2015 07 18 - 08 01 Islandija
Trečiadienis, 01 balandžio 2015



Rolo nuotraukos čia:
ir čia:
Ričardo nuotraukos čia:
Dalyviai: Rolas, Raimis, Liutauras, Birutė, Inga, Jovita, Arvydas, Ričardas, Lina, Edita, Irma, Jurgita

 


Sugrįžus...2015-08-13
Šiąnakt nusprendžiau stebėti rugpjūčio meteorų lietų. Balkone miegmaišyje (vėl), grožėjausi, kaip meteorai pjausto dangų. Ten, kur rugpjūtį nėra nakties to nepamatysi. Ir prisiminau savo paskutinį įrašą kelionės dienoraštyje tik sugrįžus: „Tikrai žinau, ko nepasiilgau – tai nakties tamsos. Kažkaip netgi nustebau matydama, kad čia temsta, nes dvi kelionės savaites gyvenau nuolatinėje šviesoje. Saulė ten pateka ir leidžiasi beveik toje pačioje vietoje. Kažkaip išnyksta ryto ir vakaro sąvoka. Išnyksta paros laiko jausmas, nėra poreikio kažkur skubėti, nes ateis vakaras. Iš viso dingsta poreikis gyventi pagal laiką....Ir net keista, kaip greitai pripratau prie nuolatinės šviesos... Prie nuolatinės tamsos negalėčiau...Bet gal reiktų pabandyti.“ Šiąnakt vis tiktai suradau vienintelį nakties tamsos privalumą - ji leidžia stebėti žvaigždėtą dangų.
Atvykus... 2015-07-18/19
Prieš išvykstant pagalvojau, kiek daug man bus šioje kelionėje „pirmų kartų“:  pirmą kartą atostogoms keliauju į šiaurę; pirmą kartą neimu fotoaparato (nes kompanijoje tikrai žinau bus du puikūs fotografai); pirmą kartą visiškai nežinau, po kurias vietas keliausime, tik žinau, kad kur ten bekeliautume, bus viskas labai gerai; pirmą kartą būsiu netoli poliarinio rato ir matysiu „baltąsias naktis“, geizerius, ir dar daug ką, kuo didžiuojasi Islandija. Vykstant į tokią šalį, galima prisirinkti nepaprastai daug „pirmų kartų“.
Atskrendam į Keflavik oro uostą. 0:30 jų laiku, mūsų lietuvišku jau 3:30, ir nustebina knibždėlynas įvairiakalbių žmonių aplink, atrodo visas pasaulis suskrido čionai. Išgirstu, kad per metus atvyksta iki kelių milijonų žmonių ir ko gero beveik visi jie atvyksta per šiuos du geriausius vasaros sezono mėnesius. Žinoma, kai turizmo sezonas toks trumpas, reikia skubėti. Žmonių čia gyvena gerokai mažiau, nei Vilniuje, bet jie turi puikų susisiekimą su visu pasauliu - daugybę tiesioginių reisų į įvairiausias šalis ir visą parą. Tam, kad atvyktų kiti, ir matyt tam, kad patys lengvai pabėgtų nuo savo šalies stingdančių vėjų ir šalčio. Dalis mūsų laukiame nežinomą laiką, kol kiti atvarys mašinas, ieškome šiltesnės vietos ir nerandame. Et, bus gerai ir prie išėjimo, pro kurį traukia toks šaltas vėjas, kad į lauką nesinori išeiti. Mašinos jau čia, nors sako viena nelabai su stabdžiais, bet išvykstame link Landmannalaugar (Spalvotųjų kalnų) kempingo – mūsų treko pradžios.  Mūsų džipe beveik visi miegame, išskyrus vairuotojus, Rolą su Liutauru, nors gali būti, kad kartais užsnūsta ir jie, nes sako kažkaip nepastebėjo tikrai turėjančios būti benzino kolonėlės. Normalu, naktis tai buvo bemiegė. Protarpiais pramerkus akis pamatau, kad pilkos, negyvos, nevaisingos žemės vaizdas iš lėktuvo yra apgaulingas – ji dengta samanom, kerpėm, mėlynų, baltų, rausvų gėlyčių kilimu. Jau kalnai. Sniegas. Upės, per kurias reikia pravažiuoti. Nors mašinoje yra lipdukas, kad ji neskirta važiavimui per vandenį, bet ji visai puikiai tam tiko...Kempingas – tai plynas žvyruotas laukas.  Vėjas suka dulkių sūkurius, košia kiaurai, šalta - štai tokia islandiška vasara būna, - kaip Lietuvoje žiema. Visų veiduose matosi ne džiaugsmas, alkis, ir todėl Rolo ištraukti lašiniai pakelia nuotaiką.  Kol pervaromos mašinos, mes pasiliekame kempinge. Palapinių statymas toks juokingas – visi laikome, kol prisegame, o jau pastatytasias vėjas visiškai ploja prie žemės. Kempinge yra geoterminis ežerėlis, nors atrodo pakankamai šiltas, bet reikia labai didelio noro ten lysti ir stiprios valios išsirengti. Randame vienintelė užuovėją prie trobelės, va čia ir gyvensime, nusprendžiame. Ir čia mums pirmą kartą šioje kelionėje pasiseka (sėkmių bus dar daug daug..) – išlenda saulė. Ir staiga pavirstame tarsi į šaltakraujus gyvūnus – kai saulė pasislepia, sustingstame, o jai pasirodžius suklegame, juokaujame ir staiga sušildyti bet kaip sugriuvę užmiegame...Svarbu išlaikyti kurį laiką šias vienintelias geras šiltas pozicijas kempinge. Po kurio laiko nusprendžiame, kad jau gana, ir išeiname pasivaikščioti. Tai ką matome aplink galima apibūdinti vienu žodžiu - spalvos, visa įmanoma paletė. Kartais atrodo tarsi mainosi prieš akis. Pakilus taku pamatome pirmus iš žemės angų kylančius sieruotų garų debesis, pripuolame, grožimės aplinkinėmis spalvomis. Pagalvoju, kad čia turbūt galima rasti visą Mendelejevo lentelę (profesinė liga )...Padarom smagų žiedinį treką aplink kempingą – juo einant vėjas beveik neužpučia ir šiaip gera eiti. Pagaliau sulaukiame  išvykusiųjų, tada vakarinė košė, jie apibėga mūsų nueitą treką ir lekia mirkti į šiltus vandenis, o aš lendu į miegmaišį. Labai ilga diena buvo ir .. vis dar diena.
