Persikėlimai per upes
Pirmadienis, 05 lapkričio 2007
Kalnų upės — tai pačios pavojingiausios kliūtys, su kuriomis susiduriama turistiniame žygyje. Kiek kartų veržli kalnų upių srovė užstojo kelią turistams, kiek iš jų buvo priversti atsisakyti savo planų! Tačiau dažnai jiems nepakakdavo vyriškumo ir drąsos pasukti atgal, ne visi laikėsi taisyklės: geriau dešimtį kartų pasitraukti per anksti, negu kartą bandyti per vėlai. Tie, kurie jos nesilaiko, drąsą ir vyriškumą iškeičia į avantiūrizmą. Statistika rodo, jog apie 50 procentų visų nelaimingų atsitikimų įvyksta, keliantis per upes (kalnų turizme — apie 12 procentų).

Daugelis mažiau prityrusių turistų, ruošdami maršrutą, pagrindinį dėmesį skiria perėjoms studijuoti, o vandens kliūčių — upių — studijavimas pamirštamas. Tokie turistai nepagalvoja, jog persikėlimas per kalnų upes organizavimo sudėtingumu, jėgų įtempimu ir pavojais, kurie kyla persikėlimo metu, dažnai yra nė kiek ne menkesnis dalykas, negu labai sunkios perėjos įveikimas.

Keltis per upes reikia tik tuo atveju, kai nėra jokių tiltų ar lieptų arba jie labai toli nuo maršruto. Rengiant maršrutą, reikia kruopščiai surinkti žinias apie tiltus ar lieptus, jų tinkamumą, o keliaujant— paskutinėje gyvenvietėje apie tai pasiteirauti vietinių gyventojų. Jei tiltų ar lieptų nėra, reikia sužinoti, kur yra brastos, kokiu būdu ir kur persikelia į kitą krantą vietiniai gyventojai.

Persikėlimo per upę sunkumas priklauso nuo grupės dalyvių skaičiaus, jų patyrimo ir pajėgumo. Dalinai tai sąlygoja ir persikėlimo būdo pasirinkimą. Jeigu, pasirinkus persikėlimo per upę vietą, kyla abejonių, ar grupė pajėgs persikelti, reikia persikėlimui ieškoti geresnės vietos, saugesnio būdo. Kartais, ieškant geresnės persikėlimo vietos, upė išžvalgoma net keliolika kilometrų prieš srovę ir pasroviui; skubėti, keliantis per upę, jokiu būdu negalima, nes skubėjimas gali greitai tapti nelaimingo atsitikimo priežastimi. Persikėlimui reikia sugaišti laiko tiek, kiek reikalinga, kad būtų persikelta saugiai — kelias valandas, o kartais net kelias dienas.



Prityręs turistas gali ir iš akies nustatyti, kur kokie pavojai laukia, ir pasirinkti saugiausią persikėlimo būdą. Jis tai atlieka, įvertindamas įvairius faktorius: srovės greitį, upės plotį, dugno dangą. Tačiau tiksliai pasverti visų pavojingų faktorių dydį neįmanoma, ir turistams visuomet iškyla klausimų —ar parinkti jau ne kartą naudotą, bet mažiau tinkantį būdą, ar labiau tinkantį, bet grupės dar neišmėgintą, ir t. t.

