2015 03 07 - 28 Naujoji Zelandija
Penktadienis, 10 balandžio 2015

Naujoji Zelandija. Pietinė sala. Kas ir kaip.

Cook 3754 m

Rolo nuotraukos čia:
Laimono nuotraukos čia:
Šarūnės nuotraukos čia:
Dalios nuoraukos čia:
 Kažkada tai buvo svajonių kelionė, kuri tapo realybė. Daug buvau girdėjęs gražių atsiliepimų. Bet visgi geriau vieną kartą pamatyti nei šimtą kratų išgirsti. 17300 km tiesiąją  nuo Lietuvos, tolimiausias  didesnis žemės lopinėlis nutolęs nuo Lietuvos. Nekartą girdėjau, kad galima pamatyti visą žemyną dviejose salose. Tikrai buvo baisiai įdomu tuo įsitikinti.

 

Tiesą sakant visada neapleido nuojauta, kad keliauju po Europą. Dažnai save pagaudavau mintimis Norvegijoje, Alpėse, Italijoje. Kaip ir atrodo, kad kažko išskirtinio nepagaunu, kas būdinga NZ. Bet išskirtinumas yra. Gamta ant tiek subalansuota, kad niekada nebuvo nuobodu ją stebėti. Kaip slėnis, taip naujiena. Puikia dera ganyklos, naminiai gyvuliai ir laukinė gamta. Paragavom ir džiunglių, nepraeinamų miškų, stačių ir vešlių savo išskirtinę augmeniją šlaitų, slidžių ir su šaltu vandenių tarpeklių, išskirtinio grožio vandens maršrutų ir ežerų.  Gyvūnai išvis nebaikštūs, paukščiai iš rankų lesa. Papūgos mums stebint ir fotografuojantis gumines mašinos dalis sugebėjo išrinkti. Nežinau kiek mus dar tai kainuos, bendravimas dešimt minučių. Gamta tobula. Šiukšlių dėžių nėra, bet ir šiukšlių nėra. Sunku tuo patikėti. Supranti, kad šiukšlė tai tavo, bet ne visų ir būk malonus ją pasiimti.

 


Kovas tinkamas metas keliauti. Per tris savaites mūsų nei karto nesulijo. Lietaus matėm, bet tada mašinose sėdėjom. Kai reikėjo gero oro, jis buvo. Ir ten kur pastoviai lyja. Dievai mums dėkingi, gimė netikėtai šis posakis. Kaip ir turėtu būti atvirkščiai. Žodžių iš dainos neišmesi. Pasakėm ir prigijo.

 


Ir visgi norisi palinkėti, kad kuo daugiau lietuvių aplankytu šią šalį. Tikrai galima pamatyti kaip galima subalansuoti savo buitį su aplinkui supančia aplinka. Kad tai būtu vientisa, o ne mūsų tvirtovės gražiausios Lietuvos kampeliuose.



Dalyviai: Darius, Andrius, Jolanta, Rolas, Edmundas, Vida, Laimonas, Rimvydas, Dalia, Šarūnė, Erikas, Ugnius, Vilma, Jovita

 


ILGO BALTO DEBESIES ŽEMĖ

      Iš kurios pusės bekeliautumei aplink pasaulį, tolimiausia nuo Lietuvos nutolusi šalis tame pasaulyje – Naujoji Zelandija, ją sudaro dvi didžiausios salos – Pietinė ir Šiaurinė, atskirtos Kuko sąsiauriu. Plotas keturis kart didesnis nei Lietuvos, o gyventojų kiek daugiau nei 4mln. XI-XIV a. šias, Ramiajame vandenyne išsidėsčiusias, salas apgyvendino polineziečių gentys, o labiausiai įsitvirtinę maoriai jas pavadino Aotearoa – Ilgo Balto Debesies Žeme. Žemė, į kurią mes – visi 14 keliaujame pirmą kartą, kur sako vanduo sukasi į kitą pusę, o kovą prasideda ruduo...

PRADŽIA
      Įdomu, kad šįkart rašau visai kitaip, kaip kitokia buvo ir pati kelionė. Ir nors vienas draugas sako – aaaa, tai vėl buvo ypatinga kelionė, ypatingi žmonės, kaip visada... Kaip visada, kaip niekad ir kaip pirmą kartą. Lygiai taip, kaip ir aš pati, kur benukeliaučiau, kiek sulaužytų rankų, įtvertų apsikabinant save pačią, beturėčiau, kokius žmones besutikčiau, tuo metu man tai yra svarbiausia ir gražiausia. Ir vėl pasitvirtina, kad kitoje pasaulio pusėje esi tai, kas esi, tokia, kokia esi. Bet radau dar ir naują – esu kintanti aš, kiekvieną akimirką mano patyrimai plečiasi, erdvė keičiasi, žmonės nustebina, o stebuklai įvyksta. Vienas kelionės draugas dar vakar kartojo – o apie kokią save tu kalbi – prieš dešimt metų, prieš dešimt minučių... Nežinau, jau šią akimirką aš kitokia. Tada jaučiu laisvę, ramybę ir harmoniją, nes neturiu būti jokia. Taip nutiko, kad lygiai mėnesį iki kelionės “gavau” atostogų – sulaužytą petį ir tiesiogine to žodžio prasme, sėdėjau namie, sėdėjau, nes šimtus reikalų, kuriuos sugalvojau nuveikti sėdėdama, apramindavo saldus skausmas ir svaigstanti galva – likdavo tik sėdėti ar gulėti ir dar mano mintys. Įdomu, prieš pavadinkime – atostogas turėti dar vienas atostogas. Aišku, pagrindinė mintis, kurią iš pradžių intensyviai gvildenau – o ką gi aš dabar turiu atrasti ir suprasti, ką šita situacija man dovanoja. Manau, kad supratau. O kai supratau, paleidau visą norą, ką nors suprasti. Bet atostogos prieš atostogas suveikė gerai – nuo pirmos akimirkos oro uoste gyvenu čia ir dabar, girdžiu, uostau, jaučiu, matau ir liečiu tai, kas tuo metu yra aplink, šalia. Man atrodo, kad todėl šita kelionė yra ypatinga ir todėl aš prisišaukiau ypatingus žmones, o tiems žmonėms atrodo, kad tai nutiko jiems. Taip mes ir susitikome. Gal dėl to kintančio aš – jau prirašiau penkias dienoraščio pradžias ir keturias pabaigas, vienas iš jų dar gerokai prieš išvykimą, kitas kelionėje, dar kitas grįžus. Ir renkuosi dabar, nuo ko pradėti. Gal penkis kart pradėsiu ir keturis pabaigsiu, o gal nežinau...

Pirma pradžia.
      Hmm, hhhh… mmmmm... dar taip turbūt nesu pradėjusi kelionių dienoraščio. Ir nors dar liko 18 dienų iki įsėdimo į vienas kitą bekeičiančius lėktuvus ir fizinio savo kūnelio nunešimo į kitą pasaulio pusę, tiesiogine to žodžio prasme, Naujoji Zelandija ne šiaip lyg maloni įkyri mintis paskutinėmis savaitėmis sukasi mano galvoje. Iš karto, dar nepažinodama savo bendrakeleivių, noriu juos apdainuoti, kaip gerus, supratingus, draugiškus ir tobulus bendražygius, kurie palaiko mane, neša mano daiktus, rūpinasi manimi ir dėl to ir jie, ir aš jaučiamės gerai ir natūraliai. Šandien draugė pasakė – ir gerai, jausiesi tikra dama, o aš supratau, kad dabar manęs laukia susitaikymas pačiai su savimi. Psichologinis iššūkis, gyvenimo paradoksas, naujos patirtys arba tiesiog savo komforto zonos peržengimas. Mano komforto zona yra gana aiški – savo norus ir poreikius aš patenkinu nepažeisdama kitų žmonių komforto zonų. Arba paprasčiau ir ypač kelionėse – nebūdama kliūtimi kitiems, ką jau kliūtimi, be savikritikos kalbant, esu iš tų labiau ir pirmiau besirūpinančių kitais ir man nuo to gera. Ir še, kad nori, šiandien gydytojo rekomendacija – važiuok, bet nieko nešti, kelti negali, tik visaip kaip saugoti savo petį. Jooo, be mano perskaitytų knygų ir išklausytų teorijų, kad kai tavimi rūpinasi, apskritai, yra gerai, būtų ne kas. Rolo palaikymas ir jei reikės – nešiu tavo daiktus, kažkaip neleido nė suabejoti, kad NZ yra tai, kur aš įkvėpsiu naujo oro, kur mano mintys ištirps, kūnas pasveiks, širdis suplasnos ir būsiu laiminga ten, nes esu laiminga čia dabar.  

Antra pradžia.

      Dienoraštis prasideda – nuo kada – nuo tada, kai susilaužau petį, kai sugalvoju pavadinimą, nuo tada kai parašau pirmas eilutes. Iš tikrųjų, dienoraštis prasideda nuo minties, apie ką bus šis dienoraštis. Aš nežinau, kokia bus kelionė, aš nežinau, kas mano bendrakeleiviai, aš nežinau, kokia Naujoji Zelandija. Aš tik žinau, kad ten bus mano gimtadienis, kad mūsų bus 14 ir kad aš turiu važiuoti su įtvaru. Bet ir visa tai nėra taip svarbu, kad taptų dienoraščio pradžia. Nes pradžia yra melodijos pradžia, nuo kurios prasideda emocija, istorija, jausmas ir širdies muzika.

Trečia pradžia.
      Susitikimas. Iki kelionės – pusė metų, pusė to laiko pralekia kaip “dar toli”, kita pusė nepastebimai “oi jau tuoj”. Turbūt ritantis tai antrai pusei apima smalsumas, su kuo gi teks keliauti ir nors mano kelionės dažnai būna nežinia šitoje srityje, o vėliau pasiteisina su kaupu ir galiu išvardinti gerą sąrašą žmonių, su kuriais palaikau artimą ir nuolatinį ryšį ir keletą tokių, kuriuos vadinu savo draugais, smalsumas nugali ir imu vieną po kito vardus iš emailo įvedinėti į google. Savotiškas chaosas – vyrų vardai susimaišo tarpusavyje ir išmestos po vieną ar daugiau foto nei vizualiai, nei dar kažkaip nesijungia į kokį nors nuoseklų bendrakeleivių vaizdinį, brolių Dariaus nuo Andriaus iš vis neatskiriu, o gal ten vieną tik rodo, žiniatinklis turbūt prie kas antro meta kažką apie priklausymą kažkokiom komandom – suprask, sportiški, dar ūgio ir svorio duomenys – bus aukštų ir tvirtų. Veikla gyvenime irgi susipina ar tiksliau nelabai ką man sako, į vieną debesėlį mano, menininkės, žodyne reiškiantį – kažkokie rimti, o tokie paprastai, jei keliauja, tai yra faini – konstatuoju sau. Visas fainumas kelionėje – mokėti mėgautis čia ir dabar, geras humoras, pozityvumas bet kokioje situacijoje ir dar reikiamu momentu paduota ranka ar išgirstas – kaip tu? Apie moteris informacijos dar skūpiau, išmeta vieną kitą foto su vaikais arba nieko. Iš Rolo suprantu, kad dauguma tarpusavyje pažįstami ir ne kartą kartu keliavę. Į savo smalsumo patenkinimo paieškas greit numoju ranka, labiau jaučiu norą susitikti, susipažinti ir susidraugauti.
      Artėjant tai dienai ima intensyvėti informacijos dalijimasis emailais, bet lyginant su kitomis kelionėmis visi tylūs ir ramūs kaip belgai, labai rimti – dar kartą pagalvoju aš ir 9 iš 10 kilusių spontaniškų minčių paleidžiu į orą taip ir nepakomentavusi. Greičiausiai, mano emocinis spamas tik sunervintų ir paklaidintų reikalingą svarbią informaciją, nei užmegztų virtualų išankstinį susipažinimo džiaugsmą – savikritiškai išmąstau ir gyvenu toliau savo gyvenimą vis tiek su džiaugsmu laukdama tos minutes, kada susitiksime akis į akį – tris savaites gyvensime ir pažinsime nematytą pasaulio pusę kartu, man tai svarbu – su kuo. Be Rolo gyvenime esu buvusi sutikusi tik Jolantą – psichologijos kursuose, man rodos, keletą kartų, prisimenu, kad labai daug kuo užsiima, daug sportuoja ir dar kažkodėl vieną jos sapną. Kažkada rašė emailą ir klausė, ar aš keliauju su Rolu. Tik tiek ir tai buvo seniai. Na, bet antrą iš keturiolikos, pavadinkime, žinau. Dar iš trečio asmens girdėjau, kad važiuos tokia Dalia, nu ji tokia kitokia, daug jaučia ir domisi įvairiais dalykais. Hmmm bus Dalia-paslaptis, dėl to man iš karto įdomu.
      Visa kita prasidėjo tiesiog oro uoste 4.30 ryto – krūva man naujų veidų sveikinasi spausdami ranką įtvare ir sako – aaa čia tu! O man jie visi panašėja į vientisą minią ir nors bandžiau atsiminti vardus, kas yra kas, identifikuojasi sunkiai. Tik Jolanta, kurią sutinku pirmąją, iš karto griebiasi veiksmo, paima iš manęs kuprinę, atneša didžiąją ir taip jau nebepaleidžia manęs iki galo. Aukšta, liekna užtikrintai ant abiejų pečių užsimeta po rankinio bagažo kuprinę – mano ir savo, eina kiek siūbuodama į šonus ir lyg pasišokinėdama, tuo neleisdma man nė suabejoti, gal aš pati…    
      Lėktuvuose ir oro uostuose laiko daug ir veidai pamažu įgauna bruožus, vardai suasmeniškėja, charakteriai santūriai ima skleistis. Įdomioji dalis, nes man patinka žmonės, Rolas sako, kad ir fotkinti žmones man sekasi, nesu iš tų lendančių į akis su fotoaparatu, labiau stebėtoja nuo šono, fiksuojanti būsenas, siluetus, o tiesiai į veidą tik tuomet, kai jau visai negaliu susilaikyti nuo išraiškingo žmogiškojo grožio, mimikos, emocijos... Gal dėl to aš nemoku nufotkinti gyvūnų ir gamtos vaizdai man – žalumos ir debesys, o išblukusi nugara yra istorija, kuri pasakoja…

