Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2007 03 27 - 04 21 Marokas Spausdinti Siųsti el.paštu
Antradienis, 27 kovo 2007


Kaip viskas prasidėjo?
Prasidejo tuo, kad vėlyvą 2006 metų rudenį Olia naršė turistinius tinklalapius rankiodama įdomesnę informaciją apie keliones. Tik staiga jos dėmesį patraukė labai kuklios aviabilietų kainos į Maroką iš Vilniaus per Frankfurtą - į abi puses tik už ~300-350 Lt su oro uosto mokesčiai! (pataisiau, bo klaidų pridariau) Toliau buvo informacijos apie šalį, bei kitų Lietuvos ir užsienio keliautojų atsiliepimų rankiojimas - susidarė įspūdingas aplankalas :-O...
Sužinojus apytikslę automobilio nuomos kainą Maroke nuspręsta keliauti keturiese, kad sumažinti automobilio nuomos-kuro išlaidas. Pirmieji lektuvo bilietai iš Londono (Luton'o oro uosto) i Marakešą kovo 28 d. skrydžiui įsigyti 2006 lapkričio mėn. su aviakompanija Ryan Air. Lygiagrečiai Olia ieškojo ir pigios arba visai nemokamos nakvynės (yra tokia draugija, kurioje registruojasi asmenys, galintys pasiūlyti nemokamą nakvynę. Tokiu būdu prieš pusmetį Olia su kolege Goda svečiavosi Amsterdame), surasta keletas pasiūlymu nemokamai nakvynei Marakeše.
Radus pigius aviabilietus (deja tik kovo 27 d., nes 28-tą d. nebuvo) iš Vilniaus į Londoną su Air Baltic aviakompanija ir palankų metą geroms kainoms paaisškėjo, kad dėl įvairių priežasčių dvi keliautojos negalės vykti drauge :( Taigi likome mudu su Olia dviese...


Įdomus dalykas su Ryan Air - bilietus pirkome su EGO kortele, kuria bankas leidžia atsiskaitinėti internetu. Maždaug po mėnesio po bilietų įsigijimo kortelės savininkė pastebėjo, kad minėta aviakompanija nuo kortelės papildomai nuskaičiavo pinigų sumą, motyvuodama tuo, kad bilietai pabrango (minėta kortelė leidžia nuskaitymą į kreditą) ir jokių pretenzijų nepriima (patarė dėl pretenzijų kreiptis į aviakompanijos prezitentą)! O kas būtų, jei būtume pirkę bilietus per Visa Virtuon (bankas nesuteikia šiai kortelei kredito), ar tada atvykus skrydžio registracijai liktumėme "ant ledo"?... Žinau atvejį, kai atvykę keliautojai oro uoste sužinojo, kad jų reisas anuliuotas, o pinigai grąžinti, žodžiu atostogos liko sugadintos... Turi Ryan Air ir kitokių nesklandumų, bet reisas tikrai labai punktualus ir lėktuvai ko gero naujausi iš visų keturių pigių skrydžių bendrovių, kurių paslaugomis teko naudotis kelionės metu.

