2012 11 01 - 18 Bolivija
Penktadienis, 23 lapkričio 2012


Dvi savaitės arčiau dangaus
4000 m virš jūros lygio. Galva svaigsta ne tik dėl išretėjusio oro, bet ir nuo vaizdų aplinkui, kurie tokie nerealūs, kad vis bandau save įtikinti – tai ne miražas, tai – Bolivija.

 Bolivija 2012

Rolo nuotraukos čia.



 Yunga Cruz
  
Kaip išmokti neskubėti

Išlipus iš lėktuvo La Pazo oro uoste iš karto atsidūrėme beveik keturių kilometrų aukštyje. Kaip vėliau  supratau, tai buvo tikras išbandymas organizmui.
Bet iš pradžių blogai jaustis tiesiog nebuvo kada – reikėjo susipažinti su didžiuliu miestu, priprasti prie mažaūgių jo gyventojų, atsižiūrėti į spalvingai apsirengusias vietines moteris.
Tik vakarop galva staiga tapo vatinė, kojos švininės, o skrandžio turinys ėmė šokinėti aukštyn-žemyn.
Prieš griūdama į lovą viešbutyje dar spėjau pagalvoti – ir kaip reikės tokiai išgriuvėlei kalnuose keturias dienas ropoti.
Ryte pasaulis jau atrodė šviesesnis, bet vis tiek nuolat turėjau sau priminti – jei nenori, kad svaigtų galva ir trūktų oro – judėk lėtai.
Šią maldelę kartojau ir kalnuose, kol užkopėme į beveik 5 km aukščio perėją. Deja, pasigrožėti vaizdais sutrukdė lietaus debesys ir šaltas vėjas.
Žemyn leidomės stačiai ir slidinėdami ant šlapių akmenų. O paskui staiga papuolėme į džiungles, kur už kaklo, rankų, kojų lyg gyvos kabinosi lianos, stebino milžiniški paparčiai, akis džiugino laukinės orchidėjos. Deja, užsižiūrėjus į nematytus augalus, ne kartą teko paslysti ir savo nuosava sėdyne išbandyti bolivietiškų akmenų minkštumą. Ką padarysi – džiunglės, kaip ir kalnai, už žioplumą baudžia. 
Viskas gerai, kas gerai baigiasi

Norėdami kuo daugiau pamatyti, penkias dienas keliavome išsinuomotais visureigiais, kuriuos vairavo tikri vietiniai profesionalai.
Važiuoti teko beveik negyvenamomis vietomis, keturių ar penkių kilometrų aukštyje, ir dar tokiais keliais, kad porą kartų savo galva vos nepramušiau mašinos stogo. Bet visi nepatogumai pasimiršo besidairant aplink – žali, mėlyni, raudoni ežerai ir ugnikalniai, karšti šaltiniai ir geizeriai, balta druskos dykuma, žydintys kaktusai, rausvi flamingai ir pievose besiganančios lamos. Kartais atrodė, kad prieš akis plaukia milžiniškos spalvotos nuotraukos iš fotoalbumo „100 gražiausių pasaulio vietų“. Tik negailestingai plieskianti saulė ar iš kojų verčiantis vėjas grąžindavo į tikrovę.
Kad neprarastume fizinės formos, nusprendėme įkopti į vieną iš jau neveikiančių ugnikalnių. Lipdama vėl gaudžiau orą lyg žuvis, bet pasiekusi tikslą ir pažvelgusi į spalvingą ugnikalnio kraterį supratau, kokia teisinga yra taip dažnai kartojama frazė – „per kančias – į žvaigždes“.
Nusileidus į kaimelį jau laukė sotūs pietūs ir, o stebukle, gaivus, sultingas arbūzas.
Ištvermingieji indėnai
Bolivijoje ne kartą teko pasinaudoti vietinių gyventojų paslaugomis. Kalnuose mums turėjo padėti vienuolika pasamdytų nešikų, o atvažiavo kažkodėl septyni. Tarp jų – dvi merginos, vienas berniukas ir vienas pagyvenęs vyriškis.

 


Pamatę vienuolika kuprinių mūsų naujieji pagalbininkai nesutriko – suraišiojo jas po dvi ar tris, užsimetė ant pečių ir... sulinko iki žemės. Pasijutau lyg tikra išnaudotoja, bet nelabai galėjau kuo padėti – pirmas dienas dėl aukščio pačiai kojos linko.
Beje, vietinės merginos-nešikės pasiėmė tik po vieną nešulį, kurį kiekviena pasirinko ne pagal svorį, o pagal spalvą. Mėlyna kuprinė atiteko mėlyno sijono savininkei, o violetinė – violetinio. Kad nesuteptų savo ryškių apdarų, užsijuosė švarias prijuostes. Žiūrėjau išpūtusi akis – tokio pasirengimo žygiui dar nebuvau mačiusi.
Keturias dienas keliaujant kalnuose negalėjau atsistebėti mūsų nešikų ištverme. Apsiavę tik suplyšusias basutes jie kažkaip sugebėdavo neslidinėti ant šlapių akmenų, o kylant į viršų, atrodo, nedūsdavo, tik retkarčiais sustodavo pailsėti. Vakare susisupdavo į margaspalves skaras. Nei miegmaišių reikia, nei kilimėlių. Tiesa, vieną naktį bandė septyniese sutilpti į dvivietę palapinę, kurią jiems paskolinome, bet eksperimentas, atrodo, nepasiteisino. Valgyti nieko negamino, nes, matyt, taupė maistui skirtus pinigus. Teko mums savo pusryčių ir vakarienės likučius atiduoti. Bendravome daugiausia ženklais ir gestais, nes mūsų padėjėjai visiškai nemokėjo angliškai. Iš pradžių kaip tikri indėnai atrodė šalti ir uždari, bet po kurio laiko pamatėme, kad ir jie moka šypsotis. Kai reikėjo atsisveikinti, šiltai paspaudėme vieni kitiems rankas. Man net graudu pasidarė – juk keturias dienas vieni kitiems padėjome ir tą pačią košę valgėme.