Tikra pradžia.
      Londono oro uostas. Kiek svaigsta galva, trūksta miego – šiąnakt miegojau valandą. Visi poromis ir grupėmis pirmą ar šimtąjį kartą išrūksta į Londoną, laisvo laiko iki kito skrydžio į valias – iki vėlaus vakaro, nors Rolas prisako pusę aštuonių būti vietoje. Aš jau namie nusprendžiu, kad liksiu oro uoste – galėsiu daiktus pasaugoti, o ir savo ranką, nes daugiau vaikštant vis dar ima svaigti galva ir paaštrėja skausmas. Lieka ir Rolas su Rimvydu. Gerai, pamainomis išeisime pasivaikščioti, turime krūvą įvairaus žanro Vilmos žurnalų LT kalba, Rolo knygų apie NZ, aš – savo rašymą ir be abejo, klasiką – kortas, kurias kraudamasi kuprinę paskutinę akimirką prisimenu kaip būtinybę ir niekaip negalėdama rasti savo kelioninių-trofėjinių, vidurnaktį einu pas kaimynus skolintis ir gaunu jų dukros – rožines su širdelėmis. Ech, aišku, kad tinka. Įsikuriame tarp dviejų suolų eilių, galą užtveriame kuprinių krūva, jaukiai apsistatome laikiną prieglobstį išsidėliodami spaudą, fotikus, Rimvis patiekia riešutų, Rolas mažų barankų, pervertų virvele, tuomet prisimenu, kad namie palikau brolio įduotus grybukus iš Kaziuko, dar geriame kavą. Išsitiesiu ant vienos suolų eilės ir rašau, Rimvydas priešais sprendžia galvosūkį, tą tikrą daiktą, kur formas reikia išrinkti-surinkti. Rolas, vedinas savo vado-saugotojo instinktų, pasitiesia geltonąjį Thermarest kilimėlį, kaip nevisada ir kaip visada, gula ant žemės prie kuprinių ir įėjimo į mūsų įsivaizduojamą teritoriją. Už lango šviečianti saulė kaitina, vėjo nesijaučia ir atrodo lyg per porą valandų būtume atvykę į vasarą – geras ženklas, man patinka šiluma. Po kelių valandų tokio ramaus tūso pasirodo čia gyvenantis Rimvio sūnus Gintas ir jiedu išeina pasivaikščioti.
      Guliu ir skendžiu savo mintyse, kai atradau vidinę ramybę, mano gyvenime žodis laukimas įgavo naują prasmę – gera būti. Tolumoje skamba baltas pianinas, tas, prie kurio parašyta – grok manimi, chaotiškas ir laisvas vaikų barbenimas klavišais susilieja į dar nevisai apčiuopiamą, bet beveik harmoningą ritmą ir pasijaučiu lyg vėl nuo ryto iki vakaro sėdėčiau Rusų Dramos teatre ir iš balkono užsimerkusi klausyčiau juodaodžių džiazo. Arba garsas nutolsta erdvėje ir pasidaro panašu į apsvaigusį gulėjimą prie jūros, kai aplink vykstantis šurmulys išsklinda, o ore pakimba tik pavieniai žodžiai arba jų nesibaigiamybė viename. Tą akimirką, rodos ir mes turime savo dažnį, jaučiu kvėpavimą, širdies tiksėjimą, už nugaros prancūzų poros švelniai ir melodingai besiliejančias emocijas gražiausia pasaulyje kalba. Ir tokiais momentais jaučiu – galėčiau šitaip būti ir būti – be maisto, be nieko. Tik tiek, kiek yra. Rolas prieina su žurnalu ir ima pasakoti apie keliones, dėl kažko juokiamės ir vėl būname sau, tada jis atsistoja ir nueina.
      Aš rašau ir prisimenu komišką, o iš esmės egzistenciškai rimtą istoriją lipant į lėktuvą Vilniuje. Dar ant trapo į mane atsisuka nepažįstamas vyras, praleidžia ir sako – jūs man patinkate. Pati sau šypteliu – na ir pasveikinimas prieš kelionę. Lėktuve susėdame beveik visi bendrakeleiviai kartu ir tas vyras šone. Kartas nuo karto atsisuka ir žiūri, kažką jausmingai kalba, mes su Jolanta susižvalgome ir kalbamės toliau. Tada jis kalba su Laimiu, o mes su Jolanta. Prieš nusileidžiant stuacija pasiekia kulminaciją ir tas vyras pradeda – pasakykite savo telefoną, aš jus įsimylėjau, o sako meilės iš pirmo žvilgsnio nebūna. Ir dar daug kalba, o aš iš to netikėtumo arba šypsausi, nes negi verksi, arba žiūriu pro langą. Nežinia, kiek ilgai visa tai truktų, jei ne frazė – čia mano žmona ir tada vyriškas solidarumas pereina į oooo, viską supratau... Istorija baigėsi, kelionė prasideda, gyvenimas tęsiasi.
      Grįžta Rimvis su Gintu ir imamės tūkstančio, po to dar tokio linksmesnio, kurio pavadinimo neprisimenu. Smagu, fenomenalus matematinis bendrakeleivių protas daro įspūdį, aš atsipalaiduoju ir tik pasąmoniškai įjungiu tą bėgį, kai vaikystėje pas mus kaime dingus elektrai visa šeima sėdėdavome prie žvakių ir žaisdavome dažniausiai tūkstantį ir mes su tėvu tuomet būdavome geriausi sąjungininkai, suprasdavome vienas kitą iš pusės žodžio ar žvilgsnio ir aš su užsidegimu imdavau, o jis dar uoliau diegdavo man savo loginio proto įskiepius ir meilę mąstymui. Ir kaip brolis sako – dabar, man rodos, tu mokai tėvą – jausmų ir minkštumo. Taip ir grąžiname vienas kitam tai, ką turime šiame gyvenime dovanoti. Viskam savo laikas – nuoskaudoms išgyti ir meilei išsiskleisti. Gražu man žiūrėti į Gintą ir Rimvį kartu. Tiek, kiek matau – gražu.
      Vienas po kito grįžta londoniečiai, jau prisijaukinus vienus veidus, parėjusiųjų atrodo vėl nauji. Pažinimas tęsiasi. Ilgas skrydis iki Guangzhou per naktį. Visi dalinasi įsivaizdavimu apie patogų ilgų skrydžių lėktuvą ir gerokai nustemba, kad šis patogiai adaptuotas kiniečiams ir mūsų dvimetriniai vyrai trys vienas šalia kito susėdę su taisyklingai 90 laipsnių kampu sulenktomis kojomis veikiau primena kuklius mokyklinukus iš Guliverio kelionės vos ne vos įspraustus tarp sėdynių. Aš su savo ūgiu, žinoma, jaučiuosi patogiai, jei ne vyrų eilutės vaizdas iš kairės, net nesusimąstyčiau, kad kažkas ne taip. Be to, tarp mūsų su Dalia laisva vieta, imame ir praminame, kad ji skirta nematomam naminukui, ai lėktuvinukui. Miegu su pertraukomis, filmo nepažiūriu, ateina rytas, o leidžiamės Kinijoje, kurioje dabar vakaras. Diena išgaravo kažkur čia danguje ir dar kokia – kovo aštuntoji.
      Kinijoje vėl turime marias laiko iki sekančio skrydžio. Darius imasi iniciatyvos ir didžioji dalis mūsų kompanijos vyksta į blitz pažintinį turą po vieną didžiausių 3,15 mln. gyventojų turintį Pietinės Kinijos regiono miestą – Guangzhou. Oras primena Indiją – drėgnas, šiltas, tvankus ir tas specifinis kvapas – šalies: smogo, žmonių, medžių žalumos... Iki centro autobusiuku važiuojame ilgai, tik taip vakarėjančioje erdvėje suvokdami mastelį. Pasivaikštome palei Perlų upę, šurmuliuojančiomis gatvėmis, prieiname NY Times Square primenančią aikštę ir pasukame sodriausiai gyvenimu pulsuojančia alėja – daug spalvų, daug judesio, daug skirtingų garsų, tik keli žingsniai į šoną ir viskas supanašėja į skurdų Indijos rajoną, tuomet nuostabiai išpuoselėtas europietiškas parkas, vėl tiltas per upę ir mums mojantis vairuotojas, mintyse uždėtas simbolinis pliusas, aplankytų vietų sąraše, leidžia ramiai grįžti į sekantį estafetės punktą.
      0.30 vietos laiku pakylame dar vienam ilgam skrydžiui į  Auckland’ą. Eidamos lėktuvo takeliu su Dalia juokiamės – na, vėl turėsime savo lėktuvinuką, nes bilietuose tarp mūsų vietų raidžių – tarpas. Taip. Taip kol. Kol jau oro uoste dėmesį atkreipęs turbanuotas elegantiškas indas nesustoja šalia. Princas sako Dalia, pamačiusi jį iš tolo ir jis atsisėda tarp mūsų. Tas vyras tikrai įspūdingas, nes visi mūsiškai žvilgčioja, o Dalia juokiasi. Ir aš juokiuosi ir ta kalba apie lėktuvinuką ir dar tokiame pavidale sukelia užkrečiamą juoką tiek, kad jam tenka aiškinti, kas ir kodėl. Indas pasirodo visai šnekus ir prie humoro, užsimezga small talk kol atneša vakarienę. Tada jis man rekomenduoja savo filmų sąrašą ir užsidėjęs ausines rafinuotais judesiais dorodamas vegetarinį lėktuvinį meniu paskęsta indiškos melodramos jausmų sūkuryje. Aš smingu greitai ir iki pat ryto – t. y. vėl vakaro.
      Jau tunelyje, iš karto išėjus iš lėktuvo, užuodžiame Naujosios Zelandijos kvapą – ant sienų nuotraukos su vaizdais ir užrašais, malonus jaudulys pereina per kūną – štai ir kita pasaulio pusė. Iki dar vieno paskutinio skrydžio laiko liko ne tiek daug 2.30 val. Net gi paskubėti būtų verta – eilės, deklaracijos ir nukreipimas į 4-ą liniją, atrodo, sklandaus greito praėjimo nežada. Prieš mus stovintį vyrą laiko gerą pusvalandį ir dar nežinia kiek prieš tai, o tolumoje matyti eilėmis sustatyti stalai su išpakuotais lagaminais. Oooo, jeigu dabar išsipakuotume... Sulaukus savo eilės pagal visą subtiliąją derybų išmintį prie moters pareigūnės patraukia Edmundas, kai šalia dar atsistoja Darius, Andrius, Rimvydas ir Rolas – tokia kompanija atrodo tikrai įspūdingai. Taip ir suprantu tą moterį, imančią užduoti jau kiek lengvesnius klausimus – ar mes visi 14 draugai ir pan. Nuostabūs mūsų vyrai lengvai, rimtai ir su pajuokavimais atsakinėja į klausimus ir gyvenimiška patirtimi bei žavesiu sklandžiai ir greitai sutvarko pirmąjį etapą. Einame toliau, tikrina batus, penkis kart klausia, ar neturime riešutų, maisto, patikrinimui surenka visas palapines, apžiūri kuprinėje vežamų batų švarą. Prisimenu, kaip namie po penkių emailų, kad turime būti labai švarūs ir Edmos atsiųstų įvažiavimo į NZ taisyklių, nuėjau dantų šepetėliu dar kartą plauti basučių padų. Kontrolė ir apsauga milžiniška – jūs iš mažos šalies, turbūt pas jus žemės ūkis klesti ir gal tą kažką, mums nereikalingo, pvz. ant batų padų, atvežate, o mes rūpinamės savo šalimi, vaikais ir vaikų vaikais. Viskas pakankamai geranoriškai ir sklandžiai, po pusvalandžio atgavę palapines beveik bėgte lekiame į terminalą kitame pastate. Čia jau pirmieji laukia savitarnoje atspausdinę bilietus ir priregistravę bagažus. Ramiau atsikvėpę einame pro spalvingai lyg kurortiniame miestelyje mus pasitinkančias stiuardeses ir skrendame. Lėktuvo saugumo instrukcija – hobitų filmo scenarijaus tęsinys, žaismingas ir stilingas. Man už nugaros sėdintys Andrius su Edma garsiai sprendžia žaidimo, rodomo per tą patį ekraną, klausimus, o laikas pralekia akimirksniu.
      Christchurch. 21 valanda vietos laiku – nieko naujo – vėl naktis. Lauke pasitinka jūrinis vėjas ir pirmą kartą garsiai susimąstome, ar tikrai tinkamus rūbus būsime pasiėmę. Aš bandau šilčiau įsisiausti į savo džemperį ir atrasti būdą, kaip tai padaryti su įtvaru, o priėjęs Andrius kažkokiu būdu užtraukia mane su visu įtvaru, pučia per rankovę – tą įkiša į kišenę, tada prabunda Laimio kūrybiškumas ir tą laisvą rankovę susuka ir vėl įkiša į kišenę, tampu moterimi su ąsele.
      Tuo tarpu Rolas su Eriku sutvarko transporto reikalus ir mes su visa manta persivertę per tvorelę susipakuojame į du minivenus, labiau primenančius autobusiukus, iš karto žadančius važiavimo komfortą – tvarkingi ir erdvūs. Vairas priešingoje pusėje ir tik pradėjus važiuoti vietoj posūkio signalo imame valyti langus – švarūs jie bus visą kelionę. Iš nuovargio, džiaugsmo ar gero nuojautos juokiamės ir klegame visu garsu. Štai ir mūsų kalėjimas – tikras, pats tikriausias, veikęs daugiau nei šimtą metų ir užsidaręs tik prieš 16 – dabar Jailhouse hostelis.
      Naktį nesimiega arba taip trūkčiojančiai – susapnuoju sapną ir vėl guliu plačiai atmerktomis akimis. Sapnuoju velniuką ir kad mes su juo šokame ir lakstome po tą Jailhous’ą ir šūkaujame visa gerkle ir tas velniukas nei geras, nei blogas – tik toks pašėlęs. Po to vėl pabundu, pradarau langelį ir persidžiaunu išplautą maikę. Tada vėl giliai smingu ir vėl prabundu, paimu telefoną pažiūrėti, kiek valandų, o ten per visą ekraną šviečia sms ir ta jos dalis, kur parašyta – ir dabar pas tave ateis meilė. Pamirkčioju, pagalvojusi, kad čia tęsinys su velniuku, bet sakinys tebešviečia. Įdomiai spontaniška visa žinutė nuo įdomaus žmogaus. Susimąstau apie žmonių vibracijas, panašiai, kai nesiliesdama kūnu jauti bangą tokia jėga, kad pagalvoji – šalia stovintis turbūt irgi jaučia, nes tokį stiprumą galima pajausti ir nejaučiant. Būdama Lietuvoje darydavau meditaciją, kuri vadinasi meilės – labai supaparastinus – spinduliuoji meilę, užpildai kambarį, tada namą, tada gatvę, tada miestą, Lietuvą, kitas šalis, taip sklisdama prisimindama visus žmones, kuriuos tada prisimindavau, esančius šalia ir išsibarsčiusius po visą pasaulį, atkeliaudavau iki Naujosios Zelandijos ir pagalvodavau – va, būsiu ten, o manęs lauks mano pačios meilė. Gera šita meditacja ir jos esmė gera – giliai pavyksta tik tuomet, kai jauti meilę sau, prisimenu prieš keletą metų kai jos mokiausi, tik pagalvojus apie kai kuriuos žmones, ėmiau taip kosėti ir springti, kad iš karto nurašiau kaip didesnės nesąmonės nebūna, per daug saldi, ne man. O dabar viena gražiausių ir mylimiausių.
      Sulaukusi penktos su džiaugsmu, kad naktis pagaliau baigėsi, einu į dušą ir susirinkusi svarbiausią mantą keliauju į apačią, pavaikščiojusi tarp tuščių kėdžių, stalų ir fotelių intuityviai išsirenku man jaukiausią vietą ant sofutės. Nei gyvos dvasios. Ant telefono nutupia musė. Tokia pati kaip LT, tokia pati kaip kitame pasaulyje. Įdomus jausmas, kai būdama kitoje pasaulio pusėje aš tebeturiu kitą pasaulio pusę. Apsikeisti pusėmis. Kartais man atrodo, kad mano rašymo niekas nebeįsikirs, nes žodžiai tampa kodais, kuriems perskaityti reikia... Iš tikrųjų viskas daug paprasčiau – mano kodams perskaityti tereikia savo gyvenimo. Kiekvienam savo. Nebūtinai tai, ką aš parašau yra tai, ką galima perskaityti. Sėdžiu Jailhous’o lobby’je tarp knygų, raudonos telefono būdelės ir kaktuso, augančio kairėje metaliniame klozete.
      Mūsų daug kaip vienai grupei – 14, iš savo patirties žinau, jau 12 skaidosi į grupes, o 14 čia NZ yra viena. Visi draugiški, paslaugūs ir rūpestingi. Turbūt kitais žodžiais ir negalėčiau apibūdinti, nes man su savo ranka geriausia, ką galiu patirti – emocinis komfortas. Priimti, paprašyti ir dėl to jaustis gerai, man regis, išmokau greitai, nes mokytojų daug – keliaujant per oro uostus ir pusę pasaulio nespėju žvilgtelėti, o kuprinės jau keliauja, batai užrišti, pasas rankoje.
      Dar man patinka mintis, kad būnant naujoje vietoje arba sutikus naują žmogų išgirsti tai, ką pastaruoju metu girdi jau kokį penktą kartą, nors šis žmogus tau tai sako pirmąjį. Ką aš girdėsiu ar norėsiu išgirsti, o gal leisiu sau išgirsti dešimtąjį arba šimtąjį kartą. Mano draugė mėgsta kartoti – nu ar dabar jau patikėjai, kad tu tokia tiesiog esi, kai visi aplink kaip susitarę, kai pirmą kartą sutikti ir tiesiog einant gatve, vieną dieną man sako tą patį. Ir su norais įdomu – spontaniškai išsprūsta, kaip norėčiau gėlių ir nei iš šio, nei iš to kasdienę dieną visi ima ir pridovanoja – klientai ateina su puokštėmis, gėlių parduotuvės pardavėja kažkodėl padovanoja, nepažįstamieji prisega prie dviračio... Bet kokio noro panorėjus ir paklausus savęs, o kaip gi jausiuosi tai gavusi, galų gale prieinu atsakymą – tada jau galėsiu mylėti save. Tai kodėl ne dabar. Dabar yra geriausias laikas. Viskam. Ilgai gyvenau vedama stipriausio noro, kad mane mylėtų besąlygiškai ir galvojau – tada aš pamilsiu save. Ir ilgai tada bandydama iš anksto nuspėti, kokia dar turiu būti, kad būčiau verta būti mylima. Aš kantri, pasukusi į tą kelią nuėjau iki galo, kur beveik nebebuvo manęs. Čia kaip apie laimę, viskas priklauso nuo tavo požiūrio ir reakcijos į įvykį, laiko perspektyvoje skaudžiausius momentus imi vertinti kaip geriausią ir laimingiausią savo gyvenimo posūkį. Mano kelias į meilę sau buvo toks.

      Žiūrėk/Žiūriu/Į ką/Į tai, ką pasakysi/Ir kaip atrodo?/Kaip laukimas/Čia gerai ar blogai?/Tu vertini/Ne, kaip jautiesi laukime?/Jei aš esu – ramus, jei manęs nėra – nerimauju.


