Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2007 07 23 - 08 05 Fanai Spausdinti Siųsti el.paštu
Pirmadienis, 23 liepos 2007

Fanai jau namie! ( Pirmos mintys po kelionės)

Žygis gavosi kulturinis daugiau nei sportinis. Publika įvairi. problemų jokių. Pataikėm  geru metu ir geru oru. Po mūsų Į Fanus atėjo šikna ir mes pasitraukėm. Aplankėm krūvą kaimų ir miestų. Buvo labai įdomu. o kalnai mums šiemet buvo per sunkus. Praėjom keturias perėjas. Bet skirtingai. Ne visada visi kartu vaikščiojom. Sulipom septiniese į Energijops viršūnę. Aukštis 5105m. Ryšium su klimato atšilimu viskas kitaip nei kažkada kažkas iš mūsų į ją lipo. Ji ledinė. Kabinom 6 virves. Ir kapanojomes. Kategorija jai dabar duoda 2b. Nors jos oficiali 2a. Aplankėm Bucharą ir Samarkandą. Sedėjom ir restoranuose, rukėm kaljanus, kai kas ir naktinius klubus aplanke. Paskutines dvi paras visai nemiegojom! Nebuvo kada.
Mūsų buvo penkiolika, bet visi liko skirtingai patenkinti. Salygos leido išsisklaidyti ir atskirai ką nors veikti.

Rolas


Kelionės dalyviai:
Rolandas Žygas - vadas
Rimantė Vaitekonytė - maistininkė
Nemunas Glinskis - medikas
Michail Gimpelson - finansininkas
Tomas Baltušis - remontininkas
Ieva Lauraitytė
Liutauras Zvinas
Albertas Paškevičius
Eimantas Grigas
Vaidas Krištaponis
Arvydas Zizliauskas
Laimonas Daniliauskas
Artūras Rutkauskas
Valensas Glinskis

Fanai arba Pamyras - Alajus. Tadžikija. Samarkandas, Buchara (Uzbekija)


SMS protokolas

07 24 12:40 SMS nuo Rolo:
"Mes Tadzikijoj! Oras geras, nuotaikos geros! Judam link kalnu!
Panoso nieks kolkas nepagavo! Viskas kontroliuojama, tik Tankos truksta. Bent Jau man . Iki.

08 02 19:07 SMS nuo Rimantės:
Hei labuka, mes esam puikiai, pasieke Energijos virsune (5120 m) septyniese (is ju wisi trys musiskiai) sekmingai nusileide wazinejam po Tadzikijos kaimus, daug alaus ir arbuzu... pas mus jau gudi naktis ;)

08 03 09:02 SMS nuo Rolo:
Mes Uzbekistane! Su kalnais viskas! Aplankem tadziku kaimus, ispudis nerealus. Siandien Samarkandas. Rytoj Buchara. Ir laukit musu sekmadieni!

Kelionė po Tadžikiją - Uzbekiją. Dienorštis.
Fanai

2007 m. liepos 23 d. – 2007 m. rugpjūčio 5 d.

2007 m. liepos 25 d., rytas
Pagaliau pasiektas kelionės tikslas – Fanuose esantis alplageris (alpinistų stovyklavietė). Iki jo keliavome 2 dienas: iš Vilniaus 2007 m. liepos 23 d. autobusu nulėkėme į Rygą, iš ten - lėktuvu į Taškentą. Iki Taškento viskas vyko sklandžiai, nepaisant to, kad lėktuvas vėlavo, bet per 4,5 valandas sėkmingai atskridome Uzbekijos avialinijų lėktuvu, reisu Niujorkas – Ryga – Taškentas.
Na, o Uzbekijoje jau savi „ypatumai“. Pasų kontrolės eilėje stovėjome apie 1,5 valandos, ir stebėjome kaip puikiai veikia korupcijos mechanizmas. Kol visi atvykėliai stovėjo vienoje eilėje, uzbekų muitininkai už tam tikrą mokestį praleisdavo be eilės „laiminguosius“, kurie eilėje stovėti nenorėjo. Žmonėms raginusiems greičiau dirbti ir pakviesti papildomų  darbuotojų, nuskambėdavo labai „ironiškas“ rytietiškas atsakymas – „Они  вопрос  решают.“ Bet po visų vargų, išsiveržėm iš oro uosto ir mus pasitiko apkūnus, rankomis mostaguojantis ir nuolat garsiai šnekantis uzbekas Tolikas. Tolikas daug kalbėjo ypatinga rusų-uzbekų tarme, ir plačiai gestikuliuodamas rankomis nuvedė mus prie automobilio.
Tiesa, nepristačiau keliautojų:
Rolandas - arba tiesiog Rolas – žygio vadas.
Rimantė – vado pavaduotoja, maistininkė.
Tomas – meistras, taisytojas ir šiaip visų galų meistras.
Liutauras – traumuotas, užgipsuotas turistas ekspertas.
Eimantas – jau keliautojas ne fuksas.
Andrius – taip pat žinovas, iš to gudrumo pasiėmęs skirtingus kalnų batus (gerai, kad nors ne abu tai pačiai kojai).
Michailas, Miša, Mišutka – taip pat ne pirmokas.
Albertas – patirtį įgijęs Kamčiatkoje.
Broliai (pusbroliai) – Nemunas ir Valensas.
Vaidotas, Laimis, Artūras, Arvydas – šiaip stiprūs vyrai, kauniečiai.
Ir aš, Ieva, tikiuosi irgi  jau ne fuksė.

Susikrovę daiktus ant autobusiuko, pajudėjome Samarkando link. Pakeliui visi labai agitavo sustoti: visko reikėjo – ir dynių (moliūgų), ir alaus, ir vietinės virtuvės ... Visai tai mes radome pakelės čaichanoje („kavinėje“). Prieš tai vienoje čaichanoje - parduotuvėje supirkome visą ten buvusį alų – 24 butelius. Higieninės sanitarinės sąlygos švelniai tariant,  SIAUBAS, bet valgėm maltų ir ne maltų šašlykų, ragavom sriubos, gėrėm vietinio vyno, nuo kurio saldumo truputį „traukė“ gomurį. Papuotavę nuvykome į Samarkande esantį alplagerį „Artuč“, miegojome miegmaišiuose ant pievutės, o kai kurie tinginiai, tame tarpe ir aš – kambariuose.
Ryte, 2007 m. liepos 24 d., išvykome į vietinį turgų. Va čia tai vaizdas – spūstis mašinų, žmonių, asilų, ir pan; maistas, daržovės, saldumynai, cukrus gintarinio medaus spalvos, saldinti arachiso ir kitų rūšių riešutai, prieskoniai. Rolas ir Rimantė supirko trūkstamą maistą. Mes paragavome vietinių pyragėlių – samsa – ir gydytojo Nemuno patarimu išgėrėme šnapso lašelį.
Po to pajudėjome Tadžikijos link. Įspūdingiausia buvo sienos kirtimas – pėsčiomis su kurpinėmis ant pečių. Tadžikijos muitininkai vis klausinėjo, kur mūsų grupės vadas ir ar jis supratingas. „Suprantingas“ vadas sumokėjo 8 dolerių kyšį.
Tadžikija mus pasitiko švaresnė ir kuklesnė. Užeigėlėje ragavome sriubos ir vietinių koldūnų – manty. Na, o po to į kalnus. Kelias vedantis per Tadžikiją – tai ne Vilnius – Kaunas, ir net ne Bezdonių autostrada. Serpantinai, kelias duobėtas, bet gamtos vaizdų grožis... Upeliai šniokščia, kalnų viršūnės boluoja, vietiniai gyventojai kišlakuose mojuoja ir sveikina atvykėlius. Gyventojų nameliai drėbti iš molio, kaime viena  parduotuvė, vienintelis molinis tualetas ant viso kaimo ir tas ant skardžio...
Vairavimas švelniai tariant atsakingas, tačiau vairuotojai užtikrintai vedė mūsų 2 „Uazikus“ – „Bobikus“ į priekį. Rolas tyrinėjo Zaravšan upę, plaukimo joje galimybes, na o mūsų kompanija miegojo, gurkšnojo, diskutavo apie Vilniaus ir Kauno privalumus.
Atvykome jau sutemus. Ilgai mūsų neįleido į stovyklos teritoriją, tačiau galiausiai viskas buvo gerai, išskyrus tai, jog kai kuriems iš mūsų teko atiduoti duoklę aukščiui – 2,7 km – pykino ir skaudėjo galvą. Kažkoks piktas tadžikas vaikščiojo paskui mus pasitikusius ir įleidusius rusus – organizatorius ir vis murmėjo, jog jis tučtuojau atjungs elektrą, matai mes buvome įleisti neinformavus jo.
Vieni iš mūsų pradėjo adaptaciją  - miegojo palapinėse, na o kiti – namukuose. Elektra, gaminama benzininio generatoriaus buvo išjungta 22 val. Vaidas, Artūras ir Laimis suspėjo pasilepinti paskutiniais civilizacijos trupiniais – gavo alplagerio kavinėje kiaušinienės. Išjungus elektrą nebeliko nieko kito daryti kaip eiti miegoti. Prieš miegą nedavė ramybės alplagerio naujiena – prieš 3 dienas čia žuvo viena alpinistė.
Ieva

