2014 06 Kaip mes Italijoje Via Ferratų ieškojome
Penktadienis, 18 liepos 2014

   Kaip mes Italijoje Via Ferratų ieškojome

      Šį kartą bijojau. Ir ne, kad batai nuspaus, nes manieji nespaudžia, ir ne, kad kompanija nepatiks, nes dauguma kalnų ir žygių patikrinti, bijojau, kad bijosiu – didelio aukščio, ten tabaluojančio atitrūkusio gelžgalio, per kurį reikės pereiti, kad visi paslįs ir pasikabins ant vienos virvės, kuri nutrūks neišlaikiusi svorio. Atvirai kalbant, prieš šią kelionę aš truputį bijojau. O buvo viskas visai kitaip – sunku ir nelengva kaip visada, dažniausia, ne taip baisu ir be galo linksma, prisijuokiau tiek, kiek gyvenime seniai bebuvau juokusis ir kalno keteromis lekiant, lietui pliaupiant širdis dainavo ir pačioje to kalno viršūnėje debesyje paskendusi žadėjau sau – eisiu ir eisiu, o visiems draugams siunčiau žinutę mintimis – siųskite mane, siųskite mane nuolatos į tas keliones, nuo kurių kartais pailsėti noriu, kurias akimirkomis užmiršti svajoju, sakykite man – važiuok!



Nuotraukos čia:
  Sakykite man – važiuojam jau! Jeigu ne Mindaugo FB “Šarūnė Vaitkutė važiuojam”, gal nebūčiau nė pamačiusi šio pasiūlymo. Kažkur važiuoti neplanavau, bet toks asmeninis paraginimas suveikė šimtaprocentiškai. Galiu patikinti, kad geriausias būdas įklimti yra mesti kabliuką tada, kai nėra realaus pavojaus  – t. y. ne rytoj, dar tebebebūnat šioje kelionėje, per daug nemąstant, pasižiūri į laiką ir tiek, ir kaip nors. Dar turiu prisipažinti, kad užmestas kabliukas turi daug potencijos virsti į rimtą kablį, kurį aš jau jaučiu esant.
      Išskrendame vakare. Iš vakaro išbandę ir aptarę bagažo pakavimo sistemą oro uoste susirenkame gerokai anksčiau. Viena iš pagrindinių dažno keliavimo taisyklių – stengtis, kad jos būtų kuo pigesnės: radus pigius bilietus antras žingsnis – apsieiti su kuo mažiau bagažo. Šiam kartui turėjome 4 registruotus, turint omeny, kad mūsų yra 13 ir beveik visi skrendame su mažu orlaivio bagažu, o įrangos, maisto, šio bei to susidaro nemenka krūvelė – tai normalu. Didžiuojamės dar Norvegijoje ištobulinta pakavimo sistema – vieną kuprinę prikrauname sunkių daiktų ir apdėję miegmaišiais, kilimėliais susukame pakavimo plėvele palikdami rankeną nešimui arba dvi kuprines susukame į vieną bagažo vienetą. Matmenų viršyti praktiškai neįmanoma, o svorį lengvai koreguojame ištraukdami ar pridėdami mėsos konservų, cukraus ir t. t. Mindaugas su savo bagažo vienetu ir priority boarding’u oro uoste pasirodo beveik paskutinę minutę, bet jis turi firminį didžiulį maišą, į kurį telpa kuprinė, palapinė, keli šmotai mėsos ir dar kas reikia.  
      Atskridę šokame į autobusą, po to traukinį ir jau visai tamsoje pėsčiomis žygiuojame iki kempingo. Nors jau vėlu iš vietinio baro dar sklinda futbolo aistruolių šūksniai ir mes tik nusimetę kuprines savo pievelėje puolame vidun paskutiniam užsakymui – picos iš tikrų krosnių, alus iš tikro šaldytuvo. Sukrentame prie pat baro durų lauke ir apsąlame nuo pasakiško skonio, burnoje tirpstančio picos pado, grybukų su rugštele ir, ai – kas ko užsisakė, tas nuo to ir sąla. Šnekučiuojamės apie būsimus iššūkius, šiaip gyvenimą, emocingai ir garsiai, labiau panašėdami į tikrus italus. Sako, italams surišus rankas beveik dingsta gebėjimas susikalbėti, nes pusė prasmės sudedama į gestus, na, mūsų rankos ir mimikos dar ne tiek įsiaudrinusios, bet pradžia gera. Naktis nešalta, atsitiktiniu būdu susiskirstome palapines, bet dauguma lieka nakvoti lauke. Įsikuriu prie didžiulio medžio, šalia bendrų daiktų krūvos, virš galvos kaip visada aiškiai spindintis dangus garantuoja tūkstančio žvaigždučių viešbutį.
