2007 08 08-12 Tadžikija, Fanų kalnai, Čimtarga 5487 m
Šeštadienis, 17 lapkričio 2007

LIETUVOS ALPINIZMO ČEMPIONATAS

ĮKOPIMO PASAS

ČIMTARGA, 5487  m

4B (5A) S.K. MARŠRUTAS RYTINIU KONTRAFORSU

FANŲ KALNAI

2007

Bendra informacija


Įkopimo
klasė: techninė (iki 6000 m).
Maršruto sudėtingumas: 4B (5A) pagal rusišką sistemą.
Valstybė, kalnų rajonas: Tadžikija, Pamyro - Alajus, Fanų kalnai.
Viršūnė, aukštis, maršrutas: Čimtarga, 5487 m., rytiniu kontraforsu.
Įkopimo dalyviai: Paulius Jakutavičius (1978) ir Dovilė Garlaitė (1982).

 

Maršruto specifika


Kombinuotas ledinis - snieginis - uolinis maršrutas
Vertikalus aukščio perkritimas ant keteros - apie 1300 m.
Atskirų atkarpų sudėtingumai: 5 s.k. - 10m;
4 s.k. - 150m (4B) ir 350m (4A);
3 s.k. - 900m
Ant keteros iš viso apie 145m (16m, 46m, 25m, 36m, 40m) 70 o statumo uolinės sienelės

 

Maršruto schema

Mūsų pakilimo maršrutas schemoje pažymėtas raudonu punktyru (1), o nusileidimo kelias - žaliu (4).




[1]
Sudėtingumai nurodyti pagal Минеев (1986) įkopimo ataskaitą; atitinka mūsų įkopimo sąlygas.

[1] Atstumai nurodyti pagal Минеев (1986) įkopimo ataskaitą; atitinka mūsų įkopimo sąlygas.

Įkopimo schema ir nuotraukos

Įkopimo metu vadovavomės žemiau pateikta maršruto schema, kuri paimta iš Минеев (1986) ataskaitos.

Schemoje pakankamai tiksliai pažymėti maršruto atkarpų ilgiai, nuolydžio kampai ir sudėtingumai. Tačiau mūsų manymu, atkarpų R12 ir R13 aprašymas / pavaizdavimas yra ne visai tikslus – rodos, kad tarp R12 ir R13 praleista viena atkarpa, kadangi praėję atkarpą R12, kuri turėtų būti I - II sudėtingumo kategorijos, radome ~ 100 m kombinuotą pakilimą, kurio sudėtingumas, mūsų vertinimu, galėtų būti apie III+ ir kuris nepažymėtas schemoje. Užlipę šią atkarpą, pamatėme ~ 200 m ilgio uolinę keterą su sniego intarpais. Mūsų manymu, tik perėjus šią keterą, kuri nepažymėta schemoje, prasideda atkarpa R13. Manytume, kad tai yra schemos netikslumas, kadangi kito kelio pasiekti kombinuotą keterą nebuvo.

Be to, iš schemos neaišku, kaip ir kurioje vietoje, praėjus atkarpą R14, nusileisti nuo kombinuotos keteros ant ledyno, kuris visada buvo maždaug 1 km žemiau nei mūsų maršrutas - šią vieta paaiškinsime vėliau nuotrauka. Be to, nakvynei tinkamų vietų yra daug daugiau nei pažymėta schemoje (nakvoti neįmanoma tik ant keteros), tik ne visur yra vandens ar sniego.

Įkopimo aprašymas ir nuotraukos


1 diena (2007 08 08) – maršruto pradžia
Per 2 val. prisitraukėme prie maršruto nuo Mutnų ežerų ir pralipome pirmas 5 uolinio maršruto atkarpas, įskaitant raktinę penkiukę (R4). R0-R3 galima nesunkiai pralipti su kuprinėmis; tačiau lipant R4, pirmajam prireikė ir uolinių batelių. Įtvirtinę virvę R4 atkarpos pabaigoje, nusileidome nakvoti į R4 atkarpos pradžią po penkiuke, kadangi ten dar radome sniego tirpinimui (nakvynė apraišuose). Vėliau iki pat R12 atkarpos vidurio neradome nei sniego, nei vandens.