2007 m. liepos 26 d.
Pasiruošimo prieš kelionę rytas. Maisto pakavimas, kurį mes užpirkome Samarkande. Tauta bando sukišti daiktus, maistą ir įrangą į kuprines. Sekasi įvairiai. Kai kam pasisekė su batais! Andriaus didėliai nuostabai paimti batai iš Vilniaus skirtingi (vienas batas vieno gamintojo, kitas kito). Optimizmo suteikė tik tai, kad jie ne vienai kojai skirti.
Kaip ir viskas paruošta. Išeinam 11.30 val. į maršrutą. Oras nebūdingas šiems kalnams. Saulė lenda pro debesis. Bet nors nekaršta.
Prieiname Alaudino ežerus. Spalvos ir jų grožis pavergia. Iš tikrųjų tai Fanų vizitinė kortelė. Aplinkui aštrios viršūnės. Sukam i dešinę nuo Alaudino ežerų, ir kylam į Alaudino perėją. Aukštį juntam visi. Pajudėjom nuo ežero 2700 m. aukščio. O perėjos aukštis 3740 m. Visos čia perėjos panašaus aukščio, žemų kaip ir nėra. Aiškus takas viso maršruto eigoje. Judam iš lėto, ne taip kaip norėtųsi. Greičiau nesigauna. Su pasisėdėjimais ir kopimu į perėją mes užtrunkam 6 valandas. Kol kas iš lėto. Jaučiu, kad daugelis klausė ko ir kam čia eina. Visi tvarkingai „per negaliu“ pasiekė daugumai pirmą kategorinę perėją. Iš tikro kaip pirmai dienai ji buvo sudėtinga dėl aukščio. Kvėpuot buvo sunku. Suvokimas praeito maršruto ateina daug vėliau. Dažniausiai po kelionės, kai sėdi namuose ir skaitai dienorašti. Prisiminimuose nelieka nuovargio, o tik pamatyti vaizdai.
Nusileidimas daug lengvesnis. Išsekimas jautėsi pas visus. Apsistojome šalia vietinių čiabanų. Užsisakėm kitam vakarui avį, kad paruoštų. Iki Diušach ežerų nedatraukėm. Jie buvo gerai matomi, bet išsekusios jėgos reikalavo sustoti ir ilsėtis. Ir palikti daiktus kitą dieną buvo saugiau šalia kažkokių žmonių. Jie suteikė mums pasitikėjimą ir avį užsisakėm. Planavom radijalinį išėjimą prie Kulikulono ežero palikę visą mantą. Naktis. Vėlyva vakarienė. Išgėrėm spirito. Laimingi ir nelaimingi sulindom į palapines. Gražūs buvo mėnulio apšviesti kalnagūbriai. Toks baltas, kaip būtų ką tik iškritęs sniegas. Naktį žadino žvėrių skleidžiami garsai. Šunys, avys, ir asilai. Geriausią įspūdį paliko asilas. Aprašyt jo aš negaliu, bet turi kažką tokio, ko tikrai nepamirši!
Rolas

2007 m. liepos 27 d.
Liepos 27 d., antra, Ir kaip aš manau, lengviausia ir geriausia žygio diena. Nors dauguma, tame tarpe ir aš, miegojome prastai, ryte absoliučiai nesijautė vakar /////// , nors buvo visai smagiai pasėdėta ir gerokai apmažintos spirito atsargos. Blogą miegą, matyt, lėmė vakarykštis krūvis, vis dėl to pirma žygio diena. Po to visą naktį stūgavo asilai ir vilkai, lojo šunys.
Na bet rytas išaušo puikus, atsikėlėm  7 val., bet ilgai krapštėmės iki 10 val. ar dar vėliau.
Pagaliau pajudėjome, leistis buvo labai smagu, beveik bėgte nubėgom, nes visų pirma nereikėjo nešti tų prakeiktų kuprinių, antra, iš abiejų pusių supo nepakartojami vaizdai. Iš vienos pusės gana aštrus slėnis su labai stačiais šlaitais, sniegynais ir kt., ir su dviem ežeriukais. Kitoje pusėje nuostabus, šviesus slėnis su daugybe augmenijos ir ežeriukais. Juos abu jungė šniokščiančios šaltiniuotos upės.
Visi kalba, jog rytoj bus galbūt viena iš sunkiausių žygio dienų, todėl reikia dar pavalgyti šviežio šašlyko ir eiti miegoti, gal miegosim geriau. Nors asmeniškai abejoju, per dieną teko išgerti gal 10 puodelių arbatos.
Štai tokia buvo ši diena. Asmeniškai man, nors esu nemažai matęs, tai buvo viena geriausių dienų gyvenime.
Andrius

P.S. Po praėjusios nakties kai kuriuos kankino nemiga. Aplamai skundėsi dauguma, bet į daktarą kreipėsi tik kai kas. Atsidaręs vaistinėlę Nemunas aišku tokių vaistų nerado. Pareiga padėt negaluojančiam priverčia susimatyt kaip galima padėt neturint tinkamos tabletės. Išeitis – padėti psichologiškai! Surandama tablete kuri tikrai nepakenks, bet psichologiškai tikrai padės. Rezultate tauta miegojo daug geriau. Gal kažkiek trukdė miegą šunys, kurie kėsinosi pavogti šašliką. Kūrį kantriai bandė iškepti Tomas.
Rolas

2007 m. liepos 27 d. (penktadienis)
Rytas aušta. Puikus saulėtas ir nuotaikingas. Visi kyla gan gerai nusiteikę. Gal kai kam kiek neramus rytas, nes laukia sunki diena ir niekieno nepatirtas kelias per perėją Adamtaš (aukštis 4000 m.). Visi dar pilni įspūdžių po gražios praeitos dienos, gražių vaizdų ir sočios vakarienės.
Kiek visiems nelaukta, anksčiau nei žadėta atkeliavo iš kalnų taksi – baltas ir juodas mersedesai su ilgom ausim ir šaižiu žviegimu. Deja tik 2, o ne trys, nors buvo sutarta dėl didesnio skaičiaus. Nenusimename, nes vis vien kiekvienas gavo galimybę atsikratyti 5 – 7 kg svorio. O jis visus gan stipriai baugino po pirmos perkėlos žygio. Asilai pajudėjo link sutartos vietos ežero Mutnij, kur buvo užplanuota mūsų šios dienos pabaiga.
8.30 susidėti daiktai, pakylam į žygį. Kelionės pradžia nesunki, visi spėriai juda. Nepraėjus nei valandai dalis žygiavusių atskyla ir bando šturmuoti pirmą perėją nukirsdami aštrų kampą. Deja šis planas sprendimas suprantamai tapo nelogiškas ir Artūro vadovaujamai protinguolių grupei teko grįžti į pradinį kelią. Kandžių žodžių buvo nedaug ir jie patys suprato savo klaidingą sprendimą.
Toliau žygis tęsiasi be problemų, kas spėriai eidamas, kas vėluodamas, bet visa grupė juda į priekį sustojimuose gėrėdamiesi nerealaus grožio vaizdais.
Laukto sniego perėjų viršūnėse neradom, nusivildami kad su kiekvienais metais jos vis mažiau ir mažiau.
Galutinis etapas perėjos gan sunkus. Daugelio veidai perkreipti abejonių, nuovargio, ir baimės, kad gali nepaeiti. Ne vienas skundžiasi išsekusiomis „batareikomis“. Kelią sunkina baisūs akmenys, ne kartą nuriedėję pro žemiau einančius mūsų grupės narius, aidint šūksniams „atsargiai akmuo!!!”.
Kilimo pradžioje susitinkame baltarusius, juokingai atrodančius su savo apranga ir batais. Bet kai pamatėm jus grįžtančius atgal ir kamikadziškai lipančius stačiais biriais šlaitais, , supratome, kad ne batuose privalumai.
Rolanda, Laimis, Tomas – pirmieji pasiekė tikslą – viršūnę (perėją). 40 min. bėgyje toliau vienas po kito ant gražios perėjos, pavargę, bet linksmi veidai įveikus pagrindinį tikslą. Vaizdas, žiauriai gražus.
Padarėme puikią nuotrauką, įamžintą mūsų vado Rolando, „šuolyje į orą.
Besėdint perėjoje, kilo abejonių mūsų pasirinkto maršruto teisingumu, nulipimas gan status ir ilgas. Vėliau paaiškėjo, kad tai tiesa. Perėjom perėją Šogun-Aga (3700 m.). Dar nenumanydami mūsų ilgo kelio iki ežero Mutnij, išsimėtę pavieniui ir grupelėm judame link ežerų. Ėjimas vargina. Vandens niekas neturi nei lašo. Jį užbaigėme perėjoje iki paskutinio lašo.
Supratę beprasmį kelionės tikslo pasiekimą, pirmieji ežerus pasiekę nariai su Rolandu priima sprendimą keisti kelionės maršrutą, ir pasilikti prie ežero Piala. Tai privertė supratimas, kad dauguma narių pavargę mirtinai, mergaitės autsaiderės vėluoja, o Liutauras prieš pabaigą, vos nelygioje vietoje sugebėjo susižeisti antrą ranką, reikalaujančią nedidelės operacijos. Gerai, kad yra gydytojų – Nemunas puikiai rūpinasi visais nariais.
Labiausia patyrę, ištvermingi ir ryžtingi vyrai – vadas Rolandas ir nenuilstantis visažinis Tomas iškeliauja prie ežero Mutnij parsivaryti asilų.
Grupė lieka prie balos ir neturėdami daiktų diskutuoja apie dienas ir tolimesnius tikslus. Kyla ginčai dėl siekių, tikslų siekimo priemonių ir užsibrėžtų uždavinių.
Grįžta Rolas su Tomu. Asilai krovinį atveš. Kas blogiausia – praeiti. Laukiam gerdami prie laužo arbatą ir gan aštriai diskutuodami apie savo ateities planus. Panašu tai buvo gan netikėta visiems grupės nariams. Rolas kaip visada protingai šaltas ir toleruojantis visų norus. Planai išaiškės rytoj...
Asilai su manta pasirodė dar nesutemus. Spėjome pasistatyti palapines. O vakarienę jau teko valgyti prie laužo šviesos. Gražus, šiltas vakaras. Einame miegoti.
Vaidas

