Vandens turizmo taktika ir technika
Pirmadienis, 05 lapkričio 2007

TAKTIKA

Prieigos

Vykstant į maršruto pradinį punktą, patogiau vežtis mažiau, nors ir sunkesnių, ryšulių. Kiekvienas ryšulys turi būti su diržais, kad galima būtų jį nešti ant nugaros (,,RZ" kuprinės diržus reikia sutrumpinti, o viršutinį jų galą prisiūti žemiau). Visą krovinį (60 kg) nešti iškart verta tik nedideliais atstumais (iki 0,5 km). Viena kuprinė dedama ant krūtinės, kita — ant nugaros. Rankos turi likti laisvos. Jei reikia nešti dar vieną ryšulį, jį galima dėtis ant sprando. Tolimesniais atstumais nešti teks per du kartus. Jei visa manta gali būti pernešta per vieną dieną, visus daiktus verta nešti trumpais etapais (45 min.): grįžimas tuščiomis bus dalinis poilsis. Numačius eiti kelias dienas, stovyklą verta įrengti tik kas trečią dieną. Svarbu laikytis pastovaus ėjimo ir poilsio ritmo (50 min.+10 min).


Stovyklavimas

Keliaujant kalnų upėmis, kurių slėniai siauri, negalima statyti palapinių ir palikti inventoriaus arti vandens, nes po stipresnio lietaus (nebūtinai stovyklos rajone, gali būti ir aukščiau jo) upėje labai sparčiai kyla vanduo (1 m per naktį — eilinis reiškinys). Dėl tos pačios priežasties stovyklos nereikia rengti saloje.

Sustojus pietums, daiktai paprastai neiškraunami, laivai, patikimai pritvirtinti, paliekami vandeny. Sustojus nakvynei, visi daiktai iškraunami, laivai (išskyrus plaustą) iškeliami į krantą ir džiovinami. Artėjant lietui ar einant miegoti, jie apverčiami dugnu aukštyn.

Dienos režimas

Vakare plaukti nepatartina dėl dviejų priežasčių:
plaukiant prieš žemai esančią saulę, jos atspindžiai vandenyje trukdo teisingai vertinti situaciją;
sudėtingoje upėje ištikus avarijai, gelbėjimo darbai gali užtrukti, o jie turi vykti šviesoje.

Nakvynei reikia sustoti prieš 2 valandas iki saulėlydžio. Visa ruoša atliekama šviesoje, o sutemus tenka tik džiovintis. Anksčiau atsigulus, galima anksčiau ir atsikelti: šaltomis ryto valandomis geriau užsiimti ruoša, negu varganai miegoti.

Miegui ir kelionei užtenka po 7 val., ruošai krante reikia 9 val. (nesudėtingoje kelionėje — po 3 valandas ryte, vidudienį ir vakare; sudėtingoje, kai būtina rūpestingai supakuoti mantą,— 4 val. ryte, 2 val. vidudienį ir 3 val. vakare). Lieka 1 val. rezervas, kuris kelionės pradžioje panaudojamas organizaciniams nesklandumams tvarkyti (paprastai pratęsiama ryto ruoša), vėliau — smulkiam remontui (taip pat ryte) arba poilsiui (miegas, vakarojimas prie laužo) Ši valanda, o gerai organizuotai grupei ir dar 1—2 val., sutaupytos, paspartinus ruošą, gali būti panaudotos ir kelionės laikui prailginti, tačiau toks forsuotas žygis negali trukti ilgiau kaip 2—3 dienas, nes padidėjęs nuovargis ir sumažėjęs atidumas sudėtingoje kelionėje gali būti rimtos avarijos priežastimi.

Plaukimas

Upėje paprastai plaukiama kilvaterio kolona (laivas paskui laivą). Ežere, pučiant šoniniam vėjui, kartais verta rikiuotis pelengu (laivai išrikiuoti įstrižai plaukimo krypčiai). Atstumas tarp laivų priklauso nuo srovės greičio. Baidarėms jis gali svyruoti nuo 5—10 m stovinčiame vandenyje iki 80— 100 m sraunioje kalnų upėje. Kai atstumas per mažas, laivai gali susidurti, priekiniam staiga sustojus (pavyzdžiui, užšokus ant seklumos). Kai atstumas per didelis, atsitikus avarijai, galima pavėluoti suteikti pagalbą. Esant mažam atstumui, sunku įvertinti situaciją vandeny, nes priekinis laivas riboja matomumą, o esant dideliam atstumui, sunku įvertinti priekyje plaukiančio ekipažo veiksmus, įsidėmėti jo plaukimo liniją, galima netgi visai jį pamesti (pavyzdžiui, protakų zonoje).

Pirmasis paprastai plaukia taktiškai stipriausias ekipažas (grupės vadovo). Jis parenka plaukimo liniją, diktuoja plaukimo greitį, sprendžia, ar reikia sustoti žvalgybai. Paskutinysis plaukia techniškai ir fiziškai stipriausias ekipažas: jam skiriamas gelbėtojo vaidmuo. Priekyje plaukiantys ekipažai turi periodiškai kontroliuoti, ar neatsilieka už jų plaukiantis ekipažas. Jei atsilieka, tai plaukimo tempą reikia sulėtinti (atitinkamai lėtins ir pirma plaukiantys). Jei ekipažo visai nematyti, sustoti prie kranto ir laukti, o nesulaukus — grįžti (sausuma ar vandeniu) jo ieškoti.

Būtina pasirinkti nepavojingiausią plaukimo liniją. Šios taisyklės reikia laikytis skrupulingai nuo pat pirmųjų kelionių: anksčiau įgytas automatizmas sudėtingose kelionėse padės staigiai apsispręsti. Bandymai praplaukti paprastesnes atkarpas „įdomesniu variantu" yra žalingi. Valdymo techniką reikia tobulinti specialiose treniruotėse.

Upėse visomis plaukimo priemonėmis paprastai plaukiama pagrindine srove tol, kol taip plaukti nepavojinga. Pavojingos yra stovinčios bangos, susidarančios greitame sraute, taip pat akmenys ar uolos, keičiantys to srauto kryptį, jį skaldantys. Pagrindinę srovę nesunku surasti, stebint vandens paviršių: ji skiriasi didesniu vandens greičiu. Plaukti pagrindine srove patogu: didesnis srovės greitis garantuoja, kad kelionė bus ir greitesnė, ir saugesnė (iki tam tikros ribos), nes pagrindinė srovė upėje formuoja farvaterį — giliausią, laisviausią nuo kliūčių kelią. Šalia pagrindinės srovės vanduo teka lėčiau, nes jį varžo seklumos, akmenys, sūkuriai ar kitos kliūtys, trukdančios plaukti ir turistams. Kai pagrindinėje srovėje pasirodo pavojingų elementų, tai tenka spręsti, kuris plaukimo variantas mažiau pavojingas: likti pagrindinėje srovėje, plaukti šalia jos ar išeiti į šalutinę srovę. Pasirenkant variantą, reikia atsižvelgti į tai, kad kiekvienu atveju kirsti srovę yra atsakingas plaukimo momentas, reikalaujantis tiksliai valdyti plaukimo priemonę, gerai įvertinti intervalą, kuriame šį manevrą leistina atlikti.