2 diena (2007 08 09) – tiesiog uolinis maršrutas
Užlipome penkiukės atkarpą (R4) be kuprinių, o kuprines užsikėlėme atskirai. R5 ėjome pakaitine sauga, tačiau atstumas pasirodė ilgesnis nei 120 m. R5 atkarpoje yra vietų nakvynei, tačiau nėra nei sniego, nei vandens. Nakvojome R10 atkarpos pradžioje, nes ten radome vietos palapinei (nakvynė vėl apraišuose). Nuotraukoje dešinėje parodyta R6 atkarpos pradžia.


3 diena (2007 08 10) – tiesiog uolinis maršrutas
Nakvojome tarp R13 ir R14 (nakvynė apraišuose), ant keteros, bene vienintelėje vietoje, kur dar įmanoma pastatyti palapinę. Radome sniego tirpinimui. Toliau eiti nesiryžome, kadangi žinojome, jog priekyje laukia ilga ketera ir iki sutemstant nerasime nakvynei tinkamos vietos.

4 diena (2007 08 11) – kombinuota ketera
Prisitraukėme iki keteros (R14) - kaip minėta anksčiau, prisitraukimas nepažymėtas schemoje. Pradėjus eiti per keterą, subjuro oras: snigo, suprastėjo matomumas. Perėję per keterą, turėjome leistis ant ledyno, tačiau negalėjome suprasti, ar įmanoma nusileisti, ar keteros apėjimas toliau, nes dėl presto oro visai nieko nesimatė. Sulaukę prašviesėjimo ir patikrinę, kad toliau eiti nėra kur (stačiai žemyn eina uolos), nutarėme pabandyti apeiti keterą. Nors iki snieginio peties (nuo jo iki viršūnės apie 100 m), rodėsi, tik pora valandų kelio, bet dėl nepastovaus oro, prasto matomumo ir artėjančios tamsos, nerizikavome leistis ant ledyno (nematėme, ar ledynas plyšiuotas, sunku buvo įvertinti jo statumą ir ar galima eiti ryšiu). Naktį praleidome apraišuose, apėję keterą ir palipę kiek aukščiau ant uolinės “lentynėlės”, ant kurios palapinė jau nebetilpo. Žemiau nuotraukose - ėjimas per kombinuotą keterą (R14) ir nusileidimas nuo uolinės keteros ant ledyno.

Kombinuota ketera, keteros apėjimas link 4-tos nakvynės ir prisitraukimas link snieginio peties.



Kombinuota ketera buvo bene sudėtingiausia ir įdomiausia, bet nemaloniausia maršruto dalis, kadangi katės lyg ir įsikirsdavo į kietą firną, bet ledo įrankiai praslysdavo per purų sniegą keteros viršuje. Kelis ruožus teko eiti su dviem ledo įrankiais, kuriuos persiųsdavome vienas kitam (kiekvienas turėjome po vieną), todėl ilgiau užtrukome.

Nei ant keteros, nei ant ledyno nakvynei tinkamų vietų nėra. Patogiausia nakvoti ant snieginio peties, nuo kurio iki viršūnės - tik 100 m pakilimas. Prisitraukimas iki peties - ledynu, kietu firnu; galima eiti ryšiais, plyšių neradome.

Keteros apėjimas, nakvynė ant “lentynėlės” ir nusileidimas ant ledyno.