P.S. Stebėtinai vietiniai avių ganytojai mandagūs ir malonūs. Galima pasitikėti jų nuoširdumu. Ir kas labai nustebino, ganėtinai įdomūs pašnekovai. Mums teko pabendrauti ir tos šnekos neprailgdavo kaip paprastai būna.
Rolas

2007 m. liepos 28 d. (šeštadienis)
Kai atsikėliau, nu žodžiu dabar sėdžiu nuostabioje vietoje, tik ką suvalgiau puikią vakarienę (žirnių su tušonke ir laukiniais svogūnais), dabar geriu arbatą su rabarbarais  ir sėdėdami ratu žaviuos kalnų grožiu. Laimis bando įžvelgti įvairius vaizdus kalnų reljefuose, o visi kiti kaip visada linksminasi pokštaudami. O rytas buvo šiltas, saulė, nė debesėlio, nuotaika gera vien todėl, kad išsimiegojauJ na dar teko pasilinksminti prie ežeriuko, kai bandžiau nusiprausti. Vanduo ledinis, o praustis norisi... Papusryčiavę Artūras su Laimiu išėjo atsivesti asilų, o visi po truputį dėjosi daiktus. Po vakarykščio bunto šiandien nuo ežero išėjo vieną pusę 12 žmonių, į apačią 3. Tie 3 – Nemunas, Valius ir Liutauras, kuris visą vakarą verkė dėl savo sužalotos antros rankos. taigi į Mutnoje ozero (į viršų 3,5 km) pakilo mūsų 12 ir 2 asilai su dviem berniukais. Ėjimas buvo lengvas ir malonus, grožėjomės vaizdais. Dabar dar tik 8, jau temsta. Dar teko visiems paaiškinti kaip užsidėti apraišus, kas yra čiuptukas ir t.t. Ryt laukia energijos viršūnė 5,1 km aukščio. Kaip apskaičiavom maždaug 11 val. ėjimo pirmyn atgal. Laukia sunkus kopimas, kiek matosi link perėjos geras gabalas išaukos (birūs akmenys), o paskui sniegas. O toliau nesimato. Nežinia, kas laukia, bet visi kol kas nuotaikingai nusiteikę. Jau tamsu, nebėra kaip rašyt ir jaučiu tuoj eisiu miegučio. Na, tikėsimės ryt viskas bus gerai. Ai, va pamiršau, pas mus čia irgi 2 komandos. Ryt link šio ežero grįšime 6, o kiti 6 bandys persikelti į kitą pusę ir šturmuos Čimtargos viršūnę.
Ne, bet vaizdas čia nerealusJ
Rimantė

2007 m. liepos 29 d. (sekmadienis)
Šiandien šturmuosim energiją. 6.15 val. pajudam iš stovyklos: Rolas, Vaidas, Tomas, Arvydas, Miša ir Andrius su daiktais. O Rimantė, Artūras, Laimis, Eimantas, Albertas ir aš (Ieva) be daiktų (t.y. tik su būtina įranga ir rūbais). Rytas vėsokas, bet ne šaltas, žingsniuojame link Čimtargos perėjos. Pirmas etapas akmenuotas, žvyruotas, kur ne kur pramuša upelis, - šis po bjauris įkopimas užima apie 40 min. Po to sniegas. Sniegu eiti šiek tiek lengviau, o be to ir tokio statumo nėra. Išėjus ant sniego pamatome Energijos keterą. Žingsnis po žingsnio stumiamės į priekį – įdomu, kaip vyrukams sekasi eiti su sunkiomis kuprinėmis?
Sekantis etapas – „Jišačka per sypučką“. Arėm gal 2 val. ir kaip pasirodė be reikalo. Pasirodo šalia buvo takas, kuri surado vadas. Taku priėjome prie paskutinio Čimtargos perėjos etapo. Čia visų jėgos baigėsi. kadangi Albertas buvo pasiekęs „Sypučkos“ viršų, likusią dalį jis visų nuostabai įspūdingai traversavo. Visa kompanija ilsėjosi ir sprendė ką daryti. 12 valanda – ar saugu eiti į Energiją? Akivaizdu, kad prisitraukimui praradome daug jėgų.
Praeinantys pro šalį alpinistai nerekomendavo lipti po pietų – aptirpęs sniegas ir ledas – netinkamos sąlygos lipimui. Bet visgi užsidėjome apraišus ir pasiėmėme kates, ir išsiruošėme Energijos šturmui. Po 100 m. sustojome – nėr jėgų. Sprendžiam, ką daryti: likti nakvoti papėdėj – trūksta palapinių. 12 žmonių, 2 palapinės, 6 miegmaišiai.
Mes su Eimantu nutariame užkopti ant perėjos, 4500 m. aukštis – tai naujas rezultatas mums, ir tuo savo žygį baigti. Kita kompanijos dalis liks čia nakvoti ir šturmuos Energiją rytoj iš ryto. Užkopiame į perėją – aš, Eimantas, Andrius. Ten jau surandame Albertą, kuris kaip sakė, vos negavo saulės smūgio, du kartus maudėsi sniege.
Pasidžiaugę aukščiu, apsigėrėję vaizdais, nulipame prie naujos stovyklavietės. paliekame draugams šiltus rūbus, ir trise grįžtame prie Mutnoje ežero. Duok Dieve sėkmės likusiems nugalėti Energiją!
Grįžtame per 3 val., išvargę, pilni įspūdžių, verdam vakarienę. Staiga drioksteli akmuo – ne tai uola, tai sniego lavina. Didžiulis riedulys sniego su trenksmu leidžiasi palapinių link, bet pusiaukelėj sustoja. Pavakarieniaujame, išgeriame „stipraus kalnų gėrimo“, dar kartą palinkim sėkmės likusiems prie Energijos ir einame miegoti.
Ieva

2007 m. liepos 30 d. (pirmadienis)
Pabundame anksti ryte, kartu su saule. Įdomu, kaip sekasi mūsiškiams – jie jau turėtų būti ant kalno, procese. Sėdam trise pusryčiauti, ir staiga iš kalnų, kaip miražas, pasirodo... Miša. Sako, kad apsisprendė nelipti. Išgeriame arbatos, susipakuojame kuprines ir laukiam asilų, kurie nugabens mūsų daiktus prie Alaudino ežero. Kitoje pusėje Mutnajos ežero mus pasitinka Liutauras, per 2 val. pasiekęs mūsų stovyklavietę. Liutauras pasakoja, kad prie ežero prasidės tikras rojus, atostogos. Atvykus asilams, leidžiamės žemyn. Visą kelią klausomės istorijos apie Jekateriną, reto grožio undinę, su majoru omoninku. Gamtos vaizdai stulbinantys.
Per 3 val. pasiekiame stovyklavietę, kur įsikūrę Nemunas, Valius ir Liūtas. Ežeras nuostabus, žalias raibuliuojantis vanduo, tadžikų čaichanos (smuklės) vietinis vynas, atostogos!
Kad tik mūsiškiams pasisektų.
Ieva

