Turistiniai vandens maršrutai
Pirmadienis, 05 lapkričio 2007

Maršrutų sudėtingumas

Vandens turizme maršruto sudėtingumas priklauso ne tiek nuo kliūčių kiekio maršrute, kiek nuo jų pobūdžio. Atskiros kliūties įveikimo sudėtingumas priklauso nuo to, kaip dažnai, įveikiant tą kliūtį, tenka kirsti pagrindinę upės srovę ir koks tos srovės galingumas. Pirmasis faktorius tiesiai proporcingas upės nuolydžiui ir atvirkščiai proporcingas upės debitui, antrasis — tiesiai proporcingas nuolydžio ir debito sandaugai. Taigi lemiamas turistinės kelionės upėmis sudėtingumo veiksnys yra upės nuolydis i= Δ H/L [m/km], kur L yra upės atkarpos ilgis, o Δ H vandens paviršiaus lygių skirtumas tos pačios atkarpos pradžioje ir gale. Svarbu ir vandens debitas Q [m3/s]. Galima pabandyti labai apytikriai pavaizduoti, kokios sudėtingumo kategorijos kelionei būdingas kliūtis galima tikėtis rasti upės atkarpoje, kurios i ir Q žinomi (žr. 3 lentelę).



Brūkšniais viršutinėje lentelės dalyje pažymėtos upės atkarpos, kuriose vandens bus per mažai. Apatinėje lentelės dalyje brūkšniais pažymėtos atkarpos, kuriomis plaukti bus per daug pavojinga. Žemesnioji kategorija grafoje taikytina pripučiamoms plaukimo priemonėms. Upėse, kurios patenka į viršutinę lentelės zoną (išskirtą storomis linijomis), gali būti naudojamos lengvos baidarės, į vidurinę — vidutinės ir į apatinę — sunkios (žr. skyrelį ,,Baidarės"; rekomendacijos pateikiamos dviejų žmonių ekipažui).

Lentelė sudaryta, orientuojantis į vidutinį metinį upės debitą (Lietuvoje jis būna, baigiantis pavasario potvyniui, kalnų upėse — rudens pradžioje) ir į vidutinį nedidelių (kelių km ilgio) atkarpų nuolydį. Grupei, planuojančiai plaukti polaidžio (Lietuvoje — pavasario pradžioje, kalnų upėse — vasaros pradžioje) arba žemo vandens metu (vasaros pabaiga, rudens pabaiga), reikia orientuotis į lentelės rodiklius atitinkamai eilute žemiau arba aukščiau. Kai žinomas tik vidutinis visos upės nuolydis, atsakymo apie sudėtingiausias atkarpas lentelėje reikia ieškoti viena grafa (šiaurės upėms, kuriose yra labai lėkšti tarpai tarp slenksčių, dviem grafom) dešiniau.

Reikia pabrėžti, kad bandymai apibūdinti maršruto sudėtingumą pagal objektyvius rodiklius negali būti pakankamai tikslūs, nes jie neapima visų kelionę komplikuojančių faktorių. Todėl oficialiai maršruto sudėtingumas nustatomas „Klasifikuotų maršrutų sąrašuose", kuriuose pažymėti beveik visi populiariausi maršrutai.

Plaukimas dideliais ežerais ar jūros pakraščiu, kai nuo kranto nutolstama daugiau kaip 1 km, paprastai vertinamas II s. k.

Populiariausi vandens turizmo rajonai

I s. k. maršrutą lengva išsirinkti Lietuvoje. Gražių, tinkamų plaukti upių turime visuose savo krašto kampeliuose. Mažiau tinka turizmui Lielupės baseino upės, kurios vasarą daugelyje vietų ištisai užželia vandens augalais ir pasidaro sunkiai praplaukiamos. Žemaitijos upėse dėl didoko nuolydžio vasarą dažnai trūksta vandens.

