2013 10 24 - 11 13, Bolivija - peščiomis ir džipais.
Sekmadienis, 30 gruodžio 2012
Data 2013 spalio 23 – lapkričio 13



Bolivija. Kartą paragavęs negali sustot

Kai lėktuvui besileidžiant Londono oro uoste baltuose debesyse išvydau snieguotą Iljimani viršūnę, abejonių neliko – Andų dvasių kerai veikia. O gal indėnų šamanų.
Antra mano kelionė į Boliviją baigėsi, bet noras ten sugrįžti niekur nedingo. Tik dar išaugo.
La Pazas
Nemėgstu didmiesčių. Bet La Pazas su kiekvienu apsilankymu darėsi vis labiau savas. Nebestebino žmonių skruzdėlynas: mažaūgiai santūrūs indėnai, moteriškės, pasidabinusios ryškiais pūstais sijonais ir mažomis skrybėlaitėmis-katiliukais (kad taip mums jų grožio supratimą – visos dietos būtų pamirštos). Nebeerzino nesibaigianti prekyba gatvėse. O iš rūko ir debesų išniręs didingasis Iljimani kalnas papuošdavo miestą lyg kokia milžiniška dekoracija. Kaip ir vakare ant šlaitų sužibę milijonai žiburių. (Beje, į visa tai besižvalgant, nereikėtų prarasti budrumo, nes vagys labai mėgsta apdujusius turistus. Šiemet, pamiršę pernykštę pamoką, vėl netekome vieno fotoaparato.) Nepatiko tik mašinų keliamas triukšmas ir jų išmetamos dujos, todėl nedelsdami patraukėme į kalnus, kur tylu ir daug gryno oro (deja, mažai deguonies).
 
Kalnai
Pagaliau aš pamačiau Andus. Smailias viršūnes, žalius slėnius, indėnų namelius šiaudiniais stogais, lamas ir alpakas, neįtikėtinus upės vingius ir plonus lyg siūlas krioklius. Pernai visa tai nuo mūsų slėpė rūkas. Beje, orai ir šiemet nelepino. Palydavo kiekvieną dieną. Tik gerai, kad dažniausiai po pietų. Tad, užlipę į perėją, dar spėdavome pasigrožėti, pafotografuoti ir pamedituoti. Matyt, po aklimatizacijos Ladake (tai buvo rugpjūtį) mano organizmas dėl aukščio nestreikavo. Todėl nuo paskutinės perėjos leidausi labai nenoriai. Ilgai stebėjau, kaip slėnis ir kalnai tai pradingsta rūke, tai vėl pasirodo. Tikras nemokamas 3D filmas su mistikos elementais. Tik kino salė nešildoma. Ir be stogo. Tad po kurio laiko, sušalusi ir sušlapusi, lyg užkeikimą kelis kartus pakartojau „Hasta la vista“ (isp. iki pasimatymo) ir patraukiau ieškoti šilto maisto bei minkštos lovos į Pelechuko kaimelį, kur net vienos žvaigždutės viešbutuke jau buvo jaukiai įsikūrusi visa mūsų kompanija.



Kitą rytą, susėdę į visureigį ir autobusiuką, pasukome link Tikikakos ežero į Copacabana. Užvažiavę į perėją (gal 5 km aukščio), pamatėme, kad kalnai per naktį pasidengė neplonu sniego sluoksniu. Pasirodo, mums labai pasisekė, kad žygis baigėsi vakar, nes būtų tekę kapstytis iš užpustytų palapinių.
Pakeliui sustojome išsimaudyti terminiame baseine. Vanduo jame nebuvo krištolo skaidrumo, o aplink mėtėsi šiukšlės, bet negi atsisakysi karštos vonios 4 km aukštyje ir dar po penkių dienų klajonių kalnuose.