Ypač apgaulingos ir pavojingos yra kalnų upės, tekančios iš ledynų. Jų vanduo visuomet drumzlinas, šaltas, srovė stipri. Kartais, nors vandens tik iki kelių, ji gali pargriauti einantįjį. Tokios upės nuolat keičia vagos dugno reljefą — kur vieną dieną buvo brasta, kitą dieną jau gali būti duburys. Vandens srautas dažnai neša ir dugnu ridena didžiulius akmenis, kurie gali sužeisti kojas ar pargriauti. Akmenų dunksėjimas girdėti per upės šniokštimą, ir iš jo smarkumo bei dažnumo galima nustatyti, kur lengviau persikelti. Dienos eigoje vandens kiekis upėje labai nevienodas — jis keičiasi priklausomai nuo sniego ir ledo tirpimo intensyvumo upės baseine. Saulei patekėjus, vanduo pradeda kilti, pasiekdamas maksimumą 13—16 vai. (arti ledyno), paskui lėtai senka, ir jo minimumas būna 6—8 vai. ryto. Maksimumo ir minimumo laikas upės vietose, labiau nutolusiose nuo ledyno, priklauso ir nuo to, kaip toli nuo ledyno jos yra. Fionai (šilti vėjai) ar lietūs gali sukelti potvynį per kelias valandas ar net per keliasdešimt minučių.

Persikėlimo būdai.

Gerai išžvalgius upę ir suradus persikėlimui tinkamiausią vietą, nusprendžiama, kokiu būdu geriausia persikelti. Persikėlimo būdas pasirenkamas priklausomai nuo upės ir kranto sąlygų' bei turistų grupės galimybių (pajėgumo, persikėlimui turimo reikalingo inventoriaus ir kt.): einant per akmenis, briste su kartimi, briste „tadžikiškuoju" būdu, per pasistatytą lieptą, įtempta virve oro keliu, plaukte ir t. t

Persikelti, einant akmenimis, dažniausiai galima per siaurus kalnų upelius, kurių vagoje yra daug iš vandens kyšančių akmenų, išsidėsčiusių netoli vienas kito per visą upelio plotį. Tačiau šiuo būdu galima persikelti tik tuomet, kai kuprinės lengvos ir galima šokinėti nuo akmens ant akmens. Taip keliantis, labai sunku organizuoti patikimą apsaugą virve, nes negalima nutiesti turėklų, kadangi akmenys dažniausiai nėra išsidėstę tiesiai skersai upės. Šiuo būdu patartina keltis per nedidelius upelius, kuomet tai galima ir nenorima sušlapti kojų. Su sunkiomis kuprinėmis toks persikėlimo būdas dažniausiai neįmanomas, ir keliamasis briste arba, persikėlus akmenimis, kuprinės pertraukiamos į kitą krantą viršum upės ištempta virve. Prieš keliantis įsitikinti, ar akmenys tvirtai guli, ar neslidūs, ar galima peržengti, peršokti nuo vieno akmens ant kito. Pusiausvyrai prilaikyti ir pasiremti patartina turėti nedidelę lazdą, alpenštoką arba ledkirtį. Jei upė pavojinga, reikia keltis su virvės apsauga. Virvės turi užtekti visam upės pločiui. Prieš žengiant nuo akmens ant akmens, reikia įsitikinti, ar virvė neužkliuvo už užpakalyje esančių akmenų. Kad saugantys krante nesukliudytų atlikti šuolį ar žingsnį, prieš žengiant reikia suimti rankom keletą virvės vijų ir laikyti. Virvė nuo saugojamojo turi eiti į krantą visuomet pasroviui nuo akmenų, per kuriuos keliamasi, kad, įkritęs į vandenį, turistas galėtų paplaukti žemyn iki tos vietos, kurioje galima jį pritraukti prie kranto. Įkritus į vandenį, virvė gali įsipainioti tarp akmenų, ir žmogus, srovės blaškomas bei virvės laikomas, negalės nei plaukti, nei atsistoti ar net iškišti galvos viršum vandens. Krante virvės jokiu būdu negalima pritvirtinti prie medžio ar akmens, taip pat saugoti, laikant ją per petį ar juosmenį. Laikyti ją turi du ar trys saugantieji, kad prireikus galėtų greitai patraukti ar atleisti. Keliantis tokiu būdu, naudoti pagalbinę virvę apsaugai sustiprinti visiškai neįmanoma.




