2015 03 25 - 04 15 Žiemos žygis slidėmis Špicbergeno saloje (Svalbardo salyne)
Pirmadienis, 23 kovo 2015



Kelionė baigėsi, viskas kas planuota įvygdyta.
Žygis buvo nelengvas, nors laukėme vis didesnių sunkumų, bet matomai sukauta patirtis viską leido nesunkiai išgyventi. Maudėmės Arkties vandenyne, Šiaurinėje Barenco jūros pakrantėje, lakstėm nuogi per sniegą. Netoli fiordų naktimis budėjome saugodamiesi meškų. Visą žygio laikotarpį nematėme nakties, tik apie vidurnaktį šiokias tokias sutemas.

   Kaip matosi žėmėlapyje tai vieta kur visai netoli Šiaurės ašigalis.


   Šliuožė slidėmis per salą:  Robertas (Vadas), Dalia (Smakas), Tania, Aleksas, Gintaras, Darius (Vikingas), Laurynas, Linas ir aišku suremontuotas Čeburyla.

Gintaro nuotraukos spausti čia


Dalios švieži įspūdžiai surašyti žemiau :
 
    Kelionė baigėsi. Kažkiek  liūdna. Bet  taip  ir  turėjo nutikti.
Tačiau  turėjome kalnus  įspūdžių ir  patyrimų,  kurie liks visada.
    Špicbergenas - šiauriausia Europos vietovė– avantiūristų, banginių medžiotojų, kalnakasių ir nuotykių ieškotojų rojus nuo senovės. Kokiai kategorijai save  priskirti, paaiškėjo kelionei baigiantis, kai pajutom kad mįslingus planus vykdom, kad dažnos pūgos tiek tiesiai veidan, tiek nugaron mūsų nestabdo;  kai nutirpę galūnės ir nutrintos kojos iki kaulų pasidarė neatsiejami papildomi kūno priedai; kai išmokome laviruoti tarp šalta ir labai  šalta ir buvom paženklinti nušalimais; išmokom atsišaudyti ir  budriai stebėti aplinką naktimis budėjimų metu; nenudobėm nei  vieno gyvio; pietavom atsipūtę 79,050 šiaurės platumos, - susivokėm - mes gi tiesiog poliarininkai!!!!
    Galbūt pagal tarptautines sutartis dar galėjom užsiiminėti komercine veikla, tačiau komersantai apdirbo mus,  o  mes nuolankiai susimokėjom....
 
 
     Kokią 16-tą žygio dieną iškilo būtinybė išgvildenti kaip chujarinimas skiriasi nuo jabočinimo, ir kaip  tai  susiję su pizdiačinimu. Tiesiog daugmaž arba beveik lyguminio maršruto įveikinėjimas ropomis ant statėjančių šlaitų bei kritinėjant leidžiantis, o taip pat neriboti kilometrų kiekiai leido mums įtarti šiokią tokią klastą šioj plotmėj.
    Dar nuo rugsėjo žinelė skelbta „Sunkumas: 18-19 ž.d., kokie 250-300km, iš techninių sunkumų - ledynai su plyšiais, perėjos max 1B“. Tačiau kur  tau – žmogiška  prigimtis perskaito viską kitaip – į lengvesnę pusę. Realiai kilometrų padaugėjo,  lygumų sumažėjo,  o  plyšiai buvo tikrų tikriausi. Čiuožti gali  kiaurą parą - jei tik norėtum ir įstengtum - šviesu, naktį lengva prietemėlė.

     Ypač gerai budint naktimis ir  besidairant besėlinančių meškų geltono debesies pavidalu, antraip vargiai padėtų ir pirotechnika su šautuvais. Pagaliau  išsirutuliojo, kad chujarinimas -  tai aktyvi veikla
gamtoje, nenešanti jokios praktinės naudos, išskyrus chujarintojo moralinį pasitenkinimą. Teko ir jabošinti, t.y. chujarinti sunkiomis sąlygomis arba streso būsenos. Mažiausia laiko skirta pizdiačinimui,  kai chujarinti  galima atsipalaidavus...... 

      Ko  gero,  pizdiačinom viso tik 4 kartus – kai pralaukinėjom pūgas, kanjone, bei gavę galimybę parskrieti į civilizaciją per vieną dieną dėka teisingo vėjo. Nors  tiems,  kurie remontuodavo pastatus,  tas pizdiačinimas peraugdavo į zajab..... (užsantykiavimą).
    Intensyviai pizdiačindavo tik virtinės sniegomobilių su buržujų turistais. Per retus poilsiukus tarp ch. ir j. visi iškrisdavom liūdni, tylūs, atsigaudavom  tik  tada, kai turėdavom galimybę pachujarinti.
    Tas jausmas,  kai  kojos dreba, o  juokas (nebe)jama – toks savas, tiesiog prigimtinis. Ir vakarais vis tiek maniakiškai užsiimam visokeriopu ch. – ar  tai  būtų virtuvė,  budėjimas, ar  WC statymas.
     Praktiškai  kasdien  turėdavom grubius santykius -  arba užsip......,  arba nusip.....,  dažniausiai pereinančius  į  prievartą, sakyčiau -  grubią.
    Nors buvo nuostabus  laikas,  kai nusileidimas kanjonu  priminė pasivaikščiojimą, pizdiačinimą, gražų ėjimą ar net meditaciją.  Bet kiek gi  tokių dienų ar  akimirkų -  kaip  ne  iš  mūsų žygelio..... Pats švelniausias apibūdinimas savijautos – nuovargis jaučiasi.....
    Bet ką ten  nuovargis – kas  liko dūšioje,  ką  pamatė akys – na kas begali  būti įspūdingiau, kai išlindę iš baltųjų miglų pamatydavom tai, ką Motina gamta nuo sutvėrimo laikų kūrė,  išpuoselėjo ir padabino, o  žmogus dar nespėjo subjauroti to balto atšiauraus tyrumo....... Pakerėjo....

Dalia (Smakas)



Svalbardo salynas. Špycbergeno sala.

Žygio dienoraštis


Vietoje įvado

Skaitant dienoraštį gali pasirodyti, jog kiekvieną vakarą sėdėdavau palapinėje ir fiksuodavau praėjusios dienos įvykius. Deja, buvo toli gražu ne taip. Nuovargis, šaltis, siaučiančios pūgos ir budėjimai atimdavo gana nemažai jėgų, kad vakare dar bandytum kažką sukurti. Stengiausi kartkartėmis bent keliais sakiniais pasižymėti svarbiausius dienos įvykius. Daugiau teksto atsirado tik per tas dvi dienas, kai teko sėdėti dūkstant gamtai. Tai buvo pagrindas. Visa kita atsirado jau parsiradus, na ir lėktuve, grįžtant atgal.

Susirinkom antradienį (2015 03 24) 21 val. prie Karoliniškių mikrorajono „Maximos“. Atvažiavęs jau radau belūkuriuojantį Aleksą. Netrukus pasirodė Tania, Laurynas ir Gintaras. Paskutinis, visas apsimiegojęs, buvo pristatytas ir grupės vadas – Robertas. Kiek pasukę galvas pakraunam autobusą ir atsisveikinę su lydinčiais pajudam naktinio miesto gatvėmis link Rygos.

Trečiadienį (2015 03 25) Rygos aerouoste įsitaisiusi ant kėdžių, snūduriuodama mūsų jau laukė ir paskutinė grupės narė – Dalia. Visiems susirinkus prasidėjo daiktų pakavimo maratonas. Ne taip jau ir paprasta visą dvidešimties žygio dienų mantą sukišt į leistinus kilogramus: slidės ir rogės į keturias pakuotes po 20 kg., asmeniniai daiktai kiekvieno kuprinėje - 20 kg. ir rankinis bagažas dar 10 kg. Į lėktuvą tenka kaukšėt jau su slidžių batais ir pūke.

Patikras praeinam be problemų ir, kol mūsų propelerinis „Bombardyr‘as“ slinko link Oslo, ramiai dėjau į akį. Osle penkios valandos šiknatrinio laukimo salėje, po to vėl daiktų pridavimo ceremonija... Buvau ramus kaip belgas, kol norvegam neužkliuvo mano krepšys. Kontrabanda! Šakės! Narkotikų ir ginklų, aišku, nerado... . Pasirodo, budriuosius aerouosto sargybinius sudomino mano naminiai konservai. Tiksliau, neleistinas pakuočių dydis. Reziumė – mano bemiegių naktų triūsas su žavia šypsena konfiskuojamas. Belieka, „pabrukus uodegą“, spūdint šalin... Sudie, mano skaniausieji! Ech, kaip aš jus nostalgiškai prisiminsiu šaltomis žygio dienomis...

Belieka eit paslampinėt po duty free. Nutariu numaldint savo širdgėlą keletu skardinių alaus ir buteliuku šio to stipresnio. Bet ir vėl negailestingas likimo smūgis – skrendantiems į Svalbardą jokie alkoholiniai gėrimai neparduodami. Po galais! Buvau visai pamiršęs, jog ten ribojamas alkoholio pardavimas. Tiek vietiniams, tiek ir atvykusiems. Mano klaikų nusiminimą prasklaido Robertas su Gintaru pasiūlę įkalt alaus vietiniame bare. Iškart palengvėja... .

Susėdus į kur kas didesnį lėktuvą nei atskridom ir pakilus, vėl dedu į akį. Beveik visą kelionę parmiegojau, vienok, pradėjus leistis, vėjas taip blaško ir krečia lėktuvą, jog miegai išgaruoja kaip rūkas. Ir tik ratams sėkmingai dunkstelėjus į pakilimo tako dangą įtempti nervai po truputį atsileidžia.

Žingsniuojam į nedidelį angliškais, rusiškais ir norvegiškais užrašais pasipuošusį aerouostą. Atskrido daugiau kaip pusantro šimto žmonių, bet turistai, panašu, tik mes ir dar keletas pasieniais besitrinančių individų. Dauguma atskridusių bučiuojasi ir glėbesčiuojasi su pasitinkančiaisiais.

Atidavus bagažą salė akimirksniu ištuštėja – liekam tik mes. Iki miesto geri keturi kilometrai, bet, laimė, mūsų kempingas visai šalia aerouosto. Pėdinam tuos kelis šimtus metrų ir ant nupustyto ledo bandom ištempti palapines. Kadangi aikštelė pačioje jūros pakrantėje, sniego praktiškai nėra. O ir tas truputis suledėjęs į akmenį, neįsmeigsi ne tik kad slidės ar lazos, bet ir ledkirčio. „Statyboms“ naudojam aplinkui besimėtančius akmenis, rąstus, medines euro paletes ir banginio nugarkaulio slankstelius.

Pasistatę namus sugužam į bendrąsias patalpas arbatos puodeliui. Čia paaiškėja, jog internetu parašyta ir mums šypseną kėlusi mintis apie naktinį budėjimą saugant kempingą nuo meškų visai ne pramanas! Po vakarienės, sausų spagečių pagalba sudarom grafiką ir gaunam tokį, kaip čia geriau pasakius, „pykštalą“ - panašius vaikystėje darėmės ir sierą sprogdindavom, meškom gasdint. (Pašaliniam skaitytojui neaišku, kaip spagečių pagalba daromas grafikas. Ar iš spagečių buvo padarytas pykštalas) Paaiškinama, jog šautuvas pas administratorę, ir, jeigu kas, reikia ją žadint. Tiesa, nepaaiškinama, kaip pamačius lokį ir nesuveikus „pykštalui“ suspėt pažadint visus miegančius palapinėse, tada nubėgt į namuką ir dar prisibelst iki pačios administratorės... Beje, internete buvo žadėtas ir „draugiškas šuo“ padėsiantis budėt. Deja, apie jį irgi net neužsimenama. Dar paaiškinama, jog visos maisto atliekos šalinamos per kanalizaciją, kad lauke besivoliojantys maisto likučiai nepriviliotų laukinių gyvūnų, ir kad bendrose patalpose miegot draudžiama. Beje, be mūsų viduje trynėsi dar bent dvi porelės ir vienas turistas vienišius.

Taip trečiadienį ir pabaigiam, pakaitom sukdami ratus aplink kempingo teritoriją, kiekviename šešėlyje įžvelgdami galimai besiartinantį lokį. Juk baimės akys ohoho kokios nemažos... .

Ketvirtadienis (2015 03 26) – nulinė žygio diena

Rytas. Pusryčiai. Arbata. Beje, šis nekintantis procesas kaip kokia aksioma kartosis per visą žygio laiką. Taip sakant, monumentalūs dalykai ir yra monumentalūs .

