2014 02 - Akonkagva
Penktadienis, 16 rugpjūčio 2013

AKONKAGVA 2014

Akonkagva

Anduose. Kas laukia pakeliui į aukščiausią Argentinos kalną?

Prieš kelias dienas išsitraukiau keturiasdešimt šešis sulamdytus popieriaus lapelius, kuriuose ypatingai kreivu raštu yra suguldyti kelionės į Argentiną įspūdžiai. Kur gi tas raštas nebus kreivas, jei dauguma dienoraščio buvo surašyta šaltyje, sugrubusiais ir suskeldėjusiais pirštais kokioje nors kreivoj padėty bandant neiškišti rankų iš šilto miegmaišio į palapinės šaltį. Dabar bandysiu iššifruoti, ko ten prirašiau.  Pradžia, kovo 3 dieną buvo tokia:
„Jau Santiage. Įdomūs tie čiliečiai man atrodo iš pirmo žvilgsnio. Bandau pradėti galvoti ispaniškai ir juos suprasti, nors kalbėt tai nemoku. Pro oro uosto langą matosi kalnai. Visur kalnai. Po galais, traukia kaip magnetas.“

Nesvietiškai ilgo 13,5 valandų skrydžio gale praskridom virš Andų. Bandžiau dairytis ir atspėt, kur gi toji Aconcagua yra.  Akonkagva  tai aukščiausias Argentinos kalnas – 6962 metrų aukščio. Nors skaičiai svyruoja. Vienur rašoma 6962, kitur tik 6960. Galvotum, koks jau skirtumas tie du metrai, bet  viršuje taip neatrodo. Ten, aukštai, kiekvienas metras reikalauja didelių pastangų. Tai jau gal supratot, Akonkagvos viršūnė yra šios mūsų devynių lietuvių kelionės tikslas.
Kurių galų man ten prisireikė, daug kas klausė. Ar ne per daug užsimanei, galvojo kiti. Treti teiravosi, kaip aukštai jau esu buvus, ir kodėl būtent Aconcagua? A reikia ten deguonies kaukių lipant? O virvių? Visus šituos klausimus apsvarsčiau po ne vieną kartą. Ypatingai tą pirmąjį. Sprendimas važiuot į tą kelionę atsirado paprastai, perskaičiau skelbimą apie rengiamą žygį xgenome, kaip visada. Ir dar pagalvojau, jei ne dabar, tai greičiausiai niekada. Pusantrų  metų sąžiningai liejau prakaitą sporto salėj, todėl reikėjo patikrinti ar nebuvo visa tai veltui. Atostogų kelionei pasiprašiau dar tebedirbdama Monrealyje ir negalėjau net nuspėti, kaip būsimoji skyriaus vadovė, kuriai pradėsiu dirbti tik po kelių mėnesių, sureaguos į prašymą “Man reikia 3 savaičių atostogų vasario mėnesiui. Lipsiu į labai aukštą kalną“.  Atsakymas pranoko visus lūkesčius:  „tokiam ambicingam planui negaliu pasakyti ne“. Nuo tos dienos mes su ja sutariam puikiai.
Taigi praskridom virš Andų. Argentina ir Čilė dalijasi Andus ir traukia tuos keistus turistus – kalnų mylėtojus. Dar Madride, prie laipinimo vartų skrydžiui į Santiagą, net ir nežinodamas, į kur tas skrydis, jau gali spėti kad tai bus kalnuota šalis, nes vos ne kas antras keleivis yra apsiavęs kalnų batais ir apsiginklavęs kuprine. Man juos pamačius nereikia net žiūrėti, ar čia tie vartai – žinau, jog skrendu ten, kur reikia.
Pakeliui iš Santiago  į Mendozą mes vėl perskridom kalnus, ir vėl aš tos Akonkagvos dairiausi. Bet nebuvo galimybių atpažinti, kuri iš tų snieguotų viršūnių yra ji. Jau lipant iš lėktuvo išgirdau kaip mano kaimynė kalbina du keleivius – irgi su kalnų batais. Jie pasakoja jai kažką apie sunkumus lipant į viršūnes ir aš jau žinau, kad sutiksiu juos pakelyje. Nereikėjo ilgai laukti - juos iš oro uosto į miestą turėjo parvežti tas pats autobusas, kaip ir mane, tad įsikalbėjom. Du amerikiečiai  žinoma ruošės į tą patį kalną kaip ir aš. Gal ir be reikalo, bet norisi užbegt įvykiams už akių - neįlipo nei vienas. Tam, žemajam nepasisekė 5500 stovykloj, iš kur su rimtais žarnyno sutrikimais turėjo leistis žemyn. Antrąjį dar kurį laiką mačiau kažkurioj stovykloj, bet po to sutikau tik apačioj, Mendozoje, jis buvo apsistojęs tame pat viešbuty kaip ir mes. Kodėl jis nebeįlipo į kalną, jau nepamenu. Įdomu tik tai, kad kelionė mus taip suvedė -   susitikom pirmą mano dieną Argentinoj ir atsisveikinom paskutinę. Tas kalnas sutraukia ir suveda kalnų mylėtojus iš visur – Kinijos ir Japonijos, JAV, Australijos ir Naujosios Zelandijos, Kvebeko ir Prancūzijos, Vokietijos, Latvijos, Norvegijos, Juodkalnijos, Lenkijos. Mes sutikom keliautojus iš visų šių šalių.
Bet jau grįžtu į Mendozą. Viešbutyje pagaliau susitikau su savo bendražygiais. Pažinojau tik Ugnių ir šiek tiek Tadą, žygio vadą. Bet nebuvo jokios abejonės, kad tie žmonės bus šaunūs, nes kalnuose kitokių nebuvau sutikus. Taip ir buvo – bendražygiai tokie, kad norisi dar penkiolika kartų su jais į kalnus eit.
Tas pirmas pusdienis prabėgo gana greit, nes pirmiausia reikėjo lėkti ir nuomotis batų ir kauptukų (Čia taip ledkirčius kai kas įsigudrino vadinti. Dievaž, esame nuo žemės neatitrūkusi tauta). Vėliau turguje pirkom krūvas vaisių, juos valgėm ant viešbučio stogo,  ten susibendravom su argentiniečiais kurie mus pavaišino mate arbata. Normalus lotynų draugiškumas, nieko kito ir negalėjai tikėtis. O arbatai tai keista – kartumas neapsakomas, bet kartą siurbtelėjus norisi pabandyti dar ir dar.
Vakare į restoraną, lėkštės ten aišku buvo kraunamos puikios argentinietiškos mėsos. Jau prieš kelionę buvau apsisprendus, kad Argentinoj darysiu išimtį savo vegetarizmui, nes ten anot daugelio visi tevažiuoja steikų valgyti. Ragavau visko – ir steiko, ir kraujinės dešros, ir ožkienos, bet turiu prisipažinti, kad nei vienas tų mėsiškų kasnių neprilygo Francis Mallmann restorano „1884“ jūros gėrybių rinkiniui, kurį valgėm jau po kalno. Bet ai, iki to restorano dar toli, dar kalnus pereiti reikia. Visos (abi) vakarienės iki žygio buvo gana puikios, po kiekvienos traukdavom į geriausią Mendozos ledainę ledų, o tada kietai prikimštais pilvais į viešbutį. Reikėjo pavalgyt, nes juk kalne bus tik vienas, keistas ir neaiškus aukštuminis maistas. Daug kas jo buvo neragavę, ir nežinojo ko tikėtis, tad Mendozos restoranuose  mes nuoširdžiai darbavomės peiliais ir šakutėm.
Atėjo antra (paskutinė) diena Mendozoj. Bėgom darytis leidimų kalnui, Tadas vis pasakojo apie antspaudus, maišelius, būtinybę juos saugoti, daktarus, stovyklas, deguonies įsisavinimą, vėją  o mes nesiklausėm ir nuolat prašėm pakartoti, ką sakė. Tyčia ar netyčia bet Tado kantrybę  tikrinom dažnai. Turiu pasakyti, kad mūsų vado kantrybė yra tikrai labai didelė. Jis primindamas, kad „reikėjo klausytis“ mums vis kartojo ir kartojo viską iš naujo.  Atsimenu su Rolu keliaujant jis paprasčiausiai neleisdavo niekų klausinėt, sakydamas, kad klausimų limitą jau seniai išnaudojom. 
Kai leidimai jau buvo saugiai suslėpti kartu su pasais ir mes gėrėm kavą kažkurioj Mendozos gatvėj, Tadas su Darium lakstė po miestą produktus žygiui pirkdami. Vieną minutę matom pralekia jis su maišu svogūnų, o kitą  jau su trim maišais dar kažko. Nors gąsdino mus aukštuminiu maistu, bet papildomai dar pripirko kalnus svogūnų, džiūvėsių, sausainių, džiovintų vaisių ir kakavos, miuslių batonėlių, pieno miltelių ir avižinės košės. Kai jau pagaliau  vakare buvom sukviesti į jo kambarį davinio išsidalinti ir instrukcijų išklausyti, ant grindų kūpsojo keturios krūvos maisto. Atrodė į kalną mažiausiai mėnesiui ruošiamės.
Vasario 5 diena. Išeinam.
Vasario 5 dieną atsikeliam paryčiais, paskutinį kartą nusimaudom po dušu, paskutinį kartą pavalgom normalius pusryčius po stogu ir prie stalo. Ir išvažiuojam. Trys valandos kelio (pakely būtinai pagenda autobusas, bet čia jau nieko neįprasto, dar nebuvau kelionėj, kur transportas negestų), tada dar nežinia kiek laiko – kuprinių svėrimas, perpakavimas, ruošimas kelionei su mulais (o va šitos transporto priemonės tai tikrai patikimos) prie kalno įsikūrusiam savotiškam paskirstymo punkte – Penitentes kaime (ten visas slidinėjimo kurortas yra, bet dabar vasara, sniego nei kvapo, tik miegantys keltuvai). Paskutinis apsilankymas normaliam tualete. Kiek daug tų paskutinių kartų. Kelyje visi linksmi, juokus laido vieni per kitus ir šiaip vietoj nerimsta. Vienas tik tylus yra Stanislovas, bene labiausiai patyręs bendražygis šioje kelionėj. Praeitą vasarą įlipo į Lenino viršūnę, kuri irgi yra panašaus aukščio kaip Akonkagva, tad tikriausiai labai gerai žino, į kokią aferą įsivėlė.
Kai jau pagaliau mūsų leidimuose buvo sudėti pirmieji antspaudai, valanda po pietų mes užsimetėm ant pečių savo kuprinėles su vandeniu ir užkanda, ir išėjom iš „Punta de Vacas“ punkto (2500m) pradėdami savo „ekspediciją“ . Kaip tie nuo pavadžių paleisti, energijos (vis dar) pilni, pasileidom taku palei upelį link pirmosios stovyklos Pampa de Lenas (2950 m) esančios už maždaug 13 kilometrų. Žygis rodos nebuvo labai ilgas nei sunkus, aukščio pasikeitimas nedidelis, tad pirmieji stovykloje atsirado jau po keturių. Vadas Tadas stovykloj pasirodė tik dar po kurio laiko ir paklausė, kur mes visi taip skubėjom, bet atsakymo negavo, nes mes ir patys jo nežinojom. Dabar net nelabai galėčiau pasakyt, ką mes tą pirmąją dieną matėm. Taip apsvaiginti dar kol kas nematomo tikslo, mes net nesigrožėjom abiejose slėnio pusėse stūksančiais kalnais. Kuo stebėjausi, bent jau aš, tai pro šalį ristele lekiančiais mulais apkrautais didžiausiais maišais, visokiais plastikiniais bakeliais ir dėžėm. Iš kur pas tuos gyvulius tiek energijos, galvojau, ar jiem kažin labai sunku yra? Ir ką tas mulas galvoja, kai mato prieš save lėtai einantį dvikojį turistą, kuris neketina trauktis iš kelio? Kad ir ką galvotų, mulas turisto nelenkia, laukia kol pasitrauks. 
Pirmos stovyklos statymas, pirma vakarienė rodos visai sklandžiai praėjo ir kai visi „formalumai“ buvo sutvarkyti susėdom ant minkštų (nuo šiol visi akmenys bus minkšti) akmenų pasėdėt, gyvenimą aptarti. Pliurpėm kol tamsa ir šaltukas suginė mus į palapines.
Antra diena buvo labai panaši į pirmąją, ėjom apie 14 km iki Casa de Piedra stovyklos įsikūrusios 3240 m aukšty. Ryte nutiko taip, kad mes su savo palapinioku Stanislovu susitvarkėm pirmi, tai ir išėjom anksčiau, nes kitų laukti buvo šalta. Staska lėtai eiti nemoka, tad greit jis mane paliko, ir pėdinau sau viena, gėrėdamasi kalnų ramybe. Pietų sustojom sutartoj vietoj prie upės, o po to eidami vėl išsibarstėm kas sau, prasidėjo platūs ir ilgi akmeningi upės slėniai, kuriuos kirtom vieną po kito. Tas ėjimas per akmenis  buvo savotiškai meditacinis ir hipnotizuojantis. Spoksant į milijonus po kojomis gulinčių akmenų iš galvos išbyrėjo visos mintys. Jei kas ten dar ir buvo likę, tai vis stiprėjantis vėjas galutinai viską išpūtė lauk. Tas vėjas buvo nešaltas bet stiprus ir pūtė be perstojo. Jis bus nuolatinis mūsų palydovas, anot Tado. Tik aukščiau jis dar stiprės ir žinoma bus daug šaltesnis.
Atsibudau iš minčių apie vėją, kai jau pagaliau dar vieno slėnio gale pasirodė stovykla. O neužilgo kitoje slėnio pusėje iš užu kalno išlindo snieguota viršūnė. Žinojau, kad šiandien pagaliau jau turim pamatyti ją, Akonkagvą. Klausiantys žvilgsniai krypo į Tadą, kuris kaip tik buvo šalia, bet jis sakė, kad tai dar ne ji. JI pasirodė neužilgo, ir atrodė graži, ir netgi netokia jau tolima. Galų gale, po 5 valandų kely mes atkėblinom į stovyklą. Atkėblinom, nes tas priešinis vėjas galų gale išpūtė visas mūsų jėgas.  Mulai su mūsų kuprinėmis  priešingai nei vakar, vėlavo, tad beliko sėdėti, spoksoti į kalnus, klausytis šalia besėdinčių kaimynų ir spėlioti, danai jie ar norvegai. Ir mėgautis nieko neveikimu. Šios dvi dienos dar buvo atostogos,  pagalvojau besišildydama saulutėj.
 Pasistatę palapines linksminomės matydami Ugniaus ir Andraus žaidimą „surask kokį nors daiktą“.  Savo kuprinėse jie nerasdavo nieko, ko tuo momentu ieškojo. Vakar pavyzdžiui jie mėsos skardinės savo kuprinėse ieškojo, o neradę visus likusius bendražygius aplankė, reikalaudami atiduot jų konservus. Užtai rasdavo tai, ko nereikia. Be to jie nežinojo, kam skirti visi tie produktai, kuriuos turėjom (o ką daryti su bulvių milteliais? Negi valgyti?) ir nuolat skundėsi, kad turi per daug maisto. Maisto buvo tikrai daugokai, arba mes jau nebenorėjom valgyt. Dviems skirtos bulvių košės porcijos su pora tuno skardinių tą vakarą užteko keturiems. Aš dar net nepažvelgiau į savo sausainių ir džiovintų vaisių davinius.  Užtai atsidarėm ananasų skardinę, bet teįveikėm po kelias riekeles. Kitą dieną savo avižų košės davinį skaninau ananasų užpilu. Ko tik kalnuose nesugalvosi.