2015-08-20 Išeinam į treką. Kontrastų diena.
Ryte, kaip paprastai pažadina degiklio garsas – bus greit kava/arbata. Nors turėjom šią dieną vaikščioti aplink, bet viską jau vakar pamatėme... be to norisi iš šios vėjų pagairės pabėgti, todėl išeiname į mūsų pagrindinį žygį. Naktį lijo lietus, o dabar oras neblogas ir stingdančio vėjo nebėra (vėl pasisekė). Pirmas etapas - 12 km iki kažkokios trobelės, eiti nesunku ir gera, galėčiau taip eiti ir eiti. Ir grožėtis vaizdais, o jų tiek daug, kad net sunku patikėti, kad čia realūs dalykai. Spalvos, formos, kontrastai. Žiemiškai šaltos upės ir greta karšti šaltiniai. Spalvoti, karšti, dumblėti ežerai ir sniegas. Tarsi amžino sniego laukai, bet po jais šniokščia tunelius prasigraužusios upės. Kalvos kelia minkštumo įspūdi ir atrodo tarsi būtų konditeriniai kepiniai. Kažką jos man primena. Štai ką - vaikystėje skaitytus palyginimus iš pasakų – „pieno upės, kisieliaus krantai“. Tada įsivaizdavau, kad kisieliaus krantai turėtų būti labai spalvoti kažkodėl. Aplinkiniai vaizdai geriausiai atitinka tokį mano vaikystės vaizdinį... O gal tada jau vaizduotėje buvo Islandija?  Einame takeliais kalvų viršūnėmis, gal 15 min sninga (vienintelį kartą), po to mus pasitinka storiausi sniego sluoksniai ir zigzagais besiraitantis kelias per jį tarsi iki pat dangaus. Toliau beveik vien tik sniegas, tikrai nesitikėjau jo šitiek. Jau išėjus į žygį pagalvojau, kad sniego gana daug, o mes tik pradedame kilti į viršų. Jis  gana minkštas, slidinėjame, nelengva eiti, vienas žingsnis į priekį – pusę atgal. Pakelės trobelėje-kempinge, kur paruoštos sniege duobės palapinėms statyti -  atokvėpis ir vėl kelionė sniegu...Atrodo, kad sniegas susijungia su dangumi. Bet iki dangaus nelipame. Sniegas staiga pasibaigia sniego tuneliais (panašiame kitą rytą teks virti pusryčius). Kaip gi jais nepakeliausi. Patenkame į visiškai kitą pasaulį – prasiskverbusi saulės šviesa dalį sniego nudažo mėlyna, ledine spalva, o dugnu teka upelis, nuskalavęs uolienas iki raudonos spalvos. Baltos, mėlynos ir raudonos kontrastas. Išėjus iš tunelių pasitinka garus bespjaudančios žemės angos. Tikras pragaras galvoju, pragaras, iškilęs prie žemės paviršiaus. Žiūrint iš tolo, garai iš tokių angų kyla į viršų ir susilieja su debesimis. O gal čia yra Islandijos „debesų gamykla“? Galima suprasti, kodėl šioje šalyje dažnai apsiniaukę ir lyja – nes debesys „gaminami“ vietoje. Gaila tik, kad karšti garai nevirsta šilto lietaus debesimis... Persivertus per kalną, tolumoje pamatome didžiulį ežerą. O horizonte - kalnai, juodai žalios tokiais žaisliniais sniego lopais padengtos kalvos, o dar virš jų - ledynas. Nusileidus Rolandas nusprendžia rengti stovyklavietę prie upės, ant samanų. Idėja tokia gera, kad dar kelios grupelės apsinakvoja netoliese. Klausiame Rolo:  „Ar parašei, kad mums viskas gerai, oras labai geras? Taip, - jis sako, - Dievai mums pavydi“. Ir beveik tą pačią minutę pradeda lyti, nors Dievai dar leidžia gana sausiems suvaldyti košę, o tada pradeda pilti kaip reikiant. Tikiuosi per naktį Dievų pavydas ar pyktis atlėgs. Vis tiktai per naktį užpylė pusę palapinių...
2015-08-21. Upių ir pelenų laukų diena.
Ryte dar purškia, nors dangus beveik giedras – tai stiprokas vėjas atneša lietų iš už kalno užkliuvusių lietaus debesų. Ugnį galima užkurti tik upės išgraužtame sniego tunelyje, į kurį visi ir sutupiame, tik Raimis turi tokią sulankstomą „kišeninę“ kėdutę. Kažkas mesteli labai tinkamą palyginimą – „kaip bomžai kanalizacijos vamzdyje“. Bet čia užuovėja, gera, kūrenasi lauželis. Toliau mūsų kelias veda pro kempingą į kalvą, o ten atsiveria vaizdai į tolumoje žaliuojančias kalvas. „Kaip Naujojoje Zelandijoje, - sako Rolas, - tik avių mažiau.