aš tikiu, kad mes visi turime savo pilną potencialą, kuris yra ta pati aš, kupina beribės ir besąlyginės meilės, drąsos, laisvės, tikėjimo ir džiaugsmo, kuri priima su meile ir be vertinimo, ta pilno potencialo aš, kuri kiekviename sutiktame mato jo pilną potencialą – net neapčiuopdama, nematydama akimis, mato ir tiki širdimi. Kodėl vieni žmonės būnant su vienais išsiskleidžia ir pražysta. Nes jais tiki, tiki dar nematydami. Visas gyvenimas yra Meilės pamokos. Jei imi vertinti tai, ką gauni, sąmoningai branginti tai, kas dabar šalia – gyvenimas apdovanoja. Visuomet apdovanoja Meile.

Ateiname į nuostabų kempingą. Su dušais ir tualetais, surandame laisvą pietų stalą ir valgome savo sūrį, duoną ir dešrą. Kas dar ištraukia išlaikytą šokoladuką ar saldainį. Jau tapo įprasta paprastą snickers’ą dalinti į 13-ą dalių. Gražus kempingas, o ir oras pusė bėdos, tai traukiame tuo pačiu ypu sekančios dienos maršrutą. Kol jėgų dar yra, per daug neužsisėdime. Kelias su pakilimais ir nusileidimais. Kai pamatau kokį sportišką jaunuolį, kuris irgi alsuoja, dūsauja ir praeidamas be žodžių, tik iškišdamas liežuvį parodo, kaip sunku jam, suvokiu, kad čia ne mano jėgos baigiasi ir ne aš neištverminga, o visai natūralu yra dabar jausti nuovargį. Vėl įsivažiuoju viena ir kai jau tikiuosi netoliese pamatyti kempingą, prieinu žymą ir akys iššoksta ant kaktos – dar 3,5 km ir po pietų tik 1 km nueitas. Negali būti, neįmanoma, tiek kilau į kalną, tiek leidausi. Ugnius irgi apakęs. Aš iš paskutiniųjų sėdu ant akmens ir ilsiuosi. Šaras su Geda prieina ir sako – nu nesąmonė. Niekas negali patikėti. Bet pasirinkimo nėra – tik viena – eiti pirmyn. Kaip gyvenime. Kad ir kaip sunku bebūtų. Visuomet yra kelias pirmyn.

Artėjant prie ežero išvystu nuorodas. Atsiveria didžiulė laukymė – mūsų kempingas, su iš tolo, rodosi – vila ar rūmais ir parduotuvėlė – ta su kosminėmis kainomis ir keliais šokoladukais, tiesa, čia dar matosi būta kiaušinių, Kristina apatinėje lentynoje aptinka konservuotų persikų ir dar randame miltukų su sintetiniais skoniais į vandenį. Tokiame žygyje – gerai. Aš paimu braškinį, Dalia – obuolinį. Statome palapines, vieni po kitų ateina likusieji ir susirenkame valgykloje. Kas gurkšnoja alų, kas kavą, kas šokoladą. Mano šokolade daug folijos. Nuimu ir kaip vaikystėje nusisukusi pasidarau auksinius dantis ir tada visiems nusišypsau. Daug juoko, o man tokia blūdijimo nuotaika. Pridarau dar žiedų ir auskarus. Ai, kaip blizga, gražu, susikraunu viską ir pozuoju fotografams – visiškas natūralumas, po tokio žygio veidelis išbrinkęs, galva seniai dušą mačiusi, bet auksas ir pelenuose žiba. Nueiname į eilę prie dušų. Moterų eilė milžiniška ir man labai geras toks laikas parašyti. Vanduo drungnas, Dalia atkapsto sistemą, kaip pasišiltinti bent kiek – užsuki, atsuki. Bet man nepavyksta ir vis tiek gerai. Virtuvėje Rolas jau išviręs sriubos su ryžiais ir tunu. Mhhh, kaip skanu. Virtuvė didžiulė su daug stalų ir žmonių. Turbūt virš 100 palapinių šiame kempinge. Parduotuvėje rado vyno, kažkas dar ištraukia LT riešutų. Gera gera. Ir šilta pastogė su daug langų.

Kiekvienoje kelionėje prigyja terminai, naujadarai. Šioje turime – maisto kanalas. Tai yra tas žmogus, kuris sėdi ar stovi arčiau sausainių ar puodo ir perduoda, kad nereikėtų stotis ir eiti. Va, atsistoji tolimiausioje vietoje nuo maisto šaltinio ir sakai – turiu maisto kanalą. Arba randi patogiausią kalnelį beveik prie puodo ir sakai – aš čia prisėsiu, gerai – būsiu maisto kanalas.

