2014 11 01 - 11 16 Indijos Himalajai, Sikimas
Sekmadienis, 09 vasario 2014


Kalnų trekas Indijos Himalajose.

Indijos Himalajai, Sikimas, Guicha La kalnų trekas Kančendžangos nacionaliniame parke.
Tik keli kalnų trekų maršrutai atverti lankytojams Kančendžangos nacionaliniame parke. Vienas iš jų Guicha La perėjos trekas, prasidedantis Yuksum kaime (1600 m) ir vedantis link Guicha La perėjos (5000 m) nuo kurios atsiveria istabus Kančendžangos viršūnės vaizdas. Tai trečia pagal aukštį pasaulyje viršūnė, kurios aukštis 8586 m. Kol nebuvo atlikti tikslūs trigonometriniai matavimai, ji buvo laikoma aukščiausiu planetos kalnu. Sikime jis matomas beveik visur aukštesnėse vietose.

Agnės nuotraukos čia.
Rasos nuotraukos čia.
Tanios nuotraukos čia.
Simo nuotraukos čia.

Sikimas ir dar daug kas



Kaip viskas baigės

Iš traukinio Vilnius-Kaunas lipu ypač lėtai, nes kojos ties čiurnomis išsipūtusios lyg mažos pagalvėlės, ir kiekvienas neatsargus žingsnis verčia susiraukti iš skausmo, o galvoje praskrieja ne itin cenzūriški pastebėjimai. Visai nuoširdžiai padėkoju Austrijos avialinijoms, kurios neatskraidino kuprinės, nes dar kokie 14 kg ant nugaros visiškai apribotų mano judėjimą. Dabar gi pamažu slenku link vaistinės nusipirkti stebuklingo, Agnės rekomenduoto tepalo, kuris turėtų suteikti mano kojoms pirmykštį jų vaizdą. Paskui dar neatsispiriu pagundai ir užeinu į „Maximytę“ lietuviškos duonos ir varškės. Apie tai ėmiau svajoti jau nuo pusės kelionės. Dabar belieka paskutinė užduotis - pasiekti namus, o ten - dušas ir lova. Kol kas apie nieką daugiau nepajėgiu galvoti, bet kažkur pasąmonėje glūdi suvokimas, kad ir vėl gavau labai daug, nes dar neseniai žodžiai Sikimas ir Dardžilingas reiškę tik mažą lopinėlį žemėlapyje (Indijos šiaurės rytuose) per dvi savaites pavirto į spalvingą kraštą su nuostabia gamta, įdomiais žmonėmis, svetingais (ir nelabai) miestais ir kaimais. Tiesiog burtai. Kelionių burtai.
Kaip viskas prasidėjo