 
 


Dovanėlė kalnams
Per dvi savaites kelionės ne viskas ėjosi lyg sviestu patepta. Kartais trūko miego, kartais karšto dušo, sunkiai sekėsi priprasti prie aukščio, pirmomis dienomis gavome lietaus ir nepamatėme gražiausių vaizdų, važiuojant visureigiais kratė, dulkėjo, kepino saulė. Bet visą laiką neapleido mintis – Bolivija yra ta šalis, kurią norėčiau dar geriau pažinti. Todėl paskutinę dieną kalnuose palikau po akmeniu smulkų pinigėlį. Nežinau, ar tai padės sugrįžti, bet pasvajoti juk galima.
Ina

Bolivija verta tikro keliautojo dėmesio.
Kam reikia skirtingų ir išskirtinių vaizdų – tai ta vieta. Dykuma, džiunglės, lagūnos, druskos ežeras, ugnikalniai, kalnai, inkų kultūra, seni miestai ir daug kitų nepakartojamų dalykų.
1 diena -La Paz (3660 m).
Ilga kelionė iki Pietų Amerikos. Užtrukome dvi paras. Aštuonios valandos mikriuku iki Varšuvos, skrydis į Londoną, nakvynė Londone, kitą dieną skrydis į Majamį, Amerikos pasienio kontrolė ir galų gale skrydis į La Paz.
Anksti ryte,oro uoste, mus pasitiko viešbučio darbuotojas, susodino į autobusą ir nuvežė iki viešbučio. Jokio vėlavimo ar nesklandumų, kaip ir likusios kelionės metu. Vėluoti yra įprasta Pietų Amerikoje, tačiau mums viskas vyko ganėtinai sklandžiai.

 La Paz

La Paz. Miestas pasirodė gan tvarkingas, šiukšlių ne per daugiausia, didelis judėjimas, daug žmonių, transporto. Visuotinis turgus ir šurmulys. Aklimatizavomės su vietine kultūra ir aukščiu. Kultūra nepasirodė kažkuo šokiruojanti, ji tapo mums priimtina. Stebino žmonių nesidomėjimas mūsų egzistavimu šalia jų, jokio įkyrumo, jokio spoksojimo, jokio prekių siūlymo.Aukščio aklimatizaciją  jautėm įvairiai, bet išvengėm didesnių negalavimų.

 Mėnulio slėnis

Pirmą dieną pasivažinėjom turistiniu autobusu po La Paz, užsukom į Mėnulio slėnį , spalvingą ir gražią vietovę. Čia matėm smėlio stulpus, kuriuos suformavo lietus ir vėjas. Trumpai ten buvom, greitai greitai apibėgom ir toliau važiavom. Manau būtu įdomu ir ilgiau ten pasivaikščioti, aplink La Paz daug tokių vietovių matosi.
 
2 diena – La Paz – Lambate (3420 m.) -Rio Chunga Mayu (2250 m)
Ankstyvas rytas, vykstam mikriuku į kalnų treko pradžią. Atstumas nėra didelis, bet važiavome šešias valandas. Pagal planą, numatytą Lietuvoje,mus turėjo pasitikti varovai su asilais. Pervedus piniginį avansą už asilus, paaiškėjo kad jų nebus, o vietoj jų aštuoni porteriai. Teko su tuo susitaikyti. Atvykus į La Paz mums pasakė, kad bus vienuolika porterių, nes aštuoni krovinio nepaneš. Aišku, kad kaina kita, brangiau. Sutikom. Ryte pajudėjus iš La Paz, porteriai iš paskos turėjo vykti (mes jų nematėm, jie turėjo atvažiuoti su kitu mikriuku į treko pradžią). Dar turėjom ir maistą treko metu jiems parūpinti, bet susitarėm su agentūra, kad jie patys apsipirks, o mes sumokėsim.. Likus penkiems km iki tikslo padangą prakalėm, o atsarginės neturėjom. Ilgai laukėm porterių mikriuko, kur turėjo būti atsarginis ratas. Atvažiavus porteriams, mūsų nuostabai iš mikriuko išlipo du vyrai, vienas senukas, trys paaugliai ir dvi jaunos mergaitės, jų nebuvo vienuolika. Tiesą sakant persigandom. Prasidėjo ispanų kalbos žinojimo subtilybės. Visa laimė, kad Ingrida ją buvo pramokus, bent jau man iš šalies atrodė rišli ir aiški šneka.Jos žvilgsnis tikrai buvo rimtas, kaip mokytojos. Nežinau kiek vietiniai gaudėsi situacijoje, bet prasidėjo derybos, maršruto dėlionės, buitinių problemų sprendimas. Be didelio pykčio suderinom viską. Sunku tik buvo įsivaizduoti porterius su mūsų trylika kuprinių ir jų manta. Pagaliau visi pajudėjom, mes priekyje, jie iš galo. Sprendžiant iš visko, jie norėjo daugiau užsidirbti, nes kaina mokama ne už dieną, o už porterį.
Ėjome iki sutemos, sustojom jau paskutiniems saulės spinduliams besileidžiant. Iki numatyto dienos maršruto galo neištempėm, pritrūko laiko ir mūsų bendradarbiai (Romas juos taip pavadino) pavargo. Pirmą dieną pavadinom – pagauk Šrekus. Mes taku, keliu ėjome, porteriai kampus kirto. Žemiau nusileidus atsiranda daug augmenijos, tada jų nesimatė. Daugiau mažiau bandėme orientuotis pagal garsus. Begaudant Šreką savus pradėjom mėtyti, bet sutemus sėdėjome visi pavargę ir  laimingi. Geras vakaras buvo, šiltas ir daug žvaigždžių danguje.

 

 
3 diena Rio Chunga Mayu (2250 m) – Quirocoma (2540 m.)-Laguna Kasiri (3950 m.)

Per valandą pasiekėm Quirocoma kaimą. Matėm vieną moteriškę ,nors gyvulių matėsi daug, žmonės turbūt buvo nepastebimi.