Planas – viršūnė.
Ankstyvas rytas. 6 val. pradedam kopti link perėjos Čimtarga, kurios aukštis 4500 m.. Viskas prasidėjo nuo ežero Mutnoje, kuris randasi 3.430m. aukštyje.
Kelias pradžioje nesudėtingas, einam ledynu. Pakilimas nėra staigus. Aukštis jaučiasi, kvėpuoti sunku. Pats bjaurumas prasideda priėjus šliaužiančius akmenis (sypučka). Grupė išsibarstė.  Nešamos kurpinės buvo nevienodos – svorio atžvilgiu. Gal tai neturėjo didelės reikšmės pačiam ėjimui. Daugiau skirtingas tempas. Mano manymu geriausias tempas buvo pas Andrių. Iš lėto, bet užtikrintas. Nėjom visi kartu. Pirmiem tai nepadėjo. Per aukštai užmovė, tako kaip ir nebuvo. Bent jau jo nesimatė. Užlipus į aklavietę pasigirdo nusivylimo atodūsis. Aš instinktyviai patraukiau į kairę. Praėjęs sniego šlaitą išėjau į taką. Buvau gerokai atsilikęs nuo pagrindinės grupės. Tai man kaip ir pasisekė. Kitiem teko traversuoti žemyn, tai atėmė papildomai jėgų.
Jautėsi nuovargis. Įkūrėm laikiną stovykla. Kaip ir tik papietauti ruošėmės. Bet kaip paaiškėjo po to – tai buvo ir nakvynės vieta. Kažkokia rusų grupė perspėjo, kad tirpsta sniegas ant viršūnės šlaito ir kopimas darosi labai pavojingas. Atkreipus dėmesį į šalia esantį sniegą – sniegas abejonių nekėlė. Jis buvo ištižęs.
Klaida planuojant kopimo laiką! Prie perėjos mes buvom 12 valandą. Kol papietavom ir atėjo vidurdienis. Palapinių buvo dvi (kuriose mes paprastai miegojom po tris), o užlipusių dvylika. Nusimatė nepatogumas naktį. Kaip ir buvo galimas varijantas bandyti nepatogiai pailsėti prieš kopimą. Ne visiem tai tiko. Miegmaišių buvo ir šeši. Po diskusijų ir debatų Ieva, Eimantas ir Albertas nutarė leistis prie Mutnoje ežero. Prieš tai dar užlipę ant Čimtargos perėjos (4500m 1b).Kiti ir užlipo aklimatizaciniais sumetimais ant perėjos, o kai kas lūžo pietų pogulio. Saulės skleidžiama šiluma ir nuovargis mane išvertė iš koto.
Vakaras. Bandom susidėlioti įrangą. Instruktažas kaip naudotis alpinistine įranga. Iš dievinių likusių alpinistinės patirties turim tik keturiese, kitiem tai pirmas kartas. Klausimų per daug nėra. Bandom susipakuot į esamas palapines miegui. Tomas su Andrium nutaria praleisti naktį lauke po žvaigždėtu dangumi. Šalčio ypatingo nebuvo jaučiama, tik vėjas kažkiek gazdino. Visi kiti sulindom į palapines. Miegmaišiais ir drabužiais bandėm pasidalinti. Kilimėlio taip pat trūko.
Ankstyvas rytas. Išlindęs iš palapinės bandžiau pamatyti lauke miegojusiu judesius. Pastebėjęs prabudusius paklausiau apie praleistą naktį po atviru dangumi. Atsakymas aišku buvo nekeliantis abejonių, kad viskas buvo gerai. Nors Tomas bandė pasislėpti nuo gūsingo vėjo. Visi kiti nors ir aplaužyti, bet be didelių nusiskundimų ruošėsi viršūnės šturmui. Papusryčiavę pajudėjom link perėjos. Nuo nakvynės vietos iki perėjos kilom ne pilną valandą.
Kopimo pradžia nesudėtinga. Ėjimas link tikslo ir tiek. Priėjus sniegą užsidėjom kates. Čia Andrius atskilo nuo mūsų komandos. Batai jį vis gi pavedė, katės ant jų nesilaikė. Per minkštas padas. Jam teko leistis žemyn.  Kažkiek palipę sniegu ir prasidėjus ledui supratau, kad būtina kabinti virves. Kalno šlaitas status ir nesaugus. Viso teko sukabinti šešias virves. Judėjom lėtai. Jautėsi nepatyrimo stoka. Aišku taip ir turėjo būti. Nieks savaimę neatsiranda, viskas būną pirmą kartą.
Nors ir išėjom anksti, bet pagal laiką nespėjom. Artėjo vidurdienis. Saulė pradėjo tirpdyti ledą. Jis darėsi nesaugus. Kaip po to paaiškėjo, esant jau visai šalia viršūnės pradėjau svarstyti apie tikslingumą tolimesnio kopimo. Mintys jau sukosi apie saugų nusileidimą. Ir atrodė, kad viršūnė visai dar toli. Tomo užsispyrimo dėka pajudėjom toliau ir visi sėkmingai užlipom į Energijos viršūnę. Džiaugsmas buvo beribis. Vaizdai puikūs atsivėrė nuo viršūnės. Šį kartą debesys nepaslėpė vaizdų.
Pajudėjom žemyn. Kaip ne keistą būtų viršutiniai debesys paslėpė saulę ir sustabdė ledo tirpimo procesą. Dievai buvo mūsų malonėje! Leidomės su virvėmis. Tik man teko leistis be jų. Laiko žaisti nebuvo ir didelio pavojaus dėl savęs nejaučiau. Tomas kabino virves, o aš jas numesdavau kai visi sėkmingai nusileisdavo iki padarytos bazes. Nusileidom visi sėkmingai ir be didesniu problemų. Gal kažkiek įrangos pamėtėm. Leisdamasis radau kilpą, o ledsraigčio po įrangos komplektacijos pasigedau. Kažkur jis liko.
Nusileidom iki stovyklos. Stebėtinai pas visus buvo daug energijos. Nors aš ir Tomelis griuvom į palapinę kryžiumi. Išsekimas visiškas buvo. Tingėjau net atsigerti. Grįžę Mišos ir Andriaus neradom. Jie nusileido žemyn. Visi nutarė pasekti jų pėdomis. Tik mes dviese pareiškėm norą likti ir ilsėtis iki ryto. Nebuvo jokių jėgų toliau kažkur eiti. Arvydas gerai tai suprato matydamas mus ir pasiliko slaugyti. Virė mums sriubą, arbatą. Per jėgą bandžiau valgyti, bandė ir Tomelis.
Visi kiti sėkmingai nusileido iki Mutnyje ežero. Kiek žinau spirito atsargas naikino užsikasdami laukiniu svogūnėliu. Jiems buvo linksma, o mes tuo tarpu arbatėle tenkinomės.
Rolas