5 diena (2007 08 12) - viršūnė

Nuo 4 nakvynės vietos nusileidome ant ledyno, pakilome iki sbieginio peties ir lipome į viršūnę. Paskutinė atkarpa paprasčiausia – pakilimas sniego ir ledo šlaitu. Šiemet pasitaikė daug sniego, tik prieš pat viršūnę - ledas. Pradėjus kilti šlaitu oras staiga subjuro – matomumas buvo toks prastas, kad net nesimatė, kur šlaitas kyla. Per 1 val. 15 min. pakilome iki šlaito viršaus. Nesame tikri, ar užlipome ant viršūnės, ar ją praėjome, ar ji buvo dar 10 metrų toliau, kadangi, užlipę ant šlaito viršaus perėjome dar kelis kalnelius ir pakalnes, o suprasti, kuri iš jų aukščiausia nepavyko. Be to, įvairiose ataskaitose pateikiamos skirtingos viršūnės nuotraukos, tad nesiimame spręsti, ar buvome ant tikrosios viršūnės. Turo neradome – net ir neieškojome, kadangi ant tariamos viršūnės gavome žaibo išlydį. Tad slėpdamiesi nuo žaibo, valandą pragulėjome ant viršūnės ir kiek prašviesėjus per 15 min. nubėgome iki peties. Eidami pagal schemą, radome diulferio vietą su palikta patikima kilpa (žr. nuotrauką žemiau), kuriuo nusileidome ir nakvojome Mirali viršūnės papėdėje.


6 diena (2007 08 13) - nusileidimas
Nusileidome iki Mutnų ežerų ir bazinės stovyklos. Dešiniau (ėjimo kryptimi) nuo Mirali traversavome snieginiu šlaitu, išėję ant uolų pasileidome žemyn, ir vėl traversavome snieginiu šlaitu, kol apačioje pamatėme uolas, ant kurių reikėjo nusileisti. Kadangi sniego sluoksnis buvo plonas, o po juo – ledas, pakabinome dvi 60 m virves žemyn: pirmasis ėjo su savo kuprine ir nešėsi antrą, antrasis ėjo su dviem ledo įrankiais su apatine sauga. Pasileidę uolomis radome diulferio kilpą (atrodė patikima), kuria nusileidome. Pasileidę uolomis žemiau, išėjome į snieginį šlaitą, kuriuo nusileidome iki ledyno. Ledynu grįžome iki Mutnų ežerų. Nusileidimo metu beveik visur ėjome ryšiu, retkarčiais – pakaitine sauga.

Ėjimas link viršūnės. Priėję rodykle pažymėtą vietą šlaito viršuje, dėl prasto matomumo nuėjome toliau ir dar pora kartų leidomės ir kilome (nors kai kuriose ataskaitose radome nuotraukų “ant viršūnės” būtent su šiuo uoliniu kyšuliu). Kadangi nieko nesimatė, praėjome pro šias uolas, manydami, kad viršūnė toliau. Nuotraukoje, kairiau nuo raudonų rodyklių, matyti mūsų pėdos – pakilimo ir nusileidimo kelias.


Tariama tolimesnė viršūnė, į kurią, likus 10 m, taip ir nelipome ieškoti turo dėl žaibo išlydžių.



Diulferio vieta ir nusileidimas link Mirali viršūnės, išsilenkiant plyšio.

  

Antra 60 m. virvė, ėjimas link diulferio kilpos, snieginis šlaitas (nesimato) ir ledynu link Mutnų ež.



Pagal maršruto
aprašymą (Минеев (1986) ataskaita) nusileidus diulferiu turėtų būti dar viena diulferio kilpa kairiau, po danties formos uoliniu iškyšuliu. Tačiau mes šios kilpos neradome, o eiti arčiau “danties” atrodė nesaugu. Todėl pasirinkome mums atrodžiusį patogesnį nusileidimo maršrutą, kuriuo, kaip vėliau paaiškėjo, leidosi ir ukrainiečių grupė kitą dieną po mūsų – t.y. pasukome dešinėn, ant snieginio šlaito.