II s.k. maršrutą Lietuvoje oficialiai turime tik vieną — Minijos upe. Bet ir ši upė sausu metu būna netinkama plaukti. Mūsų turistai II s.k. keliones dažniausiai organizuoja pavasarį, kai polaidžio vanduo leidžia praplaukti daugeliu turinčių pakankamą nuolydį mažųjų Lietuvos upelių. Maršrutą galima susidaryti pačiam, surenkant keliose upėse (ne daugiau kaip vienas pervežimas, neviršijantis 80 km) ne mažiau kaip 50 km atkarpų, turinčių i>=l m/km ir

pagal ,,LTSR upių kadastrą". Dažniausiai plaukiama Žemaitijos, taip pat kai kuriomis Vilnijos upėmis.

III s.k. maršrutų nei Lietuvoje, nei kaimyninėse respublikose nėra. Paprastai juos pasirenkame TSRS europinės dalies šiaurėje (Karelija, Kola, Archangelsko sritis), taip pat Urale, Karpatuose ar net Kaukaze. Šiaurės upės ypač tinka susipažinti su slenksčiais: po slenksčių rasime ramaus vandens atkarpas, kuriomis plaukdami galėsime atsipalaiduoti nuo įtempimo ar, esant reikalui, ramiai organizuoti gelbėjimo darbus. Uralo upės, nors ir ne labai sudėtingos, jau yra kalnų upių pobūdžio — ištisai sraunios. Kelionę Uralo upėmis komplikuoja sunkūs privažiavimai: prie daugumos aukštupių galima prieiti, vieną dvi savaites plaukimo priemonę tempiant prieš srovę. Karpatų ir ypač Kaukazo upėse, nors daugelis jų ir vertinamos III s.k., dažniausiai yra daug sudėtingesnės kategorijos elementų (Kaukaze — iki VI), ir turistams, tik pradedantiems sudėtingesnes keliones, bus per sunkios. Jomis dažniausiai treniruotės pobūdžio plaukimus atlieka jau prityrę turistai.

Populiariausi IV ir V s.k. kelionių rajonai yra TSRS azijinėje dalyje. Daugiausia turistai lanko Sajanų, Altajaus, Užbaikalės, Putoranų upes (pastarąsias— rečiau, kadangi pasiekiamos tik lėktuvais). Pradedama keliauti ir į Tian Šanio — Pamyro kalnų rajoną, tačiau čia upės labai sudėtingos ir pavojingos, prieinamos tik nedaugeliui meistriškiausių turistų.

Baidarininkams nereikėtų rinktis maršruto, prie kurio pėsčiomis tektų eiti daugiau kaip 20 km. Taip pat nereikia keliauti į tuos rajonus, kur baidares prieš srovę reikia tempti ilgiau kaip 3—4 dienas.

GRUPĖS PARUOŠIMAS KELIONEI

Grupės komplektavimas

Skirtingai nuo kitų turizmo rūšių vandens turistų grupė valdoma dviem pakopomis: šalia grupės vadovo yra dar atskirų ekipažų vadovai — „kapitonai". Upėje situacija keičiasi akimirkomis, ir ne tik su grupės vadovu, bet ir su savo ekipažo nariais pasitarti dažnai nėra jokios galimybės. Todėl vandens turistai tvirtai laikosi taisyklės: kapitono komanda vykdoma tiksliai ir greitai, net tuo atveju, kai ekipažui ji atrodo neteisinga. Ekipažo sėkmė kelionėje paremta abipusiu kapitono ir jo ekipažo narių pasitikėjimu, todėl komplektuoti grupę prieš kelionę reikia ne iš atskirų turistų, o iš „susiplaukusių" ekipažų. Jei tokios galimybės nėra, būtina surengti keletą treniruotės pobūdžio žygių, kuriuose ekipažai galėtų „susiplaukti".

Skirstant atskirus turistus ekipažais, reikia atsižvelgti į jų patirtį, fizines, technines galimybes, net į charakterį.