2007 m. liepos 31d. (antradienis)
Ankstyvas rytas. Nieks iš palapinės nenori lysti. Saulės dar nėra, Šaltoka. Aš kaip visuomet negaliu daug vartytis palapinėje. Bandau išlysti. Nerandu kuo čia užsiimti. Atsidarau kondensuoto pieno konservą, labai jau norėjosi kažko saldaus. O šį maistą aš labai mėgstu. Užkuriu primusą, bandau virti arbatą. Sveikata kaip ir pasitaisė, judėti jau galiu. Randu sukrautas Arvydo šiukšles į maišą. Kad netemti jų žemyn bandau uždegti. Kad būtu lengviau užpilu benzinu ir padegu. Apdegus maišui pastebiu Įdėtus į krūvą kažkokios grupės paliktus tuščius nuo dujų balionėlius. Viskas vyko labai arti primusų ir labai greitai. Bent jau man taip pasirodė. Bandžiau ištraukti tuos balionus. Vieną išmeti pavyko sėkmingai, kitas kažkokiu būdu rankoje sprogo. Pasekmės ne pačios baisiausios. Tai kažkiek džiugino. Bet kažkiek ir nuliūdino.  Vienas pirštas buvo gerokai sudarkytas ir du nagai suskaldyti. Reikėjo bintuoti, kraujas bėgo pakankamai gerai. Pieštai dar patikrinau kaulus ir sausgysles. Pirštai judėjo, buvo pažeisti tik viršutiniai audiniai. Prisišaukiau pagalbos. Tomelis sutvarstė bintu mano pirštą, padėjo sukrauti mano daiktus. Nelabai norėjau lysti prie savo daiktų, per gerai apvyniotą bintu pirštą sunkėsi kraujas. Susipakavęs ir nieko nelaukdamas nušutinau žemyn prie vaistinėlės ir mūsų gerbiamo daktaro – ginekologo.
Ėjau tikrai greitai. Bandžiau kirsti kampus. Vienu momentu pasirodė, kad per daug nukirtau. Priėjau praraja. Atsirado noras kilti atgal. Bet pabandęs sugrįžau ir pradėjau ieškoti nusileidimo iš esamos padėties. Aišku radau, nes kilti nebuvo jokio noro, o tik leistis. Nusileidęs sutikau rusų grupę. Bandžiau juos nukreipti savo nusileidimo kryptimi, kad jie galėtu nukirsti nemažą kampą. Bet jiems mano idėja nepatiko. Dar pareiškė, kad tokie maršrutai gyslotiems ir išdžiuvusiems. Tokiems kaip aš. Iš tikrųjų taip ir jaučiausi – išdžiuvęs ir dar nukraujavęs. Palinkėjom vieni kitiem sėkmės ir nuėjom savo keliais. Kas aukštyn, o kas žemyn. Dar pažiūrėjau į viršų ar nekartoja mano maršruto Arvydas ir Tomas. Jų nesimatė.
Apačioj matėsi mūsų palapinės. Nusileidus iki jų pasitikom vieni kitus. Kai kas skundėsi savo prasta sveikata po nakties. Aš pasiguodžiau ištikusia nelaime su manimi. Jie laukė asilų. Asilai pastarąsias dienas kursavo kasdiena. Tai užnešti mūsų krovinį, tai nuleisti jį iš kalnų. Nelaukiau nieko, rūpėjo pirštai. Pasileidau žemyn. Pakeliui sutikau tą patį jauną vaikinuką su asilais. Bandžiau išsiaiškinti jo kryptį. Rusiškai jis nemokėjo šnekėti, tik tadžikiškai. Išsitraukė kažkokį lapelį ant kurio buvo užrašytas vardas. Vardas teisingas – Artūras. Jis kaip ir gavo asilų vadybininko pareigas. Nusišypsojom vienas kitam ir išsiskyrėm. Jėgos seko. Tai jau gavosi kaip ir tradicija. Po pietų sveikata pradėdavo kristi žemyn.
Datraukiau!  O prie Alaudino ežerų buvo linksma. Čia žmonės švytėjo ir džiaugėsi šiuo rojaus kampeliu. Gražu, vanduo ežeruose žydras ar dar koks. Saulė šviečia. Vanduo kaip ir nėra baisiai šaltas, visi bando maudytis. Vietiniai įrengę keletą „čiaichanų“. Pavalgyti nėra brangu. Galima išmokti ir plovo gaminimo paslapčių. Ką sėkmingai Nemunas ir įvaldė (žadėjo Lietuvoj pademonstruoti).  Vietinio vyno butelis kainuoja vos tris baksus.
Bet man rūpėjo pirštų likimas. Staigiai mūsų daktaras buvo ištrauktas iš vietinio kabakėlio. Apžiūrėjo mano žaizdas, siūti jas nematė prasmės, apibintavo ir užsiėmė mano išsekusio ir ištroškusio kūno atstatymu. Diagnozė jo manymu buvo ne kokia. Bet tai jau ilgas procesas.
Atkeliavo ir likusi grupės dalis. Asilus jie apkrovė žygio manta (asilo kaina vienai dienai vidutiniškai 20dolerių, bet nereikia pamiršti derėtis).
Vakaras. Visi draugiškai sėdėjo kabakėlyje. Valgė plovą ir gėrė vietinį vyną. Vynas atrodo kaip ir spirituotas ir labai saldus. Bet prie jo pripratus visai nieko. Prie jo ir pripratom! O aš kaip paprastai pogulio - po pietinis blogio sindromas. Tuo laiku kai visi šokinėja per gumutę, žaidžia su kamuoliu, geria vyną – guliu miegmaišyje ir miegu!

Rolas

2007m. rugpjūčio 1d. (trečiadienis)
Diena be didesnių ambicijų. Suplanuota nebuvo nieko. Ir laiko ambicijom neliko. Visi išsibėgiojo. Albertas nutarė dar karta pamatyti vilką – mešką , kuri anądien ji stipriai išgąsdino. Po susidūrimo ir pats nesuprato kaip jam pavyko nuo stataus šlaito sėkmingai nubėgti ir sveikam. Aišku jo nieks nesivijo, bet stovykloj jis atsidūrė anot jo labai staigiai. Tai šį kartą dar kelis virus su savim išsivedė link Talbas perėjos (1a 3700m). Rimantė su Tomeliu link kaimo išdundėjo. Iki artimiausio kaimo atstumas nebuvo didelis. Vos 12 km., bet ėjimo eigoj jis išaugo iki 20 km. Kas į vietinių kabakėlį iš pat ryto išsiruošė. O kai kas tiesiog liko stovyklos saugoti. Aišku jie labiausiai nelaimingi ir liko. Laukimas sugrįžtančių visada yra pats jaudinantis ir nervingas. Penkiese išmovėm iki alplagerio. Ten ir kultūrinę programą sugebėjom atlikti. Pas vietinius į vasaros gyvenvietę užsukom. Sąlygos gyvenimo antisanitarinės. Jie ten gyvena tik vasarą. Gano gyvulius ir ruošia atsargas žiemai. Pagrinde džiovina sūrius. Jie labai sūrus ir kieti. Kaip paaiškino vietiniai juos prieš valgant reikia išmirkyti. Pasijutom kaip dvidešimto amžiaus pradžioje. Namai pastatyti tiesiog iš akmenų nenaudojant jokios rišamosios medžiagos. Visi krūvoj. Ir gyvuliai ir žmonės. Bet moterys pasipuošusios, drabužiai spalvingi. Sugeba išlaikyti tautiškumą. Vyru beveik nesimatė. Turbūt į kalnus išvarė gyvulius ganyti. Tai jų pagrindinis darbas – sėdėti ant akmens ir žiūrėti į tolį. Gyvuliai patys išeina ir pareina. Bet kažkas turi juos prižiūrėti. Vaikų aišku daug ir visi purvini. Tai yra kiti vaizdai, prie kurių akis nėra pripratusi – vadinama egzotika.
Po pietų bandėm visi susirinkti į krūvą. Sekėsi nekaip. Tikslaus susirinkimo laiko nebuvom nustatę. Reikėjo iki sutemos nusileisti iki alplagerio. Kitą dieną planavom judėti link Pidžikento. Mažomis grupėmis traukėm link alplagerio. Niekaip negalėjom sulaukti Tomelio ir Rimantės. Suplanavau pasitraukimą aišku nevykusiai. Reikėjo jų daiktus palikti vietinių kabake. Mes jau ten buvom kaip ir savi. O vietoj to palikau kelis žmones Tomelio ir Rimantės daiktų saugoti.
Temo. Jaučiau likusių vyrų rūstybę. Pradėjau veikti pamatęs asilą. Susiradau gerai pažystamą vaikinuką. Bandžiau nupirkti jo paslaugą už 10 dolerių. Jis mėtėsi, eiti nenorėjo. Galu gale sutiko. Asilo su savim nepasiėmė, nutarė pats savo jėgom parvilkti dvi kuprines. Pasidarė ramiau.
Čia ir pasirodė Tomas su Rimante. Šiek tiek įkaušę, laimingi ir pilni įspūdžių. Supratęs esamą padėti Tomas išbėgo pasitikti grupės kuri kantriai laukė jų prie Alaudino ežerų.
Viskas susitvarkė. Šventinė vakarienė. Daug tostų ir palinkėjimų. Pabaiga buvo su dainom, bet be šokių. Turbūt merginų trūko. Cigaretės normalios baigėsi. Rūkėm “Primą”. Vyno atsargas ant stalo  teko pastoviai papildyti pastuksenus į duris. Aptarnavo be problemų ir pykčio. Tik pirk! Išsiskirstėm nežinau kada. Buvo gerokai po vidurnakčio. Palapinių nestatėm. Miegojom po atviru dangum. Vienas Miša palapinėje miegojo. Kiti įėjimo į ją nerado. Ar galvojo, kad joje jau kažkas miega. Buvo tokių – kurie ir namukuose miegojo. Va į juos kelią rado!
Rolas