 

Vasario 7 diena.
Šiandien prasidėjo rimtesnis ėjimas, iš savo 3240 m stovyklos turėjom pakilti iki 4200 m aukštyje esančios bazinės stovyklos. Ryte keliamės labai anksti, nes mus per slėnį, kur į daugybę atšakų pasidalijus teka ledinė upė, mus perneš mulai. Jei nori spėt atsisėst ant mulo, tai ryte septintą jau stovi prie upės pilnai pasiruošęs  - vakar labai aiškiai pasakė Tadas. Jei ne, brisi per upę pats.  Tos informacijos kartoti nereikėjo.  Aš nemėgstanti skubėt atsikėliau labai labai anksti, ir kaip ir kiekvieną rytą tik išsiritus iš palapinės lėkiau į gerą vietą. Visur dar tamsu, gali tik spėti, kur takas, ir kur ta gera vieta. Beklupinėdama vienu momentu  žvilgt į dangų ir atvimpa žandikaulis – viršuj ryškiausias kokį tik galima įsivaizduoti Paukščių takas kerta bekraštę žvaigždžių jūrą. Visas visutėlis dangus nusėtas žvaigždėm, nuo vieno krašto iki kito. Galva svaigsta nuo reginio, ir aš visiškai užmiršau, kur ir ko ėjau. Tokį dangų galima pamatyti tik kalnuose!
Sunkiasias kuprines šiandien vis dar nešė mulai. Atstumas iki bazinės stovyklos apie 10 km, jau pačioj pradžioj siauras ir žvyruotas takelis šauna aukštyn ir tikrina mūsų pajėgumus. Ryte susirengę neperpučiamas striukes, saulei pakilus dangun nelabai užilgo jau esam priversti išsirengti ir tepliotis saulės kremais. Man atrodo saulės kremas užteptas storu sluoksniu ir dar padengtas ne plonesniu dulkių sluoksniu yra puiki apsauga nuo saulės, bet kai kurie bendražygiai vistiek sugeba nudegti po pusę veido. Skubėti šiandien jau neskuba niekas, ir tuos kilometrus iki Plaza Argentina įveikiam per maždaug per penkias su puse valandos. Prieš akis nuolat stūkso ji – viršūnė. Prieš akis, tiesą sakant, visos ateinančios savaitės kelias, pasakoja Tadas ir rodo visokius pilkus šlaitus kalno apačioje. Aš dar nesugebu planuoti taip toli į priekį, leiskit man pirmiausia iki bazinės nusigauti. O eiti sunku, aukštis veikia. Kaskart prasilenkiant su Gražviu jis irgi patikina, kad eiti tikrai sunku. Kai pagaliau atsikapastom į Plaza Argentina  jėgų nedaug belikę, o dar palapinę pasistatyti reikia.  Tikras gėris bazinėje stovykloje yra tai, kad Grajales (kelionių agentūra, padėjusi mums keliauti) išskiria didelę palapinę su stalu ir kėdėmis, o ant  stalo gėrimų prikrauta ir užkandžių.  Po poros dienų sėdėjimo ant minkštų akmenų atsisėsti ant kėdės yra tikras malonumas.
Man atrodo, kad aukščio poveikis bendražygiams pasireiškia juoko priepuoliais. Gerdami sultis mes apie porą valandų nesustodami kvatojam – net skauda. Ir nepasakysiu jau iš ko juokėmės, nes viskas buvo juokinga. Ir Ugniaus su Andrium aptarinėjami kasdieniniai bandymai ką nors rasti savo kuprinėse, ir mintys kaip atsikratyti kakavos, ir greitai artėjantis bauginantis reikalavimas susirinkti savo š...
Nėra ko slėpti, dar nei vienoj kelionėj iki šiol (atsiprašau, bet vadinsiu daiktus kasdieniniais vardais) šūdas neturėjo tiek garbės ir nebuvo taip dažnai aptarinėjamas. Reikalas tas, kad visose stovyklose esančiose virš bazinės reikia susirinkti viską, ką palieki po savęs, įskaitant ir savo suvirškinto maisto likučius, kaip neutraliai šūdą kelionės pradžioj bandė vadinti Tadas. Taisyklė labai gera, nes tokiam aukšty ir šaltyje jokios atliekos praktiškai neirsta ir todėl jei tos taisyklės nebūtų, visos tos stovyklos būtų apsuptos šūdinu perimetru. Taisyklė, kaip sakiau gera ir aiški, bet niekam nebuvo aišku kaip tą š.. reiks susirinkti, ar daryt tiesiai į maišelį, į kokius maišelius, kaip juos užrišti ir saugoti, kaip nešti kad neprakiurtų, dėti į kuprinę ar ne, ką daryti suviduriavus? Tiek klausimų ir vis apie tą patį. Ir nors Tadas aiškino daug kartų, tie klausimai iškildavo nuolat ir nuolat, ir aišku kėlė nevaldomo juoko bangas.

 

Bet mes vis dar esam bazinėj, patogumų pilnoj stovykloj, kur vakarienę gamina virėjai, kur yra išviečių ir dėl to nereikia bijoti valgyti. Visai vėlai, jau belaukiant deserto Andrius pasakoja (aš nieko neprisimenu, bet dienorašty parašyta) apie savo kadais vykusią kelionę į Šiaurės Korėją, kur jis važiavo dainuoti. Aišku, tas „dainuoti“  irgi yra visiems juokinga, o įsivaizduoti dainuojantį Andrių tai dar juokingiau ir mes toliau kvatojam, susisupę į pūkes. Nuo šiol naktimis bus minusinė temperatūra, sakė vadas. Tą vakarą mes dar ir Gražvio gimtadienį spėjom atšvęsti, o dovanų jis gavo skardinę konservuotų ananasų. Šiaip jie yra visai geras dalykas ir kiekviena palapinė savo maisto daviny turėjo jų po skardinę. Svarbu buvo tai,  kad tų sunkių skardinių turėjom atsikratyti per pirmas dvi dienas (kad vėliau netektų nešti ant nuosavų pečių) ir atrodė visi jas ir suvalgėm. Deja, jei Andrius su Ugnium savo kuprinėse nerasdavo nieko ko reikia, papildomą skardinę ananasų jie rado. Ir rado būdą kaip jais atsikratyt – padovanojo Gražviui gimtadienio proga. Spėkit, ką pagaliau gavom desertui? Ogi po porą griežinėlių marinuotų ananasų. Galit įsivaizduoti kilusią juoko bangą, kai savo desertą pamatėm. Mergina, juos atnešusi aišku nesuprato kodėl ananasai gali būti tokie juokingi.
Dar prieš vakarienę, kad ir labai nenorėdama išėjau pasivaikščioti, nes buvom prigrasinti, kad aklimatizacija vyksta judant, o ne kirmyjant palapinėje. Į jokį kalną nelipau, tik perbridau šalia stovyklos esantį slėnį ir palypėjau iki vieno „minkšto“ akmens. Įsitaisius šiltoj užuovėjoj aš labai greitai išgirdau tylą. Kai tik vėjas nurimo, nebesigirdėjo nieko, nes aplink tebuvo nebylūs kalnai ir akmenys o aplink kopomis vijosi vėjo supustytas smėlis. Visiška tyla šiais laikais yra toks deficitas, kad man teko ilgokai pasukti galvą bandant prisiminti, kada paskutinį kartą ją girdėjau. Prisiminiau, tai buvo praeitą vasarą Kanadoj, kai su vienu geru draugu jo gimtadienio proga lipom į kalną naktį, norėdami aušrą sutikti viršūnėje. Užlipom kaip tik laiku, prieš penkias, kai saulė rožiniais potėpiais jau dailino dangaus pakraščius. Tada viršūnėje tvyrojo absoliuti tyla o mane visa tai pamačius apėmė ekstazė.
Tokie momentai visad hipnotizuoja, tai ir dabar mintys ima skysti, žiū dar sekundė ir ištirpsi toje tyloje, ir liksi čia suvisam. Pamiršau net Akonkagvą, kuri dabar jau stūkso visai šalia. Va dėl to aš einu į kalnus, dėl tokių momentų, pagalvoju, kai jau vėl sugebu galvoti. Šioj kelionėj labai daug kartų man nedavė ramybės klausimas  kodėl žmonės eina į kalnus. Ir ne todėl, kad pati jį būčiau sau uždavus, bet todėl kad to klausinėjo kiti. Štai prieš pat išvažiuojant, kolega kiprietis žiūrėjo, žiūrėjo į kelionės emblemą ir tarė: bet kam tau to reikia?..  Man reikia! Štai tas atsakymas. Geresnio nesugalvojau iki pat kelionės galo.
Vieną šių dienų bazinėj stovykloj gavom po rudą maišelį – šūdui susidėti. Po panašų baltą (šiukšlėms)  gavom dar pačioj žygio pradžioj Punta de Vacas, ir buvom vado prigrasinti susidėt tuos maišėlius su pasais ir saugot kaip savo akį, nes žygio gale juos reiks pristatyti kalnų reindžeriams pripildytus atitinkamu turiniu. O maišėliai nors sunumeruoti bet nepatvarūs, geriau jau juos pasaugoti. 
Kita diena turėjo būti poilsio diena.
Vasario 8 diena. Poilsio diena.
Kad poilsio maža nepasirodytų, jau nuo pat ryto Tadas suorganizuoja žygelį į nedidelį 4800 m kalniuką. Kaip taisyklė (susiformavus pačioj pradžioj) visi išjuda daugmaž laiku o Andrius su Ugnium  pasiveja mus po kažkiek laiko, nes jiems užtrunka žygiui susiruošt. Kelias į kalną – gana status nuobyrynas ir nors einam be jokių kuprinių, prakaito išvarva nemažai ir tikiu, ne vienas mintyse keiksnoja tokią „poilsio“ dieną. Viršuje vaizdai nuostabūs, o užuovėjoje dar ir šilta. Dairomės aplink, griaužiam miuslių batonėlius ir paskutinius užsilikusius obuolius ir toliau kvatojam. Ko ne poilsis? Grįžus į stovyklą likusi diena prabėga kraunantis pirmą kuprinę daiktų, rengiantis vizitui pas daktarėlį. Jau pirmą dieną bazinėje buvau sugalvojusi eiti į dušą, ir dabar vėl apie tai galvojau, bet mano ketinimus bendražygiai išjuokė, o kaina  - 20 dolerių juos galutinai palaidojo. Galvos neploviau dar tik tris dienas. Vietoj dušo aš nupėdinau prie upelio, kur nusigrandžiau visas raudonas dienos dulkes ir išsiskalbiau porą kojinių. Oro sąlygos čia dar labai geros, todėl vos ne kasdien kyla noras bandyti kažką skalbti ir apsimetinėti, kad esi švarus.
Vizitas pas daktarėlį man patiko. Išklausinėjo jis, kaip mes jaučiamės, patikrino pulsą, spaudimą, deguonies įsisavinimą,  plaučius. Išgirdus, kad esu sveika,iš kart ramiau pasidarė. Taisyklės čia visai griežtos  ir jei nors kas nors negerai, jei pvz. bus per didelis spaudimas, antspaudo ant leidimo negausi, teks ateiti kitą dieną ir su geresniais rodikliais. Mums viskas buvo gerai ir antspaudus gavom. Dabar jau tikrai reiks į tą kalną lipt, niekur nedingsi.  Vakare vėl mėgaujamės skania vakariene (kas yra skanu tai labai subjektyvus dalykas, bet sriuba iš skardinės su keliomis daržovėmis, 4200 metrų aukštyje yra nuostabiai skani). Apetitu nieks nesiskundžia, tad galėtum pagalvoti, aklimatizuojamės puikiai. Aukščio poveikį išduoda tik rytais iš skausmo plyštanti galva. 
Iki šiol kasdien mus lepino saulė ir giedriausias, kiek tik įmanoma,  dangus. O va šiandien  į dienos pabaigą iš už tolumoj esančios kalnų sienos pradeda dairytis balti ir pūkuoti debesys. Kol kas jie tik kyšo virš kalno, bet į šitą pusę verstis dar nedrįsta.
Vasario 9 diena. Kuprinės ant pečių.
Vakar debesys per kalną neperlipo, bet atrodo šįryt jie rado kitą kelią – tie gauruotieji ir jau nebe tokie balti  šliaužia slėniu, kuriuo mes atėjom, iš apačios. Visa laimė, dangus vis dar neapsakomai giedras, tik pati Akonkagvos viršūnė pasislėpus po nedideliu, nekaltu debesėliu.
Šiandien šutinsim į 5000 stovyklą pasidėti dalies daiktų ir „užsibukinti“ vietas palapinėms. Mulų vargai nešant mūsų kuprines baigėsi, dabar jas ant kuprų užsidės asilai, sakė Darius. Nors, tiesą sakant asilai savo norų to nedarytų, juos verčia žmonės. O va kai kurie žmonės savanoriškai įsidarbina asilais.