Lėktuvas Frankfurtas-Delis. Miego nesinori, skrydis ilgas, tad iš daugybės siūlomų filmų išsirenku bolivudišką (normaliam gyvenime tokių nežiūriu) ir nepasigailiu - vaizdai gražūs, pagrindinis aktorius oi koks gražus, belieka išjungti smegenis ir gėrėtis judančiais paveikslėliais. Atostogos prasidėjo. Bent jau smegenims tai tikrai.
Delis
Su nuostaba pastebiu, kad kiekvieną kartą apsilankius šis miestas vis mažiau mane erzina. Gal aš keičiuosi, gal jis, bet greičiausiai - abu. Ir vis tiek gerai, kad nereikės čia užsibūti - mūsų laukia ilga 28 val. kelionė traukiniu iki New Jalpaiguri. Bet Indija be netikėtumų - ne Indija. Prie geležinkelio stoties mus sustabdo vietinis vyriškis, liepia parodyti bilietus ir pareiškia, kad juos reikia patvirtinti kažkokioje kelionių agentūroje. Imame taksi ir varome į tą kelionių agentūrą. Čia mus sutinka ypač maloniai, kviečia į mikroskopinį kambarėlį, kur jaunas vyrukas maigo kompiuterio klaviatūrą, mįslingai žvelgia į monitorių ir pasako, kad mūsų traukinio reiso tiesiog nėra, bet jų agentūra gali padėti – nuveš iki Agros, o ten pernakvoję jau kitu traukiniu pasieksime savo tikslą. Ir viskas TIK už 100 Eur žmogui. Užkerėti saldžių kalbų ir šypsenų surenkame pinigus, duodame pasus atšviesti. Tik paskutiniu momentu kažkam (Rasai, jei neklystu) kyla įtarimas dėl didokų kainų. Tania susirašo žinutėmis su gidu Tashi, pažįstamu dar iš kelionių po Ladaką, ir paaiškėja, kad mus elementariai indiškai apgaudinėja. Dabar jau mūsų užduotis susigrąžinti pinigus, o agentūros vyrukų - jų neatiduoti. Kai į pagalbą atskuba pats Tashi, aistros dar labiau užverda ir atrodo, kad kažkas kažkam tuoj kibs į atlapus. Galų gale viskas baigiasi be kraujo  praliejimo - paliekame agentūros vyrukams arbatpinigių už puikų apgavystės planą, sėdame į „Tuktukus“ ir lekiame į geležinkelio stotį.
Ilga kelionė iki Dardžilingo
Važiuoti traukiniu Indijoje - skamba lyg iššūkis, bet iš tiesų ne taip ir baisu. Mūsų vagonas pasirodė besąs gana tvarkingas, labai primenantis tarybinių laikų plackartą, patobulintą sunkiomis užuolaidomis, kurias užtraukus sudaromas kupe įvaizdis. Tik nuo bėgių sklinda nekoks kvapas, nes visas tualeto turinys ir visos šiukšlės papuola būtent ten. Bet kadangi langai nesidarinėja, uoslė nekenčia. Tiesa, gali pamatyti vieną-kitą tarakoną, bet šiais gyviais ir Lietuvoje nenustebinsi. Alkti mums taip pat netenka, nes beveik kiekvienoje stotelėje įlipa maisto užsakymų priėmėjas, kuris užsirašo norinčiųjų pavalgyti skaičių, ir jau sekantį kartą traukiniui sustojus kitas prekeivis už 80 rupijų (~ 4 Lt) įteikia po Dalbato porciją - tai toks vietinis nacionalinis patiekalas - atskirai patiekti ryžiai, daržovės ir mėsos gabaliukai. Viskas, išskyrus ryžius, degina gomurį lyg ugnis. Ją užgesinti gali masala arbata (juoda su pienu ir prieskoniais, labai saldi), kurios mažytė vienkartinė stiklinaitė kainuoja 10-20 rupijų (0,5-1 Lt).
Kadangi mūsų traukinys SUPER greitas (super fast), į galinę stotį atvažiuoja pavėlavęs vos 5 val. Įdomu, kiek Indijoje vėluoja tiesiog greitas, normalus ar lėtas traukinys. Tikiuosi, man to nereiks patirt.
Taigi New Jalpaiguri pasiekiame kokią pirmą valandą nakties. Kažkiek laiko užtrunka, kol Tashi suranda transportą iki Dardžilingo ir štai mes jau sėdime visureigiuose. Kelias kyla serpentinu, aplink tamsu, mašinų judėjimas nedidelis, tad mūsų vairuotojas ryžtingai spaudžia greičio pedalą. Skriejame su vėjeliu, bet staiga automobilį sumėto, o mano širdis sekundei sustoja. Tik sekundei, nes į griovį neįlekiame ir nuo stataus šlaito nenudardame. Vairuotojas tiesiog bandė išgelbėti kažkokio gyvio, išlėkusio į kelią, gyvybę. Gyvybę gal ir išgelbėjo, bet koją, atrodo, pamušė. Nežino tie Indijos gyvūnai, kad tamsoje reikia atšvaitus dėvėti.
Toliau viskas einasi sklandžiai, tad užsižiūrėjusi į mėnulio pilnatį, pakibusią virš kalno, nepastebiu, kaip priartėjame prie Dardžilingo. Tolumoje boluojantis debesis pasirodo besąs Kančendžangos viršūnė, kuri saulei tekant ima rausvėti. Žiūrime ir fotografuojame. Nebepykstu, kad mūsų traukinys vėlavo.
Dardžilingas
Jaučiuosi jau šiek tiek kalnuose. Ir oras grynesnis, ir Kančendžangos viršūnė akį džiugina. Tiesa, mašinų kamščiai ir signalai vis primena - čia Indija, bet žmonių išvaizda ir elgesys jau ne indiški (gal nepalietiški).
Tashi mus veda kažkokiu apžvalginiu taku, iš kur ir vėl galime gėrėtis Kančendžanga. Sutinkame daugybę besportuojančių vietinių - vieni bėgioja, kiti labai intensyviai mosuoja rankomis ar/ir kojomis. Gal jie visi dirba šerpais ir treniruojasi, kad neprarastų fizinės formos. O gal šiaip sveikuoliai. Paklausti nėra kaip. Ir dar daug vedžiojančių šunis. Kai kurie net su šventu tašku kaktoje (šunys, o ne jų savininkai).
Dardžilinge turime visą laisvą dieną, tad spėjam subėgioti iki Botanikos sodo. Deja, ilgiau po jį pasivaikščioti laiko pritrūksta. Aplankome tik orchidėjų paviljoną. Didelis, nelabai tvarkingas, bet pažiūrėti yra ką. Gal sekantį kartą.
Tashi labai nori parodyti mums Zoologijos sodą. Čia nemažai įvairių gyvūnų, gyvena jie gana erdviai, bet man vis tiek gaila. Geriau jau nuotraukas ar paveikslėlius pažiūrėsiu. Dar užsukame į Alpinizmo muziejų, kuris kažkodėl įsikūręs Zoologijos sodo teritorijoje. Prie muziejaus pastatytas paminklas šerpui Tenzingui Norgėjui, kuris pirmasis įkopė į Everestą. Alpinistas Edmundas Hilaris paminėtas tik lyg tarp kitko. Gera pamoka baltiesiems (ir man taip pat), kad neįsivaizduotų esą pasaulio bamba.
O kaip gi Dardžilinge be arbatos degustacijos. Susėdame už staliukų prie vienos  parduotuvėlės, kur mums atneša paragauti įvairių rūšių arbatos vyno, konjako ir šampano taurėse. Išsirenku vieną patikusią, bet pirkti nesiryžtu - visgi 18000 rupijų (~ 900 Lt) už kg. Ir čia dar ne riba. Pati brangiausia - balta arbata, kuri visai ne mano skonio. Matyt, dar nepribrendau.
Mūsų viešnagės dieną Dardžilinge visi švenčia kažkokią musulmonišką šventę, nors dauguma čia budistų (ir kodėl kitur pasaulyje negali taip puikiai sugyventi skirtingos religijos!). Todėl kiniečių kavinėje negauname alaus, bet už tai aikštėje galime stebėti vietinių kolektyvų pasirodymą-koncertą. Gražu ir įdomu, bet pasidaro šalta, o ir miego norisi, tad traukiame į viešbutį.
Ir vėl ilga kelionė. Šįkart iki Juksomo