2007m. rugpjūčio 2 d. (ketvirtadienis)
Laukiam transporto, kad mus išvežtu iš kalnų link pasienio. Rytas ilgas ir nuobodus. Judėt neturim kur. Transportas pažadėtas antrai valandai dienos. Oras suprastėjo visai. Viršuje kalnuose lyja, o gal ir sninga. Toks oras Fanams šiuo metų laiku visai nebūdingas. Mes savotiškai pataikėm į gero oro langą. Nes prieš mums atvažiuojant orai buvo prasti ir paliekam šiuos kalnus esant prastam orui. Likusį maistą atiduodam latvių grupei. Kažkokiu būdu jie pamiršo užsipirkti papildomai prie atvežto iš Rygos. Net spirito duodam. Kažkaip keista, bet jo liko.
Kaip jau tapo įprasta šios kelionės metu transportas atvažiuoja laiku. Tos pačios mašinos su kuriom ir atvykom į kalnus. Transporto punktualumas šios kelionės metu buvo išskirtinis. Visą transportą derinau išanksto, dar būdamas Vilniuje. Jokių vėlavimų.
Pradžioje į mašinas tilpome sunkiai. Lauke lynojo. Vairuotojai mūsų kuprines sukišo į vidų. Ir dar su savimi atsivežė atsarginį vairuotoją su video kamera. Jis kelionės metu nevairavo. Bet dėl visa ko ji pasiėmė. O mums atrodė, kad vietinį tadžiką į ekskursiją pasiėmė mūsų sėdynės sąskaita. Pasiginčiję ir perkrovus daiktus ant mašinos viršaus pajudėjom link Pidžikento.
Kelias nėra ilgas. Bet kelių visai neliko. Jie prastos būklės. Visai neremontuojami. Kažkada jis buvo asfaltuotas, o dabar liko vien duobės ir asfaltą sunku išskirti. Bando kažkiek juo remontuoti kinai. Bet tokiais tempais kaip darbai vyksta bus ilgas procesas. Ir tai yra pagrindinis kelias jungiantis Uzbekistaną iš Samarkando per Pidžikentą su Dušambe. Po pilietinio karo Tadžikija liko izoliuota nuo Uzbekistano. Kaip ir yra geresnis kelias, bet juo nesinaudojama dėl pasienio nebuvimo.
Judėjom mes lėtai. Pakeliui sustojome Tomo nuomone įdomiausiame jų aplankytame vakar kaime. Susidomėjimą mes pajautėm užkart jį pamačius. Niekas neliko abejingas pamatytiems vaizdams. Tai tikrai etnografinis ir senovę primenantis kaimas. Mašinų nėra, jai ir yra tai labai retas reiškinys. Pagrindinis transportas asilai. Jų pagalba viskas vežama. Namai statyti iš molio ir akmenų. Gatvės siauros. Ranka pasiekiamai auga abrikosai. Gatvelėse užkart prisistatė abrikosu prekeivės. Mes jas tik fotografavom ir visai nesikuklindami skynėm persikus nuo medžių. Stebėtinai žmonės malonūs ir jokio priešiškumo nerodantys. Mes jautėmės kaip svečiai, o ne kaip atsitiktinai užsukę turistai. Tomo pasakojimais iš vakarykščio pasivaikščiojimo po kaimus mes likom visai nenustebinti. Visą tai mes matėm savo akimis ir sutiktų žmonių nuotaikomis. Rimantė su Tomu aplankė du kaimus. Prieš užsukdami į kaimą jie slapčia apsivedė. Porai daug paprasčiau keliauti po šiuos kraštus. Į moterį keliaujančią vieną be vyro žiūrima ne kaip. Su vyrais turistais daug paprasčiau. Jiems atiduotos visos teisės į bet kokią laisvę. Tai jie keliavo kaip pora po kaimus. Atkreipus nors mažiausią dėmesį į kieme esančius žmones ir jai namuose būdavo nors vienas vyras – būtinai į svečius pakviesdavo. O ten ir vaišės ir išgert būtinai reikėjo. Sunkiausia buvo išsisukti nuo pakvietimų užsukti į namus. Moterys tokių teisių neturi. Bet  buvo ir toks atvejis kai namų šeimininkas – vyras turėjo pasišalinti dėl su mašina susijusiais reikalais (Tomas su Rimante labai jau nenorėjo eiti atgal iš kaimo į alplagerį, o norėjo grįžti su mašina) – pasisvečiavimas nesibaigdavo. Jis tesėsi toliau. Tada jau valdžią į savo rankas perėmė moterys. Sukviesdamos visas savo kaimynes pasidalinti užsukusių svečių džiaugsmu. Rusiškai kalbėti moka pagrinde vyrai, vaikai ir moterys kalba tik tadžikiškai. Bet kaip paprastai nėra būtina žinoti visas kalbas, ne milicijos nuovadoj sėdi!
Pajudėjom toliau. Kaimuose pirkom arbūzus ir dynias. Jų kainos vidutiniškai apie vieną dolerį. Tadžikijos gyvenvietės yra kaimiško tipo. Jos išsidėsčiusios upių ir upelių slėniuose.  Tokia realybė. Tadžikijos teritorijos 93 procentus užima kalnai. Lygumų beveik nėra.
Po vidurnakčio pasiekėm Pidžikentą. Iki sienos liko vos 20 km. Pasienis naktį nedirba, dirbti pradeda tik iš ryto. Apsistojom pas vietinius tadžikus namuose. Jie kaip ir užsiima tokiu verslu. Tai kaip ir viešbutis namų sąlygomis. Buvo proga susipažinti su buitimi iš arčiau. Mes likom patenkinti svetingumu. Nakvynės kaina 15 dolerių kiekvienam, į tą sumą įėjo ir pusryčiai.
Buvom pavargę. Jautėsi nuovargis, buvom suirzę. Draugiškai stovėjom eilėje prie dušo. Kaip ir viskas.
Rolas

2007m. rugpjūčio 2 d. (penktadienis)
Ankstyvas rytas. Atsibudęs girdėjau musulmonišką maldą. Ji sklido iš gretimo kambario.  Nemunas jau trynė koridoriaus grindis. Naktis jam buvo nerami. Kaip prisipažino, kad kamavo potraukis bėgioti į tualetą. Užkart prie jo prisistatė du ištikimi klientai. Vienas su savo piršto problemomis, kitas su alkūnę. Rytinis perišimas.
Iš lėto pradėjo visi keltis. Skubėti buvo kur, bet per anksti kėlėmės. Pasienis dar nedirbo. Pusryčiam gavom kiaušinienę. Tai nebūdingą šiems kraštams.
Pasienis. Eilės. Deklaracijų pildimas. Vėl tas tadžikų muitininkas, kuris ieškojo suprantančio vado. Kyšis 12 dolerių. Ir mes Uzbekijos teritorijoje. Mus pasitinka tas pats Tolikas. Viskas sklandžiai. Transportas jau laukė mūsų. Jai ir nelauktu niekas, problemų nebūtu. Jo čia pakankamai sukinėjasi. Bet pinigai jau buvo sumokėti iš anksto  už visą transportą. Veža mus Į Artučio alplagerį, kuris randasi Samarkandę.
Artuč alplageris. Nieko naujo. Tos pačios malonios moteriškės, keistos išvaizdos katinas. Ramia sąžinę paliekam savas kuprines ir judam apžiūrėti senojo Samarkando įžymybių. Ekskursijai mes skyrėm pusdienį. Kažką pamatėm, kažko nepamatėm. Bet likom patenkinti. Visos įžymybės išmėtytos po visą Samarkandą. Senasis miestas nėra koncentruotas vienoje miesto dalyje. Reikia daug pervažinėti. Tai trukdo pagauti pačią dvasią. Tikrai buvo įdomu, bet kaip ir užteko ką pamatėm. Aprašyti sudėtinga ką pamatėm. Daug įdomių pavadinimų. Apie pastatų paskirtį ir jų reikšmę reikėtu atskirai rašyti. Bet kaip eiliniam turistui architektūra tų laikų paliko didelį įspūdį. Papuošimas keramikine mozaika realiai įspūdingas. Kur dingo tų laikų meistrai?
Mane nustebino tai, kad aštuoniasdešimt procentų gyventojų Samarkande ir Bucharoj sudaro tadžikai, o ne uzbekai. Kiek teko paklausti tautybės sutiktus vietinius gyventojus – visi kaip vienas atsakydavo, kad esą tadžikai. Tadžikai yra persų palikuonys. Ir jie kalba persų kalba. Tai vienintelė iš buvusios Sovietų sąjungos respublikų kalbanti Vidurinėje Azijoje šia kalba. Uzbekai, kirgizai, turkmenai, kazachai šneka tiurkų kalba.
Po ekskursijos skubėjom į Samarkando turgų. Domino prieskoniai ir visokios lauktuvės į namus. Vaisių ir daržovių įvairovė nepakartojama matytiems vaizdams. Visko aišku neparagausi, o ir baisu neišėjus iš turgaus sudergti savo vieninteles kelnes. Visus vaisius reikia plauti ir geriausia pirktiniu vandeniu. Aišku mes kažkiek ragavom ir valgėm. Geriausia atsimenu kaip atsigėriau šviežiai išspaustų sulčių. Jos buvo šviežios ir skanios. Tik po visko atkreipiau dėmesį kaip jos daromos. O šalia stovi pagyvenęs vyriškis ir pro merliuką sau ramiai spaudžia rankomis tas sultis. Nemanau, kad rankas jis vandeniu nusiplauna. Jo nėra! Minčių buvo visokių, bet viskas baigėsi gerai.
Turguje visi išsibėgiojom įvairiom kryptim. Susitikt susitarėm Artuč alplageryje. Užsukom pavalgyti. Taksisto paprašėm nuvežti į nebrangę ir gero maisto kavinę. Taksistai žino kur vežti! Pastebėjom ten kur yra meniu – maistas daug geresnės kokybės ir kainos žemesnės. Mus būtent į tokią atvežė. Tikrai daug valgėm ir gėrėm. O sumokėjom vos po aštuonis baksus.
Išgėrė ir neišgėrė susirinkom alplageryje. Dar turėjom važiuoti į kažkokį restoraną kaljano rūkyti. Mūsų ištikimas po Uzbekiją gidas – Tolikas pasirūpino. Tai turėjo būti užbaigiamoji mūsų kelionės vakarienė. Įteikėm garbės Fanų diplomas ir pajudėjom link tikslo.
Vietine prabanga dvelkiantis restoranas. Atskira salė. Į kuria mes įslinkome nusimovę batus. Sėdėti teko ant kilimų prie žemo stalo. Užkandžiai, alus ir žinoma kaljanas. Man asmeniškai dar nebuvo tekia normaliai jo parūkyti. Visai nieko! Sėdėjom atskiroj salėj nuo visų kitų lankytojų. Įdomu buvo pasižvalgyti ir apačioj kur virė visai kitoks gyvenimas. Nusileidus draugų kaip mat susiradau. Teko prisėst prie stalo.  Vaišingumu jie aišku pasižymėjo ir dėmesiu. Net šokti vienas vyriškis kvietė. Sunkiai išsisukau, ilgai reikėjo aiškinti, kad Lietuvoj šokama tik su merginom. O čia visai kitaip. Moterys šoka viduriuke, o vyrai kaip gaidžiai šokinėja aplink. Nevalia svetimas moteris kabinti. Visai kitaip butu jai su jais sutiktu šokti atvykusios moterys iš Europos. Su jom galima šokti ir flirtuoti. Iniciatyvos imasi ir vietinės merginos, bet tik su merginomis. Tokia tvarka. O degtinę geria visi ir daug. Čia jau musulmoniškos tradicijos ne prie ko. Su šortais vyrai gali vaikščioti visur. Dar prieš penkis metus būtum išmestas iš turgaus. Nežinau kaip tai paaiškinti. Bet tikri vyrai vaikšto su kelnėm, o ne be kelnių.
Linksmybės baigėsi. Pajudėjom link miego. Keturi mūsų virukai paprašyti Toliko dar naktinių klubų išvažiavo pažiūrėti ir pratęsti linksmybes. Grįžo prieš pat išvykstant į Bucharą. O visi kiti pirmą nakties išvirto kas ant žolės, o kas į užsakytas lovytes. Žolytės kaina Artuč alplageryje 2 baksai, lovytės 10 baksų.