“ Brendame per geliančias upes, vėl sniegas ir vėliau ilgai einame pelenų laukais. Atsitraukusios nuo kelio stūgso pavienės, gana taisyklingos žaliom samanom apaugusios kalvos. Mūsų tempas gana didelis. Jurgita išeina anksčiau, sako, „aš eisiu lėtai“ ir tada įsibėgėja taip, kad pavyt negali. Oras vėl geras – saulė pro debesis. Per visą kelionę pastebėjome, kad nepaisant nakties gąsdinimų lietumis ar vėjais, oras pagerėja apie 10 val ryto. Va, reiktų tada ir keltis... Bet čia mums vėl sekasi, nes lyja tik naktį. Šiandien ėjome kaip paprastai ~20 km. Įsikūrus nakčiai nuostabiai gražioje vietoje, prisistato pro šalį ėjęs vietinis (greičiausiai) keliautojas. Sako, kad čia negalima statyti palapinių ir turime eiti į kempingą. Na, ką gi - saugo jis savo gamtą, suprantama. Mes jam teisinamės, kad mes nepaliksime jokių šiukšlių, viskas su pagarba gamtai ir šiaip juk galima statyti palapines bet kur. Pateikęs draugišką patarimą eiti į kempingą, nueina, bet kadangi į mus labai žiūri ir visi kiti praeinantys, tai susirenkame palapines – per anksti įsirengėme. Po kelių valandų jau niekas neis pro šalį... O vieta ypatinga – samanota dauba prie upės, aplink gėlių kilimas – plukės, čiobreliai, dobiliukai, kažkokios uogos ir orchidėjos, nors neišvaizdžios, bet atpažįstamos. Viskas taip miniatiūriška – maži ryškūs lapeliai, žiedeliai, gal kuklinasi gamta prieš kalnus. Tolumoje viršūnę iškišęs ledu dengtas Eyjafjallajökull ugnikalnis, tas pats, kur gąsdino visą Europą 2010-aisiais. Žinoma, palapinės duris atsuksime į jį, dėl vaizdų.
2015-08-22. Kanjonų ir erdvių diena.
Tenka išeiti anksti ir neilgai trukus prasideda nerealūs upės kanjono vaizdai. Mes einame gilaus kanjono viršūnėmis, o jo stačios sienos apaugusios žalia samana, atrodo tarsi būtų išpjautos iš kempinės. Keistas įspūdis, kai matai paukščius skraidančius žemiau, nei esi tu – kanjono šlaituose daugybė jų perimviečių. Visi aikčiojame, grožimės, ceksi fotoaparatai. Sakau, jei jau reiktų mirti, tai tada tokioje vietoje. Kanjonai vis nesibaigia, o tolumoje kaip paprastai ~10 val Dievai praskirsto debesis ir visu grožiu pamatome ugnikalnį, kalnų grandinę ir ledyną. Jovita ir Rolas sako, kad dar niekad nematė tiek daug visko viename treke. Einame iš pradžių per žemų islandiškų berželių miškelius, ūgiu sulig keliais. Dar viena brendama upė ir patenkame jau į „beveik mišką“ taip, kaip mes jį suprantame. Sako, čia bus grybų, reikia vykdyt maisto programą – pakeliui beeidami randame gal 5-6, bet kvapui suteikti užteks. Šiemet ne grybų metai, o sniego.... Mus nuolat lydi snieguoto vulkano Eyjafjallajökull vaizdas, nes mūsų kelias eis tarp jo ir Myrdalsjökull ledyno, kuris dengia dar vieną, Katla ugnikalnį. Čia pat ir kempingas prie upės, kaip ir šios dienos žygio pabaiga. Čia jau galima privažiuoti mašinomis, žmonių daug, įvairiausių visureigių daug, - ne, čia nenakvosime, - be to dar anksti, tad einame toliau. Vėl kilimas iki mūsų aukščiausios perėjos (1093 m.) ir vulkaniniai kalnai bei erdvės mus lydi toliau...“Kaip Madeiroje, tik su sniegu“, Liutauro įspūdis. Atrodo tarsi atvykus čia, galima pamatyti ir daugybę kitų šalių. Bet ne, visur ir kitaip, ir panašiai, žiūrint ką nori pamatyti. O ne tiek svarbu panašu ar skiriasi, kiek vidinė savijauta beeinant. Eini meditaciniu ritmu, apie nieką negalvoji ir grožiesi. Norėtųsi grožėtis daugiau, bet dažnai reik po kojom žiūrėti. Ypač beeinant siauru akmenuotu keliuku su skardžiais aplink. Išbandė mus ši vieta, bet sėkmingai viskas... Dar truputis kilimo ir stojame prie sniego zonos. Dievai nusprendė, kad jau pakankamai mus šiandien išbandė ir suteikė nuostabų vakarą nuostabioje vietoje. Tylus vakaras be vėjo, saulės šiluma (vėl sekasi), o tolumoje matosi vandenynas. Kitoje kalvos pusėje - gilus slėnis su nuo ledyno tekančiomis upėmis. Tokia vieta – tai dovana šiam vakarui. Visi sėdime ant skardžių, lydime saulę ir džiaugiamės ramybe. Tik sulindus į palapines mus su Inga ima juoko priepuoliai. Nuo šios dienos jie ims kiekvieną vakarą... Taip juokiamės, kad Rolandas liepia poterius kalbėti ir miegoti. Inga čia pat sukuria maldą: „Rolai mūsų, kuris esi kitoje palapinėje, kasdienės mūsų košės duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų paslydimus, kaip ir mes atleidžiame tau tavo rūkymus ir neleisk mums sušlapti ir gelbėk mus nuo vėjo.Labanakt.“ Žinoma, po to dar ilgai ima juokas... Tyli, šilta naktis ir tik keli lašai lietaus.
2015-07-23. Sniego ir krioklių diena.