Baidarėje pirmuoju reikia sodinti mažesnį ir lengvesnį ekipažo narį, antruoju — labiau patyrusį, ekipažo kapitoną. Plaukiant su vairu, jį visada valdo kapitonas. Jei kapitonas mažesnis už savo porininką, geriau jam sėdėti pirmam ir plaukti būtinai su vairu. Jei porininkas visai nepatikimas, kapitonas turi sėdėti gale. Jis gerai matys, jei jo sėdynė bus žymiai aukštesnė, negu porininko.

Grupės narių pareigos — kaip ir kitose turizmo rūšyse. Čia paminėsime tik specifines pareigas vandens turistų grupėje.

Grupės šturmanas — vadovo pavaduotojas III—IV s. k. kelionėse. Jis rūpinasi grupės transportu, kelionėje kruopščiai seka grupės buvimo vietą, signalizuoja vadovui apie artėjančias pavojingas atkarpas. Užrašuose fiksuoja grupės judėjimo chronologinę tvarką, oro ir vandens būklę.

Laužininkas komplektuoja ir su savimi veža laužo inventorių. Šį inventorių vežioti pakaitomis budintiems ekipažams nepatartina: jų valtyse nebūna tinkamos vietos papildomam kroviniui. Atsakingose kelionėse laužininkas šį inventorių dalinasi su ūkvedžiu.

Gelbėtojai (2) turi būti išsitreniravę tiksliai mėtyti nuo kranto gelbėjimo virvę avarijos ištiktam ekipažui. Vienas jų tą virvę visą kelią veža. I — II s.k. kelionėje gelbėtojai nereikalingi.

Skirstant pareigas, reikia sekti, kad vienas kitą dubliuojantys turistai nebūtų tame pačiame ekipaže. Geriausias grupės dydis: I—III s. k. — 6, IV—V s. k. — 8 žmonės.

Techninis ir taktinis pasiruošimas

Techniškai ruošti ekipažą galima poilsio dienos žygiuose, ypač vandens turizmo varžybose. Techninės užduotys varžybų dalyviams pateikiamos, sraunioje upės atkarpoje įrengiant vartų kombinacijas.

Vandens turizmo rali varžybose šalia techninių pateikiamos ir kitos užduotys (orientavimasis upėje ir krante, greitasis nusileidimas, plaukimas pagal grafiką ir pan.).

Sėkmingą pasirodymą vandens turizmo technikos varžybose MKK užskaito kaip gerą techninį pasiruošimą kelionei. Kitų ekipažų, prieš išvykstant jiems į III—V s. k. kelionę, techninis pasiruošimas turi būti patikrintas papildomai.

Kiekviena grupė, vykstanti į IV—V s. k. kelionę, prieš išvykdama privalo surepetuoti gelbėjimo darbus vandeningoje ir sraunioje upėje (pavyzdžiui, Neryje). Neturint minimalių įgūdžių, sudėtingoje situacijoje sėkmingai organizuoti gelbėjimo darbus nepavyks!

Grupėms, pirmą kartą išvykstančioms į sudėtingas keliones, gelbėjimo darbų taktikos patikrinimą rengia respublikinė MKK.

KELIONĖS PLANAVIMAS

Duomenys apie kelionę

Bendri duomenys apie maršrutą renkami kaip ir kitose turizmo rūšyse.

Apgyvendintomis vietomis galima keliauti, naudojantis tik administraciniu rajono žemėlapiu (mastelis— 1:600 000). Keliaujant negyvenamomis vietomis, būtina turėti dar ir upės schemą (mastelis — 1:100 000—1:200 000).

Nuolydžius ir debitus atskirose upės atkarpose galima rasti hidrografinėje literatūroje. Turint tuos duomenis, iš 3 lentelės galima bandyti spėlioti apie kliūčių sudėtingumą atskirose upės atkarpose. Tam tikros sudėtingumo kategorijos kelionėje grupė privalo nuo kranto išžvalgyti visas upės atkarpas, kuriose tikimasi rasti kliūtis, būdingas tai sudėtingumo kategorijai arba sudėtingesnes. Nekenks, jei bus išžvalgytos ir viena kategorija mažesnės kliūtys.