Žinodama kad einu lėtai, ryte išėjau šiek tiek ankstėliau nei kiti. Kuprinė gal bus kokių 17 kilogramų nusprendžiau, bet nesvėriau jos, kam čia reikia. Žinodama, kad esu pirma, neskubu, kur jau ten, velkuosi koją už kojos, ketindama į ritmą tinkamą įsimušti. Viskas atrodo neblogai, kuprinė vietoje, galva, kojos – irgi. Taip ir minu žingsnis po žingsnio, iki prieinu lentelę liepiančią saugotis byrančių akmenų. Byrantys akmenys man visai nepatinka, todėl aš vis keliu akis į šlaitą pažiūrėti ar nesirita koks vienas kitas  manęs link ir bandau eiti greičiau. Mano laimei šioje pusėj anei jokio judėjimo nėra. Užtai kitoj upelio pusėj, kurį dabar kaitina saulutė, ledai tirpsta ir akmenys darda žemyn net poškėdami. Kai akmenkryčio zona pasibaigia, randu gerą akmenį, kur galima prisėst, arbatos atsigerti, aplink pasižvalgyti ir pasimėgauti vaizdais, pasidžiaugti ramybe. Ir dar rimčiau patyrinėti paskutinę šios dienos atkarpą, statų nuobyryną, kur anot Tado „bus ką veikti“.
Po kažkiek laiko mane prisiveja viens po kito mano bendražygiai. Tadas su Andrium palengvina mano naštą paimdami kalnų batus su katėm ir nudrožia pirmyn. Neužilgo lieku priešpaskutinė, bet man vienodai, einu lėtai, laiko per akis. Sunku, kuprinė vis labiau slegia pečius, bet kol kas dar viskas proto ribose. Kai jau prieinu tą statų poros šimtų metrų nuobyryną, nieks jau ne ribose. Žengi žingsnį aukštyn, tada su smėliu čiuoži atgal. Tada vėl žingsnis. Kuo aukščiau, tuo geriau, takas visai išmaltas, tik žengi ir jau iš kart čiuoži. Chebra seniausiai sulipę iš viršaus tyliai stebi mano pastangas (gal ir ne tyliai, bet aš negirdžiu). Kapstausi toliau, bet pamažu ir kantrybė ir energija senka, prasideda vidinis minčių mūšis. „Nu ir kas, kad ir dar per valandą, užsikapstysiu vistiek“  įtikinėju save. „Ne, jau daugiau nebeužlipsiu, viskas einu namo!“  galvoje plyšauja kita mano pusė. Likus kažkur 20 metrų iki viršaus, Gražvis nusileidžia, stveria mano kuprinę ir užtempia aukštyn. Aš vos ne vos užsikapstau iš paskos ir jau visai lygioj vietoj man staiga nei iš šio nei iš to pritrūksta oro, apima nedidelis panikos priepuolis.
O stovykla įkurta nuostabioj vietoj, tiesiai virš to nelemto nuobyryno su svaiginančiu vaizdu į slėnį ir tolumoje šokoladinėm ir persikinėm spalvom marguojančius  kalnus. Labai greit panika pasimiršta, viskas grįžta į vėžes. Vėjo beveik nėra, Tadas stebisi ir sako, kad  mes  gal Kopakabanoj esam nes paprastai čia dėl vėjų visi dvilinki vaikšto. Man patinka Kopakabana, velniop vėjus. Guliu sau užuovėjoj ir galvoju, kad va, dėl to gi einu į kalnus – kad pasigėrėčiau tomis šokoladinėmis sustingusiomis viršūnėmis. Kažin, kur gamta išmoko taip nuostabiai derinti spalvas?
Žemyn leistis be 15 kg ant pečių yra beveik malonumas, o truputį įgudus žvyru čiuožti sekasi visai kaip su slidėmis. Pora valandų ir mes jau vėl bazinėj. Paskutinis vakaras stovykloj, kuri šiaip jau yra visiškai elementari, bet čia vanduo teka iš čiaupo (kas kad jis yra visiškai pilkos spalvos), čia virtuvė yra, erdvi palapinė su stalais, daktaras, malūnsparnis. Lyginant su tuo ką rasim aukščiau, visa tai yra neišpasakyti privalumai ir komfortas ir dar saugumas. Mano galvoj įkyriai sukasi mintis, kad ryt išeidami iš stovyklos užversim visus vartus atgal, nutrauksim ryšius su pasauliu ir būsim palikti atšiauraus kalno valiai be galimybės išsigelbėti. Ir nors žinau, kad viskas bus gerai, viduj labai neramu. Reikia valdytis.
Mintis kreipiu į praktiškus reikalus. Labai reikia atsikratyti visko kas nebereikalinga, nes norisi kuo lengvesnės kuprinės. Į savo jaukią Grajales palapinę sutempiam visas maisto atsargas – kalnai kakavos ir pieno miltelių, į miltus sutrupėję sausainiai ir duonos džiuvėsiai, sumaigyti sriubų pakeliai, cukrus, arbata, džiovinti vaisiai, miuslių batonėliai. Kai kas supakuojama kelionei, kai kas lieka Grajales ir kitiems turistams, kai kas deja ir į šiukšles iškeliauja.  Įnirtingai svarstau, ką daryti su 400 gramų Toblerone šokolado gabalu. Žinau, kad norėsiu jo aukštai, bet nešti nenoriu. Žinau dar, kad įšalusio jo įkasti nepavyks. Ai, nuspręsta – atiduosiu savanorėms, mums maistą gaminusioms, tegu bus mano arbatpinigiai. 
Vasario 10 diena. Campo 1
Nuojauta sakė, kad nors vakar ir išnešiau visus sunkius ir nereikalingus daiktus į viršų, šiandien vistiek kuprinė bus sunkesnė, ir viskas vargiai sutilps. Taip ir buvo. Su visais pūkiniais miegmaišiais, striukėm ir batais, kilimėliais ir dar nežinia kuo, susidaro 20 kg. O kur dar bendro maisto maišas ir puodas kurį, mano laimei nešti pasisiūlo Staska. Spėju, kad jis puodo nori tam, kad pirmas atbėgęs į stovyklą galėtų išsivirt arbatos. Žinau ir tai, kad primins jis man jog nešė mano daiktus, kurių anot jo, turiu per daug. Bet mano kuprinėj tas puodas netelpa, kaip sau nenori. Gerai, nešk, dėkui tau, Stanislovai. 
Pusryčius  - avižų košę suvalgau dėl to, kad reikia. Prieš akis labai aiškus ir visai neviliojantis kelias, bet nėr kur dėtis. Bandau save motyvuoti –taigi laukia tik keturios valandos kančios, o po to – poilsis ir bambos vartymas kitoj stovykloj! Vėl metodiškai, po žingsnį, pėdinu  iki nuobyryno. Galvoj sukasi vis ta pati plokštelė – eiti sunku, kaip bus toliau? Aklimatizuosiuosi ar ne, užpuls kalnų liga ar aplenks? Koks bus oras? O jeigu snigs? Įlipsiu į viršūnę? Vieną minutę užpuola optimizmas ir beveik matau save pačiam viršuj, bet kitą jau vėl pradeda zirzti abejonės. O kad galėtum tą minčių fabriką uždaryti...   paskendus tuose nesibaigiančiuose svarstymuose  truputį nuklystu iš tako link tokių  aptirpusių sniego smaigalių, penitentes vadinamų. Galvoju, o jie visai netoli, gal paėjėti iki jų, nors žinau, kad vakar Tadas perspėjo to nedaryt. Lyg mano mintis perskaitęs Tadas iš kažur aukštai liepia grįžti į teisingą kelią (Aha, jis tave mato visur. Toks turi būti tikras vadas). Vėl lėtai ir skausmingai kabarojuosi nuobyrynu, vėl sakau sau, kad jau nedaug liko. Tikrai jau nedaug. Visai. 20metrų. Čia vėl pasirodo Gražvis ir išvaduoja mane nuo kuprinės. Esi didvyris, Gražvi!  Viršuje Staska pasiūlo šiltos ką tik išvirtos arbatos. Ir siūlys kiekvieną ateinančią dieną, kai tik pagaliau atsikapstysiu į stovyklą. Už tą kiekvieną kartą esu labai jam dėkinga. Iki pat gelmių.
Vis dar šviečia saulė ir nors pučia vėjas, lauke pakankamai šilta. Tai čia beveik rojus, galvoju. Nors oro trūksta. Kiekvienas žygelis – parsinešti vandens ar nusikapstyti už akmens gamtinių reikalų atlikti – jau reikalauja žymiai didesnių pastangų. Net ir iš palapinės išsikeberioti nėra lengva. Veiklos, lyginant su bazine stovykla, mažiau nes jau nebekyla mintis skalbtis kojinių ar plauti galvos.  Terūpi parsinešti vandens, supakuot kuprinę rytojui ir pavalgyti. Prasideda aukštuminio maisto sezonas, tai reiškia, kad vakarienei pagamint tereikia užvirti vandens ir įpilti jo į maisto paketą, kur po aštuonių minučių sausas ir neišvaizdus turinys pavirs į visai kvepiančią vakarienę. Tada Staska į paketą pripjaustys česnako ir viską sugadins (juokauju). Česnakas labai pagerindavo kiekvieno patiekalo skonį.
Jau nuo pietų prasidėjo svarstymai, kad dabar jau būtų pats laikas apskritai mestii valgyt, nes tada nereiks susirinkinėti „nesuvirškinto maisto likučių“. Gražvis klausinėja, ar dar ko nors nespiria reikalas, nes jis jau paruošęs fotoaparatą pirmajam įvykiui įamžinti. Aš vos įkalbu savo palapinioką pavakarieniauti.
Vakare, kai saulė pasislepia už kalno, per minutę pasidaro šalta. Nieko kito nebelieka kaip tik slėptis palapinėj. Lauke pradeda siausti Tado minėtas baisulinis vėjas ir nepavargsta jis kiaurą naktį. Aš tūnau savo šiltame pūkų patale ir džiaugiuosi, kad investavau į gerą daiktą. Made in USA! Beje, miegmaišyje su manimi nuo pat pirmos nakties miega ir maišelis su fotoaparatu ir atsarginėmis baterijomis. Šią naktį šiltai prie kojų įsitaiso ir dujų balionėlis, nes dujos pasirodo irgi šalčio bijo. Nors vėjas lauke sukėlė visišką chaosą ir mėgaujasi iš visų jėgų purtydamas palapines, kažkiek numigti pavyksta. Daug kartų pabundu nes vis atrodo, kad kažkas tampo kiekvieną palapinės virvutę.
Man atrodo tai pirma naktis, kai palapinėje ima snigti. Nieko nesuprantu, kai per miegus karts nuo karto ant veido pajuntu nusileidžiant po ledinio sniego gūsį.  Kas čia dabar po galais, iš kur sniegas palapinėj? Paryčiais, kai jau prašvinta, viskas pasidaro aišku – palapinėj kaip toj pasakoj – „apšerkšniję mūsų žiemos“. Visi iškvėpuoti vandens garai susikondensavę ant palapinės sienų yra pavirtę į šerkšną. O vėjui papurčius palapinę jis džiugiai krenta tiesiai ant veido. Dievaži, gyvenimas tampa linksmesnis!
Turiu dar pridėti, kad šiandien, ir aišku kitomis dienomis gyvenimą labai paįvairino bendravimas su kitais žygeiviais, laimės ant kalno ieškančiais. Pirmiausia, smagus pokalbis su australe gide, kuri į kalną vedė tris merginas. Jai tai septintas žygis į Akonkagvą, ir ji mielai dalijasi patirtimi - pasakoja detales apie kitos dienos stovyklą, pataria ką daryt, jei nerasim vietos palapinėms, kalba apie čia vyraujančius orus, išberia ateinančių dienų prognozes. Vasario 16 ir 17 bus geros dienos lipimui (vos ne kaip pagal horoskopą). Atsisveikindama pabrėžia, kad viskas bus gerai. Vakar beliakiek laiko pliurpiau su vienu atsipūtusiu nešiku, nes rūpėjo paklausti jo paslaugų kainos, pakamantinėt apie orus, apie tai, koks ilgas lipimo į kalną sezonas, kaip dažnai jis čia laipioja pirmyn aukštyn?  Tą pačia dieną tik vėliau, kai australės iškelavo atgal į bazinę, aš išgirdau kažkokį labai jau pažįstamą akcentą. Quebec? Oui,  c’est Quebec! Tiek buvo džaugsmo, kad net pašokau ir puoliau kvebekiečiams pasakoti, kaip myliu jų provinciją :).