 Yunga Cruz

Trumpas poilsis ir vėl į kelią, norėjome pasivyti maršruto grafiką. Viena problema, kad porterių visą laiką reikėjo ilgai laukti. Mes juos tai matėm, tai ne, o nešikų pamesti visai noro nebuvo. Takas buvo aiškus, jis kilo aukštyn, už kaimo į kalną, po to perėjo ant keteros, kur prasidėjo krūmai, medžiai ir augmenija, taip sakant džiunglės. Takas aiškus, bet visai nesimato kas yra apačioje, mes nematėm ar porteriai juda iš paskos.
Po eilinės pertraukėlės aš su Ugniumi nuėjau į priekį, iš paskos visi likusieji. Mes dviese nuėjome tiesiai, o chebrytė rado taką į kairę. Nenorėdami prarasti aukščio judėjo tolyn, kol išėjo iš miško zonos. Mes dviese bandėme sulaukti bent kažko einančio mūsų taku, mūsiškių, ar porterių, net snustelėti spėjome, tačiau nieko nesulaukę pasukome atgal. Čia pasirodė porteriai, jie nuėjo mūsų taku. Dar pastebėjome kur mūsiškiai pasuko, tikėjomės, kad Tanios vadovaujama grupė supras ne ten pasukusi, apsisuks ir pasivys mus. Nusprendžiau bent porterių nepamesti, išmovėm paskui juos ir aplenkę nešikus dar pabėgiojom po kalnus. Viršutiniame apleistame kaime, prie ganyklų, daug takų ir sunku orientuotis. Kryptis aiški, bet šlaitai labai statūs ir apaugę sunkiai praeinamomis džiunglėmis. Čia pamatėm savo ,,bendradarbius', reikėjo jau stoti nakvynei, iki Kasiri ežero nelabai tikėtina buvo, kad ištempsim. Pakilome dar šlaitu ir išgirdau Andrių su Romu garsiai šnekant. Susirinkom visi, dabar tvarka, beliko nesileidžiant žemyn vandenį aptikti. Visi buvo smarkiai pavargę, po pusvalandžio pasiekėm vandenį ir lygią aikštelę palapinėms. Debesys rūko pavidalu slinko pro mūsų stovyklą, panašu buvo į lietų, bet nelijo ir buvo šilta.
Kelyje buvome 8,5 val. Buvo karšta ir šilta, trumpai palijo, bendrai diena gera.
Vakare mūsų ,,bendradarbiai“ pasiguodė, kad neturi naktį kur nuo lietaus pasislėpt, nors turėjo pasirūpinti pagal susitarimą. Mes miegojom prabangiai,beveik visose palapinėse po du. Nutarėm vieną perleisti. Tiesa sakant sunku buvo įsivaizduoti juos miegančius septyniese trivietėje palapinėje, bet taip jau atsitiko. Naktį palijo. Ryte ėjau pažiūrėti kaip jie ten įsikūrė. Vaizdas buvo suspaustas, bet tilpo, gerai, kad jie maži ir mažai valgo. Tiesa sakant kelionės metu stebino jų maitinimosi programa. Maisto jie turėjo nusipirkti, mačiau, kad turi puodus, bet, kad gamintų valgyti, nemačiau. Mes patys prastokai valgėm, nelindo maistas, tai jiems atiduodavom kas liko.
 
4 diena Laguna Kasiri – Solaka (3470 m.)
Naktį trumpai palijo, rytas apniūkęs. Išėjome ankščiau lyg ežiukai rūke. Kažkaip reikėjo prisivyti maršruto grafiką. Po valandos ėjimo pasiekėm Kasiri ežerus. Kaip nebūtų keista, būtent tuo momentu rūkas prasisklaidė ir mums gerą valandą davė pasidžiaugti ežerų grožiu ir rūke paskendusiais kalnais. Peizažas gražus, gal giedrą dieną ir gražiau būtu, bet ką davė, tą davė. Ežerų grožis spindėjo aplinkine augmenija ir aštriomis kalnų viršūnėmis apsupusiomis juos, tai akiai buvo kažkas naujo.  Pakilus beveik į keturių kilometrų aukštį pasidarė vėsoka. Buvo ankstyvas rytas, dangus apniūkęs, ilgai grožėtis peizažais neteko. Reikėjo judėti link perėjos 4180 m.

Kasiri

Pakilimas link perėjos nestatus, šią dieną mes su porteriais judėjome beveik kartu. Kažkaip vieni kitų nemėtėm. Ant perėjos neužsibuvome, buvo šaltoka, purškė lietus, temperatūra +5C . Pastatėm turą ir žemyn. Po valandos patekome ant seno Inkų tako. Takas tikrai grįstas akmenimis, vietomis tiltai ir laiptukai padaryt, jis lydėjo mus kol neprasidėjo džiunglės. Šią dieną ėjome aukštikalnėmis, kartais prasiverdavo gylūs slėniai, snieguotų viršūnių nebuvo matyti, gal dėl to, kad mes vaikščiojome rūke. Gaila, kad būtent šią dieną, kai galėjome pamatyti kalnus iš arčiau – jų nematėm. Tik epizodiškai ir tik trumpam kartais atsiverdavo niekur kitur nematyti vaizdai.
Nakvynei sustojome prasidėjus miško zonai. Į vakarą išlindo saulė, kurią dažnokai uždengdavo debesys, kildavę iš apačios. Nebuvo šalta. Paklausėm šį vakarą savo nešikų ar naudosis viena iš mūsų palapinių, tačiau jiems turbūt nelabai patiko buvusi naktis ir jie atsisakė, o šią naktį bent tris valandas kaip iš kibiro pylė! Tekėjo po mūsų palapinėmis upeliai, bet jie išlaikė, nesibeldė naktį į mūsų namus, nors kai kam ir vaidenosi ateinantys šlapi indėnai.  Miegojo po tentu, kuris dar ir ne iš tos pusės buvo įtemptas, turėjo tiesiai lietus varyti.