Jei upės schemoje pažymėti kalnagūbriai, tai slenksčių galima tikėtis tose vietose, kur tie kalnagūbriai labiausiai suspaudžia upę, arba kur upės vingis prisispaudžia prie kalnagūbrio. Tokiose vietose pagrindinė srovė dažnai dūžta į uolas upės krante ar vagoje (uolos suvirsta į vagą, upei paplovus šlaitus).

Kiekvienas didesnis intakas potvynio metu į pagrindinę upę plukdo įvairaus pavidalo sąnašas, kurios žemiau žiočių paprastai sudaro seklumą, o dar žemiau — rumbus.

Kai upės nuolydis ryškiai netolygus, didesnio nuolydžio atkarpose rasime kliūtis, susidarančias stipriai srovei išplovus minkštesnes padermes: slenksčius, rėvas. Upė čia bus išgraužusi gilią vagą su, vertikaliais (kanjonas) arba stačiais — daugiau kaip 45° (tarpeklis) — krantais, dėl to būna labai sunku ar net neįmanoma žvalgyti ir stovyklauti. Upės nuolydžiui sumažėjus, nusėda iš aukščiau atneštos sąnašos, jos sudaro rumbus, seklumas, salynus bei protakų labirintus tarp jų.

Jeigu upė teka per ežerų grandinę, tai slenksčius rasime ir tokios upės ištakose.

Žmonių apgyventose vietose galime aptikti dirbtinių kliūčių: lėtose upėse — perkėlų, žemų lieptų ir tiltų, srauniose — užtvankų (arba slenksčių ten, kur jos sugriautos), upėse, kuriomis plukdomas miškas,—užtvarų rąstams, rąstų sangrūdų, vandenį reguliuojančių užtvankų.

Duomenų apie vandens lygio kitimus, liūčių, seljų pavojų, ledonešio ir upių užšalimo laiką teks ieškoti įvairiausioje literatūroje, taip pat ir kitų turizmo rūšių atstovų ataskaitose.

Kelionės trukmė

Kelionės trukmę galima nustatyti, lyginant su kitų turistinių grupių sugaištu laiku maršrute (atsižvelgiama į jų kelionės režimą: poilsio dienų skaičių, avarijas, judėjimo intensyvumą ir pan.) arba apskaičiuojant reikalingą laiką atskiroms maršruto atkarpoms įveikti.

Skaičiuotinas kelionės greitis baidarėms gali būti: ežerais — 5 km/val. upėmis prieš srovę — 1—3 km/val. upėmis pasroviui (be žvalgybos!) — žr. 4 lentelę.



Žvaigždutėmis pažymėtas atkarpas būtina ištisai žvalgyti nuo kranto. Gali pasirodyti reikalinga žvalgyti (ištisai ar dalinai) ir kitas III—VI s.k. atkarpas, priklausomai nuo grupės pajėgumo (žr. skyrelį „Duomenys apie kelionę"). Kelionės greitis, atliekant ištisinę žvalgybą,— 1 km/val. o komplikuotais atvejais, kai reikia pasirūpinti dar ir plaukiančiųjų apsauga,— 0,5 km/val.

Maži kelionės greičiai, esant mažiems debitams, paaiškinami ne tik sumažėjusiu srovės greičiu, bet ir didesniu kliūčių (nereikalaujančių žvalgybos nuo kranto) kiekiu: mažo galingumo upės nepajėgia išvalyti savo vagos nuo sąvartų, kerplėšų ir net (esant mažiems nuolydžiams) dumblo bei vandens augalijos.

Plaukiant potvynio metu, lentelėje nurodyti greičiai padidės iki 1,5 karto, o esant žemam vandeniui — atitinkamai sumažės. Pirmosioms 2—3 kelionės dienoms, kol bus apsiprasta su upės savybėmis, reikia planuoti 1,5 karto mažesnį greitį, kadangi skiriamas laikas papildomai žvalgybai. Plaukiant ežerais ar didelėmis upėmis prieš vėją, greitis bus 1—2 km/val. mažesnis, o pavėjui — 1 km/val. didesnis. Valtimis kelionės greitis apie 30 procentų mažesnis, negu baidarėmis.