Nuostabus ramus rytas. Lipame link mūsų perėjos. Prieš amžino sniego zoną dar nuostabiai pasivaikštome plokščiakalniu, besigėrėdami vaizdais, fotografuodami, pozuodami. O man taip norisi prisėsti ant minkštomis samanomis apaugusio skardžio krašto ir pamataruoti kojomis. Ir grožėtis, norisi taip prisigerti šių vaizdų grožio, kol jie pilnai užpildys mažiausią kertelę, kad būtų visada kartu. Ir taip gaila tokiais momentais, kad žmogeliui atimta galimybė skraidyti savais sparnais, taigi belieka tik mintimis... O toliau - vėl sniegas, sniegas, daug kelio sniegu. Atrodo gana storas ir stabilus, bet beeinant matome  plyšius, o apačioje teka upės ir styro lavos gabalai. Tolumoje ledynas, keistai taip atrodo, tarsi būtų kalnai užkloti kokiu storu ir šiltu, baltu kilimu. Kai kur kilimas virsta kriokliais. Lina traukia įduotą siurprizą: guminukai - neblogai, tirpi kava – šį kart labai vilioja, nors kavai aš abejinga, dar keistas toks daiktas - bus rytiniam miegalių žadinimui .  Čia man, nes keltis anksti rytais nesinori, juk atostogos... Sniego kelias veda prie trobelės - puiki vieta siurprizinės kavos gėrimui. Ir vėl toliau per sniegą... Bet staiga jis baigiasi, virsdamas upėmis bei kriokliais. Saulė plieskia, galima sakyti karšta ir kriokliai mus pasitinka vienas po kito – siauri tarsi srovelės, platesni, vandeningi, po vieną, po du ar tris, vieni padabinti keliomis vaivorykštėmis, kiti apsupti paukščių lizdais. Jovita sako, kad jau galvojo viską šiame žygyje pamatė, bet vis dar yra kas nustebina. Tiesa tikra. Nebetoli ir mūsų treko pabaiga – Skogafoss krioklys. ~60-70 m aukščio vandens siena, aplink žali šlaitai su besiganančiomis avimis ir kempingas krioklio papėdėje. Traukiu savo siurprizą treko pabaigai apšlakstyti. Nepaprastai gražios kelios dienos buvo, gaila, kad baigėsi, bet toliau – šiltas dušas, vakarienė su vynu, dar alus, ir nakvynė. Ryt prasidės turas po salą ir dar daug visko mūsų laukia, nors tikrai atrodo, ar įmanoma dar daugiau pamatyti, kai jau tiek visko pamatėme...
2015-07-24 Truptis ramaus ryto, kol atkeliaus mašinos.
Eisim ragauti vietinių gėrybių – pasirinkimas kempingo kavinėje visai neblogas, bet pasirenkame „Local burger“ su fri bulvytėmis. Beveik prabanga, sprendžiant pagal kainą. Šiandien išvyksime link Skaftafell parko, kur galima bus grožėtis aukš
iausia Islandijos viršukalne ir link „ Aisbergų ežero“. Pakeliui lankome Juodąjį paplūdimį. O čia pasitinka idiliška ramybė – juodas smėlis, pilkai juodos bazalto stulpų uolos ir ramus vandenynas be mažiausios bangelės. Tolumoje vandenyne styro pavienės keistų formų uolos, ir kiekviena iš jų turi savo legendą, kurią islandai būtinai parašo specialiai turistams skirtuose informaciniuose stenduose.  Tylą drumsčia daugybė paukščių balsų. O netoliese matome fotografų sambūrį – matyt ten pufinai, endeminė paukščių rūšis. Tai toks keistas juokingas 30 cm dydžio paukštukas, tarsi papūgos ir pingvino hibridas, bet geras skrajoklis ir naras. Neria iki 60 m ir skrenda 80 km/val. greičiu. Nebūtinai juos pavyks pamatyti atkeliavus čia, bet mums ir vėl pasisekė, kad jų šiuo metu čia peri daugybė. Stebime juos saugančius lizdus, kraipančius papūgiškai galvą, tyrinėjančius aplinką bei mus ir staiga purptelėjusius skristi link jūros. Važiuojame link dar poros paplūdimių su olas formuojančiais bazaltiniais stulpais iš populiarių Islandijos kelionių vadovų – vėl idiliški vandenyno ir pakrančių uolų vaizdai su daugybe paukščių. Stovyklavietės paieškoms keliaujame per neaprėpiamus žydinčių lubinų laukus tiesiai į lietų. Debesys kabo taip žemai, atrodo galėtum pasiekti. Lyja, bet mums nerūpi, nes mes važiuojame (mums gi lyja tik tada kai važiuojame), o kempinge tik truputį jau purškia. Kaip priklauso pagal formatą.  Itin skani vakarinė grikių košė su cukinijomis  ir ...miegas su priešmiegine juoko mankšta.
2015-07-25. Ledo diena.
 Naktį lyja. Ryte lyja. Keltis prieš 7 val visiškai nesinori, nes vakare dar norėjosi ilgai juoktis. Bet kadangi atvažiavome vaikščioti, tai išeiname toliau išbandyti laimės – o gal debesys išsisklaidys ir pamatysime ledynus bei aukščiausią viršūnę. Deja. Bet pamatome nuostabiai gražų kriokliuką, krentantį per juodus bazaltinius stulpus, ne veltui jo pavadinimas „Juodasis krioklys“, kaip sako turima knygelė. Ką gi, pasivaikščiojome per lietų, tada dar nežinojome, kad tai bus vienintelės kelios lietingos valandos per visa kelionę. Išvykstame link „Aisbergų ežero“. Prieš kelionę negooglinau pažiūrėti, kaip ši vieta atrodo, todėl bevažiuojant pasirodžius mėlyno ledo kalnams už kalvelės, norėjosi sušukti -„čia tai bent“.  