Persikelti briste pasirenkama sekliausia upės vieta, kur dugnas iš smulkių akmenų, o srovė silpniausia. Tokios vietos daugiausia būna ten, kur upė plačiausiai išsiliejusi arba išsišakojusi į daugelį vagų. Persikėlimas briste reikalauja daug apdairumo, patyrimo bei fizinės jėgos tiek iš persikeliančiojo, tiek ir iš saugančiųjų.
Svarbu labai gerai numatyti persikėlimo trasą. Dažniausiai bristi tiesiai per upę neįmanoma, ir reikia rinktis trasą nuo akmens iki akmens, slepiantis už jų, kur putotose bangose srovė silpnesnė. Praėjus sunkesnes vietas, galima stabtelti pailsėti. Brastai ištirti pirmiausia išleidžiamas žvalgas — labiausiai prityręs dalyvis, kuris perbrenda per upę be kuprinės.
Prieš keliantis briste, reikia pasiruošti įvairiems netikėtumams, nustatyti ir apžiūrėti, kur srovė, jei jai pavyktų pargriauti, neš brendantįjį. Srovė ištiriama, įmetus į ją šaką ar kokį pagalį ir stebint, kur neša. Reikia žiūrėti, kad ten, kur gali būti nuneštas pargriautasis, nebūtų aštrių akmenų, kelmų ir sąkamšų. Jeigu matyti, jog gerų sąlygų padėti pargriautajam nėra, ieškoti kitos persikėlimo vietos. Arenantysis turi apsiauti batais, bristi su kelnėmis, kad nesusižeistų kojų į akmenis. Bristi reikia truputį prieš srovę, pasiremiant į dugną pagaliu (iš srovės pusės). Prieš statant koją, dugną gerai apčiupinėti, kol bus rasta patikima atrama. Jeigu upėje yra kyšančių arba po vandeniu panirusių didelių akmenų, eiti žemiau jų, nes ten srovė silpnesnė.
Pirmuoju brendantysis saugomas ne mažiau kaip dviguba apsauga. Skirtingai negu kitais atvejais, pagrindinė virvė karabinu prijungiama prie krūtinsaičio ant nugaros. Taip daroma todėl, kad srovei pargriovus, jis būtų traukiamas veidu į viršų. Kai virvė einančiajam pririšama prie krūtinsaičio ant krūtinės, traukiant jis bus nardinamas.
Antroji apsauga daroma iš pagalbinės virvės, kuri pririšama prie to paties karabino, kaip ir pagrindinė, bet eina į krantą žemiau pasroviui, sudarydama tam tikrą kampą su pagrindine (28 pav.). Abi virvės, jei įmanoma, turi kaboti ore, kad neįsinarpliotų tarp akmenų.
Jeigu brendantįjį srovė pargriovė, už pagrindinės ir pagalbinės virvių jį pritraukti prie kranto. Pagrindinei virvei už ko nors užkliuvus, reikia ją atpalaiduoti ir leisti pargriautajam plaukti pasroviui, pagalbine virve traukiant jį prie kranto. Pirmą kartą perbristi nepavykus, reikia bandyti dar keletą kartų ir tik gerai įsitikinus, kad toje vietoje persikelti neįmanoma, ieškoti kitos vietos.
Persikėlus į kitą krantą, virvę pritvirtinti prie akmens arba medžio ir tik tada atsirišti krūtinsaitį. Paskui, pririšus prie karabino ir pakabinus ant pagrindinės virvės, pagalbine virve pritraukiami persikėlusiojo sausi drabužiai ir kiti daiktai, reikalingi turėklams įrengti. Virvė turėklams pririšama prie tvirto medžio arba kartais prie dviejų ar kelių (jei jie nelabai tvirti) įkaltų į žemę kuolų, prie didelio akmens ar uolos, krūmo palei pat žemę ir kt. Kitame krante likusieji smarkiai įtempia ją ir pritvirtina tokiame aukštyje, kad brendant ji būtų ties krūtine. Kiekvienas paskui brendantysis, apsirišęs krūtinsaičiu, prie jo prisegtą karabiną užsega ant pagrindinės virvės. Pagalbinė virvė brendančia jam pririšama prie krūtinsaičio ant nugaros, ir 2—3 saugantys laiko ją rankose, stovėdami kiek toliau prieš srovę, negu turėklų virvė, kad, srovei pargriovus brendantįjį ir traukiant jį į krantą, karabinas geriau slystų pagrindine virve. Brendantysis už turėklų laikosi abiem rankomis, brisdamas šonu, veidu pasisukęs prieš srovę. Paskutinysis atriša turėklų virvę, prisiriša ją prie krūtinsaičio ir brenda, iš kito kranto saugomas pagrindine ir pagalbine virve.
Kuprinės, jei turėklai gerai įtempti, už karabino pakabinamos ant turėklų ir pagalbine virve pertraukiamos į kitą krantą.
Jeigu upė nėra plati ir užtenka per ją dvigubos virvės, turėklai daromi dvigubi, virvė pritvirtinama taip, kad atpalaidavus būtų galima už vieno galo ištraukti ją į kitą krantą.