      Ryte pavalgome košės, Darius suriša apraišus, kuriuos išbandome pasikabinę ant medžio, persipakuojame kuprines papildydami jas bendro maisto daviniais, vaikinai – palapinėmis ir kitais bendrų reikmių daiktais. Vakar grafikas buvo toks suspaustas, kad registruoto bagažo didžiulius nešulius ir nešė tie, kieno kuprinės. Darius siūlo rinktis kelią – 2 val. greitesnį ar 3 val. su įspūdingesniais vaizdais. Iš tiesų klausimas net nesvarstomas – renkamės vaizdingesnį maršrutą. Nuolatinis kilimas į viršų, kopimas rimtas ir nelengvas, kuprinės sunkėja su kiekvienu puskilometriu, karšta, prakaitas žliaugia upeliais, kalnas, rodos, statėja ir statėja, o Darius laikas nuo laiko praneša, kad nepaisant nueito atstumo liko vėl 2 km. Taip su poilsio pertraukėlėmis atgauti kvapą pasiekiame miestelį. Baras, kitas baras. Sėdame, traukiame mėsą, sūrį, vietinę šviežutėlę duoną, Loreta su Dariumi grįžta su dviem buteliais naminio vyno. Visur aplink kalnai, prieš akis nuostabi autentiška bažnytėlė ir mes – 13 piligrimų, lyg iš paskutinės vakarienės, susėdę prie ilgo medinio stalo pačioje miestelio aikštėje mėgaujamės ramybės, sotumo ir poilsio akimirka. Nuostabu! Visi patenkinti. Lietuviškas Džiugas sulaukia komplimentų vien dėl to, kad jis čia. Kalbant apie maistą, turiu paminėti, kad svarbiausiu akcentu nuo pat pirmos dienos mūsų kelionėje tapo mėsa – rūkyta, kvapni, paskutinę dieną pirkta Tymo turgelyje. 5 šmotai, skirti sausam pietų daviniui. Jau oro uoste pakuojant bagažą ta mėsa savo kvapu ir svoriu užsitarnavo rimtą poziciją, o tas kvapo šleifas kėlė visokių minčių ir po to garbingai dalis buvo pripakuota prie palapinės ir džiaugėsi tie, kas ta palapinę nešė, ir kas joje nakvoti ruošėsi. Arba ne, nes Gabrielė mėsos nevalgo. Džiaugėsi ir tie, kas kuprinėje nešė. Vieni pasakojo istorijas apie neįmanomą išgyvenimą be jos, kiti užtikrintai žinojo – ateis laikas. O buvo ji išties skani – kiauliena kiek sūresnė, bet jautiena minkšta, trapi, vos į burną įdėjus tirpo ir su seilėmis gomuriu lengvai garmėjo. Tik per visą kelionę jos buvo ne per daug, o gal ir mažai. Po tokių dieviškų bakchanalijų Piani Resinelli traukiame toliau. Kalnų apsuptyje kaip visiškas svetimkūnis iššoksta dangoraižis – keliolikos aukštų gyvenamas namas. Hmmm keistokas tas daugiabutis kalnuose... Bet jis mūsų atskaitos taškas, nes kempingas visai šalia. Praleisime čia dvi naktis. Kuprines metame į šalį, tiesiamės kilimėlius ir krentame – saulės arba pavėsio vonioms, tik Darius dirba – riša apraišus likusiems. Užtrukome tame vaizdingame maršrute nei daug nei mažai – 5 val., užkopėme į daugiau nei kilometro aukštį ir kildami nuėjome 11,5 km. Valanda poilsio ir į via feratas!
      Išeiname kiek atgavę kvapą, be didžiųjų kuprinių, via ferratų pradžių ieškoti, visą laiką kylame. Štai ir lentelės su nuorodomis ir paaiškinimais, keli italai kuičiasi prie mašinų – irgi eis. Išsirenkame maršrutą ir kopiame, apraišai, šalmai dar kuprinėse, baisiai karšta. Kilimas akmenuotas, vietomis – visai status, akys išpūstos – kur tų mūsų via ferratų užuominos? Kas nežino, patikslinsiu, kad via ferrata, išvertus iš italų kalbos, reiškia geležinį kelią – tai kelias kalnuose su geležiniais trosais, grandinėmis, kopėčiomis, pakopomis ir kitais aptaisais, skirtais įveikti tuos kalnų ruožus, kurių kitais būdais įveikti būtų neįmanoma. Via ferratų atsiradimas siejamas su pirmuoju pasauliniu karu, kuomet Dolomitų kalnuose Italijoje buvo įrengtos via ferratos patogesniam kareivių judėjimui kalnais. Vėliau pradėti įrenginėti ir turistiniai maršrutai. Yra įvairios sudėtingumo reitingavimo sistemos, pvz. , viena iš jų pagal techninį sudėtingumą skirstoma balais nuo 1 (lengviausia) iki 5 (sunkiausia) ir raidėmis pagal alpinistinį rimtumą A,B,C (sudėtingiauias).  