Ledai ne balti, kaip galima būtų įsivaizduoti, bet mėlynai, baltai, juodai sluoksniuoti. Visus šiuos ledkalnius plaukiančius į vandenyną formuoja tirpstantis ledynas. Dažnas nepriklausomai nuo dydžio atrodo tarsi plaukiančio paukščio snapo, galvos ir kaklo formos. Du ruoniai sukiojasi aplink ir pozuoja nuotraukoms tarsi būtų čia specialiai įleisti ir maitinami. Tarp ledkalnių plaukioja ir daugybė amfibijų, plukdančių visus norinčiuosius. Matyt, kad pavojinga, nes pora zodiakų saugo, zuja aplink. Labai greit pamatome kodėl –bestebint vieną didžiulį ledkalnį nuo jo atskyla gabalas ir pats ledkalnis praranda buvusią pusiausvyra, verčiasi, iškeldamas po vandeniu buvusią dalį. Nors neapsakomai šalta čia, bet norisi prieiti prie pat ledyno, gaminančio tokius nuostabius ledo kalnus. Nemėgstu ledo ir sniego, vanduo mano stichija. Bet ledas juk irgi vanduo, gal todėl jis kažkaip keistai mane traukia. Ledkalniai atrodo tokie masyvūs, galingi, bet gali čia pat subirti į gabalėlius. Trapus grožis. Lig šiol man dar neteko jų matyti, todėl įspūdis didžiulis, kažkoks net entuziazmas ima stebint tokį gamtos stebuklą. Norisi prieiti prie pat ledyno ir jį paliesti, su Inga pabėgėjame, nes taip ir greičiau, ir šilčiau. Kiti mūsų pavyzdžiu neužsikrečia. Bet ledynas dar labai toli, todėl tenka grįžti, nes visi mūsų laukia. Kelyje atgal pasiseka - randame dar vieną ledkalnių ežerą. Vanduo čia tamsiai rudas, todėl kontrastas su baltai-mėlynais ledkalniais dar didesnis. Ir ledynas čia pat. Virš jo staiga pro debesis prasišviečia saulė sukurdama tokį vaizdą, kad neįmanoma to įspūdžio papasakoti, o viso grožio užfiksuoti fotoobjektyvais. Nors visi bandome. Aš nors telefono kamera, nes senieji įpročiai nugali.  Šiaip džiaugiuosi, kad neėmiau fotoaparato, tai būčiau kaip kai kurie mūsų fotografai nuolat į viską žiūrėjusi pro vaizdą apribojančią kamerą. Ir galvoti, kaip gaila, kad dar to ir ano nenufotografavau... nes visko nufotografuoti čia neįmanoma. Oras kaip visada pagerėja ir todėl dar užsukame apžiūrėti pora ledokričių Skaftafell nac. parke, kur šiąnakt ir nakvojome. Šalia didžiausias islandijos ledynas – Vatnajokull. Gaila, kad nelabai galima prie jų prieiti... Ką gi... ledo gana, dabar reiktų geizerių, karštų versmių ir šaltinių. Vėl ilgai važiuojame per neaprėpiamus lubinų laukus, kur bepažvelgsi –vien žydintys lubinai, tarsi būtų specialiai auginami. Vėl galvoju apie tai, kad po mažai čia nieko nėra, jei jau kažką matome, tai visko daug.  O nepamenamo pavadinimo geoterminis parkas jau netoliese. Viskas aplink garuoja, verda, šnypščia, arkliai šildosi prie garuojančių upių. Nakvynė bus šalia spa baseinėlių, su šiltomis upėmis ir kriokliukais – ar gali būti kas geriau šį vakarą?  Kaip gi atsilaikysi į juos nepasinėrus. Šiandien kelionės mediumas, droviam lietuviui kaip ir pats laikas susipažinti. Kai kas tik šiandien sužino visų vardus, tada renkame jauniausią ir vyriausią kelionės draugą. Pasirodo didžioji dauguma beveik vienmečiai, bet amžių dažnai sunku atspėti. Veiduose įsirėžia patirtis, įspūdžiai, emocijos...
2015-07-26
Nepaprastai gerai čia miegasi, ryte nepažadina nei sieros kvapai, nei kavos šauksmai, nei puodo garsai. Kam gi keltis? Ai, gi eisime maudytis į pragarą, būsime pragaro turistai. Šiandien Karštų versmių ir Urvų diena. Tik išėjus randame daug (vėl daug, ne mažai) karšto (+60oC) vandens duobių, skaidru, kunkuliuoja, šnypščia, verda. Sieros garų nėra, tik daug karšto vandens ir dumblo. Einame link karštų upių, kur žada maudyklas, įrengtas netgi su persirengimo būdelėmis. Neilgas pilnas spalvų trekas ir pasimerkiame į karštą vandenį. Upėje siūbuoja dumblių kasos ir mes 4 merginos jaučiamės kaip laumės, esančios visiškoje santarvėje su gamta. Gaila, kad mūsų šią santarvę sutrikdo greta įsitaisiusių pora vokiečių turistų... Vėliau bėgame link mašinų, gauname kažkodėl man dieviškai skanius pietus (batonas su tuno konservais) ir lekiame link lavos urvų. Lendame į turistų maršrutuose nepažymėtą Langdaluri lavos urvą. Jis atrodo tarsi lavos gabalų privirtęs vamzdis, bet toliau prieiname keistus stalagmitus – miniatiūriniai, tarsi skulptūros, suvarvintos nuo juodos žvakės. Surastas urvo planas sako, kad urvas tyrinėtas  2007 m. , ir tai yra 1000 m ilgio urvas su dviem atsišakojimais, atsivėręs, kai įlūžo paviršinė lavos danga. Greičiausiai visas šis lavos laukas pilnas dar neištyrinėtų urvų... Kitą kartą...Lekiam keistis mašinos, nes turėjome labai įdomią situaciją – mūsų pirmoji važiavusi mašina pasirodė esanti su nedegančiais stopais, o antroji – beveik be stabdžių. Nors viskas baigėsi laimingai, bet daugiau taip nenorime. Mašina pakeista, ir dar lekiame link Islandijos „Aukso žiedo“ ir pirmo jo taško - istorinio ir geologinio Islandijos lopšio Pingvellir. Tai šventa islandams vieta, nes čia pirmą kartą susibūrė (~900 m) seniausias