2013 03 08-03 31 Kamčatka ugnikalnių šalis
Ketvirtadienis, 07 kovo 2013
Žygis pavyko !!!
Pamatėme daug, patyrėme irgi daug visko. Kaitinomės

 

ugnikalnio karštyje, darėm suvenyrus iš lavos, kvėpavom ugnikalnio dujom, visą
žygį gėrėm vandenį su pelenais. Gamta mus išbandė net keturiomis pūgomis,
uraganas buvo toks stiprus, kad nugriovęs nenuridentu teko gulint laikytis
įsikibus akmens. Tiek pradžiai šviežių
įspūdžių.
Linas

Gintaro nuotraukos:
https://picasaweb.google.com/admode/ZieminisZygisKamciatkoje


"Ir vėl mums sekasi"
-Atsigersiu arbatos, ir galėsim chujarinti. Nes žygyje arbatos laisvai nebegausi.

 

 

-Bet už tai "chujarinti" žygyje galėsi nenormuotai, šito gero bus kiek širdis geidžia.
Žieminis žygis slidėmis centrinėje Kamčiatkoje, ugnikalnių Tolbačik, Bezymianyj ir Kliučevskaja sopka rajone. Šešiolika dienų, aštuoni "atmorozkai", iš jų viena moteriškė - "bachurka" Dalia.
Daug gražių dienų, kelios pūgos, ugnikalnio išsiveržimas, daug nuotraukų, dar daugiau įspūdžių.
Ir vėl mums sekasi - visą kovo mėnesį "Aeroflotas" slides į Kamčiatką skraidina nemokamai.
Pradžia - 60 km užmetimas su sniego motociklais iš Lazo gyvenvietės į priekalnes, pusdienis ant slidžių lengvai į kalną, pirma nakvynė - . Prieš trisdešimt kelis metus išsiveržus ugnikalniui Tolbačik visas miškas buvo užklotas pelenais, nudžiuvo ir lig šiolei gražiausiai išsilaikęs stovi. Vakaras su laužu, malkų apstu, tik pasirodo (kaip vėliau sužinojom) miškas saugomas kaip gamtos paminklas, taigi kirsti, kūrenti kaip ir nelabai galima.



Antrą dieną - naujos įdomybės. Pradžiai - lavos suformuotas urvas. Palandžiojam, paplėšom drabužius, labai jau aštrūs visi kampai, keletas nuotraukų, ir varom tolyn. Po pietų - pirmi ugnikalniai, palipam į viršų iki kraterio krašto, o ten viskas rūksta, krateriai - didžiulės skylės kalne, chloro-bromo-sieros smarvė akis ir ne tik akis graužia, bet "apsimoka" - ne kasdien nuvažiuoji slidėmis žemyn nuo ugnikalnio. Nors slidžių ir gaila, labai jau aštrūs visi akmenys (lava).
Vakare šalta, apie 25 laipsnius šalčio, bet ir vėl mums sekasi, panoramą puošia raudonas dangus - jį nudažo ugnikalnio Tolbačik išsiveržimas. Taigi, mes jau prie vieno iš svarbiausių žygio tikslų - ugnikalnio Tolbačik, kuris nubudo gruodžio pradžioje ir išsiveržimas tęsiasi po šiai dienai (šiuo metu tai ketvirtas pagal išmestos lavos kiekį ugnikalnio išsiveržimas pasaulyje).

 