Kažkaip mintyse tikiuosi, kad nepradėsime nuo 5C, vis tik noriu apsiprasti su tais geležiniais strypais ir aukščiu vienu metu, pirmai dienai gal nereikia ir Loretos nemylimų kopetėlių su neigiamais kampais… Nors aplink yra spurdančių nuo minties apie sudėtingus lipimus uolomis, neapsaugotus ruožus ir gerą aukštį. Loretos pranašingas balsas sako – nerasime mes čia tų via ferratų… Bet užtat vaizdai malonūs akiai – Dolomitiniai kalnai primena smėlio pilis, kartais netikėtai sukrypę bokšteliai kyšo kaip figūringos skirtingų charakterių nosys. Kopiame takeliais, o nosys vilioja laipiojimui. Spurdantieji iš karto mato krūvą galimybių, o Vytautas nešasi virvę, jei ką. Atsiveria gražus slėnis, mes vieni paskui kitus retai išsidėstę kaip iš idiliško paveikslėlio sukame puslankiu, stačių šlaitų nėra, bet aukštis malonus. Pusei grupės vaikščiojimo pasidaro gana ir jie nusprendžia sukti atgal. Kita pusė vis dar tikisi surasti kokią feratėlę. Ir – Pirmasis Trosas! Na, ne visai aišku, kodėl jis čia taip reikalingas, bet mes iškilmingai traukiamės apraišus, dedamės šalmus, o Darius praneša – dabar vyks dviejų minučių mokymai. Mokymai tikrai neprailgsta ir su smalsumu galime imtis praktikos. Smagu tuos karabinus persiseginėti ir tolumoje matyti nedidelis skardis su pakopomis. Ujeee!!! Kažkas ištrūkę, tad vieną žingsnį tenka žengti neprisisegus, žinote – nelabai jauku ir per pilvą vabaliukai pralekia, o koja virpa kol sieki metalinės pakopos ir stengiesi stabiliai atsistoti, tokią akimirką pajauti begalinę trauką uolai ir šliejiesi prie jos kuo įmanomai didesniu savo kūno ploteliu. Štai ir pirmoji nelygybė dėl gamtos duotybės – kas aukštam prašuoliuojama nė nemirktelėjus, tas mažam gali būti špagatinis iššūkis. Toliau kopetėlės į dangų, kiek klibančios, bet smagu, jau smagu! Spraudžiuosi pro siaurą plyšį ir aukštyn, aukštyn. Technika užima laiko, tad įveikus vieną etapą reikia sulaukti draugų, o laiko lieka apsižvalgyti, pasėdėti ir pafotografuoti. Kylame dar aukščiau, akimirkomis pajaučiu, kaip užkrenta ausys, nors aukštis nedidelis – apie 2 km. Kartas nuo karto mus lenkia idegę raumeningų kūnų italai, vilkintys vienomis trumpikėmis. Mes, kaip ir priklauso via ferratų ieškotojams, apsitaisę įranga – vieninteliai tokie – rimti. Vakarėja, turime priimti sprendimą, kaip grįšime, nusprendžiame daryti lanką ir įsukti į tą patį kelią, o ryt grįšime čia ir visi kartu pasieksime viršūnę. Nuo kalno atsiveria įspūdingi vaizdai, milžiniškas ežeras, net įžiūrime savo dangoraižį. Keista, kad norint sugrįžti dar kurį laiką tolstame, nesinorėtų būti užkluptiems tamsos, tad jėgos kažkaip stebuklingai neapleidžia. Ooo – sniego paklodė, brendu, trumpos rankovės, kažkas į mane mėto gniūžtes ir užgimęs antras kvėpavimas veja pirmyn. Ant fotogeniško iškyšulio dar surengiame fotosesiją – šoki į viršų ir meti į orą šalmą, greitai atseku sistemą ties kelintu viens du trys spausti fotoaparato mygtuką ir visi liekame įamžinti. Pora valandų ir prasideda serpantinai. Pakeliui sutikto italo bandome iškvosti apie via ferratas šiame regione. Jis – alpinistas, o šios vietovės – uolų laipiotojų rojus. Tik bėda, kad alpinistams via ferrata yra lyg keiksmažodis ar švelnių švelniausiai – visiškas popsas. Bet kažką čia rasite – sako, tik nieko konkretaus. O mes optimistai – žinome, kad rasime. Kas ieško – tas randa. Stovykloje mus pasitinka užviręs vanduo, vynas ir linksmai nusiteikę bendražygiai, atvykusi ir Italijoje gyvenanti Eglė su draugu. Verdame vakarienę ir vakarojame ilgai, ilgai, ilgai. Nuovargis daro savo, šiandien fizinio krūvio buvo lygiai 12 valandų, tad juokiamės iš bet ko. Kaip ir turi būti, tokioje būsenoje gimsta didžiausias mūsų kelionės kalambūras. Kalnas, į kurį kopėme vadinasi Grigna, tarti reikėtų grinja, bet kažkam euforiškai pasakojant išsprūsta dailiai lietuviškai sukirčiuota g-r-i-g-n-a. Dabar ištarkite garsiai ir raiškiai, kai kairinis kirtis krenta ant paskutinės a. Į ką panašu? Eglė kaip aidas atliepia – šikna. Ir prasideda – kokia čia grigna, tamsu kaip grignoj ir t. t., ir taip visą kelionę, ir taip kas kart linksmai, linksmai. Tada prasideda dainos – Giedriaus dainos, vadui dedikuotos, moterims, apie meilę ir plojimai iš beužmiegančiųjų palapinėse. Atsiguliu lauke šalia palapinės, bet šalta, drėgmė ir kiek pasimuisčiusi kraustausi vidun pas jaukiai snaudžiančius vyrukus.