PIRMA DALIS

Ėjimas medžių viršūnėmis ir Ungurys
      Tiesa, dar vakar kovo 11-ąją giedojome Lietuvos himną, sustoję ant skardžio prie nuostabaus ežero ir taip iš širdies. Net Rolas po to sakė – nežinojau, kad jūs visi jį mokate. O vakare prie Tasmanijos jūros su vynu žiūrėjome į rožinį dangų, kol Edma pradėjo dainuoti, Rimvis su Laimiu pritarti ir viskas baigėsi tobulai visų mūsų choru šešiais balsais, palydėtu nesibaigiančiu juoku. Tokios buvo išvakarės.
      Kitą dieną – mano gimtadienis. Pabundu naktį ir einu prie jūros. Apėmęs dėkingumo jausmas – už tai, kad aš esu. Kad gyvenimas yra toks todėl, kad buvo tai, kas buvo. Žmonės, kuriuos aš sutikau buvo ir yra tam, kad būtų mano mokytojai. Kaip patosiška, bet iš tikrųjų labai lengva organiškai ir natūraliai priimti bet kurį žmogų savęs paklausus – o ko jis mane moko. Visos erzinančios savybės, man svetimos vertybės, tai, ko aš dar nesuprantu ir gal nesuprasiu, tampa lyg meditacinėje būsenoje ištirpęs aš. Pajaučiu, kad tai tik mano reakcija į vieną ar kitą. Reakcija tokia, nes mano patirtis ją persmelkia, nes man tai primena ir mane tai skaudina, žavi ar sukelia šilumos, jaukumo jausmą, artimą tai besąlygiškai meilei, kuri užlieja nepriklausomai nuo situacijos, nuo laiko ir nuo būsenos. Taip aš priimu žmones su meile. Kai to išmokau, pasidarė lengva. Pirmą kartą pajutau, kai supratau, kad svarbiausią, labiausiai kritikuojamą, nuvertinamą, spaudžiamą, reikalavimais užpiltą žmogų aš labiausiai ir myliu. Buvau daug daug laiko viena, nieko nedariau tik buvau, kai staiga kaip metų metus medituojančiam budistų vienuoliui atėjo nušvitimas – aš pagaliau radau geriausią draugą, su kuriuo man įdomu, gera, saugu ir ramu. Tai aš pati.
      Dar kartą pabundu, Dalia kaip visada pajaučia net mano akių atsimerkimą ir iš karto klausia – keliesi? Einam maudytis, – sakau, tikėdamasi, kad šitą laiką jau galėsime vadinti rytu. Išlindusios iš palapinės tamsoje prie autobusiukų matome maišelius bešnarianantį ir rūpestingai mūsų visų dienos pradžiai besiruošiantį Rolą. Tsss, – šnabžda Dalia ir mes patyliukais praslinkusios pro krebždantį ir link dėžių palinkusį vadą lyg smagią išdaigą krečiančios mokinukės intuityviai laviruodamos tarp krūmų ir svetimų palapinių atrandame išėjimą prie jūros. Ošiantis garsas su didžiule stichijos jėga, rodos, pargriaus mus, dar neįbridusias į vandenį. Kai pasakau, kad mes tokios mažos, Dalia atsako – žmonės yra dideli, daug didesni ir aš patikiu. Vanduo ledinis, bet rytinio ritualo trauka stipresnė – kiekviena banga, akistata susidurdama su mažais mūsų kūnais ir didelėmis sielomis, apgaubia savo purslais ir begaline jėga išplauna tai, ko nebereikia ir lieka tik šviesa. Turbūt didumo jausmas ir yra tame susitikime. 
      Tada aš dar nukiūtinu į dušą, jei jau tokia galimybė yra. Išeidama tarpduryje kaktomuša susitinkame su Rimviu ir Laimiu – irgi ankstyvi. Jie be žodžių griebia mane į glėbį ir ima mėtyti į orą, čia pat dušo prieigose, dar bebrėkštant rytui ir visam kempingui bemiegant. Aš spygauju kaskart kai pakimbu ore ir iš laimės ir džiaugsmo juokiuosi, nes tikrai neprisimenu, kada paskutinį kart mane kas kilnojo per gimtadienį. O jie garsiai skaičiuoja ir po 25-ių ima tartis, kiek kartų dar mėtyti, tokie užsidegę ir stiprūs, kad tikrai jaučiu, gali tiek, kiek gamtos duota, tik niekas nežino, kiek, o ir koks skirtumas. Svarbiausia, kad kiekvienais metais aš džiaugiuosi savo metais. Gražiai prasidėjo mano diena ir gera stovint su kavos puodeliu prie puodų būti pasveikintai kiekvieno jau nubudusio ir besijungiančio į rytinio rato klaną. Grįžusi į palapinę prie savo knygelės randu užkištą Dalios dovaną – žvaigždžių žemėlapį su palinkėjimais, užrašytais da Vinčio būdu. O dangus čia kitoks – be Grįžulo Ratų ir su Pietų Kryžiumi.
      Šiandien išeiname į pirmą rimtesnį dviejų dienų treką. Mus pasitinka idiliškas palmėmis apgaubtas išgrįstas takelis, su ryškiai salotiniais medžių lapų, tų didžiųjų NZ paparčių ažūrų, šviesos ir šešėlių mirgėjimu. Kaip pasakoje, rodos, tikrai taip nebūna. Pasaką keičia visiškai lietuviška pieva – su smilgomis, atpažįstamais medžiais tolumoje, žiogai čirpia kaip rugpjūčio gale. Einame drauge ir išsibarstę. Kažkurią akimirką takelis susiaurėja, miškas sutankėja, o ant kelio nuvirtę medžiai sukelia abejonę – apsidairau, bet niekas neateina ir nieko nepasiveju – tą vieną akimirką pasijuntu viena ir susimąstau, ar čia tas kelias, ar kaip man būna, atsijungusi nuėjau tiesiog kažkur. Grįžtu, kol tolumoje pamatau judantį kontūrą ir iš tankmės išnyra Rolas. Prisimenu istoriją, kai vaikščiojant aplink ežerą žmogus pasiklydo, pradėjo temti ir tada girdi kažkas priešais – labas vakaras, eina artyn ir jau klausia kelio, o ten briedis prieš nosį žiūri savo raudonom akim. Džiaugiuosi, kad aš galiu pasisveikinti su tuo, kuris mano kalba atsako.
      Tako greit nelieka, tik nuvirtusių medžių krūvos, lendame, lipame, vienos šakos lūžta, kitos siūbuoja, aukštis po medžiais didėja kol atsiveria neįtikėtina panorama – kiek akys užmato – suvirtęs visas miškas, beviltiškai bandome įžiūrėti įmanomai geriausią kryptį. Suirutė, pasidarome tokie maži prieš tą sugriuvusį mišką ir aukštį po kojomis, panašu, kad laukia akrobatinis ėjimas medžių viršūnėmis – su didžiausiomis kuprinėmis, fotikais, ėjimo lazdomis, sulūžusia ranka ir visais įmanomais apsunkinančiais priedais, kurie balansuoti krypuojant horizontaliais ore pakibusiais medžių kamienais nepadeda. Pasklindame po visą plotą, kiekvienas tikėdamasis, kad pasirinktas kelias – įkandamesnis. Kažkur iš anos miško pusės išgirstu ataidint savo vardą – šaukia Rimvydas – kur tu? Kurį laiką nieko nematau, kol kaip tikras herojus jis pasirodo mano akiratyje ir vikriai žaibišku greičiu per tas viršūnes atsiduria šalia. Tada jau su ištiesta ranka misija tampa įmanoma ir man. Kai kur tenka landžioti pro ant tų medžių užvirtusius kitus medžius. Aukštis didėja, trąsa sudėtingėja. Kažkas paslįsta, kažkas kažką pameta, nieko nebematau – tik Rimvio ranką ir vieną žingsnį į priekį – visiška koncentracija. Turbūt nekeista, kad nuotraukų iš šito ėjimo beveik niekas nepadarė. O vėliau vyrai sakė – visą tą laiką galvojome, kas bus, jei kuri nors įstrigs ir sakys – nebegaliu. Turbūt tokiais momentais iš savęs ištrauki daugiau, nei įsivaizduoji. Kelios tokios valandos ir nežinia išsekina – kas toliau – kas dar šiandieną ir – tai kas bus rytoj??? Gera pradžia, o Vilma, apskritai, pirmą kart tokioje kelionėje...
      Papietavę braunamės pro milžiniškus lapų džiunglynus ir vėl nuvirtusius medžius, bet jau kiek panašiau į kelio užuominą. Turbūt mes su Rimviu puikiai susigyvename su gelbėtojo ir išgelbėtosios vaidmenimis ir toliau kartu gan vikriai šokinėjame ir landome pro tuos medžius. Vikriai – žodis tos dienos kontekste, nes kabarotis medžiais nuolatos kelis metrus aukštyn-žemyn ir stengtis nesujudinti ir nepasiremti dešiniąja ranka... Kartais tiesiog taip ir jaučiu, kaip Rimvis mane ore užtemia ant to medžio. Tada prasideda upė ir slidūs akmenys, ir tie patys suvirtę medžiai. Pirmą akimirką aplanko išganinga mintis – nešlapinti batų ir perbristi nusiavus, net įkalbinėjimams nepasiduodu, kol paėjus dešimt žingsnių skaudžiais akmenimis nusimušu pirštą ir pati sau išsklaidau iliuziją nesušlapti, o antrą dienos pusę tiesiog brendame iki pusės vandenyje. Kelias lengvėja, nuovargis didėja, vakarėja, o vietos, kur tilptų mūsų visų palapinės nematyti. Upėje nenakvosime ir NZ dosniai dar beveik gyviems mums pasiūlo oazę – akmenuotą įlankėlę šalia upės.   
      Pasistačius palapines ir išsiavus iš permirkusių batų atlėgsta dienos krūvis ir koncentracija, o kūną apima ryškus nuovargis ir noras prisėsti. Visiškam dienos užbaigimui lendame maudytis ir vyrams sušukus – ungurys, Ugnius su meškere jau stovi prie kranto ir po minutės traukia didžiulį ungurį. Gimtadienio vakarienė nusisekė! Jau sutemoje valgome, tiesa, ne visi – kitiems nesinori to visai neseniai gyvo buvusio... Ir dar prie kranto lyg sąžinės priekaištas atplaukia kitas, visai prie kranto... Kažkaip išsprūsta – o gal negerai padarėm su tuo unguriu. Tokia gamta, bet man kąsnis irgi kiek pastringa.
      Emocijos atslūgo, bet galvoje chaosėlis. Tokio gimtadienio negalėtumei gyvenime panorėti, nes tokio dalyko nesugalvotumei ir gal nesusapnuotumei. Atsiminsiu, kaip ypatingą.
      Naktį dar išlendu iš palapinės ant akmenų – prieš akis tamsa, švelniai skamba upė, o milžiniską žaluma apaugusią uolą kitame krante labiau jaučiu ir žinau esant, matosi tik spingsinčios švieselės, dėl kurių taip ir neišsiaiškinome vakar vakare – ar tai gyvūnai; mistika ir paslaptis – gražiau. Dangų užtvėrę debesys prarijo žvaigždes. Viskas kaip filme arba kaip nerealiame pasaulyje, kur viskas realu. Gera ta kita pasaulio pusė. Gera tuom, kad dar nežinai, kas bus už posūkio, už tų nuvirtusių medžių krūvos... Po tokios gimtadienio dienos skauda petį ir visą ranką, pasitepiau Dalios vaistais, bet neveikia, gal dar suveiks... Pamiegosiu. Vėl pabudusi apsidžiaugiu, kad turbūt atėjo rytas ir lendu lauk ieškoti vaistų – Rolas išrašo dozę, tada ateina Andrius ir klausia kaip ranka. Dažniausiai ryte dar nesuprantu – skauda, maudžia ar nieko, šįryt supratau, bet vaistai jau maloniai slopina ir saldina tą skausmą ir nuo tokio gerumo lieka linksėti – jau gerai!
      Antrą dieną arba jau adaptavomės, arba ji tikrai lengvesnė, gal tik šlapius batus ryte šlykštu buvo autis – akimirką, kol vėl neįbridome. Po pusdienio pasiekiame autobusiukus, papietaujame, maloniai persirengiame švariais rūbais ir važiuojame. Keistoje vietoje pamatome kapines, kažkas padaro įžvalgą – seniau buvo neaktualu – suvalgydavo. Kaip kapitoną Kuką.
      Vakarop pasiekiame kempingą be dušų, bet su lauko tualetais, kuriuose yra skaitliukai, prasisukantys kaskart atidarius duris. Besikuriant stovyklavietę staiga pajaučiu tokią trauką prie žemės, skausmas atjungia visą kūną, tos kelios minutės, kol Dalia baigia statyti palapinę išsitęsia į amžinybę, pusiau komoje nueinu pas Rolą vaistų ir iš paskutinių jėgų lendu į miegmaišį. Šiek tiek apima baimė, net sąmonė tarpais atsijunginėja, o iš skausmo nevalingai pradeda byrėti ašaros. Visas gyvenimas už palapinės nutolsta per šviesmečius, noriu tik ramybės ir kad greičiau pradėtų veikti diclac’as. Vienas po kito eina besirūpinantys, bet išlemenu tik – noriu pagulėti... nieko... nenoriu... Jaučiu, kad norėčiau, kad kas tyliai pasėdėtų šalia ir gal tą petį paglostytų, bet jėgų tiek papasakoti nėra. Jaučiuosi bejėgė kaip vaikas, būtų gerai, jei kas nuspėtų. Užmingu. Nakčiai grįžta Dalia, liepia gerti arbatos ir daro specialų traumelio kompresą, vyniodama petį maišeliais ir skara. Dar šiek tiek burtų. Nesipriešinu niekam, tegul tik sumažėja skausmas, pasidaro geriau net kai ji atsigula šalia. Naktį prabundu nuo pjaunančio skausmo ir jausmo, kad palapinėje trūksta vietos – mes gyvename trise, o šiąnakt turbūt tokia mano reakcija į menkiausią prisilietimą, pasivaikštau lauke ir gurkšteliu arbatos.
      Paryčiais vienintelė mintis – vaistųųųųų! Dabar konsiliumas išrašo stipresnių ir nueinu dar pamiegoti. Veikia – pirma mintis dar kart pabudus ir kavos noriu, ir pusryčių netsisakau. Atrodo, kad ne aš viena džiaugiuosi. Tokiomis akimirkomis ypač aiškiai suvoki, kodėl kas rytą vien pabudus gali jaustis laiminga ir kaip prasminga būti dėkingai tiesiog už tai, kad visas kūnas savo vietoje. Prisimenu, kaip draugui sakiau, kad dabar esu laiminga, o jis klausė, bet čia ne dėl to, kad turi dvi rankas, dvi kojas? Dabar pasakyčiau – ir dar kaip dėl to. Ir ne tik.