Išsiskirstome. Naktis siaubinga. Lyja, palapinė vis krenta ant veido su visu rėmu. Ryte Rolas apžiūri – ant sulūžimo ribos. Geda su Šaru iki pusės šlapi su visiškai užvirtusia palapine miegojo. Ar nemiegojo. Sėdime virtuvėje ir laukiame kol apstos lietus. Didžiulė erdvė su daug stalų – primena mokyklinę valgyklą. Ant kiekvieno stalo savas gyvenimas – viryklė, puodas ir kam kokie pusryčiai. Man ne itin jauku, rodos, kiekvienas su savo energijos laukais trinamės vienas į kitą. Dauguma veidų pavargę, ne pačio švariausio stovio rūbais, apsimuturiavę lietpalčiais ir tais margaspalviais The north face, Columbia, Patagonia ir dar kitais rūbais. Vienas mūsų stalas žaidžia žaidimą, gautą dovanų per vasario 16-ąją – siurprizą. Aiškinasi taisykles. Pagaliau turbūt pirmas momentas per kelionę, kada tiesiog sėdime. Mažai tokių akimirkų šioje kelionėje. Atsikeliame, pavalgome, einame, valgome, einame, įsikuriame, valgome ir miegoti. Ir visa tai dažniausia šaltyje ir lietuje. Kada čia daug prisėsi ir medituosi rašydama. Iš visų pusių šurmulys, kuris vis garsėja ir garsėja, kad būtum išgirstas. Žaidėjų stalas kvatoja ir kelia griaudintį juoką visoje patalpoje.

Šiandien planuojame trumpesnį maršrutą, radialinį žygį atidedant rytojui. Kai toks oras ir vaizdai debesyse paskendę. Vakar vakare didingas kalnų masyvas priešais mūsų kempingą šiandien užvilktas rūko šydu – net neįtartumei, kad ten kažkas yra. Oras šlykštus. Lyja. Vėjas baisinis. Nosis bėga, akys kaip žvyro pripiltos. Šlapia ir tešlos. Vėjas tai tas 100km/val. ir daugiau. Verčia iš kojų su visa kuprine. Palinksti, kojas plačiai, lazdas įbedi žemėn ir bandai išsilaikyti. Kelis išvertė. Ir Rolą irgi, kai fotografavo. Neilgas dienos maršrutas, bet sodrus. Smaragdinį ežerą pakeičia pilkas. Jame vėjas, pagavęs vandenį fontanu iškelia į viršų ir neša per visą ežerą. Kalnas tai atsidengia, tai pranyksta.

Už tilto prieiname šį kartą kuklų kempingą, tik aplink medžiai aukšti, saugos palapines nuo uragano ir gūsių. Trijų sienų pavėsinė su stalu, pelke ir tešlynu ant žemės, labiau primena gyvulių gardą nei pavėsinę. Nyku – labiausia tinkantis žodis, arba tai, kas gali būti priešingiausia žodžiui – jaukumas. Suvalgome pietus – po pusę batoninio paplotėlio ir kelis gabaliukus sūrio, dešros. Joo maisto norisi, kai toks oras. Dalia atneša šokoladą, o Šaras, kaip visada, dalina į 13-ą dalių. Pasistatome palapines, padarome drenažą, kad neužpiltų, išsiverdame arbatos, dar kažkas ištraukia saldainių ir šokoladą, o prie arbatos turime citrinos. Stovime po medžiu, bet pradeda lyti ir sueiname į aptvarą, kuriame sustojame ne į ratuką, ne šalia, o taip, kaip troleibuse visaip ir vis bandant per daug neįmauroti į tešlyną ar pelkę. Kaip lageryje, kaip net nežinau kur. Prisiliesti visur nemalonu. Labai greit išsiskirstome į savo palapines.

Susirengiame, ką turime, įlendame į miegmaišius ir imame juoktis. Aš noriu nufotkinti mūsų selfį, bet telefonas išsikrovęs. Tada pradedame fotosesiją su fotiku. Kadrai kaip iš žiemos ekspedicijos. Atšiauru. Dalia atranda filmavimo funkciją ir aš palapinėje beveik atsistojusi demonstruoju apšilimo būdą – bėgimą. Tada nugriūnu ant Dalios. Spiegiame ir kvatojame nepaliaujamai. Linksma, laikas eina, akimirkai užmirštame tą orą, kol nepamatome, kad laša per palapinę. Merginos nulūžta arba tiesiog guli tuo nepajudinamu gulėjimu, kad neišleisti šilumos šlakelio, o aš sėdžiu vidury miegmaišyje ir rašau. Kiek apsvaigusi galva. Imu galvoti, kad gal sekanti kelionė galėtų būti ne į Islandiją, kur lietūs skalbia..