Ryte traukiam link Tolbačiko, prieinam šviežius atšalusios lavos laukus, oras vėjuotas, bet dar nieko baisaus, nepraleidžiam progos šiltai papietauti susėdus ant lavos, nes nukėlus kelis viršutinius akmenis giliau lava šilta, ir ne šiaip šilta, užtenka padėti kelis popieriukus - ir užsidega laužiukas. Užkandę patraukiame į viršų, labai jau nekantru pamatyti ugnikalnio išsiveržimą iš arčiau. Bet pirmas blynas prisvyla - bekylant į viršų vis stiprėja vėjas, ir kai jis sustiprėja tiek, kad pradeda kilnoti Dalią į viršų - sukame atgal, per štorminį vėją leidžiamės žemyn, pūga įsisiautėja, sniegas klijuoja akis, veidus aplipdo ledais, kelią rodo kompasas ir GPS. Palapines statome šiokioj tokioj užuovėjoj prie lavos kranto, apstatome sniego blokelių sienomis, vakarienės virti net nebandome, užkandame sauso davinio - lašinių su džiūvėsiais, bandysim miegot. Naktis nerami, ne tik vėjas, bet lava pokši, paryčiais audra aprimsta, o po pusryčių net saulė išlenda. Išsidžiovinę miegmaišius neskubėdami patraukiame link vulkanologų trobelės, kurios nepavyko pasiekti vakar. Nors vietovė ir raižyta, bet kilometrų tik apie 6, tai nors ir gaunam bjaurių krūmų ir kalniukų, bet trobelę pasiekiam apie pietus. Ir vėl mums sekasi - trobelėje jau mėnesį gyvena keturi vulkanologai, o kadangi mes pirmieji turistai per tą mėnesį, tai jie mus mielai priima į svečius, iškrausto ir skiria mums vieną iš dviejų kambariukų, pavaišina arbata, kondensuotu pienu, duona, sausainiais. Jiems liko tik pora dienų, produktų jie turi apsčiai, o be to mūsų pasirodymas praskaidrina ir jų kasdienybę. Vulkanologai - tikri šaunuoliai, ir pavaišina, ir vakare paskaitą apie ugnikalnius paskaito, ir sutariam, kad ryt, jei oras leis, jie pirmi su sniego motociklais išvažiuos į viršų prie Tolbačiko, tuo pačiu padarys mums treką, mums ir kelio nereiks ieškot, ir sniego mint. Ryte jie startuoja ir išsiveža į viršų Dalią, na o visi kiti puolam į viršų ant slidžių. Labai graži diena, saulėta, lengvas šaltukas - trečią po pietų mes jau prie Tolbačiko. Vienas iš vulkanologų mūsų jau laukia, nuveda per lavos laukus prie tekančios lavos upės, aprodo, paaiškina, padrąsina - be jų mes ir dešimtadalio nebūtume pamatę. Beaikčiodami iš nuostabos sulaukiam saulėlydžio, nuo vienur puolam prie kitur, fotoaparatai tik spragsi, kameros filmuoja, visų akys stulpu iš nuostabos, nuotykis tikrai neeilinis. Kaip sako rusų mokslininkai - čia žemė, ant kurios nebuvo atsistojusi žmogaus koja, o jus susėdę lašinius žiaumojate :). Na, bet mes „varomi“ lašiniais, ir kitaip nebus, norint slidėmis užkapot į ugnikalnį dieną ir nusileist naktį - be lašinių neapseisi :).



Sutemus ruošiames apačion, mokslininkai ir neprašomi krauna mūsų daiktus į priekabą - veš mus į trobelę. Į priekabą telpa tik keturiese, tai keturi "dembeliai-atmorozkai" lėks žemyn ant slidžių. Smagiai nusileidžiam, Linas kaip visada panardo į pusnis, bet grįžę iš visos širdies dėkojam rusų mokslininkams, net ir dovanėlę iš skurdžių turistų resursų sukrapštome - lietuviško samagono ir obuolių sūrį.
Ryte vulkanologai laukia pamainos, turi atskristi malunsparnis, juos pakeis kiti, na o ir mus jau šaukia toliai, atsisveikiname - ir pirmyn. Šiandien - sekmadienis, tai padarome sporto šventę "Kamčiatkos snaigė", nestipriai kildami nučiuožiam virš 20 km., perlipam pora perėjų, bet kaip byloja rusų patarlė - "praznik dlia turista tože što dlia lošadi - roža v cvetach, a žopa v myle" :). Smagu tik kad ne tik šalta, bet ir giedra.