ANTRA DALIS

Musės. Mes. Mistika ir kodėl Rolo svajonė liko svajone.
      Sekmadienis. Nakvynė Cameron Flat kempinge. Naktį prabundu nuo didžiulio noro kasytis kojas. Kenčiu, kenčiu ir – na, vieną partiją pasikasymo leisiu sau. Jaučiu, kaip pirštą nusikasau iki žaizdos, bet niežulys aprimsta. Ryte stebiu – ištinusios ir sukąstos taip, kad sukandimas ant sukandimo kaip oparto tapyba – rausvas ratilas išsklinda ant vakarykščio raudono, o tas ant užvakarykščio violetinio. Žiūriu ir matau harmoningą visumą su raudonom savo kelnėm ir raudonom basutėm ir dar raudonai lakuotais nagais. Būtų viskas plokštumoje – būtų tobulas Marko Rothko. Pasipurškiu ryškiai kvepiančio purškalo ir tapyba akimirksniu nustoja vykusi, o juodos spurdančios muselės aplimpa raudonas kelnes ir tada man pasidaro panašu į japonų meninkės “taškelių eminencijos” Yayoi Kusama kūrybą. Viskas yra įkvėpimas, jei tik esi atvira įkvėpimui. Kelionės – mano kūrybinio potencialo šaltiniai.
      Ryte Rolas verda pusryčius ir ruošia kava. Šiandien pramiegojo – atsikėlė 6.40. Kartais ir mane apima jausmas, kad kažkas dar leido pamiegoti. Ilgiau nei galima būtų. Pareina Andrius mojuodamas savo baltai žalia languota staltiese/rankšluosčiu/skara. Dvi tokios yra mūsų komandoje. Brolių. Įdomios būna grupių psichologijos, kažkada dar teoriškai klausiau tokios paskaitos, o kiekvienoje kelionėje patiriu praktinį patvirtinimą su subtiliomis išimtimis. Be charakterių ir vaidmenų tipažų jau pirmą dieną susidėlioja ir žmonių ciklų ritmas. Savaitė ir viena diena kaip iškeliavome ir užsimerkusi matau besikartojantį pro akis slenkantį rytinių ritualų vaizdinį: lendu iš palapinės, Rolas jau tupi prie puodų, kuria primusus, nuo kurių garso palapinėje atrodo šniokščiantis vėjas lauke, sistemingai dėlioja kruopas, druską, kavą, maišelius taip palaikydamas tvarką ir harmoniją stovykloje. Tada pasidaro kavos ir geria iš savo didelio metalinio puodelio, atlenkiamomis rankenomis. Kažkuriuo metu užsirūko, sukryžiavęs kojas žiūri į tolį ir tuo pačiu metu, atrodo, jaučia kiekvieną krebžtelėjimą kiekvienoje palapinėje. Rodos, šimtą metų taip darytų. Tada dažniausiai pasirodo Andrius ir greitakalbe ima berti klausimus-atsakymus. Linkčioja galvą, kikena ir kartoja ištęstą ooookeeeey su kirčiu ant o ir iš karto po to ant e. Visa tai nuteikia pozityviai. Kiek besimainančia tvarka po truputį sueina visi. Dar matau kaip Dalia ramiai ir tykiai vilkėdama juodas termo kelnes ir rudą striukę beveik be garso praeina pro šalį savo reikalais. Jei nebūname buvusios dar susitikusios šįryt palapinėje visuomet klausia – kaip tavo ranka? Ir Rolas klausia, ir Andrius, ir kiti, ir šiaip turbūt tai antra frazė po labas rytas. O man jau vien nuo tos rūpesčio energijos dozės pasidaro geriau.
      Taip ir gyvename rytais su pačia skaniausia pasaulyje avižine koše. Šiandien su dviejų rūšių uogiene, o vakar man pačia skaniausia – su kokosų pienu. Jolanta sako, ai tu – kokosinė. Tokia mūsų Švilpiko dienos pradžia. Dar budinčios merginos įveda sistemą išplauti visų lėkštes. Andrius pasakoja teoriją, kad nesant sąlygoms pats tampi atsakingas, kokio švarumo lėkštę turėsi sekančiam kartui, bet labai greitai pajunta kolektyvinės idėjos gerumą ir krauna savo metalinį dubenėlį ant margaspalvių krūvos. Nu jei jau taip..., – sako, o man mintyse nuskamba – oookeeeey.
      Susikaupimas, įrangos pakavimas ir nuo šono iškilmingai atrodantis ruošimasis kanjoningui. Tada 10 susėda į autobusiuką, pora bagažinėje. Mes keturios mojuojame jiems nuvažiuojantiems, žnau, kad dviese tikrai didžiuliu energijos srautu linkime, kad viskas visiems būtų saugu. Tada dar abi pastovime ant kalno ir palydime kol nebesimato ir toliau. Viena daro tai, ko kita nemoka, matau tik nuleistose rankose vieną po kito užlenkiamus pirštus. Kalnai dar tebeskendi rūke, o voratinkliai, aplipę spingsinčiais rasos lašeliais, išcentriniais raštais driekasi nuo vienos smilgos iki kitos. Grožis tokiuose vaizduose skendėti. Stoviu kol saulė atitirpina ir sušildo visą kūną. Taip norėjau eiti į kanjoningą, bet dėl rankos negaliu ir keli žmonės sakė – o gal taip įvyko, kad tave nuo kažko apsaugotų. Tegul saugo.    
      Išsiskalbusios trise patraukiame į treką, Vilma lieka poilsiui ir atsakingoms pareigoms – su vienoje kuprinėje sukrautais visų pasais ir piniginėmis, gal visi prikaupę daug monetų skirtingomis valiutomis, nes kuprinė vos pakeliama. Gražu, statu, slidu, nepatogu, užvirtę medžiai, krioklys. Akimirksniu pasidaro karšta, nešulių neturiu tik fotoaparatą ir užrašų knygutę, su parišta ir Nimezilio nuraminta ranka liuoksiu kaip stirna. Greit prisitaikai. Kai prisimenu pirmą dantų valymąsi kaire ir nekordinuotą barškinimą į dantis, galiu pasakyti, kad tikrai labai greit pajungiau kitą pusrutulį ir su kaire ranka ėmiau kepti pyragus kaimynams, pasirašiau balsuodama. Lipant svarbu nemažinti greičio ir nesusimėtyti, nes tada su inercija automatiškai timteliu įtvertą ranką ir pasidaro ne kas.
      Smagiai nuliuoksiu iki pat krioklio viršuje. Gražiausioje vietoje ant akmenų atsisėdu rašyti. Sulauksiu Dalios ir Jolantos, geriau neatsiskirsiu, kad visiems būtų ramiau – šlaitas slidus, kai kur pėdos pločio. Rašau rašau, bet niekas taip ir neateina. Leidžiuosi atgal iki didžiulio kelią užvirtusio medžio, užsikabaroju ant jo ir nuleidusi kojas žemyn rašau toliau. Lyg gilaus dubens dugne – aplink stugso žaliuojančios uolos, šniokščia krioklys. O gal ir ne dugne, nes kalnų upė teka žemyn – toli toli ir giliai. Nežinau, kada pajutau, kaip man patinka gamta. Užaugau kaime – vanduo, basos kojos, ganyklos, miškai ir vasara su saule. Gal dėl to tupėdama ant metrinio medžio kamieno jaučiuosi lyg čia buvusi. O žalia spalva nėra mano mėgstamiausia, bet akys nuo tokių lapų mirgėjimo ilsisi. Virš galvos žydras baltai debesuotas dangus. Jei čia kita pasaulio pusė ir viskas atvirkščiai – tai gal tai žemė. Ilgo balto debesies žemė. Gal aš stoviu žemyn galva ant to debesies tik mano kojos remiasi į medį. Beveik kaip tikra istorija, kurią Dalia pasakojo apie atvirkščiai įrengtą kambarį – lova, stalas ir kėdės pritvirtinti prie lubų, o iš grindų kyšo lempa. Ir perbazuodavo šeimininkas čia savo draugus po gero vakarėlio, o tie pabudę visi kaip vienas šokdavo ir apsivydavo kojomis iš grindų styrančią lempą.
      Praeina du turistai su kuprinėmis, pakalbame kiek. Ima darytis vėsu ir man – tokiai, kuriai nuolatos šilta, kaip Dalia sako, nes pas tave dvigubas meridianas. Čia nėra vėjų. Keistai nėra, net prie jūros nepučia, tik čia, šitame mano dubenyje, pučia. Ir dar čia nėra šiukšlinių, niekur, net prie prekybos centrų ledų popierėlio įmesti kur nėra. Taip ir vežiojamės savo ant mielių augančius šiukšlių maišų turinius, kol apsistoję ir susimokėję kempinge teisėtai gauname galimybę sumažinti autobusiuko balastą. Nepaisant tokio ypatumo, visur, kur akys mato, ypatinga švara.
      O Dalia dar sako, kad NZ yra mano šalis pagal mano gimimo laiką ir šita kelionė man yra nuostabi ir labiausiai tinkanti ir dar nuo pirmos dienos vis kartoja – ir Islandija, važiuok į Islandiją. Ir dabar po kelionės sėdėdama prie kompo ir rinkdama dienoraščio tekstą gaunu emailą – važiuok liepą su Rolu į Islandiją ir atsiunčia dar nuotraukas, kurias bežiūrėdama akimirksniu pasijaučiu ten esanti. Žinau, čia geras ženklas – būsiu ten. Daug man Dalia pasako šioje kelionėje ir man patinka, nes mes kažkiek panašios. Svarstau, kur eiti – norisi į priekį.
      Ir man patinka mano bendrakeleiviai. Patinka, kaip jie padeda, rūpinasi. Patinka, kad aš pati mokausi paprašyti. Laimonas vis kartoja šioje kelionėje – mes čia visi esame sujungti, mes čia ne šiaip sau, mes jau esame čia, mes turime perskaityti žinutę. Jaučiuosi tokia vidiniai harmoninga ir saugi. Ir būnu aš dažniausia rami ir tyli, man rodosi, tokia nepastebima ir taip gera, kai būdama savo būsenoje rezonuoju su aplinka, žmonėmis, jaučiu kontaktą, ryšį ir kas kartą nuoširdžiai nustembu ir apsidžiaugiu, kai man ima visaip gražiai kalbėti ir vadinti, ir dėl šypsenos irgi. Susimąstau, kaip čia: aš šypsausi ir šiaip eidama gatve ar mišku ir aš šypsausi žmonėms, nes jie man irgi šypsosi. Žmonės man sukelia džiaugsmą. Savaime. Šioje kelionėje daug džiaugsmo ir žmonių. Ir labai daug visi šypsosi.
      Darius ramus, bet vaikšto šypsodamasis. Jo balsas meditatyviai harmoningas, pritylintas, kiek duslus, bet aiškus. Jam visuomet viskas gerai. Ranką ištiesia, vaišina ir manęs vis klausia, kaip ranka, o sustojęs pailsėti kalba, kad galėtų eiti ir eiti, ir šiaip kastų griovius, jei reikėtų – man patiktų, – sako – galėčiau. Dar dažniausiai ramus yra Edmundas. Geriausia palaima yra duoti nieko nesitikint, – sako jis, kai merginos viena per kitą ima dėkoti už atsuktą lazdą. Geras žmogus, kuris dainuoja. Ramus, kai nekalba ir plačiai artistiškos natūros, kai stovi prieš kompaniją ir veda dainas, šoka ar režisuoja foto kadrą. Simpatiškas tas balansas tarp rimties ir kitą akimirką akrobatinio šuolio. Nujaučiu, kad dar dvi savaitės bus laikas jam arba mums sulaukti jo talentų proveržio. Apie bananus, kaip vedančiuosius vaisius rinkoje, jau girdėjau ir dainą – one banana, two banana, three banana...
      Erikas ir Rimvydas – besikeičiantys mūsų autobusiuko ekipažo vairuotojai. Dar prieš kelionę Rolas sakė – Rimvydas moka anekdotus pasakoti, bet, kad taip ir tiek – įsivaizduoti neįmanoma. Vakarą pripildyti visų mūsų juoku gali ne tiesiog padrikai, o viena tema – pavyzdžiui, kiek jūs žinote anekdotų apie meškas, apie keliones? Rimvis – visam vakarui. Ir Rolas sako, reikia man tuos apie kalnus atsiminti. Nežinau, kiek atsimins, aš atsimenu tik tą visų mūsų juoko energiją ir kaip subtiliai keičiantis temoms moterys viena po kitos išsivaikšto po palapines... Rolas visada priekyje – šturmanas, dj-us. Laimonas – rytojaus vairuotojas, nes vis sako – galiu vairuoti, bet rytoj. Čia kaip tame bare – nemokamas alus rytoj arba kaip Mikė Pūkuotukas sakė – atsikeli rytoj, o vėl šiandiena. Bet niekas nepyksta, vyrauja pas mus taika, ramybė, daug daug juoko, ką ten – kvatojimo iki ašarų – nuolatinio, šėlimas pagal fantastinę Rolo muziką tokia energija, kad autobusiukas ima siūbuoti.   
      Antroje eilėje tarp besikeičiančių vyrų sėdi Jolanta, kuri šneka daug, nors gal aš nežinau tokio žodžio, kuris išreikštų jos daaaaaug. Andrius sako – pirmą kart gyvenime matau žmogų, kuris kalba daugiau už mane. Tokiu srautiniu kalbėjimu – paklausia, atsako, paneigia, užtvirtina, padiskutuoja, išmąsto, pajaučia, suabejoja, pritaria ir vėl klausia – vienu ypu. Nuolatos. Įdomu klausyti arba atsijungus tiesiog jausti, kaip iš jos eina žodžių energija be pauzių, su sustiprintu pirmu skiemeniu tarsi tam, kad nesuabejotumei, kad įsiterpti nereikia. Ir ji rūpestinga, ir jautri, ir stipri, ir kelias dienas oro uoste tampė mano kuprinę, ir myli gamtą, kalnus, civilizacijoje kasdieną valgo nevirtus grikius. Man ji panaši į žmogų, kuris niekada nemeluoja, nes ištarti tiek žodžiu vienu kartu gali tik nuoširdžiai remdamasi savo autentiška patirtimi, kokia ji bebūtų – vaikiška, rimta, skaudi, naivi, išmintinga, linksma, brandi. Tik kartais įsijungęs kontrolės noro mechanizmas truputį supanašina ją į užsispyrusią ir neperkalbamą moterį – akimirkai ir vėl ji džiugi. 
      Autobusiuko gale sėdime mes su Dalia. Apsikrovusios savo daiktais, kelių dienų maisto daviniais, bedžiūstančiais rūbais, ant grindų kaip iš gausybės rago vis atriedančiais obuoliais ir kriaušėmis, už nugarų iki lubų užkrautomis kuprinėmis. Man atrodo, kad mes labai sutampame. Taip be žodžių. Ir su žodžiais irgi. Ir su žvilgsniais. Aš jaučiu, kad ji į mane žiūri tuo užilgintu permatančiu žvilgsniu, o ji vis klausia – ko tu taip žiūri? Kartais žmonės man sako, kad mano žvilgsnis kažkoks – aš žiūriu, kad matyčiau ir matau kartais nežiūrėdama. Gal mes kaip tuataros – iki šiol išlikęs vienintelis snapagalvis roplys nuo mezozojaus (prieš 230 mln. metų) eros, gyvenantis tik Naujoje Zelandijoje ir kaukolėje turintis tikrą trečiąją akį. Dar kitaip maorių kalba – haterija. Nežinau, ar tokių matėme, vieną žaliai-rudą languotą įspūdingai gražų driežiuką mačiau. Dalią matau tokią stovinčią ir nepajudinamą, už jos slenka balti debesys mėlyname danguje ir tada akys atrodo kaip du vandenynai. Graži. Ir sėdime dažnai mes susirangiusios, kojas užsikėlusios ir užsisvajojusios. Jaučiu, lyg tame autobusiuke esame toks kartas nuo karto išnykstantis, nutolstantis ir visai nebematomas, horizontas. Arba dar matau, kaip paryčiais labai anksti arba vakare einame pas savo Tasmaną (į jūrą). Ir kaip veidrodyje sinchroniškai tupime vieną koją pasikišusios po savimi, kita įsirėmusios į žemę, kad pasitiktume ateinančią bangą. Kiek akys užmato aplink – nė gyvos dvasios. Gera, gera, juokiamės, kai banga pargriauna. Tu man kaip vandenų deivė, – sakau. Tu irgi. Dvi deivės – nuogos, priklaupusios prieš begalinę jūrą. Turbūt tikrai taip yra, nes iš tolo ateinanti dar viena šiame pasaulyje inirtingai fotografuoja mus. Žingsnis po žingsnio artėdama vis spragsi lyg mes tuoj imtume ir pakiltume į dangų kaip mėlynosios paukštės. Kol prisijaukina – ji mus, o mes ją. Taip su Dalia keliaujame, taip aš jos klausau ir noriu daugiau pakalbėti, bet vis nėra laiko ir vietos. Yra, tik iš pradžių atrodo, kad per mažai, o iš tikrųjų tiek, kiek reikia.
      Įdomus dalykas kelionėje yra laikas. Iš vienos pusės, jis esamasis ir begalinis, su daug naujų patirčių ir erdvių, leidžiančių jausti čia ir dabar ir tuo pat metu pojūčiu, kad niekada nesibaigs. Nors suvoki, kad trys savaitės yra apimtis su savo riba. Arba akimirka. Arba begalybė, jei tai kieno nors pradžia. Ir pokalbiai kelionėse yra kitokie, man atrodo, dėl to laiko. Mes – 14 žmonių iš skirtingų pasaulių, tą laiką nugyvename kartu. Nereikia niekur skubėti ir stengtis, nes einant šalia gali praleisti valandų valandas, gali tylėti dvi ir pasakyti sakinį, gali kalbėti tris ir pasakyti tai, ko šiaip pirmą kartą sutiktam nesakytumei. Gali neskubėti, nes rytoj bus dar trys valandos ėjimo šalia. Ir gali susizgribti pasakyti paskutinę dieną, nes kitoje pasaulio pusėje jau viskas bus kitaip. Toks yra laikas kelionėje. Todėl man visuomet gera: jauti save, gamtą, vėją, perpučiantį tavo ploną baltą rūbą, priešais einančiojo žingsnio svorį, aplinką, erdvę, į tave nukreiptą žvilgsnį ir tylą arba balsą. Todėl man patinka kelionės. 
      Aš dar ant medžio. Rašau kokią valandą ar dvi, laikas ištirpo, visai atitrūkau. Šioje kelionėje nei laikrodžio, nei telefono, nei kuprinės – tik įtvaras, fotoaparatas ir užrašų knygutė, dar kremas po ranka, nes nosis ėmė luptis antrą dieną su žaizdelėm, panašiai kaip Ladake po laisvės važiavimo serpantinais ant autobusiuko stogo svilinant kalnų saulei. Neperskaičiau nei gimtadienio sveikinimų, kai pirmą dieną išsikrovė telefonas ir užmiršau. Tie, kuriems reikia, žino, jei nerašau, reiškia viskas gerai. Leidžiuosi žemyn, vis prisiliečiu prie milžiniškų galingų agatmedžių.
      Prie pat treko pradžios iš tolo pamatau ateinantį Andrių – taip ir galvojau, kad tave čia rasiu ir duoda saldainį ant pagaliuko. Nustembu, kad jau kanjonininkai grįžę ir pasakoju apie ištirpusį laiką. Gerai, taip ir turi būti, – ramiu balsu antrina. Grįžtame į stovyklą, o ten visi išsibarstę – skalbiasi, guli, žvejoja. Prisijungia Rimvydas ir žaidžiame kortomis, įsikuriame už palapinių prie staliuko, kaitina saulė, ramu, kalnų apsupty, stalas tokiame kontekste gurmaniškai gražus – dalijamės man per dosniai paliktą pietų davinį, geriame vyną, kokį norime – raudoną, baltą, baltą medium. Grįžę Darius su Vida iš miestelio parveža maišą skirtingų ledų visiems. Dienos darbai nudirbti, galime pelnytai pailsėti. Vakaras, kai visi susirenka iš savo pakampių, smagus su vynu, koše, kanjoningo istorijomis, lengvu nuovargiu ir glaudžiai susiglaudus, kad būtų šilčiau.
      Pabundu anksti, lauke – tirštas tirštas rūkas, nesimato nei dangaus, nei kalnų, tik begalinė baltuma. Pasijuntu tokia laiminga. Petys visiškai neskauda. Naktį kartą pabudau nuo skausmo ir viskas. Kaip ranka nuėmė ir vaistų vakar negėriau, tik vyno. Ar gali būti geriau! Šiandien į kanjoningą išeina 7 vyrai ir Jovita. Vida nikstelėjo koją, Ugnius nusimušęs pirštą ir šiaip geriau renkasi Vilmos kompaniją.  
      Mes su Dalia einame maudytis į upelį, šį rytą nežmoniškai šalta ir vėjas netikėtas NZ, vanduo ledinis, bet kišu ir galvą. Ir tos musės šlykščios, akimirksniu atradusios nuogo kūno lopinėlį apspinta ir ima graužti. Neapsisprendžiu, ar dėl šalčio, ar dėl tų musių, procedūrą norisi baigti kuo greičiau. O tada jau sėdime ir kalbame.
      Grįžusios pakuojame palapines, labai noriu eiti, kitų toks noras nekankina ir šaltis nevilioja ir jie nusprendžia pasitūsinti miestelyje. Sustojame prie didžiulio gražaus ežero – apsivelku abu turimus megztinius, įtvaras dar šildo, fotikas, užrašų knygutė, Dalia įduoda riešutų, Vilma pirštines ir paleidžia. Susitariame kažkada susitikti, nutariu, kad mano intuicija suveiks ir būsiu vietoje laiku. Bangos kaip prie jūros, horizonte kalnai, su debesyse skęstančiomis viršūnėmis. Šiltai žalia spalva man primena Norvegiją. Einu pakrante, į taką nepanašu, tik didelių akmenų krūvos. Smagu taip kopti, susikoncentravus balansuoti su besimakaluojančiu fotiku ir ranka įtvare. Vėjas skalauja galvą, mintys išskridusios į orą. Šiandien jau norėjau eiti, eiti. Man patinka fizinis veiksmas, tuomet ir dvasinė būsena gera. Patenkinusi pirmapradį troškimą prisėdu užuovėjoje tarp akmenų. Staiga iš niekur prabėga katinas, pirmyn-atgal, mistiškas kaip koks Bulgakovo Begemotas. Rašau, nes ir rašyti jau esu pasiilgusi. Kol vėjas nugairina veidą. Tada pirmyn, kol intuicija sako – jau laikas. Grįžtu į sutartą vietą, dar nieko nėra, einu atgal ir susiradusi užuovėją sėdu rašyti. Prisimenu Dalios papasakotą Leonardo da Vinci rašymo būdą – kaire ranka, iš dešinės į kairę ir raidės atvirkščios, kai perskaityti gali tik su veidodžiu ar prieš šviesą iš kitos pusės. Pusrutulis persijungia ir tokiu būdu parašau Daliai laiškelį, sulanksčiusi įsidedu tarp knygos lapų ir girdžiu – Šarūūūūūneeee, balsas iš dangaus ir beveik nebekeista – išlindusi iš krūmų matau Dalią. Sako, kažkaip šitoje vietoje sugalvojau pašaukti ir man, sušalusiai, duoda karštą jautienos pyragėlį ir kavos. Net didžiausiose fantazijose nebūčiau galėjusi sugalvoti tokio noro.
      Autobusiukai išvažiavo ieškoti vieni kitų, o Dalia – manęs. Susėdame ant išverstų ir vandens nuskalautų medžių matomoje vietoje ir kalbame apie tai, ką aš turiu suprasti ir kodėl pati nuo to bėgu. Keista, kad tokį dalyką girdžiu nebe pirmą kartą gyvenime. Tada ji kaip koks Lemūrijos žynys atsistoja ant nuvirtusio balto medžio ir iš visų jėgų ima sukti savo striukę virš galvos – išbaidykime debesis, – sako. Ir man saulė patinka.
      Atvažiuoja abu autobusiukai ir lekiame į miestelį. Kanjoningo komanda – neįprastai tyli, emocijos pakibusios ore lyg vandens pripilti balionai, galintys ištykšti nuo švelniausio prisilietimo. Beveik tylomis užsisako maistą ir sėdi. Sveiki, gyvi, o kita ten ir liko – tarpeklyje, ne tame iš gražiausiųjų pasaulio trejetuko – Rolo svajonėje, o kitame, į kurį dėl nepaiškinamų priežąsčių nuėjo pagal ano planą. Keista, Dalia sako, kad taip reikėjo. Pavienės frazės nupiešia abstraktų, kiek išblukusį vaizdinį: šalta, šlapia, žalia, šuoliukai, nusileidimai...
      Nakvojame kempinge namukuose, gera ir jauku. Lovos. Naktį Dalia taip kasosi, nakties tyloje pakimba tas odos šūravimo garsas – Dalia, nesikasyk, – šnabždu. Nurimsta ir vėl. Dalia, nesikasyk, – jau kažkodėl nebegaliu miegoti ir saugau. Nuo žaizdų. Dalia, – paimu už rankos ir įsivaizduoju, kaip jos niežulys rimsta. Rytas vėjuotas, pusryčiaujame lauke ir prisirenkame šalia augančių graikinių riešutų. Į kelią.
      Daug ežerų NZ, begaliniai ir įspūdingi. Pravažiuojame pro vieną tokį, šalia kurio buvo filmuotas Žiedų valdovas. Gražiame miestelyje, kurį iš vienos pusės supa kalnai, iš kitos ežeras, o pats toks iš simpatiškai pasakiškų gatvių, pripildytų nedidelių namukų, sustojame pasivaikščioti, pasipildyti maisto trijų dienų trekui, išgerti kavos. Kava NZ labai skani, kur begertumei. O espresso iš mažučių storasienių raudonų puodelių ypač gardi. Ir dar kai vaišina. Įdomus tas dovanojimo faktas šioje kelionėje, visi kažkodėl nuolat vaišina. Ir aš dar kartą išmokstu džiaugtis. Nusiskinu šalia augančią levandą, pauostau ir įsidedu į knygelę.
      Bet pirmutinis tikslas mūsų sustojime – vaistinė. Tik įėjusios su Dalia rodome rankas, o pardavėja nesugaišusi nė akimirkos atkiša tepalą. Įgarma likę – to paties. Ir ritualas prasideda – čia pat gatvėje iš visų pusių apsėdame klombą su medžiu vidury ir kuriam laikui užmirštame vietą, erdvę ir laiką: vieni raitojasi rankoves, kiti kelnes, nusiauna batus ir tepa, tepa, ir imame maloniai dūsauti nuo šaldančio poveikio, nuo niežtėjimo aprimimo. Mes išgelbėti – minutei, dešimčiai, o gal ilgiau.
      Šeštą valandą atvykstame į stovyklavietę, palapinių statyti oficialiai negalima, tad laukiame sutemos. Įdomus laukimo laikas kelionėse. Man patinka. Nedidelėje erdvėje vyksta daug gyvenimo. Lyg kiekvienas būtų sumažinęs savo apsisukimo aplink savo ašį spindulį ir tuo pat sklindančios energijos spindulį. Aš sėdžiu autobusiuko priekyje ir rašau. Kvepia levanda. Turiu laiko rašyti. Šalia Edmundas skaito bukletus, žemėlapį, įjungęs muziką. Į kelionę aš ausinuko neimu. Čia kaip bėgimo meditacija – jei tau gera būti su savimi, muzikos nereikia, jei sunku – stengiesi atitraukti dėmesį. Ir su filmais būna taip. Ir su daug kuo. Pabėgimas nuo savęs, nuo šalia esančio. Ir mėgstu aš ir muziką, ir filmus, ir tylą. Ir kartais pabėgti nuo savęs. Tam, kad sugrįžtumei. Priešais mane – aprasojęs langas nuo karštos arbatos. Gale tupi Dalia ir sako – galėčiau visą dieną sėdėti taip ir medituoti, eina informacija. Ateina Rolas ir duoda Edmundui šūsnį lapų apie treką. Jolanta vaikšto pirmyn atgal su arbatomis ir klausimais. Randa vitpadį, autobusiuke nesigirdi jos žodžių, bet iš lūpų judesių suprantu – klausia kieno. Niekas nereaguoja ir iš klausiančio žvilgsnio ir judesio pereina į ritmingą siūbavimą pagal muziką, kol visai supanašėja į pritariančią šokėją, mojuojančią vitpadžiu. Rimvydas su Vida tupi po pavėsine ir pjausto daržoves. Iš miško grįžta Vilma ir ima tepti kojas tepalu. Rolas kursuoja pavėsinė-krūmai. Su salierų glėbiu, be nieko, pasirodo ir pranyksta už oranžinėmis uogelėmis nusėtų krūmų. Tik šniokščiantis primusų garsas iš tų krūmų primena apie vakarienę. Netukus pasirodo su kamera ir kiša į akis. Likusieji išsibarstę kas kur. Vakarienei – bulvės su aviena – šventė.
      Trekas – 10 valandų ėjimo miškais. Mistiniais. Medžiai iš pasakų. Apaugę, suaugę. Ėjimas ramus ir ilgas. Pagal tempą susigretiname su Andriumi ir esame pakrikštyjami Ferrari komanda. Kalbame ir einame daug tiesiog tylėdami, natūraliai tokiu tempu. Greitu. Gera.
Vakaro citatos.
      Rolas laužo spagečius. Italai įsižeistų – komentaras./ Sėdime krūmuose, vėjuota ir šalta, Jovita su pūkine striuke. Laimonas sako – Rolai, tu skirtingus laiškus mums išsiuntei ir kreipiasi į Jovitą – bet, kai tau bus per karšta – sakyk. / Aš sėdžiu susisupusi į miegmaišį, o Laimonas susimąsto – tu gali vaikščioti ar atšokavai? Šilta tau, ane?
      Šiąnakt didžiulis vėjas. Einame per kalnus, pievas ir jūras. Pietų miegas. Visi iškrenta saulėkaitoje. Erikas su Laimonu tolėliau. O mes likę lyg ritualiniame rate – kojos į vidurį. Žolė kiek šlapia, užpakalis drėgnas, po galva pasidedu batus – vienintelį daiktą, panašiausią į pagalvę. Kiek pasisukiojusi įsiveliu plaukus į užvėrimo kilpas. Miegas. Sąmonė paskęsta ir nutolsta. Kilsteliu galvą ir visi, rodos, skendi tokioje pat būsenoje. Saulė maloniai kaitina veidą ir rankas, petys ima atsipalaiduoti ir mausti. Lygiai taip, kaip šią naktį skaudėjo, o ryte stebuklingai nustojo. Lyg būtų atskira mano kūno dalis, kalbanti su manimi – kai einu – tyli ir ramiai sąjunginiškai prisideda prie komforto būsenos, o atsipalaidavus, kaip vaikas, išsiilgęs dėmesio, ima priminti apie save. Einame per pievas – purūs elegantiški milžiniško dydžio smilgų kuokštai šnara ir blizga nuo tirpstančio šerkšno. Laiko daug ir jis mūsų.
      Kitoje pasaulio pusėje guliu ant šlaito. Vėjas taršo ką tik kalnų upėje išplautus plaukus, saulė šildo kūną. Aplink galvą skraido bitė. Apačioje šniokščia vanduo, svirpia vabzdžiai. Tobula akimirka. Pačiai malonu nuo savo pačios man veidą glostančių plaukų. Sumykia karvė. Šalia guli atsijungęs Andrius, paprastai einame pirmi, o šįkart paskutiniai. Dar yra laiko iki sutemos, o ši diena visiškas atsipalaidavimas. Man toks ėjimas iš serijos – eičiau ir eičiau. Pusę gyvenimo. Gera nuo visko – gamtos, kuri aplink, po tavimi, virš tavęs, su mumis. Vizualiai, garsais, kvapais, skoniu, kai geri vandenį iš kalnais bėgančio upelio. Šiandieną einame kažkaip tvarkingai. Mažai mišku ir daug pievomis. Vieni paskui kitus – vorele ir išsibarstę. Oras įdomus ir besimainantis. Ryte buvo beprotiškai šalta, kai atrodo, kad niekada nebesušilsi ir užtenka sulaukti saulės, kad pakiltų iš už kalnų ir kūnas ima atitirpti – šiluma pirma įšildo rūbų sluoksnius vieną po kito. Šį rytą susirengiau viską, ką turiu ir dar įtvaras šildo. Tada po vieną išsilukšteni ir įšyla pats kūnas. 9-ios valandos ėjimo. Lengvas trekas. Klausau garsų. Per pievas didžiuliai kuokštai smilgų, kurios ryte dar skambėjo šarmos lašeliais, kaip šilko siūlai praneria pro pirštus kai einant brauki ranka. Ypač patinka dešiniąja, rodos, gydo pats prisilietimas prie gamtos. Tarp pirštų. Ir skamba. Einame vorele. Prieš mane stuksi treko lazdos ritmingai ir išsibarsčiusiai. Aukso smilgos blizga ir raibuliuoja akyse. Erdvė staiga pasidaro hipnotizuojanti ir skambanti. Užsimerkiu ir einu nežiūrėdama, tik klausau.
Vakaro citatos.
      O tu neapšerkšniji, Rolandai, – klausia Vilma. / Einu apsirengti puchovyko, – sako Erikas ir netrukus grįžta su savo plonyte peršviečiama ryškiai geltona striuke. NZ – kontrastų šalis. Ir mūsų kompanijoje taip. Erikas – Jovita. Oranžinė pūkinė striukė vs. plonoji Eriko. / Įsimesk du pipiriukus, kai važiuosi į miestą, – sako Ugniui, kuris tris kartus per dieną traukia čili ir valgo su viskuo, su kuo įmanoma. / Erikas išpila smulkintų česnakų ir čili indelį, o Laimonas sako – gerai, kad ne į pyragą. / Reikia užsiimti kokia nors veikla. Gal šokiai. Merginos kviečia, vaikinai nesislapsto.
Ryto citata.
      Chebryte, kojytės vietoje, o judesys į priekį, – kai po ilgo treko įsėdame į autobusiuką pastebi Laimis.