Ne tik ilga, bet ir gerokai pakratanti. Kelias neleidžia atsipalaiduoti - gabalėlis gero asfalto, gabalėlis duobėto asfalto, gabalėlis vieškelio, gabalėlis duobėto vieškelio ir vėl viskas iš pradžių. Važiuojantieji antrąja mašina beveik visą laiką skendi dulkėse. Mums pasisekė labiau - svarbu tik spėti uždaryti langus, kai iš priekio atvaro koks sunkvežimis. Tada kvėpuoti nelabai yra kuo, bet pamatau iš dulkių debesio išnyrantį motociklininką ir pasiguodžiu - jam dar blogiau.
Prie įvažiavimo į Sikimą ilgai laukiame, kol patikrins dokumentus, paskui dar laukiame, kol baigsis šlaito tvarkymo darbai, kurie turėtų apsaugoti kelią nuo nuošliaužų, kažkokio miestelio kavinukėje vėl laukiame savo užsakytų patiekalų (bet kadangi viskas skanu, šviežia ir pigu - pavalgau už 4 Lt - pykti negali), todėl į Juksomą atvažiuojame apie 19 val. Apsistojame visai jaukiame viešbutuke ir einame atžymėti Arūno gimtadienio į vietinį lyg ir restoranėlį. Alus skanus ir liejasi laisvai. Pagaliau.
Juksomas
Mašinų kamščių nebėra, viskas kvepia, žydi, cikados svirpia - atgaiva kūnui ir sielai. Papusryčiauti užsukame į Tashi rekomenduotą kavinukę. Dreduotas turistas iš Naujosios Zelandijos skuba praryti savo patiekalą, kad užleistų vietą mūsų govėdai. Tradiciškai užsisakome omletą su sūriu (Simas sako, kad nuo šiol tokį keps namuose). Viskas skanu ir vis dar neįprastai pigu, todėl vakare po kultūrinės programos, aplankę vienuolyną  ir dar kažkokią šventyklą, vėl sugrįžtame čia pavakarieniauti. Susigundome paragauti vietinio „alaus“ čiangos. Tai raugintos sorų kruopos, kurios dedamos į didelį bambukinį bokalą ir užplikomos karštu vandeniu. Po to jau galima siurbti tą skystį per šiaudelį. Man pirmas gurkšnis sutraukia vidurius, bet kiti visai įsiskanauja. Svarbiausia, kad ryt pasekmių nebūtų, nes galų gale išeisime į kalnus.
Kalnai
Visą pirmą žygio dieną einame mišku. Kai kam ji pati sunkiausia, o man nelengva gal daugiau psichologiškai, nes ilgai puškavęs aukštyn staiga turi leistis žemyn. Ir taip be galo. Tik baltų viršūnių ar upės slėnyje vaizdai, kurie atsiveria laikas nuo laiko, priverčia pamiršt visus nepatogumus ir labai pakelia ūpą. Dar bandau įsisavinti Tashi pasiūlytą „ėjimo meditaciją“ (walking meditation). Kartais pavyksta.
Galų gale, perėjus tiltą, takelis ima tik kilti.  Sustojame išgerti tradicinės masala arbatos, kurios nusiperkame viename iš namukų (juose sezono metu gyvena vietiniai, jiems atlyginimas mokamas iš mokesčių, surenkamų už šio parko lankymą) ir štai jau mūsų pirmoji stovyklavietė. Temsta kalnuose anksti, apie 17 val., tad įsikūrinėjame jau prieblandoje. Visas būrys kitas turistų grupes lydinčių gidų, šerpų, virėjų ir arklių-jakų varovų smalsiai stebi, kaip tempiame nuo arkliukų nuimtus nešulius, statome palapines, ant primusų verdame vakarienę. Jiems tai, matyt, akivaizdu, bet neįtikėtina - ir baltieji šį tą sugeba.
Antros žygio dienos pabaigoje jau išlendame iš miškų zonos, tad snieguoti kalnai matosi aiškiai, kol jų nepaslepia tirštas rūkas. Vos randame mūsų arkliukus ir porą palapinių, pastatytų Mongalo (jaunojo Tashi padėjėjo) ir kito vaikinuko – arklių varovo. Vakare, kai rūkas prasisklaido, danguje pasirodo begalė žvaigždžių. Deja, pasigrožėti neleidžia šaltis, kuris kandžiojasi ir veja į palapines. Dar neišaušus Mongalas bando mus žadinti ir kviečia kopti į kalniuką stebėti saulėtekio. Matyt, tai įeina į programą, bet iš mūsiškių niekas nesusigundo. Bus dar tų saulėtekių.