      Ryte verdu košę, nuo kurios ketvirtadalis vaiposi, bet kito pasirinkimo nėra – tik su kondensuotu arba be jo. Darius, avižų nemėgėjas, mesteli – tai geriausia, ką galima padaryti iš avižų. Chi chi – išvirti jas vandeny... Na, per pietus būsite apdovanoti – mėsa. Einame iki vakarykščio aukščiausio taško ir dar aukštyn. Viršunė graži, o mes laimingi ir besišypsantys. Šiandien viskas skendi rūke ir toks keistas jausmas, nes nematai tolio, aukščio, gylio, tik jauti nuovargį, skausmą, kojas, laimę, troškulį, žmones aplink ir begalinę gamtos stichiją. Nusileidimai dažnai sunkesni nei užkopimai, ypaš tiems, kam skauda kelius. Nuolatos turi pritūpti ir po vieną koją leidžiantis šokinėti, jei ne taip statu, geriau lengvai risnoti, nei eiti, tik turi žiūrėti, kad kojos nenikstelėtum nuo ant takelio besimėtančių akmenų. Išsvajotųjų via ferratų šiandien buvo, gal ne taip ir ne tiek, kaip įsivaizdavome, bet rankos padirbėjo prisitraukinėjant grandinėmis. Vakaras dublis antras. Tik makaronams iškilmingai ištraukti asmeniniai Dariaus ir Loretos lašinukai vakarienę nuspalvina naujais potėpiais ir poskoniais. Gardu. Ar nuo vyno, ar nuo juoko, ar nuo nuovargio miegu labai gerai.
      Nauja diena, naujos jėgos. Šiandien kraustomės į kitą vietą. Belaukiant autobuso paskutinės vakarienės aikštėje su Mindaugu užsisakome kavos, itališkai geros su tiršta pieno puta, matyt, tikrai geros, nes ir likę sudarda į krautuvėlę to paties. Ai, dar kruasaną – toks ne prancūziškai sviestiškas, labiau panašus į Santiago kelyje valgytus batoninius, bet vis tiek ypatingai skanus. Akimirka užmaršties, ko mes čia atsibeldėme ir jau sukame serpantinais mūsų daiktais, mumis, vietiniu turistaujančiu jaunimu prikimštu autobusu žemyn. Sėdžiu prie lango ir stebiu prasilenkimo ypatumus, kelias siauras, skardžiai, vietomis ne itin jauku, bet panašu, kad vietiniams problemų nekyla. Dar nužvelgiu į kalną sunkiai pumpuojančius dviratininkus. Eismas kaip reikiant. Apačioje žiauriai karšta, keičiame autobusą, keltuvu kylame į Resegone kalną, o po to su visa manta pusę kelio leidžiamės į naująją stovyklą – Rifugio Stoppani. Karštis beprotiškas, o dar tas svoris ant kupros ir nusileidimas šlapias, slystantis. Štai mus pasitinka naujieji namai – didelė troba ant paties šlaito, staliukai su šurmuliuojančiais italais lauke. Mums skirtas kambarys – pritrombuotas lovų, daugiausiai dviaukščių, kažkas turbūt iš karto pajutę gerąją energiją, turintys prioritetų, kuriame aukšte miegoti ar dar nežinomų tikslų vedami užsiiminėja savo guolius, vadų porai užleidžiame vienintelę esančią dvigulę, aš įsikraustau paskutinė ir gaunu pirmą aukštą prieš pat langą, viršuje – porelę, iš šonų – neknarkiančius kaimynus, kas gali būti geriau. Nebent kava į tą lovą ryte  Atrodo, čia via ferratos bus rimtesnės, yra ir planų, ir aprašymų.