 
Copacabana ir Tikikaka
Nemažą kelio dalį mokėmės teisingai ištarti šio kurortinio miestelio pavadinimą. Man sekėsi sunkiai. Priimtinausiu tapo Dalios pasiūlytas variantas „Poka banana“.
Vakarop galų gale atvažiavome, susiradome neblogą ir pigų viešbutį (apie 20 Lt žmogui) su vaizdu į Tikikaką ir nuėjome pavakarieniauti. Upėtakis buvo skanus, bet dėl sąskaitos dar tradiciškai pasiginčijome su padavėja. Šia procedūra baigdavo beveik kiekvienas mūsų pavalgymas kavinėse.
Kitą dieną su kuprinėmis ant pečių (nešuliniai arkliukai, deja, liko kalnuose), išsiruošėme į žygelį palei Tikikakos ežerą. Vietiniai asilai mus pasitiko bliaudami. Nesupratau, ar sveikino kaip kolegas, ar piktdžiugiškai šaipėsi.
Kadangi man ėjosi neblogai (kad taip ir kituote žygiuose!), galėjau gėrėtis ryškiai mėlynu dangumi ir gražiomis pakrantėmis. Po pietų pasiekėme kaimelį, iš kurio turėjome persikelti į Saulės salą (Isla del Sol). Draugiškas vietinis angliškai kalbantis vyrukas (pasirodo, jis kurį laiką gyveno JAV) pasiūlė mums pernakvoti tiesiog stadione ir netgi prižadėjo surasti moteriškę, kuri išvirs skanią bolivietišką vakarienę. Gal būtume susidomėję šiuo paslaugų paketu, bet futbolo aikštėje vyko šventė ir varžybos, kurie galėjo užsitęsti neribotą laiką, tad, suradę laivelį ir susiderėję dėl kainos, po geros valandos palapines statėme Saulės saloje.
 
 Tikikaka

Saulės sala
Graži. Vaizdai lyg iš atvirukų. Gal tik kiek per daug apgyvendinta. Ir dar man labai trūko... kalnų. Todėl vakarop, grįžus prie palapinių, negalėjau atitraukti ilgesingo žvilgsnio nuo kitapus ežero boluojančių viršūnių. O kai besileidžianti saulė nudažė jas rausvai, net dūsauti pamiršau.
 
Druskos dykuma, spalvoti ugnikalniai, ežerai ir flamingai
Vaizdai jau matyti, bet gamta vis tiek pateikė siurprizų.
Puikiai prisimenu, kaip gražiai Laguna Verde (Žaliajame ežere) atsispindėjo dviejų kalnų viršūnės. Taip buvo pernai. Ir šiemet. Bet neilgai. Po kurio laiko veidrodinis vandens paviršius ėmė virsti matiniu ir tiesiog akyse tapo žaliu perlamutru. Kažkokia alchemija.



O Laguna Colorada (Spalvotąjį ežerą) šiemet pamatėme ir iš kitos pusės. Vaizdas kitoks, bet grožis toks pat – nenusakomas.
Į Tunupa ugnikalnį šį kartą man nebuvo lemta kopti (organizmas nusprendė pasiožiuoti), bet tie, kas lipo, grįžo dulkini, pavargę ir švytintys. Pernai ir man taip buvo.



Boliviečiai, su kuriais teko geriau susipažinti

Kalnų treko gidas Pedro
Neblogai kalba angliškai. Kaip pats pasakojo, gyvena La Paze, dirba dizaineriu (jei teisingai supratau), o kai atsibosta sėdėti prie kompiuterio, veda turistus į kalnus.
Bendrauti su mumis jis labai nesiveržė, bet į pateiktus klausimus atsakydavo. Kai pasiteiravau, kuo lamos skiriasi nuo alpakų, atsakė, kad pastarosios labiau „female“ (angl. moteriškos). Žodžiu, jei pamatei moterišką lamą, tai žinok, kad čia alpaka.
Pirmą kelionės dalį mūsų gidas blogai jautėsi (sakė, kad peršalo), todėl, tik sustojus, eidavo miegoti. Vieną popietę išgulėjo po lietumi keletą valandų, kol sulaukė arkliukų su palapinėmis. Būtume mes jį pakvietę po savo laikina plėvelių pastoge, bet patys turėjome sėdėti labai meiliai susiglaudę ir bijodami pajudėti, kad tik vanduo nekliūstelėtų ant galvų.
Paskutinę dieną Pedro, matyt, pasijuto geriau, nes į perėją užlėkė lyg vėjas, nesustodamas ir neatsigręždamas. Jau maniau, kad tiek jį ir matysim. Bet ne. Kai mes su Laima galų gale įžengėm į Pelechuko kaimelį, mūsų gidas sėdėjo ant akmens ir laukė – pareiga yra pareiga.
 