Ryte, išlindus iš palapinės, pirmoji staigmena - viskas aplink balta ir apšerkšniję, o upelis beveik visai užšalęs. Šiek tiek gelbėja karšta kava, bet ir ji aušta pernelyg greitai. Belieka laukti saulės, kuri artėja, artėja ir.... och, kaip gera.
Ši diena skirta lyg ir poilsiui, tad einame į poilsinį-radialinį žygelį. Iš pradžių kylame ten, iš kur turėjome stebėti patekančią saulę, po to - žemyn ir vėl aukštyn. Mūsų kompanija neskuba, todėl imu kopti paskui du vietinius gidus (tėvą ir sūnų), kurie paliko savo globojamus turistus-australus ilsėtis, o patys išėjo rinkti visokių vaistingų ir naudingų augalų. Gidas-tėvas, matyt, nenori prisiimti atsakomybės už kažkokią prielipą ir vis siūlo man pasilikti ir palaukti savo draugų. Bet aš šiandien pilna jėgų, tad atkakliai kartoju „eisiu su jumis“. Taip pamažu užkylame į kalvelę, nuo kurios galima pasižvalgyti. Apačioje žydras ežeriukas (sako, kad šventas), o prieš akis kalnas (taip pat šventas). Nežinau, ar nuo to šventumo, bet jaučiuosi puikiai. Žemyn leidžiamės be tako. Taip dar įdomiau.
Pasiekus stovyklavietę, vyresnysis gidas siūlo išgerti arbatos. Matyt, visgi pavyko užsitarnauti šiokį tokį jo pasitikėjimą. Aš ištraukiu saldainių (ispaniška „Snickers“ imitacija). Keturi gidų padėjėjai (šerpas, virėjai ir jakų varovas) apsidžiaugia lyg vaikai. Tiesiog miela žiūrėti. Išvirę ir atnešę arbatos, jie tęsia žaidimą kortomis, o mes trise bandome kalbėtis (kiek leidžia skurdžios mano anglų kalbos žinios). Man įdomu, kaip jie gyvena Juksome, o jiems - kaip aš ir kiti toje tolimoje ir dar negirdėtoje Lietuvoje. Sėdėti ir šnekučiuotis labai gera, bet prisimenu, kad šiandien mano ir Simo eilė ruošti pietus. Atsisveikinu su savo naujais pažįstamais, kurių net vardų nepaklausiau. Ryt mūsų keliai išsiskirs - jų kompanija patrauks žemyn, nes turistas-australas nekaip jaučiausi.
Geri norai ką nors išvirti, deja, lieka gerais norais, nes kaip elgtis su primusais, man dar vis paslaptis. Mūsiškiai grįžta po geros valandos pilni įspūdžių. Jie įkopė į nedidelę perėją, nuo kurios leidosi be tako ir stačiai.
Vakaras vėl džiugina žvaigždėtu dangumi, bet ir vėl labai žvarbu. Jau žygio pabaigoje uždaviau bendražygiams pusiau retorinį klausimą - kodėl šioje kelionėje kai šilta, tai nėra vaizdų, o kai yra į ką pasižiūrėti, tai negali, nes šalta. Tania vietoje atsakymo pateikė gerą pasiūlymą - jei nori, kad būtų gražu ir šilta, važiuok į Šveicarijos Alpes ir apsigyvenk bent 3* viešbutyje. Tiesą sakant, jau esu sau pažadėjusi tai padaryti. Kai būsiu turtinga pensininkė. Pats laikas pradėti pirkti loterijos bilietus.
Kitas dvi dienas kilti reikia nedaug, stovyklavietes pasiekiame gana anksti, tad turėdama laisvo laiko einu paslampinėti po apylinkes. Kalnai tai slepiasi už rūko uždangos, tai ima lėtai ryškėti, o besileidžianti saulė viską nudažo įvairiais atspalviais. Šito fotoaparatu-muiline neužfiksuosi, todėl bandau tiesiog įsiminti ir pasidėti saugiai viename iš galvos stalčiukų. Kaip ir ryškų paukščių taką, į kurį spoksau užvertusi galvą jau kelintą vakarą. Mielai traukčiau miegmaišį iš palapinės ir praleisčiau naktį lauke, bet įtariu, kad ryte bendrakeleiviai rastų mano pavidalo apšerkšnijusią mumiją. Dabar jau žinau - nori gražiai ir šiltai - pirk loterijos bilietus.