Ir dar apie maistą vis kalbame šioje kelionėje. Dalia sako – aš kad ir keptų bulvių norėčiau, man kugelis stovi prieš akis, o Lina šiandien sako – Iki būna tokios tartaletės su mėlynėmis.. Dar galvoju, kad kai grįšiu valgysiu M&m’sų ir snickers’ų kiek tik norėsis. Ir juk kai grįžtu namo nei M&m’sų, nei snickers’ų, nei to kugelio aš nevalgau. Mhhh, dar karštos kakavos norėčiau dabar. Pratrauktų kas šlapią ir vėjo blaškomą palapinės įėjimą ir ištiestų karštą, kvepiantį, cinamonu pabarstytą kakavos puodelį. Galėtų būti net su ta pieno plutele, kurios visi darželyje nekęsdavo. Šaltis ir drėgmė kyla nuo žemės, tokią kelionę pavadinčiau viena sunkesnių, tik ta akimirka, kai užsitrauki miegmaišį iki galvos – jauki. Sušyli nuo savęs ir savo prikvėpuoto oro.

Ir, žinoma, gražu čia. Gamta efektinga. Koks pasaulis įvairus ir nuostabus. Dar kiekvieną dieną ant tako matau milijonus širdelių formos akmenų. Kartais rodau Daliai – žiūrėk. Tu širdis matai visur. Matau. Ir tatuiruotę turiu vienintelę – širdelę. Gražus simbolis – meilės. Nes gyvenimas yra Meilė. Su meile sukuriant santykį su pasauliu, žmonėmis, savimi atrandi harmoniją, vienį, artumą. Net tas vėjas ir lietus yra meilė. O mes dar labiau suartėjame, erdvė pasidaro mažesnė, kameriškesnė, intymesnė. Palapinė tampa mažu pasauliu, kuris šią akimirką yra mūsų. Toks. Ir tokiu momentu nusišypsoti pirmai išeinant iš palapinės, savo miegmaišiu užkloti likusias dvi, kaip tai kas rytą padaro Lina, yra palaima. Susiglausti ar užkimšti palapinėje atsiradusią skylutę, kartu juoktis iš pusės žodžio, kelias naktis miegoti susikeitus termo rūbus ir vienai galvoti, kad susitraukė, o kitai, kad išsitampė. Arba neturėti kur ir tada apatinius padžiauti palubėje prakišus per centrinį palapinės žiedelį ir sakyti – čia mūsų liustra. Tai yra meilė. Ji yra ir tokia. Mes visi kažkada sielomis susitarę, nutarėme patirti tokią patirtį Patagonijoje.

Rolas sutarška puodais, šlepsėdamas vaikšto per balas ir kažką niūniuoja ar kalba pats su savimi. Pro palapinės apačią matau sužibant primuso liepsnelę. Rašydama guliu ant Dalios, kad jai būtų šilčiau. Sušalo rankos ir pirštai, truputį įlysiu į miegmaišį. Užsnūdau, girdžiu kaip Dalia suvaitoja, toks keistas garsas, vibracija einantis per žemę. Tada į palapinę įlenda Rolas su kamera, paima bliūdelius ir po sekundės patiekia karštą maistą tiesiai į lovą. Taip gera ir romantiška, kaip kad gauti arbatos puodelį iš ryto į lovą. Tuose miegmaišiuose atsisėdusios mėgaujamės lęšių koše ir krekeriais. Fantastika. Nuostabus tas mūsų vadas. Rūpestingas ir supratingas. Dalia vėl atsigula prie galvos pasidėjusi bendro maisto davinį – sausainius. Sako, kaip gera gulėti prie sausainių – jų valgyti negalime, nes jie sunormuoti ir ne šiandienai. Girdžiu už palapinės Milda kostatuoja – pirmą kartą puodas tuščias, nes dažniau girdime – kas pabaigs, kam pakartoti.