dar veikiantis parlamentas – Altingas. O geologams ši vieta taip pat „šventa“, nes tai Amerikos ir Eurazijos plokščių lūžio vieta. Šis lūžis - tai keletas akmeninių sienų, kurios juda priešingomis kryptimis 3 mm per metus greičiu, o slėnis tarp šių sienų smenga gilyn. Čia pilna lūžių ir plyšių, kuriuos tarsi galima būtų suspausti atgal pagal lūžio liniją ir jie susidėliotų kaip vaikiška dėlionė. Požeminiai vandenys, tekantys iš Langjokull ledyno užpildo plyšius ir formuoja Pingvellir ežerą. Šis gilus, skaidrus ir unikalus savo flora ir fauna ežeras, žinoma, irgi pilnas plyšių, nes jo max gylis 114 m. Ši vieta taip pat „šventa“ ir narams, nes čia yra į pasaulio nardymo vietų top 10 įeinanti vieta – Silfra lūžis. Silfra - tai gilus tektoninis plyšys, užpiltas požeminiais vandenimis - skaidrus, uolėtas (skaidrumas rašo gali siekti 100 m) ir beprotiškai šaltas (2-3 oC). Nors tai skamba ir keistai, bet skirtumas tarp 3 ir 4oC labai jaučiasi, teko patirti. O čia dar 1oC mažiau. Šalia visas nardymo servisas. Et...kad taip būtų pora valandų man skirtų...
Na, bent jau pasigrožiu vaizdais gilyn nuo paviršiaus. Norėčiau čia dar atvažiuoti. O toliau ieškome stovyklavietės. Pasirinkimas nedidelis, nes ežero krantai visur privatūs, kitur nac. parkas, todėl tenka apsistosi beveik prie kelio ganykloje. Saulė šviečia, vėjo nėra ir todėl pilna mašalų – šie nekanda, bet įkyriai lenda visur. Kai kurie mūsiškiai stoiškai kenčia, kiti pavydžiai žiūri į Rolo moskitų tinklelį, bet kas iš to tinklelio, jei valgant jį reik pakelt ir tada į burną sulenda visas tuntas mašalų kartu su koše. Noris slėptis palapinėse. Šiąnakt buvo šalčiausia naktis, radau net šerkšną ant palapinės, bet nei jis, nei mašalai neišgąsdino  Linos ir Raimio, kurie nusprendė nakvoti lauke. Nors ryte sakė, kad buvo nešalta, bet mes nepatikėjome...
2015-07-27. Aukso žiedas ir kai kas ypatingo.
 Vis išsukame iš visur plačiai aprašyto Aukso žiedo maršruto, ir man tai patinka. Man patinka, kad planuojame, kur važiuosim kiekvieną dieną. Nors pagrindinis planas aiškus, bet tiesiog skaitome knygas ir planuojame kur dar užsukti. Šį kart prie Kerid vulkaninio ežerėlio. Ramus nuostabaus grožio ežerėlis vulkano krateryje, jame netgi žuvys gyvena. Skaitau, kad užsipildęs gruntiniais vandenimis ir laikomas gruntinio vandens lygio indikatoriumi. Tada link garsenybės – geizerių. Čia yra antras pagal dydį pasaulyje, davęs vardą visiems, Geizir (70-80 m), nors jau beveik neveikiantis, ir aktyvusis Strokkur – 4 pagal dydį pasaulyje (25-35m).  Tiesiog ima azartas belaukian jo dar vieno ir dar vieno išsiveržimo. Stebime, kaip burbuliuoja, maišosi, tada senka, tvinksta ir sprogsta. Kiekvieną kartą kitokiu stiprumu. Ir suteka atgal į atsivėrusią duobę. Toliau mūsų laukia Gulfoss krioklys  – knygelės rašo, kad jis laukiniškumu ir jėga pralenkia Niagarą. Prie jo atsikvepiame prigulę žolėje. Štai ir visas Aukso žiedas, labai jau pilnas turistų. Geriau į mažiau lankomas, bet tikrai ne mažiau įdomias vietas. Tad judame link Vakarų Islandijos regiono ir dar vieno ekspromtu suplanuoto treko – apie aukščiausią Islandijos krioklį Glymur (180 m.). Takelis vingiuoja pro olą ir tada stačiais šlaitais aukštyn aukštyn, kur krioklys atsiveria visu grožiu. Neplatus, pasidalinęs į kelias sroves, krentantis nuo stačių sienų į tarpeklį. Galvoju, kad tokio gilaus tarpeklio dar nematėme. Dar viena vieta, kur stebina. Vis dar stebina.  Nedidelėje aikštelėje randu vienišą keliautoją-dailininką, matyt įkvėptą krioklio ir jį bepiešiantį. „Did you follow down?“, klausia.“No, I didn‘t... not yet“, atsakau ir nesuprantu. Pasirodo nuo mano praplyšusios lūpos teka kraujo srovelė, kaip tas krioklys.  Gaunu nosinę, trumpai pasigrožiu piešiniu ir vėl aukštyn, tada per geliančią upę basomis ir - žemyn per visus įmanomus Islandijos augalijos lygius: samanas, gelėtas pievas, mažaūgių ir visai didelių beržų ar tuopų miškelius, spygliuočių brūzgynus, vėl pievas. Maršrutą įveikėm labai greit, per 2 val. 21 min, tad galvoju dar pakartočiau. Važiuojame pro fjordus, tokia ramybė juose, bangelių nėra. Kairėje pusėje lyja, dešinėje šviečia saulė, todėl mus lydi vaivorykštė. Randame stovyklavietę, šį kart su dideliu privalumu - be mašalų. Kažkaip pas daugelį jau nuotaikos apie namus, ar bent jau apie civilizaciją ir netgi diskoteką. Išgėrus arbatos su aukso šaknimi vartojame tradicinę vakarinę juoko dozę su Inga ir mingam...
2015-07-28. Vakarų Islandijos puošmena – Snaefellsjokull ugnikalnis ir ledynas.
 