 Porteriai

Pagaliau prisivijome maršruto grafiką, miegojom ten kur ir buvo numatyta. Maršrute užtrukome 8.30 val.
 
5 diena Solaka ( 3470 m ) – Cerro Duraznuni ( 2610 m ) - Chulumani ( 1740 m)

Džiunglių diena. Pieva baigėsi ir prasidėjo vešlus miškas. Labiausiai stebino - viskas kas žalia apaugę samanomis, nuo bambuko iki didžiausių medžių. Rytas buvo vėl apniūkęs, bet tai teikė dar daugiau žavesio ir mistikos. Takas buvo puikus, tiesą sakant sunkiai įsivaizduojamas karavanui su asilais, jie sunkiai įveiktų siaurą takelį. Dažnokai tekdavo ir pritūpus įveikti kliūtis, jau nekalbant, kad pastoviai jausdavai tave braukiančius medžius, šlapias reikalas ir slidus. Vienai dienai tai tikrai puiki atrakcija, ilgėliau manau pabostų. Visada traukia į viršų, kuo aukščiau tuo daugiau vaizdų, o čia esi uždarytas tankmėje. Graži augmenija ir įdomi, bet reikia saulės. Judėjom praktiškai visą dieną.

 

Per pietus nusprendėm baigti mūsų šios dienos maršrutą. Pagal pradinį planą turėjome dar rytoj judėti apie tris valandas, o dabar norėjome nusipraust, išsidžiovinti. Rytoj turėjome judėti link La Paz pavojingiausiu keliu, kur užtrunkama apie 6 val., kažkiek laiko būtume turėję La Paz ir vėl į naktinį autobusą.

 Yunga Cruz

Nusileidom nuo kalnų, jautėsi nuovargis. Kelyje išbuvome virš aštuonių valandų. Pasiekėm kaimą. Kaip ne keista gavome alaus. Pagėrę nusprendėm iki Chulumani važiuoti taksi. Pėsčiom būtu dar iki dviejų valandų ėjimo į kalną. Susitranzavome gan sėkmingai. Dalis grupės nuvažiavo iki miestelio atsiūsit likusiems taksi ir sutvarkyti nakvynės reikalus. Kiti liko toliau alų gurkšnoti.  Atvyko mūsų paimti taksi, nuvežė iki miesto. Kaip ir paleido atvežę, kaip ir ne. Miestas pasirodė senas, matyt ispanų statytas. Gyvenimas virė. Mes stovim miesto centre, šalia savo taksi, susišnekėti negalim su taksistais. Nei vienas nemokam svetimų kalbų. Stovim ir kažko laukiam, turbūt savo draugų, kurie ankščiau išvažiavo. Ir visai atsitiktinai jie važiavo pro šalį ir mus iš paskos nusitempė iki viešbučio, kuris jau buvo už miesto ribų.
Toliau dušas ir vakarienės laukimas.
 
6 diena Chulumani – La Paz

Saulėtas rytas, nakvojome brangiausiame mūsų kelionės viešbutyje, kainavo po 17 baksų. Miegojome namukuose. Viešbučio aplinka sutvarkyta puikiai, čia buvo ir baseinas su šiltu vandeniu, pamatę, kad mes juo naudosimės, išvalė. Gera atgaiva gavosi,visai neplanuota.
 Jei būtume apsistoję vėliau bent mėnesiu, būtume prisiragavę visokių egzotinių vaisių, kurie augo čia pat. Deja dabar buvo viskas žalia. Kaip ir tarėmės 11 val.atvažiavo autobusas, kuris turėjo mus vežti pavojingiausiu pasaulyje keliu iki La Paz. Jokio vėlavimo. O kelias toks, kaip Tania pasakė, jei miegi, tai visai nebaisu. Šiaip jis įdomus ir gražus, vietomis baisokas. Visas žavesys tas, kad nėra jokių bordiūrų: kelio kraštas ir praraja. Prasilenkimai su kitom mašinom kažkiek pagąsdina, bet man atrodo, kad jis gerokai patvarkytas ir praplatintas ir nelaimingų atsitikimų gerokai yra sumažėję. Manau likusi daugiau anų laikų statistika, kuri įspūdinga: vidutiniškai žūdavo apie 300 žmonių per metus.
Sėkmingai įveikę šią kliūtį, pasiekėm La Paz, kur persipakavę daiktus ( nereikalingus daiktus palikdavome viešbutyje ), pavakarieniavę ir vėl šokome į trasą naktiniu autobusu iki Uyuni.

 


7 diena Uyuni (3669 m)

Ankstyvas rytas, lauke rytinis minusas, šaltoka. Su pirmais saulės spinduliais oras staigiai šyla, tai nuteikia maloniai. Pats miestas, kaip atrodo iš šalies – pastatytas visiškoje dykumoje, nykokas, pastatai kažkiek primena mano tarnybą Sovietų armijoje. Vietiniai verčiasi iš turizmo ir druskos gavybos. Dieną miestas pralinksmėjo, pakankamai daug jaunimo, yra daug kavinių .Pamėgom mes čia vieną kavinę centrinėje gatvėje, maistas tikrai geras, kainos maisto padorios.
 
 Uyuni

Mieste praleidome visą dieną. Džipų turas suplanuotas ir suderintas iki smulkmenų, dėl to planuoti kažko naujo tikrai nėra reikalo. Sugalvojom nuvykti iki vietinio kalno, nes dieną reikėjo praleisti įdomiau, tačiau nuvažiavom iki kažkokių apleistų kasyklų. Seni garvežiai, gyvenamieji namai, atrodantys kaip apleisti. Kažkur tolumoje yra prezidento namas, kuris uždarytas. Visa tai pristatoma kaip muziejus, bet žiūrėti nėr į ką, tokia diena gavosi
 
8 diena Uyuni išdžiuvęs druskos ežeras (3669 m).
Penkių dienų džipų turas prasideda. Dešimtą ryto renkamės prie firmos ofiso, kuri  mums organizuoja turą, transportas kažkiek vėluoja. Gal tai dėl benzino, kurio čia ne visada būna. Vakar kaip tik matėm didžiulę eilę kolonėlėje, prieš tai kelias dienas jo nebuvo.
Pirmas mūsų lankytinas objektas – traukinių kapinynas prie Uyuni. Čia daug apleistų ir paliktų senų garvežių, dabar tik laiko klausimas, kiek atsparus metalas išoriniam gamtos poveikiui, nes panašu, kad jie palikti visam laikui. Įdomi vieta: visa visuma suformuoja vientisą įspūdį. Tai apleisti traukiniai, geležinkelio bėgiai, kurie eina į niekur, aplinkui dykuma su kylančiom dulkėm.