Kitą dieną sėdime po 13km kelio ir svarstome, kur eiti – artimesnį ar tolimesnį maršrutą, kad rytoj būtų trumpiau. Rasa sako – galiu vieną klausimą, o Ugnius tuo metu mojuodamas vitpadžiu šaukia – 60 skylučių! Suskaičiavau! Prasideda nevaldomas juokas. Kaip Rolas sako – girdžiu isterinį juoką. Tada Rasa tęsia klausimą – gal kas žino, kokie ryt orai. O Šaras rėžia – kokie, kokie, va – tiesia ranką į kairę – čia pizdec, tada kitą į dešinę – o čia giedra. Ir tikrai taip kiekvieną akimirką, jokių prognozių Patagonijoje nepritaikysi. O Ugnius sako – ir nėra ribos tarp pizdec ir giedra. Toliau visi kalba, svarsto. Kai Rolo klausiame, o kaip tu susitvarkai su tiek žmonių ir nuomonių, jis visada atsako – svarbiausia, duoti išsikalbėti. Taip ir būna. Kalba, kalba, o po to vis tiek padarome taip, kaip buvo numatyta.

O numatyta buvo eiti į tolimesnįjį. Nuovargis jau yra. Kempinge pavalgome Ugniaus Vilmos keptos ir tiek dienų išlaikytos naminės duonos – po vieną riekutę su dviem riekutėmis sūrio kiekvienam. Lesame ir visus nukritusius grūdelius. Ir ilgai neužsisėdėję į kelią. Visos mintys jau išgaravusios, jokių namie likusių aktualijų nebėra. Galvoje vienintelė tema – maistas. Oras tai giedra, tai pizdec. Vėjas plaiksto į visas puses. Žingsniai lėtėja. Vis dažniau darome pertraukėles. Pasidalijame dar kokį ištrauktą šokoladuką į tiek dalių, kiek mūsų stabtelėję ir einame toliau. Fizinis krūvis didžiulis, po 8 val. su sunkiomis kuprinėmis, dažnai į kalną ir tas vienas sumuštinis, kaip Ugnius sako – starteris. Suvalgai starterį ir startuoji iki vakarienės. Parduotuvių čia nėra, o maistas suskaičiuotas. Aš svajoju – riešutų norėčiau, nieko daugiau nebeišeina realiai sugalvoti. Dalia sako – norėčiau vištienos arba žuvies. Tada susižadina mano receptoriai – prancūziškos svogūnų sriubos norėčiau ir kepčiau obuolių pyragą ir  jau susitariau su Ugniumi – kai grįšiu, paimsiu raugo ir kepsiu naminę duoną. Pasiveju Mildą ir klausiu, ko tu norėtumei valgyti, o ji akimirksniu išpyškina – keptų sparnelių su grietinės ir pelėsinio sūrio padažu. Panašu, kad tema aktuali ir jai – iš vėžių neišmušė. Ištraukiu pakelį aviečių skonio gliukozės ir apsąlame pasikišę tabletę po liežuviu. Jaučiu kaip pamažu ji tirpsta, o su liežuvio paspaudimu ištyžta ir malonus saldumas pasklinda po visą burną. Tada nuryji pasaldėjusias seiles – kaip skaniausią gyvybės eliksyrą. Ir galime judėti toliau.

Užkilus atsiveria nuostabūs vaizdai – iš visų pusių kalnai, einame vieno jų šlaitu, iš karto už takelio skardis, žemai žemai – upė ir kitoje pusėje milžiniškas kalno masyvas, tolumoje šviesa, vingiuojanti besitęsianti upė ir debesų kamuoliai. Vėjas, mušantis iš kojų ir siaurutis takelis vietomis ne visai jaukus. Pagaliau tolumoje pasimato kempingas, tik greičiausia dar ne mūsų, o tarpinis, kuris neveikia. Veikia tik virtuvė. Kaista krosnelė, viduje labai šilta. Krentame ant suolų ir užuodžiame maisto kvapą, bet reiks dar eiti. Ilona sako – aš nusipelniu keptų bulvių. Norime valgyti, bet vakarėja ir kas nusiperka po šokoladuką ir eina, o keliese liekame valgyti karštą sumuštinį. Mes su Dalia per pusę ir mėsą iškrapštome Kristinai. Visos patenkintos ir laimingos. Ilona su Viktoru išeina pirmiau. Mes – netrukus.