 

Keliantis per upes, dažna avarijų priežastis būna ta, kad, sutelkus visą dėmesį į pagrindinį tam persikėlimo būdui elementą (pavyzdžiui, virvės pertempimą), pamirštami, kartais ir tyčia nesilaikoma kitų apsaugos elementų: „Ar verta išvynioti ir šlapinti dar vieną virvę, kai tereikia perbristi 15 metrų?"

Kita avarijų priežastis — skubotumas. Dažnai turistai, priėję upę apie pusiaudienį, kuomet jos lygis aukštas, nutaria „negaišti laiko" — nelaukiant sekančio ryto, keltis tuoj pat. Pasitaiko, kad, nebaigus persikelti vienam, pradeda keltis jau kitas ir tuo apsunkina saugančiųjų veiksmus.
Per nedideles, nepavojingas upes persikeliama briste „tadžikiškuoju" būdu: susikabinama už parankių ar pečių ir brendama greta vienas kito skersai upę. Kraštuose turi stovėti stipriausieji. Visi brenda palengva, kojomis gerai ištirdami dugną, stengdamiesi surasti jame kuo patikimiausią atramą. Labai svarbu suderinti judesius ir veiksmus, žiūrėti, kad, žengiant vienam, kitas jį prilaikytų. Kartais sustojama rateliu ir, susikibus už parankių, taip brendama.

 

Persikelti plaukte galima tik per nesraunias upes arba per upes, kurios vietomis teka ramiai, lygiai, kuomet visi grupės dalyviai gerai moka plaukti.
Per taigos upes plaukiama, laikantis už „plūduro"— storo sauso rąstigalio arba nendrių bei šakų ryšulėlio — ir stumiant jį priešais save. Pirmasis perneša vieną virvės galą, prisirišęs ją prie savęs taip, kad plaukiant nevaržytų judesių, arba pririštą prie „plūduro", už kurio ir prisilaiko. Virvė į kitą krantą gali būti pertraukiama ir tokiu būdu: prie spiningo valo vietoj blizgės pririšamas didesnis svarelis ir permetamas į kitą krantą. Paskui valas nuo spiningo atrišamas ir prie jo pririšamas virvės galas, kurį už valo ir ištraukia į kitą krantą. Panašiai galima permesti ir kaproninį siūlą su akmeniu. Nutiesus virvę, kiti plaukia laikydamiesi už jos. Kuprinės perkeliamos ant nedidelio plausto, padaryto iš pagalių, kuris už virvės pervelkamas iš kranto į krantą. Kuprinės turi būti įpakuotos į neperšlampamus celofano maišus, kad, plaustui apsivertus, daiktai ir produktai nuo drėgmės nesugestų.