Po priešpaskutinės nakvynės prieš perėją kelioms dienoms išsiskiriame su Vilma,  Liutauru ir Tashi. Vilma smarkiai peršalo, eiti toliau jai tiesiog pavojinga, tad, lydima dviejų džentelmenų-asmens sargybinių (Liutauras dar ir šerpu pabus ), ims leistis žemyn iki pat Juksomo. Žinau, kad greitai pasimatysim, bet vis tiek graudu kažkaip. Ne veltui sakoma, kad kelionės suartina (nors būna ir atvirkščiai).
Perėjos pažymėta
Dar žygio pradžioje Tashi pasakė, kad jei norime nuo Goecha La perėjos stebėti, kaip pateka saulė, kopimą reikėtų pradėti 2 val. nakties. Atsigulame tradiciškai apie 18 val., bet tikras miegas suima tada, kai jau laikas keltis. Išgirdusi Tanios balsą traukiu savo protestuojantį kūną iš miegmaišio, užtempiu ant jo beveik visus turimus drabužius ir išstumiu iš palapinės. O praplėšusi susiaurėjusias nuo aukščio akis pasijuntu lyg animaciniame filme - mėnulio apšviestas slėnis ir kalnai tokie mistiškai nerealūs, kad atrodo lyg nupiešti. Tik šaltis nenupieštas ir kanda visai tikroviškai, todėl skubu prie puodo su kakava. Ačiū Taniai už šį dievų gėrimą. Karštas saldus skystis ir sausainiai šiek tiek sušildo, bet vis tiek jaučiuosi toks pusiau buratinas - rankos ir kojos lankstosi sunkiai. Apie 2.30 val. nakties aštuonių turistų-zombių vorelė ir du juos lydintys vietiniai vaikinukai pajuda link perėjos. Po kiek laiko Agnė, Tania, Milda ir aš atitrūkstame nuo likusiųjų ir lyg už bausmę pametame takelį. Tania šaukia Agnę, kuri nuvarė pirma ir visai dingo iš akių. Pagaliau pamatome ją ir mūsų vaikinuką-arklių varovą stovinčius kiek žemiau. Dabar jau takas aiškus, o ir perėja matosi, bet mano skrandyje lyg tyčia atsibunda vakare suvalgyta košė, o plaukai ima įkyriai lysti į akis. Žodžiu, krizė. Gerai, kad žinau būdą, kaip ją įveikti - reikia stengtis nieko negalvot ir pamažu slinkti pirmyn. Sunku, bet įmanoma. Ir štai - perėja. Sutelkusi paskutines jėgas išspaudžiu šypseną prieš Agnės fotoobjektyvą. Judesių koordinacija kažkur dingusi, tad užkliūnu už budistinių maldų vėliavėlių ir krentu ant kelių priešais Kančendžangos kalną. Pirmas jausmas - SKAUDA, pirma mintis - kerėpla, kaip dabar reiks žemyn leistis. Atidžiau apžiūrėjus koją, vaizdelis neguodžia: blauzda nubrozdinta, o ant kelio nedidelė, bet gili kirstinė žaizda. Tania lyg tarp kitko tarsteli „ar tik nereikėtų susiūti“. Man tik akyse sutavaruoja. Bet Agnė suteikia pirmąją pagalbą, o Milda ištraukia pleistrą (be galo jai už tai dėkinga). Pirmą kartą per visą kelionę džiaugiuosi šalčiu, kuris malšina skausmą ir neleidžia žaizdai įsikraujuoti. Kiek pasėdėjus suprantu, kad sraigtasparnis su gelbėtojais neatskris ir į apačią reiks klibinkščiuoti pačiai. Pakeliui sutinku į viršų kopiančią Daivą, o po to ir Rasą su Arūnu. Bandau jiems sakyti, kad liko kilti visai nedaug, bet matau - nelabai tiki. Simas, pasirodo, pasiliko dar žemiau, nes, kaip vėliau pats išsireiškė - jo motoriukas užprotestavo.
Jei ne mano kraujuojantis kelis, žemyn leistis būtų visai smagu, nes, patekėjus saulei, viskas aplink atrodo kitaip. Ir aš, kaip ir Milda, vis stebiuosi - negi mes čia ėjome, arba - koks gražus ežeras, tamsoje jo beveik nesimatė.
Pasiekus stovyklavietę pamatau, kad Agnė palapinėje miega, o Tanios tik batai iš miegmaišio kyšo. Paseku jų pavyzdžiu ir lendu į palapinę mėgautis šiluma ir poilsiu.
Tą pačią dieną dar turime šiek tiek paėjėti iki sekančios nakvynės vietos. Griauti palapinę ir vėl ją statyti, krauti ir iškrauti kuprinę dvigubai sunkiau nei visada, o vakare dar ima krėsti drebulys. Miegas - geriausias vaistas, nusprendžiu. Ir neapsirinku.
Ilga kelionė žemyn