Pila. Užsimetame lietpalčius – aš turiu tą didelį, kur ant savęs ir kuprinės telpa, tik einant karšta darosi po juo. Einu priekyje, man lengviau eiti, aš iš tų greitaeigių. Gal ir yra tiesos – ožkos metų gimimo ir kaip Viktoras sako, jei dar kalnų, paprasta ožiuojasi, o kalnų – varo. Nemažai priešais grįžtančių žmonių. Daug kilimo, prieinu nuorodą, kad jau nuėjau 1km ir liko 3km. Po kurio laiko – 1 min iki kažko ir 45min iki Mirador. Pagalvoju – kažkam viena minutė, o man – 45 ir kylu. Taip pliaupia, o kelias prasideda nesąmoningai status. Kopiu per didžiulius akmenis, ant kurių net sunku užkelti koją, tokio dydžio ir dar statu, ir dar per juos žliaugia molinas rudas vanduo galinga srove iš viršaus. Kažkaip kabarojuosi. Noriu gerti, bet ir šalia tekantis vanduo žemėtas. Pagalvoju, kad Daliai su Kristina turbūt dar sunkiau ir iš visų likusių jėgų kylu. Įveikus akmenų šlaitą atsiveria kalnų panorama. Perbėga kažkoks nerimas, neįsivaizduoju, kur tas kempingas. Vakarėja, žmonių nebėra. Matau oranžines žymas ir einu palei jas. Jau pagalvoju apie Dievą ir angelus sargus ir tuomet priešais kalne – kokių 3m diametro akmenį – širdį, o jame šypseną. Daug šioje kelionėje randu besišypsančių medžių ir akmenų, o širdies formos akmenys kiekviename žingsnyje man po kojomis. Visas kelias man – širdžių. Priimu tai, kaip ženklą, kad mane saugo ir veda ir kopiu toliau. Jau šlaitu, kuris iš smulkių akmenukų-žvyro. Kiek pasimetu tarp takelių, nes viskas išplauta.  Lipu viena upeliuko vaga, tada kita, batai žliugsi, šlapia iki paskutinio siūlo, šalta. Kopiu į viršų, kartais sustoju laukti, bet aplink nei vieno žmogaus. Nei ateina, nei praeina. Tokia viena, maža, šlapia, sušalusi, su ta kuprine beveik kaip aš, žliugsinčiais batais – kiek neramu, nebesuprantu nei kur aš, nei kur žmonės. Nežinomybė. Panikos nejaučiiu, bet ašaros vis tiek ima riedėti, gal iš nuovargio. Pasižiūriu į rankas – sušalusios, raudonos ir taip instinktyviai stipriai įsikibusios į lazdas. Lietus pliekia į veidą ir kūną su tokia jėga, kruša. Prisimenu, kad turiu pirštines ir nors jos šlapios, apsimaunu ir pasidaro kiek jaukiau. Žvyras slysta iš po kojų, kuprinės svoris verčia atgal. Kažkas ne taip, juk nebus kempingas ant viršūnės, gal už viršūnės. Užlipu, o ten dar milžiniškų akmenų kalnas, vėl pamatau oranžines žymas ir seku jas. Vėjas stichiškai stiprus. Užkopiu, paeinu takeliu ir matau lentelę – Mirador – suvokiu, kad tai paskutinis mūsų rytojaus taškas. Dairausi, vaikštau, bet aplink tik skardžiai. Ežeras, į jį subėgantis ledynas nuo sienos ir visa paskendę rūke, debesyse. Turiu eiti atgal, bet kur aš nueisiu, ką praleidau, nesuprantu. Aplink jau pusantros valandos nė gyvos dvasios. Pasidaro neramu. Svarbiausia nepamesti žymos. Nesuprantu, kartais rodyklės rodo skirtingas kryptis. Pasukinėju ratais. Ir nusprendžiu grįžti palei jas.

Staiga prie didžiulio akmens galingas vėjo gūsis, kuris ir taip ištisai talžo, pakelia mano apsiaustą, išverčia jį ir iškelia virš manęs padarydamas oro balioną, tada galinga jėga pakelia mane su visa kuprine nuo žemės ir bloškia į akmenis. Guliu ir sustingstu iš baimės, vėjas plaiksto apsiaustą, negaliu pajudėti ir tuo pačiu mane vėto į šonus. Taip baisu, bet pajudinu ranką, kuria rėmiausi krisdama ir jaučiu, kad viskas gerai, kojos irgi gerai. Stojuosi, bet nuo tos srovės ir apsiausto taškymo sugebu tik atsiklaupti su ta kuprine ant pečių. Tada jau balsu imu prašyti pagalbos. Apima bejėgiškumas. Kaip atsistoti ir eiti. Ir kur eiti. Nieko aplink, tik kalnai, viskas paskendę rūke, liūtis. Net pailsėti neprisėsi, nei nuo vėjo ir liūties nepasislėpsi. Suvokiu, kaip aš noriu gyventi. Suvokiu, kad yra daugiau už mus, kad nors ir mes patys kuriame savo gyvenimą, jo kontroliuoti negalime. Aš negaliu net norėti įveikti stichijos, aš pasiduodu viskam, priimu viską taip, kaip yra, jei man reikalinga tokia patirtis – tebūnie. Aš tikrai noriu išgyventi. Tas jausmas, kad kiekvieną akimirką mane gali nublokšti žemyn akmenimis – baisus. Ašaros jau rieda  upeliais. Ir vis prašau pagalbos.