 

Vasario 11 d. Campo (Guanacos) III.
Atrodo, kad nuo šiol mes turėsim papildomą užsiėmimą – kas rytą grandyti šerkšną ir purtyti jį lauk. Taip mintiju, kai ryte atsibudus besisėsdama nupurtau dalį šerkšno nuo sienų sau už apykaklės, dalį ant  miegmaišio ir ant pūkės. Aaaa, taigi miegmaišis sušlaps ir manęs daugiau nebešildys, pergyvenu. Kol svarstau, ką čia dabar daryti, Staska stveria rankšluostį ir gramdo juo šerkšną, o aš šiaip ne taip išsikapsčius iš miegmaišio slenku prie išėjimo ir purtau tą sniegą lauk. Pirštai sustyra akimirksniu, o labai greit ir kojos pradeda šalti. Bet laiko dejuoti  nėra, reikia keltis, ir čiuožti į Campo III. Bet pirmiausia tai reikia į gerą vietą, didelio reikalo. Mano laimei, Gražvis dar miega, tad pirmasis šūdo susėmimo į maišelį faktas lieka neužfiksuotas. Kol kruopščiai užrišu tą maišą, pirštai suledėja. Grįžtu į palapinę, verdam arbatą.  Pusryčiauti nereikės, apie maistą nei galvoti nesinori. Tvarkingai, kaip pagal grafiką link kitos stovyklos pirmas išeina mano palapiniokas, tada aš. Prieš akis kelių šimtų metrų aukščio šlaitas, kur „žaliuosim“ kelias valandas. Po to jau kelias bus nebestatus, beliks juokai nueit iki tos Campo III, dar vakar pasakojo Tadas. Na, aiškiau jau būt nebegali. Ten už perėjos vėjas bus žiaurus, Tadas pataria dėtis slidininko akinius. Akiniai mano neįtikėtinai baisūs – pirkau labiausiai nukainuotus. Jie žėri, ne, rėkte rėkia skaisčiai žaliom ir mėlynom spalvom, bet užtai dera prie mano mėlynos pūkės. O pilkas šlaitas pro tuos stiklus toks spalvingas atrodo! Pirmyn! Kaip ir vakar išeinant galva plyšta iš skausmo bet netrukus jis išsisklaido. Tadas buvo teisus, sakydamas, kad aklimatizacija vyksta judant.
Ėjimas į viršų gali būti visai pakenčiamas dalykas, jei perpranti, ką reikia daryti. Man atrodo dar Etiopijoj supratau, kad man geriausia – eiti lėtai bet nesustojant, nes tada suderini žingsnių ritmą ir kvėpavimą ir belieka lietai ir motoriškai judėti pirmyn. Kaskart sustojus visas ritmas „nusimuša“, todėl pagrindinis slaptažodis yra „nesustok, tik nesustok“. Lengviau pasakyt, nei padaryti, ypač kai rabždiniesi kokiu nuobyrynu. Bet dabar takas kyla gan nuosaikiai, ir einu be pertraukų pakankamai ilgai bet vistiek ateina laikas, kada reikia sustot. Po to ateina laikas kai mane vėl aplenkia mano chebra. Tada vėl laikas kitam sustojimui, jau visai arti perėjos. Čia ir suvalgyti ką nors būtų gerai, galvoju, nes šiandien skrandis gavo tik kelis gurkšnius kakavos. Bet nesiskundžia, visai. O kad tas nelaimingas alkio jausmas pradingęs kalnuose, taip ir neatsirastų grįžus į darbą..
Persiritus per perėją viskas yra taip, kaip Tadas ir sakė – pučia vėjas o takas eina vingiuodamas pro milžiniškus riedulius, į kalną nekyla. Atsigavus spartinu žingsnį ir vejuos Andrių. Aplink nematyti nauji ir nuostabūs vaizdai – gražiausios viršūnės ir ilgiausi gilūs slėniai. Anas slėnis iš kurio atėjom jau beveik nusibosti buvo bepradedąs. Bet džiaugmas netrunka ilgai nes dar už vieno akmens pasukus pasimato, kad takas kabarojasi į dar vieną didelį šlaitą. O velnas, apie tai Tadas nieko nesakė. Andrius eina nebumbėdamas, man tenka daryt tą patį. Bet čia tikrai nebe taip statu ir beveik be vargo užsikapstau viršun. Tada iš už kampo netikėtai išlenda Gražvis ir sako, kad ten toliau dar vienas šlaitas matosi ir stovyklos nei kvapo :). O ji pagal aukštimačio parodymus turėtų būti čia. Pastovim, parymom, bet nieko čia daug neprirymosi, reik šutint toliau. Čia takas jau dar mažiau status ir kitam šlaito gale, viršuj mes pamatom išlendančią figūrą. Ach štai kur ta stovykla. Na gerai, susigriebiam ir nupėdijam ten kur jau sėdi mūsų bendražygiai. Dauguma atrodo kaip ufonautai – su tais savo googlais. O aš tai pati pačiausia su savo skaisčiai mėlynaisiais  ir dar su lipnia juosta aptvarstytais pirštais.
Kelionės pradžioj niekaip nebūčiau pagalvojus, kad didžiausias problemas man kalne kels būtent rankos. Nuo šalto vandens jos labai greit pradėjo džiūti ir skilinėti, tas procesas kylant aukštyn tik spartėjo. Dešinės rankos smilius sutrūkinėjo jau prieš kelias dienas, nes juo vis tampiau sunkiai pasiduodančius palapinės užtrauktukus. Kai tą darbą perleidau kitai rankai, suplyšo ir kairysis.  Abiejų nykščių panagės atvipo ir baisiai skauda bet kur prisilietus. Kažkur paslydus trinktelėjau ranka į akmenį ir dešinės rankos bevardis liko žaizdotas. O žaizdos aukšty ir šaltyje negyja, belieka jas vynioti pleistrais, kurie ant piršto laikosi lygiai 5 minutes. Supykus galvojau ką čia daryt, kol į galvą šovė mintis - duct-tape.
„Duct tape“ – ta pilka lipni juosta yra pats geriausias daiktas pasaulyje ir kelionėse ji yra nepakeičima. Visada jos turėk, ir visada jos prireiks. Ji tinka mano didžiąjam maišui, kuriame mano kuprinė jodinėjosi ant mulo, suklijuoti nes po kryčio nuo mulo maišas yra visai panašus į rėtį. Duct tape puikiai sulipdo lūžusį mano plastikinį stalo įrankį, kurio vienam gale yra šaukštas o kitam –šakutė. Duct tape labai tinka pūslėms užklijuot, kurių visada prisitrina ant kulnų. Tai kodėl jos negaliu panaudot vietoj pleistro? Galiu, ir apsuku pirštus ta juosta, kurie dėl to pasidaro mažiau jautrūs, bet nebesilanksto. Darius pamatęs mano kūrinius ant pirštų žvengia susiriesdamas.
Taigi va, sėdim trečioj stovykloj,  aplink nuostabūs vaizdai kaip iš paveiksliuko apie kalnus. Tik jie trimačiai, pagyvinti stipriu vėju, šalčiu ir saule čia jaučiasi, ne, čia atrodo net skamba ta erdvė, kuri nuotraukose tiesiog suplokštėja. Esi 5500 aukštyje ir jausmas toks realus, kad nei įžnybti savęs nereikia. Niekas kitas šitam pasauly neegzistuoja, tik kalnai, debesys ir dangus. Bet nieko kito man ir nereikia.
Tokioj vietoj viskas paprasta, ir viskas daroma taupiai, saugant jėgų atsargas. Kai prisireikia „už akmens“ tai ir eini už artimiausio akmens, tiesiai ant šlaito kur prieš akis driekiasi nesvietiškas slėnis o kitapus jo - grandinės snieguotų viršūnių. Dar niekad nesiusiojau su tookiu vaizdu „į jūrą“. Vien jau dėl to čia, kalnuose, yra geriau nei ten žemai. „Žemai“ - o kur tai yra? Hm...man atrodo nuo tada, kai išėjom iš Casa de Piedra  stovyklos aš nei karto nepagalvojau apie nieką, kas liko už tos stovyklos. Va dėl ko lipu į kalnus, kad visiškai atsijungčiau nuo to, kas yra kitapus.
Po poros valandų leidžiamės atgal į Campo I, kuri dabar lyginant su Campo III atrodo yra šilta, jauki ir patogi. Ir dievaži, nusileidus į ją vėjo visai nebelieka, čia tikra Palanga (vakar tai buvo Kopakbana :). Mes išsivaduojam iš šturminių striukių, prisiverdam arbatos ir susėdę už palapinės kaitinamės, atrodo geriau ir būti negali. Ant kalno visi norai ir poreikiai nejučiom susitraukia iki minimumo (gal nuo šalčio?).
Šilta taip, kad net kepurę norisi nusiimti, bet jau vakar vietoj trispalvės medvilninės užsimoviau savo naują vilnonę Icebreaker kepuraitę ir supratau kad jau nebenusimausiu jos iki kelionės pabaigos, kam čia dabar aplinkinius gąsdinti galva, kuri savaitę vandens nematė. Ir visa aš nemačiau, ne tik galva. Tiesą sakant tai jau ne tokia ir didelė bėda, nes palapinėj saulei pašvietus temperatūra mikliai pakyla iki kokių 20 laipsnių šilumos ir išsirengus galima „priimti drėgnų servetėlių dušą“. Nors apskritai, tokiam aukštyje labai keičiasi prioritetai, higiena ir tvarka nėra patys svarbiausi dalykai. Pamenu, pirmoj stovykloj, ten kažkur žemai žemai, mano palapiniokas sakė esantis pedantu ir nuolat sąžiningai užtraukdavo palapinės duris, kad nepridulkėtų. Dabar gi jis visai nesijaudina kai viduj sninga, skraidžioja iš miegmaišio išlindę pūkai  ir visur girgžda smėlis. Puodelio nebereikia plauti norint atsigert arbatos, nors jame prieš tai buvo sriuba. Iš termoso vikriai iškratai gerą žiupsnį akmenukų su smėliu ir iškart ramiai susipili arbatą. 
Vėl grįžta šūdo tema, nes kažkam prisireikia bėgti už akmens. Prasideda nauji “š. džiovinimo saulėje” eksperimentai. Net negali patikėt savo ausim, kai girdi tokius pokalbius kaip “ei, ten kai nueisi už akmens, tai neįlipk į raudoną maišelį, ten mano” arba “kieno ten maišiukas pilnas, tik ryt nepamiršk pasiimti.” Šitiek garbės tau, šūde, šioje kelionėje. Bet vėl ateina vakaras, saulė už kalno o mes į pūkes. Vėl ilgas kankinantis laukimas “iki paskutinio” o kai jau nebegali laukt, kulniavimas už akmens. Jau nebežinau, kas yra sunkiau – naktį tamsoje eiti pasiusiot ar šutint į kalną su 20 kg ant pečių. O tai kaip reiks sėdynę apnuogint šešių tūkstančių stovykloj? Šią naktį vėjo nėra, bet atrodo yra šalčiau nei vakar. Į miegmaišį su fotiku, batareikėm ir dujų balionėliu dar keliauja ir kosmetinė.
Vasario 12 diena.
Nieko naujo šiam pasauly, viskas vyksta ta pačia tvarka. Atsikeli ir nusipurtai sniegą nuo miegmaišio, likusį nugramdai nuo palapinės sienų, tada šiaip ne taip įsispiri į batus, atidarai palapinę ir išropoji iš jos. Neapsigaukit – kiekvienas veiksmas reikalauja daug laiko, pastangų ir kantrybės. Tada arbata, termosų pripildymas, košę praleidžiam. Susipakuojam palapinę ir vėl pirmyn, vakarykščiu keliu. Vienas nedidelis pasikeitimas – prie kiekvienos kuprinės kabo po maišelį, jo turinys “su kvapeliu”. Sudie Campo I, gera buvo, bet tikiuosi daugiau nepasimatysim. Vėl šlaitas, iki perėjos. Po to bus lengviau. Kažkuriuo metu aplenkiu grupę amerikonų. Jei mes išsisklaidę kiekvienas einam savo greičiu, tai amerikiečiai surikiuoti į tvarkingą eilutę kaip viščiukai eina gido palaikomu skausmingai lėtu tempu.  Sunku tokią grupę aplenkti, nes mano greitis tik nedaug didesnis už jų. O jei jau aplenksiu reiks eiti greičiau, kad jie neliptų ant kulnų. Ach tos kalnų problemos. Prie pat perėjos prisiveju mane kadai aplenkusius saviškius, atsigeriam arbatos, suvalgau miuslių batonėlį. Visi išeina, o man dar reikia apsirengti šturminę striukę ir kelnes, procesas lėtas. Mane vėl aplenkia amerikonai. Naiviai tikiuosi, kad likusi kelio dalis bus nesunki, tai paspartinu žingsnį vėl norėdama juos aplenkti. Klaida. Labai greit uždūstu, ima suktis galva. Lėtinu žingsnį, velkuosi lėtai, bet kvėpavimas visiškai išsiderinęs ir niekaip negrįžta į vėžes. Nors tu ką nepavyksta laikytis taisyklės “tik nesustok” ir stabčioju kas kelis žingsnius. Galvoje įkyriai kirba tas kvailas klausimas “ko žmonės lipa į kalnus”? „Tik jau nesakyk, kad dabar jauti malonumą dusindamasi čia su savo kuprine. Tik asilai taip daro, tikrai“. Kažkas iš manes juokiasi mano pačios galvoj ir man tai visai nepatinka.  Kai jau po nebežinia kiek laiko pagaliau atsikapstau į stovyklą Tadas nustebęs laukia pasiaiškinimo.
Gera žinia ta, kad manes dar laukia ir arbata. Tada statom palapinę, bet joje slėptis kol kas nereikia. Nors palei horizontą sukiojasi visai rimti debesys, kol kas šviečia saulė ir beveik nėra vėjo. Labai greit pasimiršta tos keturios valandos kančios lipant iš vienos stovyklos į kitą, gyvenimas vėl linksmas. Po pietų Tadas ištempia į aklimatizacinį žygelį, kokia šešiasdešimt metrų aukščiau, kur atsiveria dar geresni vaizdai nei stovykloj. Žiūri į kalnus kurie užima visą erdvę iki pat horizonto ir apima dvilypis jausmas. Kažkas yra tokio tuose kalnuose, kas mane tuo pat metu ir žavi ir erzina. Viena vertus mane žavi, kad kalnai yra tokie nepajudinamai ramūs, atsiriboję nuo visko, kaip kokie Budos stūkso sau ir jų niekas negali paveikti, jų niekas negali užkariauti, nugriauti, pavergti. Gera man, kad jie egzistuoja patys sau ir niekam nepriklauso (kas, kad mes žemėlapiuose pribraižėm sienų, jos čia, 5000 m aukšty nieko nereiškia) ir praktiškai net laikui yra nepavaldūs (na bent jau lyginant su žmogaus gyvenimo trukme). O erzina mane tai, kad aš nemoku būti tokia kaip tas kalnas. Ir kad mano visokie planai ir viltys ir svajonės, tiek svarbūs man, kalno erdvėlaiky yra visiškai nereikšmingi. Kad aš čia vargstu, lipu, džiaugiuosi ir kamuojuosi, pergyvenu dėl visko ir nieko, o jiems nusispjaut, jie vistiek sau stovi ir stovės, nepaisant nieko. Ir visai bus nesvarbu, užlipsiu aš ir visa likusi govėda bepročių į viršų ar ne, nusileisim žemyn saugiai, ar prasmegsim kažkur pakeliui. Kalnuose niekas nuo to nepasikeis. Kalne, paskolink man savo „zen“ ką?
Tik nusileidus Tadas sugalvoja, kad reik mums pasipraktikuot pavaikščiot su katėm. Nujaučiu (o gal nugirdau) kad jam taip patarė Staska. “Neleis mums kirmyti palatkėj po galais” - burba kažkas ir grasina Tadui ledkirčiu (Tadas nemato). Aš prisimenu, kad kates jau supakavau pačiam maišo, kuris ryt keliaus į viršų, dugne ir bandau išsigint tų mokymų, bet nepavyksta. Dar vėliau vėl grįžta šūdo tema, tai šen tai ten po akmeniu matyt po paslėptą maišelį, ir man nuolat vaidenasi kad visur dvokia š..
Praeitą naktį buvo atidarytas labai lauktas šūdagalvio žaidimo sezonas. Tai toks kortų žaidimas, kuris reikalauja šiek tiek pagalvoti, bet galvot ant kalno, kur viskas suprimityvinta iki elementarių poreikių, man nesigauna. Tad jau pirmą vakarą porą kartų lieku “šūdagalviu”. Čia tas, kuris paskutinis lieka su kortomis. Žaidimas labai populiarus, nes daugiau nelabai yra ką veikti, o eit miegoti kokią aštuntą tikrai nesinori. Žaisti gali penkiese, o didžiausioj palapinėj telpa šešiese. Tie kas pavėluoja, turi apsisukti ir braukti atgal į savo palapinę.