Ryte jaučiuosi visai neblogai, tad į trasą išeinu pirmoji. Žingsniuoju sau, medituoju, kol staiga išgirstu kažką mane šaukiant. Atsisukusi pamatau Tanią. Pasirodo, nuėjau ne tuo keliu. Vietoje besileidžiančio į apačią pasirinkau kylantį į viršų (traukia kalnai nors tu ką ). Simas, kaip tikras palapinės draugas, irgi patraukė iš paskos, bet greitai pamatė, kad suklydo. Aš variau neatsigręždama, tad Tania turėjo vytis bėgte į kalną. Dar gerai, kad negavau budėjimo be eilės.
Toliau, bijodama vėl nuklysti, seku paskui Mongalą, kuris laikinai eina Tashi pareigas. Pietauti sustojame gražioje laukymėje, kurioje jau ilsisi kelios grupės turistų, zuja dvigubai daugiau juos lydinčių vietinių, ganosi nešuliniai jakai ir arkliukai. Primena turgų, bet nieko nepadarysi - šis trekas labai populiarus ir mes jau supratome, kad vieniši nebūsime nei dieną nei naktį.
Simas pjausto dešrą ir didvyriškai gina ją nuo jakų, kuriems labiau rūpi žolė, ant kurios mes gulime. Pasirodo Arūnas ir labai taikliai pastebi, kad tik vargšeliai lietuviai ant žemės įsitaisę valgo. Apsižvalgius pamatau, kad tikrai - kiti turistai užkandžiauja civilizuotai: už sudedamų staliukų ant sudedamų kėdžių. Ir patiekiamas jiems ne sausas davinys, o karšti patiekalai. Dauguma mūsų nusprendžia, kad taip keliauti nenorėtų. O aš nežinau. Kažkada teko taip pakeliaut ir visai patiko.
Po pietų vėl leidžiamės žemyn. Vis dažniau paslystu ir klesteliu ant tako, o paskui aiškinu atsigręžusiam Mongalui, kad viskas man gerai. Taip pasiekiame pačios pirmos nakvynės vietą. Netoli esančiame namelyje perku masala arbatos, kurios aš, pasirodo, taip pasiilgau, ir pirmą nemažą stiklinaitę išmaukiu vienu gurkšniu. Antrą jau geriu pasigardžiuodama kartu su Tania ir Simu. Trečią (šį kartą juodą su pipirais) užsisakau, kai susirenka visi mūsiškiai. Gal ir pasisotinau.
Iki mūsų stovyklavietės dar reikia kiek paeiti, bet pamatau kioskelį su Coca-cola ir nuovargio lyg nebūta. Matyt, organizmui jau atsibodo sveikuoliškas gyvenimo būdas ir truputis nuodų jam labai į naudą.
Namo vaiduoklio išdaigos
Palapines paskutinei nakvynei statome šalia didelio apleisto namo. Vakarop užslenka tirštas rūkas, ir Arūnas ima gąsdinti namo-vaiduoklio šmėklomis. Bet kur kas pavojingesni visai realūs jakai, kurie bando pereiti mūsų palapines kiaurai. Matyt, ir vėl užtvėrėme jiems įprastą kelią.
O ryte Tania, eidama žadinti Rasos ir Mildos, pamato, kad po jų palapine tyvuliuoja nedidelis ežeriukas. Va tau ir šmėklų pokštai. Bet iš tiesų viskas labai paprasta - guminė žarna, kuria bėgo vanduo, naktį ties sudūrimu išsiskyrė ir srovė ėmė tekėti į pakalnę, t. y. tiesiai po Rasos ir Mildos palapine. Įdomiausia, kad juodvi saldžiai miegojo ir nieko nejuto. Gal ir bus čia namas-vaiduoklis savo vaiduokliškus nagus prikišęs.
Paskutinė diena kalnuose
Keliamės apie 4 val. ryto, o išeiname apie 6 val., nes, pasiekus Juksomą dar laukia ilga kelionė iki Siligurio. Takas eina mišku, todėl šilta, svirpia cikados, slėnyje ošia upė. Akys merkiasi ir liūdna šiek tiek. Bet juk viskas kada nors baigiasi, o vieno pabaiga gali reikšti kito pradžią. Taip mieguistai ir filosofiškai nusiteikusi prieinu parko vartus. Čia palaukiame visų, darome bendrą nuotrauką ir štai mes jau Juksome glebėsčiuojamės su Tashi, Vilma ir Liutauru. Aš atiduodu savo batus Mongalui. Man jie sąžiningai tarnavo, o dabar gal kokį šerpą pradžiugins. Vėliau einame valgyti į mūsų pamėgtą kavinukę. Pietums - mo-mo (vietiniai koldūnai), ryžių paplotėliai, ryžiai su vištiena (ar daržovėmis) ir alus (daug ). Viskas be galo skanu ir tradiciškai pigu. Liutauras su Vilma pasakoja, kaip jiems sekėsi. Kadangi baltasis turistas su didele kuprine ant nugaros čia gana retas reiškinys, Liutauras, leidžiantis iš kalnų, sulaukė ypač daug dėmesio. Ir dar jam su Vilma teko garbė pavaišinti vakariene vos ne pusę Juksomo. Tiesa, ne visai savo noru. Dar gerai, kad kainos čia ne lietuviškos.
Po pietų mes sotūs ir laimingi sėdame į visureigius ir važiuojame į Siligurį.
Siliguris, kurio aš nepamiršiu