Matyti visą upę taip, kad galėtum pasirinkti plaukimo liniją, nėra toks paprastas dalykas. Reikia išmokti nuolat žvalgyti tris zonas prieš laivą: tolimiausią— 100—200 m, vidurinę — 30—50 m ir artimiausią — 5—10 m. Tolimiausioje zonoje apžvelgiamas visas upės plotis ir nusprendžiama, kurios upės dalies laikytis (kairės, dešinės, vidurio), vidurinėje zonoje apžvelgiama tik dalis upės pločio (20—30 m) ir nusprendžiama, kuria srovės vieta bus plaukiama. Artimiausioje zonoje apžvelgiama tik siaura plaukimo linijos juosta — 2—3 m — ir patikrinama, ar nėra joje ko nors netikėto, ar teisingai plaukia mūsų laivas.

Ežeruose paprastai plaukiama tiesia linija. Tačiau kai ežeras banguotas, tiesė dažnai virsta laužtine linija: stengiamasi išvengti intensyvaus bangavimo zonų, slepiantis užuovėjose už salų, pusiasalių, prie užuovėjinio kranto. Kai reikia kirsti atvirus vandens plotus, tai plaukimo kryptį diktuoja bangų sklidimo kryptis (žr. skyrelį „Kliūtys“). Plaukti pavėjui lengviau, tačiau pavojingiau: plaukiama didėjančių bangų kryptimi ir jų aukštis tolimoje pakrantėje nežinomas.

Plaustų, iš dalies ir pripučiamų valčių plaukimo greitis lygus arba artimas srovės greičiui. Baidarių, medinių valčių ir katamaranų plaukimo greitis priklauso nuo aplinkybių. Kadangi pastarosios plaukimo priemonės praktiškai negali judėti skersai savo ašies, tai jos gali išeiti iš jas nešančio srauto tik plaukdamos tokiu greičiu, kuris skirtingas nuo to srauto greičio (didesnis už jį ar mažesnis); plaukdamos vienodu su srautu greičiu, jos gali tik pasisukti jame. Neigiamą srauto atžvilgiu greitį išvystyti sunkiau, negu teigiamą, todėl, esant galingam srautui, plaukti neigiamu greičiu būna mažiau efektinga. Plaukiant teigiamu greičiu, galima efektingai valdyti plaukimo priemonę, naudotis vairu, tačiau lieka žymiai mažiau laiko situacijai įvertinti, sprendimui priimti ir jam įvykdyti. Didelio greičio esminis privalumas — jis didina plaukimo priemonės pastovumą (panašiai kaip važiuojant dviračiu), kas baidarei ypač svarbu; trūkumas—greitai plaukiantis laivas neria po stovinčia banga. Į tai būtina atsižvelgti, plaukiant atvira baidare arba valtimi. Todėl baidarės, pavyzdžiui, upės atkarpoje, kurioje reikia manevruoti stiprioje srovėje, dažniausiai plaukia didesniu greičiu, sumažindamos jį, baigus manevrą, ypač įeinant į aukštas bangas. Neigiamu greičiu dažniau plaukiama sekliose mažo galingumo atkarpose arba ruošiantis sustoti prie kranto. Būtina atsižvelgti į tai, kad, pereinant nuo teigiamo į neigiamą greitį (arba atvirkščiai), plaukimo priemonė būna nulinio greičio zonoje, kur ji praktiškai yra nevaldoma.

Kliūtys

Bangos. Ežeruose bangos ritasi pavėjui, tačiau sekliose pakrantėse jų frontas pasisuka lygiagrečiai kranto linijai. Upių sraunumose susidaro stovinčios bangos: kuo galingesnis srautas, tuo jos aukštesnės. Jų frontas statmenas srovės krypčiai, tačiau kai srovė, atsimušusi į uolas, keičia savo kryptį, tai posūkio vietoje bangos rikiuojasi įstrižai srovės. Bangos, kurių žingsnis (atstumas tarp gretimų bangų viršūnių) yra keletą kartų didesnis už jų aukštį, paprastai būna švelniai suapvalintos ir, plaukiant per jas, laivas tik nežymiai būna nepastovus kurse (plaukimo kryptyje). Bangos, kurių žingsnio ir aukščio santykis mažesnis už 2, paprastai ima lūžti — susidaro aštri viršūnė, užlinkusi pagal bangos sklidimo kryptį (stovinčių bangų — prieš srauto kryptį). Visos plaukimo priemonės tokias bangas kerta, panirdamos tuo giliau, kuo didesnis jų greitis. Pripučiamos valtys po tokiomis bangų viršūnėmis nepanyra, ir todėl joms gresia pavojus apvirsti (per skersinę savo ašį). Baidarės ar medinės valtys taip pat gali būti apverstos, jei jos paklius į tokias bangas išilgai jų frontui. Todėl per lūžtančias bangas (taip pat ir per įstrižąsias) plaukiama tik statmenai jų frontui. Jei bangų viršūnė ne itin aštri, nuo statmenos krypties galima nukrypti iki 30°.



Viražai. Upės posūkyje pagrindinė srovė iš inercijos būtinai pasiekia išorinį posūkio krantą. Stiprus srautas, atsimušęs j krantą, sudaro gan pavojingą kliūtį: viršutinis vandens sluoksnis suformuoja įstrižai srauto stovinčias bangas, o apatinis neria pagal krantą gilyn; pagrindinis srautas čia įgauna sraigtinį judesį. Viražo gale, kur srautas jau atsiskiria nuo kranto, paprastai būna įstrigę keletas didelių akmenų (jei srautas silpnas, tai nors kerplėšų), kurių srovė nebepajėgia toliau nunešti. Kai viražas galingas, visoms plaukimo priemonėms (net plaustui) yra pavojus virsti, todėl paprastai plaukiama kiek galima arčiau vidinio posūkio kranto, spaudžiantis prie pat akmenų, kurie ten paprastai sudaro didoką seklumą. Baidarės viražus dažniausiai praeina su nemažu teigiamu greičiu. Viražo gale jos vis tik patenka į srautą ir bando vėl iš jo plaukti vidinio kranto pusėn. Reikia sekti, kad iš srauto į ramų vandenį nebūtų plaukiama perdaug dideliu kampu: baidarės galą nešant srautui, o nosį sustabdžius ramiame vandeny, baidarę staigiai suka prieš srovę, ji stengiasi apvirsti. Silpnesniuose viražuose, kuriuose prie vidinio kranto seklumos didesnės stovinčios bangos nesusidaro, galima plaukti ir neigiamu greičiu.

Plaustininkai, po viražo stengdamiesi laiku grįžti į pagrindinę srovę (seks priešingos krypties viražas!), prie vidinio kranto spaudžiasi tik itin aštriame viraže.

Rumbai. Tai sąnašinės kilmės seklumos, išsidėsčiusios įstrižai upės, toje vietoje, kur pagrindinis srautas metasi nuo vieno kranto į kitą (srautui tekant įstrižai upės, jo skerspjūvis ryškiai padidėja, greitis žymiai sumažėja, ir šioje zonoje iškrinta srauto nešamos medžiagos). Lygumų upėse rumbus sudaro smulkus upės smėlis, o kalnų upėse rasime ne tik žvyro, bet ir didokų akmenų sudarytus rumbus. Juose yra vienas (dažniausiai centre) arba keli (dažniausiai pakrantėse) latakai — gilesnės vietos, per kurias persirita daugiausia vandens. Latakai būtinai orientuoti skersai rumbo (įstrižai upės). Retai, tačiau pasitaiko aukšto pylimo formos rumbų (iki 2 m). Plaukiant per rumbą, reikia ieškoti jo latakų ir labai ryžtingai sukti į juos, nes pavėlavus vanduo paprastai nuneša į seklumą, per kurią jis ritasi nors ir plonu sluoksniu, bet labai dideliu greičiu.