     Pirmoji Centenario – vidutinio sunkumo, su aiškia pradžia, stačia uola, aukščio yra, pabyrame vienas paskui kitą. Ką veikti yra. Pirmieji keturi Evaldas, Vytautas, Tomas ir Sandra kiek atitrūksta, tada aš, špagatinių žingsnių beveik neprireikia tad mėgaujuosi ir aktyviai lipu vienu metu. Apie valanda tikros via ferratos ir akimis ieškant, kur sekantis prisikabinimo taškas, nustembu netikėta pabaiga – nuostabiai žalia pievelė, berželis, prie kurio savisaugą prisisegęs Evaldas, prie kurio Tomas, prie kurio Vytautas, prie kurio Sandra, tiesianti ūsą man. O tada aš Deividui. Kaip džiaugiuosi, geriame draugystės ir pergalės coca colą. Ech! Per pusvalandį susirenka visa kompanija. Dabar laukia Silvano de Franco. Jau atsiranda įdomesnių kampų, į kuriuos žiūriu ir iš vienos pusės, ir iš kitos, keliu koją taip, anaip ir nė per kur. Kaip vienas žmogus sako – špagatukais matuosime kelią, taip ir aš savaisiais matuoju uolą. Matuok nematavęs, bet čia reik užlipt. Be draugų niekaip. Tada Mindaugas iš viršaus aiškina kur dėti rankų pirštukus, o Deivis apačioje stato mano pėdos galiuką į kokią įmanomą menkiausią atramą. Toliau neigiamas uolos kampas, grandinė – lipk ir dar su viena ranka laikydamasi persisek karabiną, kuris makaluojasi įsegtas kažkur žemiau. Net vyrai nusikeikia ir kažką su savimi pasitaria. Tikrai nesu iš silpnųjų, o ir Mindaugas mane vadina – sportinė Šarūnė, bet vis tiek – padarau kelis judesius ir apleidžia jėgos. Suprantu, kad visi turime savo ribas – baimės, ištvermės, jėgos, kantrybės. Kaip sakoma, nelaimėje draugą pažinsi – niekas manęs nepalieka – slįstu, neužtenku, bet mane stumia, traukia – taip ir kabarojuosi per sudėtingiausias atkarpas. Šioje kelionėje mūsų moterų – penkios ir visos visus etapus praėjo – šaunuolės! O apie Sandrą kalbėsiu vėliau arba apskritai, reikia su ja susipažinti ir ją pamatyti. Artėjant prie viršūnės kalnas skendi debesyje, beveik nieko nematyti, rodos, esu viena pati. Prieinu vietą, kur nebesuprantu, į kurią pusę sukti, skardžiai aplink ir šaukiu, o kur toliau?! Balsas iš debesų man atsako – pro dešinę! Niekas nieko nemato, o susikalbėti galima – garsas tampa akimis. Apeinu uolą pro dešinę ir jau matau ant aikštelės atbrailos vorele susėdusių žmonių siluetus, didžiulį spalvotais kaspinais apkaišytą kryžių. Man sako, žiūrėk – ir pro tirštą debesinį rūką pastebiu iškeltą didžiąją TrenkTuro vėliavą. Gražu. Apima nuoširdus pasididžiavimas bendrakeleiviais, draugais, savimi. Kai vis sulipa, prasideda kvailiojimo antplūdis: kiekvienas su išraiškingiausiomis grimasomis lenda į objektyvą, valgome guminukinius kirminus, vėl draugystės coca cola. Besileidžiant žemyn kyla geniali idėja – leistis ne aplinkeliu, o via ferrata. Naujas iššūkis ir grupė skeliasi, aš kartu su viena puse einu į via ferratą atvirkščiai. Turėtų būti sunkiau, bet su gera komanda viskas arba daug kas įmanoma. Nusileidžiame neįtikėtinai greit – per valandą ar pusantros, o tada ilgas kelias žemyn akmenuotais miško takeliais. Ima lyti ir mes nusprendžiame bėgti, na – kad atrakcijos daugiau būtų, Sandrai – tai pasiruošimas triatlonui, o mes įkandin. Jau tamsu, kas antras įsijungiame ciklopus ir apšviesdami priekyje bėgantį darniai skuodžiame žemyn. Jausmas įdomus, geriau nelėtinti, geriau negalvoti, geriau akmenų nematyti – tik intuityviai numatyti žingsnį į priekį, kad nepaslystum, neužkliūtum. Taip smagu, jaučiuosi visiška sportininkė ir iš kur mums tiek energijos po tokių krūvių. Kaip kibirkštis čia bet koks keisčiausias ištartas pasiūlymas įsiplieskia į veiksmą. Šlapi, nusiplūkę, su šypsenomis iki ausų grįžtame į savo namą. Vakaras nuostabus, mėgaujamės pasakojimais ir dainomis. Užgimsta netikėtai darnus duetas – Giedriui pritariantis Mindaugas įsivažiuoja taip, kad lygeverčiai partneriai iš karto pakrikštijami vokaline instrumentine grupe. O Deivis akimirksniu atskleidžia vadybinį talentą ir jau derina datą koncertui. Tikrai – TrenkTuro olimpinių žaidynių savaitgaliui. Dar kažko trūksta? Pavadinimo! G&M GRIGNOS arba tarptautiniams vandenims – GMG (tarti dži-em-dži) – tobula! Repertuaras platus, ausiai mielas, atpažįstamas ir stebinantis. Gyvenimo tiesa – geri dalykai gimsta paprastai.