Šis miestas jau visai indiškas (blogąja prasme), todėl gryną kalnų orą ir ramybę čia prisimeni lyg gražų sapną. Viešbučio kambariukas mažas, tamsus ir kvapas jame nekoks, tad skubiai atidarau langus. Bet svarbiausia, kad yra lova ir dušas. Išgyvensim. Vakarieniauti einame į restoraną, kuris įsikūręs po atviru dangumi. Kadangi dega vos keli neryškūs žibintai, tvyro romatiška prieblanda. Tik ryškios dėmės ant prabangios staltiesės nelabai romantiškos. O kai atneša valgiaraštį, pasigailime, kad neturime „ciklopų“, kurie labai praverstų norint įskaityti patiekalų pavadinimus. Aplink mūsų 11 žmonių kompaniją šokinėja net keturi patarnautojai. Pasijaučiame lyg kokiame bankete. Ir visai be reikalo, nes tik vienas padavėjas moka angliškai, o kiti, kad ir labai stengiasi, viską daro kažkaip ne taip. Labiausiai nepasiseka Liutaurui, kuris ilgai laukia savo patiekalo, o kai galų gale sulaukia, patarnaujantis vyrukas labai iškilmingai jam į lėkštę įdeda du gabaliukus mėsos, o likusią nemažą porcijos dalį kažkodėl nuneša ant kito stalo. Visos mūsų pastangos gauti tą likusią dalį baigiasi niekuo. Padavėjas tik žiūri apvaliomis naiviomis akimis ir kartoja iš paskos lyg papūga „two pieces“ (du gabaliukai). Matyt jau tokia Liutauro paskirtis šioje kelionėje - maitinti alkstančius vietinius gyventojus. Gerai, kad mano užsakyti ryžiai su daržovėmis jiems nebuvo itin geidžiamas kąsnelis - gavau visą lėkštę, o ne kokius du šaukštus.
Maistas skanus (bent jau man), sąskaita palygint nedidelė, tad nuotaika (bent jau mano) visai nebloga. Deja, neilgai. Jau susiruošus miegoti Daiva išgirsta zyziant uodą ir siūlo uždaryti langą, bet aš nesutinku ir... labai dėl to pasigailiu. Visą naktį lyg kokiame košmare kovoju su vienu uodu ir begale kažkokių nežinomų vabzdžių, kurie mane kandžioja. Ryte pasirodo, kad tai buvo mažos musytės, o mano rankos ir viena koja nusėtos raudonomis dėmelėmis. Puikus suvenyras iš Siligurio. Gerai, kad neamžinas.
Po pusryčių atsisveikiname su Tashi, kuris jau patrauks link namų. (O gyvena jis Lehe). Labai tikiuosi, kad mūsų keliai dar susikirs, nes norėčiau sugrįžti ir į Sikimą, ir į Ladaką. Kada nors.
Visų mūsų nuostabai Siligurio oro uostas tvarkingas ir šiuolaikiškas. O skrendant į Delį pro lėktuvo langą matosi baltų kalnų, iškilusių virš debesų, grandinė. Kažkuri viršūnė gali būti Everestas. Oho.
Ir vėl Delis
Pernai, po kelionės į Ladaką Rolo dėka sužinojau, kad Delyje yra rajonas, kuriame galima jaustis visai jaukiai. Tai Tibeto pabėgėlių kvartalas Majnu Ka Tila.
Ir štai po metų ir kelių mėnesių aš vėl čia. Atrodo, niekas nesipasikeitė. Tik ant prekystalių jau ne vasaros, o rudens-žiemos sezono drabužiai. Ir dar atsirado antra kavinukė, kurioje galima išgerti puikios espresso, macchiato, cappuccino ir kt. kavos. Dar vienas labai skanus gėrimas – imbiero-medaus-citrinos arbata (ginger-honey-lemon tea), kurioje tikrai daug imbiero, supjaustyto šiaudeliais. Galėčiau ir namuose tokią išsivirti, bet žinau - nevirsiu, nes ji skaniausia būtent čia ir būtent po kelionės kalnuose. Kaip masala arbata skaniausia Indijoje, o nežmoniškai saldi žalių mėtų arbata – Maroke.
Delyje turime „užmušti“ visą dieną. Tashi pažįstamas budistų vienuolis (geras dalykas tos pažintys) ima mus globoti ir suranda du visai padorius vairuotojus, kurie pirmiausia nuveža į Raudonąjį Delio fortą. Sekmadienis, tad prie kasų nusidriekusi milžiniška eilė. Užsienio turistai už bilietus moka kelis kartus brangiau, bet ir eilėje jiems laukti nereikia. Pats fortas didelio įspūdžio nepadaro, o apsilankymas jo muziejuje įsimena. Čia tave įtraukia žmonių srovė, kuri nešte praneša per visas ekspozicijos sales. Pamatyti nieko nespėji, bet muziejus jau aplankytas.
Vėliau važiuojame prie Indijos vartų, Mahatmos Gandi memorialo. Ir vėl minios žmonių. O Agnė su Simu trumpam tampa žvaigždėmis. Visas būrys berniukų-moksleivių veržiasi paspausti jiems ranką, o paskui dar triukšmingai seka iš paskos. Ne tokia jau saldi, pasirodo, ta įžymybių duona.
Baltaodžiai turistai kai kuriems vietiniams, matyt, dar vis egzotika, tad sulaukiame pasiūlymų kartu nusifotografuoti. Ypač sekasi (ar nesiseka) Rasai, kuri vos spėja mandagiai atsisakinėti.
Paskutinė aplankyta kultūrinė vieta - Kutub Minaro minaretas. Čia visiems labiausiai patinka - daug žalumos, palyginti ramu, skraido mažos papūgėlės. Kadangi mano smegenys vis dar atostogauja ir atkakliai nepriima jokios informacijos, pasižadu apie minaretą pasiskaityti grįžus namo.
Parvažiavus į Tibetiečių kvartalą einame vakarieniauti. Restoranėlis jaukus ir tvarkingas, maistas skanus, aptarnavimas geras. Čia jau ne Siliguris.
Po to - oro uostai, lėktuvai ir rūpestis, kur ir kaip padėti savo ištinusias skaudančias kojas, kurioms, matyt, nepatiko ilgas leidimasis žemyn kalnuose. Dabar mintis, kad viskas baigiasi, nebe liūdina, o teikia vilties - baigsis ir tie skrydžiai galų gale, o tada... (žr. pasakojimo pradžią).
Po dviejų savaičių
Eidama į darbą nebešlubuoju, kojos atgavo savo normalų pavidalą, o žaizda ant kelio baigia užgyti, nors aišku, kad perėjos antspaudą nešiosiu dar ilgai. Tik va galva, iki šiol buvusi taip maloniai tuščia, ėmė pamažu sunkėti. Procesas neišvengiamas, bet jį pristabdyti galima - reikia pradėti galvoti/svajoti apie kitas keliones. O jų sąrašas ilgas. Yra ką nuveikt.