Rėvos. Tai upės atkarpos su nevienodai išsidėsčiusiais rieduliais. Tarp akmenų susidariusios stipresnės srovės tuoj pat sudūžta į kitus akmenis. Stovinčios bangos rikiuojasi įvairiomis kryptimis, sudaro besikryžiuojančias bangas. Upė rėvoje akmeningo dugno nepajėgia pagilinti, todėl bando praplėsti krantus, kuriuos paplovus į vagą rieda nauji akmenys. Žiūrint į sudėtingą rėvą nuo kranto, dažnai atrodo, kad praplaukti ją neįmanoma arba praplaukimo linija pernelyg sudėtinga, trūksta patikimų orientyrų. Tačiau plaukiant paaiškėja, kad rėvoje drąsiai galima improvizuoti, manevruoti tarp akmenų, nes tie akmenys srovės greitį nuolat mažina. Plaukiant, aišku, reikia patikimai valdyti plaukimo priemonę ir itin greitai orientuotis. Geresnio varianto ieškoti plaukiant neleistina: plaukiama pirmu pastebėtu realiu variantu.

Slenksčiai. Tai upės atkarpos, kuriose akmenys ar uolos suformuoja galingas, ryškias sroves su tvarkingomis stovinčiomis bangomis. Būdingas slenksčių bruožas — šalia stiprių srovių paprastai būna ir griežtai apibrėžti ramaus vandens ar net priešingos tėkmės plotai. Srovės prasideda lygaus paviršiaus didelio vandens greičio trikampiais (vadinamaisiais „liežuviais"), žemiau kurių viršūnės rikiuojasi stovinčios bangos. Srovės stiprumas ir bangų aukštis tiesiog proporcingi vandens lygių skirtumui aukščiau ir žemiau slenksčio. Aukščiausia banga beveik lygi šiam skirtumui. Kai slenksčio elementai seka vienas po kito ir vieno elemento sudarytos srovės pasiekia kitą elementą,— esame prie daugialaipsnio slenksčio.

Stiprios srovės slenkstyje ilgai negęsta ir galų gale j ką nors atsimuša: į akmenų grandinę, uolą, krantą arba pasiekia kitą slenksčio elementą. Pasirenkant plaukimo per slenkstį variantą, reikia nuspręsti, kuria srove (jei yra kelios paralelios srovės) plaukti, į kurį trikampio šoną įeiti ir kurioje srovės vietoje iš jos išeiti, kad nesusidurtume su akmenimis, kad kaip galima mažiau reiktų plaukti per stovinčių bangų viršūnes ir, išeinant iš srovės, netektų apsiversti (pastaroji problema jaudina tik baidarininkus). Baidarininkai, ypač gerai įpratę valdyti baidarę, kartais iš srovės išplaukia, darydami 180° posūkį: toks manevras gali būti atliktas trumpesnėje srovės atkarpoje.

Kriokliai. Tai kliūtys, kai srovė krinta staigiai (krintančios srovės paviršius su žemiau kliūties esančio vandens paviršium sudaro didesnį negu 45° kampą). Po krioklio stovinčių bangų nebūna, nes visa srovė nueina gilyn, po vandens paviršiumi, kartu su savimi įsiurbdama ir dalį paviršinio vandens. Todėl žemiau krioklio vandens paviršiumi dažnai srovė teka krioklio link. Paprastus krioklius (kritimo frontas tiesus, nėra išsikišusių uolų) baidarės praplaukia, jei jų aukštis neviršija 1,5 m, o plaustai, pripučiamos valtys, katamaranai — ir didesnius. Plaukti reikia statmenai krioklio frontui. Kuo didesnis bus greitis ir inercija, tuo daugiau galimybių sėkmingai įveikti žemiau krioklio priešpriešinę srovę. Baidarės priekis ir galas turi būti lengvi, kadangi priekis gilyn neria nusileidimo momentu, o galas — kai ant jo krinta krioklio srovė. Įveikiant baidare krioklį (arba slenkstį), kai plūsta spiralės pavidalo arba krioklio fronto atžvilgiu įstriža srovė, teks atspėti baidarės pasvirimo ir plaukimo krypties kampą srovės atžvilgiu, kad galima būtų kompensuoti sukamąjį srovės poveikį.

Pavieniai akmenys — kliūtis, kuri, priklausomai nuo aplinkybių, įveikiama labai įvairiai. Kai akmuo kyšo virš vandens, jį teks aplenkti (katamaranu dar būna galimybė jį apžergti), tačiau, kai per akmenį ritasi srovė, reiks spręsti, kas šioje situacijoje geriau: aplenkti manevruojant ar per jį peršokti? Jei akmuo yra silpnoje srovėje, virš jo nesusidaro ryškesnių gūbrelių, už jo nėra charakteringos duobės, jis pastebimas dažnai pavėluotai. Be to, silpnoje srovėje akmuo dažnai būna mažai nušlifuotas, taigi pavojingas. Jei, pastebėję jį, nespėjame aplenkti, greitį reikia bent sumažinti. Jei akmuo stovi stipresnėje srovėje, už jo atsiranda gilesnė ir ilgesnė duobė, kurioje daugiau oro burbuliukų ir mažiau gryno vandens. Tokį akmenį peršokęs laivas giliai panirs pursluose ir iš ten turės išplaukti ,,į kalną"— į normalų upės lygį. Jei dėl priešinės srovės tai ne iš karto pavyksta, reikia irklus kišti giliai į apatinius vandens sluoksnius, tikintis, kad giluminė srovė juos pagaus ir padės jums išplaukti. Aplenkus akmenį ir plaukiant per arti tokios duobės, baidarė ar pripučiama valtis gali būti į ją įtraukta (tokiu atveju baidarė apsiverčia). Kada galima ir kada verta per akmenį peršokti? Šį klausimą padeda išspręsti tiktai praktika. Tačiau reikia žinoti, kad vandens gūbrys virš akmens yra „kietas", laivo grimzlė jame žymiai sumažėja.

Sūkuriai. Galingi sūkuriai, pavojingi baidarėms bei pripučiamoms valtims, susidaro tik labai vandeningose upėse, kai jų debitas viršija 500 m3/sek. Jie retai būna stacionarūs, todėl dažniausiai netikėti. Jei nepavyksta juos aplenkti, reikia bandyti padidinti baidarės pastovumą, smarkiai padidinant jos greitį. Patekus į silpnesnį pastovų sūkurį, kuris paprastai susidaro prie didelės uolos, greta stipraus srauto, reikia bandyti išeiti iš jo toje vietoje, kur šliejasi sūkurys ir pagrindinis srautas, kiek galima toliau nuo uolos.