      Išaušta paskutinė via ferratų diena. Šį rytą valgome Rifugio Stopani sumuštinius su kava iš aparato ir aptarinėjame maršrutus. Eisime į Gama I – vidutinio sudėtingumo. Yra Gama II – labai sudėtingas, moterims nerekomenduojamas, labai didelis fizinis krūvis rankoms, kai kurios vietos iširusios. Panašu, kad grupavimosi – žmonės ir sportininkai nebeužtenka, ima formuotis Elito komanda. Kol verda diskusijos ir svarstymai, Loreta dalina sausą davinį. Užtikrintas branduolys neabejoja, ko čia atvažiavo – Vytautas, Deividas, Sandra, apsisprendžia ir Tomas, ir Mindaugas kiek sudvejojęs ima iššūkį. Loreta pjauna dar vieną riekę mėsos ir deda Elito naudai. Evaldas eitų, bet jam keliai. Vieną akimirką ir man tokia mintis buvo, bet kad ir kiek mėgčiau visur pasirašyti per daug nesvarstydama, šį kartą girdžiu aiškų vidinį balsą – ne. Jaučiu, kad man čia jau per daug arba per daug kitus apkraučiau. Via ferrata ne tokia, kad apsisukai ir grįžai, o ir po vieną čia nevaikštome. Besiruošiant į namą įsuka diedukas – nusileido iš viršaus, maloniai stebina, kad takuose sutinkame daug visokiausio amžiaus vaikščiotojų, su kūdikiais ir su lazdomis. Šitam – 87-eri. Gama I pasirodo įdomi, kiek kitokia, įvairesnė. Ir sunkesnių vietelių yra. Ir statesnių. Mano taisyklė – nežiūrėti žemyn, tik vieną žingsnį priekin. Taip ir judi. Elitas priekyje, einu paskui Evaldą. Hmmm, girdžiu kažką kalba. Suprantu, kad nieko gero... Ir dar manęs laukia. Jooo – statutėlė uola, aukštis normaliai... Du trosai, įsikibimo nelabai... Susikaupti. Susikaupti. Seguosi karabinus, nežiūriu žemyn ir vykdau nurodymus – ten koją, ten ranką, ten – tai praktiškai ant lygios uolos, rodos, suleistumei nagus į tą uolą. Beveik siekiu ištiestą tvirtą Evaldo ranką ir op ant kopetėlės. Huuuuu... Palengvėjimas. Iš pradžių ir kopetėlės ne tokios jaukios rodydavosi, o dabar bet kas išsikišusio iš uolos prilygsta jausmui – žemė po kojomis. Kopetėlių daug, persiseginėjimo daug – dirbi, dirbi, kartais apsiveji rankomis kokį strypą ir žvalgaisi, ir apačion pažiūri, tik fotografuoti nelabai norisi, nes fotikas kuprinėje ir stabilumo nelabai. Atsiranda ruožų, kada gali nebesisegti, tada savotiškai pailsi. Priekyje matau lynus – ant vieno stovi, į kitą įsikimbi, o po tavimi bedugnė. Na, tiesą sakant, nelabai bedugnė... Sulipame ir gražioje aikštelėje visi sukrentame akimirkai, bet elitiniai ilgai nesiilsi – eisim, sako. Įkvepiančiai ryžtingos foto prieš drąsų startą ir pirmyn. Mes su Evaldu laukiame savųjų, tada visi traukiame link baro. Kas alaus, kas kavos, pjaustome sausąjį dienos davinį. Aš mėgaujuosi ledais. Pusę via ferratos šį kartą žinojau – norėsiu ledų! Tokia laimė apėmusi, saulė šviečia, visi šypsosi, neskubėdama valgau savo išsvajotąjį ledą. Tada imu itališkos duonos, užkąsdama Loretos išlaikytais ypatingai kvapniais lašinukais. Tobulam jausmui pasiekti betrūksta kavos – sulakstau kapučino. Vien nuo tirštos itališkos putos konsistencijos apsąla širdis. Paskutinė gaida – gurkšteliu Loretos šalto alaus. Dabar gerai – sakau. Nieko nebetrūksta. Visiškai. Nebent... Vietoje kokios pusantros valandos tiesaus leidimosi namo dar pasirinkti 4 valandų treką viršūnėmis. Taip!