Maršruto sudėtingumas

Минеев (1986) ataskaitoje minima, kad esant tam tikroms sąlygoms, priklausomai nuo sezono, mūsų maršrutas gali būti vertinamas ne 4B, o 5A sudėtingumo kategorija. Lyginant su pernai Kaukaze,Bezengi rajone, įkopta viršūne Gestola (4A), maršrutas į Čimtargą pasirodė nepalyginiamai sudėtingesnis, todėl manytume, kad šiuometinis kopimas į Čimtargą rytiniu kontraforsu galėtų būti vertinamas kaip 5A sudėtingumo maršrutas.

Rajono schema

  


Pastabos / rekomendacijos

Prisitraukimas prie maršruto nuo Mutnų ežerų užima apie 2 - 3 val. (2 val. - skubant); be to, prisitraukimas eina „čiuožiančiais“ smulkiais akmenukais, vėliau stambia morena ir atima jėgų. Todėl taupant laiką ir energiją, galima iš vakaro prisitraukti iki maršruto pradžios, o ne ryte išeiti nuo Mutnų ežerų. Prie maršruto pradžios yra vietų saugiai nakvynei.

Visame maršrute yra daugiau nakvynės vietų nei pažymėta schemoje. Tačiau tik nedaugelyje vietų yra sniego arba vandens. Prieš viršūnę patogi nakvynės vieta yra vadinamasis petis. Kitos mūsų minimos vietos dažniausiai yra labai nedidelės aikštelės, kurių užtektų tik vienai palapinei.

Esant kitokiam judėjimo grafikui, maršrutą galima įveikti greičiau. Pvz., nakvojant ant peties, jei geras oras, galima nesunkiai spėti įkopti į viršūnę ir tą pačią dieną nusileisti iki Mutnų ežerų.

Kadangi maršrutas ilgas ir varginantis - ypatingai dėl kuprinių transportavimo - pirmam žmogui bent uolinius maršrutus rekomenduotume eiti be svorio. Mūsų atveju tai buvo neįmanoma, kadangi ėjome vienu ryšiu. Apskritai šį maršrutą geriau eiti daugiau nei vienu ryšiu – tai leistų greičiau judėti.

Savo kopimo metu iš uolinio inventoriaus naudojome tik didelių dydžių heksus ir retkarčiais, stotelėms – uolų kablius. Manytume, kad kaiščiai (zakladkės) šiame maršrute nelabai panaudojamos – turėjome visą komplektą, bet visi plyšeliai buvo per dideli; einamiausi buvo dideli heksai. Beje, stotelėms tinkamų vietų taip pat reikia paieškoti – jos nėra tokios aiškios. Kai kurioms uolinėms atkarpoms pralipti naudojome uolų laipiojimo batelius.

Kopimo metu tarpusavio ryšiui palaikyti (net tarp dviejų partnerių) siūlytume naudoti racijas. “Ryšys su pasauliu” taip pat būtinas, kadangi atsitikus nelaimei, ypač kopiant dviese, nelabai įmanoma nusileisti. Jei nėra galimybės gauti raciją iš alpinistų bazės, gerai tinka ir paprastos buitinės racijos.

Apskritai maršrutą vertintume kaip aiškų ir paprastą orientavimosi požiūriu – nėra kur pasiklysti. Be to, maršrutas yra pakankamai apsaugotas nuo krentančių akmenų, uolienos trupa ir lūžinėja, bet nėra smarkiai sudūlėjusios.

 

Kontaktinė informacija

Paulius Jakutavičius:   Telefonas: +370 686 40135

                                                El. paštas: This email address is being protected from spam bots, you need Javascript enabled to view it

 

Dovilė Garlaitė:                       Telefonas: +370 682 97985

                                                El. paštas: This email address is being protected from spam bots, you need Javascript enabled to view it


 Sudėtingumai nurodyti pagal Минеев (1986) įkopimo ataskaitą; atitinka mūsų įkopimo sąlygas.

 Atstumai nurodyti pagal Минеев (1986) įkopimo ataskaitą; atitinka mūsų įkopimo sąlygas.

Atnaujinta ( Trečiadienis, 11 vasario 2009 )