TREČIA DALIS

Dievai mums dėkingi.
      Vakar išlydėjome Vidą ir Darių su avienos kauliukais, putojančiu vynu ir tūsu po miestelį iki antros nakties – su gyva muzika ir šokiais.
      Pabundu anksti kaip visada. Visas kempingas miega. Mūsų palapinės irgi. Rolas irgi – lauke savo ryškiai oranžiniame Mamuto voke, kurį pirko Korsikoje tą saulėtą dieną, kai per akimirką užpylė vasariškai šilta liūtis ir mes visi slėpėmės po stogais. Dangus apačioje palei pat kalnų viršūnes ryškiai rožinis. Visa kita lyg nespalvoto filmo kadras – pilkas dangus su dar pilkesniais debesimis, kaip Laimis pasakytų – atvirutė, žiūrėkit, kokia temutė – visiška atvirutė. Ir ta atvirutė primena tokią iš vaikystės – nespalvotą fotografiją su dirbtinai parausvintais žmonių skruostais, tokias per velykas parsinešdavau iš bažnyčios, kai su pussesere adoruodavome Plungėje. Fotikas užrakintas autobusiuke, einu pagulėti, kol išgirstu trinktelint dureles ir išlindusi jau matau Rolą, palinkusį prie štatyvo ir per fotoaparato akį žvelgiantį į daug labiau nuraudusį dangų. Vaizdas keičiasi kas sekundę, gali fotografuoti nesustojant. Dušas, kava, pokalbiai, pusryčiai ir rytinis tautų kraustymasis – iš namų į autobusiuką, iš autobusiuko į autobusiuką, mano transporto spalva keičiasi iš sidabrinės į baltą, o kaimynai – pažiūrėsim. Taip išlydėjus Darių ir Vidą išlyginame ekipažų sąstato skaičių. Pirmas įspūdis sėdint antroje eilėje dviese – kiek erdvėėėėės ir matymo kampas 180 ir daugiau, tik dabar suprantu, kad autobusiuko galas pats savaime turi raminančios izoliacijos nuotaiką.    
      Šiandien nuostabūs vaizdai. Kalnai lyg vandenyno bangos vejančios viena kitą. Dangus pilkas ir pilkesnis su žydrumos proskynomis. Su Edma sukritę-susitikę sėdynių vidury žiūrime nuotraukas-iliustracijas vakarykščio treko istorijų – apie smėlio namus ir tikros žolės teniso kortus Anglijoje, apie virėjų kovas ir Argentina+Meksika teminius vakarėlius. Sėdime sukišę nosis į telefono ekraną, kai staiga man pasidaro nelabai gera, o Edma tuo metu sako – gal pažiūrim į kelią, kažko negera ir pradaro langą. Ooo sinchroniškas vakar vakaro priminimas. Žiūriu kol pagerėja, Edma užmiega, atsisuku atgal – Vilma sustingusi išraiškingoje akimirkoje kaip vabzdys, užsimojęs sparnu sustingo sakuose ir tapo gintaro inkliuzu: ant kaklo kelioninė pagalvėlė, akiniai ant nosies, rankose atversta knyga – viskas tokiame realistiniame judesyje, net veido išraiška – lyg iš po užmerktų akių tebežvelgtų jos žaibiškai lakstantis žvilgsnis. Ugnius miega šalia, Jovita priekyje, tik Andrius vairuoja ir aš rašau. Šiandien daug rašau – adaptacinis laikotarpis naujoje erdvėje. Ramu čia. Vis girdžiu ano ekipažo frazes, pranašišką ir reziumuojantį Laimono toną, visų juoką. Ir muzika kita.
      Prie ežero sustojame pietauti. Puolame su Dalia viena kitai į glėbį lyg seniai būtume buvusios susitikusios. Pjaustome sūrį ir duoną. Jolanta vis klausia – o kur mėsa? Vegetarė. Kažkas užsimena apie kulšis. Tik Jolanta tos informacijos nepriima ir vėl klausia – o mėsos nebus? Savo greitakalbe beria tą patį klausimą vėl ir vėl. Andrius pjausto sūrį, Jolanta vaikšto su savo klausimu. Tada Vilma iškilmingai traukia vištienos kulšelių maišą ir Jolanta nutyla. Man apetito nėra, nuo šono stebiu kiekvieno santykį su ta kulšimi. Pafotografuoju vertingas akimirkas: vieni graužia neatsitraukdami ir godžiai, kitiems varva ir krenta, treti  - trečių nėra, šį kartą elegancijai ir rafinuotumui ne vieta.
      Šiandien pervažiavimo diena. Vakare sustojame kempinge. Lyja. Vairuotojai tariasi, Ugnius su Edma išlenda į lietų. Vilma pasakoja, kaip naktį jai rodėsi, kad Laimonas su palapine slenkasi artyn, dėl knarkimo garso. Ooo siaubiakas apie artėjantį Laimį. Grįždamas Ugnius kaip užhipnotizuotas sustingsta veidu į upelį. Galvoja apie žvejybą. Vilma greit sureaguoja – ateik čia, dar užsimanysi pasilikti šitame, žinau viską. Šiandien ne tik Vilma norėtų rimtesnės pastogės, kažkaip morališkai pradėti statyti palapinę lietuje ant šlapios žolės nesinori ir man. Ugnius grįžta į autobusiuką, o Edma pakartoja kadrą – toje pačioje vietoje stovi lietuje veidu į upelį. Kviečiame važiuoti, o jis nubudęs – o manęs laukiat, užsižiūrėjau į upelį ir prisiminiau baidares... Turi magijos NZ, o gal mūsų dauguma moka gyventi šia akimirka.
      O toliau nutinka, kas turi nutikti. Atvažiuojame į dar vieną kempingą su nameliais. Vakar nebuvo ir nuo rytojaus vietų nebėra, bet šiandien, kada lietus pliaupia, yra vietų kaip tik mums, net Ugnius su Vilma gauna individualų kioską su dviaukšte lova, kuri apačioje dvigulė, o viršuje viengulė, šalia dar telpa kuprinė, gale 30x30 cm langelis ir nieko daugiau, o kas gali būti geriau. Mūsų, merginų, su terasa kvadratinis kambarėlis, trys triaukštės lovos ir mes keturios. Susėdame ir imame klegėti.
      Arba trečia savaitė, arba per maža erdvė tokiam žodžių kiekiui ir decibelų garsui. Man ima spengti galva nuo to srauto ir sakė, tas sakė, todėl sakė, kad sakė ir t. t. Turbūt ant veido matosi mano būsena ir nutolimas, nes Jolanta susidomi ir sumažintą, pritylintą ir sušvelnintą srautą nukreipia į mane – o ką reiškia, kai tu taip atrodai? Ar tau viskas gerai? Aaaaa, tada gerai, gerai yra žinoti – sureaguoja, kai paaiškinu, kad šitaip aš tiesiog susimažinu aplinkos intensyvumą. O man irgi reikia pabūti vienai, aš irgi gerai juočiuosi, kai būnu viena ir nekalbu, – sako Jolanta. Jovita iš antro aukšto atsiliepia – bet, kad tu visada su mumis ir kalbi. Ir jau visos visu balsu kvatojame. Tada jau iš visko. Jovita prašo – atimkite iš manęs tuos tortilijos papločius ir mes geranoriškai padedame. Juokiamės tol, kol kalba nuveda prie priminimo apie Jolantos ir Jovitos budėjimą šįvakar. Tada parutuliojame mintį, kad Ugniui patinka ruošti avieną ir apskritai, čia vyrai gamina su meile. Galiausiai, Jolanta pareiškia – aš su mėsa nedirbu ir niekas niekur nebeskuba, ir leipstame juokais toliau.
      Bendra erdvė prie virtuvės jauki. Šilta, židinys, stalai, žaidimai. Rimvydas su Andriumi užsiima intelektualiu sportu – šachmatais, mes sulendame į senus 15-os metų senumo NZ žurnalus su paveiksliukais. Kiekvienas prisėdęs šalia atsiverčia vis tą patį reklaminį puslapį su batais ir palapinėmis. Profesinė liga. Vakarieniaujame poniškai – mėsa, daržovės, bulvės. Vynas. Čiliukai. Sausainiai. Dar vyno. Dar 45 min. iki šviesos užgesinimo. Visi atsipalaidavę, sušilę šurmuliuoja prie stalo. Erdvė užpildyta garsų. Temos keičiasi tokiu pat greičiu kaip raudonėjantis dangus. Gal pusė mūsų – apsirengę žaliomis maikutėmis. Gera, jauku ir linksma. Lengvas dejavu, kai anekdotai suka antrą ratą – girdėti pirmomis dienomis sukelia tokį pat juoko gūsį, patvirtindami faktą, kad dauguma anekdotų nepasakoja, nes neprisimena, turbūt ir klausant taip pat. Kvatojantis stalas tik per metrą nuo manęs, bet paskutinis esminis sakinys dažnai ištirpsta tame metre ir girdžiu tik skanų juoką. Vis tiek juokinga – tokia antro lygio juoko terapijos banga. Esmė yra. Besikartojančius anekdotus veja pasikartojantys epizodai – keli anekdotai, pasakojami tų pačių žmonių, tokia pat eilės tvarka. Trečia savaitė. Sako dabar žmonės atsiskleidžia. 
      Staiga visi pakyla nuo stalo ir lekia į virtuvę prie kriauklės, Rolas pagriebia kamerą ir plėšia sausainių pakuotės kampą – eksperimentui. Visuomet yra smagu atsidurti už kadro ir pamatyti vaizdą nuo šono, panašiai kaip filmo pabaigoje stebėti nepakliuvusius juokingus epizodus. Iš mano stebėjimo taško – minkštos sofutės, matau įrėmintą vaizdą – atviras be durų įėjimas į virtuvę ir daug, daugiausia žalių, nugarų be žodžių sulinkę į kriauklę stebi ir filmuoja. Į kurią pusę šioje pasaulio pusėje subėgdamas sukasi vanduo... Lyg ištarus burtažodį visi vienu metu atsitiesia ir būriu grįžta prie stalo – pagal laikrodžio rodyklę. Keistai sutrikę, be atradimo ir pažinimo džiaugsmo žymės veiduose, veikiau su klausimu ir iškilusia abejone – o kaip Lietuvoje...? Su Andriumi žaidžiame šaškėmis. Galva neveikia, trijų spalvų šaškės man labiau panašėja į lakricos, šokoladinius ir vanilinius vieno kąsnio pyragėlius. Veikiau intuityviai nei mąstydama stumdau saldžiąsias šaškes ir kertu, kai yra ką. Vis tiek smagu, man patinka žaidimai. Tris kart sumirksi šviesa ir mes išsiskirstome.
      Lendu į miegmaišį ir jauku šį kartą ne tiek nuo to, kad jis šildys, nes ir taip šilta, o nuo minkštumo ir nuo to namų jausmo, nes čia intymiausia asmeninė erdvė kelionėje. Merginos greit suminga, o aš pasišviesdama ciklopu rašau. Šiandien labai daug – tiek, kiek važiavome, tiek, kiek sėdėjome, beveik tiek, kiek truko diena. Jaučiuosi išėjusi trumpų atostogų atostogose. Iš grupių psichologijos yra toks tipažo terminas – specialistas. Tas žmogus, kuris atsakingas už kurią nors konkrečią veiklos sritį. Ta veikla, nesvarbu, kokia bebūtų – taisymas, gaminimas, fotografavimas yra savotiškas pabėgimas ir riba, už kurios išėjęs gali būti čia ir kartu ne čia. Rašymas man yra tai. Žinoma, pirmutinė jo funkcija vis dėl to yra malonumas ir aistra. Dar paradoksas, kad tuomet, kai daug vyksta realioje erdvėje rašymui laiko sumažėja, todėl man pačiai smagu kurti sistemas savo jausminio rašymo pasaulyje: tęsinys A nukeliamas į už 10 puslapių, nes tuo metu vyksta kas nors panašaus į “vakaro citatos” arba užrašau tai, kas skirta ir reikalinga tik man pačiai, tada seka tęsiniai B, C, D, rodyklės, intarpai ir iki minimumo sumažintu šriftu minties pratęsimas aplink visą lapą pakraščiuose. Įdomus ir tas rašymo transas – kuo daugiau rašai, tuo skaidresnės mintys, tuo daugiau pilasi ir vos bespėji vesti tušinuką paskui priekin lekiančias mintis. Stovyklinis siužetas su ta šviesele, apšviečiančia lapą, žalio miegmaišio kampą ir paskui tušinuką bėgiojančius pirštus. Geras laikas, gera trečia savaitė.
Vakaro citatos.
      Jolanta – prodyk, Rolai, žemėlapyje, kur būsime rytoj, noriu žinoti, kur sutiksiu savo gimtadienį. Pelkėj, – atsako Erikas, už lango pliaupiant lietui, dangus be pabaigos. / Čia komplimentas-argumentas (Laimis). / Dievai mums dėkingi už tokį vakarą. Nebesugaudau, kas pasako, bet skamba, kaip dienoraščio pavadinimas.