Pernešant krovinį sausuma (taku), vidutinis greitis — 3 km/val.

Keliaujama paprastai 7 val. per parą. Atsižvelgiant į normalų paros emocinį apkrovimą, šis laikas sudėtingoms kalnų upėms gali būti sumažintas iki 5 val., o ramioms lygumų upėms padidintas iki 8 val. Forsuotą kelionę galima planuoti tik poilsio dienos žygiams.

III s. k. kelionėje paprastai planuojama 1, IV — 1—2, o V — 2—3 poilsio dienos.

Kelionės grafikas

Kelionės grafikas turi būti sudarytas patikimas, kad grupė maršrute, nukrypus nuo grafiko, galėtų teisingai sureaguoti ir atitinkamai pakeisti kelionės režimą.

Baidares ir bagažą paruošti žygiui galima per 1 val. Rengiantis IV—V s. k. kelionei, paruošiamieji darbai krante užtruks 1—1,5 paros (reikia sutvirtinti visus baidarės mazgus, hermetizuoti bagažą, paruošti gelbėjimo įrangą).

Plaustas su pripučiamais elementais arba katamaranas surenkami per 2 dienas; medinis plaustas statomas 4 dienas.

Sudarant plaukimo grafiką, dienos plaukimo normą verta 1—2 valandomis padidinti ar sumažinti, kad galima būtų planuoti nakvynę žemiau sudėtingiausių kliūčių (emocinė įtampa trukdo ilsėtis aukščiau sudėtingo slenksčio) arba aukščiau gyvenviečių (gyvenvietėn geriau patekti rytą; be to, žemiau didelių gyvenviečių būna užterštas vanduo). Keliaujant kalnų upėmis, nakvynę geriausiai numatyti ties intakų žiotimis; neplanuoti nakvynės siauruose tarpekliuose arba užpelkėjusioje zonoje.

Poilsio dienas reikia planuoti maždaug po kiekvienų penkių kelionės dienų, praplaukus pačius sudėtingiausius ruožus: galimas dalykas, kad poilsio diena bus sunaudota kaip laiko rezervas avarijos pasekmėms likviduoti. Atliekant IV s. k. kelionę, baidarininkų grupėje vidutiniškai įvyksta viena avarija (situacija, kai ekipažą reikia gelbėti), o V s. k. kelionėje — po 1 avariją kiekvienam ekipažui. Avarijos pasekmės likviduojamos vidutiniškai per 0,5 paros.

Po kelionės inventorius sutvarkomas per 1—4 valandas.

Numatant kelionei laiką, taip pat galima orientuotis pagal 3 lentelę; jei pagrindinės maršruto atkarpos yra viršutinėje lentelės dalyje, geriau plaukti anksčiau, kai vanduo upėje bus aukštesnis; jei pagrindinės maršruto atkarpos yra apatinėje lentelės dalyje, geriau plaukti vėliau, kai vanduo bus žemesnis. Parenkant plaukimo laiką, reikia atsižvelgti į dienos ilgumą plaukimo rajone: jis turėtų būti ne trumpesnis kaip 14—15 valandų (kad galima būtų plaukti ir stovyklą įrengti šviesoje, žr. skyrių „Dienos režimas").

INVENTORIAUS PARUOSIMAS KELIONEI

Asmeninis inventorius

Vandens turistai didesnę kelionės dalį savo inventoriaus ant pečių neneša, todėl ne itin rūpinasi jo svoriu, leidžia sau nedidelę prabangą.