P.S. Restoranas su visom vaišėm, gėrimais ir penkiais kaljanais penkiolikos žmonių grupei atsėjo 140 baksų.
Rolas

2007m. rugpjūčio 3 d. (šeštadienis)
05,00 ryto. Dar tamsu ir ne taip seniai visi išlūžom. Laikas į kelią. Judam į Bucharą. Atstumas nuo Samarkando iki Bucharos 350km. Kelias puikus ir platus. Tik kartais prieš eismą važiuoja mašinos. Bet tai įprasta vietiniams vairuotojams. Ypatingo susirūpinimo nesukelia. O mes ką – mus veža.
Buchara. Išsodina mus prie Liabi – Hauzo. Tai tvenkinys – baseinas. Čia ir papusryčiauti sugalvojam. Likom nepatenkinti maistu. Bet iš kur žinoti kur valgyti! Nuo čia ir prasidėjo mūsų ekskursija po senąją Bucharą. Skirtingai nuo Samarkando senoji Buchara išsidėsčiosi koncentruotai. Viskas vienoj vietoj ir nereikia niekur važinėti. Tai tipiškas senamiestis. Turintis senojo miesto dvasią. Skirtingai nuo pavasario ir rudens sezono turistų nėra daug – visai nėra. Per karšta didžiajai tautos masei. Kai mes vaikštinėjom temperatūra buvo pavėsyje 35 laipsniai karščio. Pastatai nebuvo tokie spalvingi kaip Samarkande. Daugia turėjo molio atspalvio. Bet kadangi viskas buvo koncentruota vienoje vietoje įspūdį paliko daug įspūdingesnį nei Samarkande. Gatvės siauros, daug skersgatvių ir įvairių parduotuvėlių. Bandžiau net pasiklysti. Vieną kartą net pavyko atitrūkti nuo grupės. Ilgokai ieškojau tautiečių.
Bilietų kainos vietiniams ir turistams į lankytinus objektus gerokai skiriasi. Beveik dešimt kartų. Mums tai nepatiko. Skirtingai nuo sumokėtų pinigų Samarkandę už bilietus Bucharoj mokėjom tiek kiek moka vietiniai. Apsimetėm studentais iš Taškento. Įtartinai į mus žiūrėjo ir nelabai tikėjo, gal ir visai netikėjo. Bet pavyko šis triukas. Kažkaip rusų kalba padėjo.
Daug vaikščiojom. Pamatyt ir pamatėm. Aprašyt pamatytus vaizdus sunku. Ir geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti. O pamatyti yra ką!
Ekskursiją baigėm prie mečetės Bolo – Hauz. Aišku daug ko nepamatėm. Per vieną diena visko nepamatysi. Penkiese nuvarėm ieškoti turgaus. Teko nusivilti. Turgus daug prastesnis už Samarkando. Nieko nepešę siauromis gatvėmis atslinkom link mašinos. Dar pavyko aptikti senosios Bucharos gynybinę sieną ir vartus į nesamą miestą. Visi kiti ir kažkur kažką veikė.
17.00 pajudėjom link Samarkando.  Planas judėti link Taškento. Jau kitos dienos ryte turėjom išskristi į Rygą. Kelionė ėjo į pabaigą. Samarkande buvom vielai vakare. Neskubom persikrovėm kuprines ir vėl į kelią. Judėjom dviem mikriukais link Taškento. Atvažiavom laiku. Sukirtom dar arbūzą kažkokiame parkelyje. Registracija. Likusių pinigų deklaracija. Ne duok dieve bus nors vienas papildomas doleris. Muitininkai būtinai ji paims. Nesvarbu, kad piniginėje šeši baksai, o uždeklaruota penki. Tenka įdėmiai susiskaičiuoti likusią valiutą.
Rygoje mus pasitinka autobusas ir mes pasiilgę namų judam link Lietuvos! Kaip ir viskas.