Pavalgę kulniuojame į už kelių kilometrų pakrantėje matomą Longyearbyen‘o miestą. Na ir pavadinimas! Liežuvį galima nusilaužt! Dalinamės į dvi grupes – žmonės su intelektu eina pas gubernatorių nuomot ginklų, o likusieji: Gintaras, Linas, Tania ir aš – kulniuojame prie vienintelės miestelio degalinės (beje, STATOIL). Užpildom turimus bambalius benzinu, pigesnis nei Lietuvoje – jeigu ką, Linas dar nusiperka pirštines ir pasunkėję, rogėse kliuksi 35l kuro, krypuojam link centro. Pavėpsoję į turistinių prekių parduotuvėse išdėliotas prekes (o kiek ten gėrio!), prie vietinio marketo susitinkam su apsiginklavusiu Aleksu. Pastarajam ant peties kyburiuoja įmautėje supakuotas 1939 metų gamybos vokiškas šautuvas. Pakankamai gerai matosi erelis su svastika. Nelabai stiprus šioje srityje, bet, pagal mane, tai „Mauser“ sistemos karabinas – vienas iš geriausių savo laikų pavyzdžių. Be to, dar trisdešimt šovinių. Dešimt galingesnių – „meškinių“ ir dvidešimt silpnesnių. Juokiamės, jog šie matyt bus nedraugiškiems Homo sapiens numatyti .

Mes einam į vidų, o Aleksas lieka lūluriuot lauke – ant parduotuvės durų aiškiai matyti užrašas, draudžiantis su ginklu vaikščiot po parduotuvę. Spėju, ankščiau tai buvo normalus dalykas.

Kol perkame trūkstamus ir norvegų konfiskuotus produktus ar jų atitikmenis, pasirodo ir Roberto grupė. Išgirstam pasakojimą apie rusiškai besikeikiantį lenką, atsakingą už ginklų ir amunicijos išdavimą. Pas jį gaunam ir atotampų bei fejerverkų sistemą, turinčią apsaugot nuo lokių. Beje, pastarąją lenkas iškeikia dar labiau. Jo nuomone, čia visiškas šūdas, o tikrai efektyvi apsauga tai naktinis budėjimas. Su ginkluote kaip ir viskas aišku, bet gubernatorės parašo vis dar neturim! Čia bėda. Laikas bėga, šešioliktą valandą mūsų jau turi atvažiuot sutartas transportas, kad nugabentų į starto vietą, o gubernatorė audienciją paskyrus tik pusę penkių.

Skubam atgal į kempingą. Pakeliui papuolam į tokią šlapdribą, jog pasiekus palapines nuo mūsų vanduo kliokte kliokia, o čia ošiant pasiutusiam vėjui dar ir palapines susirink reikia. Kempingo namuke susirinkus „šlapioms vištoms“ trumpam iškyla klausimas dėl važiavimo... Vienok jis buvo epizodinis. Robertas lekia atgal į miestą pas gubernatorę, o mes per nepilną valandą susipakuojam daiktus, užpildom termosus ir šešioliktą valandą jau kraunam kuprines į dviejų dalių vikšrinį švedų armijos visureigį. Slidės ir rogės ant viršaus, o kuprės su žmonėm į vidų. Pakeliui mieste pasiimam ir mūsų laukiantį Robertą. Gubernatorės leidimas gautas, tiesa, mūsų arsenalas dar padidėjo. Teko papildomai išsinuomot rusų gamybos raketinį pistoletą su geltonos spalvos raketomis meškų gąsdinimui. Plius papildoma raudona raketa nelaimės atveju. Praktiškai tapome „greito reagavimo“ kariniu vienetu .

Vairuotojas dar įsimeta bakelį kažkokio skysčio ir mūsų „tankas“ burgzdamas palieka miestą. Važiuojam šiltai. Švedai pagalvojo apie savo kareivėlius - suoleliai maloniai kaitina užpakalius. Greitai išsirengiam ir išdžiaustom drėgnus rūbus ant įvairių atsikišimų. Įsitaisom kaip galima patogiau. Kai kas net bando nusnūst. Pro langą vis matosi pralekiantys sniego motociklai. Nepraėjus trims valandoms mes jau šalia fiordo. Oras puikus – jokios šlapdribos, lengvas šaltukas, tik kažkur toli jūroje juoduoja tamsūs debesys. Šalia dar neįrengto namuko statome palapines ir verdam vakarienę. Prieš akis vėl į budėjimus sudalinta naktis.


Penktadienis (2015 03 27) – pirmoji žygio diena

Pusryčiai. Ech ta avižinė košė...

Susikraunam šmutkeles, pasikoreguojam rogių tvirtinimus ir pirmyn.

Ties nakvynės vieta vanduo dar pilnai neužšalęs ir tarsi miegančio milžino krūtinė jūra tolygiai „alsuoja“ kilnodama nesutvirtėjusį ledo šarvą aukštyn, žemyn... Aukštyn, žemyn... Įstabus vaizdas! Porą šimtų metrų pakrante, o toliau jau ledo paviršius tvirtas kaip asfaltas. Tiesa, vietomis nutįsę įvairiomis kryptimis žioji siauresni ar platesni plyšiai, na bet jeigu išlaiko sniego motociklus, išlaikys ir mus. Pirma dalis ledu. Kertam Sassentjorden fiordą. Kryptis – naktį visais žiburiais švietęs lede įšalęs burlaivis.

Priekyje čiuožęs Linas ištiesęs ranką bando man kažką parodyt. Įsižiūriu. Tolumoje ant ledo gulinėja ruonis. Čiuožiam arčiau. Tiksliau tai daryt bando Gintaras su Linu, aš išsitraukęs kamerą filmuoju iš tolo. Bendražygiai arti neprieina. Išlaikęs solidų atstumą ruonis akimirksniu pradigsta po ledu. Aišku, ką žinai, ko čia laukt iš tų dvikojų padarų!

Priėjus prie eketės nustebina sąlyginai nedidelis jos diametras – ne daugiau pusmetris! O iš tolo ruonis pasirodė gerokai storesnis! Netoliese randam dar vieną landą. Paprastai šie gyvūnai ir prižiūri, kad neužšaltų, po dvi-tris eketes, pro kurias kvėpuoja, šalia kurių ilsisi. Tai tarsi savotiškas gelbėjimosi ratas – sausumoje gyvūnas pakankamai nerangus ir lėtas, o jūroje, savo stichijoje, pabandyk jį susigaut. Lokiai, savo ruožtu, neturėdami jokių šansų vandenyje ir puikiai suprasdami, jog ruoniui reikia kvėpuot, prie šių kvėpavimo landų ir spendžia spąstus – kantriai tupėdami pasaloje ir laukdami vandens paviršiuje pasirodančio šeimininko. Kiek teko domėtis jau parsiradus namo, negali sakyt, jog medžioklė nėra sėkminga.

Trumpas poilsio sustojimas šalia lede įšalusios dvistiebės škunos. Tai dešimties dviviečių kajučių viešbutis, kiekvienais metais paliekamas čia įšalti tam, kad link rusų apleisto miesto „Piramidė“ keliaujantys turistai ( ir nebūtinai tik ten) turėtų kur apsistot. Raudonos spalvos laivas su į viršų šaunančiais dviem stiebais ir takelažo voratinkliu, baltame ledo ir sniegynų fone atrodo išties egzotiškai ir įspūdingai – tarsi senovinės užšalusios poliarinės ekspedicijos reliktas. Spėju, jog būtent su tokia mintim šis šimtametis senolis ir buvo restauruotas ir čia atplukdytas. Šalia laivo ant ledo rikiuojasi kinkomųjų šunų būdos, kuro kanistrai ir šiaip visokiausia įranga. Matyti – gyvenimas nestovi vietoje. Mes, beje, gyventojų irgi perdaug nesudominom.

Pailsėję kylam slėniu į viršų. Pro mus tarsi pro stovinčius švilpia sniego motociklų grupė – turistai su dviem lydinčiais instruktoriais. Pastarieji, kaip ir mūsų Aleksas, dėkluose gabenasi šautuvus. Štai jie tai turistai, o mes? O mes „figasinam“ ! Kadangi stačioje įkalnėje figasint darosi sunku, stojam ir klijuojam ant slidžių kailiukus – prieš akis dar statesnis šlaitas.

Kažkuriuo metu verčiasi mano pakrautos rogės. Pati įkalnė! Po galais! Stovėdamas ant slidžių, rogių niekaip neatverčiu, o nuo jų nulipus, atskirai atverstos rogės slysta žemyn kaip magneto traukiamos. Velniava! Į pagalbą atskuba Linas. Dėkui! Na, o mes kapojam toliau. Dar pusė „chodkės“ ir kuriamės. Altitudė ~500m virš jūros lygio. Palapinės, vakarienė ir naktinė, pusantros valandos budėjimo, pamaina.

Šeštadienis (2015 03 28) – antroji žygio diena

Ryte švysteli saulutė, o mes kapojam į eilinį kalną... . Verčiamės per gūbrį ir... Nerealu! Negi leisimės? Hm, leidimasis, aišku, nepalyginamai geriau nei keberiojimasis į viršų. Vienok čiuožimas žemyn su iš paskos tempiamomis rogėmis ir leidimasis kalnų slidėmis slidinėjimo kurorte tai ne vienas ir tas pats... Be abejo, „Telemark“ apkaustai ir batai dirba puikiai, nėra net ką lygint su spyruokliniais – slidės klauso super, bet iš paskos tempiamos pilnai pakrautos (~35kg) rogės diktuoja savo sąlygas. Pradėjus leistis jos taip ir taikosi aplenkusios susiskersuot ir išverst tave „iš klumpių“. Gelbėja „kieta“ prikabinimo jungtis. Tempiantiems roges su paprastom virvėm, panašu, dar sunkiau.

Tenka leistis labai atidžiai, juolab, kad ir asmeninės patirties tiek su naujaisiais apkaustais, tiek su pilnai pakrautomis rogėmis jokios! Kaip tikrą lietuvį „ramina“ faktas, jog vargstu ne vienas . Griūna ir kiti komandos nariai. Oras geras, taigi pasičiupus kamerą pavyksta šį bei tą nufilmuot. Linksmai pakrizenę iš nudribusiųjų toliau varom lygiu slėniu, o pabaigai, kaip ir priklauso, saldainis – toks gerulis užkilimas . Tarsi to būtų maža, sustiprėja vėjas. Bekylant trūksta velkamų rogių virvė. Stoju remontuotis, prieš tai pamojavęs Lauriui, jog viskas gerai, susitvarkysiu. Kol krapštausi, bendražygių būrelis dingsta už kalvos. Susitvarkęs kapoju toliau – bandau vytis. Pro šalį pirmyn ir atgal vis „praskrenda“ turistų su sniego motociklais grupės. Paskutinė iš jų netikėtai padovanoja limonado buteliuką. Į perdžiūvusią gerklę susiverčiu iškart pusę. Uch, kaip palengvėjo! Su iš kažkur atsiradusiom jėgom pasiekiu stovyklavietę.

Blyn, šiandien mes dar ir budim! Dalia jau pusę virtuvės sniege iškasus! Šūdas, kaip užtempiau gumą! Metu viską į šoną ir pačiupęs kastuvą prisijungiu prie kompanionės. Kol kiti stato palapines ir apmūrija jas sniego blokais, išverdam vakarienę. Vėliau, pasiruošus rytdienos pusryčių ruošimui, neriu į palapinę, reik greit migdytis, nes mano naktinis budėjimas pats paskutinis. Prieš miegą apsižiūriu nutrintas kojas – vaizdelis nekoks! Lietuvoje neturėjau galimybių pranešiot naujų batų ir išsiaiškint visų su šliuožimu susijusių niuansų, rezultatas - didžiulės nuospaudos. Patepu vaistais ir rangaus į miegmaišį. Tikiuosi, žaizdos nedidės.

Sekmadienis (2015 03 29) – trečioji žygio diena

Pažadintas Gintaro, perimu budėjimą – gaunu raketinį pistoletą su šoviniais, o Gintaras neria į palapinę, bandys dar kokį posmą nusnaust. Apsidairęs kuriu primusus ir vis pasižvalgydamas imuosi sniego tirpinimo...

Po pusryčių vėl kapojam į šlaitą, vėliau į kitą. Kol kas ropojasi neblogai . Pakeliui sutinkam porą lenkų slidininkų, su tokia, visai neprasta, ekipuote, skubiai keliaujančių link netoliese esančių namukų. Trumpai stabtelėję vaikinai mus perspėja apie artėjančią audrą. Na, audra, tai audra, o mums reikia į viršų... Užkilus prieš akis atsiveria ledynų užlietas slėnis su pakraščiuose iškilusiais pavieniais kalnų masyvais – nunatakais. Erdvė! Leidžiamės į apačią! Kaip ne kaip – kaifas. Oras neblogas, vaizdai aplinkui nuostabūs. Va tik vėjas po truputį pradeda stiprėt. Išnėrus iš už posūkio prieš akis atsiveria tolima fiordo įlanka, su kitame krante vos matomu „Piramidės“ miesto kontūru. Tada dar nežinojau, jog iki jo dvidešimt kilometrų nuoširdaus kapojimo, nors atrodė ranka pasiekiamas...