Kažkaip dažnai sustojame prie supermarketų. Einamiausia prekė mūsų mašinoje – kukurūziniai čipsai ir keista vietinė gira, o kitoje – anyžiniai guminukai. Važiuojame link vakarinio pusiasalio paties galo – ten stūkso taisyklingos formos akinamai baltas, nes sniegą apšviečia saulė, vulkanas tuo neištariamu pavadinimu. Rolas su Liutauru dėlioja maršrutą link viršūnės, mes su Birute skaitome kas parašyta – ledynas, plyšiai, ledkirčiai...mes gi nieko neturime. Rolas sako einam, jei bus pavojinga, grįšime. Taigi išeiname. Kalnas 1445 m aukščio, mes pradedame nuo 560 m. Sniegas gana kietas, o oras nuostabus tokiam lipimui – saulė pro debesis, jokio vėjo. Visi vorele neskubėdami kopia kiekvienas savo sniego taku. Aplink atsiveria vandenyno vaizdai. Kur viršūnė neaisku, bet matome viršuje tokią stačią uolą. Pasirodo tai ji. Ir padengta labai keistos formos suledėjusiu sniegu , kurios atrodo tarsi sniego plunksnos. Štai sakau, čia jau matyt dangus su angelų sparnais. Ledo adatos aštrios, pjauna, lūžta, bet šie angelai vistiek mus saugo. Ne visi įlipame, bet tikrai vertėjo. Bendrą vaizdą nuo viršaus ir laukinės nepaliestos gamtos įspūdį sugadina atlėkęs sniegomobilis pilnas turistų, kurie aisku čiuožinėja sėdomis kaip vaikai aplink. O kelias žemyn labai linksmas. Slidu, todėl nusprendžiame supaprastinti ir pagreitinti – kas čiuožia ant pašiknių, kas be jų, o mes su Inga nusprendžiame bėgti žemyn. Sniegas ir kalnas mūsų bendrininkai, kai bėgi ne taip slysti, neklimsti, o šlaitas suteikia pagreitį. Ir kažkaip juokinga – krūva bepročių bėga nuo, kaip rašo, amžinu ledynu padengto kalno. Plyšių matėme, bet ne mūsų kelyje. Parbėgus mašinose laukia gira ir čipsai ir dar užsukame į „Singing cave“. Rolas groja armonikėle dievams padėką už visas lydėjusias sėkmes ir už kažką, ką jis tik vienas žino... Mūsų įveiktas vulkanas iš kitos pusės visiškai be sniego, visas tarsi raukšlėtas su nutekėjusiais lavos liežuviais. Nekeista, kad šis kalnas pasirodo įkvėpė Žiulį Verną parašyti romaną apie kelionę į Žemės centrą. Iš ties jis gražus. Trečias surastas kempingas prabangus – šiltas vanduo nemokamas, nuosavas stalas, oras šiltas ir vandenyno pakrantė čia pat. Šį kart pilna jūržolių ir didžiulių medūzų.
2015-07-29. Šiandien keliaujame vandenyno pakrantėmis.
 Skardžiai, vandens išgraužtos olos, arkos, bazalto stulpai ir daugybė perinčių paukščių. Atoslūgis atidengia siūbuojančius dumblius visai paviršiuje. Tada keletas žvejų miesteliu prie fjordų pakrančių. Iš čia laivai plukdo į Vakarų Fjordus – tai dar viena  ir labiausiai necivilizuota Islandijos dalis. Gaila, kad mums per tolima. Mums dar liko dvi dienos, reik kažką sugalvoti. Važiuosime žemyn į Reikjanes pusiasalį. Pakeliui apsinakvojame prie upės, atrodančios kaip Nemunas, visi sutinka. O gal tai jau namų ilgesys taip kalba? Ir vėl šalia, bet ne ant mūsų lyja, ir šviečia saulė, todėl vakarienę valgome po vaivorykšte...
2015-07-30.
Rytas nesvetingas, vėjas, jausmas tarsi būtų 0oC. Pakeliui pabendraujame su draugiškais islandiškais arkliais, aplankom Hraunfossar ir Barnafoss krioklius, kiekvieną su savo tragiška legenda. Pirmasis ypatingas tuo kad ne jį kuria upė, o jis maitina Hvita upę – požeminis ledynų tirpsmo vanduo čia išsiveržia į žemės paviršių ir krenta į upę. Dar aplankome akmenuotoje, ir vėjuotoje lavos dykumoje keletą urvų, išsiraizgiusių po lauką tarsi vamzdynų. Vėjas šių vietų karalius. Nors vieta verta fotografo pastangų – lavos luitai apaugę pilkomis samanomis, kurios tarsi atspindi blyškią saulės šviesą pro debesis. Horizonte vienišas snieguotas kalnas. Jau kelintą kartą pastebiu, kad saulės šviesa pro debesis labai skaisti. O gal tiesiog saulė čia labiau džiugina. Po keletos spalvotai uolėtų ežero pakrančių betrūksta tik dar vienos geoterminės zonos. Seltun geoterminė zona – tai ką sukūrė ugnis,vanduo, oras ir žemė. Staiga pradeda lyti , bet nesinori bėgti iš čia – taigi pirmą kartą sušlampame, bet tik kai kurie. Saulė vėl labai greit išlenda, ir pasivaikščiojus važiuojame link Blue Lagoon, nors pažiūrėti kaip ji atrodo. O atrodo mano nuomone ne kaip -  nedidelis žydras garuojantis telkinys pilnas žmonių, kažkodėl kelia sriubos įspūdį. Apeiname aplink  laisvai prieinamas kitas „žydrąsias lagūnas“ (jų čia daug, bet ne visos šiltos) tokiu kaip juokėmės – „vamzdynų ir asfalto treku“. Dalis ryt eis ilsėtis į Blue Lagoon, o šiai nakčiai randame puikią vietą prie necivilizuoto žydro ežero su viduryje plūduriuojančiomis 3 gulbėmis, tarsi pririštomis ten, aplink žaliuojančiais „islandiskos medvilnės“ laukais ir besiganančiais arkliais.  O arbata iš ežero vandens turi mineralų prieskonį. Vadinasi pavartojome ir šio regiono garsiųjų mineralų.
2015-07-31. Ramybės pusdienis vandenyno pakrantėje, kol kiti maudosi Blue Lagoon.
 Čia ramios bangos, atsipalaidavimas, jūros kvapas. Į šią vietą lengvai nepateksi, todėl vėl randame niekieno netrukdomas pufinų poreles. Bandau prisigerti tos ramybės ir vandenyno kvapo. Kad prisiminčiau ilgai. Kas maudosi, o kas kaip vaikai žaidžia surastu plūduru, jau viskas padaryta šioje kelionėje, tad galima atsipalaiduoti... Nors dar keliaujame į toliausią Reykjanes pusiasalio tašką. Tai vėl paukščių ir vėjų karalystė - šis mus pasitinka tokiu stiprumu, kad verčia nuo uolų. Sugulame ant skardžio krašto stebėti bangų mūšos ir paukščių. Aš dar pamakaluoju kojomis nuo šio vakarinio pasaulio krašto. Kelyje atgal sustojame kažkokioje pažymėtoje vietoje – pasirodo čia Šiaurės Amerikos ir Eurazijos tektoninių plokščių susidūrimo vieta – gali pereiti tiltą ir pateksi į Ameriką. Viskas. Liūdesys, nes baigiasi šie geri dalykai. Mūsų Blue Lagoon išsimaudėliai laimingi. Mes irgi. Ir įsikuriame kempinge Reikjaviko centre. Reikjaviko centras man patiko, primena tokį ramų žvejų kaimelį, nors radome ir visai senų pastatų, 19 a. pabaigos. Vakare sėdime ant grindų kempingo valgykloje, kas geria alų, kas varto nuotraukų albumą, o mums su Inga šiandien vietoj juoko mankštos kažkodėl norisi dainuoti. Sudainuojame „Purpurinį vakarą“. Kai visi nueina miegot mes negalime nedainuoti, todėl dar sutraukiame tyliai keletą dainų prausykloje, nes ten šilta ir niekas nemiega... Sutariam, kad dar rytoj dainuosim....O rytoj jau skrendame namo.
Apibendrinant kelionę, mums sekėsi tiesiog nerealiai, taip turbūt iš viso Islandijoje nebūna. Tik vienas silpnai lietingas trekas, tik viena tikrai šalta diena (pati pirmoji, arba vėliau tiesiog pripratome), tik 15 min krentančio sniego, tik viena nerimta žaizda, tik viena beveik avarija, tik vienas šerkšnu dengtas rytas, tik vienas vakaras su būriais muselių, trys nušašusios lūpos, jokių peršalimų, ligų ir suvartotas beveik rekordinis kiekis cukraus. Nes juk šalta. Man asmeniškai dar suvartotas rekordinis kiekis čipsų, jų tiek niekada nevalgiau. Štai tik tiek nelabai sėkmių, o apie gerus dalykus yra šis visas ilgas dienoraštis......nes juk buvo „atostogoooos“ .  Kaip Liutauras būtinai sakydavo išlindus saulei.
O skrendant atgal sužinojome, kad tokios šaltos vasaros čia nebuvo jau 30 metų ir prieš dvi savaites iki mums atvykstant dar snigo... Ačiū visiems ir kiekvienam asmeniškai už daugybę mielų smulkmenų ir kitų dalykų, kurių jau nebevardinsiu šiame grynai asmeninių įspūdžių dienoraštyje.