Ina




Komentarų (21)
1. 2014-02-17 21:46
 
Pagal temperatūrą bus beveik žiemos žygis ? :) Maršrutas domina
 
Jovita
2. 2014-06-04 12:30
 
Sveiki, gal kas norit prisijungti prie šios keliones, truksta 3 žmonių, kad gautume Finnair lektuvo bilietus po 1950 lt. Apsispresti reikia iki birželio 10 dienos. This email address is being protected from spam bots, you need Javascript enabled to view it
 
tania
3. 2014-06-11 09:38
 
Dar yra galimybe prisijungti, priimsim kelis norinčius.
 
tania
4. 2014-11-01 02:09
 
Išskrendam į Himalajus (Sikimas). Linkėjimai Rolui.
 
tania
5. 2014-11-03 08:20
 
Pasiekėm Indiją.  
Nuotykių apturėjom, Indija yra Indija, išdūrinėja kaip vaikus. Tashis ( vietinis mūsų draugas ir gidas) pasirodė laiku. Kaip ir tvarka. Laukiam traukinio. :eek  
Tania
 
Rolas
6. 2014-11-03 08:23
 
Sėkmės, laikykitės ten, maistą ragaukit atsargiai...
 
Linas
7. 2014-11-03 08:27
 
Važiuojam į Siliguri traukiniu, toks rusiškas pladskartas. Tashis su mumis ir keliaus kartu. :) Susidraugavo su chebra. 
Ne tokie baisūs jų traukiniai. :roll  
Tania
 
Rolas
8. 2014-11-03 08:46
 
Šaunuoliai, varykit
 
Jis
9. 2014-11-03 23:16
 
Mmm, super prisiminimai. 2009 metais teko lygiai tą patį maršrutą per įveikt. Baltai pavydžiu...  
Sėkmės ir daug įspūdžių! :)
 
raimis
10. 2014-11-04 19:16
 
Prisikultūrinom Daržilinge, zoologijos ir botanikos sode, aplankėm alpinizmo muziejų. Fainas miestas. Rytoj išvažiuojam į Vuksomą, treko pradžia. :)  
Tania
 
Rolas
11. 2014-11-05 19:02
 
Pagaliau Vuksome. Švenčiam Arūno gimtadienį, skanaujam alų. Rytoj eisim į vienuolyną. Poryt į kalnus. 
Tania
 
Rolas
12. 2014-11-06 20:35
 
Pasikultūrinom Vuksome. Gražus ir jaukus kaimas. Nuostabus oras. Viskas puikiai. 
Rytoj išeinam į kalnus. Superinė ir linksma chebra.  
Tania
 
Rolas
13. 2014-11-13 15:23
 
pasiektas 4940 m. aukštis, leidžiamasi žemyn ;)
 
tas kur liko
14. 2014-11-15 14:31
 
Nusileidom iš kalnų treko. Buvo šaltoka, trekas gražus, bet nuobodokas. Chebra linksma. Tashis super. Dabar judam link Delio. 
Namo atskrisim pirmadieni 12,30. Vilniaus oro uostas. 
Tania
 
Rolas
15. 2014-11-15 14:45
 
Laukiam, laukiam išsižioję įspūdžių, nuotraukų, pasakojimų, fimų
 
Linas
16. 2014-11-19 13:12
 
Po paros miego suvokiau, kad nepaisant ištinusių kojų, bėgančios nosies ir neatskridusio bagažo, viskas buvo ... na, dar nesugalvojau tokio žodžio. Tiesiog jaučiuosi labai daug gavusi kažko gero. Ir dar - atskiras AČIŪ Simui, kuris rizikuodamas nušalti rankas gelbėjo mane nuo puodų plovimo :)
 
Ina
17. 2014-12-04 22:03
 
Tanka nuotraukos nerealios, tuoj Rolą aplenksi
 
Linas
18. 2014-12-05 11:48
 
Puikios nuotraukos ir kiekvieno fotografo vis kitoks pamatymas :)
 
Ina
19. 2014-12-09 22:36
 
Puikūs įspūdžiai. Ina rašai nuostabiai
 
Linas
20. 2014-12-10 12:09
 
Nu ačiū :) . Kaip gerai, lad ne tik man įdomu rašyt, bet ir kitiems įdomu skaityt
 
Ina
21. 2014-12-10 13:59
 
labai labai :), ačiū
 
tania

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Ketvirtadienis, 05 kovo 2015 )