Bilietai skrydžiui atgal iš Marokešo į Londoną (Gatwick oro uostą)  įsigyti tik 2007 m. vasario mėnesį su Easy Jet aviakompanija naudojantis Visa Virtuon kortele. Tai pačiai balandžio 19 dienai buvo galimybė įsigyti bilietus skrydžiui po 50 min. su Fly LAL aviakompanija iš to pačio oro uosto į Vilnių. Deja rizikavome nespėti, nes skrydžio nuotolis didelis ir vėluojant lėktuvui iš Marakešo nespėtumėme išskristi iš Londono (juk skrydžiai ne jungtiniai, bilietai įsigijami atskirai ir aviakompanijos neneša jokios atsakomybės). Taigi nuspręsta skristi kitu laiku. Tas kitas laikas buvo tik balandžio 20 dienos skrydis 10.20 val., deja ne į Vilnių, o į Varšuvą su lenkų aviakompanija Central Wings ... Bet vis arčiau namų :) O iš Varšuvos 18.30 val. autobusu su Eurolines (kuri išankstiniam bilietui dar suteikė nuolaidą) į Vilnių (vis geriau judėti, nei sėdėti vietoje).
Taigi turėjome tokius bilietus:
2007 03 27 15:35 Vilnius - Londonas Gatwick su Air Baltic;
2007 03 28 06:00 Londonas Luton - Marakešas su Ryan Air;
2007 04 19 09:50 Marakešas - Londonas Gatwick su Easy Jet;
2007 04 20 10:20 Londonas Gatwick - Varšuva su Central Wings;
2004 04 20 18:30 Varšuva - Vilnius (autobusu)
Prieš pat kelionę Olia netikėtai gavo kvietimą nuo Mariaus (Neboisia) į jo kelionės po Maroką pristatymą Užupio galerijoje. Dėkui jam :) Mariau, kaip žadėjom - CD nupirkome, atiduosime kai tik susitiksime.
 

Avantiūra "
MAROKAS" prasidėjo....

Išaušo lemtingas kovo 27-osios rytas, kagi, reikia pradėti krautis kupres. Po kambarį išmėtyti daiktai, o galvoje sukasi mintis: "kad tik nieko neužmiršti, kad tik nieko neužmiršti..." Olia pažiūrėjusi į mane pasakė - juk svarbiausia dokumentai ir pinigai, dar fotoaparatas su juostelėmis, o visa kita jei ir užmiršime - nusipirksime vietoje :)
Kaip nebūtų keista, bei viskas be vargo tilpo į kupres (maisto juk neimam, tik tiek, kad pavalgyti lėktuve ir Londone). Daugiausia vargo buvo su katėm (rimtai nesiruošėme kopti, bet "dėl visa ko" pasiėmėm), badosi jos, be to ir sveria dar... Pasirodo, kad skolintoms tarybinėms katėms trūksta vieno dirželio - bala nematė, vietoje improvizuosime. Ai dar foto štatyvą, ciklopą ir kompasą reik paimti. Imame ir miegmaisius - bala žino, kur teks miegoti, o be to arabai turi tokį įprotį nekeisti patalynės, kol nesusitepa tiek, kad į ją išsitepti galima... Olia vibramus su šilta striuke, o aš savo seną pūkę "dėl visa ko" pasiėmėm (labai kompaktiškai supokavom striukes - labai kietai susukome, i polietileninį maišą ir kietai apvyniojom lipnia juosta). Ir dar nemenką pundą popierių - žemėlapiai, kelionių po Maroką įspudžių ir lankytinų vietovių aprašymai (juos Olia rinko pusmetį !) ir t.t.
Prieš kelionę prisėdu (prie kompo), kad palikti žinutę šiame tinklalapyje kur dingsime beveik mėnesiui :)
Dėkui draugui - pavežė iki oro uosto. Žodžiu atvarėm net neprasidėjus registracijai, nežiūrint, kad pakeliui pakliuvome į kamštį :P Taigis registracija skrydžiui su Air Baltic aviakompanijos Boingu, bagažas, patikrinimai ir skrendam :))) Vo, Elektrėnų kaminai, Kuršių Nerija... gražu.
Londono Gatwick'as pasitiko šiltai- +16. Daba reik važiuoti į kitą oro uostą (Luton). Mudviem, kaip pirmą kartą atsidūrusiems Londone biski neįprasta. Galimi du variantai - traukiniu (22 svarai asmeniui), arba autobusu (21 svaras asmeniui). Laiko turėjome sočiai, nes reisas į Marakešą tik ryt rytą, tad pasirinkome autobusą, pamanėme, kad bus įdomiau vėpsoti pro langą nei važiuojant traukiniu. Pasirodo pakeliui autobusas užsuko į Heatrow oro uostą, kur pamatėme patvoryje stovintį, deja jau nebeskraidantį, gražutėlį Concorde ir kylančius Boeing 777... Lutone buvome tik temstant. Perspektyvoje - naktelė laukimo salėje knapsint nosimi... Įeinant į oro uostą prie durų ant žemės sėdėjo ryškiai apspangęs bomžiškai-turistiškai-proletariškos išvaizdos vyriškis. Susiradome patogesnį kampą ir ėmėme laukti daug žadančio šviesaus rytojaus. Atslinko ir apspangęs vyriškis ir įsitaisė kitoje krėslų eileje, o po kokio pusvalandžio kažkodėl palikės savo kelioninį krepšį kažkur nusliūkino. Pajuokavau, kad sprogmuo sėkmingai padėtas :) Dar po valandos, nepasirodžius apspangusiąjam, Olia pasakė: "Eime į kitą vietą..." (tai vis dėl to krepšio). Nuėjom, tinkamos vietos neradom (tai per triukšmingos laukimo salės, tai skersvėjis, tai vėsu...) bet radome trūkusį krepšio šeimininką, o tai jau gerai :), vadinasi galima grįžti į gerą senają vietą. Po kurio laiko paliktu krepšiu susidomėjo valytojas, pasakiau jam, kad tai "trūkusiojo", kuris susirangęs kitame salės gale, nuosavybė. Žodžiu miegam, tiksliau knapsim. Labos.