Pradžia visai nieko – leidžiamės iki jūros lygio. Ir vėl „valakūšos“ gadina nervus... Nors paimk ir atkabinęs paleisk į apačią . Griuvinėjam... Tiesa, pats vos vos išsilaikiau nenudribęs. Matyt, padėjo šiokie tokie kalnų slidžių įgūdžiai, bet rogių aliuminio vamzdžiai nesulūžo tik per plauką. O prieš akis dar vienas žemyn dingstantis šlaitas. Ką gi, lekiam! Kažkuriuo momentu matau mane lenkiančias roges ir pajuntu smagų trūktelėjimą į šoną... Į viršų lekia atsipalaidavęs termosas, verčiasi rogės, aplink pažyra sniego kristalai... Bet aš kažkokiu stebuklu ir vėl išsilaikau ant slidžių. Uf.. Na ir fokusas. Palaukiu, kol aprimsta adrenalinas, susirenku pasklidusius daiktus. Tada ramiai po truputį vėl pradedu slydimą žemyn.

Atsipučiu tik apačioje, kai įsilėkusias slides sustabdau ant lygaus Billefjorden‘o fiordo Adolfbukta‘os įlankos ledo.

Apsidairau. Šone – masyvus į jūrą besileidžiantis ledynas. Tokius teko matyt tik televizoriaus ekrane. Milžiniškas, plyšių suaižytas, žydros spalvos ledo luitas aukštai iškilęs virš šalčio sukaustyto fiordo. Tarsi sustabdyta akimirka! Galingas ledo masyvas, veikiamas žemės traukos, neskubriai slinko tamsiu granito šlaitu link jūros, bet atėjusi žiema laikinai nutraukė jo amžinai trunkančią kelionę. Bet neilgam! Tik iki kito pavasario, kuris, beje, jau visai ne už kalnų...

Šliuožiam artyn. Šalia ledo luitų darbuojasi pora žmonių. Kaip išsiaiškina smalsusis Laurynas, tai „National geographic“ darbuotojas su palydovu. Pastarasis mus taip pat perspėja apie artėjančią audrą. Na, audra tai audra, o kol kas galima ir papietauti... Ne dažnai tenka valgyt tokio grožio gamtos „restorane“, tebūnie tik lašinius su džiūvėsiais, užsikandant suledėjusio svogūno galva...

Po pietų kinkomės ir judam toliau – prieš akis keturiolika kilometrų fiordo ledu iki apleistos rusų gyvenvietės. Pastarąją su keliais trumpais stabtelėjimais pasiekiame tik vakare. Nuo ledo lipam ant kranto ir pagrindine miestelio gatve, beje, visai padoriai nuvalyta, keliaujam į kitą jo pusę. Ten bandom įsirengt stovyklavietę, deja nesėkmingai – sniego nedaug, o ir po juo ledas. Slidžių neįsmeigsi. Spontaniškai kyla mintis pakalbėt su vietiniais, gal gausim prisiglaust? Sukamės ir pasiekę pastatą su plevėsuojančia Rusijos vėliava randam vyruką, kuris supažindina mus su šio beveik negyvenamo miesto viršininku. Į derybas pasiunčiama „operatyvinė grupė“ – Linas su Tania, ir nepraėjus nei pusvalandžiui mūsų į pikapą sukrauti daiktai jau važiuoja link miesto pakraštyje stovinčio medinio namuko. Namukas ne stebuklas, durys sandariai neužsidaro o ir langai pokiauriai, bet sienos ir stogas bei šioks toks pečius yra! O ir malkų užtektinai! Tai kur kas geriau nei palapinė , ir svarbiausia - viskas nemokama!

Išsivirę vakarienę dar įmetam po penkiasdešimt ir aš iškart lūžtu... Paskutinė mintis buvo apie rytdieną, tiksliau nerimas dėl žadamo oro, nes visi sutikti : norvegai, lenkai, čia gyvenantys rusai – mus perspėjo apie ateinančią dieną pranašaujamą itin stiprų vėją.

Beje, kol miegojau, Linas su Aleksu, iki dviejų nakties sugebėjo suremontuot įėjimo duris. Vat čia tai bent!

Pirmadienis (2015 03 30) – ketvirtoji žygio diena

Paryčiui prabudęs išgirstu už sienų ūbaujantį vėją... Oho, o jis kilo kaip reikalas! Gal ir ne veltui buvom bent keletą kartų perspėti... Bet viduje pakankamai šilta ir vėjas čia neužpučia, taigi ramiai verčiuosi ant kito šono.

Rytas. Kol Robertas su Laurynu krapštėsi prie puodų, išvairuoju į lauką... Pravertų durų vėjo gūsis vos neišplėšia iš rankų. Oho, gerulis! Išslenku iš namuko. Temperatūra apie minus penkiolika laipsnių, dangus debesuotas, bet vėjas... blyn, nerealus. Kol bandau susitvarkyti su gamtiniais reikalais, gūsis vos nenuverčia į pusnį. Dienos pradžiai visai nieko! Hm, kaip bus toliau? Visgi po pusryčių tampa aišku, jog šiandien niekur neinam.

Išgirdusi šią naujieną Tanią net šūkteli iš laimės. Puikiai ją suprantu, namelis su jaukiai spragsinčia ugnimi atrodo daug patraukliau už vėjo pustomo sniego vaizdą pravėrus laukujes duris .

Ką gi, jei jau liekam, imamės įvairių darbų. Man aktualiausias nepatikimas rogių tvirtinimas. To ir imuosi. Kol mudu su Aleksu gręžiojam rogių vamzdžius, Linas, suradęs faneros gabalą, užtaiso langus. Vėliau abudu su Aleksu sutvarko ir išorines duris. Man tenka atidaryt siuvyklą, nes dieną prieš subinėje atsiveria tokia ventiliacijos anga, jog iš bėdos galėčiau atlikt gamtinius reikalus kelnių nenusimovęs . Laimė, turiu pakankamai didelį lopą. Aplinkiniai taip pat susirado įvairiausių užsiėmimų: kas dienoraštį rašė, kas malkas pjovė, kas, kaip ir aš, siuvo... O kai kas dėjo į akį. Besikrapštant trumpam, pasidomėt kaip mums sekasi, apsilankė vietinis rusiukas.

Vakarop keturiese (Lauris, Robertas, Gintaras ir aš), išsiruošiam pasivaikščiot po Piramidę. Miestas, kuriame karaliauja stūgaujanti pūga, o ant visų durų kabo spynos, atrodo klaikokai. Tarsi čia būtų sustojęs laikas! Tuščios langų akys be gėlių ir užuolaidų abejingai spoksančios į netikėtus atklydėlius... Besilupantys dažai nuo metalinių, matyt, buvusio vaikų darželio supynių. Spalio revoliucijos šešiasdešimtmečio vardo gatvė...

Kažkada čia dirbo ir gyveno, juokėsi ir liūdėjo beveik devyni šimtai žmonių:

Šiauriausias Lenino paminklas!

Šiauriausias baseinas!

Šiauriausia muzikos mokyklas su tikru fortepionu!

Čia buvo sukišta krūva pinigų! Negi tos tonos iškastos anglies išties galėjo atsipirkt? Čia net jūrų uostas, kuriame į laivus buvo kraunama iškasta anglis, veikia tik vasarą. O dabar vieninteliame neužkaltame pastate, kuris kartu yra ir vietinis viešbutis, gyvena paskutiniai devyni šio miesto-vaiduoklio gyventojai. Viešbutyje kartais apsistoja sniego motociklais atkeliavę arba vasarą laivais atplaukę turistai. Produktai gabenami iš kitos rusų gyvenvietės - Barencburgo. Gi Piramidės gyventojai patys kepasi duoną, gaminasi maistą, prižiūri katilinę ir „kariauja“ su vis apsilankančiais baltaisiais lokiais. Pastarieji ne tik šlaistosi aplink pastatus, bet ir nesunkiai įsilaužę aplanko patį barą, netgi, anot vietinių moteriškių, pasivaišina nukniautu alumi ... . Nušaut lokio kaip ir negalima, o atskridus norvegų malūnsparniui lokį pavyksta tik laikinai nuvyt nuo miesto. Po kelių dienų jis ir vėl pasirodo...

Anot vietinio:

- Girdžiu kažkas už durų skrebena. Atidarau. O ten va tooooks lokio snukis! O pas mane po ranka tik kibiras su vandeniu....

- Ir? – čia mes...

- Na, aš ir šliukštelėjau jam į snukį.

- Ir!? – čia vėl mes.

- O jis ką? Suprunkštė, pasipurtė ir apsisukęs nuėjo...

- O nušaut jo tai mes negalim...


Visa tai sužinojom apsilankę minėto viešbučio bare. Beje, pastarasis tik dar labiau sustiprina sustojusio laiko įspūdį. Salės apdaila: medinės lentelės, gobelenas, gipsas, kaltas metalas – tarsi nukelia į aštuntą dešimtmetį. Toks pat ir baras su lentynose sustatytais degtinės „Piramida“ butelias. Pasirodėm čia norėdami įteikt kuklių lauktuvių mums pagelbėjusiam šio miestelio šefui. Mainais moteriškės įteikė trejetą kepaliukų duonos, o mes dar įkalam kavos su „Jegermeister‘iu“ ir sukam atgalios.

Antradienis (2015 03 31) – penktoji žygio diena

Diena išaušo kur kas geresnė.

Pusryčiai ir pajudam.

Kurį laiką šliuožiam išilgai vamzdynų. Apsilankom nebeveikiančioje siurblinėje. Dedamės kailiukus ir kylam. Judam posiauriu kanjonu, iš šonų kyla statmenos uolų sienos. Už nugarų lieka vienišas medinis, namukas su šalia telkšančiu dabar užšalusiu ežeriuku. Toks šiaurietiškas vasarnamis. Gražu, bet man visai ne iki grožio... Einu kaip guminis – tai šaltis krečia, tai karštis muša, o aš vos dvėsuojantis šiaip ne taip iriuosi gerokai atsilikęs nuo grupės. Sveikatos visai neturiu...

Iš už posūkio pamatau užšalusio krioklio liežuvį – kanjonas baigėsi. Nustebęs apsidairau – kur grupė? Savo nustebimui stačiam šlaite pamatau virtinę žmogiukų, tarsi tarakonai, keturiom, ropojančių į viršų. Štai tau, blyn, ir lyguminis maršrutas! Ir reikėjo gi šito pakilimo šiandien, kai prieš mane viskas plaukia... Atsikvėpęs nufilmuoju visą tą reikalą. Tada užsimetu kuprinę ant pečių ir pradedu tą patį tarakonizacijos etapą. Vienok man einasi labai prastai. Galiausiai likus trečdaliui kelio nusimetu kuprinę ir ropoju su rogėm – kuprinės nusileisiu antrą kart. Bet leistis netenka, Robertas, matyt, neapsikentęs mano kepurnėjimosi nusileidęs paima mano kuprę. Velnias, stabdau grupę. Nuotaika ne pati geriausia.

Viršuje papietavę kopiam toliau. Man vis dar sekasi sunkiai... Pagaliau viršus. Persivertę per perėją leidžiamės. Deja, leistis irgi kainuoja jėgų... Didelio smagumo nejaučiu. Po truputį visi pasiekiam apačią. Vieni ramiau, kiti ne . Linas, pvz, skriedamas pažeria ant šlaito benzino bambalius ir nurėžia Čeburylai koją. Tania, bent porą kartų, elegantiškai prisėda ant supustyto šlaito... Berods „paskraido“ ir Laurynas, bet anot jo paties:

- Jeigu kepurė nuo galvos nenukrito, nudribimas nesiskaito .

Toliau judam upės vaga, kuri palaipsniui nusileidžia į kanjoną. Sniegas minkštas, nuolydis nedidelis, aplink gražūs uolėti šlaitai – leistis vienas malonumas! Vienok vietomis uolos susiaurėja ir tenka krapštytis su užstrigusiomis rogutėmis. Staiga kanjonas baigiasi ir mes iščiuožiam į plačią sniegu padengtą lygumą – matyt, tai išsiskaidžiusios upės žiotys. O priekyje jau visu gražumu skleidėsi eilinis, mūsų atveju jau trečiasis, Dicksonfjorden fiordas.