Seklumos. Jos visada yra ties vidiniu posūkio krantu, už salos, žemiau intako žiočių. Virš seklumų stovinčios bangos ryškiai susmulkėja. Jas būtina aplenkti. Jei jau užplaukėte ant seklumos, tai iš baidarės ar pripučiamos valties skubiai iššokite, kad jų nesudraskytumėte. Seklumoje įstrigusį plaustą teks nukelti kartimis.

Protakos susidaro reliatyviai mažesnio nuolydžio upės atkarpoje: ten vanduo išmeta iš aukščiau atneštą smėlį, žvyrą, akmenis, iš jų ilgainiui susiformuoja salos, dažnai apaugusios mišku, o tarp salų — protakų labirintas. Protakos nemalonios dėl to, kad, plaukiant pro jas, būna ribotas matomumas: jos siauros, daug posūkių. Dažnai neaišku, kurią rinktis, nes dalis jų, kiek paplaukus, ima skaidytis į mažesnes, seklėja ir nė viena nebetinka plaukti. Protakose yra pavojus grupei suskilti: nepastebėjus, kuria protaka nuplaukė priekiniai ekipažai, juos surasti bus labai sunku. Plaukiant protakomis, būtina laikytis labai mažų intervalų (iki 15—20 m). Protaką rinktis reikia pagal šią požymių eilę: 1) tą, kurioje nesimato sąvartų; 2) tą, kuri staigiau krinta (ji nesiskaidys j smulkesnes protakas, atvirkščiai — j ją įsilies kitos protakos); 3) tą, kuri vandeningesnė.

Sąvartos — pavojingiausios kliūtys, susidarančios siaurose protakose, kurias uždaro skersai suvirtę medžiai. Vanduo pro jas prasikošia, o laivas ir žmogus — ne visada. Jei srovė stipri, iš po sąvartos išlysti neįmanoma. Pavojingos ir potvynio suneštų rąstų sąvartos krantuose (pavyzdžiui, staigiame viraže, salos pradžioje), jei po jomis prasiveržia srovė. Išvydus sąvartą, jei aiškiai nesimato, kur praplaukti (pavyzdžiui, aplenkti ties medžio viršūne ar pralįsti po jo kamienu ties krantais), būtina tuoj pat sustoti prie kranto ir jau nuo kranto ieškoti galimybės sąvartą apeiti ar ją išardyti. Prie pat sąvartos priplaukti galima tik tada, kai silpna srovė ir mes įsitikinę, kad ji mūsų po sąvarta neįtrauks.

Plukdomi rąstai. Staigiuose upės posūkiuose jie gali užblokuoti ir net sulamdyti laivą bei jo įgulą. Reikia atsižvelgti į tai, kad rąstai plaukia su pagrindine srove, ir tą srovę geriausiai kirsti ten, kur ji silpniausia, t.y. kur ji kerta upės ašį. Slenksčiuose rąstai kliudo manevruoti, todėl plaukti per slenkstį geriau, kai jų ten mažiau.

Rastų užtūrą (jei ties ja nesusikaupę rąstai) galima praplaukti, atsargiai ją priskandinant.

Žemi tiltai, lieptai ir lynai. Silpnoje srovėje jie praplaukiami, įgulai laive atsigulus (gulama ant nugaros). Stiprioje srovėje, jei nesame įsitikinę, kad prarysime neužkliuvę, reikia elgtis taip, kaip plaukiant pro sąvartas. Ypač pavojingi lynai, nes jie dažniausiai per vėlai pastebimi. Kartais lengviau pastebėti jų įtvirtinimo įrenginius krante. Praplaukti po lynu lengviau arčiau krantų — ten jis pakibęs aukščiau.

Perkolos — tai keletas skersai upės į dugną sukaltų stulpelių, įrenginys žuviai gaudyti. Senos perkolos stulpeliai ties vandens paviršiumi būna nupuvę (ją pastebėti galima pagal stulpelius pakrantėje). Plaukti reikia labai mažu greičiu; jei tarp stulpelių nėra pakankamai plataus tarpo, tai vieną iš jų reikia ištraukti.

Užtvankos. Dažniausiai jas reikia apeiti. Gali būti ir praplaukiamų užtvankų (kaip slenksčiai arba kriokliai). Dažniau galima praplaukti neseniai sugriuvusią užtvanką (kol ji nedaug pralaužta). Vėliau srovė sklinda per visas griuvenas, ir užtvanka pasidaro nepraplaukiama.

Laivybinė upė. Tai taip pat kliūtis, nes tenka saugotis plaukiančių laivų ir kai kurių laivybos įrenginių. Laivams reikia užleisti farvaterį. Jei tektų plaukti naktį, būtina turėti šviesos signalą.

Potvynis. Kalnų upėje potvynio metu ypač komplikuojasi viražai, slenksčiai, sąvartos, todėl geriau palaukti, kol upė nurims. Visiškai negalima plaukti, kai vanduo ima semti pakrančių medžius: tada pavojinga sustoti prie kranto.

Žvalgyba

Žvalgyba atliekama, norint detaliau ištyrinėti, kaip įveikti kliūtį.

Slenksčio žvalgybos metu nustatoma:

nepavojingiausio praplaukimo linija;

orientyrai;

techninės priemonės atsakingose atkarpose;

pavojingos vietos ir galimų avarijų pobūdis;

gelbėjimo sistema;

praplaukimo tvarka;

fotografavimo ir filmavimo momentai, fotografų pozicijos.

Reikia atsižvelgti į tai, kad nepavojingiausios plaukimo linijos, taip pat naudotinos techninės priemonės kiekvienam ekipažui gali būti skirtingos, priklausomai nuo jo dalyvių sugebėjimų. Žvalgyboje reikia labai atidžiai išnagrinėti srautus slenkstyje (į srovę mėtyti pagalius ir stebėti, kaip srovė juos neša), pabandyti įsivaizduoti, kaip tie srautai veiks mūsų laivą. Taip pat į pasirinktus orientyrus reikia pažiūrėti iš apačios, nuo vandens paviršiaus, kad įsivaizduotumėme, kaip jie atrodys iš laivo. Ten, kur patikimų orientyrų trūksta, reikia pastatyti signalizuotojus. Jei slenkstyje galima tikėtis avarijos, tai geriau plaukti po du ekipažus kartu (vienas iš jų galės pagelbėti kitam). Kai avarijos tikimybė ypač didelė, būtina organizuoti pagalbą nuo kranto, o po pirmos poros plaukti tik po vieną ekipažą.

Kartais žvalgoma ir plaukimo priemonių pernešimo sausuma trasa, jeigu tenka eiti sudėtingomis sąlygomis (pavyzdžiui, per pelkę). Tokiu atveju parink- toje trasoje pasirūpinama palikti patikimus orientyrus.

Avarijos

Žmogus už borto. Prie jo skubiai plaukia baidarė, valtis ar katamaranas, kad nukentėjęs galėtų įsikibti į laivo galą, po to jis buksyruojamas į krantą. Nuo plausto ar pripučiamos valties lengviau mesti jam iš anksto paruoštą virvę. Kol nukentėjusiojo niekas negelbsti, jis plaukia ant nugaros, kojom pasroviui, pasikliaudamas gelbėjimo liemene. Apatinis liemenės diržas turi būti ne per laisvas, patikimai užsegtas. Manevruoti galima irklu.