KETVIRTA DALIS
Milford Sound, Jolantos gimtadienis ir Kukas.
      Naktį vykta kažkoks nuolatinis maršrutavimas į tualetus po vieną ir būriais. Lauke pliaupia lietus, namelyje šilta. Paryčiais lietus nustojęs, tik vėjas stiprus. Ir naktį buvo stiprus, rodės, trobelę į šonus nešiojo taip, kad girgžda, girgžda. Kokią 6-ą ryto susirangau ant sofutės lauke po stogeliu. Ateina Jolanta. Susėdame šalia, aplink nei gyvos dvasios, tik mes dvi tarp sukrypusių trobesių, kalnų rūko ir dar tik brėkštančio ryto. Sveikinu su gimtadieniu ir palinkėjimai akimirksniu nuneša į egzistencines platumas, ašaros rieda, kalbame ramiai apie esminius gyvenimo pokyčius, kai imi ir suvoki, kad ne visada ir ne viskas yra tavo valioje, kontrolėje, o ir suvokimas turi savo ribas. Kartais gyvenime turi išgyventi koncentruotą skausmo dozę, kad imtumei ir pasakytumei šablonišką frazę – dar prieš kelis metus būčiau nepatikėjusi, kad šitaip galvosiu. Ankstesnioji aš irgi nepatikėtų dabartiniu mano gyvenimu, o gal dabartinei aš ankstesnysis blunka kaip senas nespalvotas filmas. Ir kartais stipriai įsikibus iš paskutiniųjų laikaisi savo įsitikinimų tik tam, kad paleidus ateitų nauji dalykai, kurių tu nežinai. Ir dažniausiai jie būna stebuklingai geri. Tik kaip tas mažas, iki paskutinio energijos lašo nuvargęs vaikas, besipriešinantis miegui, kažkur skaičiau, kad vaikui tas užmigimas tolygu mirčiai, priešiniesi ir naujiems dalykams – pasąmoniškai, subtiliai, išradingai – visais įmanomais proto išrastais būdais. Tik protas tuom ir yra geras, kuom ir ribotas, kad savo schemas kuria iš viso to, ką jau kartą patyrė. Sėdėdamos drebame nuo vėjo ir ryto gaivos. Pasirodo Rolas su šortais. Pabūna ir eina virti košės.
      Gražūs ir jausmingi tokie rytai. Vienas po kito seka įprasti ritualai, prie pusryčių stalo Erikas pasakoja istorijas apie 80kg svėrusį televizorių “Radugą”. Dar kambaryje Jovita padovanoja Jolantai baltą minkštutę kailinę avį-pagalvėlę, sudainuojame gimtadienio dainą, o Jolanta ima šaukti garsiau nei kalba. Ir visos kažką šaukiame. Tokie džiaugsmo šūkiai, tada Jolanta išlekia į kiemą ir laksto po pievą mėtydama baltą avį į orą ir šūkaudama žalios pievos, žalio namo ir išskaidrėjusio žydro dangaus fone. Rolas su Rimviu praeidami pro šalį kaip užkadriniai veikėjai žiūri į keistą moteriškomis emocijomis perpildytą vaizdinį. Jolanta sako – reikia vardo, iš akių matau, kad kilminga. Vienas namelio pavadinimo garbei – Vonderis. Fon Milfordas. Zelanderis. Trys šiandieninės aktualijos. Nepaisant ką tik vykusio įšventinimo į kilminguosius, ponas avis fon Milfordas be skrupulų sugrūdamas ir dar pagrūdamas į kuprinę.
      Lietaus nė lašo. Dangus visiškai išgiedrėjęs. Atvažiuojame prie fiordų Milford Sound. Sako 250 dienų per metus čia būna apsiniaukę ir lietus – tik ne šiandien, sako plaukiant 3-jų valandų turą laivu kartais pasirodo delfinai – jie mus lydi, kiek gali. Ir šiaip – lyja tuomet, kai mes po stogu, stogas, skirtas būtent mums, kai lyja, kai lipame į kalną saulė droviai pasislepia, o kai vėstame – išlenda. Per visą kelionę nė karto nesulijome, nors sako, čia oras keičiasi kas valandą. Ir ne šiaip viskas gerai, nes yra gerai, o lyg koks labai mus mylintis ir besirūpinantis angelas vienu žingsniu priekyje bėgtų ir klotų pagalvėles. Taip supranti, kad mums tikrai sekasi arba – Dievai mums dėkingi. Kartojame šią frazę ne kaip šventvagišką mintį, o kaskart tardami su dėkingumu ir pagarba. Myli mus dievai, o dar mūsų kompanijoje yra tų, kurie nuolatos dėkoja Dievams. Ryte dėkoja, prie delfinų dėkoja, kai verkia dėkoja...
      Vakaras kempinge. Gražu ir žalia, šviesiai žalia ir ryšku. Ramusis vandenynas. Pievelės su įlankomis, vienoje jų įsikuriame. Tarp dviejų autobusiukų vyksta veiksmas – 4 kvadratinių metrų plote 12 žmonių, du puodai ant primusų, Rolas tupėdamas maišo, aš darau salotas, o likę 10 sustoję aplink žemėlapį kažką įnirtingai sprendžia. Kur, kiek, kaip ir kada važiuosime. Lyg kuo mažiau liko laiko, tuo daugiau reiktų nuveikti. Mėgstu savo būseną, kai intensyviausiame šurmulyje galiu atsijungti, nutolti ar atsiriboti, bet paradoksalu, kad nutolstu nuo paties nutolimo – balsai, kalbantys apie būsimą ar buvusį išsisklaido kaip debesies rūkas, paskandinęs kalnų viršūnes, o tu vaizduotėje vis tiek pieši viso kalno projekciją. Tarsi mano pojūčiai būtų išmokę protą atpažinti, kas yra tikra ir vyksta čia ir dabar, o kas tik žodžiais ir emocijomis sukurta realybė. Tokia, kuri skirta pasislėpti, prisidengti ar užsimaskuoti. Taip, kai iš oro prasiveržia stipri juoko banga, sušvelninti įtampai arba pykčio priepuolis, slepiantis išgąstį, bejėgiškumą. Dar platus jausmas yra nežinomybė, nes čia gali sudėti tai, kas yra ir tai, ko nėra. Nebent turėtumei pojūčius ir jautrumą stipresnius už žinojimą. Vyrai ir moterys skirtingi. Trečią savaitę energijos mūsų skirtingos dar labiau, bet tai ir gražu, todėl mes ir esame in ir jan. Papildantys, pildantys ir užpildantys. Aš trečiąją savaitę jaučiu vidinę ramybę ir taip pat žaviuosi mūsų kompanija, kokių veidų mes beturėtume. Aš tiesiog dėkinga už patirtis.
      Sakau Edmai – kaip čia gražu, važiuojant pro nesibaigiančio ilgio veidrodinį ežerą, kuriame neiškraipydamas realybės atsispindi identiškai tobulą medžių, krūmų ir dangaus ritmą. Mhh, – sako jis balsu ramesniu už ramiausią – aš žiūriu į laukus... Ir žiūri pro savo langą – ne tokį, kitokį, be atspindžio, bet savo. Kokia muzika nereali, užsimerki ir toks lengvumas, – po kurio laiko dar vieną sakinį įgarsina Edma. Jooo, mūsų būsenos garso takelis “God Is In The House”. Ir mes stovime pakelėje be žodžių visi ir laukiame kito autobusiuko, kurie gal gaudo geriausią savo NZ kadrą prie tų ežerų. Sankryža, dulkėtas kelias, vieno aukšto namukai – amerikietiško filmo ištrauka arba akimirkai sustojęs laikas. Šį kartą fiziškai sustojęs. 
      Važiuojame palei Ramųjį vandenyną – vertas savo vardo, ramus, ramus, kiek akys aprėpia. Sustojame maudynėms ir nuostabiai fotosesijai su milžiniškais storalapiais vandens augalais, labiau primenančiais gyvas būtybes, kai mūsų stiprūs ir dideli vyrai apsikloję jais labiau supanašėję į nedidelius vandens gyvius, belandžiojančius tarp jų. Dideli, stiprūs ir subtiliai jausmingi – ima pjaustyti širdeles – širdžių fotosesija, meilė aplink ir dar ilgai po to autobusiuke vežiojamės ir vis netikėtai randame tų širdžių – žalios, nevystančios – gyvos. Pavieniui išsibarstę vandenyno horizonte – sėdime, skaitome, kiti tebetyrinėja augalus, Dalia man siūlo – palakstom ir mes bėgame viena į kitą, pašokame į orą, susiliečiame vos vos pirštų galiukais, prasilenkiame ir vėl. Laisvė. Rolas su Ugnium renka midijas, mėto per akmenis, o Vilma renka ir krauna į maišą. Milžiniškos. Kvepia geru – Ugnius su Vilma – mūsų šventiškų vakarienių meistrai, atsakingi už mėsą ir jūrų gėrybes.  
      Bevažiuodami sustojame keistoje kavinėje, apiplyšusi kiliminė danga, nuskurę odiniai foteliai, tuščia, dideli langai per visą sieną. Dalia sako – tokia kaniušnia, o kava kokia. Vėl visi išsibarsto kas sau – grupelė ant sofutės, wifi-ininkai ant kėdžių šalia rozečių. Visi, tie visi, kurie be telefonų, susimąstę žvelgia į tolį – pro tą langą arba į pro langą žiūrinčius. Dalia be perstojo kartoja Rolui – koks tu šiandien gražus. Tikrai jis šiandien tokioje nušvitimo auroje man pasirodė nuo ryto ir aš pagalvoju – gražus, o Dalia pasako. Ir nuotraukos iš tos kaniušnios įspūdingos ir pilnos, kiek įmanoma būti pripildytam akimirkos kadrui. Nuo kavos ar šiaip lyg pirštu spargtelėjus atsitokėjame, Edma intensyviai telefonu derina šuolį – dalis mūsų nori išnaudoti galimybę ir nušokti – aukščiausias pasaulyje, su 60m laisvo kritimo, iš 109m aukščio, 200m svingo ir su 70 būdų, kaip būti paleistam į orą. Turbūt baisumo žymėjimo ženklas iškalbingesnis nei žodžiai – balai iliustruojami triūsikėlių kiekiu penkiabale sistema.
      Tada užverda diskusijos, ką veiks kiti ir panašiai, vieni įsikarščiuoja ir aš jau nebeseku sodrėjančios diskusijos minties. Žinau, kad ten nebūsiu, o visa kita – galiu dieną eiti, galiu dar vieną sėdėti ir žiūrėti į ežerą, galiu viena, galiu su žmonėmis. Gamta ir man gerai. O Kuko kalnas šiandien ar rytoj... Ir visame tame įkarštyje su ironija ir linksmumu, tuo balso tonu, po kurio bet kuri įtampa išsisklaido Laimis taria – o prie ko čia tas Kukas? Ir antrasis gerosios energijos puoselėtojas – Erikas savo taikia, gyva ir firmine artikuliacija pareiškia – kaip tai prie ko – Kukas NZ atrado.
      Erikas turi dovaną tylėti, būti ramus, šypsotis ir visuomet visuomet tinkamiausiu metu ir tinkamiausioje vietoje sakyti tai ir tiek, kad būtų pakankama kvatoti iki soties ir sustoti ten, kur plonu ir beveik nematomu siūlu pažymėta riba – per daug. Ir šiaip su Eriku mūsų santykis įdomus – nuo pirmos akimirkos man atrodo, kad aš jį seniai pažįstu, taip iš karto, dar pirmame oro uoste tik nusileidus jis man nešė kavą ir sakė imk. Ir jo rūpestingumas toks natūralus, kaip vyresniojo brolio, visą gyvenimą prieš tai besirūpinusio manimi, nors vidury kelionės išsiaiškinome, kad ne aš jauniausia šioje kompanijoje, o Erikas – beveik mėnesiu už mane. Ir jis sakė – ir man taip atrodo. Ir dar Rimvydas labai ramus šioje situacijoje, kai klausiu, o kodėl tu nešoki – sako – aš į gamtą atvažiavau. Ir kaip Rolas mėgsta kartoti – jaučiai jaučia gamtą, detales. Šioje kelionėje jų 3: Rolas, Rimvis ir Laimis. Ir gyvenime pastebėjau, kad man patinka jaučiai – stabilūs, žemiški ir jautrūs, šalia jų dažniausia aš, tokia skrajojanti padebesiais, jaučiuosi suprasta ir saugi – kaip balionėlis, kurio esybė sklęsti ore, tik gerai kai kas prilaiko už virvelės, kad neišskrisčiau iš orbitos. Ir dar patinka žmonės, turintys vidinės ramybės potencialo. Ir dar kai kalbame apie horoskopus, kažkas užsimena apie žuvis ir Ugnių vienu metu ir aš susidomiu – Ugnius irgi žuvis? Ugnius – meškeriotojas, atsako kažkuris iš mūsų autobusiuko.
      Kai diskusijos atgimsta ir įkarštis tebesitęsia išeinu pasėdėti į lauką, netrukus prisijungia Dalia ir Rolas. Ir imame kalbėti apie dienoraštį ir ką aš rašau. Tada kalba tik jie abu ir Rolas klausia – nu ką, ištirpai? Ir tada, kaip visada, aš neištirpdavau, o mano vidinis kritikas atsibusdavo – ir ką jau čia parašysi, ką parašei. O  prirašiau aš daug visai ne to, ko reikia. Nors nereikia nieko. Gaudau, semiu ir geriu jausmą, kurį žinau išsiveržiant prie klaviatūros ar popieriaus lapo, nes aš esu jausmų žmogus, tik kartais iš įsivaizdavimo, kad turiu būti stipri, pasiruošusi atsisakyti bet kurio jausmo, bent mažiausio gabalėlio vien tam, kad nebūčiau įsivaizduojamai sužeista. Ir tada gyvenu, rodos, aiškiai ir saugiai, kol suvokiu, kad tai ne aš... Ir taip nenoriu.  
      Kartais manęs klausia, o kodėl aš rašau. Kartais pats rašymo procesas man yra meditacija, padedanti susivokti savo emocijose, kartais legali galimybė be papildomų klausimų atsiskirti ir pabūti vienai. Man patinka pats rašymas, kalba, poezija, vienoks, o ne kitoks žodžių eiliškumas, trumpi kapoti sakiniai, paliekantys erdvės asociacijoms ir išplėstiniai, poetiškai nunešantys ir paklaidinantys nuo tikrosios prasmės, bet juk galiu ir krauti tas savo užrašų knygas į lentyną. Susimąsčiau. Giliai širdyje aš tikiuosi, kad gal kas nors, nors viena savo kūno dalele užsimanys keliauti, gal į NZ, o gal kitur. Gal su Xgenomu, o gal kitaip. Gal kas nors pagalvos, kad savo gyvenimo laimę mes kuriame patys nepriklausomai nuo aplinkybių, situacijos ir šalia esančių žmonių ir ta laime mes galime dalintis, įkvėpti, uždegti, o ne norėti, kad suteiktų mums. Ir kad vieni metai laimės gyvenime ir yra vieni laimės metai. Ir kaip vienas žmogus sakė, taip kaip jūs keliauti negalima ir jei kada nors būčiau pagalvojusi, kaip sugebėsiu, turbūt nebūčiau išvykusi į didžiumą savo kelionių. Važiuokite, bet kokiu atveju praturtėsite, nes tokių turtų kartais kitur ir nebūna.
     Turbūt koks dešimt žmonių yra sakę – netrumpink, mes skaitytume ir knygą, nors man atrodo, kad apskritai, perskaito tik kokie trys, o Rolas vis man primena, kad nukandau Ladako pabaigą, nors savo knygoje buvau dar tiek prirašiusi... Ir vidinis kritikas “matai rašytoja” man visada sako – trumpink trumpink. Bet rašyti man patinka. Dar ir todėl, kad su kiekvienu žmogumi kelionėje, kaip ir gyvenime, įvyksta toks tik mums žinomas santykis ir tada parašyti žodžiai yra mano galimybė pasakyti tai, ko gal nepasakiau ar dar nežinojau. Ir kodų galiu pridėti – vienas draugas skaitydamas žinos, kad tai ne vienas, o jis, vienas rytas bus tas, o ne kitas, o vakaras šitas ir ne anas. Jei skaitysite, skaitykite ir matykite tai, ką jaučiate, nes viskas skirta jums. Kaip Laimonas per gimtadienį sakė – kiekvienas mes jau gavome žinutę, reikia tik ją atpažinti.
      Nakvoti atvykstame į nuostabią vietą, kur upė tokiame pačiame aukštyje, kaip žemė, o vanduo tokio ryškaus žalio mėlynumo ir srovė ta, kur paplaukti priešaias beveik neįmanoma. Ir midijos vakarienei, o ryte ekipažai išsiskiria į 5+7. Penki į šuolį, septyni į gyvenimą čia ir dabar su NZ ir gamta. Atsisveikiname – žaibas – mūsų firminis NZ. 
Ryto citata.
      Išsikraustant Vilma klausia – kieno triūsikai raudoni vyriški medyje? Panašėjame į šeimą, toks klausimas nė vienam nesukelia nė šypsnio.
      Diena be rašymo, bet su nuostabiu ėjimu – link Kuko iki ledyno ežero. Lengva ir gaivu. Vakare kalnų apsupty kuriamės stovyklą. Pagulėkime ant žemės, – sakau Daliai, kai jau susirandame vietą palapinei, prisimindama, kad ši nakvynė ant NZ žemės – paskutinė. Gera jausti tą trauką, netrukus prisijungia Andrius, tada priėjęs Rimvydas mums su Dalia uždeda po akmenį ant pilvo, nežinau kam, gal, kad balionėlio nenupūstų, kad labiau įsižemintumėme, nesvarbu, bet jau dviguba banga savo kūnu jaučiu tekančią NZ energiją. Ateina Jolanta, Jovita – turbūt tikrai gerą vietą palapinei išsirinkome – traukia, laikas ištirpsta, o mes visi kažkodėl juokiamės.  
      Vakarienė sumažėjusioje kompanijoje ir tik labai vėlai sulaukiame šuolininkų, laimingi, emocingi, rodo filmuotą medžiagą. Geri žmonių instinktai – Ugnius paleistas kristi vis dar rankomis kimbasi į įsivaizduojamą virvę, Edma kojomis apsivijęs virvę, Erikas prieš šuolį šūkteli – no, no, Laimis užtraukia ąžuolų posmą. Šaunuoliai. Drąsūs ir drąsa gyvenime būna visokia. Dar emocijomis tebepulsuodami sutaršo didžiąją dalį šaltų makaronų. O aš naktį juokingai klaidžioju be ciklopo išėjusi į tualetą ir neberasdama, kur sugrįžti, gerai, kad Dalia budri – susišūkaujame.
 