Kai žaidimas baigiasi, kone apgraibom, nes pamiršau savo prožektorių, parlekiu į palatkę ir per vargus įsibrazdinu į miegmaišį kartu su batarkėm, dujų balionu ir kitais “sugulovais”. Saugodama nuo šerkšno į miegmaišį susigrūdu ir pūkę. Darosi ankštoka. Bet svarbiausia, kad miegmaišyje šilta. Šitoj  kelionėj dar nei karto nepabudau iš šalčio kalendama dantimis. O tokiam aukšty tai jau yra neapsakomas malonumas. 
Vasario 13 diena. Gal penktadienis, o gal ir ne.
 Na jau daugiau nebėra apie ką rašyti nes viskas kaip toj pasakoj be galo „petras petraitis pirko paršiuką“. Rytas, šerkšnas, suskilinėję pirštai (dar dviejų pirštų panagės atvėpo), arbata, batai, kuprinė, lazdos ir trys, keturios valandos kančios: iki kitos stovyklos. Traukiam į Colera Camp, tą pavadinimą visai neseniai pradėjome skanduot, ji įkurta  6000 metrų aukštyje ir iš ten jau keliaujama į viršūnę. Tadas skubina, sako greičiau einam, nes po pietų kils audra ir sniegas. Atstumas iki Colera camp atrodo yra juokingas – du kilometrai...  Išeinam kaip visada, Staska ir aš pirmi, jis dar man pagelbėja kuprinę pačioj stačiausioj vietoj užtempti viršun o paskui ima ir pradingsta kažkur toli prieky.
Labai greitai mane pradeda kankint troškulys. Galvoju kaip čia dabar taip, gi nuolat geriu arbatą, daug arbatos (šaltas vanduo kaip gėrimas pasibaigė dar praeitoj stovykloj). Bet ji tai dažniausiai žalia arba juoda, ir todėl dehidratuoja. O ir vanduo kurį naudojam arbatai yrapraktiškai distiliuotas, juk tai ledo tirpsmo vanduo. Kas kad jame akmenų ir smėlio pilna, ištirpusių mineralų ir druskų užtai nėr. Visą kelią svajoju, kaip grįžus atgal į stovyklą prisipilsiu į butelį vandens, prisibersiu ten „šipūškės“ (tokios tabletės, gelbėja nuo dehidratacijos) ir gersiu, gersiu, gersiu! Norėdama nubaidyti įkyrias mintis apie vandenį bandžiau galvoti apie ką nors malonaus (žinot, kartais protingi žmonės duoda patarimą – o tu negalvok apie tai, kas blogai, įsivaizduok ką nors gražaus). Bandau įsivaizduot baltas ramunes žalioj pievoj, bet tas vaizdas tik dar labiau suerzina...
Iki Colera camp tą dieną taip ir neatėjau, jau visai nedaug belikus iki jos pamačiau iš viršaus besileidžiantį savo palapinioką. Tiesą sakant, jau dairiausi jo kurį laiką, nes kapsčiausi ant to paskutinio šlaito iš paskutiniųjų. Tikėjausi, kad jis ateis, kas yra labai negudru. Staska paėmė mano kuprinę, atidavė man savają, tuščią, ir parodęs į virš Campo III besikaupiančius debesis liepė kuo greičiau dumti atgal į ją, kol dar visko neužklojo nepermatoma balta marška. Gerai, jau gerai, einu, ragint nereikės :). Už manęs ėjusiems bendražygiams pakartoju ką pati išgirdus – kad tuoj prasidės sniegas ir žiema, ir lekiu žemyn. Vėl galvoju apie vandenį bet jau dėl kitų priežasčių. Dabar terūpi, ar tie menki mums vandenį tiekiantys upeliūkščiai nebus užšalę, kol pareisiu. Nebuvo. Aš surenku viską, ką turim savo ūkyje (termosai, keli vandens buteliai, pūslė) susikraunu į terbelę ir varau vandens. Tas atsargų pildymas užtrunka, nes vandens srovelė jau visia plonytė belikusi, vos varva. Man taip bežaidžiant į stovyklą iš apačios ateina keli žmonės. Nieko keista nebūtų, nes čia nuolat kas nors ateina ir kas nors išeina. Bet šitie turi kažkur labai jau matytą vėliavą. Latviai. Tadas buvo sakęs, kad mus per dieną atsilikę seka penki latviai. Pareidama su vandeniu sveikinuosi latviškai ir klausiu ar Tadą žinot? Taip taip, žino. Paplepam, pradžioj angliškai po to rusiškai. Pasakoja jie savo nesmagius nuotykius – vieną jų malūnsparnis iš bazinės išskraidino į ligoninę. Širdies aritmija. Paplepam dar apie šį bei tą, ir aš einu virt arbatos. Pamažu pradeda grįžinėt mūsiškiai, visi labai geros nuotaikos. Kai grįžta Tadas latvių jau nėra, išėjo atgal į Campo I.
Debesys virš galvos jau repetuoja savo sniego šokį ir ruošiasi paleisti ant mūsų žiemą. Bet kol jie ruošiasi, protarpiais išlenda saulė, ir lauke vis dar šilta. Aš niekaip negaliu patikėti – vėl išsinėrus iš šturminės striukės sėdžiu ant Staskos įrengto sosto ir geriu sau arbatą. Čia  5500 m aukštis! Tai kada gi bus šalta? Orai šiemet mus lepino, na bent jau iki dabar, ir tai tik patvirtina taisyklę, kad čia nieko negali nuspėti. Pernai vėjas košė nesustodamas, o šiemet jo dar beveik nepajutom. Vėliau pamatysim, kaip būna su sniegu.
Vakare susirinkimas, reikia pasitarti. Prognozės sako, kad ryt poryt snigs, o 16 ir 17 jau bus geros dienos lipimui (vėl beveik horoskopai). Klausimas ar rytojaus sniegą pralaukti šioj stovykloj, į Colerą lipt tik 15d ir kitą dieną iškart šturmuoti viršūnę, ar jau ryt keliauti į 6000 ir šalti bet geriau aklimatizuotis per porą dienų ir vistiek viršūnėn bandyti vasario 16. Po kiek laiko paaiškės, kaip kažkas svajojo sugiedoti valstybinį himną beveik 7000 aukštyje Lietuvos nepriklausomybės dienos proga.
Tadas norėtų išeiti rytoj nes oras bus geresnis nei poryt, bet dauguma linkę pasilikti Campo III nes čia šilčiau. Paliekam sprendimą rytojaus rytui. Lauke pradeda snigti. Susiraitau palapinėj, deja atėjo tas momentas, kai lauke būti nebesinori. Po kiek laiko girdžiu, kažkas, ne mūsiškis, garsiai šaukia „Rasa“ per visą stovyklą. Kas čia dabar tokioj vietoj gali mane šaukti? Pasirodo, tai ta šaunioji australė gidė su savo grupe. Stovykloj vis daugėja žmonių, kas tik atsineša daiktus, kas statosi palapines. Netrukus esam apsupti iš visų pusių. Dar kažkiek ir girdžiu kažkas šaukia „Bob, how are you“? Bobas įsikūręs visai gretimai ir mano nuojauta sako, kad čia gi bus tas pats Bob, kurį dar lėktuve sutikau. Jau senokai tuos du amerikonus mačiau, tai lendu lauk ketindama pasmalsauti, kaip jiems sekasi ir sutinku tą kitą, ne Bobą, vardo neprisimenu. Pasilabinam visai džiaugsmingai, bet jo nuotaikos tai visai nedžiugios – labai suvargęs ir nekaip jaučiasi, tad paplepam neilgai. Kaip jau minėjau, nugirstu Bobo ir gidės pokalbį (nes jo palapinė per metrą nuo manosios) kur jis skundžiasi daugialypėm virškinimo problemomis. Gidės sprendimas negailestingas – dėkis daiktus, eisim atgal, į bazinę. Nematau aš jo, bet galiu įsivaizduoti, kaip jis jaučiasi. Jei būčiau jo vietoj, esu tikra liečiau graudžias ašaras.
Toliau mano dienorašty parašyta „amerikonai savo žygį vadina „ekspedicija“. Iš kart prisimenu momentą to paties vakaro, kai jau gerokai prisnigus, išgirdau amerikonų gidus lakstant nuo vienos palapinės prie kitos. Ateina ir sako „labą vakarą, kaip jaučiatės? Dabar vakarienės metas, paprastai mes jos susirenkam pavalgyti kartu, bet dabar sninga, tad mes jums vakarienę atnešim į palapines. Šį vakarą meniu – minestrone sriuba. Pasiruoškit puodelius, grįšiu po kelių minučių“.  O va čia tai ekspedicija! - galvoju. Kad man taip! Kišu galvą lauk ir rikteliu amerikonų gidui: Ir man sriubos!
Per kokią valandą mus ištiko žiema. Ausys ir akys tik tik spėja fiksuoti pokyčius. Aplink taip balta, kad net apakti galima, visos artimos ir visos tolimos viršūnės baltuoja ir kraštovaizdis (kalnovaizdis) pasikeičia neatpažįstamai. Ausys užčiuopia suminkštėjusius ir prislopintus garsus, nes visus aštrius kampus – ir akmenų ir garsų – sugeria ir paslepia sniegas. Norisi keberiotis laukan, bet sėdžiu ir spoksau į savo pūkinius batus, kuriems tiesiog privalau atskirą pagyrą parašyti. Pirkau juos Kanadoj, nes norėjau iš ten parsivežti išlepusio vakarietiško kempingavimo simbolį – super patogius ir šiltus, minkštus pūkų arba sintetinio užpildo pripildytus storus aulinukus minkštu padu.  Visi mano kanadiečiai draugai tokius turėjo ir mūsų savaitgalinių žygelių metu rytą vakarą kempinguose su jais marširuodavo. Nebuvau tikra, ar tie batai gerai aklimatizuosis, bet kad buvo lengvi, tai pasiėmiau juos į žygį. Iki šiol jie man labai gerai tarnavo ir nešiojo po visas stovyklas – per akmenis ar smėlį – ir stebino savo iš pažiūros netvirto pado patvarumu. O dabar va žiūrėjau į visą tą sniegą ir pūkius ir galvojau – būti ar nebūti? Po minutės jau nešė jie mane per sniegą be menkiausių nesklandumų! Kojos kaip ir kaskart iki šiol maloniai šildėsi tuose pūkuose. Ei tai metų pirkinys!
Šiandien pagaliau paėmiau į rankas knygą. O ką daryt, kai lauke būti nebegali, šūdagalvio sesija prasidės tik po kelių valandų, o palapiniokas atrodo bus tylos įžadus priėmęs. Knyga „Akmeniniai klevai“ prasideda Dilano Tomo citata apie sniegą:
Prieš didžią daugybę metų, kai dar po Velsą bastėsi vilkai,
O paukščiai, raudoni kaip flanelės apatiniai, plastėjo virš
išlinkusių tarsi lyra kalvų, kai dainavom ir šėlom kiauras
dienas ir naktis olose, kvepiančiose drėgnu sekmadienio
vakaru didžiojoje kaimo seklyčioj, ir atgrėsdavom anglus ir
lokius diakono žandikauliu, dar iki automobilio, iki dviračio,
iki kumelės nuskaustos princesės mina, kai nešė mus ant
gubrių linksmi nebalnoti kalneliai, - vis snigo ir snigo.
Tada, palapinėj man įstrigo paskutiniai žodžiai – vis snigo ir snigo, nes ir į mūsų palapinę tuo pat metu tyliai barbeno snaigės. Bet dabar galvoju, kaip mums tiko ta visa citata! Argi nešėlom mes kauras dienas ant kalno savo palapinių erdviose svetainėse? Ar nebūrėm ateinančių dienų oro ir nebandėm atgrasinti debesų? Ir kaip tinka mums tas apibūdinimas „prieš didžią daugybę metų“. Gi ant kalno laikas sustoja ir viskas čia yra taip pat, kaip kad buvo prieš šimtą ar du. Tik raudoni paukščiai neskraido. Ir nebuvo ten jokių automobilių anei dviračių, tiktai mulai.  Kaip ten dėl nuskaustos princesės minos mulo snukyje, kai mane nešė per upę, tai nežinau...
Knyga įstabia kalba parašyta, bet ji per sudėtinga tokiam kalnui, kur vyrauja primityvizmas. Paskaitau porą puslapių ir mintys kažkur pabėga. Mano akys krypsta į lipnia juosta aptvarstytus pirštus ir tokiom sąlygom nebenuplaunamus nešvarumus. Topteli mintis, kad Mendozoj jas plausiu šiltu vandeniu, bet čia pat  ateina kita, kad šiltas vanduo, anei pati Mendoza šitoj erdvėj ir laike neegzistuoja, ir aš paklusniai šiltą vandenį pamirštu. Čia tėra kalnas ir mes, link jo besiiriantys su palapinėmis, pūkėmis ir ledkirčiais.
Vasario 14 d. Normaliam pasauly tikriausiai tai Valentino diena.
Na, gerbiamieji, tai kur tulpės?
Ant manęs visą naktį snigo. Ne, palapinė nekiaura, čia tas pats mūsų iškvėpuotas vanduo sniegu pavirtęs draikosi po palapinę kiaurą naktį. Jausmas labai nemalonus, bet neatrodo, kad būtų išvengiamas. Ryte kaip visada, šluojam tą sniegą lauk.  Buvo priimtas sprendimas pasilikti šioje stovykloje o į Colerą keliauti tik rytoj. Oooo poilsio diena!  Bet nepamenu, kad būtume poilsiavę. Tadas maloniai pakvietė į aklimatizacinį žygelį po sniego nubalintus kalnus. Buvo kas prisijungė, tame tarpe ir aš, o buvo kas nusprendė aklimatizuotis visą rytą žaidžiant šūdagalvį. Po to pusę dienos dangus ant mūsų vertė sniegą, na tokias baltas kruopas. Gaila, bet dėl to nieks neatleido nuo malonių kasdieninių užsiėmimų – parsitempti vandens, virt arbatos, pavalgyti maisto iš pakelio, kurį kai kurie bendražygiai jai pradeda keiksnoti. Tada keli puslapiai knygos.
Šiandien vėl pagavau  savo galvoje šmėstelint mintis apie šiltą vandenį ir žaliuojančias Mendozos gatves. Kas gi čia dabar? Vėl „blaivus protas“ paaiškina, kad mums dar liko šviesmečiams prilygstančios mažiausiai trys dienos ant kalno, ir čia geriausiu atveju. O gali būt kad toji Mendoza apskritai akiratyje nepasirodys. Man vis rodosi, kad užstrigsim (jau užstrigom) šitam laike, kaip filme „Švilpiko diena“ Bill Murray užstrigo vasario 2 dienoj. Aš jau nebetikiu, kad kada nors bus kitaip. Kad ateis diena kai nereikės keturiomis lįsti į palapinę, kai nereikės skaudamais pirštais bandyti įžiebti degtuko, omiegmaišio dalintis su dujų balionėliu. Beje, šiandien paiškėjo, kur Staska slepia svogūną su česnakais – ogi miegmaišyje (ir kas būtų pagalvojęs? :)
Atrodo šiandien, bet gal ir vakar, sudaužiau savo fotoaparatą,  po to kai  Stanislovas fotografavo save, atsispindintį mano žėrinčiuose „googluose“. Negalėsiu dabar fotografuoti tų sniegu užsiklojusių viršūnių.
Kai jau ateina vakaras ir išmuša šūdagalvio valanda, sniego tiek, kad brendant į Tado palatkę sniegas per pūkių viršų krenta vidun. Šįvakar žaidėm ilgai ilgai, nes labai reikėjo priversti Nerijų ( o gal tai buvo Andrius, argi dabar prisiminsi) likti su kortomis ir šūdagalvio titulu. Nepavyko. Po truputį pradedu perprasti žaidimą, be to man dar ir sekasi, tai rečiau lieku su tuo skambiu vardu. Pagrindinė žaidimo taisyklė ta, kad šūdagalviu likęs, garsiai turi paskelbti visai stovyklai „Aš toks ir toks, šioje Campo III stovykloje šiandien n-tąjį kartą esu šūdagalvis“. Tada nuskamba plojimai.
Šiąnakt miegmaišyje su manimi – batarkės, fotikas (gal dar sutaisysiu?), dujos, kosmetinė, pūkė, pora kojinių ir dar šalto vandens pūslė.
Vasario 15 diena. Colera camp.
Šiandien reiks pasiekti Colera camp, kad ir kas benutiktų. Oras blogesnis nei vakar. Tarpais sninga, tarpais išlenda saulė. Nauja patirtis – „išmontuoti“  palapinę iš po sniego. Tada viskas į kuprines (o kuprinė praleidus lauke porą dienų sustingus į kaulą), kojos į ledinius batus ir pirmyn.