Laivas užšoko ant uolos. Jei įmanoma, ekipažui taip pat reikia ant tos pačios uolos iššokti. Plaustas tokiu atveju stoja piestu (ekipažas lipa į viršų), o iš tokios padėties kartais būna nuplaunamas nuo uolos (apvirtęs, arba ir neapvirtęs). Jei ekipažui pavyksta vėl ant jo užlipti, reikia surasti švartavimo virvę, plaukti su ja į krantą ir švartuotis (jei plaustas apvirtęs,— geriau giliame užutekyje, kad nebūtų sumaigytas inventorius).

Jei plaustas prispaustas, reikia pabandyti nuimti krovinį, perduoti jį į krantą, o plaustą kartimis iš srovės iškelti tiek, kad jis nuvirstų. Gali tekti jį net dalimis skaldyti.

Užšokusi ant uolos baidarė bus sulaužyta ir apie uolą apvyniota. Jei ekipažas liko prie jos, reikia jam permesti virvę ir, pririšus prie tolimojo (nuo kranto) baidarės galo, bendromis jėgomis tą galą bandyti iš vandens iškelti. Sraute likęs galas baidarę nuo uolos nutemps. Jei yra galimybė baidarę perridenti per akmenį, virvę reikia rišti prie artimojo galo. Kai ekipažą nuneša srovė ir prie baidarės prieiti negalima, reikia laukti (gal ir parą, kitą), kol, nuslūgus vandeniui, prie jos bus galima prieiti arba pakilęs vanduo nuneš ją žemyn. Jei yra galimybė, galima bandyti virvėmis prieiti prie baidarės virš vandens.

Laivas apvirto. Jį neša srovė. Plausto ekipažas lipa ant jo ir bando švartuotis. Pripučiamos valties ekipažas gali bandyti laivą atversti atgal (sulipę ant vieno krašto, traukia už aprišimo virvės ir verčia ant savęs). Jei nepavyksta, lipa ant apvirtusios valties, irkluoja prie kranto ir ten švartuojasi.

Baidarės ekipažas, laikydamasis už aprišimo virvių, slenka prie baidarės galų ir ima juos po pažastimi, ten pat užkiša ir irklą. Jei baidarę srovė neša ant akmens, pažastį galima pakeisti, pereiti į kitą baidarės pusę, kad smūgis į akmenį tektų jai. Kai priplaukia gelbėtojų baidarė, jos ekipažui įduoda savo gelbėjimo virvės galą, kurį tas veža į krantą ir išlipęs apvirtusius traukia į savo pusę. Ištraukti apvirtusius iš stiprios srovės irklais neįmanoma, todėl, vežant į krantą gelbėjimo virvę, negalima sukti prieš srovę Reikia plaukti pasroviui, tolstant nuo apvirtusių ir artėjant prie kranto.

Jei avarijai buvo pasiruošta ir krante stovi gelbėtojas su virve, jis tinkamu momentu turi numesti virvės galą apvirtusiems, o kai šie apvynioja tą galą apie savo laivo aprišimo virvę, juos traukti į krantą. Gelbėtoją krante reikia pastatyti žemiau galimos avarijos vietos, ten, kur srovė priartėja prie kranto. Tiksliai numesti virvę toliau kaip 10—15 m paprastai nepavyksta. Mesti antrą kartą nebūna progos, todėl gelbėtojas nuo kranto turi būti gerai išsitreniravęs taikliai numesti virvę pro šalį greitai plaukiančiam ekipažui.

Jei apvirtusi baidarė yra silpnoje srovėje arba stovinčiame vandenyje, vienas ekipažo narys užlipa ant jos dugno ir raitas irkluoja į krantą. Antrasis kabo po baidarės nosimi ir saugo, kad ji nebandytų atsiversti: būtų prarasta brangi oro atsarga baidarėje. Priplaukęs gelbėtojų ekipažas gali įsirėmęs stumti nukentėjusius kranto link.

Bendros taisyklės. Patyrus avariją, būtina likti prie savo laivo: jis padės jums išsigelbėti. Net ir apvirtęs bet koks laivas turi dar didelę keliamąją galią. Be jo, taip pat ir be jame esančio inventoriaus bus labai sunku pasiekti artimiausią gyvenvietę. Jei galingas srautas atskyrė jus nuo laivo, tai tam srautui pasiduokite (jis dažniau trauks į dugną), o kai jus išmes į paviršių, grįžkite prie laivo arba, jei laivas toli,— į krantą.

Jei sąvartos aplenkti nepavyko ir jūsų laivas plaukia į ją, ant tos sąvartos paskutiniu momentu iššokite. Vėliau, norint ištraukti laivą, tą sąvartą reiks ardyti.

Atsidūrę vandeny, irklo nepraleiskit: srovė jį išplėšia gana retai.

Jei gelbėjamas ekipažas savo laivą paliko, pirmiausia reikia gelbėti žmones.

Jei vežate apvirtusiųjų gelbėjimo virvės galą ir ta virvė pasirodo per trumpa, pririškite savo baidarės gelbėjimo virvę ir plaukite į krantą. Prie kranto galima iššokti į vandenį, jei jis nesiekia kelių. Gilesniame vandenyje jūs negalėsite patikimai įsispirti ir traukti virvę. Traukdami virvę, neįtempkite jos staiga, kad nuo smūgio aprišimo virvė netruktų.

Jei avarija įvyko kanjone ar tarpeklyje, gelbėjimo darbus gali tekti vykdyti, laipiojant uolomis ar net virš upės (pavyzdžiui, nuimti žmones nuo uolos upėje). Išsiruošus į kalnų upę, reikia būti susipažinusiems su laipiojimo uolomis technika.

Jeigu kelionėje yra galimybė virsti, visas krovinys jūsų laive turi būti standžiai pririštas.

Orientavimasis

Bendri orientavimosi principai pateikti skyrelyje „Elementarioji topografija ir orientavimasis vietovėje".

Orientuotis vandens kelionėje sunku: maža yra orientyrų siaurame upės slėnyje arba plačiuose ežerų vandenyse. Patikimais orientyrais galima laikyti tik didelius intakus (jei jų debitas ne mažesnis už pusę pagrindinės upės debito), gyvenvietes prie upės, tiltus. Kalnų upėse būna ryškūs ir mažesnių intakų slėniai. Kai patikima upės locija, orientyrais gali būti ir būdingesni slenksčiai. Prityrę turistai skiria ir generalinę upės kryptį (atmesdami smulkius upės vagos posūkius jos pačios slėnyje). Tai ypač nesunku kalnuose, kur slėnis matyti ryškiai. Tačiau dauguma slenksčių ir upių slėnių mažai vienas nuo kito skiriasi, intakų žiotys dažnai būna pridengtos salomis, gyvenvietės ir tiltai tolimuose rajonuose pasitaiko retai, todėl orientuotis vien tik pagal žinomų orientyrų grandinę yra nepatikima. Būtina pasitelkti antrą orientyrą — laiką. Sekant plaukimo tarp žinomų orientyrų laiką, galima pasitikrinti grupės vidutinį plaukimo greitį ir prognozuoti, kada turi pasirodyti sekantis orientyras. Jei laiku nepasirodė, jį reikia laikyti nepastebėtu ir laukti tolimesnio. Derinant orientavimąsi pagal laiką ir orientyrus, galima gauti patikimų rezultatų.