Per sraunias kalnų upes, kad ir labai siauros jos būtų, plaukte persikelti nerekomenduojama.
Persikelti per kalnų ir taigos upes galima ir per skersai vagos nugriuvusius didžiulius medžius, pagalių, kelmų ir rąstigalių sąkamšas.
Taigos rajonuose, toli nuo gyvenviečių, vienas kitas nukirstas medis nepadaro nuostolio miškui, todėl per upę galima persikelti pasigamintu lieptu. Persikėlimas lieptu yra pats saugiausias iš minėtų persikėlimo būdų, o per gilias ir labai sraunias upes, kurių dugnu nuolat rieda dideli akmenys, toks persikėlimo būdas yra vienintelis. Tačiau pasigaminti lieptą ir gerai jį įrengti gali tik didesnės grupės (ne mažiau kaip 6—8 žmonės), o tai atima daug laiko. Kartais lieptą galima pasidaryti, tiesiog nupjovus ir nuvertus skersai upę ant kranto augantį ir upės pusėn pasvirusį didelį medį. Jei tokio nėra, reikia lieptą pasidaryti iš vieno ar dviejų sudurtų medžio kamienų.

Lieptas statomas ties siauriausia upės vieta. Jei upės krantai neaukšti ir lygūs, rąstas per upę permetamas, panaudojant upės srovės jėgą. Lygiai, gražiai nugenėto medžio (geriausiai pušies) kamienas, 2—3 m ilgesnis, negu upės plotis, storgaliu įremiamas į iš akmenų sukrautą arba krante iškastą atramą, o plongaliu padedamas išilgai kranto priešais srovės kryptį. Prie plongalio pririšamos dvi 3—4 m ilgesnės už rąstą virvės. Pasiskirstę į dvi grupes, turistai paima už virvių ir, vieni stovėdami aukščiau prieš srovę, kiti žemiau pasroviui, įvelka rąsto plongalį į vandenį, kurį srovė prineša prie kito kranto. Virvėmis rąsto plongalys užtraukiamas ant kito kranto (29 pav.). Kartais, jei grupė didelė, galima, panašiu būdu pritaisius, nutiesti lieptą į kitą krantą ne plukdant rąstą,. o jį nuleidžiant iš viršaus. Kai lieptas jau padėtas, kad vanduo neužlietų, galima jo storgalį pakelti aukščiau — ant sukrautų akmenų ar velėnų krūvos.


Pirmasis, einant per lieptą, turi būti saugomas pagrindine virve, kaip ir brendant. Jis eina, prisilaikydamas už įtemptų ir kampu prie rąsto nusileidžiančių virvių, kuriomis lieptas buvo nuleistas į kitą krantą. Kuomet virvės priartėja prie rąsto ir negalima jomis naudotis kaip turėklais, likusį liepto galą reikia „prajoti" apsižergus ir laikantis už rąsto.

Perėjęs lieptą, kitame krante turistas įtvirtina jo galą, jei reikia, įtaiso jį aukščiau vandens, o virvę, kuria buvo saugomas, pritvirtina taip, kad ja būtų galima naudotis kaip turėklu. Paprastai ji įtempiama truputį viršum galvos. Kiti lieptu einantys ja naudojasi taip pat, kaip ir keliantis per upę briste.



Per sniego tiltus. Kalnų upių aukštupiuose, netoli sniego linijos, siauruose upių kanjonuose pasitaiko, kad upė teka, prasigraužusi po sniegu tunelius, kurie gali būti tiltu persikelti į kitą jos pusę. Per tokius sniego tiltus reikia keltis anksti rytą, kai sniegas dar sukaustytas nakties šalčio. Prieš einant, atsargiai nusileidus prie vandens, reikia nustatyti, kurioje vietoje „tiltas" storiausias ir tvirčiausias. Pirmasis eina be kuprinės, saugomas pagrindine virve, prisegta prie krūtinsaičio ant krūtinės, ir ledkirčiu zonduoja sniegą. Jeigu „tiltas" netvirtas, per jį šliaužte šliaužti. Po to pagrindinė virvė, pritvirtinta kitame krante, jau tampa turėklais. Panašiai sniego tiltais pereinama ir per didžiulius ledyno plyšius.