 Salar de Uyuni

Atvykstam į išdžiuvusį druskos ežerą, jo paviršius lygus, važiuojam visai nekratant. Už lango atrodo visiška žiema, balta kur pasižiūrėsi. Reginio dydis įspūdingas- tai penktadalis Lietuvos .Tik išlipus iš mašinos supranti, kad ant šio balto ežero visai nešalta ir aplinkui visai ne žiema.  Kadangi mes esame aukštai, tai čia nėra labai karšta, nors virš galvos nei vieno debesėlio ,o saulė tiesiai virš galvos formuoja tavo skersmens šešėlį.
Skirtingas ežero paviršius. Kartais primena išdžiuvusią balą, kartais ledo paviršių. Apskritai įspūdinga, nesu prieš tai matęs nieko panašaus, tai nauja mano akiai. Viskas žavi: ir buvusio ežero dydis, jo paviršius, aplinkui esantys kalnai ir ugnikalniai.
Coquesa kaimas- tai paskutinis šios dienos taškas. Mūsų nakvynės vieta hostelyje. Kaimas išsidėstęs ant druskos ežero kranto. Pakraščiuose yra vandens, ten braidžioja flamingų būriai, pakrantėje ganosi lamos. Tolumoje matosi ypatingai spalvingas Tunupa (5432m) ugnikalnis. Tokios spalvų gamos dar nesu matęs. Kur buvę, kur nebuvę nusprendžiam mes į jį užlipti: kam įdomu buvo su aukščiu pasigalynėti, kai ką vaizdai traukė, visi norėjo pajudėti.
Dar nepaminėjau, kad turėjom mes gidą. Pasamdėm, kad papasakotų ką žino ir su vietiniais padėtų bendrauti. Šnekus pasitaikė, bet atstovaujantis savo ir vietinių interesus, tai ir įkliuvom. Pirmas nesusipratimas ar nesklandumas įvyko, kai norėjom lipti į į ugnikalnį. Gidas norėjo papildomai uždirbti,dėl to,nors į ugnikalnį lipimas nemokamas, jis per prievartą mums įbruko vedlį. Jo kainą prieš tai turizmo centre išsiaiškino Ingrida, staiga, mūsų gido dėka, jis pabrango dvigubai. Kodėl ji tokia – argumentų jis turėjo pakankamai. Kai vedlio mes sakėm neimsim ir lipsim patys, paaiškėjo, kad mes to daryti jau negalim. Visas vakaras derybos ir dar derybos. Pavyko nusiderėti, tai buvo principo reikalas. Nutarėm ketvirtą ryto pajudėti link ugnikalnio kraterio viršaus.
 
9 diena. Ugnikalnis Tunupa (5432m)

Ankstyvas rytas. Viskas vyko sklandžiai, be vėlavimų. Nuo 3669 m iki 4000 m mus užvežė džipais, taip sutaupėme apie valandą. Toliau judėjom patys, stengėmės eiti visi kartu kelią pasišviesdami ciklopais. Oras buvo puikus, giedra, nešalta. Kadangi turėjom vedlį, kuris ėjo savo tempu, pradėjome barstytis. Jis judėjo su kelias pajėgiausiais, į atsiliekančius nelabai kreipdamas dėmesį. Gerai, kad švito ir mes matėm vieni kitus, be to takas labai aiškus, nužymėtas turais.

 Tunupa

Tikrai įspūdingas maršrutas. Vaizdai keičiasi, vis pamatai naujų spalvų, prie viso grožio prisidėjo saulėtekis, kažkas nerealaus. Nepasakyčiau, kad lengva buvo: jautėsi aukštis, tik užsispyrimo dėka judėjome tolyn ir ant kraterio pakilome visi. Tania išvakarėse susirgo, Eglė jai palaikė kompaniją. Kai aukštis buvo apie 4900 m, toliau, iki galimos vietos pakilti be alpinistinės įrangos, pakilo ištvermingiausi. Tai buvo 5160m aukštis. Norint užlipti ant aukščiausio kraterio taško reikalingos virvės, deja mes jų neturėjom, tai pasukom atgal. Kaimą kaip ir planavom pasiekėm pirmą valandą dienos. Tai stebino mūsų vedlį. Jo žodžiais mes greičiausiai užlipome ir nusileidome iš jo vestų grupių.

 Sekmė

Iš tiesų vedlys nėra reikalingas, nes labai aiškus maršrutas. Atvažiavus čia, būtinai reikia eiti ir užlipti ant kraterio.
Eidami atgal užsukome į uolą, kur yra inkų laikų mumijos, ankščiau nesu matęs nieko panašaus. Įdomu.

 Mumija

Pietūs,ir vėl į kelią. Treko metu mums valgyti gamino vairuotojai. Maistas geras ir skanus.
Šiandien važiavimas mūsų neilgas laukė. Pagal planą aplankėm Incahuasi salą. Sala nėra didelė, o visa ko esmė – kaktusai, jų įvairovė ir dydis. Labai dera aplink salą druskos ežeras. Tačiau tai sukultūrinta vieta, daug turistų, o tai kažkiek atima žavesio.

 Incahuasi

Apsistojome Chuvica kaime, druskos viešbutyje. Prieš vakarienę išėjau pasivaikščioti. Tolėliau pilną kaktusų, seni apleisti vietinių namai ir jokių turistų, tik šmirinėjančios lamos. Gražu.
 