Staiga  prieš save išvystu vaikiną – kitoje didžiulio akmens pusėje. Klausiu, kur kempingas, jis rodo žemyn ir aiškina. Tuo metu gūsis su lietumi pagauna mus abu. Jis prisišlieja prie akmens, o aš bandau išsilaikyti kitoje to akmens pusėje. Jis šaukia man, kad būtina nusiimti apsiaustą, nes su juo per daug pavojinga. Vėjas taršo mane, bandau išsinarplioti ir tuo pačiu išsilaikyti ant kojų. Vaikinas persisvėręs per akmenį padeda išsivilkti, kiša tą lietpaltį į kišenę ir klausinėja, ar aš viena ir kaip čia kas. Tada sako – aš 5min nubėgsiu pažiūrėti tų uolų pirštų ir grįžęs tave palydėsiu iki kempingo. Jaučiuosi išgelbėta. Lyg pats angelas atėjo pas mane. Po kurio laiko tolumoje pamatau žmogaus siluetą, o priartėjus girdžiu šūkauja. Pagalvoju, va irgi kažko ieško, o tuomet imu atpažinti Liną su Viktoro apsiaustu. O Dieve! Ji jau kažką šaukia man ir išskėtusi rankas pasitinka. Aš jaučiuosi kiek kosminėje būsenoje. Ta būsena prieš kelias akimirkas ir dabar, kai atsirado žmonės. Lina sako, kaip tu, kur tu, duok kuprinę. Bet aš neduodu, nes esu įsikandusi minties, kad nuo jos man šilčiau ir šiaip nevisai susivokiu. Tada pasiveja vaikinas ir išsiaiškina, ar viskas gerai, o aš jam dėkoju, dėkoju.

Einu jau nejausdama nei kuprinės svorio, nei kalno, afekto būsena. Kažką pasakoju, nesuprantu nei ką, nei kodėl. Ilgokai leidžiamės. Neatpažįstu kelio, kuriuo einame, prieiname lentelę su užrašu 1min ir 45min. Čia parašyta, kad iki kempingo viena minutė. O aš skaičiau ir galvojau – va, kažkam viena, o man dar daug. Ir nuėjau. Man net neatėjo į galvą mintis pažiūrėti, kas čia už tos vienos minutės, aš užtikrintai nuėjau toliau. Savo patyrimo. Dar pusiaukelėje pasitinka Rolas, visas laimingas, sako – gyva? Aš nelabai ką turiu atsakyti. Ir kuprinės jam neduodu.

Kempingas nykokas, viskas pliaupia, visi susispietę pašiūrėje, panašu į praeitos nakties. Man įduoda į rankas karštos sriubos ir liepia persirengti. Išsitraukiu dar sausus rūbus iš neperšlampamo maišo kuprinėje, gaunu gurkšnelį raudono vyno ir nors aš alkoholio negeriu, šį išgeriu. Pasakoju. Lyg nieko neįvyko, bet kūnas dar ne ant žemės. Ištraukiame siurprizus. Guminukus-pingvinus, nes Viktoras jau prieš kelionę sakė važiuojąs pingvinų žiūrėti, šokoladukų maišelį ir einame miegoti į šlapias palapines. Jaučiu šalčio ir drėgmės gėlimą iš žemės. Pakalbame, tik aš niekaip negaliu užmigti. Imu suvokti, kad tos 2,5val. man buvo išgyvenimo valandos. Gerai, kad gerai baigėsi. Vis kalbinu Liną su Dalia, kol jos tikrai užmiega, o aš tiesiog guliu. Ima riedėti ašaros ir ateina toks jausmas lyg šiandien būčiau darkart gimusi. Tada dėkingumas viskam ir visiems. Taip visą naktį nelabai ir užmingu. Dar jaučiu, kaip duria širdį. Ryte anksti išlendu iš palapinės, o Rolas jau verda rytinę košę..

