Kelionė pėsčiomis (taigos ir kalnų maršrutais)
Sekmadienis, 04 lapkričio 2007

APRANGA IR INVENTORIUS

Rengiantis keliauti, svarbu apsirūpinti gera, patogia, lengva ir tvirta apranga, taip pat inventoriumi. Aprangos ir inventoriaus kiekis priklauso nuo maršruto sudėtingumo, metų laiko, rajono klimatinių sąlygų, turistinio žygio trukmės bei grupės dalyvių skaičiaus. Inventorius skirstomas į grupės ir asmeninį. Pateikiame sudėtingose daugiadienėse kelionėse (III—V kategorijos) reikalingo inventoriaus sąrašus.

GRUPĖS INVENTORIAUS  SĄRAŠAS

Palapinė, „Pamir" tipo (viena 3—4 žmonėms);

virvė, pagrindinė 40 m ilgio (viena 4—5 žmonėms);

virvė, pagalbinė 40 m ilgio (viena visai grupei);

kirviai (keliaujant į taigos rajonus — dideli, vienas 3—4 žmonėms);

pjūklas (reikalingas keliaujant į taigos rajonus);

brezentinės pirštinės (viena pora 4—5 žmonėms);

Abalakovo diržai arba krūtinsaičiai (2 grupei);

alpinistiniai karabinai (2 grupei);

ledkirtis (1—2 grupei);

puodai (2 grupei);

gertuvės (viena 2 žmonėms);

fotoaparatai (2—3 grupei);

kino kamera (viena);

žvejojimo ir medžioklės priemonės;

„Dėta" skystis (40—60 g kiekvienam dalyviui);

dienoraščio sąsiuvinis; radijo imtuvėlis;

remonto rinkinys (replės, dervasiūlis ir kaprono siūlai, įvairios adatos, yla, dildė, įvairaus dydžio vinutės, įvairi viela, universalūs klijai, brezento skiautės ir kt.);

vaistinėlė;

termometras (oro temperatūrai matuoti);

žemėlapiai ir schemos su žygio maršrutu (2 komplektai);

raketos (signalizacijai, ryšiams);

žiūronai;

kitas inventorius — priklausomai nuo žygio tikslo.

APRANGOS IR ASMENINIO INVENTORIAUS SĄRAŠAS

Kuprinė;

miegmaišis;

paralono kilimėlis pasikloti po juo;

batai (su profiliuotu „vibramos" tipo padu);

sportukai (su įklotėmis);

kojinės (2 poros vilnonių ir 3 poros medvilninių);

kepuraitė;

neperšlampantis apsiautalas;

štorminis kostiumas;

ploni treningai;

megztinis;

sportiniai marškinėliai ir kelnaitės (2 poros);

maudymosi kelnaitės;

kepuraitė; akiniai, tamsūs; kompasas; žibintuvėlis; tualeto reikmenys;

valgymo reikmenys (dubenėlis, puodukas, šaukštas); peilis;

individualus tvarstymo paketėlis;

polietileninis maišelis (dokumentams, pinigams, užrašų knygutei saugoti); degtukų dėžutė.

Turistiniuose žygiuose kalnuose (kuomet maršrute yra sniego ir uolų perėjų, ledynų, kalnų upių) reikia turėti papildomą alpinistinį inventorių:

ledkirtį arba alpenštoką;

trikoniais pakaltus batus (vietoj batų su „vibramos" padu);

kaproninį krūtinsaitį arba Abalakovo diržas alpinistinį karabiną;

katukus;

brezentines pirštines.

Grupė tokiuose žygiuose privalo papildomai turėti:

pagrindinių virvių (po vieną 2—3 žmonėms);

uolų ir ledo kablių (po 4—6 uoloms ir ledui);

pūkinį štormini kostiumą (vieną);

alpinistinį plaktuką;

primusą ir 3—4 1 benzino;

atsarginius tamsius akinius.


APRANGOS IR INVENTORIAUS CHARAKTERISTIKA, JŲ NAUDOJIMAS IR PRIEŽIŪRA

Palapinė — turi būti lengva, erdvi ir visiškai neperšlampama. Viena iš geriausių—„Pamir" tipo su impregnuotu stogu ir dugnu. Padėvėtos palapinės („Pamir" tipo ir kitokios) praleidžia vandenį per siūles ir prasitrynusias stogo vietas, jas reikia užtepti gumos klijais; vandenį praleidžia ir naujos palapinės stogas, jei iš vidaus prisiliečiama prie jo. Todėl patartina kiekvienai palapinei pagaminti iš polietileninės plėvelės stogo uždangalą, kurį, pastačius palapinę, pritvirtinti prie stogo kampų. Taip uždengtoje palapinėje nebaisios ir pačios didžiausios liūtys. Ant grindų pasitiesiami 40X85 cm kilimėliai iš 3—4 cm storio paralono arba putų plastmasės. Nešant kuprinėje, jie įklojami prie nugaros.