Temperatūriniai nesusipratimai prasidėjo pačioj pradžioj. Kol užsiritau į pirmą kalniuką švietė saulė ir nežmoniškai sušilau. Tik spėjau atsisagstyti, kai papūtė vėjas ir mikliai mane atvėsino. Po to vėl išlindo saulė. Be reikalo eikvojau jėgas užseginėdama ir atseginėdama užtrauktukus ir bandydama sureguliuoti temperatūrą. Bet kuo toliau aukštyn, tuo buvo mažiau saulės, daugiau vėjo ir sniego.
Vėjas artėjant prie 6000 visai įsismagino, atginė debesis ir viskas  kaip mat pasislėpė baltojo košėj. Sninga jau be perstojo. Visi per tą košę braunamės labai labai lėtai, aš vėl lieku gale ir vis matau kaip dažnai sustoja pailsėti mane aplenkę Tadas, Andrius, Darius...  
Tos baltos uolos, už kurių slepiasi stovykla, kažkokiu būdu vistiek priartėja. Jau liko visai nedaug. Paskutiniai keli tako zigzagai, ir tada viskas. Stengiuos neatsilikti nuo Andriaus su Darium, nes kitaip nežinosiu, kur eiti. Takas beveik užsnigtas, pėdos prieš tai ėjusių dingsta tiesiog akyse. Liko dar mažiau, bet šalta nepakenčiamai. Sustoju ir apsivelku pūkę. Andrius su Darium nutolsta, bet dar juos matau.  Po dar kažkiek laiko viršuj iš stovyklos pasirodo Tadas pažiūrėti kur esam ir pamatęs, kad netoli, pamojuoja ranka ir dingsta. Ir nusineša visas viltis (kurios jau kurį laiką sukasi mano galvoj) kad kas nors ateis ir paims mano kuprinę. O aš tikėjausi. Va čia ir buvo ta negudri mintis. Šiandien visiem buvo labai sunku, kokios čia dar pagalbos... Jei ir gali ko tikėtis, tai kad tavo palapinė stovės, kai pagaliau ateisi, galvoju. Jeigu ateisi. Prikėblinu didelį akmenį, kyla noras pritūpti už jo ir pailsėti, susišildyti. Bet labai greit mintis apie visai realią grėsmę sušalti į kaulą prablaivo, kaip geras spyris. Atsiranda jėgų, iš paskutinių sugriebiu lazdas suledėjusiom rankom ir užlipu paskutinius metrus.
Stovykla va čia, tiesiai už uolos. Matau dygstančias palapines. Gražvis mane pastebėjęs sako: o galvojau jau tavęs nepamatysim. Aha, ir aš taip galvojau...
Mano palapinė jau stovėjo, ačiū jums, Staska ir Greta. Prieš pasislėpdama joje dar pamatau už kelių metrų stovint Andrių, kuris beviltiškai bando sušilti rankas. Jo ir Ugniaus palapinė dar nepastatyta...
Paskutinius jėgos likučius sunaudoju lįsdama į miegmaišį. Purto nevaldomas drebulys, nešildo nei miegmaišis nei arbata.
Pasistatę palapines visi pranyko jose ilsėtis. Kas ten daugiau vyko tą dieną jau nepamenu. Atrodo, net šūdagalvio tą vakarą niekas nežaidė. Žinau tik, kad į pavakarę truputį atsigavau ir susidėjau kuprinę rytojui. Rytoj - šturmo diena.
Vasario 16 d. Lietuva, Tėvyne mūsų!
Prie Tado palapinės plėvesuoja Lietuvos vėliava. Ne, neplėvesuoja visai, o kabo ant uolos, stipriai akmenimis apkrauta, kad nenuskristų. Bet čia ji čia demonstruojama ne tiktai vasario 16 proga. Ji buvo garbingai išskeidžiama kiekvienoj stovykloj.
Penkios ryto, ruošiamės šturmui. Vakar vakare palapinėj vyko ilgos derybos. Sakau, Staska žinau, kad ryte tame šalty man ilgai truks susiruošt, užstatyk žadintuvą anksti. O jam netinka, sako davai mokykis susiruošt greičiau (nors mes jau ir taip visada esam pirmi). Ne vieta ant kalno šturmo dieną mokytis susiruošt greičiau, atremiu, čia svarbu laiku išeiti. O mintyse  tai dar ir nelabai gražiai  jį išvadinu, ir galvoju, eik Ugnių su Andrium pamokysi susiruošt greičiau, žiūrėsiu, ką jie tau atsakys. Garsiai tą sakyti būtų kvailystė. Tokioj kelionėj kiek tik gali, laikai visą burbesį kietai užgniaužęs viduj, nors ne visad tai pavyksta.
Bet mes ruošiamės šturmui. Žadintuvui nuskambėjus geriausia yra tuoj pat ristis iš miegmaišio, kol dar nepradėjai galvot, kaip bus šalta išlindus. Nes jei pradėsi galvot, tai taip ir neišlįsi. Tada, irgi automatu, išprašai šerkšną lauk. Kojos ir rankos mikliai sustyra. Reik skubėti. Tirpdai sniegą norėdamas arbatos, o va jis tai visai neskuba tirpti. Dujų balionai tuštėja viens po kito.  Termosai. Ledinės kojos į ledinius batus. Iš palapinės keturiom, nes su šitiek sluoksnių susiriesti ir atsitūpt niekaip.. Jei palapinėj apie -10 laipsnių, tai lauke išvis, speigas. Pirmyn stumia viena mintis: pusę septynių išeinam, vėluoti negalima. Katės. Reikia užsidėt kates, nes stovykloj, kurioj sniego paprastai nebūna, jo priversta biliakiek. Šiaip ne taip prisitvirtinu vieną. Tada kelios minutės pirštams atitirpinti. Ateina eilė kitai katei, trunka amžinybę jai užsidėti. Tada kuprinė. O velnias, ledkirtį pamiršau. Kažkas jį pritvirtina prie kuprinės.
Išeinam. Aplink tamsu, viršuj spindi vieniša ryški žvaigždė.
(Čia deja turiu pasakyti, kad neturiu jokio noro toliau rašyt šito dienoraščio, nes viskas klostėsi visai ne taip, kaip aš norėjau. Bet geriau apie tai aš nesiplėsiu, tai nėra svarbu. Rašyti reikia dėl tų ir apie tuos, kuriems sekėsi geriau.)
Tą dieną niekas niekur neįlipo. Aš apsisukau atgal daug anksčiau nei kiti, nes dar palapinėj suledėję kojos taip ir neatitirpo. Ryte apie dešimtą, kai bandžiau aptvarkyti palapinę išgirdau kaip kažkas nuo jos purto sniegą. Staska, grįžo.. Vėjas ir šaltis buvo neįmanomas, dėl to palypėjus kokį 200 m visiems teko leistis žemyn, paaiškina.  Po pirmo nesėkmingo dublio visi pasislepia palapinėse atšilti ir pamiegoti. Po pietų reikalai klostosi visai ne taip, kaip mums norėtūsi.
Atsibudusi Greta viską mato lyg pro rūką. Atsitinka  tai, apie ką niekas visą kelionę stengias nei galvoti nei kalbėti – kyla pavojus sveikatai. Tokie dalykai kaip aukščio liga, nušalimai ar plaučių uždegimas nuolatos slankioja aplink, jie puola paprastai neperspėję ir renkasi bet ką.
Skambutis daktarui į bazinę ir jo vienintelis patarimas – leistis žemyn. Gražvis su Greta ir Tadas mikliai susipakuoja kuprines ir išeina. Gražvis su dukra Greta – mūsų stiprūs ir puikūs bendražygiai. Jie abu valgo už du, ne gal už tris, ir vistiek dar mielai pavalgytų. Jie visada pilni energijos, viskuo patenkinti ir jiem vis kyla originalių idėjų. Tai jie naktį arba paryčiais veržiasi laukan fotografuoti žvaigždes ir saulėtekį. Tai Gražvis buvo pasiryžęs bet kokia kaina įamžinti  „šūdo dėjimo į maišelį“ procesą. Abu puikiai fotografuoja. Greta – profesionali fotografė ir jos įstabios nuotraukos dabar primena kokia puiki buvo mūsų kelionė. Kai jie išeina, stovykloj lieka tuščia ir tylu. 
Kai gerai pagalvoji, supranti, kad gali kiek nori svajoti lipt į kalną, pasiekti viršūnę, bet iš tikrųjų nori tik vieno -  kad gyvas ir sveikas grįžtum namo. Greta grįžo sveika ir laiminga. Visi mes grįžom, visi laimingi :). 
O ten Coleroj (ir kas per pavadinimas...) likom šešiese. Ir dar likom be vado. Bet vyrai su kuriais aš keliauju labai gerai žino, ko čia atėjo. Jie vistiek lips. Visos akys krypsta į Stanislovą, kuris čia turi daugiausiai patirties. Sutariam, kad ryt vistiek bandysim lipti, bet jis išvardija savas taisykles, su kuriomis visi sutinka. Jei tik oras leis, startas  - šeštą ryto.
Po to belieka keli kasdieniai ūkio reikalai ir tada jau šūdagalvis. Dar – per raciją susisiekti su Tadu, mes turim išgirsti, kad jie sėkmingai nusileido iki bazinės. Vienas ūkio reikalų Coleroj – prisikasti didelį maišą sniego, nes vandens čia nėra. Prieangy, kur ir taip vietos nėra, ir kur paprastai verdam arbatą, nes primuso lauke neužkursi, tūno tas maišas su sniegu, kurį vis reikia papildyt. Visa laimė, kad sniego priversta per akis, nereikia toli jo ieškoti.
Mano didžiulis galvoskaudis – batai. Ką po galais daryti su tais įšalusiais griozdais? Batai specialūs, skirti aukštiems kalnams, dvigubi. Dvigubi. Tai reiškia, kad vidinė dalis turi kažkaip atsiskirti nuo išorinės. Jau anksčiau kažkurioj stovykloj bandžiau tuos batus išardyti, bet nepavyko. Andrius su Ugnium vis dėl to reikalą perpranta ir dabar jų batų vidinė, šiltoji dalis (tokia juokinga kojinė su raikštukais) kabo palatkėj ir džiūsta. Palapinės tiesą sakant, yra tobuli namai kalnuose. Saulei pašildžius jose net ir aukščiausioj stovykloj temperatūra pakyla iki kokių 20 laipsnių. Viskas, kas sudėta viršutinėj tinklinėj lentynėlėj, be vargo išdžiūsta. Džiovinu tuos batus ir aš, nors neaišku ar kur nors ryt eisiu. Viena Dariaus šturminė pirštinė pradingo, greičiausiai Tadas per skubėjimą nusinešė žemyn. Be pirštinių eit į viršų nėra ko nei svajoti. Geriau pagalvojus, Darius turi daugiau šansų užlipti, nei aš. Atiduodu savo pirštines jam.
Vakaras praeina žaidžiant kortomis. Tas žaidimas yra nesvietiškai puikus. Visas mintis sukoncentravęs į kortas pamiršti  kur esi, kas šiandien nutiko ir negalvoji apie tai, kas nutiks ryt.
Vakare į miegmaišį pas  batarkes, dujas, kelias poras pirštinių ir kojinių, paskui vandens butelį įsiprašo ir batai, na tie, vidiniai. Kažin, man liks vietos? Šiaip ne taip įsispraudžiu, o po to dar likusius laisvus tarpelius užpildo pūkinė striukė. Naktį stengiuosiu daug nesivartyti ir vis bandau rasti vietos kojoms. Ant veido, kaip ir kasnakt, sninga.
Vasario 17 d.
Stanislovas atsikelia penktą patikrinti oro. Lauke ledinis vėjas kaip ir vakar. Aplanko jis kaimynus ir visi kartu priima sprendimą niekur šiandien neiti. Miegam toliau, kol prašvinta. Kai jau prašvinta, aš atsimerkiu, aplink tyku ir gaiviai šalta. Niekur nereikia skubėti, tai guliu ir stebiu aplinką. Virš manęs kabaliuoja palapinės langelio užtrauktukas. Taip dailiai aptrauktas šerkšnu, tikras pūkuotukas. Sienos taip pat tolygiai šerkšnotos, kaip ir tinklelis, kur guli apšerkšnijęs rankšluostis. Gražu. Kaip ir tie medžiai  žiemą pasidengę šerkšnu būna gražūs. 
Norėčiau tą užtrauktuką nufotografuoti, bet prisimenu kad fotikas sudužęs. Gaila. Ko visai nenoriu, tai  lįst lauk iš miegmaišio ir nukratyti tą grožį ant savęs. Galima, aš čia taip ir liksiu?
Ką šiandien veiksim? Ogi eisim į aklimatizacinį žygelį, kur gi daugiau. Aklimatizavomės mes jau vakar, bet nesėdėsi gi palapinėj visą dieną. Trise, su Nerijum ir Stanislovu pasilipam aukštyn, taku vedančiu link viršūnės. Visai lyg ir nedaug, bet nuo to kalniuko, kur prisėdam, stovykla rodos yra toli toli ir atrodo lyg žaislinė. Nerijaus laikrodis rodo 6080 metrų. Vaizdas aplink tobulas. Kalnų grandinės rikiuojas viena už kitos, vis tamsesniais mėlio šešėliais pasipuošę, kol galiausiai viskas susilieja horizonte. Šviečia saulė, ramu, beveik šilta. Vėl atrodo, kad geriau ir nebūna, akimirka žavinga ima ir sustoja...
 Išties, tai būtų buvusi labai nebloga diena lipimui į viršūnę. Tiek jau to, visos viltys dabar sutelktos į rytojų.
Vakare šūdagalvio sezonas tęsiasi toliau. Kadangi mūsų telikę šešiese, visi telpam Nerijaus palatkėj, tai ir žaidžiam, laiką marinuojam. Tas žaidimas ledžia užsimiršti ir gerai saugo nuo visokių kvailų minčių. O jų su kiekviena diena vis daugėja, jos tik ir laukia, kada nustosi galvoti apie visa kita, ir tada puola. Šiandien, kai paaiškėjo, kad sėdėsim Coleroje dar vieną dieną, kažkas mano galvoje įkyriai pradėjo klausinėti, ką aš čia veikiu?  Tas balsas priminė, kad šitoj stovykloj visi stengiasi neužsibūti, o jūs čia mat kortom žaidžiat. Negi to ir atvarėt - šūdagalvio pažaisti? Tris paras? Kai Mendozoj laukia šiluma, saulė, vynas ir alus..
Sėdim 6000 m aukštyje jau antra diena, laukia dar viena. Nors aklimatizacija vyksta, bet buvimas taip aukštai vargina vis labiau. Šaltis, vėjas, sniegas ir oro trūkumas siurbia jėgas. Lėtai bet užtikrintai. Kantrybę irgi siurbia.  Beturiu vieną sveiką pirštą – visi kiti žaizdoti ir kiekvienas prisilietimas prie ko nors yra skausmingas be to sukelia nervingo juoko priepolius. Gerai, kad ne viena aš tokia nenormali - Andrius irgi puikuojasi skylėmis ant kiekvieno piršto.
Palapinė mūsų maža, čia saugodami nuo šalčio slepiam viską, kas iki šiol buvo lauke - ir batus ir kuprines, tai vietos dar labiau sumažėja. Iš lauko ji apsnigta iki pusės, sniegas slegia sienas žemyn, atsigulus atrodo, kad vartaisi pusny. Tvarka jau apskritai pamirštas dalykas, į palatkę ropoji su batais, kad tik greičiau. Dantis išsivalai tik jeigu susidaro tam palankios salygos - tarkim atlieka lašas drungno vandens ir yra jėgų išropoti lauk. Jau tikrai visi svajojam apie bazinę stovyklą, ji esanti 1,7 km žemiau atrodo mums kaip koks rojus.
Nors atrodė, kad tą dieną į viršūnę nelipo niekas, vienu tarpu užmačiau kažką nusileidžiant žemyn. Vyrukai iš keistos juodos palapinės, kuri atrodo vakar stovykloj išdygo. Kažkas juos tada bandė kalbinti, tik nesėkmingai. O dabar, kai pareina iš aukštai, aš žinoma pripuolu  - ar viršūnėj buvot? „Taip, buvom. Buvo labai sunku, sniegas uždengęs visus takus, o naują išminti baisiai daug jėgų atima, be to dar reikia žinoti kur koją padėt. Užlipom per 8 valandas. Tokiomis sąlygomis turi būti labai rimtai pasirengęs ir labai stiprus“. O iš kur jūs? „Juodkalnija.“