Tokia buvo kelionė ir dar kelios labai smagios dienos grįžtant namo, valgant ledus be soties El Calafatėj, paskutinį vakarą apsiavus auksinius tango batelius, suknelę ir su Milda raudonu lūpdažiu pasidažiusios pasidarom selfį vasarnamio virtuvėje, o Šaras per telefoną įjungia tango muzikos. Ir ištaigingai vakarieniaujame vietiniame restoranėlyje ant ežero kranto, kur niekas nekalba angliškai, bet visi susikalba, o Rolas visus vaišina ir patiekalų neįveikę parsinešame juos namo kitos dienos pusryčiams. Pusė grupės per tą laiką atsiskiria ir aplanko Urugvajų. Tada dar daug skredame, keliamės anksčiau Turkijos viešbutyje, kad pasimėgautume iki soties prabangiais pusryčiais ir dar nusifotografuotume prie vestuviškai pompastiškos skulptūros, kur iš raidžių sudėtas žodis LOVE.

Šioje kelionėje darkart susipažinau su savimi. Kad žmonės yra dovana, nes kelionėse yra ta ypatinga energija, nuo kurios taip atsipalaiduoji, kuri yra tokia, kaip aš suvokiu laisvę. Atradau dar vieną savo pusę, o gal tik dabar pamačiau pati – tą iki beprotybęs linksmąją, kuriai apsikvailinti yra natūrali būsena ir svarbiausia tikra ir nuoširdi tos akimirkos, o man sako – kokia tu juokinga, o aš klausiu, net kai nieko nedarau? Aha. Rodos, lyg pirmąkart būčiau pajutusi, kaip gera yra nenorėti ir nesistengti niekam patikti, nei žodžiais, nei šypsena, nei mintimis, nei judesiu, nei grožiu, nes ką ten drebant, kai penkias dienas net miegant nenusiimi kepurės, o nosis lupasi trečiąkart ir žinot, taip faina yra būnant tokiai juoktis juoktis, pasakoti iš pasąmonės išnyrančias pačias kvailiausias istorijas ir vis tiek jaustis gerai ir likti iki galo ištikimai tai nuotaikai – vežuosi auksinius tango batelius ir dar esu su raudonais nagais ne dėl to, kad ne čia pataikiau, dėl to, kad toks ūpas buvo. Ir su visu tuo aš jaučiuosi tiesiog tuo, kuo esu ir su ašaromis ir juoku, ir tyla, ir plepėjimu ir visuomet tikėjimu, kad visa, kas vyksta yra harmonija, yra tam, kad aš suvokčiau, prisiminčiau klausčiau savęs, kam man tai ir eičiau toliau būdama ir mylėdama tai, kas yra dabar. Ir vieną rytą kaip visad lyjant sustirusi išlindusi iš palapinės nuvalau puodelio dugną į kelnes ir semiu iš puodo arbatą ir jau gurkštelėsiu, tik matau, kad visi susmeigę į mane žvilgsnius žiūri tylomis ir aš pradedu juoktis, suvokusi, kad tiek akių buvau stebima savo dar nevisai koordinuotos rytinės būsenos. Kas? Stebime, kiek išbūsi nesišypsojusi. Ir jau pratrūkstame visi. Ir kelionės pabaigoje mano nauja draugė sako, kai visi kalba apie tango ir kaip gerai čia šoka, aš žinau, kad tu tikrai būtum sušokusi. Ir aš tikiu! Žmonėmis. Ir savimi.

Ačiū visiems už kelionę ir kad jūs tikite gyvenimu, ačiū už tai, kad mes kartu tapome labiau savimi. Aš tikiu. 

Šarūnė




Komentarų (25)
1. 2015-10-23 13:38
 
Varom :zzz
 
Ugnius
2. 2015-11-03 11:56
 
Jau varysim. Bilietus turim. Grupė pilna :)
 
Rolas
3. 2016-02-07 07:49
 
Fantastinė kelionė. Geros kloties ir gero oro. Lauksime įspūdžių aprašymo.
 
Raimuindas
4. 2016-02-08 07:35
 
Jau šiandien prasideda kelionė link Patagonijos. Šiandien dar nusimato naktinis tūsas Stambule. Skrisim kampuotai. Tiesiąja iki El Calafate iš Vilniaus 14 500 km. 
Keliausim naikinti svajonės, kad atsirastu kitoms svajonėms. :)
 
Rolas
5. 2016-02-08 18:44
 
Stambule viešbutyje. Servisas puikus. Viskas gerai.
 