PENKTA DALIS
Paskutinė diena. Laimė ir Meilė.
      Po pusryčių einu išplauti indų, o grįžus prie palapinės Dalia sako – vargšė ir vėl tu viena visų indus išplovei. O aš jaučiuosi turtinga, kai su meile galiu kažką veikti dėl žmonių. Be to, pusę kelionės visi pakaitom plovė mano bliūdelį, budėjo už mane, o Erikas vis sakė – padėk, padėk, eik iš čia su ta savo rankele. Man vienodai gera plauti indus ir nuoširdžiai kalbėtis, žiūrėti į tolius ir kopti į kalną savo ferrari tempu. Man gera pabudus surinkti neplautus dubenėlius ir jausti, kad tai nuostabaus vakar vakaro atsipalaidavimo ženklas. Nešti vos balansuojančią skirtingų formų dubenėlių stirtą ir galvoti, kad koordinacija šokinėjant ank akmenų su parišta viena ranka yra jau mano patirtis. Imti kiekvieną indą ir jausti skirtingą emociją. Užtenka savaitės, kad nesistengdama galėčiau indelį su koše ištiesti tam, kieno jis. Oranžinis plastikinis – Rimvydo, su priklijuotu pilkos lipnios juostos gabalėliu. Tikrai tokio nesumaišysi. Man visada žavu ir tikra tas paprastumas, kai keliaujantys žmonės taip ir nešasi kažką buitiškai neįmantraus, netiuninguoto ir net ne nano, ir ne titano, o tik tokį arba vaikišką su piešinėliais, kaip Dariaus. Edmos – irgi pilkšvai rusvas plastikinis maximinis. Andriaus jau dešimt metų tarnaujantis metalinis su rankena. Eriko toks pat kaip mano – kelioninis tik pilkas ir nuo košių pagerinimo priedų viduje įgavęs neišplaunamai gelsvų tonų. Dalios gilus ir aptakus žalsvas – ne kelioninis ir su dangteliu. Jolanta turi salotinį rinkinį, tų kurie per pusę įsispaudžia į vidų. Iki šiol mano kelionių patirtyje būdavę populiariausi, bet šį kartą vieninteliai. Vilmos su Ugniaus patenka į NZ populiariųjų penketuką – ryškiai salotinis ir oranžinis silikoniniai, kurie į plokštumą susispaudžia. Tokį mėlyną dar turi Jovita ir tokį pat tik su skiriamuoju bruožu – apgraužtu kraštu ir Rolas. Laimis turi ištaigingą raudonai pilką rinkinį su pjaustymo lentele-tarka, prieskonine ir dar visuomet laisvą mažą – čiliukams.
      Išeiname į treką, diena graži ir šilta. Užlipame į kalno viršūnę. Sėdžiu ant pasaulio krašto, tiesiogine to žodžio prasme – aukščiausios vietos NZ, kur apskritai, lipome – 1800m. Vienoje pusėje pro snieguotus antakius į mane žiūri Kukas, kaip tikras – su nosimi, akimis, burna. Kitoje, visai šalia – snieguota viršūnė ir atrodo, kad ištiesus ranką lengvai pasemčiau saują melsvai balto sniego arba įsikniaubčiau kaistančiu veidu, kad atsigaivinčiau jį nuo pakaušio iki smakro galiuko. Arba krisčiau visu kūnu ir būčiau sniego angelas raudonom kelnėm, raudonu veidu ir raudonais taškeliais nusėtomis sukąstomis rankomis. Apačioje ledynų ežeras, o mano basas kojas, nuleistas nuo pasaulio krašto, gaivina vėjas.
Pasipila citatos.
      Žiūrėkit, prie to didžiavyrio priėjome visai. Ant viršūnės gulintis žmogus, – sako Laimonas. / Aš vakar sėdėjau sėdėjau, žiūrėjau žiūrėjau ir tik paukšt – veidas, – tęsia temą Dalia. Įsivaizduoju, kaip 3D paveiksliuką – žiūri į kalnus, sniego raižiniais – toli ir plokščia iki smegenims atsipalaidavus akis atpažįsta asociaciją ir kalnai tampa reljefu, piešiniu ir pasakojimu. Tą senį – gruziniškos kilmės lietuvį su pariesta kumpa nosimi mato visi, gal jis tikrai ten… / Jolanta dar kalba su kalnais. (Edma) / Kiekvienas akmuo kitaip kvepia, – sako Dalia, o Edma uosto. / Pagalvojot, kai dabar imsime leistis, prasidės kelias namo, tiesiogine to žodžio prasme, – susivokiu aš. Negraudink, – sako Erikas. Sugriaudi sniegas. / Šarūne, rašyk – išganinga mintis atėjo – lietuvių tautos prisikėlimas. Kiekviena pasaulio šalis turi unikumą ir tada suklesti visame kame. O lietuviai turi unikumą – savo kalbą. Išvedus šitą į viešumą... Ir žinutė po pasaulį pasklistų greitai, – stovi iš kalnų viršaus ką tik nusileidęs Laimonas prieš mus tris ir kalba ramiai, oratorišku pranašo balsu, vartodamas žodžius: žinutė, mes visi, programos, švariuoju būdu, temutė ir pan. Taip taip, – atsiliepia Edma ir ritmingai ima barškinti akmenukais.
     Laimonas išsitraukia nemažą maišelį, pamanau, kad kamputyje subyrėję oranžiniai gabaliukai – gintaras ir kad jis irgi atlieka ritualus kaip Dalia – pasiimdama akmenį atiduoda savo. Su dėkingumu. Bet ten du riešutai, kelios džiovintos spanguolės ir razinos. Paimu riešutą, o Laimis sako – imk raziną arba vyšnią. Paimu. Kaip dalykų vertė gali mainytis. Kaip gera kartais turėti pakankamai, kaip saugu jausti, jog turi kiek daugiau, nei reikia ir kiek nedaug reikia, kad užtektų. Čia kaip su meile šioje kelionėje. Mes čia visi atrodome įsimylėję, – vis kartoja Dalia. O Laimonas antrina – gyvename meilėje, jaučiate meilę?
      Jau seniai atradau, kad meilė ir laimė yra tie dalykai, kurių negali norėti gauti, nes tik pats tą jauti. Turėdama savyje galiu skleisti ir dalintis ir tą pačią akimirką, kai tik pajaučiu laimę ir meilę, nepriklausomai nuo nieko – nuo vietos, nuo žmonių, nuo situacijos, visi aplink tampa mylintys. Aš jaučiuosi laiminga, man gera. Anksčiau laimė buvo tolygu euforijai, o meilė nukreipta į vieną, dažniau galvodavau apie meilės norą, o juk noras reiškia trūkumą, nes nori to, ko neturi. Kuo labiau nori, tuo labiau trūksta. Dabar man laimė – nuolatinė vidinė ramybė ir harmonija kartu su džiaugsmu, linksmumu, atsipalaidavimu ir lengvumu. Ir ta būsena nėra laikina ar vidutinė, veikiau tolygus buvimas viršuje, nes taip ramu ir žinai, kad debesys užkloję viršūnes išlaikys tave tame aukštyje tiek, kiek tik norėsi. Ir meilė – myliu gyvenimą, myliu žmones, myliu pasaulį, akmenį ant kurio nepatogiai sėdžiu, naują batą, kurio sagtis ištrūko pirmą dieną, Edmos mėtomų akmenų garsą ir kitų tylą, myliu buvimą gamtoje ir pokalbius po vieną, rytus prie kaistančių puodų, vakarus su arbata ir vynu, šokius ir Tarantino filmų garso takelių muziką, myliu save ir tuos, kurie myli mane arba nebūtinai, tuos, kurie ištiesia ranką prie rankos ir sako – tik šiaip paliesti noriu... Tyla erdvėje yra tokia pilna. Praskrenda lėktuvas iš dešinės į kairę ir tuo pat metu musė iš kairės į dešinę – abu virš mano galvos tik skirtingais atstumais. 
      Laimonas išeina į keliais metrais aukštesnę viršūnę medituoti, Erikas link namelio, o mes su Edma liekame. Eičiau ir aš, bet negaliu nustoti rašyti, klausytis vėjo ir kalnų ošimo, persimainiusio su Edmos kelnių čežėjimu, kai mankština kojas. Būti. Gyvenime svarbiausia yra būti. Kad galėtumei jausti – esu ir pasakyti – ačiū, kad tu esi. Kiekvienam ir visiems. Už tai, kad nežinia kokias keliais, kaip, kam ir kodėl mes susitikome ir nugyvenome kelias savaites savo gyvenimų kartu. Ačiū, Andriau, Dalia, Dariau, Edma, Erikai, Jolanta, Jovita, Laimi, Rimvydai, Rolai, Ugniau, Vida ir Vilma – surašiau abėcėlės tvarka 
      Darosi vėsu. Edma duoda savo megztinį, išsitraukia knygą ir sako – paskaitysiu. Suprantu, kad beveik paskutinė kelionės diena, o akimirka, skirta knygai – pirmoji, nes jis atsivertęs viršelį pradeda nuo recenzijos atvarte, o lapai šiūrena kietai, kaip tikrai nė karto neversti, tik to spaustuvės kvapo nejaučiu. Nes turbūt čia kvepia akmenys ir sniegynai. Prieina trijulė užsieniečių, paprašo nufotografuoti ir pakomentuoja – jūs atrodote taip taikiai. Tikrai, jei Rolas padarytų kadrą iš viršaus atrodytų maždaug taip – apsnigtų kalnų didybėje beveik ant viršūnės du maži taškai – nusiavę batus, vienas guli ir skaito knygą geltonais viršeliais Naujojoje Zelandijoje apie Australiją, o kita raudona sėdėdama rašo, rašo į savo raudoną užrašų knygutę. Taip berašydama gali parašyti ir knygą, o tada kas nors ją skaitys – kelionėje apie kelionę. Susižvalgome su Edma ir aš pirmoji atsistoju, vienomis kojinėmis atsargiai, bet minkštai per duriančius akmenis nupėdinu ir padarau kadrą “Mes čia buvome”. Ir mes tokių turime, gerai, kad mūsų daug, vis tiek nors vienas padaro kažką, kad tas kadras atgytų.
      Leisdamiesi žemyn nuo kalno kalbame kažką apie energiją ir su Laimiu vienu metu abu išsitiesiame ant užpakalių ir po to dar kartą – sinchronu. Kaip visada, visi čia taip. Vis dėl to viso kūno sąlytis su žeme nebuvo paskutinis ir pereitą naktį, nes hostelio negauname ir vėlai vakare jau džiaugiamės gavę tiesiog plotą palapinėms. Skani šefų vakarienė su aviena nuramina visus ir visaip besijaučiančius ir netikėtai Laimio inicijuota atvirumo akimirka virsta į atvirumo valandą prieš kamerą ir kiekvieno pasisakymu, ką mes čia gavome. Šilta ir jauku nuo visko – nuo aptriušusių minkštų fotelių, vyno, šiaip šilumos ir nuo net ne fizinio artumo tų, kurie šalia.
      Ryte visų veidus pamatau lyg pirmą kartą – lyg vėl iš naujo reiktų pažinti, kas yra kas, nes visi gražūs ir pasipuošę. Kelias namo – ilgas, tolimas, gal jau ir gerai, gal kiek liūdna, jaučiu tik, kad šį kartą kitaip. 6-ą valandą ryto Kinijos oro uoste padarome masinę mankštą su tempimo pratimais ir taip užkrečiame kaimynus – vienas garbus vyriškis šalia, išsimovęs batus, ima medituoti. Dar žaidžiame kortomis, pasivaikštome ir kalbame kažką svarbaus arba nebūtinai.
      Kitame ilgajame skrydyje kažkaip nei sėdisi ramiai, nei filmas domina, labiau dar – pabūti kartu. Vaikštau, susitinkame su vienais vienoje pusėje, su kitais kitoje. Ir jau dauguma mūsų spiečiasi į krūvą, o personalui tenka raminti – dažnai šioje kelionėje mūsų klausdavo, iš kurios mes šalies – jūs tokie emocingi. Stiuardesės tampa beveik savos – patinka man jos, tokios santūrios, bet šiltos ir aš pasijaučiu beveik viena iš jų, kai imu mūsiškiams tiekti vyną, sultis ir su jomis taip beveik be žodžių susidraugauju. Ir man jos tokios gražios, aš žiojuosi tai sakyti, o viena iš jų ima man emocingai, bet nerišliai kažką kalbėti apie filmą, tada pasikviečia kolegę ir tada abi lyg trumpam pamiršusios savo santūrumą ir darbą ima klegėti, kad aš joms panaši į kažkurią aktorę, labai graži ir apskritai, superstar – stoviu išsišiepusi iki ausų ir kartoju joms tą patį, tokios trys vienodo ūgio mažytės susižavėjusios vienos kitų kontrastu. Tada kažką tokio esminiai kabinančio užsikalbame su Rimviu ir kai būna taip, kai staiga pamatai žmogų kitaip. Ir jau susėdame šalia iki skrydžio galo, o man rodosi, kad tai, ką girdžiu, yra mano šios kelionės žinutė ir atsakymas į tą klausimą, kurį užsirašiau tą rytą išvažiuodama iš namų.
      Tiek ėjome kartu, o kartais prireikia koncentruotos paskutinės akimirkos suvokimo, kad išgirstumei kažką svarbaus, kad išgirstumei tą, ką nujautei esant, bet kas nebuvo įgarsinta. Kartais nuostabu tai, kas nėra savaime aišku. Nes kaip Laimonas ir Dalia sako – visa yra energija, tik energija. Jaučiuosi jaučianti tą energiją, kai atpalaiduoji savo protą ir priimi save, visa, kas skirta tau – tiesiog ateina. Turbūt viena dažniausių frazių šioje kelionėje – mes čia susirinkome ne šiaip sau. Šita kelionė pakeitė mus visus – taip sako Laimonas. Aš pritariu ir jaučiu, kiti irgi jaučia, tretiems gal grįžus kažkas pasakys.
      O Londone mūsų keliai išsiskiria į 6+6, nes tokie bilietai. Taip dar vieną vakarą praleidžiame kažkur beveik laukuose tarp Londono ir oro uosto. Gera, emocijų daug ir nuojauta, kad iš tikrųjų niekas niekada nesibaigia.