Pavakare, kai mintys dar labiau krypsta link rytojaus, verdam arbatą. Procesas aišku lėtas, kol puodas užverda ramiai nusnūsti gali. Artėja šešios, kai Staska turės „eit į ryšį“ su Tadu kuris dabar bazinėj, ir pakalbėti apie rytojaus planus. Jis mane skubina greičiau pildyti termosą, o tasai, paklusdamas kiaulystės dėsniui slysta iš rankų, arbata tykšta aplink. Abu sukandę dantis puolam viską valyti, o lauke staiga pasigirsta entuziastingas „Labas vakaras“. Tadas!!!!! Tadas grįžo! Laimei nėra ribų. Stovykloj nuotaikos barometro rodyklė kaip reikiant šokteli į viršų. Prasideda visokie organizaciniai bėgiojimai, paskutiniai reikalų derinimai prieš rytojaus šturmą. Tadas atnešė Dariaus pirštinę, į viršų galiu bandyti lipti ir aš.
Naktis praėjo visai nekaip, bandant balansuoti tarp viso miegmaišyje sukišto turto. Palapinė prišerkšnijo dar net nespėjus užmigti, skaudėjo galvą. Noriu žemyn.
Vasario 18 diena. Viršūnė.
Penkios ryto. Apie tai, kas dedasi toliau, skaityti vasario 16 d. skyriuj. Išeinam prieš septynias. Mano batai vos šiltesni nei užvakar, jaučiuosi gerai, turiu pakankamai jėgų lipti ir pamažu judu aukštyn. Bet džiaugiuosi neilgai. Kraujotaka galūnėse, įkalintose tuose tvirtai suveržtuose batuose, beveik nevyksta. Kojos vėl ledėja. Sustoju, trypiu, šoku ir visaip tas kojas mankštinu gal 20 minučių. Jos lyg atkunta, bet dar paėjus aukštyn vėl pirštų nejaučiu. Pametus visas viltis stoviu ant šlaito, nusisukus nuo viršūnės. Prieš akis – saulėtekis. Dangus suraižytas rausvų ir auksinių rėžių, tarpuose tirpsta tamsiai mėlyni debesų likučiai, žėri dantytos viršūnės. Aplink nė garso. Naujos dienos gimimas virš Pietų Amerikos yra stebuklas, nekitaip. Bet negi čia ir bus mano viršūnė? Ką gi, vien dėl šito saulėtekio buvo verta užlipti iki čia.
Visi, kuriems kada nors nepavyko pasiekti taip norėto tikslo, žino koks kartus, nuodingas  ir nenupurtomas yra nusivylimo jausmas. Neduoda ramybės jis iki šiol, ir taip bus dar ilgai.
Ką galima veikti visą dieną laukiant sugrįžtančių bendražygių? O veiklos, stebėtina, bet yra. Perrūšiuoju daiktus ir sudedu į maišą tuos, kuriuos paliksiu žemyn nutempti nešikams. Tada apkuopiu palapinę ir lendu lauk ketindama eiti pasivaikščiot, bet lauke jau sninga, kalnas debesy. Nesaldu ten viršuj mano vyrams, galvoju ir viliuosi kad jie lipa sėkmingai, bet šalia girdžiu kyla kažkoks triukšmas.
Jau tą dieną kai atėjom, stovykloje radom grupę azijiečių, kurie kitą dieną susikrovę mantą išėjo žemyn. Stovykloj liko tik vienas keistuolis su tokia maža raudona palapine. Jis vis slankiojo po stovyklą arba slėpėsi palapinėj, nors kažkas sakė, kad vakar lyg ir į viršų bandė lipti. Jau trečia diena jis čia, regis tūno be tikslo, visiems įtartinas, bet ką padarysi, susikalbėt su juo neįmanoma. Tasai ką tik mane sudominęs triukšmas kyla, nes prie to keistuolio palapinės ateina pora parko „reindžerių“, liepia jam autis batus ir keliaut su jais žemyn. Vyksta įdomus ispaniškas-angliškas-kinietiškas pokalbis, kurio ryškiai nelabai supranta net patys pokalbio dalyviai. Reindžeriai kalba apie batus o tasai kinas tai ryškiai apie miltus... kai kalbos neduoda jokių vaisių, parko prižiūrėtojai per prievartą apmauna kiną batais ir nutempia žemyn, patikinę, kad jo daiktus kas nors kada nors tikrai parneš, “don’t worry about your things”. Palapinė taip ir lieka atvira plėvesuoti vėjyje...
Po to aš matau stovyklon atbridusius nenuilstančius argentiniečius nešikus. Jie ateina su sunkiom kuprinėm, surenka vienas palapines, dainuodami lėtai stato kitas, viskas vyksta tik pagal jiems suprantamą tvarką. Pakalbinu vieną jų, nes daugiau nėr ką veikti. Guodžiasi jis, koksai sunkus tas darbas – kasdien, visą sezoną keliauti tuo pačiu taku aukštyn ir žemyn, nešiojant klientų mantą. Tam gidui lipti dar aukščiau į patį Akonkagvos viršų nerūpi, jo viršūnė yra visai ne ten. Jis pasiekia savo tikslą, kai per sezoną uždirba pakankamai pinigų šeimai išlaikyti iki kito sezono. Toks pokalbis nors trumpam prablaško mano nusivylimą.
Vakarėjant stovykla vėl pradeda pilnėti, čia suguža tie, kas kops į viršų rytoj. Štai girdžiu, kaip čiauška mano australės. Kažkur toliau juokauja amerikonai. Aš dairausi į laikrodį, į kalną, vėl į laikrodį. Ant kalno vis balčiau, ten sninga. Ir stovykloj sninga, bet nekreipiu dėmesio. Man tik norisi sulaukti savo bendražygių. Prieš šešias, norėdama būti nors kiek naudinga draugams, pasirūpinu užvirinti kelis puodus vandens. Žinau, kad jis atšals, bet vistiek po to bus greičiau nuo kalno nusileidusiems jį pašildyti nei sniegą tirpinti. Atrodo būsiu visai neblogai apskaičiavus laiką, nes tik išjungus puodą Nerijaus palapinėj ėjau link savosios, kai nelabai toli išgirdau kažką nerišliai rėkaujant „Mes čempionai..“. Čia Nerijus, Ugnius ir Staska tik nusileidę į stovyklą dainomis bando pranešti apie sugrįžimą. Aš netveriu iš laimės ir bėgu (t.y. vos gaudydama kvapą klampoju) link jų. 
Pirmi įspūdžiai iš jų lūpų kelią skinasi sunkiai. „Buvo sunku. Eik tu sau kaip buvo sunku.“ Tiek teišgirstu, bet reikia leist jiems atsipūsti. Visi trumpam laikui išnyksta savo palapinėse, bet neužilgo, neįtikėtina, mes jau vėl kartu sėdim pas Nerijų ir žaidžiam kortomis. Išgirstu daugiau apie tai, kaip buvo sunku. Apie tai, kiek kartų reikia įkvėpt norint ten, viršuje dar vieną žingsnį žengti. Apie tai, kokio dydžio (kaip futbolo laukas) yra Akonkagvos viršūnė. Jiems trims pasisekė viršūnę pasiekti kelios minutės iki debesims aptraukiant dangų. Pratupėjo jie viršuj virš valandos, ir haliucinacijų išsigandę (sako jos atsiranda dėl deguonies trūkumo) turėjo leistis, nesulaukę Tado su Andrium ir Darium.
O dabar sėdim ir laukiam likusios trijulės. Nelabai ramiai, nes lauke jau visai pūga įsisuko. Per raciją mus pasiekia Tado balsas, jis prašo eiti Andriaus pasitikti, nes Andrius eina vienas. Nebegalvoj žaidimai. Kol Staska palatkėj rengiasi  vėl išeit, stypsau lauke. Vėjas ir šaltis košia kiauriai bet nelabai jo juntu, tik džiaugiuosi, kad niekur šiandien nelipau.
Galų gale laimingai grįžo ir likusieji. Darius kopimą apibūdino skūpai: „įdomus eksperiensas buvo“. Pasirodo jis ir kūlversčio persivertė leisdamasis žemyn, bet vieno stipraus anerikono tuoj vėl buvo pastatytas ant kojų. O pareidamas žemyn visas apšerkšnijo :). Andriaus balsas, kai pagaliau jį išgirdau, skambėjo energingai, kaip ir visada, kai jis pasakojo apie bandymą žemyn sugrįžti vos ne apgraibom. Atrodo ne jam tą baisumą teko praeiti, o kam nors kitam. Neseniai skaičiau straipsnelį pavadinimu „8 habits of mentally strong people“, ir turiu pasakyti, kad tokie ir buvo bendrakeleiviai - „mentally strong“ . Kai kam toje srity dar yra kur tobulėti, bet kai pagalvoji, yra gerai, kad žinai kuria kryptimi tobulėti  :)).
Jau visai vėlai Tadas aplekia palapines su skardine šalto alaus (Tadas yra geležinis žmogus, net jei ir sako, kad pavargęs, bet iš jo balso ir entuziazmo to visai nesijaučia) ir visiems pasiūlo po gurkšnį. Jokios didelės euforijos ir noro švęsti nesijaučia, nusikalę nugalėtojai ilsisi palapinėse, aš gurkšteliu to šalto alaus už savo palapinioką. Esu tikra jie visi dabar mintyse pergyvena šią dieną, irt tą jausmą ant viršūnės.
Aš trumpam išlendu lauk, reikalo prispirta. Lauke audros kaip nebūta. Gauruoti debesys neseniai kėlę samyšį ant kalno ir stovykloj, dabar nuvargę slenka tolyn, pilvais kabindami kalnų viršūnes kitapus slėnio.  Saulė, jau visai prie horizonto, pamažu rausvina virš debesų nugiedrėjusį dangų ir įstabia auksine šviesa aplieja tolimas viršūnes. Nuostabia ramybe vainikuota svarbiausia žygio diena. Žiūriu į tą skausmingai gražų paveikslą, o smegenis veria ledinė mintis, kad tai pabaiga. Paskutinio vakaro aukštybėse vaizdas man ir dabar dar pakankamai ryškiai stovi prieš akis.
Vasario 19 d. Žemyn.
Paskutinius kantrybės likučius išsekino visą naktį tvinksintys pirštai ir galvos skausmas. Nesitvėriau laukdama ryto, prarijau dvi tabletes nuo skausmo ir tik visai paryčiais kažkiek numigau. Ryte pabudus pasijutau kaip vakarykštėj dienoj. Dienoraštis skelbia: „visai sumažėjusioj palapinėj guli dvi pūkinės dešros. Atrodo kietai prikimštos. Palapinės sienos, langelis, užtrauktukas ir pirštinės padžiautos viršuj – baltuoja šerkšnu“. Kažkoks deja-vu.
Bet greit užplūsta džiaugsmas, nes prisimenu, kad mes šiandien traukiam žemyn! Jaučiu nesitveria ir Staska ir muistosi savo miegmaišy laukdamas kol saulė nors kiek sušildys palatkę. Kai pagaliau išsikrapštom iš maišų, jis susiranda kažką savo kuprinėj ir keliauja pas kaimynus. Pasirodo, visus vaišina trauktine, specialiai laikė pergalei atšvęsti. Trauktinė gal Karaimų o gal Kiminų, skani, bjaurybė. Nuostabus paskutinio ryto siurprizas. Greit paaiškėja, kad kiti ir skilandžio su svogūnu gauna (štai todėl tas svogūnas taip ilgai išliko nesuvalgytas), o man jo niekas nepasiūlo. Tikro lietuviško skilandžio ir man ne!? Skandalas! Beveik galėčiau pykti ant Staskos, bet karaimų trauktinė supilta ant tuščio skrandžio apsuka galvą ir visa iššišiepus kraunu paskutinį sniegą į puodą. Paskutinį kartą. Šmėkšteli mintis, kad greičiausiai šito pasiilgsiu.
Kai jau išsiropščiu iš palapinės, šiluma mikliai išgaruoja, ledinis vėjas išblaivo. Lėtai, labai lėtai ir periodiškai sustodama tam, kad atšilčiau sustingusius pirštus, kraunu daiktus ir palapinė palengva tuštėja. Pagaliau belieka ją aktapstyti iš po ledo ir sniego sluoksnio, atrasti, atkasti ir iškrapštyti suledėjusioj žemėj įsicementavusius kuoliukus. Procesas ne pats lengviausias, priverčia sukąsti dantis. Pagaliau viskas baigta, palapinė supakuota. Maišas kurį paliksiu nešikams, sukrautas.
Mūsų požiūris į mokėjimą nešikams už daiktų nunešimą žemyn keitėsi visos kelionės metu. Pradžioj net nesvarstėm tos galimybės, 250 dolerių už 20 kg atrodė nesvietiškai brangu. Mes tikėjom, kad patys nešimės visus daiktus žemyn, nes na, juk žemyn! Bet jau trečioj stovykloj jėgoms senkant tas nusystatymas pradėjo svyruoti. Coleroj jau atrodė savaime aišku, kad dalį daiktų  paliksim. Na gal ne po 20 kg, gal po 10. Tie 125 doleriai atrodė beveik niekinga suma už paskutinės dienos, kurią turėjom nueiti su kuprinėmis, palengvinimą.
Mano kuprinė irgi pagaliau sukrauta. Belieka kaip nors pritvirtinti maišą su “kvapiomis” atliekomis ir užsidėti kates. Kol susitvarkau, mano palapiniokas neiškentęs “lėtai“ dingsta žemyn. Užsiverčiu kuprinę ant pečių ir susvyruoju (o galėjo būti 10 kg daugiau!) ir toliau svirduliuodma einu per stovyklą link laiptelių žemyn. Atgal, ten kur stovėjo palapinė, net nenoriu pažvelgti. Visi kiti tebesidėlioja daiktus.
Einant žemyn, kaip Tadas ir sakė, “buvo ką veikti“. Atstumas iki kitos stovyklos “tik“ 6 km, bet nusileist reikės visus 1,7 km, o tai gana žiauri bausmė kojoms, ypač keliams. Pirmas etapas gana stačiu šlaitu atrodė bauginančiai, bet prisimenu Tado pamokymus „kates statyt ant sniego visu padu“ ir jaučiu kaip užtikrintai jos mane neša žemyn. Grožiuosi atsiveriančiais vaizdais, galvoju apie bazinę stovyklą ir kaip ten bus šilta. Po kurio laiko, kai statusis šlaitas liko už nugaros ir pirminis entuziazmo antplūdis nuslūgo, pajutau, kad tirta kojos. Sustoju atsigerti arbatos ir prisimenu, kad šiandien dar nevalgiau. Sugraužiu miuslių batonėlį, apsimetu, kad pastaruoju metu retokai maitinamas organizmas dabar turėtų džiūgaut iš laimės tiek kalorijų gavęs, ir šutinu toliau.  Karts nuo karto prasilenkiu su aukštyn lėtai slenkančiais nešikais ir dar lėtesniais jų klientais, apsikeičiam maloningais „¿Holla, cómo estás?“
Artėju prie kito šlaito, nuo kurio atsiveria vaizdas į apačioj tysantį slėnį, kuriame turi būti stovykla. Galvoj kažkoks minčių spiečius, nežinau ir apie ką.. einu gana greit bet nelabai atsargiai ir aišku ištinka momentas, kai kate užkabinu kitos kojos klešnę ir griūnu, verčiuos per galvą, akyse sužaibuoja. Paguliu minutę, pagalvoju. Tada pakrutinu kojas. Viskas lyg ir tvarkoj. Atsisėdu ir dar pagalvoju. Kai jau pagaliau atsistoju, jaučiu, kad gelia vieną kelį. Bet per tą laiką prie manęs kažkas priartėja -  mergina, kopūsto lapu nosį užsiklijavus, kad nenudegtų saulėje (lapas gal ir ne kopūsto, bet primena kopūstą ir man dėl to baisiai juokinga). Nežinau matė ji mano kūlverstį ar ne, bet nieko apie tai nesako ir neklausia, ar man viskas gerai. Aš užtai iškart klausiu kaip jai sekasi. Gerai, sako nustebusi (ko čia stebėtis?). Tada eilinis apsiklausinėjimas “iš kur esi” ir paaiškėja, kad ji rusė. Pratęsiam jau rusiškai. Pasakoja ji apie bazinę ir dušą joje. Sako nueik, verta. Po dviejų savaičių be dušo ir pati žinau, kad verta. Dar paplepam ir atsisveikinam. Per tą laiką spėjau pamiršti, kad ką tik kūlio verčiausi ir kad man kelį skauda, todėl toliau negaišdama skuodžiu žemyn. Noriu nusileist ne per vėlai, kad nebūtų šalta eiti į dušą.
Toliau buvo taip, kaip Tadas sakė, kad bus: pasimatė stovykla ir mirguliavo prieš akis nuolatos, bet niekaip neartėjo, kad ir kiek aš leidausi žemyn.  Sniegas baigėsi, katės buvo supakuotos ir prikabintos prie kuprinės. Toliau pagal Tado scenarijų turėjau sparčiai čiuožti žvyru žemyn, bet jis buvo šlapias ir visai man nesičiuožė. Kojos vis labiau tirtėjo. Tarpais po smėliu pasitaikydavo ledo, ir būtinai stačiose vietose. Tada tikrai čiuožėsi, bet ne taip kaip norėjosi...