Vakare įsikuriam nedidelėje dauboje. Minam sniegą, statom palapines. Linui bekraustant kuprinę ir traukiant parudavusius daiktus paaiškėja, jog kakavos pakelis „pasipūtė“ ir sprogo. Spėju smagaus leidimosi rezultatas. Visgi dalį kakavos miltelių pavyksta išsaugot.

Įtempęs palapines, gaunu tabletę ir lendu į miegmaišį – gal ryt bus geriau. Nors dabar savijauta ne kaži kokia. Per miegus dar išgirstu Tanią, kuri prisišaukus porą norvegų su sniego motociklais bandė angliškai laužyt liežuvį. Beje, pastarieji papasakojo, jog netoliese stovyklauja dar viena grupė, keliaujanti šunų kinkiniais.

Trečiadienis (2015 04 01) – šeštoji žygio diena

Naktį pakaitom budim.

Rytas išaušo nuostabus! Sveikata nei šiokia, nei tokia – net negaliu paaiškint savo savijautos. Kalu dar vieną tabletę. Pakuojamės, bičiuliai paima dalį mano daiktų, ir išžygiuojam.

Pradžia atrodė daug žadanti – puikus oras, lygus sniego paviršius, džiaukis ir vargo neturėk... Bet patarlė byloja: „neperšokęs griovio, nesakyk op“, o juo labiau Šiaurėje! Po poros valandų lengvas vėjukas tapo piktu ir šaltu oro srautu, negailestingai košiančiu mūsų ritmingai judančią rikiuotę. Nusileidus ant fiordo ledo vėjas pasisuka tiesiai į veidus ir, tarsi to būtų negana, dar labiau sustiprėja. Pusto jau kaip reikalas, tačiau, kas įdomiausia, dangus išlieka žydras ir praktiškai be debesų! Pakeli akis iš griešnos žemės į šviesų dangų ir net nesitiki, kad čia tokia pasiutpolkė šoka.

Balachlava jau senokai ant galvos – pliusas, bet šaltyje, kaip ledokšnis, lūžo šturmės užtrauktukas – čia jau diiiiiidelis minusas; varau tik su dalinai uždengta krūtine ir kaklu. Niekaip nepavyko užsisegt iki pasmakrės. Jaučiu, jog krūtinė vėsta. Stojam pietų. Apetitas ne stebuklas, bet valgyt reik, prieš akis dar ne vienas kilometras... Kol pietaujam, mūsų rogės beveik užpustomos, o su lašiniais ir džiūvėsiais kramtai ir vėjo dosniai beriamus sniego kristalus.

- Na, bet čia juk vis tiek geriau nei darbe! Nei vieno meilo, nei vieno skambučio... Vat jei dar vėjas kiek aprimtų...

Bet vėjas rimt net nesiruošia, atvirkščiai – jis nuosekliai artėja prie audros lygio. Stojam ir dedamės ant slidžių kailius, kitaip mini beveik vietoje, ir varom tuo nesibaigiančiu fiordu toliau. Visi, vienas po kito, mina vėžes, tik man nelabai leidžia – nori, kad greičiau atsipaipeliojęs grįžčiau į rikiuotę.

- Norėtųsi....

Taip ir prachujarinam dvidešimt penkis kilometrus vėjui kalant į kaklą. Pačioje pabaigoje, likus iki stovyklavietės keliems šimtams metrų, mano baterijos sėda galutinai - akyse plaukioja vaizdas; ryju saują saldainių, atsikandu sniego ir skubu pirmyn – mes gi šiandien dar ir budim!

Sąlyginai ramioje vietoje, kokią pavyko rast, siaučiant pūgai, prasideda palapinių statymas. Tiksliau, blokų pjovimas ir mūro krovimas, nes tapo aišku, jog tokiame vėjyje be užuovėjos savo namų neišskleisim. Na, o mes su Dalia, šalia uolos gabalo, sniege išrausiam virtuvę. Deja, primusai, kaip užkeikti, niekaip nenorėjo degt. Jeigu vienas dar šiaip ne taip kvėpuoja, tai kitas, nors verk, nesikuria. Išbandau visus man žinomus būdus – šūdas, nieko gero! Tenka kviest į pagalbą Liną. Tas ardo vieną, po to kitą... Pagaliau primusai ūžia! Tirpinam sniegą ir ruošiam vakarienę. Vienok, kol visa tai vyksta, vėjas iš manęs iščiulpia likusią šilumą. Jaučiu jog po truputi ledėju... Kūną krečia drebulys... Gaidys totalus! Pamatęs tokį, nekokį, Robkė mane grūda į palapinę, o pats eina padėt Daliai. Susirengiu visus rūbus ir susirangęs į miegmaišį bandau suvaldyt drebulį. Bičiuliai atneša šilto maisto, arbatos. Įlenda Robkė su tradiciniu penkiasdešimtgramiu. Išlenkiu, bet kūną vis dar purto šaltis. Žinau jog vaizdelis ne kaži koks... Užmiegu neramiu miegu.

Stovyklavietę pasiekėm apie pusę dešimtos, o į palapines paskutiniai sulindo tik apie pirmą nakties, tebūnie ir šviesios, bet košiamos atšiauraus ir šalto vėjo.

Ketvirtadienis (2015 04 02) – septintoji žygio diena

Taip vėlai gulus, ryte griežtos kėlimosi valandos nebuvo. Beje, tokioje audroje ir sargyba buvo palikta pati sau... Tikėjom savo laimės žvaigžde ir manymu, jog tokiu oru ir lokiai lindės savo sniego urvuose, o nesišlaistys po aplinkinius fiordus.

Pramerkęs akis ir graužiamas sąžinės už vakarykštį vakarą rangausi iš miegmaišio. Šlitiniuoju prie virtuvės ir kuriu primusus. Pastarieji mano didžiam nustebimui ir džiaugsmui užsikuria. Atlaužiu sniego gabalą ir imuosi savo pareigų. Galvoje ir viduje vis dar kažkoks bardakas .

Pusryčiaujam vėlai, po vakar dienos pavargę bendražygiai miega ilgai. Audra aprimo, bet vėjas vis dar pakankamai stiprus. Griaunam palapines ir judam tolyn. Atsiimu savo daiktus ir įsikinkęs į roges pradedu kopimą į viršų. Pirma chodkė (pirmieji žingsniai) dar nieko, o po to vis blogiau... Netrukus aš kriokdamas dvėsuoju kas keliolika nueitų metrų. Vėl įtempiu visas jėgas, vėl keliolika metrų ir vėl šniokštimas kaip nuvaryto arklio. ŠŪDUVA totali (visiška)! Viduje verda pyktis, bet kas iš to - jėgų visai neturiu. O prieš akis status šlaitas! Bendražygiai vėl paima iš manęs dalį daiktų... Linas padeda užkėblint ant šlaito...

Netrukus stojam. Po vakar dienos šiandien ėjom kur kas trumpiau. Užuovėjoje statome palapines. Robertas su Laurynu budi. Kol mes su Dalia krapštomės prie mūsų „Husky“, kaimynai greit surenka iglu formos šešiaviečio „MSR“ vidinį kupolą. Tik staiga, nežinia iš kur atlėkęs, vėjo gūsis lengvai pakelia akimirkai be priežiūros paliktą palapinę ir apsukęs šveičia ją į šoną! Arčiau stovėjusieji bando gaudyt, bet orų valdovas tarsi žaisdamas elegantiškai ridena kupolą šlaitu žemyn, kol palapinė dingsta mums iš akių. Pirmą akimirką visus užvaldo lengvas šokas – tiesiog stovim ir žiūrim... Po to Gintaras su Linu šoka ant slidžių ir pasileidžia paskui...

Mes su Dalia bent keliose vietose slidėmis prismeigę ištempiam savo palapinę. Budintieji baigia virt vakarienę. Susinervinęs Aleksas pradeda raust kažką panašaus į urvą. Tania vis lekia ant šlaito ir dairosi, ar negrįžta paieškų dalyviai. Visų nuotaikos ne kaži kokios. Žygio vidurys, bet netekus didesnės palapinės kaži ar belieka šansų jį pabaigt – likusioje keturvietėje palapinėje aštuoniese, iš bėdos porą naktų pratrauksim, bet ne daugiau... Ir kas žino, ar tai bus poilsis... Visai rimtai apsvarstoma malūnsparnio iškvietimo galimybė.

Pagaliau pasirodo Linas. Ir ne tuščiom! Gal kiek ir apipešiota, bet palapinė grįžta į savo vietą. Kiek palaukus parsiranda ir iš šalčio net pamėlęs Gintaras...

Ką gi, panašu, jog mūsų žygis tęsiasi. Su tokiom mintim ir užmiegu

Penktadienis (2015 04 03) – aštuntoji žygio diena

Ryte statokas pakilimas į šlaitą. Gintaras po vakar šlubuoja, aš irgi nesijaučiu idealiai... Statokas šlaitas baigiasi visai stačia, ropomis įveikiama įkalne. Pafilmavęs vėl tarakonais virtusius bičiulius, nusiimu slides ir su dideliu nerimu kinkausi kopimui viršun... Žingsnis po žingsnio, mano dideliausiai nuostabai, aš gana nesunkiai pasiekiu viršų. Jokio silpnumo, svaigimo ar kriokimo bandant atsikvėpuot... Panašu, jog toks greitas mano pasirodymas perėjoje kiek nustebino ir ėjusį man padėt Liną. Perėja neaukšta ̴ 900 metrų, bet man ji tapo savotišku persilaužimu. Supratau, jog liga (turbūt!) traukiasi. Kitom dienom savijauta, kad ir lėtai, bet vis gėrėjo ir gėrėjo...

Oras gražus ir nuo perėjos atsiveria nuostabus vaizdas į apačioje plytintį slėnį su plačia ledyno danga, iš kurios kyšo paskiri kalnų dariniai - nunatakai. Kitoje pusėje žemyn sminga mūsų jau įveiktas šlaitas. Nuotaika pakili - skleidžiam vėliavą, fotografuojamės ir neskubėdami leidžiamės žemyn. Ir kur ten tu, žmogau, bepaskubėsi?! Šlaitas į apačią toks status, jog roges prisirišu pirma savęs ir leidžiuosi visu kūnu jas prilaikydamas. Kai kas, nesakysim garsiai kas , leidžiasi su slidėmis tiesiai. Ta proga, matyt, vėl bus „zuikių gaudymo“ treniruotė . Šlaito viduryje mane sustabdo Lino šūktelėjimas:

Pasižiūrėk į saulę!

Nukreipiu akis ir net žagteliu iš nustebimo - saulę tarsi kokia aureolė gaubia šviesos ratas, ypač gerai išryškėjęs kairėje ir dešinėje šviesulio pusėse. Jeigu visur kitur tas ratas vos matomas, tai šituose taškuose tarsi šviesos krešuliai susiformavę, iš kurių sklindantis spindulys yra nukreiptas į į išorę nuo žvaigždės. Geriau įsižiūrėjus tose vietose matosi netvarkingai, dideliu greičiu ore lakstančių ledo kristalų sankaupa. Grįžęs sužinojau, jog šis reiškinys vadinamas saulės halu. Ta proga netoliese stovintys Tania su Linu susiginčija. Linas žinovo tonu pasakoja, jog tai blogo oro pranašas ir autoritetingai pareiškia, kad dar šiandien sulauksim audros. Tania nesutinka, jie, beje, šiandien budi, ir teigia, jog jiems per audrą budėt neteks. Reziumė – tampu lažybų liudininku, o oponentai sukerta rankomis.

Leidžiamės į slėnį ir plačia užšalusios upės vaga šliuožiam link jūros. Pakeliui stabtelim pakramtyt. Oras geras, šovinių pakankamai, kodėl gi po pietų nepašaudžius! Nuo mano ledkirčio nuimtas bambalis tampa taikiniu ir kiekvienas paeiliui gauna pačiupinėt vokišo mauzerio spyną. Po kovinių pamokų pasiekiam ketvirtąjį, paskutinį maršrute, Wijdefjorden‘o, fiordą. Fiordas neplatus – 6 km, bet juos dar reikia įveikt, o kalnus jau dažo vakarinės saulės spinduliai. Pakeliui praeinam mintis apie laužą sukėlusius, bet lede įšalusius, rąstus, o kiek vėliau ir Šiaurės šeimininko – baltojo lokio – šviežius pėdsakus.

Pasiekę kitą krantą susirandam vietą nakvynei. Įrengiam virtuvę, pastatom palapines. Visgi matyti pėdsakai nuteikia rimtai. Vėl sudaromas budėjimo grafikas (paskutines dvi naktis dėl blogo oro nebudėjom). Sumontuojamos dvi stacionarios raketos, plius raketinis pistoletas, na ir paskutinė viltis, jeigu lokys pasirodys iš atkakliųjų, tfu, tfu, tfu... Aleksas su šautuvu. Geriam karštą kisielių ir į „lovą“. Mano budėjimas nuo ketvirtos ryto.