      Išeiname su Dariumi ir Loreta. Neskubame, pasimėgaudami lipame. Pasiekiame debesį. Einame debesyse, ritamės kalnų viršūnėmis. Aplink vien rūkas, nieko nematyti, net Darius su Loreta išplaukę. Esame niekur, einame į niekur. Ežiukai rūke. Pradeda lyti. Smarkiai lyti su perkūnija, žaibuoja. Oho, kaip Elito būriui seksis? Kiek neramu. Bet jie žvėrys – sako Loreta su Dariumi. Ima pilti kruša, vėjas, skaudžiai, rūbai akimirksniu permirksta, kelnės apsunksta ir smunka žemyn, batai kliuksi, bet striukės vilktis nėra prasmės – judant ne taip šalta. Jausmas geras, liestis prie uolų gera. Man visada kelionėse ateina momentas, kai apima tas nušvitimo jausmas, kai lyg supranti kažką daugiau, aiškiau ir paprasčiau, lyg akimirksniu suvoki save ir priimi save visą, o apimantis jausmas toks stiprus, kad, rodos, tik kvėpuodama išjudinčiau kalną. Tokias akimirkas aš vadinu – kelionės prasme ir dažniausiai ji ateina tuomet, kai nuveiki didžiausią darbą arba kai susiduri su kažkuo dideliu, kas ne nuo tavęs priklauso – kriokliu, kalnu... Eidama tuo takeliu pačia viršūne, pliaupiant lietui, paskendusi debesyje viena pati pasijutau tokia laiminga. Žinote, kai laimė ne dėl ko nors, ne kažkas tau ją dovanoja, o tik todėl, kad šią akimirką esi čia ir dabar. Laimė yra eiti kalno viršūne, laimė yra liesti uolas, laimė yra sulyti, laimė – būti debesyje, laimė – nieko nematyti, laimė – jausti, laimė – pavargti, laimė – galėti, laimė yra turėti mylimąjį, laimė yra pavargti, kad galėtum pailsėti, laimė yra padaryti daugiau nei gali, laimė yra jausti tikrumą, laimė – patirti duobę, nes nuo dugno gali atsispirti, laimė – pažinti, kas tikra, laimė yra gyventi, laimė – gurkšnis coca colos, laimė – paduota ranka, laimė – tikėti savimi, laimė – palaikyti kitą, laimė – būti savimi, laimė – atrasti, laimė – žinoti, kaip gali būti, laimė – suklysti, nes tuomet atrandi naują kelią, laimė – kai jonvabaliai skraido aplink, laimė, kai gali rūpintis, laimė – šokoladuką dalinti į septynias dalis, laimė – turėti draugų, laimė – kai prajuokini ir būni prajuokintas, laimė – nepriklauso nuo nieko, laimę gali patirti visi. Ir tada mes dar ėjome, ėjome, ėjome. Sustojame šokoladuko pertraukai, bet iš karto pasidaro šalta, atrodo nebeįmanoma bus sušilti, bet eini ir vėl gerai. Takelis darosi atpažįstamas, o namai nebe taip toli. Elito dar nėra. Į dušą – sušilti ir atgimti.
      Pirmąją tik išlindusi pamatau Sandrą ir apkabinu. Toks jausmas, kad aplink ją tvyro adrenalininė susijaudinimo aura. Ta banga plūsteli ir man. Ji ima pasakoti, o kalba striginėja, emocijų daugiau už įmanomą žodžių išraiškingumą. Iš pradžių nebuvo sunku, galvojau – galėjai ir tu eiti. Bet... Baisu. Grandinė, nugludinta uola – nėra kur įsikibti, rankomis traukiuosi ir jaučiu, kad tuoj nebeliks jėgų išsilaikyti. Su viena dar traukiuosi, o kita dreba. Su Vytautu ėjome pirmieji, iš pradžių dar sakė – čia nesunku, nesunku. Po to šaukiu iš apačios – kaip? O jis nieko neatsako. Neatsiliepia. Sunku aprašyti tai, ko nepatyrei, bet visą vakarą, lyg tas iš niekur atsiradęs debesėlis virš Lecco, ore tvyrojo neatslūgusios įtampos jausmas. Kai prie baro stovinčio Tomo klausiu – nu kaip? – jis tokiu pat susijaudinusiu balsu greitakalbe beria – prisiminiau visas maldas, Dievą, supratau, kaip bijau mirties ir kaip noriu gyventi. Atsilikau nuo Sandros su Vytautu, o Deivis su Mindaugu kažkur žemiau. Bandau lipti ir niekaip negaliu pasiekti persisegti karabiną, jėgų išsilaikyti nebėra. Nulipu, suvalgau hematogeną, galvoju, gal atsiras jėgų. Labai noriu gerti, laukiu Deivido su Mindaugu, galvoju – duos coca colos – tikrai įgausiu jėgų. Išgeriu, lipu ir vėl nepasiekiu. Nebeišsilaikau, noriu lipti žemyn pailsėti, Deividas neleidžia, nes jėgos eikvojasi. Vis galvojau – grįžčiau, bet per tą nugludintą šlapią uolą su įstrižai nutiesta grandine per kampą – neįmanoma. Tarpduryje sutinku Mindaugą, pasakoja daug ir gan ramiai, mini tuos pačius baisiuosius momentus, gal karate įgytas susikaupimas ir koncentracija leidžia išlikti tokiam ramiam, o gal jau ferratoje išlietas visas susijaudinimas. Deividas, kaip jam ir būdinga, lakoniškas: ateini, grandinė, uola be jokio išsikišimo, lyja, perkūnija ir turi lipti. Kaip? Gūžteli pečiais ir sukikena savo firminiu juoku. Iš visų jėgų prisitrauki, kažkaip sugraibai karabiną apačioje, atsegi ir permetęs į sekančią jungtį akimirkai atsipūti. Dar vienas žingsnis pirmyn... Vytautas pasakoja ramiau, lyg dėstytų kažką savaimę aiškaus. Konstatuoja – sunku, bet... Rodos, nėra nieko neįveikiamo.