Kovo 28 d.
Pabudom kokia 3:30, nuo "razborkiu". Pasirodo nelemtu krepšiu susidomėjo apsauga ir pranešė policijai. O to krepšio savininkas dabar kažkodėl sėdėjo jau greta manęs stiklinemis akimis žiūrėdamas į pareigūnus ir koališkai reaguodamas į jam užduodamus klausimus... Galų gale pareigūnai pasiėmė krepšį kartu su vyriškiu (tikriausiai į saugojimo kamerą) ir tapo vėl ramu, galima dar pusvalandį pasnausti iki registracijos pradžios. Na bet ir tautos prisirinko - sėdi chebrytė tiesiog ant grindų, tik rodos niekas krepšių nebepalieka.
Olia skrydžio registraciją praėjo tik su senuoju lietuvišku pasu, kuriame puikavosi pramuštos dvi skylės, nerodydama naujo paso, niekam tai neįdomu. Ji keitė pavardę, o bilietuose buvo dar mergautinė jos pavardė. Sėkmingai praėjus registraciją , security ir laukimo salę leidomės ilgais koridoriais pie įlaipinimo vartų. Prieš išeinant prie lėktuvo į peroną nedidelė painiava, pastebejome Ryan Air išskirtumą – paskutinį bilietų ir pasų patikrinimą atlikinėjo ne oro uosto darbuotojai, o lėktuvo stiuardesės. Jaučiasi skubotumas, paskubomis susodinami keleiviai, paskubomis angliška greitakalbe paaiškinama kaip naudotis saugumo priemonėmis. Pakilimas. Įprastas skrydis. Lėktuve vyksta prekyba – juk pigiuose skrydžiuose maidinimas neįskaičiuotas į bilieto kainą. Stiuardesės išdalina imigracines korteles, kurias privalu užpildyti ne Maroko piliečiams ir pateikti pasų kontrolės metu. Paprašau ir aš, deja nevisiems jų užteko. Apačioje šmėstelėjo jūra, tikriausiai jau esame tarp Ispanijos ir Maroko krantų. Po kurio laiko prasidėjo gana stiprus lėktuvo kratymas ir mėtymas, nors skridome dideliame aukštyje (10-11 km), bet patekome į įspūdingas oro duobes, įsižiebė diržų lemputė. Pažvelgiau pro iliuminatorių – oho, kiek teko skiraidyti - dar nemačiau, kad sparnai linguotų tokia amplitude... :-O Pradėjus žemėti liovėsi „kalneliai“, nors man patiko J Žodžiu oro keliai Afrikoje nelygūs. Nusileidus žemiau jau galima buvi įžiūrėti dykumos detales – Olia griebe foto aparatą ir ėmė valyti apčiupinėtą iliuminatorių. Gal kiek nykokas vaizdas, bet neįprastas, taigi smalsiai dairomės. Matosi ilgas ilgas ir tiesus tiesus kelias, lektuvui darant posukį pamateme tolumoje Atlaso kalnus snieguotomis viršūnėmis – gražu
J Nemaniau, kad jie tokie snieguoti, įsivaizdavau, kad sniegas bus tik pačioje viršūnėje. Apačioje Marakešas, keistai atrodo tikriausiai moliniai pastatai, labai tvarkingos ir lygios priemiesčio vaizmedžių plantacijų linijos. 