Šeštadienis (2015 04 04) – devintoji žygio diena

Pažadintas Dalios stoju į sargybą. Ši prieš eidama gult susižavėjus pasakoja apie sargybos laiką jai padėjusį trumpint baltasparnį paukštį ir bando tarp sniege riogsančių akmenų man jį parodyt. Pagaliau lyg ir įžvelgiu kažką panašaus į sparnuotį. Deja, nesu visai tuo tikras. Tačiau dėl nuostabaus ryto nei kiek neabejoju! Vaiskus dangus, blizgantis ledas ir kitoje fiordo pusėje purpurinės, kylančios saulės nudažytos kalnų viršūnės. Fantastika. Susižavėjęs stebiu aplinkines viršūnes, kol šaltukas nepradeda manes žnaibyt. Stipriau susisupu į pūkę ir pradedu eit ratus – judant šilčiau. Pusę šešių žadinu Lauryną ir neriu į miegmaišį – dar turiu valandžiukę, o gal ir pusantros!

Ryto rutina ir kapojam per užpustytą moreną (ar šis žodis teisingas, nes nežinau, ką jis reiškia) aukštyn. Sukinėjamės ir vingiuojam tarp didesnių ar mažesnių uolų, kliūnam už ledyno nustumtų riedulių ir vartom roges. Laimė – neilgai. Netrukus pasiekiam užšalusį ežeriuką. Pastarasis ledo kaskadomis jungiasi su aukščiau esančiu. Maunamės kates ir it kokie gandrai žirgliojam per ledą. Befilmuojant baigiasi juosta, kol ją keičiu, kiek atsilieku. Paskubom lipu sušalusio vandens srauto ketera ir vejuosi tolumoje šmėžuojančią grupę. Pasivijęs pamatau šone nuo visų stovintį Liną. Bet labiausiai mane nustebina keistas garsas. Garsas, kurio šioje sustingusio ledo ir sniego karalystėje niekaip nesitikėjau išgirst – tekančio vandens čiurlenimas! Išvertęs akis šalia Lino kojų pamatau nedidele, bet pakankamai stipria srove iš ledo trykštantį vandens srautą. Fantastika! Pripuolęs imu gert. Koks nežemiškas skonis! Srebiu it kokį saldų nektarą! Pirmą kartą per visą žygį pagaliau sočiai atsigeriu. Troškulys itin kankino pastarąsias keletą dienų. Pasisotinę mudu pavejam likusius. O čia ČP – reikia remontuot Lauryno roges. Po remonto standartinis kinkavimas į viršų, praskaidrinamas pietų meto su nepaprastai puikiu vaizdu į apačioje plytintį fiordą. Po to vėl arkliška dalia . Keletas perėjimų ir stojam stačių uolų suformuotame cirke.

Berenčiant palapines paaiškėja, jog Dalia turi bėdų su nugara, ir panašu, jog rimtų bėdų... Matyt, tam, kad palengvintų svorį, ištraukia neštą buteliuką norvegiškos kmyninukės. Ooooo, per gerklę nuteka kaip basa angeliukė... Dar gurkšnelis ir baigdamas statyt namus konstatuoju faktą, jog nugaroje „kablys“. Hm, ir panašu, jog jį turiu ne vienas, o Dalios buteliukas jau tuščias. Beje, ir pati kaltininkė svajingomis akimis dairosi į aplinkinius. Taigi vakarienei skiedžiamas buteliukas „Svalbardinės“. Vakarienė buvo super nežiūrint į prasidedantį snyguriavimą! Į miegmaišius vairuojam jau visai smagiai sningant. Dar užmetu akį į sniego užuolaidos slepiamą rytoj mūsų laukiantį neprastą šlaitą – bet tai bus rytoį! O dabar miegot!

Sekmadienis (2015 04 04) – dešimtoji žygio diena. Velykos.

Rytas, kaip įprasta: keliamės, sysiojame, valgome, pakuojamės ir pajudam.

Dienos pradžia graži, bet prieš akis kylantis šlaitas atsipalaiduot neleidžia. Ir ne veltui! Vienas pakilimas statesnis už kitą ir jie vis nesibaigia! Grupė išsiskleidžia per visą šlaitą, kiekvienas kopiam pagal išgales savo tempu. Pačioje pabaigoje dar vienas staigus pakilimas. Žingsnis po žingsnio ir po truputį, tarsi nenoromis šlaitas suapvalėja ir aš užrėplioju į viršų.

Uf, koks ilgas buvo pakilimas!

Atsisukęs pamatau, kaip Linas užsimetęs Dalios kuprinę ir įdavęs jai į rankas vėliavą kartu su ja koja kojon pasiekia viršų. O čia tai komandinis darbas!

Kol ilsimės, žvilgsnis nuklysta į kitą perėjos pusę.... O taip! Dėl tokių vaizdų verta lipt ir sunkiau.

Prieš akis atsiveria nuostabi panorama: begalinė, sustingusi, balta ledo jūra, „skalaujanti“ vienišus, į viršų kylančius kalnų masyvus. Vaizdai tarsi ne šios planetos! Ir jeigu ne vėjas ir po kojomis girgždančios slidės, aplink karaliautų tik bežadė tyla. Tyla ir nuostabus, kažkoks pasakiškas, netgi, sakyčiau, nerealus vaizdas. Pati tikriausia šv.Velykų dovana! Nejučia prisimenu saviškius...

Pakuoju kamerą ir judam toliau. Apačioje – firnas, viršuje – minkšto sniego sluoksnis, nuolydis nedidelis. Tiesiog slysti per šią tylos, sniego, ledo ir kalnų karalystę ir... savotiškai medituoji. Stojam pietų. Robertas paskelbia, jog esam pačiam šiauriausiam žygio maršruto taške: 70º05´ Šiaurės platumos! Toliau po truputį jau suksim į Pietus. Pavalgę šliuožiam kalnų įrėmintu baltu slėniu. Vėjas stiprėja, o mes vis judam . Vakarop šliejamės prie kalno šlaito ir imamės kasdienų darbų. Mudu su Dalia čiumpam kastuvus ir kasam virtuvę. Kol užverda vanduo, vėjas įsidūksta jau ne juokais. O kaip kitaip gali būti? Juk mudviejų budėjimas? Nuo pūgos neapsaugo net duobės kraštuose sukastas sniego pylimas. Gamta dosnia ranka beria baltas kruopas mums į vidų. Puodai saugiai pliupsi po stiklo audinio gabalu, na o mudu kaip gyvi taikiniai susirenkam visas pūgos dovanas. Ne ką geriau jaučiasi ir palapines statantys, blokus kraunantys bei apsaugines sienas mūrijantys bičiuliai. Pagaliau vakarienė paruošta. Prie arbatos Gintaras vieną po kito traukia siurprizus: saldainiai „Nomeda“, obuolių sūris, „Mintu“. Po dosnios vakarienės lendam į šioje kebeknėję vienintelę sąlyginai ramią vietą – palapinę. O barometras krenta, taigi naktis nusimato smagi.

Pirmadienis (2015 04 05) – vienuoliktoji žygio diena.

Rytas prasideda Lauryno klausimu:

Dariau, o tavo palapinė atlaikys?

Miegojau prastai, taigi paryčiais iškeltas klausimas man pasirodė kažkoks nesuprantamas:

Žinoma, kad taip... – suniurnėjau pusiaumiega.

Lauke aiškiai girdėjosi dūkstanti audra ir vien mintis apie kėlimąsi pasirodė kažkokia šventvagiška.

Visgi klausimo esmė prasibrovusi pro miego draiskanas nupurto nemaloniu šoku. Akimirksniu atmerkęs akis pakeliu galvą. O brolyti! Klausimas turėtų skambėt kiek kitaip:

Kaip ta palapinė apskritai dar tebestovi?

Nuo viršų ir šonus slegiančio sniego svorio aliuminio lankai buvo beveik persikreipę į vidų, o ir pati palaipinė susispaudus ir persikreipus, atrodė, kad tuoj tuoj susmuks. Miegų kaip nebūta! Lendu į kelnes, judinu Lauryną ir bandau prasibraut į lauką. Laimė, įėjimo užtrauktukas dvigubas. Apačia užpustyta mirtinai, taigi, šiaip ne taip prasispraudžiu pro siaurą viršutinį plyšį. Čiumpu kastuvą ir iš pradžių atlaisvinu išėjimą Laurynui. Po to abudu per kokią valandą atkasam ir visą palapinę. Kolega palaimingai lenda atgal, o aš linguoju prie virtuvės. Kaži kaip ten reikalai? Pasirodo – super! Virtuvė saugi kaip niekad! Jei ne vakare sukasti sniego pylimai, apskritai tektų aiškintis, ar mes ją turėjom. Duobės vietoje gražiausia sniego pusnis pūpso. Mintyse pasiraitojęs rankoves imuosi darbo. Kastuvas po kastuvo ir pagaliau pasirodo ne tik benzino buteliai, bet ir puodai, primusai bei kiti virtuvės rakandai. Atkast buvo menkniekis, o štai „susitart“ su primusais buvo kur kas sudėtingiau. Ko tik aš nedariau, kol įvykus kažkokiam stebuklui jie užsikūrė. Baigiant virt arbatą už nugaros pasigirdo „triaukščių matų“ tezės, iškalbingai bylojančios prabudusios Dalios nuomonę apie orą. Ginčytis su ja noras nekyla... Bendrom pastangom išverdam ir pusryčius, ir arbatą. Ir viską pristatom šiltuose miegmaišiuose lindintiems kur kas laimingesniems kolegoms. Pastariesiems užjaučiamai linksint galvomis išdalinam košę ir arbatą. Beje, arbatą mudu su Dalia išgeriam irgi prisiglaudę kaimynų palapinės prieangyje. Užuovėja nuo vėjo superinis dalykas. Kol ruošėm pusryčius, palapinę vėl užpustė. Taigi darbuojamės kastuvais. Akivaizdu, mums reikalinga gerokai aukštesnė sienelė. Atrodė, kad uždėti porą papildomų sniego blokų eilių ilgai neužtruks, bet kol išsipjoviau, kol susinešiojau ir įsidienojo. O ir vėjas pradėjo rimti...

Pagaliau aš palapinėje ir galiu užsiimti kojom. Čia reikalai ne tokie geri. Iki mėsos nutrinti kiauri kojų šonai gyja labai lėtai. Aišku, teks ir toliau kulniuot sukandus dantis, na o kol kas patepu vaistais ir apklijuoju nauju pleistru. Iš esmės, bėda tik įspraust koją į batus – vilku tada kaukt norisi, o po to suveržus plastikus savijauta visai pakenčiama. Galima neskubant ramiai judėt.

Pabaigęs medicinines procedūras sėdu prie dienoraščio. Ir... praktiškai iškart lūžtu. Numigęs smagų posmelį prabundu nuo šalčio. Aišku, juk užmigau neapsikutojęs kaip priklauso. Ta proga dviese su Lauriu papietaujam ir papliurpiam. Vėliau visgi prisėdu prie dienoraščio – būtina susirašyti bent pagrindinius prabėgusių dienų įvykius, nes kitos tokios progos gali ir nebepasitaikyt.

Vakare oras galutinai pasitaisė. Vėjas nurimo, debesys išsisklaidė, nustojo snigt. Vakariniai budėtojai Robertas su Laurynu jau darbavosi ramiai ir vakarienė buvo superinė.

Antradienis (2015 04 06) – dvyliktoji žygio diena.

Naktis praėjo ramiai – be jokių ekscesų.

Rytinė košė, kurios trečdalį tradiciškai perleidžiu Linui, ir kiek kitokia dienos pradžia. Palapinių nepakuojam ir daiktų nekraunam. Šiandien pasiėmę tik būtiniausią įrangą ir maisto pietums bandysim įkopt į aukščiausią Špycbergeno kalną - Niutono vardo viršūnę, kurios aukštis 1717m.

Susiruošiam ir iškart pumpuojam į priešais esantį šlaitą. Pasiekęs viršų staiga suprantu, iš kur tas nuo pat pradžių viduje jaučiamas nerimas – termosą su arbata tai palikau apačioje! Su šia nedžiugia žinia prišliuožiu prie Dalios, termoso bendranaudotojos. Ši ramiai reziumuoja, jog termosą turi ji. Atseit, iš pat pradžių buvo aišku, jog termosą paliksiu. Hm, man išties per visą rytą mintis apie šį reikalingą daiktą net į galvą nebuvo šovusi, bet juk buvo galima ir pasakyt...

Na, su tuo klausimu kaip ir viskas aišku, bet nerimo kirminas vis tiek viduje giliai kažkodėl pasiliko...