10 diena. Chuvica – Laguna Colorado.
Ilga važiavimo diena, bet buvo įspūdinga ir labai graži, verta pakartojimo.
Pirmas mūsų sustojimas Gruta de las Galaxias. Tai neseniai atrastas urvas, jo aplinka - suakmenėję koralai. Urvas nėra didelis, bet labai įspūdingi stalaktitai. Labai panašu į šalčio ir ledo darbus. Kitas urvas – kapinynas. Inkų laikų kapinės, yra mumijų.

 Galaxias

Važiuodami stabtelėdavom įdomesnėse vietose, kur buvo suakmenėję koralai, išdžiūvę druskos ežerai, kažkuo primenantys Jordaniją vaizdai, kalnai ir ugnikalniai. Bolivija- fotografų rojus! Po truputį kilome, visas maršrutas aukštai, malėmės tarp 4000 ir 5000.
Pagaliau prasidėjo lagūnos,tai flamingų valdos, neapsakomo grožio vieta. Visos lagūnos skirtingos. Jos gali būti vandens spalvos, aplinkinių kalnų spalvos. Aprašyti nežinau kaip, tiesiog nepaprastai gražu. Visos aplinkos visuma - vanduo, druska, purvas, aplinkinių kalnų grožis ir gyvunija. Aplankėm Canapa, Hedionda, Chiar Khota, Honda, Chiar Khota, Ramaditas, Cachi lagūnas.

 Canapa

 Hedionda

Toliau kilome ir užkilome ant plokščiakalnio, tai tikra dykuma. Aukštis apie 5 km. Jokios augmenijos, tik spalvų gama. Sustojome vienoje gražesnių Siloli dykumos vietų. Išlipus iš mašinos pūtė stiprus ir šaltas vėjas, bet nepatogumus atpirko matomi vaizdai.

 Siloli

Diena neprailgo, nors važiavome daug. Pasiekėm šios dienos tikslą – lagūną Colorado. Apsistojome ant ežero kranto įrengtame hostelyje (Camp Ende), tai atšiauri vieta, o gal mums taip pasisekė. Pūtė labai stiprus vėjas, aukštis darė savo darbus, o buitis kaip barakuose kažkur Sibiro gilumoje. Iki vakarienės mes išėjome pasivaikščioti, traukė vaizdai, o išbandymų susijusių su  vėju  buvo pakankamai. Sunku buvo kartais net pajudėti dėl gūsio, bet mes judėjom. Ši lagūna įdomi savo vandens spalvomis. Spalvų gama nuo baltos, melsvos iki raudonos, jos krantai padengti druska. Neatsiejama lagūnų dalis – flamingai. Po pasivaikščiojimo sunkiausia buvo grįžti, nes reikėjo eiti prieš vėją, tai buvo labai sunku, ir prie viso to dar orą reikėjo gaudyti, kurio buvo ne kažin kiek.
Naktį buvo minusas. Tolumoje žaibavo, o virš galvos švietė mėnulis ir žvaigždės.
 
11 diena. Laguna Colorado – San Antonio
.
Išvykome anksti ryte, priešakyje buvo ilgas kelias. Pirmas mūsų sustojimas – Geyser Sol de Manana. Geizerių slėnis 4990 m aukštyje. Anot mūsų vairuotojų,gražiausia čia ankstyvą rytą, tada geizeriai ypatingai aktyvūs. Reginys tikrai puikus, daug kunkuliuojančių purvo baseinų, stipriai jaučiamas sieros kvapas. Ankstyvą rytą kylant saulei įspūdinga. Vandeniu šaudančių geizerių mes nematėm, tai daugiau purvo geizeriai.

 Geyser Sol de Manana

Toliau trumpas stabtelėjimas prie lagūnos Salada. Aukštis panašus kaip prie geizerių. Graži vieta: kylantis rūkas, braidžiojantys flamingai, kalnų atspindys vandenyje, dar ir rytas pakoregavo vaizdus.Nuo lagūnos krantų įteka daug karštų šaltinių. Ilgiau sustojome už lagūnos Verda, čia turėjo būti žalias vanduo, tačiau mums nepasisekė, mažokai buvo vandens ir ten esantys dumbliai dar nežydėjo, toliau ežeras ugnikalnio Licancahun (5960 m) papėdėje. Aplink labai spalvingi kalnai ir dykuma. Praktiškai matėme Čilės teritoriją, ji buvo visai šalia. Gražu. Atgal važiuodami trumpam stabtelėjome Dali dykumoje. Platus ir tolygus slėnis, tolumoje spalvingi kalnai, o slėnyje padrikai pabarstyti didžiuliai akmenys. Bent jau man buvo panašu į Dali tapybą. Didingas slėnis, mes pažiūrėjom į jį iš toli ir nuvažiavom link karštų šaltinių. Rytinei atgaivai maudėmės karštuose baseinuose. Turistų jau nebuvo, o į priekį važiuojant jų buvo daug. Maudynės įrengtos civilizuotai: išbetonuotas baseinas, kurį maitina pratekantis karštas vanduo, o aplink nuostabūs vaizdai.