Dideliuose ežeruose orientyrai renkami pagal azimutą. Esant blogam matomumui, kartais tenka plaukti vien pagal azimutą, be orientyrų (bangų ir vėjo kryptis patikimu orientyru negali būti). Itin sunku būna šcherose (gausiame salų ir pusiasalių pakrantės rajone), kur sausumos lopai kliudo plaukti pagal azimutą, tačiau dėl monotoniškumo jų negalima panaudoti orientyrais. Čia gali padėti nustatytas protakos azimutas, jei jis šiam rajonui ypatingas. Pametus orientaciją, teks kopti į aukščiausią salą pasižvalgyti.

Reikia atsižvelgti į tai, kad, pavyzdžiui, Karelijoje, dažnai galima rasti ežerą, kurio vandens paviršius keliais metrais pakeltas, todėl visiškai pasikeitusi krantų konfigūracija.

TECHNIKA

Srovės poveikis laivui

Vienalytė laminarinė srovė neša laivą. Kadangi laivas iškilęs virš vandens paviršiaus, jis dar bando slysti tuo paviršiumi žemyn, taigi srovę aplenkia. Šis reiškinys itin būdingas masyviems laivams, pavyzdžiui, mediniam plaustui. Kartais vandens paviršiuje nuolydis yra skersai upės (pavyzdžiui, viraže vandens lygis prie išorinio kranto aukštesnis, o prie vidinio — žemesnis; kylant vandens lygiui upėje, vandens lygis farvateryje aukštesnis, negu pakraščiuose, o slūgstant — atvirkščiai) arba net prieš srovę (pavyzdžiui, kylantis bangos paviršius). Skersinio nuolydžio poveikį gerai žino plaustininkai ir iš dalies plaukiojantys pripučiamomis valtimis, o stabdantį stovinčių bangų poveikį puikiai žino visi, net baidarininkai.

Jei laivo greitis skiriasi nuo srovės greičio, laivas savo kursu juda tik tada, kai to kurso ir srovės kryptys visiškai sutampa (arba yra tiksliai priešingos). Jei kryptys nesutaps, laivas įgaus poslinkį skersai

savo kurso, nukreiptą į priešingą srovės spaudimui pusę (pavyzdžiui, jei, paėmus kursą įstrižai srovės krypties, srovė spaudžia į kairį bortą, poslinkis bus į dešinę pusę). Tuo didesnis bus poslinkis, kuo didesnis srovės ir laivo greičių arba srovės ir plaukimo kurso krypčių skirtumas. Jis itin ryškus, irkluojant prieš srovę. Šiuo atveju, priklausomai nuo greičių skirtumo, laivas gali kilti, leistis arba laikytis vietoje upės krantų atžvilgiu, tačiau kartu ryškiai slinks skersai savo kurso vieno ar kito kranto link. Šis poslinkis, vadinamas traversų, plačiai naudojamas, plaukiant baidarėmis (54 pav.), medinėmis valtimis, mediniais plaustais. Plaukiant pasroviui, greičių skirtumas paprastai būna žymiai mažesnis, o srovės spaudimas priešingas jos tekėjimo krypčiai (laivas juda greičiau už srovę!).

Reikalingos traverso krypties laikomasi, reguliuojant traverso kampą. Tai atliekama vairu, o kai plaukiama be jo — irklais (leidžiama srovei pasukti aukščiau esantį laivo galą, kai kampą reikia didinti į žemiau esantį laivo galą, ir kai jį reikia mažinti). Pastovus traverso kampas baidarei išlaikomas, irkluojant reikiamu intensyvumu iš tos pusės, į kurią traversuojama. Abu irkluotojai traverso kryptimi šiek tiek pasvyra. Kai prieš srovę nukreiptas baidarės galas, darome užpakalinį traversą, kai priekis — priekinį. Darant užpakalinį traversą, vairą būtina iš vandens iškelti.



Kai laivas plaukia srovėje ir jo greitis skirtingas nuo srovės greičio, jis yra sukamas apie horizontalią ašį, einančią per laivo centrą ties vandens paviršiumi, statmenai srovės krypčiai. Plaukdami pasroviui, dėl mažo greičių skirtumo šio sukimo visiškai nejaučiame. Tempdami baidares prieš stiprią srovę, jau galime pastebėti jų savybę nosimi panirti po vandeniu. Pastatę baidarę (ar kitą laivą) stiprioje srovėje skersą (pavyzdžiui, ji priplaukė prie žemo liepto), šio sukimo momento būsime apversti j srovės pusę (į priešingą nuo liepto pusę; 55—II pav.). Labai stipri srovė plaukimo priemonę apverčia akimirksniu.Srovėje sustabdytas laivas (pavyzdžiui, užšokęs ant akmens) yra sukamas ne tik apie horizontalią, bet ir apie vertikalią ašį, einančią per lieti mosi su sustabdžiusiu daiktu tašką (55 pav.). Šis sukimas dažnai nėra pavojingas (jei sukami neužšoksime ant kitų kliūčių), tačiau, pirma, mes būtinai būsime pasukti skersai srovės, taigi mus suks ir apie horizontalią ašį; antra, sukant apie vertikalią ašį, mus veiks išcentrinė jėga, kuri mūsų svorio centro judesį bandys pratęsti ir po to, kai laivas apie vertikalią ašį nesisuks (t. y. kai laivas atsistos žemiau kliūties išilgai srovės). Baidarės (jai šie sukimai pavojingiausi) ekipažas, kurio svorio centras yra aukščiau vandens, pratęsdamas judesį, išvirs. Panaši situacija susidaro ir laivui pakliuvus į dvi, turinčias skirtingą greitį, sroves. Jei tos srovės bus vienos krypties, sukimas bus silpnesnis, jei skirtingos — stipresnis, negu užkliuvus už stovinčios kliūties.



Prie šių sukimų baidarininkai prisitaiko, pasvirdami į priešingą, negu galima virsti, pusę. Pasvirimo kampas priklauso nuo srovės ir baidarės judesio greičio, baidarės pakrovimo. Pasvirimas užfiksuojamas, užsikabinant vertikalia irklo mente už vandens. Užsikabinti būtina toje srovėje, kurioje baidarė turi likti po posūkio. Svirti reikia kartu su baidare (baidarininkas turi būti baidarėje stipriai įsitvirtinęs), tada galima pajusti baidarę veikiančių jėgų pusiausvyros būseną. Šis įgūdis įgyjamas po ilgos praktikos. Norint mokytis ne tik iš savo klaidų, reikia išnagrinėti virtimų priežastis ir teoriškai. Visais laivais plaukiantys ekipažai, o įsisavinę pasvirimo techniką taip pat ir baidarininkai, šią skirtingo greičio srovių savybę — sukti laivą — panaudoja posūkiams upėje atlikti, kai reikalinga manevruoti. Suktis prieš srovių sukimo kryptį yra beprasmiška, o dažnai ir neįmanoma. Reikia būti pasiruošusiems sutikti visus sukimus, slinkimus, laivo ir srauto judesio inerciją ne tik po vieną atskirai, bet ir po keletą jų kartu.

Baidarės valdymas

Krovinys ir ekipažas baidarėje turi būti išdėstyti taip, kad vandenyje ji turėtų nedidelį diferentą (pasvirimą pagal išilginę ašį) į galą: taip pakrauta baidarė lengviau lipa j bangą, už seklaus akmens ne-kliūva nosimi.