Per ledyną prišliuožiam kalno papėdę. Slides pakuojam į kuprines ir iš slidininkų tampame alpinistais. Prieš akis status ( ̴30º) rūke, o gal debesyje paskendęs, kietu sniegu padengtas kuluaras. Čia paaiškėja dar vienas plastikinių batų pliusas. Batų priekyje esantis išsikišimas apkaustų fiksacijai kuo puikiausiai sminga į kietą sniegą, o ir patys batai, fiksuojantys visą pėdą į vientisą darinį, kuo puikiausiai laiko koją, stovinčią ant kokių 3-4 cm gylio laiptelio. Aleksui su Dalia šiuo atveju ant kaliošų tenka rištis kates. Judam su ̴50 m tarpais. Daugiausia dirba, aišku, pirmieji, mušdami sniege pėdas, – Robertas su Linu. Kažkuriuo metu gaunu velnių nuo Dalios, jog befilmuodamas ir skubėdamas, kad neatsilikčiau, gerokai sumažinu tarpą tarp mudviejų. Negali pykt, pastaba teisinga – tarpą didinu. Judam lėtai. Vietomis sniegas toks kietas ir suledėjęs, jog šlaite matomų laiptelių gylis tesiekia pora centimetrų ir traversuodamas tokį šlaitą saugiai visai nesijaučiu . Vietomis jo tiek daug pripustyta, jog prasmengi beveik iki kelių. Tuomet galiu ramiai išsiimt kamerą ir nufilmuot vieną kitą kadrą. Beje, kopiant tokiu stačiu šlaitu akivaizdžiai matyti reguliuojamų lazdų pliusai – mums su Laurynu šiuo klausimu nelabai pasisekė. Kai bičiuliai kopia patogiai susitrumpinę savąsias, mus tenka ne toks didelis malonumas galvot, kaip čia geriau atsispirt su paprastom slidžių lazdom.

Įveikus didžiąją šlaito dalį, keliolikos metrų traversas ir mudu su Aleksu paskutiniai pro debesis pamatom ryškėjančius viršūnės kontūrus. Tradicinė nuotrauka su vėliava, nerealaus skonio saldainiai iš Lino užnešto siurprizo ir nedidelis saliutas iš karabino bei raketinio pistoleto. Vėliau apsitūloję pūkėmis sėdam pietaut. Viršuje siaučiantis vėjas keletai akimirkų sudrasko pilką debesų maršką padovanodamas trumpą galimybę pasižvalgyt po aplinkinius tolius...

Laikas bėga greit ir mums jau laikas į apačią. Leisimės kur kas lėkštesne kita kalno puse, taigi dedames slides ir pirmyn. Iš pradžių rūkas ir apledėjusio sniego vėpūtiniai daug malonumo nesuteikia. Ypač vargsta keliaujantys su spyruokliniais apkaustais. Netikėtai priekyje šliuožiantis Gintaras stoja, o šalia jo iš rūko pasirodo – viena, dvi, keturios, šešios; bene dvylika ryškiaspalvių figūrų su slidėmis. Pasirodo, tai suomiai, ir du prie jų prisijungę belgai, kopiantys į viršų. Stabtelėjus – trumpas pokalbis. Kolegos dar tik pradeda žygį, nors planuose kelionei numatytų dienų daugiau nei pas mus. Ir maršrutas jų panašus į mūsiškį, tik priešinga kryptimi. Dar kiek šnektelėjus suomiai paprašo leidimo mus nufotografuot ir palinkėję vieni kitiems sėkmės pajudam kiekvieni savo keliu.

Išlindus iš rūko ir pasiekus minkštu sniegu padengtus šlaitus leidimasis tampa pačia tikriausia pramoga! Leki į apačią kaip kalnų slidinėjimo kurorte, tik sniegas žyra ir vėjas švilpia pro ausis. Pasijutau kaip vaikystėje! Tačiau gana ilgos slidės su Telemark apkaustais turi savus valdymo niuansus, kurių aš dar nemoku, reziumė - keletas tikrai išskirtinių skrydžių su nepriekaištingu nusileidimu nosim į purų sniegą . Krentu ne aš vienas, bet nuotaikos tai negadina. Juk anot Laurio:

Jeigu nukritus kepurė lieka ant galvos – „batonas“ nesiskaito!

O aš nei karto kepurės nepamečiau !

Vienas šlaitas, antras... Prie trečio visus stabdau ir išrikiavęs filmuoju bendrą visos grupės leidimąsi žemyn. Oras puikus, saulė ritinėjasi žydrame danguje, turi būti superiniai kadrai! Patenkintas pakuoju kamerą ir pasileidžiu iš paskos link tolumoje švytruojančių tamsių taškelių – kalno apačioje pasklidusių bendražygių. Šis šlaito ruožas nelygus. Minkštą sniegą dažnokai keičia ledo plotai, taigi leidžiuosi lėtokai. Gal tai mane ir išgelbėjo... Staiga pagrindas po kojom dingsta ir aš net nesupratęs, kas įvyko, pasikabinu ant kuprinės ir išskėstų alkūnių. Dirstelėjęs į apačią pamatau tuštumą, virš kurios ore kadaruoja mano paties koja. Laimė, kita koja užsikabinus už plyšio krašto liko viršuje. Automatiškai slidę užskersuoju virš plyšio ir iki galo nesusivokdamas dar kart dirsteliu į žemyn smingančią nelygią, pasipuošusią blizgančiais ledo kristalais ir mirguliuojančią smaragdu ledo properšą. Viršuje ji maždaug mano kūno pločio. Žemiau ledo sienos tarsi atsitraukia sudarydamos nemažą ertmę, kuri nerdama gilyn siaurėja ir pasisukusi už ledo briaunos dingsta žydroje gilumoje.

Kabu ir protas atsisako įvertint, kas ką tik vos neįvyko ir kuo tai galėjo baigtis... Akys nevalingai nukrypsta į šlaito apačią, kur nieko neįtardami ramiai lūkuriuoja bendražygiai. Hm, greitos pagalbos matyt nebūtų ko tikėtis...

Pastūmėtas šios minties verčiuosi ant šono ir išsikrapštęs atsigulu šalia plyšio. Dar kartą žvilgteliu į saulės spinduliuose žaižaruojančius ledo spąstus ir stoju ant slidžių. Apsidairau. Netoliese pastebiu slidžių vėžes, irgi atvėrusias plyšį, tiesa, gerokai mažesnį. Dar kažkuriam bendražygiui pasisekė....

Susitvarkęs neskubėdamas nusileidžiu į slėnį.

Mano istorija sukelia visą eilę skirtingų reakcijų – nuo nervingo juoko iki sveikinimų su nauju gimtadieniu. Papasakojus apie antrą plyšį paaiškėja, jog antras laimingasis Aleksas. Pastarasis besileisdamas pajuto trumpam dingstant pagrindą po slide, bet nesureikšmino šio fakto.

Sukam link palapinių. Ritmingai judėdamas į priekį pajuntu, jog manyje kažko trūksta... Ne iškart suprantu, jog dingo nuo pat ryto širdyje tūnojęs kažkoks nesuprantamas nerimas. Jo nebeliko! Viduje lengva kaip pavasarį! Keista...

Aleksas su Dalia šliuožia tiesiai prie palapinių, o kiti nutaria užkopt į šalimais esantį šlaitą ir dar sykį nusileist savo malonumui. Kažkodėl leidžiuosi įkalbamas ir aš. Taigi pumpuojam į eilinį šlaitą. Vienok „žaidimas nebuvo vertas žvakių“! Numatytas šlaitas visai ne stebuklas! Na, bet nusileist vis tiek reikia. Taigi, leidžiamės.

Vakare budi Linas su Tania. Atiduodu jiems Juliaus siurprizą – kisieliaus pakelius. Bus vakarienei.

Ryt jau suksim link namų, tiksliau – link Longyearbyen‘o.

Trečiadienis (2015 04 07) – tryliktoji žygio diena.

Rytas. Košė. Arbata... ir startas.

Judam ledynu. Iš pradžių minam apsupti debesies, kurį netrukus paliekam už nugaros. Įsidienoja nuostabi, „šilta“ - 7 - 8ºC, diena. Lygumą keičia aukštuma, o pastarąją ir visai smagus, gal keturių pakopų, užstatėjimas. Dedamės kailiukus ir pumpuojam į viršų. Nuo viršaus atsiveria vaizdas į apačioje plytintį slėnį ir žemiau mūsų kabančius debesis – tarsi skristum lėktuvu. Vėl griebiu kamerą. Po to vėl žemyn, po to į viršų ir t.t. Praktiškai amerikietiški kalneliai, tik gal greičio trūksta . Tolimesniame šlaite matosi, matyt, suomių grupės vakarykštė šliužė, o netoliese sniegu užneštos sniego motociklo vėžės. Dar šiek tiek ir mes jau ant Lomonosovo ledyno. Jo aukščiausiam taške netikėtai pričiuožiam stovyklavietę. Pastaroji įrengta pagal visas saugos taisykles: perimetru ištemptos vielos su kampuose pritvirtintais fejerverkais apsaugai nuo lokių, du šautuvai. Šalia trypčioja ir šeimininkai – du sportiškai atrodantys norvegai.

Jau vien jų įrangą pamačius akys ant kaktos lipa, kiek čia pinigų investuota. O vaikinai išėjo pasivaikščiot devyniom dienom su užmetimu ir užsakytu transportu grįžimui. Išgirdę, jog mes varom iki Longyearbyen‘o sutartinai nutęsia:

Oooo...

Sužinoję, jog atkeliavom čia nuo Niutono papėdės per vieną dieną, išspaudžia dar charakteringesnį:

Ooooooo.

Pasirodo, vyrai planavo šį atstumą įveikt per dvi dienas.

Sulaukiam tradicinio prašymo nufotografuot mūsų grupę. Šyptelim, aišku, jog juos domina Aleksas. Tiksliau, jo vos ne tarybinius laikus menanti ir lopyta, perlopyta įranga. Laurynas dar papasakoja apie mano nuotykius plyšyje ir palinkėję vieni kitiems sėkmės išsiskiriam.

Dar pora „chodkių“ ir stojam. Budi Gintaras su Aleksu. Nors oras gražus, bet visi prisiminę „karštus“ mudviejų su Dalia budėjimus ateinančiai dienai žada oro kaitą. Ir, aišku, ne į gera!

Ketvirtadienis (2015 04 08) – keturioliktoji žygio diena.

Hm, rytas išaušo išties jau ne toks šaunus,

Aplink tvyro kažkokia migla. Gal rūkas, o gal ir žemi debesys. Vizualaus kontakto su reljefu praktiškai jokio. Nesimato nei šone kylančių kalnų, nei ledyno linkių. Net horizontas, kasdienė mūsų kelrodė žvaigždė, ir tas šiandien „atostogauja“. Palapines plasdena nelabai stipraus, bet šalto vėjo šuorai, vis primenantys jog čia Šiaurė. Vakarykščios ramybės ir grožio kaip nebūta! Anot Tanios:

Na va, Dalios ir Dariaus budėjimas prasideda. Gero oro nelauk.

Hm, kaip ir neturiu ką pridurt. Kai tik priartėja mūsų budėjimo laikas, oras pradeda keistis. Ir, deja, ne į gerąją pusę. Praktiškai visi mudviejų budėjimai vyko siaučiant pūgai ar bent jau stipriam vėjui. Taigi atsižvelgiant į dienos pradžią Tanios prognozės turi visai realų pagrindą.

Judam orientuodamiesi pagal kompasą, žemėlapį ir GPS. Kartas nuo karto matom vakarykštes norvegų slidžių vėžes. Nors matomumas, švelniai tariant, ribotas, vingiuojam minimaliai. Ledynas lygus, su nedideliais reljefo bangavimais – šliuožt nesunku, bet po poros valandų „kapojimo“ pradeda slėgt pati aplinka. Protas kuo puikiausiai suvokia, jog judam į priekį, bet kai nėra jokių atskaitos taškų, jautiesi tarsi mintum vietoje. Akys mašinaliai ieško kažkokio atskaitos taško, linkio ar objekto, už kurio galėtų užsikabint žvilgsnis. O tokio nėra! Keistokas jausmas, netgi kažkoks nerimas pradeda kilt... Spėju, išsiruošus tokiu „kisielium“ pasivaikščiot bent porą savaičių, psichiką reikėtų turėt patikimą.