 Verda

Maudynėmis baigėsi didžiosios lagūnos. Likau patenkintas matytais kelionės metu vaizdais. Kontrastinga ir labai graži gamta, nesvarbu, kad mažai augmenijos. Aplinkui spalvų spalvos, šie kalnų ežerai išskirtinai gražūs, bet panašu, kad jų likimas panašus į išdžiuvusį Uyni ežerą. Visų lagūnų krantai pasidengę druska, nusekusių lagūnų dugne taip pat druska. Jos patvinsta lietaus sezono metu, kuris būna mūsų žiemos metu, kai ten vasara. Visa tai labai aukštai, tarp keturių – penkių kilometrų.
Toliau pasukome link Juntacha gyvenvietės, viso važiavimo metu aukštis panašus. Pravažiavome šalia Quetena (5730 m) ir Uturuncn (6008 m) ugnikalnių. Gamtovaizdis keitėsi su kiekvienu slėniu. Vienas trūkumas tas, kad viską stebėjome pro džipų langus, išlipus iš mašinų viskas atrodydavo daug gražiau, bet nieko nepadarysi, atstumai labai dideli. Norint pamatyti, reikia važiuoti ilgai ir daug. Nepasakyčiau, kad labai prailgo kelionė: stabtelėdavom dažnai, vaizdai atpirkdavo vargus ir nepatogumus.
Pietūs Juntacha gyvenvietėje. Savotiška vieta: atrodo apleistas kaimas, daug netvarkos, bet gyvas, žmonių yra. Pūtė stiprus vėjas, keldamas dulkes, lauke jokio šešėlio, saulė tiesiai virš galvos. Sudėjus į vieną susidaro puikus reginys: laukiniai vakarai, trūksta tik atsitiktinių šūvių.
Dar vienas pastebėjimas. Nesvarbu kokio dydžio kaimas ir kiek ten žmonių gyvena, yra futbolo stadionas. Kaimas ant stataus šlaito, lygios vietos daug nėra, bet stadionas yra, matyt dažnai leidžiasi kamuolio link, po netikėto ir netikslaus smūgio.

 San Antonio

Ilgesnis stabtelėjimas apleistame San Antonio kaime. Tai nėra turistinė vieta, bet apžiūrėti tikrai verta. Supranti, kad kažkada jie statyti pastatus tikrai mokėjo. Mažai kas likę, bet vaizdą susidaryti tikrai galima, jauki ir graži vieta ir įspūdinga bažnyčia kažkada stovėjo. Žmonės kaimą apleido ir persikėlė žemiau. Vakare mes apsistojome jau naujame San Antonio kaime. Skirtumas didelis, bet gal čia patogiau gyventi. Apsistojome hostelyje, viskas puikiai.
 
12 diena. San Antonio – Tupiza.
Penkta turo diena, pasitraukimas link civilizacijos.
Kelias ėjo plokščiakalniu. Kartais atrodydavo, kad aukštis krenta, bet staiga vėl ji prisivydavom, važiavome 4000 – 4500 m aukštyje. Pabodo mums važiuoti, norėjosi jau kojas pamiklinti. Dabar atrodė per daug tu džipų, bet vis gi galiu pastebėti, kad ši diena buvo verta dėmesio. Slėniai keitėsi, matėsi snieguotos kalnų viršūnės, matėme laukinių gyvūnų. Pirmą karta pamačiau laukinius Pietų Amerikos stručius, jie nėra dideli, bet bėga greitai. Matėm  vikunijas.
O šios dienos vinis buvo Tupiza vakarų slėnis. Slėnis šalia Tupizos. Aukšti smėlio stulpai, kuriuos suformavo lietus ir vėjas. Daug spalvų, kaktusų įvairovė. Tikrai viena gražesnių šios kelionės vietų. Būtų įdomu pasivaikščioti ilgiau tuo slėniu, bet kaip suplanuota, taip.

 Tupiza

Po pietų mes pasiekėm jaukumu dvelkiantį Tupizos miestą. Visko ko reikia yra, jaukios kavinės. Deja, laiko daug neturėjom: vakare turėjome važiuoti naktiniu autobusu link Potosi. Įdomesnis įvykis – slapta alkoholio parduotuvė. Girdėjom, kad vietiniai turi kažkokio ypatingo alkoholio, kurio parduotuvėse nėra. Dvi merginos išėjo jo ieškoti ir rado. Atrodė tai neįmanoma, bet visgi. Pakliūti į parduotuvę galima tik paskambinus į durų skambutį, tada atidaro duris pagyvenusi ispaniškos kilmės močiutė. Toliau viskas civilizuota, jauki buto parduotuvė ir dviejų rūšių gėrimas: vienas saldus ir silpnas, kitas – panašus į tekilą.
Naktinis autobusas. Registracija prieš gerą pusvalandį, bagažo pridavimas ir laukimas. Autobusas vėlavo, jam atvažiavus sulipome, daiktus sumetėm į viršų ir atsipalaidavome. Pastebėjau įtartinus asmenis, bet nereagavau, buvo užvaldžiusi ramybė ir pasitikėjimas. Staiga visus pakėlė Ričardo šūksnis: pavogė fotiką! Pradėjome blaškytis po stotį, bet šaukštai buvo jau po pietų. Tikri profai. Gamtoje viskas tvarkoj, bet civilizacijoje reikia būti atsargiems, saugoti savo daiktus, geriau nepaleisti iš rankų, bet tai jau ateičiai. Apskritai vietiniai, kurie sąžiningai dirba netoleruoja vagysčių. Matėm viena vagystę Potosi, tai atsitiko parduotuvėje. Išbėgo pardavėjas į gatvę ir pradėjo švilpti švilpuku. Staiga iš visų parduotuvių pradėjo bėgti pardavėjai su beisbolo lazdomis. Vaizdas pribloškiantis. Pagavo jie tuos du vagis ir gatvėje įvyko gatvės teismas. Policija tik neautraliai stebėjo, kad nebūtų pralieta per daug kraujo. Tokie reikalai.
 
13 diena. Potosi. Sidabro kasykla.
Naktį atvykome į Potosi, apsistojome viešbutyje. Miegui laiko buvo likę ne per daugiausiai.
Ryte vėl susitikome su savo gidu, kuris turėjo vesti į ekskursiją kasyklose. Šį ryta mes jau sunkiai rinkomės, vėlavome ir sunkiai lindome iš viešbučio. Pradžioje mus nuvežė perrengti darbiniais drabužiais, taip mes tapome šachtininkais. Toliau sekė lauktuvių šachtininkams pirkimas. Pagrindinė dovana – kokos lapai. Kokos lapai Bolivijoje auginami ir kramtomi legaliai, išsivežimas už Bolivijos ribų yra nusikaltimas, tai tas pats kas vežti narkotikus. Kasyklose šachtininkai be kokos lapų nedirba, jie vartojami pastoviai. Vienu žodžiu mes užsipirkome kokos lapų, kitoje parduotuvėje nupirkome dinamito ir kitų smulkmenų. Viskas atrodė linksmai, tik namuose susimastėm, kaip paprasta, kad sėstum kažkur ilgam.