PABAIGA

Tai, ko neužrašiau, bet prisiminiau arba užrašiau ir nežinojau, kur įterpti.
      Dar toks įdomus jausmas su daiktų arba nuosavybės ir aiškumo pojūčiu. Kažkada važiuodama į vieną iš pirmųjų kelionių pasidariau išsamų planą, kur kurioje kuprinės vietoje kas yra – tokią rentgenogramą nusipiešiau pirmame užrašų knygelės lape. Laikui bėgant išmokau keletą svarbių dalykų ir tų instrukcijų nebenaudoju – mažiau yra geriau, dar nebuvo to, ko nepasiėmiau ir trūko, o nepanaudoju visuomet vienintelio dalyko – kepurės, nes turiu šiltus kapišonus kai šalta ir peršviečiamai ploną, kai reikia gelbėtis nuo saulės. Dar asmeniškai keletas svarbių daiktų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodytų nesvarbūs, man yra etatinė šilkinė skarelė – super praktiškas daiktas, kuris fizinės vietos beveik neužima, gali būti naudojama kaip skara ant galvos, kaip šalikėlis ant kaklo, kaip sijonas, kai šilta ir kai reikia nueiti iki dušo civilizuotesnėje vietoje nei palapinė. Antras etatinis ir niekada nesusidėvintis rūbas – labai plonas baltas, nežinau kaip pavadinti, ale džemperis, tik labai plonas ir su dideliu kapišonu. Kartais tarnauja ir simbolinei šilumai, bet labiausiai apsaugai nuo saulės, kai jau per daug ir per greit kimba ir tas kapišonas – nepamainomai tobulas, nes kaklo nesvilina ir upelyje sušlapinus tokį visą vėsų apsivilkti yra fantastiškiausias jausmas. Ir ta balta spalva gerai, dar Maroke kelionės pabaigoje man sakė, nu jis toks nebe baltas, o aš išdidžiai sakiau – nu bet vis tiek šviesus ir kas kart grįžusi jį stebuklingai atskalbiu iki balto ir su didele meile atidedu kitai kelionei. Ir vietos jis irgi beveik neužima. O kažkadaise parsisiunčiau jį internetu ir buvo čia mano miesto topas vasarą, ir dviračiu važiuodama žiūrėdavau į tobulą šešėlį su tuo vėjo išpūstu kapišonu, kažkaip dvasingai ir stilingai tada jausdavausi, susitapatindama su vienuolės siluetu. Ir kai susiruošiau po kelių metų tarnystės mesti lauk kaip moraliai nusidėvėjusį, ranka nekilo, o mintyse gimė idėja – įsimesiu į kelionę. Ir prigijo – antrą kvėpavimą ir net gimimą įgavo.
      Ai, tas vienintelis daiktas, kurį vežuosi, bet niekada nepanaudoju – kepurė, supratau, nemėgstu ir tos skaros ant galvos, aišku, nesidedu, nes man, apskritai, labiau patinka kai vėjas kedena susivėlusias garbanas, o saulė blukina ir gairina ir taip šviesius plaukus, kaip tik dabar namie turiu sūrios jūros druskos vandenį plaukams tokiam efektui gauti, made in Australia. Net juokinga, kaip paprasta yra genialu ir kaip genialu yra paprasti dalykai. Nekomfortinėje kelionėje grožio paslaptis – nieko nedarai. Ai, dar prie tokių dvasiškai-simboliškai laimingų priskirčiau kelioninės trekinginės kelnės – signalinės raudonos spalvos, kol pirmą kartą nepamačiau savęs nuotraukoje, nesupratau, kokio jos ryškumo. Bet greičiausia, kažką tokio mano vidiniame aš atliepė, kad nuo to laiko kuo ryškiau tuo man geriau kelionėse, tokia jaučiuosi nepametama milžiniškų kalnų ar miškų platybėse. Gal tai instinktas – išgyventi, o gal grožio suvokimas, juk jei gali rinktis – renkiesi mėlyną, juodą, raudoną... aš raudoną. Kažkadaise ir Rolo pamoką praėjau hidriaką renkantis, kai nesupratau, koks dydis yra tinkamas, sakė – apsivelki, pasižiūri į veidrodį ir jei pati sau patinki – imi, jei gali rinktis spalvą – imi savo. Tą kartą klausimų neliko ir turiu dabar savo nuosavą hidriaką rožinėmis rankovėmis ir patinku pati sau su juo, tik, kad daug kur su juo neišeinu, o kartais ir progą praleidžiu, ne savo noru, aišku...
      Dar įdomus dalykas, kad nors kelioniniai daiktai sudaro nemenką dalį spintos turinio, bet prieš kiekvieną vis tiek atsiranda neišvengiama būtinybė kažką būtino įsigyti. Malonu, ką bepasakysi. NZ tai būtų lobynas šiuo klausimu – vien spalvų diapazonas koooks.
      Ai, apie šmutkes čia aš, o norėjau apie daiktų nuosavybės jausmą. Dažniau su manimi keliaujantys žino, kad aš tokia prasilenkianti su bet kokiomis paranojos užuominomis, o gal kartais ir savo daiktų saugojimo ar savisaugos klausimais, dažniausiai man nekyla mintis – galima palikti kuprinę čia ar neštis. Kai reikia, susikoncentruoju, ypač ties svarbiausiais reikalais, bet šį kartą taip visą kelionę ir neturėjau bent intuityvios sitemos, kur kas sudėta ir pas ką. Tik pirmą dieną oro uoste Jolanta apjuosė mano piniginę aplink liemenį ir sakė – nors pasą turėk visada prie savęs, bet neturėjau, tik pati mintis gerai įsėdo ir kartas nuo karto pagalvodavau – šiandien susiieškosiu, kur mano pasas. Nepatogi ta piniginė aplink liemenį, pasą ne, bet pinigus daug patogiau įsimesti į užrašų knygutės kišenę-voką galiniame puslapyje, net viena pardavėja NZ juokėsi ir kalbėjo, kaip aš čia įdomiai tuos pinigus nešiojuosi. Ko gero, ta užrašų knygelė – didžiausias mano turtas, nepaleidžiamas iš rankų kelionėse ir toks apčiuopiamas, bet vis tiek labiau nematerealus ir dar fotikas gal.
      O visa kita maždaug taip – už šaukštus, dubenėlį ir puodelį atsakingas tapo Erikas, o ir mūsų lėkštės tokios pat, dar už basutes ir mūsų palapinės mano dalį – strypus paimdavo, Dalia sakydavo – gal paprašysi.. Ir prašyti kažkaip nė karto nereikėjo: ką dar duosi, ką man duosi, čia tavo miegmaišis, kur tavo venzliukai ir daiktai tarsi ištirpdavo didelių ir stiprių mūsų kelionėje vyrų kuprinėse, o aš nespėdavau nė pagalvoti, kaip čia dabar bus... Ir širdyje džiaugiausi, dėkojau ir didžiavausi, o svarbiausia, dėl to jaučiausi puikiai.

Jeigu reikėtų dabar labai greitai pasakyti, kas yra pojūčiai, sakyčiau: ką tik įvykęs momentas – kai imi šokoladą iš spintelės ir užkliudai dantų krapštukų indelį ir per mažą akimirkos dalį, rodos, jų staiga prisidaugina ir tokiu greičiu slįsdami savo nugludintomis briaunomis kaip poliruotos ašakos sklinda į visas įmanomas puses ir ant žemės ir tą trumpą akimirką jų sustabdyti neįmanoma, kaip neįmanoma sustabdyti ką tik atsivėrusių jausmų ar iš po kojų slįstančios žemės. Antrą akimirką galvon lenda žaibiškos mintys, kokiu geriausiu, greičiausiu ir lengviausiu būdu surinkti juos krūvon. Kaip semti, kad mažiausiu judesių skaičiumi nesukryžiuotumei jų skersai-išilgai, o užtikrintai, kaip kaime vaikystėje tėvas žaviai pakabindavo didžiulę krūvą šieno šake, nes aš tuomet tik mėtydavausi į šonus kartu su ta šake, praradusi balansą nuo jos dydžio ir svorio neproporcingumo.
      Arba dar pojūčiai, kai dirbtuvėse saldinant kavą netyčia keli grūdeliai cukraus užkrenta ant kaistančios plytelės ir nuo to svylančio kvapo vaizduotėje akimirksniu praslenka filmas, kurį seniai buvau užmiršusi – vaikystėje kaime pas draugę verdame ledinukus: virš liepsnos laikai šaukštą cukraus, aplietą vandeniu ir kai per sekundę viskas užkunkuliuoja ir ištirpsta pili ant apversto metalinio dubenėlio dugno. Tas saldainis akimirksniu stingsta, yra baisiai karštas, jei apsitaškai ir nežmoniškai skanus, kai jį čiulpi – toks pat kaip gaidelis iš atlaidų. Mes namie neturėdavome tų valgyklinių metalinių dubenėlių, tai pildavome ant laikraščio ir su tuo prikibusiu laikraščiu vienoje pusėje valgydavome. Bet tai – vaikystės klasika.  
      Kaip ir ledai, kuriuos į kaimą pas mus atveždavo tik tam tikromis dienomis ir ta žinia – šiandien yra ledų, kaip pats svarbiausias gandas akimirksniu apskriedavo visus ir nudriekdavo eilę lauke prie valgyklos sustatytų dėžių. Trys rūšys: ant pagaliuko, plombyras ir vaisiniai – tuomet patys neskaniausi.
      O Naujoje Zelandijoje mes valgėme daug ledų. Visi. Kažkaip kiekvienoje kelionėje būna koks užkrečiantis topas. Geri ledai NZ, skaniausi tie pasifloriniai ant pagaliuko – gaivūs, kiek rūgštūs ir kartu saldūs, tokie ledų ledai, dar tradiciniai, kur į vaflinį kaušelį įdeda – labai daug, skirtingų rūšių, bet irgi ypatingai skanūs. Aš tokių nepirkau, net nemačiau kaip ir kur jie parduodami, pirmą kart Jovita iš už kampo parsinešė, kai tuo tarpu kiti stovėjo eilėje prie šaldytuvų ir kasų. Bet tie, kas rasdavo, visuomet dalindavosi. Taip ir valgome ledus kiekviename civilizacijos sustojime.
      Kalbant apie Jovitą, ji šioje kelionėje turėjo vieną nenuginčijamai išskirtinį talentą, kuriuo gerumu naudojomės visi, greičiausia net ir jūs, kurie ten nebuvote – ypatingos uoslės ar bala žino ko vedina, ji atrado geriausius Naujosios Zelandijos prekybos centrų skonius: pvz., nuo kelionės pradžios lauktuvėm pirkdavome jos išbandytus mango guminukus su baltu šokoladu viduje, tik po to taip draugiškai ir suvalgydavome autobusiuke, tada sekantį sustojimą daugiau mūsų pirkdavo tuos pačius ir tada mes daugiau jų suvalgydavome, o tada dar sekantį kartą eilėje prie kasų stovėdavome kaip tikri tarybinių laikų palikuonys visi su tomis pačiomis kombinacijomis – šokoladų, guminukų ir kavų. Jau tikrai lauktuvėms. O dar sekantį kartą, atėjus į skyrių prie mango guminukų, matai – jų nebėra, nes tu ne pirmas.

Kas taip ir liko NZ
      Dalios akiniai nuo saulės, nepastebimai, besikabrojant medžiais per mano gimtadienį.
      Andriaus treko batai, su jau iš anksto numatyta tokia simboline baigtimi.
      Nepažintas gražiausias pasaulio trejetuko tarpeklis. Ten, kur ir buvo.
      Kanjoninge ištrūkęs vienas iš dviejų kablių, besileidžiant Edmundui...
      Erikas turėjo super titano lengvą ir gražų puodelį, kuris taip ir dingo kanjoningo stovykloje, ne šiaip be sąžinės – į vietą buvo paliktas metalinis su patirtimi, apjuodęs nuo kaitinimo. Irgi geras – iš jo nebėga, tik Erikas po to įsigijo vietinį termosinį. Ir dar jis striukę pūkinę raudoną nusipirko ir iššaušo viena paskutinė vėjuota diena Londone, pakeliui namo, kai jis ją užsivilko ir būtų mačiusi Jovita tada jo veidą... Bet nematė.
      Draugė civilizacijoje man kasdien rašo – laukiu dienoraščio ir linki laisvų minčių ir lengvos plunksnos. O NZ Rimvis man padovanojo tikrą plunksną, kuri per tuos didžiuosius tautų kraustymusis kažkur išgaravo, kaip ir viena gera mano treko kojinė.
      Įtvaras. Paskutinę dieną dar jį panaudoju pagal paskirtį, o paskutinį rytą – su entuziazmu užsimoju iš tokio atstumo, per kurį jis skrisdamas suteiktų pakankamai malonumo, sviedžiu abi dalis į šiukšliadėžę. Reabilitacija baigėsi! Aš sveika! Ir grįžus gydytoja sako, aaa važiavot... Ir aš jai sakau, manau, viskas gerai ir šypsausi, ir ji šypsosi. Šypsojausi ir nuvažiavusi po traumos, tik gydytoja tada nesišypsojo ir klausė, o ko jūs tokia laiminga, gerai susitrupinot – ir lūžis, ir skilimai. Pasveikti noriu, į kitą pasaulio pusę važiuoju! O kitas gydytojas sakė – su tokiu optimizmu ir gamtos dėsnius galima pagerinti. Manau, kad pagerinau, tik nežinau su kuo labiau - su optimizmu ar su besąlyginiu palaikymu ir pagalba žmonių, kuriuos žinojau ir kuriuos sutikau pirmą kart gyvenime. Ir ką pagerinau – gamtos dėsnius ar savo meilę žmonėms praplėčiau... Gįžusią mane peršvietė ir konstatavo – sugijo puikiai, galėsite pradėti mankštinti... Upsss... Prieš akis iškyla daugiau nei prieš mėnesį gimtadienio vaizdelis – medžių kamienu ore balansuoju, vienoj pusėj trys metrai žemyn, kitoj – trys, gerai, kad ištiesta ranka šalia. Tiesa, įtvarą į šiukšlinę sviedžiau kairiąja.

VIETOJ PABAIGOS
P. S. Statistika: juokas juokais, bet šioje kelionėje 2 kartus gavau pasiūlymą tekėti, 2 meilės prisipažinimus, apytiksliai 8 dienas buvau su įtvaru ir 14 – be, pusę kelionės man užrišdavo batus, 3 dienas išgyvenau su nuskausminamaisiais, du kartus buvo skirtingi, bet stogus nunešantys šokių vakarai, išgėrėme kokius 15 kibirų vyno, kitko neskaičiavau, dviem žmonėms traukiau rakštis, nei vienos dienos nenešiau kuprinės, per visą kelionę apskridome aplink žemę maždaug pusantro karto, 2 kartus tikrinome į kurią pusę sukdamasis subėga vanduo, 13 kartų pusryčiams valgėme avižinę košę ir vieną kartą virtus kiaušinius, vieną kartą pačių rinktas midijas ir kokius keturis – avieną, du kartus šventėme gimtadienius, nors galėjome tris, nes kovo 23-iąją Kukui būtų suėję 245 ir pirmą kartą savo gyvenime sutikau 14 žmonių vienoje vietoje, kuriems per tokį trumpą laiką jaučiu meilę. “O sako meilės iš pirmo žvilgsnio nebūna” – citata 
Ačiū jums!

Šarūnė



Komentarų (25)
1. 2014-09-14 11:34
 
Sveiki .Kokia keliones trukme ? :)
 
Asta
2. 2014-09-22 16:49
 
o kas kelione organizuoja? Kas vadas? :)
 
Vytautas
3. 2014-09-29 15:49
 
Kiek apytiksliai kainuos kelionė ?
 
R
4. 2014-10-03 12:38
 
Grupė pilnai susikoplektavusi.
 
Rolas
5. 2014-10-04 19:15
 
Ar dar galima i grupe?
 
Ramune
6. 2014-10-06 15:12
 
Rolai, ten tos nuotraukos, kurios matomos nuorodoj prie Kuko (Cook) kalno nacionalinio parko, yra darytos iš kitos (rytinės) pusės. Iš vakarinės pakrantės per porą dienų nelabai prieisit prie kalno. 
Čia gal lėtas žemėlapis, bet rodo takus 
http://maps.doc.govt.nz/mapviewer/index.html?viewer=dto
 
Vilmis
7. 2014-10-12 16:03
 
Labuks, va tik pagulek ligonineje, ir praleisi idomiausias keliones, grupe jau pilna..... Gal kas persigalvojo ir atsirado vieta?
 
Vytautas
8. 2014-11-14 23:15
 
noriu pasidalinti tokia informacija, nes pats dabar keliauju po NZ. Yra Lonely Planet isleista knyga Tramping in New Zealand 6th Edition, November 2006 , gal yra ir naujesniu versiju. Puikiai ir tiksliai aprasytos trekingo trasos su visom reikalingom nuorodom ir niuansais. Jei kam reikes, rasykite romaskin gmail com , imesiu pdf.
 
Ideja
9. 2015-03-06 10:34
 
Gražių vaizdelių turėtumėte pamatyti... Sėkmės! Ir dar linkiu, kad skrydžiai nelabai prailgtų ;)
 
Ina
10. 2015-03-06 13:00
 
Svarbu saulės gauti pakankamai, kad su programa būtu viskas puikiai, na ir bagažas kažkur nepasimestu. Visgi 17000 km tiesiąja. O visa kita bus gerai. Bus įspūdžių ir vaizdų.  
Rytoj į tolimiausią kelionę. :)
 
Rolas
11. 2015-03-07 16:29
 
Saulės gauname pakankamai! Londone saulėta diena, deginamės :) Linkėjimai Lietuvai ;)
 
Rimvydas & Co
12. 2015-03-09 08:43
 
Smagios, idomios ir geros keliones, linkejimai is LT, Daliai! :)
 
Asta
13. 2015-03-09 10:53
 
Jau Zelandijoje, viskas puikiai. Rolas.
 
tania
14. 2015-03-13 07:55
 
Paragavom tikru džiunglių. Karinį pasiruošimą praėjome, galim ginti tėvinę. Buvo žavu. Viskas puikiai. Rolas.
 
tania
15. 2015-03-13 21:12
 
Eeee... seilės tyška ir aš noriu į džiungles, o teks varyti į Arktines dykumas
 
Linas
16. 2015-03-16 08:29
 
Praėjome tarpeklius. Vandens daug nebuvo. Šaltas vanduo, bet linksma buvo. Važiuojame toliau. Rolas.
 
tania
17. 2015-03-16 09:14
 
Linkėjimai Daliai :) Sėkmės ir gerų įspūdžių :)
 
Justina
18. 2015-03-16 12:36
 
Aciu, uz trumpas zinutes is keliautoju. Linkejimai, Daliai:)
 
Asta
19. 2015-03-16 12:55
 
Įdomu ar visi sveiki po Pam ciklono.Keliaujantiems sėkmės.
 
Arunas
20. 2015-03-20 10:22
 
Baigėm žygį.Orai nuostabus, dar lietaus nematėm. Viskas gerai. Varom toliau. Rolas.
 
tania
21. 2015-03-23 09:44
 
su orais sekasi. vakar gražiai paplaukiojom milforde. dabar piečiausiame salos taške. rolas.
 
tania
22. 2015-03-24 14:03
 
Sveiki, keliautojai, duokite zinia kada gristate, t.y. kelinta val.lektuvas leidziasi Vilniaus aerouoste? Linkejimai, Daliai.
 
Asta
23. 2015-03-24 14:26
 
Į pabaiga eina mūsų kelionė. Viskas puikiai. Graži sala. Rolas.
 
tania
24. 2015-03-26 10:11
 
Jau skaičiuojam valandas iki jūsų sugrįžimo :)
 
Audra
25. 2019-09-12 20:27
 
KAIP GALIU MANO SAVO VADOVĄ, PADĖGDAMAS TIKRAI IR VEIKSMINGAM NUO DR. DR. Mano vardas Lydia Gomez, aš niekada nemaniau, kad vėl šypsosi. Vyras vieneriems metams paliko mane su dviem vaikais. Aš maniau, kad turėsiu burtą, pavadintą Dr.Sunny. Ji man davė savo vardą ir jis mane patikino 48 valandos mano vyro grįš pas mane, per mažiau nei 48 valandas mano vyras grįžo maldaudamas atleidimo sakydamas, kad tai velnių darbas, todėl aš vis dar stebiuosi šiuo stebuklu burtai buvo išduoti, aš pastojau ir pagimdžiau savo trečiąjį vaiką, jei su juo susisieksite el. paštu: This email address is being protected from spam bots, you need Javascript enabled to view it Auksinis „WhatsApp“ arba paskambinsite jam dabar: +2349030731985 

Dr.Sunny taip pat gydo: 
1. ŽIV / AIDS 
2. HERPES 1/2 
3. VĖŽYS 
4. ALS (Lou Gehrig liga) 
5. Hepatitas B? 
6.Jei norite pastoti
 
Lydia

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Trečiadienis, 30 rugpjūčio 2017 )