Nežiūrint bičiulių būkštavimų ir Dalios pažadų, vakare aplinka pasikeitė į gera. Vėjas apdraskė iki tol buvusią vientisą debesų maršką. Pasirodė žydro dangaus lopai, išryškėjo aplinkinių kalnų kontūrai. Turėjom visai gražų ir smagų vakarą su ramiu budėjimu. Tiesa, netikėtai paaiškėjo, jog per neapsižiūrėjimą suvartojom visus mėsos kocervus ir žygio pabaigoje teks pereit prie žuvies patiekalų. Bet argi tai bėda? Tokiom sąlygom netgi sintetiniai sausainiai suvartojami kaip didžiausias delikatesas. Civilizacijoje į tokius net nežiūri, iškart droži prie bandelių lentynų ir su pasipiktinimu murmi, jeigu jos ne visai šviežios .

Taigi apsukę tradicinį „Svalbardinės“ ratuką ir pastatę apsaugą nuo lokių neriam į miegmaišius.

Penktadienis (2015 04 09) – penkioliktoji žygio diena.

Prabundu nuo charakteringo palapinės plazdėjimo – lauke pūga! Būtų keista, jeigu būtų kitaip – juk mudviejų su Dalia budėjimas! . Tačiau žadintuvas vis neskamba... Kadangi ciferblatas irgi nešviečia, švelniai bakinu Dalią:

Kiek valandų?

05:05!

O! Pats laikas rangytis iš miegmaišio!

Na taip, lauke išties smagiai pusto, o ir vėjas visai nesilpnas. Kita vertus, lyginant su Kamčiatka, reikalas pakenčiamas, aišku, jog chu....m toliau, juolab, kad ir miestas ne taip jau toli. Kuriu primusus (net keista, jog abu užsikuria be „ožių“) ir kaičiu arbatą. Atėjus laikui bert pusrytines kruopas verčiu iš „lovos“ ir Dalią. Po kiek laiko žadinam ir likusius. Pusryčiai, arbata, kuprinių ir rogių kapstymas iš po sniego, vėjyje plasdančių palapinių pakavimas ir mes jau ant slidžių – pasiruošę naujiems iššūkiams.

Jau vakar nebuvo vizualaus kontakto su aplinka, o apie šiandieną, pūgai į akis beriant sniegą, išvis nėra ką ir kalbėt. Vienu žodžiu – „šikna“!

Lėtai pajudam. Pirmas Robertas su žemėlapiu ir kompasu, iš paskos navigatorius Linas su GPS. Nors judam apgraibom, bet kažkur visgi judam. Po truputį įsieinam... Prieš akis gan statokas nusileidimas! Nesimato dešimt-penkiolika metrų į priekį! „Gaidys“ visiškas!

Leidžiamės! Vieni sėkmingiau, kiti ne taip. Apeinam kalvą ir pūgos sūkuriuose tarsi migruojantys troliai minam toliau. Visoje toje kebeknėje Robertas sugeba įžvelgt du sniego motociklus! Mes, galiniai, susižvalgom, bet tame snaigių šokyje net minčių nekyla apie kažkokią galimą techniką. Trūktelėję pečiais ir pakraipę galvas numojam ranka:

A, pamatė, tai pamatė... Ką ten ginčysies... Tokiu oru ir skraidantį laivą nesunku įsivaizduot... .

Be to, po kiek laiko tikrai prieinam šviežias, dar neužpustytas vėžes...

Velnias, matyt išties, ten, kažkur, buvo sniego motociklai.

Toliau judam paliktomis vėžėmis. Šliuožiam praktiškai be pertraukų. Stojam tik pietauti. Užkrimtus vėl į priekį. Kažkuriuo metu vėjo gūsis verčia į sniegą lengviausią iš mūsų – Dalią, kiti laikomės. Prieš akis šlykštus nusileidimas lediniu šlaitu. Jaučiuosi kaip karvė čiuožykloje, o ir nutrintas kojas nuo tokio leidimosi velniškai skauda. Net dantys sukąsti girgžda...

Retkarčiais atrodo, kad audra pradeda rimti, bet vos tik tuo nedrąsiai bandai patikėt, vėjas siūbteli su dar didesne jėga. Artėja vakaras. Pradedam nestačiai kilti ir netrukus stojam. Tačiau poilsio nenusimato. Budintieji, Robertas su Laurynu, kasa virtuvę, o mes, likusieji, bandom vėjyje įtempt palapines. Aš vėl, eilinį sykį, keiksnoju nelabai žiemos žygio kontekste protingą Husky palapinės lankų tvirtinimo sistemą.

Žlunga mano planas pafilmuot audroje statomas palapines – kamera pasiunčia mane velniop ir atsisako tokiomis sąlygomis dirbt toliau. Keiksnodamas pakuoju techniką ir einu tampyt sniego blokų, kuriais įrėminam abidvi palapines. Kol iškeliam sienas, vėjas po truputį pradeda rimt. O čia jau ir vakarienės šaukia...

Šeštadienis (2015 04 09) – šešioliktoji žygio diena.

Rytas išaušo visai neblogas. Sakyčiau, netgi puikus!

Pusryčiai, per kuriuos aš eilinį sykį trečdalį savo porcijos atiduodu Linui. Rytinės porcijos man vis dar per didelės... Pakuojamės daiktus ir pirmyn!

Šiandienos planas – perlipt ledyno gūbrį ir nusileidus upės kanjonu su ledynais jau atsisveikint.

Oras geras, kilimas nėra labai status. tačiau kai kuriais momentais kailiukai labai praverstų. Įdienojus išsigiedrija, danguje sušvinta saulė. Užkilus ant gūbrio – nuostabus vaizdas į tolumoje atsiveriantį, kalnų rėminamą fiordą. Fantastika! Stabtelim ir keletą minučių gėrimės atsivėrusiais vaizdais. Dalia gavus užduotį surast gražią vietą pietums pasileidžia į priekį. Taigi toliau judam iki pietų .

Ryte Robertas pasiūlė galimą alternatyvą – leistis ne tolimesniu suplanuotu upės slėniu, o esančiu kiek arčiau. Patyrinėję žemėlapius nubalsuojam už naujesnį, pakoreguotą maršrutą.

Pietūs, pasiūlius Laurynui (pats tiesa, nusiplovė nuo dalyvavimo ), tampa momentine foto sesija. Gintaras, Linas ir Aleksas „apsirengę“ lavininiais kastuvais pozavo ant ledyno. Linas po visko dar ir sniege išsivoliojo . Žodžiu, banalus skrandžių kimšimo laikas praėjo itin linksmai. Pakilusi saulė orą sušildė iki minus penkių, pradėjom kaip svogūnai lukštentis iš rūbų... Nuotaiką gadina vis dar besiožiuojanti kamera. Kaip atsarginį variantą pasijungiu GoPro. Tiesa, dirbt su ja man nepatinka – rasoja objektyvas kaip pirtyje. Galiausiai visai išimu kamerą iš apsauginio dėklo. Tikiuosi, taip bus geriau...

Papietavę „ienas“ sukame numatyto kanjono link.

Nusileidimas nusimato gan status ir smagus. Bet man nuotaiką gadina nuo kiekvieno nelygumo besivartančios rogės. Tik pradedi lėkt su vėjeliu, o jos tik opt... ir apsiverčia! Po galais! Stoji, „išsikinkai“, viską susitvarkai ir vėl pirmyn.... Už minutės jauti vėl – „gaidys“!

Pagaliau aš apačioje. Prieš akis dar keletas statokų nusileidimų. Pamatau sustojusius grupės narius – prieš akis kur kas rimtesnis šlaitas. Slides tenka nusiiminėt. Kol tauta žvalgo nusileidimo galimybes, aš toliau kankinu kamerą – gal atsigaus. Deja... Kol kas nieko gero...

Kol krapščiausi su kamera, kaip supratau, įvyko kažkoks žodinis mini konfliktas... Priėjus prie bičiulių ore tvyro nemaloni tyla. Į mano neutralų klausimą (negirdėjau priešistorės) kas nuspręsta? Lauris atsako, jog po eilės „matų“ nuspręsta leistis čia. Kadangi vis dar jautėsi nemaloni atmosfera detalių nesiaiškinau.

Įsmeigę ledkirtį kabinam virvę ir Linas keliauja žemyn. Paaiškėja, jog šešiasdešimt metrų virvė nei kiek ne per ilga. Vienas po kito keliaujam žemyn. Originaliausiai apačią pasiekia Laurynas, kuris nutaria, jog nėrimas nosimi žemyn atitinka visus saugaus nusileidimo standartus . Bet viskas baigiasi be rimtų sužalojimų. Vėl stojam ant slidžių ir pirmyn.

Judam kanjonu žemyn. Viršuje kabo supustyti sniego karnyzai, apačioje prikritę akmenų. Vietomis kanjonas išplatėja ir keliaujam ramiai, vietomis sienos susispaudžia... Tenka karstytis per sniego krūvas ar atsargiai spraustis šalia uolų. Vienoje iš tokių aštresnių vietų ant šlaito neišsilaikiusi Tania stačia galva neria žemyn. Viskas baigiasi gerai, nenukentėjo nei pati Tania, nei įranga. Aš, aišku, užuot puolęs galbėt, skubu traukt kamerą... Vėl gelbėtoju dirba Linas!

Saulė jau krypsta vakarop, o mes vis dar kanjone. Staiga kanjonas baigiasi, mus apsupa stačios uolėtos sienos, o kelias - tai žemyn neriantis siauras uolėtas plyšys. Blyn... Kaip nesinori „figasint“ į viršų. Nusiėmę slides leidžiamės į plyšį, gal rasim išėjimą. O ten... Fantastika! Tikras tekančio vandens kietuose uolienuose suformuotas tuštumų labirintas. Vaizdas išties nerealus! Bet svarbiausia visas šis rūmas turi kuo gražiausią išėjimą į slėnį. Kaip sušuktų Gintaras:

Mums ir vėl sekasi! .

Pasidairę po šį natūralų labirintą, leidžiame žemyn įrangą ir judam toliau. Netrukus kanjono sienos atsitraukia ir prieš akis atsiveria plačiai tarp kalnagūbrių išsiskleidęs slėnis. Dar keletas šimtų metrų ir stojam. Toliau kasdieniai vakariniai darbai: palapinių statymas, virtuvės ir tuliko kasimas ir t.t. ir pan. Po visų darbų vakare pavyksta atgaivint kamerą. Ta proga dar keletas kadrų. Mintyse jau praktiškai susidėliojau visą filmą, belieka tikėtis, jog grįžus bičiuliai prieš kamera labai nesidrovės. Robertas su Laurynu vėl įtempia apsaugines vielas su fejerverkais ir visi lendam į miegmaišius.

Sekmadienis (2015 05 10) – septynioliktoji žygio diena.

Ryte, vos pajudėjus, iškart tampa aišku, kad judam „autostrada“. Pro mus vienas po kito lekia sniego motociklai. Tiek pavieniai, tiek ir stambokomis ( ̴20 vnt.) grupėmis. Pastarosios, labai akivaizdu, tai instruktorių lydimi turistai. Jie ir važiuoja kur kas lėčiau ir atsargiau, ir aprengti vienodais kombinezonais. O vietiniai skraido kaip pasiutę.

Pakeliui dar apžiūrim neaukštą užšalusį krioklį ir neskubėdami kylam vandenskyros link. Oras neblogas, vėjas nestiprus, taigi judam pakankamai spėriai. Kadangi visas slėnis išmintas daugybės provėžų, chebra dažnai juda vienas šalia kito. Girdisi pokalbių nuotrupos. Daugelis jau kalbasi apie sugrįžimą. Nieko nuostabaus, mes akivaizdžiai artėjam prie civilizacijos.

Vakarop kertam vandenskyrą ir po truputį pradedam leistis. Šliuožėm visą dieną, bet nakvynės stojam vis dar tarpiniame slėnyje. Į vakarą sustiprėja vėjas, atšąla. Bekasant virtuvę neatlaiko vienas iš lavininių kastuvų - lūžta ties pačiu pagrindu. Vat taip...

Įrengus stovyklavietę nerimstantis, sprogdintojas iš prigimties Aleksas sugalvoja, kaip būtų galima paleist į orą perteklinį benziną. Nors kuro tikrai netaupėm, jo perviršis ne mažiau kaip penki litrai. O ir kulkų turim pakankamai. Bėda tik ta, kad jos nepadegamosios, taigi nuo šūvio bambalis su benzinu neužsidegs. Alekso idėja ta, jog surišus į vieną ryšulį benzino bakelį su dujų balionu ir į pastarąjį iššovus, teoriškai pavyktų iššaukt dujų ir kuro sprogimą.