Edita



Komentarų (20)
1. 2015-07-19 11:29
 
Pervarinėjam mašinas.Vėsoka, nelyja, stiprus vėjas. Viskas gerai.
 
rolas
2. 2015-07-19 14:28
 
sėkmės, pratinkitės prie lietaus :)
 
Linas
3. 2015-07-20 14:29
 
Vėjas yra, užtat moškių nėra :) Sėkmės
 
Ana
4. 2015-07-20 19:42
 
Išėjom į maršrutą. Viena gražiausiu mano gyvenimo dienų. Tiesiog neįtikėtina. Orai ir dievai leidžia mums džiaugtis vaizdais.
 
rolas
5. 2015-07-21 20:37
 
Naktį stipriai lijo, o dabar šventė - saulė pro debesis.
 
rolas
6. 2015-07-21 21:16
 
Jus dar nezinot kas yra stipriai :)
 
Giedrius
7. 2015-07-22 18:08
 
Lietus Islandijoj kasdienybė, džiaukitės kad vėjo nėra 40m/s. Sekmės brendant per upelius kalnų ;)
 
Judita
8. 2015-07-23 14:27
 
Liko 5 val iki treko pabaigos. Topu topas, kažkas neįtikėtino. Viskas puikiai.
 
rolas
9. 2015-07-23 18:18
 
Taip graži šalis, ir fotogeniška, oras drėgnas, todėl skaidrus ir šviežias.
 
slinas
10. 2015-07-24 19:08
 
Važiuojame prie juodojo paplūdimio, toliau link aisbergų ežero. Netemsta, galim varyti.
 
Rolas
11. 2015-07-26 14:58
 
Aplankėm 3 aisbergų ežerus ir kelis ledokričius. Puikus vaizdai. Oras šeip sau, bet dar sausi.
 
rolas
12. 2015-07-27 20:33
 
Baigėm aukso žiedą. Nėra pagrindinis topas. Važiuojame toliau.
 
Rolas
13. 2015-07-27 21:01
 
2,5 val. treką prabėgom iki aukščiausio Islandijos krioklio, 190 m. Įspūdinga.
 
Rolas
14. 2015-07-29 05:48
 
Užlipom į snieguotą ugnikalnį - Snaehellsjokull, 1446 m. Gražus maršrutas.
 
Rolas
15. 2015-07-30 10:30
 
Aplankėte pusiasalį, kurį būdamas ten labai norėjau pamatyti. Kaupk Rolai įspūdžius turėsi pasakoti smulkiai :)
 
slinas
16. 2015-07-30 11:24
 
Vakar šauniai pasivaikščiojom pakrante. Tikras paukščių rojus. Su orais sekasi, bet dabar gausim lietaus, nebent stebuklas įvyks.
 
rolas
17. 2015-07-31 20:00
 
Pasiekėm Reikjavika. Tusas baigiasi, laisva programa. Taip nei karto ir nesulyjo.
 
rolas
18. 2015-08-17 12:30
 
Nuotraukos nerealios tikra to žodžio prasme
 
Ina
19. 2015-08-19 18:19
 
Realios. Ten tikrai gražu. Fotografu rojus, tik su dievais reikia bendrauti, kad saulės duotu. :)
 
Rolas
20. 2015-09-12 18:46
 
skaiciau skaiciau ir perskaiciau :) pasirodo ilgiems dienorasciams reikia laiko :)))) Aciu, Edita, uz pasidalinima! Noriu i Islandija!
 
sarune

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Trečiadienis, 27 liepos 2016 )