Irkluotojas turi sėdėti aukščiau (geriau ant standžiai pakrautos kuprinės), kad juosmuo būtų aukščiau falšbortų ir leistų jam laisvai pasvirti baidarėje (tačiau ne per aukštai, kad sėdynė būtų užfiksuota tarp falšbortų). Priekinis turi sėdėti kiek galima žemiau už užpakalinį, kad pastarasis gerai matytų. Aukščiau sėdint, ne per daug pakeltos rankos mažiau nuvargsta, tačiau baidarė pasidaro jautresnė, kai neteisingai balansuojama. Kad netrukdytų priešinis vėjas ar pakrantės krūmai, irklo mentės viena kitos atžvilgiu turi būti pasuktos 90° kampu. Irkluojant kiekviena ranka pakaitomis turi visai išsitiesti. Pirmas į baidarę sėda tas irkluotojas, kuris yra aukščiau (srovės atžvilgiu). Baidarę krante laiko jo porininkas. Susitvarkęs pirmasis baidarę laiko tol, kol įsėda ir susitvarko jo porininkas.

Jei baidarė stovi prie kranto nosimi pasroviui, į srovę plaukiama užpakaliniu traversų. Jei baidarė stovi nosimi prieš srovę — priekiniu traversų, tik vėliau pasisukant pasroviui. Sustojant prie kranto, šie manevrai atliekami atvirkščia tvarka.

Lėkštas posūkis stovinčiame vandenyje atliekamas abiem ekipažo nariams irkluojant iš vienos pusės (priešingos tai, į kurią norima pasukti). Atliekant staigų posūkį, užpakalinis irkluotojas irkluoja atgal iš tos pusės, į kurią sukama. Norint laivą pasukti itin staigiai, yrį stengiamasi daryti toliau nuo baidarės, puslankiu.

Kai baidarė jau įgavusi nemažą greitį, galima ją pritraukti. Tai atliekama, irkluotojui irklą įstačius į vandenį iš tos pusės, į kurią norima pritraukti baidarės galą; irklo mentė sudaro 45° kampą su baidarės kursu. Kai abu irkluotojai pastato irklų mentes lygiagrečiai, tai baidarė pritraukiama į irklo pusę, lygiagrečiai savo kursui. Kai mentės pastatomos statmenai viena kitai, baidarė staigiai sukama (56 pav.).



Šie posūkio manevrai gali būti atlikti ir srovėje (pritraukimas, kai yra žymus srovės ir baidarės greičių skirtumas), tačiau posūkio kryptis būtinai turi būti suderinta su srovių sukamuoju momentu. Ekipažas, naudojantis vairą, posūkius gali atlikti efektyviau, tiksliau. Reikia atsižvelgti į tai, kad posūkis, atliekamas turint žymų teigiamą greitį, yra aiškesnis: svirti reikia į posūkio vidų (išcentrinė jėga ir sukimas apie horizontalią ašį verčia tik į išorę; 57 pav.). Kai baidarės greitis artimas srovės greičiui, vertimai posūky galį būti skirtingų krypčių.

Baidarę pritraukti lygiagrečiai kursui galima ir be didesnio greičio. Šiuo atveju abu irkluotojai palinksta į tą pusę, j kurią nori baidarę pritraukti, irklus į vandenį stato mentėmis, lygiagrečiomis kursui, ir juos traukia į save. Šiek tiek irklų pusėn paslenka ir baidarė. Pritraukti bet kuriuo metodu galima, plaukiant pavojingai arti didelės duobės (už akmens). Traukiama, be abejo, į priešingą nuo duobės pusę.

Jei, kertant srautą, nepavyksta į jį įplaukti mažu kampu, būtina, įplaukiant į jį, pasvirti pasroviui, o išplaukiant — prieš srovę. Jei nepavyksta įplaukti į krioklį statmenai jo frontui, dar galima pasisukti, kai baidarės priekis kabo ore (jis netrukdo suktis). Jei nepavyksta kirsti bangą statmenai jos frontui, reikia pasvirti į bangos pusę. Plaukiant per stovinčių bangų grandinę, irklais kabinamasi už jų viršūnių.



Jeigu reikia leistis pasroviui atbuliems, galima plaukti tiek teigiamu, tiek ir neigiamu greičiu. Bet kokiu atveju abu ekipažo nariai turi žiūrėti atgal — pasroviui. Leidžiantis srovės greičiu, galinis turi pritraukimais ties baidarės galu koreguoti kryptį.

Baidare galima plaukti ir naudojant bures, tačiau manevrai su burėmis negali būti atliekami siauroje upėje su kliūtimis. Be to, papildoma įranga (burės, stiebas, svertai) sudaro solidų svorį, o burės reikalauja ir nuolatinės priežiūros (kiekvieną kartą sustojus turi būti džiovinamos). Dėl šių priežasčių plaukti su burėmis aukštesnėje kaip II sudėtingumo kategorijoje būna neracionalu.

Keliaujant prieš srovę, tik palyginti ramiais tarpais galima keltis irklais. Trumpas slenkstėtas atkarpas galima praeiti pakrante briste arba traukiant virve (šiuo atveju antrasis ekipažo narys koreguoja baidarės judėjimą, pastumdamas jos nosį irklu ar ilgesne kartimi nuo kranto). Ilgose slenkstėtose atkarpose, kur pakrantės užgriozdintos akmenimis, baidarė traukiama už abiejų jos galų pririšta virve. Ta virve baidarė pasukama nedideliu kampu į srovę, kad traversu ji šiek tiek toltų nuo kranto (58 pav.). Keičiant kampą, galima reguliuoti baidarės atstumą nuo kranto, kartu traukiant ją aukštyn. Virvė, pradedant nuo jos vidurio, vyniojama ant dvigubos šakutės taip, kad kiekvienos atšakos ilgį galima būtų keisti. Stiprioje srovėje negalima pasukti baidarę didesniu kampu į srovę — ji apvirs. Jei, tempiant prieš srovę, baidarė panyra nosimi po banga, ją tuoj pat reikia paleisti pasroviui.



Jei reikia baidarę pernešti ilgesniais atstumais, geriau ją supakuoti. Kelių kilometrų atstumu, jei yra geras takas, galima ją nešti neišardytą — dviese ant pečių (lengviau nešti paverstą šonu). Porą šimtų metrų, jei takas platus, baidarę galima pernešti ir neiškrautą (2 žmonės neša jos galus, o 4 ima ją už falšbortų ties kokpito kampais).

Plausto valdymas

Priklausomai nuo plausto ilgio, kuprinės rišamos jo centre arba galuose, ties irklų atramomis. Ties kiekvienu irklu turi būti 1—4 irkluotojai. Kapitonas būna ties užpakaliniu irklu.

Dažniausiai plaustas valdomas, irklais pervarant jį iš srovės, kurioje jis plaukia, į reikiamą kaimyninę srovę. Mediniam plaustui tas pats manevras gali būti atliktas, panaudojant traversą (pasinaudojama plausto ir srovės greičių skirtumu, perkėlus iš vienos srovės j kitą) arba slydimą vandens paviršiumi nuolydžio kryptimi. Abu pastarieji metodai pagrįsti tuo, kad išilgai savo ašies medinis plaustas turi žymiai mažesnį pasipriešinimą, negu skersai ašies.