 

Kitą dieną paslidinėjam nuo kraterio Marsas, perlipam perėją, vėl randam trobelę, tik šį kartą užpustytą ir be malkų, na bet trobelė vis tiek yra gėris, nors ir nešildoma. Ryte išeinam į ugnikalnį Bezymianyj, be didelių nuotykių užkopiam į viršų, pasidairom, pavalgom, ir žemyn.
Ryte - nemaloni staigmena, siaučia pūga, dar bandom laukti oro pagerėjimo, bet po pietų nutariam likti trobelėje dar vienai nakčiai.

 

Po išeiginės išaušta gražus rytas, vėl sportuojam, vėl perlipam perėją, sukam link ledyno, po pietų įsismagina saulė, šilta, gera, bet žiauriai limpa sniegas. Ir vėl mums sekasi, kadangi eiti labai sunku, aukštai nepakylame, palapines statome pakankamai saugioje vietoje, saulei nusileidus atšąla, bet eidami miegot pamatome, kad temperatūra pradeda kilti, belikę keli laipsniai šalčio. Ilgai spėlioti, ką tai galėtų reikšti, netenka, sugulus pro palapinę pralekia pirmi ypatingai stiprūs gūsiai, bet tik spėjus sumigti vėjo gūsiai pradeda dažnėti ir stiprėti, aukštai kalnuose atsiranda pastovus ūžimas, kam primenantis jūros ošimą, kam - traukinį, palapinę pradeda laužyti nebejuokingai, lendam iš guolių, traukiam pjūklą, pjauname blokus, statome sieną. Kadangi naktis, sieną pastatome tik iš tos pusės, iš kurios šėlsta vėjas. Lendam į miegmaišius, bandysim kimarinti. Po poros valandų vėl palapinė daužosi, girdim, kad sujudimas ir kitoje palapinėje. Klausiam, kas atsitiko, pasirodo, kad apsisuko vėjas, jo gūsis nuplėšė tentą nuo palapinės, išrovė kartu su slide, prie kurios buvo pririštos atotampos, slidę rado priešingoje palapinės pusėje, jie jau stato sieną aplink. Lendam antrą kartą į pūgą, statome sniego sieną ir iš kitos pusės, apstatę sienomis palapinę vėl bandome kimarinti, vėjo gūsiai lanksto, laužo, bet ir vėl mums sekasi - ne veltui mūsų palapinė - "Stormking". Palapinės atlaiko iki ryto, pūga išaušus nesilpnėja, turėsim dar vieną išeiginę.
Lendu į pūgą, statau sienas aplink virtuvę, atkasam primusus iš po sniego, rausiam urvą, ir mums pavyksta - kur buvęs, kur nebuvęs jau garuoja kuskusas, ir dar su sviestu. Pavalgę stipriname, aukštiname, storiname sienas aplink palapines, ir mums užsiėmimas, ir palapinėms į sveikatą, tuo labiau kad pūga tik stiprėja.

 