Arklių varovai – kečua genties indėnai iš Curva kaimo
Paulino (37 m., vedęs, turi 4 vaikus),
Victor (27 m., vedęs, turi 1 vaiką),
Karlos (21 m., nevedęs).
Angliškai nekalba. Vardus išsiaiškinome pasinaudoję lietuviškų-ispaniškų pokalbių knygele, o visa kita Robertas sužinojo per kečua kalbos pamokėlę, kurią jam surengė indėnai.
Beveik kiekvieną vakarą Paulino ir Victor (vėliau prisidėjo ir drovusis Karlosas) tyliai prieidavo prie mūsų primuso ir įsmeigdavo akis į puodą, kuriame virėme vakarienę. Tekdavo juos vaišinti arbata ir sausainiais, nes košės ar sriubos paprastai nebelikdavo – mūsų kompanija apetitu nesiskundė. Ypač indėnai apsidžiaugė, kai pasiūlėme kokos lapų arbatos (mums ji kažkodėl jokio įspūdžio nepadarė). Po to dar ilgai linksmi bruzdėjo savo palapinėje.
Pedro buvo minėjęs, kad žygio pradžioje būna problemų su nešuliniais arkliais ir jų varovais. Ir tikrai – pirmus du kartus, sustoję nakvynei, dar ilgai laukėme, mirkdami lietuje, savo kuprinių ir palapinių. Bet už tai kitas dvi dienas arklių vilkstinė mus aplenkdavo, o palapines jau rasdavome pastatytas. Gal kiek šleivai-kreivai, bet vis tiek ačiū.
 
Visureigio vairuotojas Karlos
Nuobodu nebuvo. Iš pradžių viskas ėjosi puikiai – Karlosas kaip tikras gidas vis kažką pasakojo (deja, ispaniškai), mašiną jis valdė irgi neblogai (net mūsų vyrukai tai pripažino). Bet kitą dieną mūsų vairuotojas kažkodėl niekur neskubėjo – tiesiog sėdėjo prie namo, markstėsi prieš saulę ir svajingai šypsojosi. Kai paraginome, ėmė taip įnirtingai krauti bagažą ant visureigio stogo, kad, maniau, šis įluš virš mano galvos. O Tania buvo rimtai išsigandusi dėl mūsų kuprinių, kurias Karlosas bandė supresuoti savo kūnu tai atsisėsdamas, tai atsiguldamas. Toks elgesys sukėlė įtarimų ir jie, deja, pasitvirtino – vairuotojas girtas. Į firmą, kuri galėtų atsiųsti kitą žmogų, prisiskambinti nepavyko, tad už vairo teko sėsti Vytautui (jis vienintelis turėjo pasiėmęs teises). Taip ir patraukėm per Druskos dykumą – Vytautas vairavo, Robertas jam patarinėjo, Laima tildė Robertą, aš tildžiau Laimą, Daiva su Audrone ir taip tylėjo, o Karlosas, retkarčiais atsibusdamas, bandė kažką paaiškinti. Gal apie važiavimą, o gal apie gyvenimą.
Kitą rytą visi stengėmės užuosti, ar nuo vairuotojo nesklinda alkoholio kvapas. Nutarėme, kad ne. Diena praėjo ramiai. Bet naktį Karlosas, matyt, vykdė eilinę misiją „Neįmanoma“, nes ryte pamatėme, kad visureigio priekis įlenktas, o Robertas pastebėjo, kad mūsų vairuotojo akys įtartinai merkiasi. Pasiūlėme jam sustoti ir pailsėti, bet šis išdidžiai atsisakė. Tada ėmėme maitinti ledinukais, kad tik turėtų užsiėmimą ir neužmigtų prie vairo. Gerai dar, kad netrukus teko palaukti atsiliekančio kito ekipažo, tad Karlosas visgi nusnūdo, o mes lengviau atsikvėpėm.
Pernai tokių „šposų“ mūsų vairuotojai nekrėtė.
 