Švartuojantis artėjama prie kranto plausto galu. Jei yra reikalas, vienas ekipažo narys švartavimo lyną gabena į krantą ir ten jo galą vynioja apie medį ar akmenį. Švartuojantis stiprioje srovėje, reikia lynui leisti keletą metrų praslysti, kad staigus smūgis jo nenutrauktų. Nuo kranto nuplaukiama atvirkščia tvarka.

Jei reikia iš srovės, nešančios į kliūtį, skubiai pabėgti, būtina irkluoti tiksliai nuo srovės, o ne nuo kliūties. Plaustui kliūvant už akmenų, irklus reikia laiku pakelti, kad sustojus jie nebūtų srovės paglemžti. Jei lėtoje srovėje plaustą sustabdo priešinis vėjas, galima panaudoti vandens burę (pavyzdžiui, plausto priekyje pririštą šakotą eglaitę).

Pripučiamos valties valdymas

Kokpite įtvirtintas bagažas didina valties standumą. Valtyse, kuriose nėra pripučiamo dugno, krovinys tvirtinamas ant brezentinės juostos, aptraukiančios valtį skersai (krovinys dugno nesiekia). Irkluotojai įsitaiso ant balionų (,,LAS, e" gali būti kokpite) po 1 ar 2 kiekviename valties borte. Be to, „LAS, o" ar „NDL" gale įsitaiso vairininkas. Irkluotojai ir ypač vairininkas įsitvirtina kojomis, pėdas pakišdami po kuprinėmis ar po balionais.

Pripučiamos valtys („LAS", „NDL") valdomos pagal baidarių valdymo principą — plaukiama valties išilginės ašies kryptimi. Stiprioje srovėje naudojami visi baidarių valdymo technikos elementai: pasvirimai, užkabinimai, prisitraukimai. Skirtumas tik tas, kad vieno baidarės irkluotojo darbas čia atliekamas vienos irkluotojų poros, sėdinčios skirtinguose bortuose. Valdymo sėkmė priklauso nuo sutartinų poros (ir viso ekipažo) veiksmų.

Pripučiamiems plaustams (PSN -10, SP-12) dažniau naudojama plaustų valdymo technika: keičiama judėjimo kryptis, nepasukant plausto, t. y. stengiamasi persistumti skersai srovės, judant šonu.

Kai pripučiamos valtys ir plaustai pakliūna į aukštų stovinčių bangų grandinę, irkluotojai dirba tik tarp bangų, o lipant į bangos keterą, laikosi, kad nebūtų išmesti iš valties. Vairininkas dirba visą laiką, tačiau laikytis jam reikia dar stipriau.

Jei į kokpitą pakliūna vandens, tai valtis sunkiau apverčiama, bet ir sunkiau valdoma.

Jei pripučiama valtis neįstengia pabėgti nuo viražo ir gresia smūgis į išorinį viražo krantą, geriau susidurti su krantu valties nosimi, o toliau riedėti pakrante, sukantis apie vertikalią ašį. Susidūrimo smūgį reikia sumažinti irkluojant atgal.

Remontas

Remontuoti avariją patyrusį laivą reikia bet kokiu atveju. Išeiti iš avarijos vietos pėsčiomis būna sudėtingiau, negu išplaukti upe.

Sunkiausias atvejis, kai po avarijos trūksta dalies laivo apvalkalo, bet ir jį galima pakeisti impregnuotos medžiagos ar net brezento gabalu (pavyzdžiui, sėkmingai gali būti panaudota „sidabrinės" palapinės medžiaga). Baidarės, o tuo labiau plausto karkasą galima pakeisti, jei prie upės yra medžių. Sudėtingiau darytis naujus španhoutus, tačiau ir juos galima iš storesnio medžio kamieno ištašyti kaip ištisinę diafragmą skersai baidarės, perimetru pritvirtinant sulūžusio španhouto liekanas su tvirtinimo detalėmis. Falšbortus galima pakeisti tašeliais, prie kurių dėką teks tiesiog prikalti. Stringeriai ir kilsonas nesunkiai pakeičiami plonomis kartelėmis. Smulkūs lūžimai sutvarstomi, abipus lūžio vietos pririšant šiną. Jungimo mazgai gali būti pakeisti vielos ar izoliacinės juostos suveržimais. Ilgi plyšiai apvalkale prieš klijuojant susiuvami. Siuvama „aštuoniuke" (adata duriama tik iš vienos apvalkalo pusės, kiekvieną kartą grąžinant ją per plyšį). Apvalkalo paviršių prieš klijavimą galima nuvalyti ir pašiurkštinti švitriniu popierium, bet geriau aštriu peiliu, ypač kai dirbama šalia susiūto plyšio. Prieš juos užklijuojant, pripučiamų valčių balionų vidų reikia gerai išdžiovinti (saulėje ar aukštai virš laužo, dūmuose).

Norint atlikti visą šį remontą, būtina turėti ir avarijos metu išsaugoti (!) remonto rinkinį.

Baidarininkų grupėje ekipažo remonto rinkinyje turi būti virvučių, izoliacinės juostos (bandažams), siūlų, adatų, guminių lopų ir klijų; iš įrankių — plokščios replės ir kišeninis peilis. Baidarėms su Polivinilchlorido apvalkalu — atitinkamų lopų ir įrankis jiems privirinti (įkaitintas lauže kaltas pertraukiamas tarp apvalkalo ir lopo; šiuo atveju plyšiui užsiūti netinka kaproniniai siūlai: jie išsilydys). Grupiniame remonto rinkinyje turi būti didelių gumos ir brezento lopų, universalių klijų, minkštos vielos, vinių, veržlių, varžtų, medvaržčių atsuktuvas, kaltas, grąžtų rinkinys (su rankena jiems), pjūklelis metalui, vienarankis pjūklas, turistinis kirvukas.

Pripučiamos valtys yra be karkaso, todėl jų remonto rinkinyje būna tik siūlų, adatų, gumos ar gumuoto audinio bei brezento lopų, klijų, virvių.

Plaustininkai remonto rinkinyje vežasi kirvių (1— 4), pjūklų (dvirankių — 1—2), replių (plokščias ir aštrias), platų kaltą, vinių, vielos, virvių, brezento lopų. Pripučiamam plaustui papildomai reikia gumos lopų, klijų, pompos.



Komentarų (3)
1. 2009-11-07 18:51
 
o kokiu kliju reik turet remontuojat pripuciama plausta :)
 
ramunas
2. 2012-06-06 18:15
 
Atsakymas: ziurint is kokios medziagos pripuciamas plaustas pagamintas. Dazniausiai pripuciami plaustai yra gaminami is medziagos su gumos pagrindu, tad pakanka geru gumos kliju. Kitais atvejais (jei PVC pagrindas) yra pvz .gerai klijuojantys "Vinilceys" (Ispaniski, kompanijos CEYS, S.A.) ir t.t.
 
Plaustai, plaustu nuoma
3. 2012-06-06 18:20
 
Stiklo plastiko baidares yra remontuojamos tik stacionariai. Kelioneje atsiradusia skyle, galima butu laikinai uzlipinti tik gerai limpancia juostele (tokai sidabro spalvos), pries tai kruopsciai nusausinus pazeista vieta ar skyle.
 
Baidarės, baidariu nuoma, baid

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Pirmadienis, 05 lapkričio 2007 )