Nubudęs paryčiais nebegirdžiu "traukinio", o ir palapinė nebetalžoma, atsiranda viltis, kad pergyvenom dar vieną pūgą. Nors ryte ir debesuota, bet beveik ramu, ardom palapines, kraunam kuprines, eisim toliau. Ryte dar palipam į viršų, prasieinam pro ledyną, bepietaujant išsigiedrija, išlenda aukščiausias Kamčiatkos ugnikalnis - Kliučevskaja sopka (4835 m), ir vėl mums sekasi. Vėl graži popietė, leidžiamės, vakare gražios spalvos, apie 20 laipsnių šalčio, ramu, bet ir vėl prieš įlysdami į palapines pastebime, kad pora laipsnių atšilo. Vėl kirba visokios mintys, dar bandom save raminti, bet mūsų patirtis buvo teisi - naktį prasideda eilinė pūga. Ryto sulaukiam be nuotykių, nors vėjas palapinę ir talžo, ir sniego privarė tarp tento ir vidinio sluoksnio, bet palapinė atlaiko. Pusryčių gaminti net nebandome, renkame savo žaislus, bandysim leistis žemyn iki miško zonos, nes ir vėl mums sekasi - vėjas nors ir uraganinis, bet į nugarą :). Pirma diena žygyje, kai visi eina su pūkėmis, ir ne karšta :), pūga siautėja, matomumas prastas, vienas už kito, šiaip taip išsilaikydami ant kojų, nors ir ne visada, leidžiamės. Matau, kaip Dalią vėjas teškia į akmenį, veidas perkreiptas skausmo, bet į klausimą - ar gali eiti, atsakymas tik vienas - galiu, visi supranta, kad kito varianto nelabai turime. Nors ir iš principo leidžiamės, bet vietovė raižyta, tai aukštyn, tai žemyn, ypač sunku ant kalniukų, vėjas ant jų verčia iš klumpių, jokio matomumo, dirba kompasas, GPS ir žemėlapis, ir taip visą dieną, pavalgyt irgi nėra galimybės, sotūs adrenalinu, na dar kas kokią raziną ar saldainį įsimeta į skrandį.
Ir kaip smagu, kai pavakary apačioje pasimato miškas, o ir vėjas jau ramesnis, bet svarbiausia - vėl kažkas matosi. Ir vėl mums sekasi, miške laužas, dar ir siurprizas - pergalės cigaras, kaip ten be būtų, bet šiandien kiekvienas iš mūsų laimėjome po mažą pergalę prieš savo silpnybes. Dar keli tostai - atrodo ir vargo nebuvo :).

 

Liko kelios dienos mišku iki civilizacijos, dar teks ir vėžes paminti, ir į kalniukus pakapoti, bet žygis jau į pabaigą, gal truputi ir liūdna, bet iš kitos pusės jau ir įspūdžių su kaupu, ir pavargę, ir kartu laimingi.
Gintaras



Komentarų (11)
1. 2013-03-07 13:29
 
Tikiuosi panašių vaizdų pamatysit. Labai tikiuosi :roll
 
Rolandas
2. 2013-03-17 12:23
 
Linkėjimai nuo ugnikalnio Tolbačik. Žygio dar tik pradžia, bet jau gavom ir pūgų , ir šalčio ir gero oro. Viskas super. Rašau žinutę stovėdamas prie raudonos lavos upės. 
Gintaras. Kovo 16 diena.
 
Rolandas
3. 2013-03-27 09:21
 
Sveiki, nusileidom iš kalnų, visi sveiki,laimingi,pavargę. Gavom daug gerų orų, kelias ypatingas pūgas, apžiūrėjom veikiančius ugnikalnius, pridarėm nuotraukų, pilni įspūdžių.Liko autobusas,lėktuvas,traukinys ir Velykos namie !! 
Gintaras
 
tania
4. 2013-03-27 20:41
 
Džiugu ir puiku. Manau vaizdais turėjo būti viena įdomiausių kelionių. :eek  
Laukiam. Kiaušinius dažysim kartu.
 
Rolas
5. 2013-03-31 15:42
 
Linai kiaušinius reikia dažyt Lietuvoj, Kamčetkoj ne tos spalvinės gamos :p
 
Dzukas50
6. 2013-03-31 15:44
 
Kai būsi Lietuvoj duok žinot
 
dzukas50
7. 2013-04-02 22:17
 
Pirmi įspūdžiai iš Kamčiatkos.
 
Rolas
8. 2013-04-05 14:07
 
Kokia neįtikėtina kelionė!!! Gaila, tik kad nepapasakojot, ką vulkanologai konkrečiau aiškino apie ugnikalnį.
 
tokia viena
9. 2013-04-18 07:40
 
Uber žygis! :zzz Reiks ieškot turistinių slidžių.
 
Rasius
10. 2013-04-27 12:40
 
Nuostabus aprašas ir pozityvas :D "ir vėl mums sekasi" :) geruma :)
 
Rita
11. 2014-10-05 00:23
 
Pagaliau filmą sulipdžiau
 
Linas

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Penktadienis, 03 spalio 2014 )