Bendrakeleiviai
Linksmi ir išradingi.
- Pasirodo, iš karvių š..., jei jie padžiūvę, galima sukurti neblogą laužą. Tik viena bėda – ugniai užgesus, sklinda nelabai malonaus kvapo dūmai. Ir dar į mūsų su Jovita palapinę. Mindaugas, kaip tikras džentelmenas, stengėsi pagelbėti, bet ryte vis tiek atsibudome išsirūkiusios ir apsirūkiusios. Tokį laužą pavyko užkurti vos kartą, nes aukščiau rasdavome tik lamų ir alpakų š..., kurių, net ir labai sušalę, nesiryžome uždegti.
- Pasirodo, kad sušiltum 4 km aukštyje, galima sušokti „Laurenciją“. Širdis po to lipa per gerklę, o akyse tavaruoja, bet už tai nebešalta.
- Pasirodo, pasislėpus nuo lietaus po improvizuotu plėvelių stogu ir belaukiant, kol arkliukai atneš mūsų palapines, galima žaisti šaradas. Viena iš užduočių – pavaizduoti riebokšlį („salniką“). Ir dabar nesuprantu, kas tai per daiktas.
- Pasirodo, palapinėje galima suplakti skanų ir puikiai galvas susukantį Pisco Sour kokteilį. Idėjos autorės ir plakėjos – Inga-Kosma ir Daiva.
- Pasirodo, užsinorėjus neplaktos kiaušinienės su pomidorais, galima kalnų kaimelyje nusipirkti porą padėklų kiaušinių, nešti juos keliolika kilometrų ir iškepti puodo dangtyje ant primuso (mmm... dar dabar seilė tįsta prisiminus). Idėjos autorius –Vytautas, kepėja – Inga-Kosma. (Mano pasiūlymas – receptą užpatentuoti, o patiekalą pavadinti „Omletas a la Andai“).
Aišku, nebūna namų be dūmų. Ir mūsų kompanija nuo per ilgo trynimosi kartu trečią bendro buvimo savaitę ėmė kibirkščiuoti. Bet viskas baigėsi taikiai – be muštynių ir mėlynių.


 
Viena kelionė baigėsi – kita prasidėjo
Deja, ne man, o Taniai. Grįžus iš Bolivijos, ji po dviejų dienų išskrido į Madeirą. Pasikarstyti stačiomis sienomis ir pakabėti ant virvių.
Aš gi debesyse kalnų neberegiu. Matyt, net indėnų magija bejėgė prieš lietuvišką lapkričio dangų. Bet stengiuos nepamiršti vaizdų, kuriuos pamatėme, kai lėktuvas pakilo iš La Pazo. Skridome pro pat snieguotas Andų viršūnes. Sėdėjau be žado ir net pamiršau su jomis atsisveikinti. Todėl dabar sakau – iki pasimatymo.
Dar keli epizodai, kurie kažkodėl įsiminė
Sparnuota frazė
Kai Druskos dykumoje išgėrusį visureigio vairuotoją bandėme pagąsdinti policija, greta stovėjęs jo kolega ramiai konstatavo: „Čia dykuma, čia nėra policijos“.
 
Jaunoji etiketo žinovė
Uyuni miestelio kavinėje mūsų užsakymus priėmė labai ori kokių 12–13 metų mergaitė. Angliškai ji nemokėjo, bet mes jau buvome įgudę bendrauti bendražmogiškąja (ispanų-anglų-lietuvių-gestų-mimikos) kalba. Kai Robertas paprašė atnešti peilį ir šakutę, mažoji padavėja, aiškiai nusistebėjusi mūsų neišmanymu, atsakė, kad šie įrankiai picai valgyti TIESIOG nereikalingi.
 
Išankstinė nuostata
Buvau įpratusi, kad boliviečiai ypač santūrūs ir jausmų rodyti neskuba, todėl, kai ant perėjos sutiktas vietinis vyrukas, pavaišintas saldainiais, nušvito šypsena ir ėmė šiltai spausti man ranką, šiek tiek nustebau, bet vėliau prisiminiau seną tiesą – visur būna visaip, o išankstinės nuostatos tik trukdo tai suprasti.


 
Ina

Dalios nuotraukos čia.
Ričiardo nuotraukos čia.
Laimos nuotraukos čia.
Jovitos nuotrakos čia.
Vytauto nuotraukos čia.

Dalyviai: Mindaugas, Inga, Daiva, Ryčiardas, Tania, Vytautas, Ina, Dalia, Robertas, Laima, Audrone, Jovita




Komentarų (27)
1. 2013-05-04 20:48
 
Sveiki keliautojai :), susidomėjau jūsų siūlomą kelione. Tad ieškosiu bedraminčiu .... :)
 
Robertas
2. 2013-05-04 21:10
 
jai susidomejo kelione rasykit This email address is being protected from spam bots, you need Javascript enabled to view it , mes jau turim liektuvo bilietus
 
tania
3. 2013-06-06 10:00
 
Grupe jau pilna.
 
tania
4. 2013-10-23 14:50
 
Isvaziuojam
 
tania
5. 2013-10-24 11:27
 
Sedim heatrow oro ostr laukism skrydzio i durham. Kol kas viskas ok.
 
tania
6. 2013-10-24 13:06
 
Mes Londone. Greit išskrendasm į Majami. Kol kas viskas OK.
 
tania
7. 2013-10-25 09:38
 
Linkejimai Daliai!
 