Vandens turistas plaukia apsirengęs lengvais ir greitai džiūvančiais rūbais: apatiniais baltiniais, štorminiu kostiumu (brezentiniu), nailoninėmis kojinėmis ir krepšinio batukais. Jei oro temperatūra laukiama žemesnė, kaip 10—12°, III—V s. k. kelionėse būtina rengtis dar ir neperšlampamu rūbu (gumuotas kostiumas povandeniniam plaukiojimui arba priešcheminei apsaugai). Esant aukštai oro temperatūrai, I—II s. k. kelionėje galima naudoti pliažinę aprangą, tačiau III—V s. k. ilgos kelnės ir rūbas su ilgomis rankovėmis yra būtini (avarijos atveju saugo nuo sužeidimo). Plaustininkai paprastai pasidaro lengvus, ilgus neperšlampamus batus — kojines.

Nakvoti prie upės paprastai būna šaltoka, todėl turistas privalo turėti sausa rūbų pakaita: šiltus apatinius rūbus, šiltą treniruočių kostiumą, vilnones kojines, megztinį, taip pat miegmaišį ir pripučiamą čiužinį (paralonas netinka — sunkiai džiūsta).

Krepšinio batukų negalima nusiauti net braidant (apsaugo nuo sužeidimo), todėl reikia turėti antrą porą apavo, geriausiai — turistinius batus.

Daiktams sukrauti reikalinga didesnė kuprinė su įdėklu — maišu, pasiūtu iš klijuotės (siūlė dviguba, užtepta klijais, gumuota klijuotės pusė—maišo viduje). Maišas turi būti didesnis už kuprinę, jis užveržiamas guminiu tvarsčiu. Kad būtų patogiau daiktus išdėstyti baidarėje, verta paimti dar vieną (mažesnį) neperšlampamą maišą.

Kiekvienam dalyviui rekomenduojama turėti hermetiškai įpakuotą degtukų dėžutę ir laikrodį (IV—V s. k. jį būtina hermetizuoti). Akinius nešiojantiems turistams būtina turėti snapelį ar kepurę su snapeliu, kad galima būtų apsaugoti juos nuo lietaus. I—II s. k. kelionėje nuo lietaus apsaugo polietileninė plėvelė: iškirpus skylę galvai, gaunamas lengvas ir patikimas, judesių nevaržantis apsiaustas (per juosmenį plėvelė suveržiama guma). Apsiaustai nuo lietaus su rankovėmis paprastai ties pažastimis plyšta, o pelerinos tipo apsiaustai irkluojant nuo lietaus neapsaugo. Sudėtingesnėse kelionėse tokie apsiaustai netinka: jie pavojingi avarijos atveju.

Ruošdamasis III—V s. k. kelionei (plaukiant plačiais vandenimis — ir II s. k.), kiekvienas turistas pasirūpina gelbėjimo liemene (geriau pripučiama — ji patogesnė vežtis), o IV—V s. k. — dar ir šalmu (ledo ritulininko ar statybininko). Plaukiojantys sudėtingomis kalnų upėmis baidarininkai turi pasirūpinti papildoma gelbėjimo liemenės talpa, o turistai, plaukiojantys pripučiamomis valtimis ypač pavojingais maršrutais,— putų plasto šarvais, apsaugančiais nuo smūgių ir padidinančiais liemenės keliamąją galią.

Ekipažo inventorius

Be savo plaukimo priemonės, atitinkamai paruoštos kelionei, ekipažas turi paimti palapinę, prožektorių, kuprinę su neperšlampamu įdėklu maistui (plaustininkams gali tekti imti visų minėtų daiktų po du ir ekipažinį remonto rinkinėlį; žr. skyrelį „Remontas").

Bijantys drėgmės maisto produktai pakuojami į atskirus hermetizuotus maišelius (viena ar dvi virimo normos) ir vežami neperšlampamame kuprinės maiše. Produktai, nebijantys drėgmės (konservai, aliejus), hermetiškai neįpakuojami.

Ne visada reikalingi ir stovai palapinei: jų vietoje gali būti panaudoti irklai. Kuoliukus gali pakeisti akmenys.