Persikėlimas ore ištempta virve —vienas iš saugiausių būdų, jeigu grupės dalyviai moka gerai jį organizuoti. Šiuo būdu keliamasi per upes, kurių krantai statūs ir aukšti ir juose yra už ko tvirtai pririšti virvę (didelių akmenų, medžių). Sunkiausias dalykas — pernešti ir kitame krante pritvirtinti virvę. Yra vienas būdas, kuriuo tai galima padaryti, nepersikėlus į kitą krantą nė vienam grupės dalyviui. Jį galima pritaikyti tik tuomet, kai upė palyginti neplati.
Vieta persikelti pasirenkama ties priešingame krante esančiu dideliu akmeniu, už kurio užmetus virvę, ji gerai laikytųsi ir nenuslystų. Virvė turi būti daugiau kaip dvigubai ilgesnė, negu upės plotis. Prie jos vidurio pririšamas 1,5—2 kg akmuo ir, dviese jį įsiūbavus, permetamas per upę taip, kad permesta su juo virvė kristų anapus akmens ir užsikabintų už jo. Kai tai pavyksta, keli grupės dalyviai, smarkiai tempdami, išmėgina, ar gerai laikosi, ir po to keliamasi. Jeigu tokiu būdu įtvirtinti virvės kitame krante nepavyksta, ją tenka pernešti, keliantis briste arba kitu kuriuo būdu.

 

 

Jeigu galima, reikia, kad pagrindinė virvė eitų per upę į kitą krantą kiek žemyn. Virvę įtempia keturiese penkiese kuo smarkiau, kad ties jos viduriu kabantis turistas nesiektų vandens paviršiaus. Į kitą krantą permetama ir pagalbinė virvė, kuri turi būti daugiau negu dvigubai ilgesnė už įrengtus turėklus. Jos viduryje užmezgamas vedlio mazgas, kuris paskui įkabinamas į persikeliančiojo krūtinsaičio karabiną.
Persikeliantysis užsiriša krūtinsaitį ir į jį įkabina karabiną. Paskui iš tokio ilgio, kaip ir krūtinsaitis, virvagalio padaroma „pasostė": per karabiną išveriamas surištais galais virvagalys ir susidariusi viena kilpa uždedama ant juosmens, o kita po klubais. Pastarosios kilpos vidurys, prakištas pro kojų tarpą, dar kartą įsegamas į tą patį karabiną, ir tokiu būdu abi kojos atsiduria atskirose kilpose (30 pav.). Pirmiausia ant pagrindinės virvės užkabinamas krūtinsaičio, o paskui ,,pasostės" karabinas, ir persikeliantysis pakimba horizontalioje padėtyje galva į upės pusę. Prie krūtinsaičio karabino pririšama pagalbinė virvė, ir perskeliantysis, rankomis (su brezento pirštinėmis) traukdamasis už virvės, šliaužia, pakibęs ant jos, Į kitą upės pusę. Saugantys pagalbinę virvę laiko abiejuose krantuose, vienas išleidžia ją, o kitas tempia į save. Jei virvė kiek nukarusi ir, priartėjus prie kranto, tenka sliuogti ja aukštyn, tai padeda saugantysis, traukdamas už pagalbinės virvės. Jei dalyviams krūtinsaičių neužtenka, jie, susukti ir pririšti prie pagalbinės virvės, pertraukiami į kitą krantą.



Komentarų (2)
1. 2008-04-03 13:17
 
Labai patiko sis straipsniukas,labai domiuosi tokiais dalikais,ir bandau pritaikyti kariuomeneje,aciū.
 
Darius
2. 2008-04-05 19:20
 
O jus su mumis i miska kada :) ziema ar vasara patirtimi pasidalinsime :)
 
linas

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Pirmadienis, 05 lapkričio 2007 )