Asta
8. 2013-10-25 13:55
 
Gavau žinią - keliauninkai jau La Paze. Sklandžios aklimatizacijos! :zzz
 
Jovita
9. 2013-10-25 14:19
 
Tikrai taip. Mes La Paze. Viskas ok. Gulim viesbutije aklimatfizojames. Mob. rysio nepagaunam. Zinuciu srautas giminaiciams sumazes. Rytoi 7 dienom isvarom i kalnus.
 
tania
10. 2013-10-26 05:02
 
Rytoi iseiname i kalnus, 7 dienu zygis. Po to vaziuosimepre titikakos ezero 3 dienom. Viskas ok.
 
tania
11. 2013-10-28 07:33
 
Sekmes, keliautojai!
 
Asta
12. 2013-10-28 10:03
 
Gero oro ir puikių įspūdžių! :p
 
Silva
13. 2013-11-01 20:57
 
Mes Copakabanoje. Maršrutą praėjom, labai gražu. Gavome lietaus, pasimaudėm karštuose šaltiniuose. Viskas OK. Dabar trim dienom prie Titikakos bastisimes.
 
Tania
14. 2013-11-04 17:41
 
Išvažiuojame į La Pazą. Titikaka gražus ežeras, pasivaikščiojame 2 dienas. Kiekvieną dieną lija, tai po pietu tai ryte tai nakti. Rytoj į Tiwanaku o paskui į Uyunį. Viskas OK.
 
Tania
15. 2013-11-04 20:23
 
La paze. Pesciuju dalis baigta. Rytoj isvaziuojame i uyuni 4 dienom. Viskas gerai tik oras biski prastas. Kiek viena diena gaunam lietaus. Dabar einam degustuoti vietinrs virtuves patiekalus. Iki.
 
tania
16. 2013-11-04 21:50
 
Kada, keliautojai, planuojate būti Londone? Ir ar turėsite laiko pabūti mieste, ar skubėsite iš vieno oro uosto į kitą? 8)
 
Ruta
17. 2013-11-04 23:03
 
I gatwika atskrendam 10.30. Atsiimam bagaza ir vaziuoame i standset oro uosta. Skrydis 16.30. Manau nebus laiko londone pasitusintis.
 
tania
18. 2013-11-05 12:37
 
Persivalgimas La Paze. Orai su... Kas 10 min keičiasi. Trekas gražus,bet mažai. Kitais metais kitaip darysiu. Chebra gera,vyrų nors ir mažai, bet tikri. Neturiu jokiu rupeščių ( vsio na ketu liviat, superiniai) :)
 
Rolas
19. 2013-11-06 13:30
 
Linkėjimai, Daliai! Daug ištvermės ir labai laukiam grižtančios su daug įspūdžių :)
 
Idea Artis
20. 2013-11-06 13:35
 
Taip, ir as prisidedu prie linkejimu, Daliai! Iki:)
 
Asta
21. 2013-11-10 18:33
 
Vilniuje būsim 13 dieną, 21.50. Viskas ok. Dabar Uyuni trinames, vakare i La Paza. 
Tania
 
Rolas
22. 2013-11-11 10:45
 
Keliauninkai, parskrendat tiesiai i Vilnių iš Londono? Noriu žinoti, kur man važiuoti savo brangenybės pasitikti :?
 
Jovita
23. 2013-11-11 14:50
 
Pagal planą jie turi būti lapkričio 13 dieną, 21.50 Vilniau oro uoste.
 
Rolas
24. 2013-11-13 10:17
 
Išsiilgusi kompanija namų juda link jų. Šią naktį paliko Majamį ir pajudėjo link Londono. Šį vakarą turi visi būti Vilniaus oro uoste. :zzz
 
Rolas
25. 2013-11-17 15:00
 
Jau, atrodo, ne tik bendrakeleiviams, bet ir sau atsibodau bekartodama – noriu trečią kartą į Boliviją. O ką daryt, kad tų kalnų vis mažai ir mažai...
 
Ina
26. 2013-12-13 06:59
 
:) kaip aš pasiilgau mūsų kompanijos....
 
Roberto
27. 2013-12-15 18:06
 
Oi kaip ačiū fotografams už nuotraukas! O Dalia net mano puodelį įamžino - pasirodo, jis LABAI fotogeniškas :zzz
 
Ina

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Pirmadienis, 08 gruodžio 2014 )