Ruošdamasis į V s. k. kelionę, kiekvienas ekipažas dar ima ir atsarginį irklą. Baidarininkams verta paimti ir guminę pūslę vandeniui išsiurbti.

Grupės inventorius

Grupės vadovas ir šturmanas veža po komplektą schemų ir kompasą. Jiedu, taip pat ūkvedys ir sąskaitininkas turi po užrašų knygelę ir pieštuką. Visa tai patartina vežti atskirame hermetizuotame maišelyje (laikomas hermetizuotame kuprinės maiše). Schemos lapas, kuriuo naudojamasi plaukiant, įdedamas į patikrintą polietileninį maišelį, kurio atviras galas užklijuojamas dviem izoliacinėmis juostomis.

Kartu su laužo įrengimų rinkiniu patartina įsidėti žvakę, degtukų (hermetizuotai įpakuotų), druskos, prieskonių, taip pat muilo, dantų pastos visai grupei. Jei grupė numato keliauti įtemptu grafiku ir pietus pakeisti lengvu užkandžiu, tai laužo komplekte reikia tam užkandžiui turėti neperšlampamą maišelį. Visam tam turi būti brezentinis apvalkalas, o sudėtingoje kelionėje, kur komplektas dalinamas į dvi dalis,— du apvalkalai.

Keliaujant į bemiškę zoną, reikia paimti trikojį, litavimo lempą ir kuro (1 litrą benzino dienai). Primusai mažai tinka mantai džiovinti.

Vaistinėlės rinkinys vežamas dviejuose neperšlampamuose maišeliuose.

Geriausia gelbėjimo virvė — vandens slidininkų lynas: lengvas, ryškiai matomas, stiprus ir neskęstantis.

Grupinis remonto rinkinys (žr. skyrelį „Remontas") taip pat dedamas į neperšlampamą maišą. Vykdama į IV s. k. kelionę, grupė ima atsarginį irklą.

Fotografavimo ir žvejybos priemonės imamos tos srities specialistų nuožiūra.

Visa čia akcentuojama inventoriaus apsauga nuo drėgmės būtina III—V s. k. kelionėse. Paprastesnėse kelionėse atsargumo priemonės gali būti suprastintos, tačiau visai jų ignoruoti neverta.



Komentarų (7)
1. 2007-11-15 09:14
 
:) as esu vandens turistas baidarininkas todel sios zinios yra labai svarbios
 
vidmantas
2. 2007-11-15 09:24
 
šitos žinios iš 1978m Turisto žinynas sudarytojai Juozo Vaitkus ir Vaidotas Januškis :grin
 
greta
3. 2007-11-15 09:34
 
Tai labai gera knyga ruošiantys žygiams.Aš pagal ją vadovaujamas keliauju jau 27 metus. Todel patariu ir kitiems turistams. :roll
 
Vidmantas Stankevičius
4. 2007-11-15 10:08
 
Keliauju vandens maršrutais jau 35 metai, keliavau vidurineje azijoje,urale ,karpatuose, kaukaze,karelijoje,ir kituose kraštuose , todėl perskaitytos šios knygos eilutės visada liks atmintį. :p
 
Romualdas Narutis
5. 2012-06-06 17:24
 
Populiariausias plastikinės baidarės dizainas Lietuvoje. Patogios sėdynės, erdvi daiktadėžė, stabili, greita ir paprastai valdoma. Galima pasisodinti vaiką maždaug iki 7 metų ar savo keturkojį augintinį.
 
Baidare nr.1 Lietuvoje
6. 2012-06-06 17:25
 
Viskas apie plaustus
 
PLAUSTAI
7. 2014-05-05 19:27
 
Dėkoju www.baidarė.com prie Minijos.Niekad nepamiršiu nusiledimo Želsa iki kiemo.Tai buvo reta gamyos išdaiga.  
Gal kas turite informacijos apie Birštone,Grūda,Varėne?
 
Romuadas Narutis

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Pirmadienis, 05 lapkričio 2007 )