Rolas
6. 2016-02-09 08:43
 
Paliekam Stambula. Puikiai apgyvendino, buvom senamiestyje. Keliaujam į Pietų Ameriką.
 
rolas
7. 2016-02-11 08:11
 
Pasiekėme El Calafate, visos kuprinės su mumis. Oras puikus, labai šilta ir malonus vėjelis pučia. Vietiniai sako, kad seniai tokį orą turėjo. Ryt išvarom į trijų dienų žygį, busim be ryšio. Varom į miestelį didžiulio kepsnio.
 
rolas
8. 2016-02-11 14:42
 
Ech, gerai. Sėkmės jums! Suzinokit is vietiniu koks paprastai oras buna :)
 
Jovita
9. 2016-02-13 20:45
 
Po žygio. Su oru kaip ir gerai, lijo, snigo, viska pamatėm. Fiz Roy tikrai gražus kalnas ir žygis gražus. Rytoj prie ledyno.
 
Rolas
10. 2016-02-14 22:31
 
Aplankem ledyna. Grazu, neitiketina. Rytoj i Cile.
 
Rolas
11. 2016-02-14 23:43
 
Smagu girdėti,kad viskas puikiai klojasi. Linkėjimai kauniečiams.
 
Raimundas
12. 2016-02-15 23:35
 
Cileje. Oras permainingas, siuo metu lyja, pucia stiprus vejas.Kaip ir iprasta, bet ka reikia pamatome. Gamta isties grazi. Rytoj judesim link treko Torres Del Paine. Planuojam 7 dienas buti be rysio.  
Visiem linkejimai is kito planetos krasto. Telefonas neveikia, prie gmail neprisijungiu. Viskas pas mus gerai. :)
 
Rolas
13. 2016-02-17 10:11
 
Linkėjimai ir sėkmės, Daliai!
 
Asta
14. 2016-02-17 12:15
 
Dalia, sėkmės tau, gerų vaizdų :)
 
Justina
15. 2016-02-22 06:50
 
Geda ir Šarūnai, linkėjimai. Sėkmės, gerų įspūdžių :)
 
Audronė
16. 2016-02-24 04:28
 
Parvykom is Ciles. Puikus trekas. Verta, bent taip as manau, bent karta pamatyti ir pajusti gamtos selsma. Tokio vejo nesu mates. Lyja is giedro dangaus, vejas is kazkur atnesa lietaus momentus. Nebuvo nei vienos dienos, kad nebutu lietaus ir vejo. Ka reikia pamatyti - pamatem.  
Dabar Aegentinoje. Likom sepyni. Kiti jau i BA isskrido tango sokti. Istikimi gamtos megejai liko iki paskutinio atodusio grozetis isties matomais vaizdais.  
Viskas puikiai. Liko dvi dienos. 
Rytoj bandysiu prisijungti prie gmail, neduoda saugumas. Pasilgau. :)
 
Rolas
17. 2016-02-24 07:50
 
Tikiuosi, kad orai pasitaisys. Saulytės jums. 
Pas mus orai prasti - sninga, lyja, pašviečia saulė ir vėl iš naujo. 
Laukiame grįžtančių.
 
Danguolė
18. 2016-02-26 13:26
 
Siandien pirmas rytas kai nei vieno debeselio. Pasirodo buna cia taip :eek :)  
Paliekam Patagonija, keliausim link BA. Sekmadieni po piet turim buti Vilniuje.
 
Rolas
19. 2016-02-28 17:42
 
Jau namie. Verta pamatyti. :)
 
Rolas
20. 2016-03-02 10:58
 
Ei, o kur nuotraukos?
 
Ina
21. 2016-03-03 11:20
 
Štai ir prisiprašiau nuotraukų – dabar akyse, mintyse tik kalnai :roll . Ech...
 
Ina
22. 2016-03-31 09:13
 
Rolai tas filmukas vertas LT televizijos, jis daug geriau sukurtas nufilmuotas nei profesionalų.
 
linas
23. 2016-04-01 11:15
 
Ačiu. Gėles prašom siūsti paštu.
 
Rolas
24. 2016-12-15 09:59
 
Kelionės aprašymas ir pagaliau :) :)
 
Rolas
25. 2016-12-15 10:09
 
Stebuklais reikia tikėti :)
 
Šarūnė

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Ketvirtadienis, 15 gruodžio 2016 )