      Lauke po pastoge prie didžiulio stalo kertame Jurgos vakarienei išvirtus makaronus su daug mėsos, priešais akis nuostabus vaizdas su Lecco panorama papėdėje – tamsu, o aplink kalną išsimėtę tūkstančiai šviečiančių namukų, kieme iškelta TrenkTuro vėliava. Mes vieninteliai didžiulio namo svečiai, gal dėl to, o gal dėl to, kad patinkame, gal, kad Gama II įveikta, o gal tiesiog tokie žmonės – šeimininkai mums neša paskrudintų duonelių, pyrago, dar pyrago – vaišina. Pakyla vėjas ir prasideda siaubinga, atrodo, viską nuo žemės nušluosianti liūtis, sprunkame vidun ir susispietę tarpduryje dar stebime gamtos šėlsmą. Šeimininkai užkuria židinį, taip jauku, tik adrenalinas tebetvyro. Su Sandra apžiūrinėjame kojas, kurios nusėtos mėlynėmis, jau lipdama šiandien jaučiau, kad kai nėra kaip – remiesi bet kaip, nesisaugai. Jurgita pasakoja apie arklių tepalus, kuriuos naudoja sportininkai, vieną mėginuką susitepame ir mes su Sandra, nes kojos smilksta nuo skausmo, ypač keliai. Mėlynėmis apdovanoti visi, vijiesi rankomis aplink grandinę, kad tik lengviau laikytis būtų. Dar Elitas nuolat minėjo kažkokį kaminą – siaurą praėjimą ar kažką panašaus...
      Paskutinės dienos rytą pabundame ne taip jau anksti. Kraunamės daiktus, lauke geriame kavą, šeimininkų virtuvėje verdame avižinę košę, dar yra trys maži indeliai kondensuoto pieno, bet ir tai nepadeda, paskutinis valgymas vangus, pastebėjau, kad taip visada, gal dėl to, kad kažkas išlaukto yra jau ranka pasiekiama – pvz., mėsa. Diena šilta, šviečia saulė. Paskutinė foto su šauniaisiais ir dosniaisiais šeimininkais. Leidžiamės žemyn, kuprinės sunkios, o akmenys slidūs. Autobusu, po to traukiniu važiuojame iki Bergamo. Snūduriuojantys, susimąstę, išsibarstę. Laisvo laiko lieka tik papietauti. O paskutinis akcentas, kuris šį kartą nemalonus, mūsų laukia oro uoste. Nepriima bagažo, nes skaidria plėvele supakuotas ryšulys yra du vienetai – tvirtina oro uosto darbuotoja, visaip bandome ginčytis, nepriima ir tiek. Kyla lengvas sąmyšis, vieni išbėga ieškoti kelioninio didelio maišo, kokį turi Mindaugas, kiti bandome perpakuoti ant viršaus uždėdami spalvingas apsaugas nuo lietaus, treti tebesiaiškina. Galų gale, po ilgų diskusijų ir įrodinėjimų pasirašome popierius, kad pretenzijų, jei kas nutiks bagažui, neturėsime ir kiek lengviau atsikvepiame. Viskas gavosi minutė į minutę. Skrydis namo. Mindaugas dar su savo priority boarding’u užima eilių visai komandai, bet įlipame pro kitą galą ir išsibarstome kas sau. Taip jau būna – jei yra pradžia, yra ir pabaiga. Kažkieno pabaiga yra nauja pradžia. Jausmingai atsisveikiname ir išsiskirstome.
      Ačiū už naujus potyrius ir nuostabų laiką kartu.

      P. S. Ko dar nepaminėjau. Istorijos apie kraujuojančią Evaldo nosį ir Loretos suteiktą pirmąją pagalbą, ir kaip taip gimė reklama – Evaldas kalnų fone su tamponu nosyje geria coca cola, o Deivido ištartas “Always Coca Cola” priverčia kokias 10 minučių visus raitytis iš juoko iki ašarų. Kaip antrąjį vakarą aplink palapines skraidė spiečiai šviečiančių jonvabalių. Kaip gražiai visi sutarėme. Kaip turėjome karštai įsimylėjusią porą – Gabrielę ir Povilą, kurie nuolat bučiavosi, fotografavosi ir vaikščiojo savais maršrutais. Turbūt dar ko nors nepaminėjau, bet svarbiausia, apie laimę parašiau 




Komentarų (1)
1. 2015-01-31 12:50
 
Labai gražiai surašyta (y) Kiek hiperbolizuota, tiksliau gan smarkiai hiperbolizuota, nes mano 9m dukra, kaip ir visa Ž999 pankų chebra, be didesnių problemų praėjo GAMMA II, bet vis viena labai smagiai susiskaitė. Prisiminimus sujudino :) 
Gražiai rašai.
 
Pranske

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Penktadienis, 18 liepos 2014 )