Apsisaugoti nuo uodų palapinėje viršum įėjimo pritaisoma marlės ar tiulio užuolaida, apačioje ji prispaudžiama prie palapinės dugno. Taip pat uždengiamas ir palapinės langas. Palapinę žygyje reikia stengtis laikyti sausą, po darganos išdžiovinti. Džiovinti ją pastatytą, plačiai atidarius įėjimo angą ir langelius. Palapinei pastatyti reikia turėti lengvo metalo kuolelius.

Kuprinė. Daugiadieniuose sudėtinguose žygiuose turistui tenka nešti 20—30 kg, o kartais ir didesnį svorį. Kad viską būtų galima patogiai sukrauti, kuprinė pasirenkama talpi, su plačiais ir tvirtais diržais. Jei kuprinės diržai siauri, jie pjauna pečius. Po diržais reikia prisiūti 6—8 cm pločio veltinio juostas. Kuprinė turi būti lengva, todėl reikia žiūrėti, kad ji visada būtų sausa, kad jos neišteptų nešami maisto produktai (riebalai, ištirpęs cukrus ir kt.). Lyjant kuprinė visada apdengiama neperšlampamu apvalkalu. Daiktus į kuprinę sukrauti taip, kad būtų patogu nešti, lengviausia tai padaryti, kuomet kuprinė su rėmu, tačiau daugiadieniuose žygiuose tokios kuprinės beveik nenaudojamos, nes jos nepakankamai talpios. Taisyklingai sukrauta kuprinė daug mažiau vargina, neišmuša iš pusiausvyros, nugalint gamtines kliūtis, ypač einant kalnų šlaitais, siaurais kalnų takais, persikeliant per upes.



Kraunantis kuprinę, reikia stengtis daiktus joje sudėlioti taip, kad jie išpūstų ją kiek galima daugiau į plotį ir į aukštį ir kuo mažiau į storį. Prie nugaros į dugną dedamas vėliau po miegmaišiu pasiklojimui naudojamas paralono gabalas ir kiti minkšti daiktai, o paskui į dugną kraunami sunkiausi daiktai, stengiantis, kad jie būtų kuo arčiau nugaros per visą kuprinės plotį ir aukštį. Pradžioje daiktus surūšiuoti į atskirus plokščius gabalus. Labai gerai sunkų daiktą įkrauti ant viršaus, ties ta vieta, kur pritvirtinti pečių diržai, arba net aukščiau, kartais nepaisant to, ar kuprinė užsisegs; tokį daiktą (palapinę ar pan.) galima pritvirtinti ir viršum kuprinės dangčio. Taip pakrautos kuprinės svoris lygiai pasiskirsto ant viso nugaros ploto. Reikia stengtis nekrauti sunkesnių daiktų į kuprinės didžiąją kišenę, šonines kišenes, nepriraišioti prie jų. Puodus antvalkaluose patogiausia nešti sumautus vienas į kitą ir dugnais aukštyn, stipriai pritvirtintus viršum kuprinės, o pjūklą — suvyniojus į brezentą ir apjuosus juo kuprinę iš viršaus taip, kad rankenos būtų pritvirtintos ties kuprinės apačia. Plokšti puodai kraunami į kuprinės vidų.

Batai. Taigos ir nesudėtinguose kalnų maršrutuose (kur nėra ledynų, sniego šlaitų) tinka patvarūs ir lengvi batai su profiliuotu ,,vibramos" tipo padu. Sudėtingesniuose kalnų maršrutuose reikia turėti alpinistinius batus su trikoniais apkaltais padais. Jais apsiavus, neslystama einant ir statesniais žolės, sniego bei ledo šlaitais, akmenų nuobirynais. Jeigu tokių batų įsigyti nėra galimybės, naudotis kiek lengvesniais slidžių batais, apkalus juos trikoniais (12—18 trikonių kiekvienam batui), kuriuos reikia išdėstyti tolygiai, kad einant patikimai laikytų ir nekreiptų kojos. Žygio batai turi būti 1—2 numeriais didesni, kad, įdėjus 4—6 mm storio veltinio įklotes, ir apsiavus dvejas vilnones kojines, pirštų galai nesiremtų j batą, gerai aptemptų koją, nespaustų jos, bet ir ne-smukčiotų.