 Potosi

Sidabro kasyklos. Čia pilna urvų su siauruku, kad vežimėlius su skalda gabenti galėtum.Ši vieta nėra jauki, kas bijo uždarųjų erdvių, geriau čia neiti. Sidabras kasamas nuo ispanų valdymo laikų, beveik visą jį jau senai ispanai išsivežė. Dabar kasami kiti metalai, sidabro nėra daug. Kasa keli kooperatyvai, kurie turi savo teritorijas. Blogiausia kai du kooperatyvai suranda tą pačią gyslą ir susiduria, tai kvepia dideliu konfliktu.
Šachta siaura, drėgna ir pavojinga. Sunkus darbas ir rizikingas ir čia dirba dauguma Potosi vyrų. Susipažinom su kasyklų ypatumais, pabendravom su šachtininkais, apdalinom juos dovanomis, pasimeldėm šachtų dievui – velniui. Mūsų jau niekas nepataisys, net matyti vaizdai, bet savo vaikus kurie nenori mokytis gal ir nebloga vieta būtu atvesti į protą. Tai būtu kaip darbo ir poilsio stovykla,  manau atsirastų noras mokslams ir nenoras daugiau ten grįžti.
Potosi. Turbūt tai pats gražiausias miestas matytas mūsų kelionės po Boliviją metu. Ispanų laikų miestas, kažkada jis buvo vienas didžiausių pasaulyje, bet tais laikais kai kiti miestai buvo ne tokie įspūdingi. Potosi buvo toks sidabro dėka, kažkada čia jo buvo iškasama labai daug. Miestas atrodo senas, jaukios gatvės, daug bažnyčių.
Toliau vėl naktinis autobusas į La Paz. Noriu paminėti autobusus kurie kursuoja naktį Bolivijoje, tai labai patogūs autobusai: vietos miegamosios, kėdę galima nulenkti praktiškai kad galėtum gulėti, vietos kojoms daug, net aukštiems vyrams, kėdės plačios, net vartytis galima. Pagalvojom, kodėl pas mus nėra tokių autobusų, pavyzdžiui, kad ir iki Maskvos.
 
14 diena. La Paz.
Paskutinė diena Bolivijoje. Kad ji neprailgtų civilizacijoje, nutarėm nuvažiuoti link dar vienos lankytinos vietos Palka. Tam skyrėm pusdienį, užsibuvome ilgiau. Ilgai užtrukome važiuodami link jo ir atgal, o pačiame tarpeklyje prabuvome tik valandą, trumpokai. Vaizdai tikrai nuostabūs: platus smėlio išplautas tarpeklis, su labai aukštomis sienomis. Vos tik įlindę į jį mes turėjome grįžti, o reikėtų kokių keturių valandų jį praeiti.

 Palka

Paskutinė kelionės diena- tai lauktuvių ir suvenyrų pirkimų metas,o pirkti yra ką, ir nebrangiai.
Anksti ryte skrydis namų link. Pradžioje Majamis, po to Londonas ir penkių valandų ekskursija po miestą, Varšuva ir galų gale mikriuku iki Vilniaus. Dvi paros ir mes namie.
 
Dalyviai: Rolas, Tania, Eglė, Darius, Andrius, Ugnius, Andrius, Romas, Ričardas, Diana, Rasa, Ingrida, Ina. 



Komentarų (7)
1. 2012-10-31 22:12
 
Prasideda pirmoji mūsų organizuojama kelionė į Pietų Ameriką. Pirmas blynas - Bolivija. Tikiuosi bus skanus ir neapsvilęs.  
Vienu žodžiu skrendam. Tikiuosi uraganas nepasieks Majamio pakrančių.
 
Rolandas
2. 2012-11-10 00:03
 
Treką praėjom, gavom lietaus, superinių vaizdų, visi sveiki kol kas. pravažiavom 
mirties keliu ir vis dar gyvi, ir toliau traukiam, link Uyuni solaro. 
Žinutė iš Tatjanos
 
linas
3. 2012-11-10 07:30
 
Treka praejom, gavom lietaus, superiniu vaizdu, visi sveiki kol kas. 
Pravažiavom mirties keliu ir vis dar gyvi, ir toliau traukiam, link Uyuni 
solaro. 
Tania
 
linas
4. 2012-11-15 14:25
 
Sveiki, kaip ir intensyvi programa baigėsi. Buvo gražu ir įdomu. Su orais labai pasisekė. Džipų turą keitėm, daugiau jį tobulinome, kad nebūtų nuobodu. Pamatėm daug gražių vietų. Užlipom į ugnikalnio kraterį kurio aukštis 5160 m. Labai gražus ugnikalnis. Kėlėmės anksti, kad netrukdyti programai su džipais. Pavyko laiku užlipti ir nusileisti. O toliau gamta įvairi. Labai greitai keičiasi. Naujienos geros ir blogos. Buvo gražu ir sklandžiai mums sekėsi. Bloga naujiena ta, kad šią naktį mus pašvarino autobuse. Pavoge vieną rimtą fotoparato komplektą. Neatsargumas pavedė. Žinojom, kad tai dažna, bet atsipalaidavome. To pasekoje teko ieškoti vėjo, kuris staigiai išgaravo... 
ROLANDAS
 
Povilas
5. 2012-11-22 17:47
 
Pirma mūsų organizuota kelionė į Pietų Ameriką pavyko. Graži šalis, graži gamta. Fotografų rojus.  
Daugiau parašysim vėliau.
 
Rolandas
6. 2013-01-05 12:51
 
Jau yra kelionės aprašymas.
 
Rolandas
7. 2013-01-07 07:19
 
Labai smagus aprašymas ir akivaizdu, kad kelionė pavyko puikiai!  
Sveikinu ir džiaugiuosi!! :)
 
Povilas

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Pirmadienis, 11 sausio 2016 )