Po dar nežinia kiek laiko, kai stovykla lyg vos vos priartėjo, pamačiau kažką, su lietuviškų spalvų kepure gulint ant uolos. Mano palapiniokas. Kilo noras tyliai prašutinti pro šalį ir jį aplenkti. Nors kartą. Bet prisėsti ir pailsėti viliojo dar labiau. Prisėdau. Pažiūrėjau atgal į kalną. Viršūnės nesimato (ir gerai), tik status šlaitas kuriuo aukštyn ir žemyn juda miniatiūrinės figūrėlės. Truputį kairiau  stūkso kažkokia kita labai taisyklinga trikampė viršūnė. Ji atrodo pakibus virš įmantriam judesy sustingusio ledyno, apkloto šilkiniu sniego rūbu. Vaizdas stulbinamai gražus, ir man jau liūdna, kad mes einam žemyn. Mes tolstam nuo tos gundomos kalno ramybės kuri viršuje visus užkrečia ir į sunkumus verčia žiūrėti filosofiškai.
Paskutinius metrus žengiant jau visai tirta kinkos, atrodo klupteltum ir kojos lyg degtukai trekšteltų pusiau. Pagaliau stovykla. Vos vos velkuosi, batai atrodo sveria po toną, o kuprinė tai gal visas tris. Mano palapiniokas  atlėkęs pirmas dingo kažkurioj iš tų daugybės stacionarių palapinių. Aš stoviu kryžkelėj ir nežinodama kur eiti (bet labiau nenorėdama nueiti ne ten, nes grįžt jėgų nebus) jau tikrai nuoširdžiai ant jo pykstu, įsivaizduodama, kad jis sėdi sau atsipūtęs ant kėdės, ir specialiai neparodo man, kur eiti.
Kai jau pagaliau palapinėj nusimaunu batus apima begalinis palengvėjimas. Sėdžiu ant kėdės, bet nelabai suvokiu kad nebe ant akmens, ir kad tuo reiktų džiaugtis. Visi sėdi išsiavę iš batų ir atrodo truputį pasimetę (ką čia dabar daryt, čia ir stalas ir kėdės, ir stogas virš galvos - tiek komforto) bet čia ateina Tadas su dėže alaus ir viskas stoja į savo vietas.
Nors ne vasara, bet tas alus gaivina kaip turi būti ir keliais gurkšniais nuplauna visus dienos vargus. Kojos jau nebevirpa ir išgėrus po skardinę  visiems staiga prisireikia atsikratyti taip ilgai kauptų ir neštų virškinimo proceso atliekų. Taip nerimstam, kad Tadas, dar liepęs tą “gėrį“ sudėti į numeruotus rudus maišelius ir pasverti (svoris svyruoja nuo 0,4 kg iki virš kilo ir tuoj kyla eilė samokslo teorijų, kodėl taip nutiko) surikiuoja visus vorele ir patraukiam darniai per stovyklą link reindžerio triobelės. Šalia jos daug stati̇̀nių pririkiuota atliekoms utilizuoti. Kol Tadas reindžerio būdoj renka paskutinius antspaudus ant mūsų leidimų, mes labai paprastai, be jokių fanfarų ir aplodismentų atsikratom to mus taip varginusio šūdo.
Kitas nemažiau svarbus poreikis yra pavalgyti. Ant stalo mėtosi atlikę miuslių batonėliai ir sausų sriubų pokeliai, bet niekas į juos žiūrėti nebenori. Kai kas įtariu dar visai nevalgė šiandien. Vėl surikiuoti vorele mes traukiam į „restoraną“. Einu palaidojus visas ankstesnes viltis atsigaivinti po dušu. Kaip ir reikėjo tikėtis, vos man ištarus žodį dušas, mano šeši pakeleiviai tuoj pasiuto burnoti, o Tadas dar priminė apie rytoj laukiančius 26 km per dulkes (čia tipo rimtas argumentas, jei vien pasipiktinimo riksmai manęs neįtikintų). Būtų buvę labai smagu jiems paprieštarauti ir eiti praustis, bet lauke pradėjo snigti. Nebeliko jokio pasiryžimo tokiu oru išsirengti iš visų šiltų savo sluoksnių. Palaukit, kas čia dabar darosi? Tadas sakė, kad stovykloj tikrai bus šilta.
Vakarienė žalio klaikaus plastiko palapinėj buvo ypatinga. Ne maistas buvo ypatingas – į tokį normaliomis sąlygomis nežiūrėtum. Aplinka buvo – pobaisiu žalio tento namukas su šešiais staliukais ir dar stalo futbolo žaidimu. Ten buvo INTERNETAS, bet niekas nepuolė prie taip viliojančio ir neužimto kompo. Keli tik susigundo paskambinti namo ir pranešti, kad „viskas gerai, nusileidom“. Anoj pusėj laido, žinoma, tikimasi daugiau žodžių ir emocijų, bet joms labai sunku prasiveržti. Aš vis galvoju, kodėl taip nutinka? Kodėl mes taip smagiai kvatodami dalijamės įspūdžiais su tais, kurie kelionę kartu išgyveno, bet vos tik reikia apie viską papasakoti tiems, kas viso to nepatyrė bet taip nori išgirsti, žodžių staiga nebelieka?
 Virtuvė už kažkokių skudurinių užuoladų neatrodė patikimai, bet argi dabar dėl to kvaršinsi galvą. Duokit gerti, greičiau. Atkeliauja alus ir butelis vyno. Jis tikrai ne pats geriausias, bet ir to – paskutinis butelis! Daugiau vyno restorane (ir apskritai Grajales stovykloj) nėra. Maistas, kaip sakiau ne tas kokio paprastai norisi, bet po daugiau nei savaitės aukštuminio davinio suvalgom atvėsusias porcijas beveik nepriekaištaudami.
Dar vienas ypatingas dalykas tą vakarą kilo iš Staskos noro parduoti savo kates. Restorane kabojo skelbimas apie superkamą padėvėtą kalnų įrangą. Kai mano kambariokas atsitempė savo kates ir ledkirtį, restorane staiga kilo sujudimas ir visi (nesuprasi ar tai nešikai, virėjai ar dar bala žino kas) tuoj suskato kamantinėti ką mes dar parduodam.  Visai netrukus kartu su mumis staiga padidėjęs pirkėjų būrys sugužėjo į mūsų būstą, kur blizgančiomis akimis įtikinėjo parduoti beveik viską ką turim. Na mes ir pradėjom siūlyti viską, kas tik šovė į galvą, įskaitant batus, su kuriais ryt dar reiks nužygiuoti 26 km . Aš apimta derybų euforijos ištraukiau į dienos šviesą savo skaisčiai žėrinčius googlus, kuriuos beveik be derybų nusičiupo vienas jaunas vaikinukas. Kiti liko seilę varvinti o netrukus ir visas turgus baigėsi (t.y. buvo padaryta pertrauka, paskutiniai pirkėjai pasirodė tik kitą rytą).
Šią naktį miegosim mes po stogu ir lovose!!! Vietų stovykloj nedaug, grupei teks išsiskirstyti į du skirtingus namelius ir Tadas ilgai vargsta, kol visiem mums išaiškina kuriose palapinėse yra kiek vietų. Neatrodo, kad kas nors turi jėgų klausytis, todėl prireikia ekskursijos į tuos namelius, pirštu pabaksnoti į lovą, kurioj teks miegoti ir galiausiai visa reikalinga informacija mūsų smegenis pasiekia.
Kai kas norėtų susipakuot kuprines rytojui, bet kortos jau guli ant stalo ir tuoj Tado griežtai sutramdyti (pakuositės rytoj) mes sėdam žaisti šūdagalvio.  Labai netrukus kaičiam arbatą, nes šilumos nėr nei kvapo. Tado ant stalo padėtas laikrodis rodo vis žemėjančią temperatūrą.  Mes nepasiduodam ir žaidžiam toliau. Keli laimingieji išsitraukia pūkes, o tie kurie jas paliko ant kalno, keiksnoja Tadą. Jis toliau žada kad ryt tai jau tikrai bus šilčiau. Nieks nenori tikėti o Ugnius dar vaizdžiai lepteli: “pamatysit [pypt] ryt atvarom į Mendozą, o ten minus 7 laipsniai”.  Kikenam, bet išties tai nevalingas šiurpas ima. Kai temperatūra nukrenta žemiau nulio užkuriam du primusus ir su pasimėgavimu deginam likusias dujas. Temperatūrą juokais ir primusais pakeliam iki visų dviejų laipsnių šilumos.
Nežinau, kiek buvo valandų kai jau pagaliau nuėjom miegoti. Kai aš šiaip ne taip susiraitau savo miegmaišy, be batų, butelių ir dujų balionėlių ir dar ant lovos, man staiga darosi šalta ir visai nepatogu. Čia pat virš galvos dideliam mano siaubui baltuoja apšerkšniję lubos.
Vasario 20d. Grįžimas į civilizaciją.
Jei labai trumpai, tai šitą dieną galėčiau apibūdinti vienu sakiniu: „ilgu bet nuostabiu ir nuolat besikeičiančiu slėniu mes nužygiavom 26 kilometrus, sėdom į mūsų laukusį Grajales autobusą ir prisipirkę nemenkus kiekius alaus ir dar vyno autobuse taip atsipalaidavom, kad po trijų valandų kelionės iki Mendozos kai kurie galiausiai iš autobuso išlipę vos bepaėjo”.
Jei leisčiausi į nuodugnų dienos aprašymą, turėčiau pasakoti, koks keistas ir tylus buvo tas ėjimas, kai vorele eidami viens paskui kitą ilgiausiais slėnio vingiais valandomis neištardavom nei žodžio. Turėčiau bandyti aprašyt nuostabią aplink supančių kalnų kaitą. Nuo grėsmingų, pajuodusių ir besislepiančių po sniegu ten prie bazinės, iki pamažu lengvai ruduojančių, rusvėjančių, šviesėjančių iki pastelinės smėlio spalvos, palaipsniui besidabinančių vis didėjančiais žaliuojančiais intarpais slėnio gale. Turėčiau bandyt nupasakoti  nenusakomas kalno faktūras ir formas, įstabiausius daugialypių sluoksnių intarpus tarp aštrių uolų. Įdomiausios struktūros susiformavo prieš milijonus metų kai žemės sluoksniai maišėsi ir žemiau buvę veržėsi aukštyn, kaktomuša  trankėsi su aukščiau buvusiais, plyšo lūžo ir trupėjo, o kas atsilaikė taip ir liko aštriomis briaunomis spoksoti viršun. Iki pat dabar  tas aštrias briaunas saulė, vėjas ir lietus toliau nepaliaujamai šlifuoja...
Dar galėčiau paminėti jaukius pietus mažutėj Confluencia stovykloje pusiaukelėje, kur labai maloni mergina mums pagamino skaniausius pasaulyje sumuštinius, su pomidoru!!!  Apie tai, kaip Staska bėgo pirmas, tikėdamasis rasti mulo pasagą (ei, ar prisimeni, kad mes radom pasagą pačioj kelionės pradžioj tik nei vienam nešovė mintis tą “bereikalingą svorį“ temptis su savim). Dar turėčiau užsiminti apie tai, kad savo mažają dienos žygio kuprinaitę palikau 6000 stovykloj, todėl visus tuos 26 km myniau su ant peties užmesta drobine terbele, kurioje kliuksėjo butelis vandens ir tabalavo paskutinis (jau tikrai paskutinis) miuslių batonėlis. Lazdos taip ir prabuvo didžiąją kelio dalį pakištos po pažasčia, nes nebenorėjau daugiau jomis mosuoti. Koks begalinis atsipalaidavimas!
Dar turėčiau pakalbėti apie Ugniaus iki kraujo nutrintas pūsles ant kojų ir iki pat galo akyse švietusią kantrybę, lūpoms tariant „o ką darysi, pareiti tai reikia“. Ir apie tai, kaip vyrai veržėsi link kelio, kur taip tikėjosi gauti alaus. Ir dar apie lankytiną vietą –smaragdinę lagūną Horcones, kuri jau yra visiškai civilizuota, kur nutiesti patogūs takeliai, kad lankytojai galėtų sau su lengvomis šlepetėmis vaikščioti.
Prie tos lagūnos, aikštelėje laukdami likusių grupės narių mes keliese nejučia patys tapom įdomiais apžiūros objektais (sėdėjom už informacinio stendo ir turistai, apsimesdami, kad skaito kas ten parašyta iš tikrųjų pro tarpus spoksojo į mus). Savo skausmingomis minomis puoštais, nudegusiais ir apžėlusiais veidais (čia ne apie mane) dulkėtais batais ir apdarais mes tikrai labai skyrėmės nuo visų tų turistų. Savo ruožtu, tylomis ir pakraupę (nes vis dar neatšilę nuo vakar) mes pro tamsius akinius stebelijomės į atsipūtusius vasariniais drabužiais apsitaisiusius turistus, kurie atvyko čia lengvo pasivaikščiojimo ir atrodo visai nenutuokė, kur pateko, ir nesitikėjo, kad čia bet kada gali pradėti snigti. Jie tuo labiau nenutuokė iš kokios tolimos, atšiaurios ir jiems visai nepasiekiamos laukinės realybės mes parsiradom.
Jei ne vienas mano pakeleivis kone tekinas lėkė link civilizacijos, tai aš  su kiekvienu žingsniu toldama nuo kalno ėjau vis lėčiau. Mane jau vakar atsiradusi trauka grįžti atgal, į kalną, šiandien veikė dar didesne jėga. Meluoju, jokia ne vakar atsiradusi. Kaip ir kiekvieną kartą leidžiantis iš kalnų, pamažu tempėsi ir traukė atgal mane prie jų su visam pririšusi virvė.  Tempėsi skausmingai besigviešdama išplėšti nemenką širdies raumens gabalą. 
Statistika: po 16 dienų ant kojų, nuėję apie 90 km, nuo 2500 m pakilę iki beveik 7000 ir vėl nusileidę iki 2950 m ir galiausiai dar spėję stambiu planu archyvams nusifotografuoti nukankintas fizionomijas, vasario 20d. apie šeštą valandą vakaro mes baigėm savo žygį į Akonkagvą. Apie septintą sėdom į autobusą mus parvešiantį į Mendozą.
Apie ką labiausiai norėčiau papasakoti, bet ko deja visai negaliu padaryti, tai tas emocijų ir įspūdžių antplūdis, kuris užliejo autobusą vos tik mano bendražygiai susivertė į skrandžius po nemenką butelį stipraus tamsaus alaus (kažkaip keistai pirkdamas gėrimus Tadas nenupirko praktiškai jokio maisto, teisinosi, kad nebuvo).
Jei, kaip sakiau anksčiau, ant kalno visos emocijos ir jausmai buvo tvirtai sakyčiau, užšaldyti, tai dabar viskas atitirpo ir pasileido nevaldomu srautu. Nerijus, Darius ir Staska sėdėjo už manęs, Andrius su Tadu ir Ugnium – priešais. Aš su dideliausiu smalsumu klausiausi vienų, bet tada nugirdus pokalbio nuotrupas bandydavau išgirst apie ką plepa kiti. Jie pasakojo, kaip sunkiai lipo, kaip tikėjo ir netikėjo kad įlips, ką galvojo ir kaip abejojo. Kaip buvo beveik susiruošę leistis žemyn iškart po to, kai Tadas mus paliko. Apie tai, kas buvo stiprus o kas ne, kas turėjo įlipti o kas ne. Kaip reikėjo elgtis kai kuriomis situacijomis, ir kaip kažkas nesielgė. Viskas, oi viskas nuoširdžiausiai ir be cenzūros liejosi vyrams iš širdies, o aš siūbuojančiame tamsoj paskendusiame autobuse neturėjau jokių šansų viso to nuodėmių išsipasakojimo užrašyti!
Mano galvoje virė atskiras minčių katilas. Aš irgi intensyviai galvojau apie tai kas nutiko, pergyvenau dėl nepasiekto tikslo, svarsčiau apie tai, ką vis dėl to pasiekiau ir ko išmokau. Guodžiausi, kad grįžtu sveika ir gyva, ko prieš kelionę praktiškai visi, kaip susitarę, tik ir prašė: tu tik sugrįšk (ai, kokia dėl to išvažiuodama jaučiausi mylima :). Svarstau, ką sužinojau apie save ir kuria kryptimi turiu dirbti toliau. Ir be abejo, visai nenaudingai galvoju apie tai “o kaip būtų buvę, jeigu”. Visa laimė alaus tiek neišgėriau, kad liežuvis būtų atsirišęs. Bet jei ir būtų taip nutikę, tame autobuse tikrai nebuvo kam manęs klausytis .
Mendozą mes pasiekėm pakankamai vėlai ir jau spėję šiek tiek atvėsti nuo emocijų antplūdžio. Ten žinoma laukė naujų nuotykių krūva.
Rasa
 



Komentarų (1)
1. 2013-08-22 22:54
 
Vajaj, gal tai mano shansas??
 
Rasa

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Penktadienis, 11 balandžio 2014 )