Sumąstyta – padaryta. Aleksas apvynioja lipnia juosta bambalį su dujų balionu ir taikinys gabenamas į šoną nuo palapinių. Vienas po kito rikiuojasi šauliai – Aleksas, Linas, Robertas... Ateina ir mano eilė. Trinkteliu visai padoriai - kliudytas kulkos dujų balionas išsišiepia kaip Nikolsonas iš kažkurio „Batman“ filmo. Deja, norimo sprogimo nesulaukiam. Nuklampojęs prie peršauto bambalio Linas išsiliejusį benziną tiesiog padega. Kadangi paprastų kulkų atgal vis tiek nepriima, turim puikią galimybę pasitreniruot. Į sniegą kišamas sulaužytas kastuvas – geltonos spalvos jo „delnas“ puikus taikinys... Ir vėl rikiuojasi šauliai, aidi šūviai... Mano paleista kulka vėl kliudo taikinį. Pabaigę šovinius, dar kiek patrypčiojam ir lendam į miegmaišius. Robertas su Laurynu darbuojasi prie fejerverkų apsaugos.

Pirmadienis (2015 05 11) – aštuonioliktoji žygio diena.

Ryte, pažadina charakteringas palapinės plazdėjimas – vėl pusto. Apsidairau, lengvai užpustytas tik vienas laikinų namų šonas – menkniekis. Aišku, išlindus iš palapinės ir nukrypavus iki tuliko paaiškėja jog pastarasis beveik pilnai užpustytas, o atliekant gamtinius reikalus sniegas sugeba užpildyt visus reljefo plyšius; ir kūno, be kita ko, taip pat... . Vėliau pusryčiai, daiktų pakavimas ir pirmyn į kelią. Jau po pirmos schodkės Gintaras iškelia įdėja gerai pachujarint ir jau šiandien pasiekt Longyearbyen‘o miestą. Įdėja gauna visuotiną pritarimą. Taigi, varom! Išlindus į pagrindinį slėnį, netikėtai, paaiškėja jog tai padaryt bus lengviau nei mes galvojom. Per naktį vėjas nuo sušalusio firno ir ledo nupustė visą sniegą, o į nugarą pūtė tokiais šuorais jog momentais tereikėdavo laikyt rankas išskėstas į šonus, kad būtų geresnis būringumas, o visą darbą dirbo oro masė, visai nelėtai stumdamas mus į priekį. Per pietus žvakėm patryne slidžių pagrindus, kur pasispirdami lazdomis, o kur stumiami vėjo, vakarop, mes jau buvom prie miesto. Netikėtai, turėjęs būt nelengvas ėjimas, išsivertė į polengvį pasivaikščiojimą/pasislidinėjimą.

Mieste pridavus ginklus, aišku, visi patraukiam į parduotuvę. Vat čia tai buvo... .

Viskas gerai, marketas tą mini, aštuonių Lietuvos piliečių, apgulimą išgyveno. Užtat aplinkiniai turėjo puikią galimybę (mes neprieštaravom dėl fotografavimo ) atminimui pasidaryt vaizdų su prie parduotuvės, ant rogučių (ir šalia jų) sėdinčiais tūlais lietuviais, čiaumojančiais įvairiausius sumuštinius, bandeles, čipsus ir siurbiančius jogurtą, limonadą bei alų. Matyt panašiai elgėsi ir barbarai užėmę Romą .

Numarinus pirmąjį kirminą su rogutėse sukrautu savo „civilizuotu grobiu“ pakylam į paskutinę chodkę – už keturių kilometrų esantį mūsų kempingą.

Ooo, kempingas! Tai jau civilizacija! Karštas dušas - šešios minutės kaifo už eurą (greit sudaroma eilė, nes dirba tik viena kabina), tada švarūs rūbai, psiaudo Čili troškinys (kad visiems įtikt, pipirų dėjom minimaliai ) ir, aišku, alkoholis... Alus, vynas, „Mint“... Kažkuriuo momentu, supratęs jog man visko: šilumos, maisto, gėrimų - per daug, nulinguoju į palapinę, bičiulius palikdamas prie apkrauto stalo.

Antradienis (2015 05 11) – devynioliktoji (šįsyk – tinginiavimo) diena.

Nerealu – miegot buvo per karšta! Diena skirta „šūdmaliavimui“. Arbata, pusryčiai. Norintieji keliauja prie jūros maudytis, likusieji sėdi šiltose patalpose ir siurbčioja arbatą... Ir ne tik ! Vėliau visi keliaujam į Longyearbyen‘ą. Ten išsiskirstom, vieni į vienas parduotuves, kiti į kitas, treti į muziejų. Mūsų ketveriukė pasirodo beesanti labai banali – kiek paslampinėję traukiam į pub‘ą ir užsisakę po firminį hamburgerį už 15 eurų gurkšnojam Guinness‘ą. Vėliau supermarketas ir kažkuriam pasiūlius taksi garbinamės į kempingą. Ten vėl alaus ir maisto naikinimas, kol susirenka visa gauja.

Oficialios vakarienės gamyba. Ledų ir kitokių skanėstų naikinimas. Žodžiu, poliarininkai tapo eiliniais civilizacijos gėrybių naikintojais.

Po visko paskutinė šioje kelionėje nakvynė palapinėse.

Trečiadienis (2015 05 12) – varom namo!

Ryte po pusryčių „šmutkių“ ir įrangos pakavimas pagal skrydžių bendrovės reikalavimus. Dar išgeriam po puodelį arbatos ir kapojam į aerouostą. Čia paaiškėja, jog registracija skrydžiui jau vyksta. Nustebę dairomės vienas į kitą ir laikrodžius... Kaip čia yra? Pasirodo, išvakarėse buvo persukamas laikas. Tai padarė, matyt, visi Svalbardo gyventojai, išskyrus aštuonis laimingus kaip vaikai lietuvius. Gerai, kad į aerouostą išsiruošėm žymiai anksčiau! Būtų fokusas, jei lėktuvas būtų išskridęs be mūsų! Praeinant patikrą mes vėl nepasišiukšlinam! Šįsyk iniciatyvos imasi Dalia, elegantiškoje rankinėje pabandžiusi prasivežt pusę tanko, iššautos gilzės pavidalu . Suradus šį minėtą ginkluotės pavyzdį, jai netgi pavyksta profesionaliai nuraust .

Žodžiu, visi patiki, jog tai buvo netyčiukas ir mes laimingai palydėję žvilgsniais atšiaurias kalnų viršūne, pakylam į dangų. Osle vėl kelios valandos trynimosi ant tų pačių aerouosto kėdžių. Tada daiktų pridavimas ir skrydis į Rygą. Baltijos pakrantės mus pasitinka sodriu pavasarišku lietumi. Nusileidus Dalia skuodžia į reisinį autobusą, o mes neskubėdami kraunamės į mūsų lūkuriuojantį mikroautobusą.

Pajudėjus pirmas sustojimas artimiausioje „Statoil“ degalinėje. Čia pardavėja padaro, matyt, visos nakties sumuštinių ir „Karštų šunų“apyvartą. Prisivalgius atsėlina snaudulys... Trumpas sustojimas šalia Ukmergės, kur atsisveikinam su Gintaru. O netrukus ir Vilnius. Grupė iki tol (dvidešimt dienų) buvusi vientisu lydiniu pabyra galutinai. Ką gi, tokia ta gyvenimo realybė... Atsisveikinam linkėdami vienas kitam sėkmės.

Bet nieks nesako, jog praėjus kuriam laikui kelionių troškulys ir kažkieno pasiūlyta žygio idėja vėl nesukvies mūsų visų į vieną gretą.

Sėkmės Jums visiems, mieli bendražygiai.


Darius.












Komentarų (29)
1. 2015-02-28 10:34
 
Tania, kai sutiksi poliarinę mešką, nepamiršk jai pasakyti: "TU ir AŠ, MES esam vieno kraujo" 8)  
čia labai rimtai :grin
 
Dalia
2. 2015-02-28 11:19
 
jai spėsiu būtinai :eek
 
tania
3. 2015-02-28 15:05
 
spėsi........nes žmogaus mintis tikrai greitesnė už mešką :grin
 
dalia
4. 2015-03-04 11:06
 
Kas ten su tom meškom, visi gazdina aplinkui, bet nei vieno nepažystu kuri meška suvalgė.
 
Linas
5. 2015-03-12 12:05
 
Geriau ir nepažint:)
 
Tomas
6. 2015-03-16 20:26
 
O, jau greit kelionė. Kuo dideliausios sėkmės!
 
Rasa
7. 2015-03-23 14:54
 
Na, nežinau - pas baltas meškas SAVO noru. Nebent kokį vietinį Sniego žmogų pamatysit - vis mokslui nauda. O jei rimtai, tai labai linkiu sėkmės ir kad kelyje pasitaikytų tik sočios laimingos poliarinės meškos ir sotūs laimingi poliariniai Sniego žmonės.
 
Ina
8. 2015-03-23 14:57
 
Ups, šitas komentaras truputį ne pagal adresą - jis, aišku keliautojams pas baltas meškas skirtas, o N. Zelangdijoje jos, turbūt rudos (jei iš viso yra) :zzz 
 
Pareguliau, kad pakliutu ten kur reikia. Tikiuos Ina nesupyksi  
Linas
 
Ina
9. 2015-03-24 10:56
 
Ačiū, Linai, labai teisingai pareguliavai :)  
Dar vienas palinkėjimas - kad kelelis jums ten nedulkėtų. Gal ir ne į temą (linkėjimas) bet iš visos širdies ;)
 
Ina
10. 2015-03-24 14:35
 
prašymas "atostogoms" parašytas, o pagal planą šutinsim nesustodami. Tai kokios čia atostogos? kur palmės?
 
tania
11. 2015-03-24 14:37
 
Palmės ne į tą pusę:)
 
Tomas
12. 2015-03-24 17:18
 
tu matai :eek , bet balta meska zoologijos sode tikrai pamatysiu :).
 
tania
13. 2015-03-24 19:11
 
O mes į Šiaurę dumsim. Jau laukia mūsų speigas, pūgos, Šiaurė Mūsų sieloj
 
linas
14. 2015-04-06 15:32
 
Linai , grizk..tu mums reikalingas:)
 
vaidas
15. 2015-04-13 18:05
 
Parėjo.Iš kart puolė į parduotuvę. Visi pavargę bet laimingi, meškų nesutiko, programa įvykdyta.Laukia skrydis namo.
 
Giedrė
16. 2015-04-13 22:22
 
pagaliau:)
 
vaidas
17. 2015-04-14 10:48
 
Na va, tiek patarimų dėl meškų buvo... Ir viskas veltui :upset
 
Ina
18. 2015-04-16 12:39
 
Jau namie, įspūdžiai neišdildomi, dėl meškų tai jų nematėme, bet jos matė mus, šalia fiordų teko budėti sargyboje, su ginklu rankose.  
Toliau vėjas, šaltis drėgnokas oras ir nedideli nušalimai buvo neišvengiami.  
Didelių pųgų negavome tik vidutiniškas, vaizdai labai šiaurietiški ir derantys prie šio žygio. 
Visi planai įvygditi, net sutaupėme vieną dieną, nes tą dieną vėjas pūtė į nugarą ir net su visu kroviniu stūmė pirmyn.
 
Linas
19. 2015-04-17 15:23
 
O kur nuotraukos? Prašome atsiskaityti tautai:)
 
Tomas
20. 2015-04-18 09:48
 
Štai jums ir Gintaro nuotraukos ir karšti Dalios įspūdžiai
 
Linas
21. 2015-04-18 19:45
 
Nu jo, įspūdis yra.Dabar dar reikia gyvos prezentacijos. Respect.
 
Tomas
22. 2015-04-20 06:26
 
Fantastika, žaviuosi jumis hebra, su jumis ir į Menuli nebaisu. :)
 
Roberto
23. 2015-04-20 08:15
 
Tai kad tam Mėnulyje ko gero sniego nerasta.... :)
 
Dalia
24. 2015-04-20 08:39
 
Klausimėlis? 
Chebryte, jūs greičiausiai šiuo metu vaikštote marškinėliais trumpom rankovėm? :grin  
Karštoka....pasakėt kaip suomiai ir atsisegėt 2 viršutine sagutes 8)
 
KIta Dalia
25. 2015-04-20 09:12
 
Grįžęs užsikūriau krosnelę ir ilgai džiaugiausi skleidžiama jos šiluma. Mieste su marškinėlais atsisagstes nevaikštau, bo žmonės ir į megztinį kreivai žiūri
 
Linas
26. 2015-04-26 22:55
 
Nerealiai!!! :eek
 
Povilė
27. 2015-06-12 14:02
 
Belieka tik gėrėtis ir stebėtis ne vien gamta, bet ir žmonėmis :-)
 
Daiva
28. 2015-11-22 17:02
 
O tas Dalia tai kietas bachūras-jaučiasi, kad podvodkėj šūdo nemalė leksikonas-TIKRO moriako
 
harke
29. 2015-11-23 19:04
 
įmestas Dariaus dienoraštis
 
tania

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Pirmadienis, 23 lapkričio 2015 )