Rolas
Fanai 2007.07.23-08.05 Tadžikija
Kas yra Fanai? Vienareikšmiškai kalnai! Bet yra kas nors gražiau už Fanus? Manau ne! Aišku čia švieži įspūdžiai po kelionės. Kažkur yra įdomu, kažkur aukštai, kažkur gražu. O čia viskas viename. Ežerų grožis ir skirtingos spalvos pritrenkiančios. Kai kas iš bendrakeleiviu pasakė apie šį kampelį – rojaus kampelis!
Penkiolika Lietuvos piliečių pasirinko šį dievo neužmirštą kampelį šių metų atostogom praleisti. Daugumai tai buvo pirmi kalnai kur reikėjo ir palipt ir užkopt. Grupė susiformavo labai anksti ir nesunkiai. Apie Fanus dauguma net negirdėjo. Įkalbinėt nereikėjo. Kaip ir mūsų buvo daug. Bet eilinį kartą tai problemų nesukėlė. Visi žinojo ką ir kaip laiką leisim. Tai vadinama aktyviu poilsiu.
Kalnagūbris yra ganėtinai aukštas. Mes jau pirmą dieną pakilom į 2700 aukštį. Visos perėjos yra nemažesnės nei 3500, o viršūnės virš 4000. Dauguma esančiu šalia siekia 5000 ir net viršija šį aukštį. Kaip po kelių dienų ėjimo paaiškėjo, kad per sportinį maršrutą pasirinkau. Tam reikia daugiau laiko priprasti prie aukščio, kad lengviau galėtum judėti. Noras buvo didelis kuo daugiau pamatyti ir kur nors užlipti per tokį trumpą laiką. Noras iki žygio pabaigos neišblėso, bet sveikatos nebeliko. Kalnai atėmė viską. Maršruto aišku mes viso nepraėjom. Ir dėl ko labiausiai gaila, kad tie kurie galėjo užlipti Energijos viršūnę dėl mano skubėjimo neužlipo. Kaip ir vidinis balsas sakė, kad reikia lėtinti greitus norus. Bet akys mato, o kojos jau neklausė. Nuo sniegynų ir nuo aukščio mes nusileidom daug ankščiau nei planavom kelionės pradžioje. Jau buvo aišku, kad toliau nėra prasmės keliauti, nes ir pagal laiką jau nespėjom ir sveikatos nebeliko.
Žygis buvo planuojamas radialinių išėjimu pagrindu. Tai turėjo būti ežerai ir Čimtargos viršūnė. Bet, kad dasirauti iki kažkokios vietos reikėjo pereiti perėjas. Kurios techniškai nėra sudėtingos, bet aukštos. Jos ilgos ir sekinančios. Pakeliui beveik nėra vandens. Į tai ypač reikia atkreipti dėmėsi. Klimatas šiuose kalnuose yra sausas ir karštas. Be vandens organizmas daug greičiau išsenka. Kurį po to sunku prikelti. Aišku verta per jas lipti. Nes ežerai ir viršūnės vertos dėmesio. Ir nuo perėjų atsiveriantis vaizdas nepakartotinas.
Po trijų dienu žygio mūsų keliai su kai kuriais bendražygiais išsiskyrė. Kai kam pasirodė, kad kalnų užteks, Liutauras gavo traumą leisdamasis nuo Šagun- aga perėjos. Liutauras kaip ir abi normaliai dirbančias rankas prarado. Jau į žygį išvažiavo vieną ranką paslėpęs gipse. Tai mes galėjom sau leisti nes žygis buvo paremtas radialinių išėjimų pagrindu. Apsistoti atsiskirusiems ir prasimaitinti galima buvo prie Alaudino ežerų. Tuo labiau, kad po dviejų dienų turėjo nusileisti dar šeši bendražygiai po sėkmingo Energijos šturmo. Dar šeši bendražygiai vis dar planavo nusileisti prie Balšoje Alo ežero. Tai buvo mūsų planai, bet mūsų pasiruošimas ir pajėgumas sureguliavo žygio eigą visai kitaip.
Mes pasirinkom alternatyvinę viršūnę, kuria buvau suplanavęs jai kartais nepavyktu užlipti į Čimtargos viršūnę. Aukštis jos 5105m, 2b. Ankščiau jos kategorija buvo 2a.Bet dėl atšilimo ir jo pasėkoje ištirpusio sniego kategoriją jai paaukštino. Nuo pat papėdės iki viršūnės ledas. Mes buvom priversti kabinti 6 virves. Saugumas to reikalavo. Kalno statumas 45 -55 laipsniai. Buvo matyti Arvydo akyse išgąstį kai jis paslydo ir pradėjo čiuožti žemyn. Sąmonė jam tuo metu sakė, kad nežino kaip tokiu atveju naudoti vis dar vadinamu daiktu - kauptuku . Bet jis buvo prisikabinęs prie bazes ir sėkmingai sustojo. Kopimą pradėjom nuo Čimtargos perėjos 4500, 1b. Planavusių į ją lipti buvo 12. Kai kurie dėl mano blogo kopimo laiko paskaičiavimo, dėl sveikatos ar dėl batų nepritaikytų prie kačių buvo priversti leistis žemyn. Mes kopėm septyniese ir visi sunkiai, bet sėkmingai užsiropštėm ant viršūnės. Galiu drąsiai pasakyti, kad Tomo dėka mes pasiekėm tikslą. Jo noras ir energija mus užtempė. Kaip ne keista dabar būtu, bet likus vos 20 metrų iki viršūnės mes svarstėm ar lipti toliau ar jau užteks. Mano mastymas buvo nukreiptas į sėkminga nusileidimą. Po pietų ledas aptirpsta ir jis darosi labai pavojingas. O mes judėjom labai lėtai. Laiko požiūriu mes turėjom jau leistis. Bet Tomas užsispyrė ir mes turėjom sėkmę. Ir kas svarbiausia dievai buvo mūsų malonėje. Kai pradėjom leistis atvarė debesis ir uždengė saulę. Jai pasislėpus sustojo ledo tižimas. Ir mes sėkmingai nudiulfėriavom i apačią. Nusileidę, aš su Tomu griuvom kryžiumi. Nieko nesinorėjo. Aišku mes daugiausia ir atidavėm jėgų bekabindami virves. Visa tauta nusileido žemyn. Liko Arvydas kuris mums virė sriubą ir arbatą. Apačioj prie Mutnaje ežero buvo šventė, o viršuje ant perėjos dispanseris.
Žygio metu mes įveikėm keturias kategorines perėjas. Jos visos nebuvo techniškai sudėtingos, bet ilgos ir varginančios.
Kalnai tikrai nuostabus. Tik mažai tokiam aukščiui ir norams 9 dienų. Per jas sunku ką nors nuveikti sportinio. Mano nuomone reikia bent jau 14 dienų. Visom prasmėm tai yra naudinga!
Oras šiais metais nėra įprastas Fanų klimatui. Daug lyja. Mums kaip ir pasisekė. Pataikėm į tokį langą, kai beveik nelijo. Išvažiuojant atėjo visiška šikna.
Kalnuose paslaugos teikiamos vietinių nėra didelės. Galima drąsiai pasisamdyti asilus. Kurie labai palengvina žygio pradžioj kai kuprinės yra sunkios. Vieno asilo kaina dienai yra 20 baksu. Vedlio 10 baksu. Tokios kainos nusiderėjus iki leistinu jų manymu. Aišku jie gali prašyti ir daugiau. Bet tai yra derybų klausimas. Pavalgyti, kad ir prie Aludino ežerų nėra brangu, kad ir vyno butelis kainuoja 3 baksus. Tik reikia atkreipti dėmesį į maisto gaminimo švarą. Kitaip maistas gali išeiti labai greitai.
Sutaupyto laiko sąskaitą mes jį praleidom kultūrinės programos prasme. Prasinešėm pro kaimus. Tai tikrai verta padaryti. Tai viena iš įdomių šios kelionės dalių. Žmonės paprasti ir nuoširdus. Tai padeda labiau prisiliesti prie vietinės kultūros. O Sovietai ten nebuvo. Nebent į kai kuriuos namus elektrą padavė. Bet tikrai ne į visus. Mašinos jai viena ar dvi yra ant viso kaimo tai jau stebina. Bent jau jų nesimato. Žmonės nėra išlepinti žmonėmis iš kitokio pasaulio. Jiems tai įvykis ir kažkiek praskaidrina kasdienybę. Buitis paprasta ir visai nematyta mūsų akiai. Dar ir stebina žmonių drabužių išlaikytas tautiškumas. Nepriklauso ar senas ar jaunas dėvi spalvingus tautiniu drabužius. Gal vyrai rengiasi šiuolaikiškai.
Visiem ačiū už gerą nuotaiką. Ačiū tiems kurie prisiėmė ant savęs pareigas žygio metu. Ir džiaugiuosi tais kurie turi suvokimą ir nesibaido nepatogumų.

Žygio vadas Rolas Žygas



Komentarų (10)
1. 2007-07-23 12:13
 
kaip tai 13, ju buvo 15, o su ceburashka 16, ar jau kazkas pasitrauke?
 
tania
2. 2007-07-23 13:33
 
vo aciu tania, skubai taisau.... ;]  
PB
 
PB
3. 2007-07-23 14:02
 
na Povke, jau galvojau kazka pamete pakeliui :))). Paskutinemis duomenimis jie sekmingai nuvaziavo iki Rygos ir isedo i lektuva.
 
tania
4. 2007-07-27 14:32
 
Liutaurai, 
parasyk kaip laikaisi ir kaip tavo ranka? Ar kyli i kalnus, ar ne?
 
mama Genute
5. 2007-08-02 21:06
 
nu va prasom, i chemtarga nesulipo bet energija paeme - grozis ir respectas ;]]]]]
 
PB
6. 2007-08-06 10:51
 
nu va...jau namie ir cia shalta... ir kaip jus cia nesushalat....:)
 
rimukas
7. 2007-08-13 11:12
 
Gal galite pasidalinti info apie Uzbekijos tranzitine viza. Kur daretes, kiek laiko uztruko?
 
Edo
8. 2007-11-16 09:18
 
Sveiki. Sakykit kokia orientacinė tokios kelionės kaina gaunasi??
 
Bezobrazas
9. 2008-04-18 16:38
 
labai grazu,labai grazios nuotraukos ir vaizdai...noreciau vaziuoti,tik as dar ne lt...grisim pakalbesim su draugais gal vaziuosim... :) :eek 8)
 
aurimas
10. 2008-08-03 21:38
 
:grin :grin :grin :grin :grin
 
cool

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Ketvirtadienis, 21 spalio 2010 )
 
< Atgal   Kitas >