Prieš žygį batus reikia 2—3 kartus gerai ištepti, kad tepalas įsigertų į odą. Tepama paprastai sportinės avalynės arba specialiai pasigamintu tepalu (200 g jautienos taukų, 200 g vazelino, 20 g vaško ir 20 g terpentino). Odinius padus reikia impregnuoti, kad jie neprisigertų vandens. Impregnuoti galima karšta alyva su vašku arba slidžių tepalu, kuriame yra vaško (tepalas šalčiui), jį išlydžius.

Žygyje batus reikia gerai prižiūrėti. Džiovinti juos geriausia vėjyje, o ne prie laužo ar saulėje. Džiovinant prie laužo, neperkaitinti, nes smarkiau perkaitinta oda susiraukšlėja, iš jos išsisunkia tepalas, ir batai ima „gerti" vandenį. Batai gerai išdžiūna, kai į jų vidų prikemšama sauso šieno.



Žygio metu stengtis batus išsaugoti sausus. Einant takais, keleliais arba persikeliant per upes, geriausia apsiauti kedus ar kitokius sportinius batelius su storomis įklotėmis.

Štorminis kostiumas siuvamas iš plono neperšlampamo brezento arba tankaus šilkinio audinio. Žygio metu dažniau naudojamas švarkas, kelnės užsimaunamos vėjuotą, darganotą dieną arba einant per taigą, akmenų nuobirynus, kad, paslydęs, pargriuvęs ar užkliuvęs už akmenų, medžių, turistas nesusižalotų ar nesudraskytų kitos aprangos. Švarkas ir kelnės turi būti pasiūti taip, kad nevaržytų judesių, bet ir nebūtų per platūs.

„Deta“ skystis. Tarybų Sąjungos europinės dalies šiaurėje, taigos ir tundros rajonuose, taip pat žemesniuose kalnų slėniuose, birželio pabaigoje, liepos ir rugpjūčio pradžioje daug vabzdžių — uodų ir muselių, kurie ne tik vargina žmogų, bet gali sukelti ir kai kuriuos susirgimus. Apsisaugoti nuo jų naudojami tinkleliai, tačiau nuolat dėvėti juos yra labai nemalonu, nes, prisiliesdamas prie veido, tinklelis trukdo matyti, girdėti, neleidžia nusišluostyti nuo veido prakaito ir t.t. Geriausiai nuo uodų apsaugo „Dėta" skystis. Juo išsitepus veidą ir rankas, 1,5—2 valandas negelia uodai. Tačiau einant prakaitas tepalą greitai nuplauna, ir reikia dažniau teptis arba naudoti tinklelį. Daugiadieniame žygyje pakanka 40—60 g „Dėta" skysčio kiekvienam grupės dalyviui.

Akiniai. Kalnuose, keliaujant per ledynus ir firno (suledėjusio sniego) laukus, būtina turėti tamsius akinius, kurie apsaugo nuo šviesos pertekliaus. Saulėtą dieną, pabuvus dvi valandas firnu padengtose plokštikalnėse arba ant ledyno, susergama laikinu apakimu (2—3 dienoms) arba akių uždegimu. Akiniai su aklinai prie veido prisispaudžiančiais rėmais (pavyzdžiui, kalnų slidininkų) nelabai tinka, nes jų stiklai iš vidaus aprasoja. Kad jie nerasotų, odiniuose rėmuose reikia išpjauti didesnes skylutes ventiliacijai. Akinius geriausia dėvėti su gumutės raišteliu per galvą. Patartina grupei turėti dvejus trejus atsarginius akinius. Kad nesudužtų kuprinėje, jie laikomi metalinėje dėžutėje.

Avarinė degtukų dėžutė. Ją privalo turėti kiekvienas grupės dalyvis. Paprasčiausia degtukų dėžutę įdėti i nedidelį polietileninį maišelį ir jo kraštus hermetiškai užlydyti.

Miegmaišiai pastaruoju metu dažniausiai naudojami vienviečiai, iš sintetinės vatos su paralono tarpsluoksniu, uždaromi užtrauktuku. Jie sveria 1,7— 1,8 kg. Tokie miegmaišiai patogūs tuo, kad, du juos užtrauktukais sujungus į vieną, pasidaro vienas trivietis. Alpinistiniai pūkiniai miegmaišiai lengvesni (1—1,2 kg), tačiau traukia drėgmę, ir juos reikia nuolat gerai išdžiovinti.

Kuras. Kalnų maršrutuose kurui naudojama sausi krūmokšniai, rododendrai, stambi žolė, sausas gyvulių mėšlas (kiziakas). Aukštų kalnų rajonuose (Pamyre, Tian Šanyje), kur nėra stambesnės augmenijos arba visas maršrutas eina ledynais, sniegynais ir uolų kalnagūbriais, nenusileidžiant iki miško ribos, reikia iš anksto apsirūpinti dirbtiniu kuru. Patikimiausia naudotis benzinu kūrenamais primusais („Šmelj" ir kt.); jie yra lengvi ir 4—5 1 vandens užvirinti sunaudoja tik 150 g benzino. Kurui dar naudojamos dujos, sausas spiritas, žibalas.

Ledkirtis būtinas, einant stačiais firno arba ledo šlaitais ir ledynais. Juo zonduojamas kelias priešais save, einant sniegu padengtu ledynu, firne ir lede kertami laipteliai, naudojamasi kaip papildomu atramos tašku, paslydus arba riedant šlaitu, stabdomasi ir susilaikoma, už įsmeigto į sniegą ledkirčio užkabinta virve saugomas sniego šlaitu einantis draugas. Ledkirčio ilgis — 70—90 cm. Pasirinkti jį reikia tokio ilgio, kad būtų galima atsiremti į žemę truputį sulenkta ranka. Ledkirčio kotas turi būti stiprus, lopetėlė, snapas ir koto smaigalys aštrūs.

Virvė, — pagrindinė priemonė apsaugai. Dažniausiai naudojama kaproninė virvė. Jos ilgis — 40 m, skersmuo— 10—12 mm, svoris —3—4 kg; tokia virvė atlaiko 1600 kg jėgos smūgį. Nešama sudėta apvijomis, paprastai po kuprinės dangčiu. Virvės vidurį pažymėti užrištu jame spalvotu raišteliu. Kaproninės virvės galai užlydomi, kad neišsiplaušotų.

Pagalbinė virvė (kaproninė) —40 m, skersmuo —* 6—8 mm, sveria apie 2 kg; atlaiko 600 kg jėgos smūgį. Kaproninę virvę saugoti nuo ugnies ir kad ji ne-prasitrintų i uolas.

Karabinai naudojami krūtinsaičiui prie pagrindinės virvės prisegti ir virvei sujungti su uolų arba ledo kabliais.

Krūtinsaitis — kaproninė 4 m ilgio ir 6 mm storio virvė. Juo apsirišama per krūtinę ir pečius; vėliau taip apsirišęs turistas su karabinu prijungiamas prie pagrindinės virvės ir ja saugomas, einant pavojingesne vieta, keliantis per upes ir t. t. Vietoj krūtinsaičio naudojami ir Abalakovo diržai.

Kabliai (uolų ir ledo). Į uolų plyšelius arba į ledą įkalami metaliniai smaigai su kilpomis, naudojami, organizuojant apsaugą, virvei pritvirtinti, kai jos negalima pririšti prie aplinkos daiktų.

Katukai. Po bato padu pritvirtinami metaliniai nagai, naudojami, kopiant stačiais ledo arba suledėjusio sniego šlaitais. Jie yra praskečiami pagal bato dydį; turi 10 dantų, sveria iki 1,5 kg. Su jais galima kopti stačiu (45—55°) ledo arba firno šlaitu, nekertant laiptelių.




Komentarų (5)
1. 2009-06-08 20:03
 
Tikrai saunus straipsnis apimantis daumaz viska ko reik ir apibendrinantis. Daugiau tokiu galetu isvysti musu akis. Dekui :)
 
Keliautojas
2. 2009-06-22 07:29
 
Na sktaipsnis gal ir nieko, obettačiau juk jis iš turbūt 30 metų senumo knygutės. Juk laikai kiti, inventorius ir galimybės taip apt kitos
 
Liudas
3. 2009-07-02 07:42
 
;)straipsnis informatyvus.
 
ačiū
4. 2009-08-24 13:53
 
"Prie nugaros į dugną dedamas vėliau po miegmaišiu pasiklojimui naudojamas paralono gabalas" 
čia kuprinei be rėmo? Nelabai kas tokias naudoja 
"Odinius padus reikia impregnuoti, kad jie neprisigertų vandens." 
netinka batams su menbrana. 
"Štorminis kostiumas siuvamas iš plono neperšlampamo brezento arba tankaus šilkinio audinio." 
baloninė arba membraninė striukė šiais laikais... 
 
ir t.t. 
 
kam dėti tai, kas šiais laikais nebeaktualu? :(
 
D.
5. 2012-01-24 22:10
 
Geras Oldskulas ;) - priminė senus laikus ;)
 
Gytis

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Pirmadienis, 05 lapkričio 2007 )