Marakešas (vietiniai taria Mrkš) – 830.000 gyventojų, 321 km nuo Rabato, antras pagal dydį (po Rabato) Maroko miestas, kartais dar vadinamas Raudonąja oaze, Pietų perlu, rytietiško Maroko širdimi. Buvusi viena iš penkių Maroko sostinių. Jis įsikūręs šalies centre, netoli kalnų. Dar 1000 m. pr.m.e. čia buvo karavanų poilsio vieta. 1062 m. Marakešą įkūrė Almodovarų dinastijos pradininkas Jusufas ibn Tašminas. Miestas įkurtas norint kontroliuoti karavanų kelius einančius per Atlaso kalnus. Jis tapo komerciniu, kultūriniu ir religiniu Magrebo, Andalūzijos ir dalies Afrikos centru. Miestą valdė keturios karališkosios dinastijos. Kiekviena paliko savo pėdsakų. Marakešas XI–XII ir XVI–XVII a. viduryje buvo Maroko sostinė. Tai tikras arabiškas miestas su tipiška musulmoniška kultūra. Lyginant su kitais miestais jaučiama stipri turistinė komercija. Gatvių pavadinimai (jei jie yra) užrašyti arabiškai ir prancūziškai. Dėl raudonos molinės gynybinės sienos miestas gavo Marakešo vardą – „Raudonas“. Kita miesto vardo kilmės versija – Mrkš iš berberų kalbos verčiamas kaip „nepraeik pro šalį“. Rojaus kampeliu miestas vadinamas dėl gausybės sodų.
 

Afrika pasitiko mus dar šilčiau nei Londonas- +26
J Perone šmėsčioja pareigūnai neįprastomis uniformomis. Stiuardesės palydi keleivius nuo lėktuvo iki remontuojamos atvykimo salės – čia visų laukia pasų kontrolės procedūra. Susirandu krūvelę atvykimo anketų, tuo metu Olia užima eilę prie pasų kontrolės. Paskubomis užpildome kortelę, tik nežinome ką įrašyti grafoje „Address in Marocco“. Trys ilgos eiles, nes dirba tik trys pareigūnai, nors „kioskelių“ 10. Nusileidus dar vienam lėktuvui atvykimo salėje susiburia tikriausiai netoli 300 žmonių. Tik tada lėtai lėtai, kaip per podiumą, į savo „kioskelius“ išdidžiai išeina taip visų laukiami Maroko tarnautojai J Bet jų skubinti nevalia, pasak internetinių šaltinių – pasų kontrolės procesas tada gali itin sulėtėti. Tamsiai mėlynai uniformuotieji neskubėdami pasisveikina vienas su kitu ir kituose „kioskeliuose“ dirbančiais kolegomis, dar karta kažkur nueina, atsineša antspaudus, tada eina atsinešti kėdžių. Galų gale procesas paspartėjo. Pirmoji prie langelio prieina Olia, pareigūnas nustebes varto naujutėlį pasą, keletą kartų užverčia ir žiūri į žalią viršelį, veide aiškus sumišimas... Tada nueina pasikonsultuoti su kolega, matome, kaip ten pavartomas Olios pasas, tada iš stalčiaus ištraukiamas kažkoks sąrašas, pavartomas, ir „konsultantas“ pritariamai palinksi galva J Musiškiam dabar sunki užduotis – suvesti lietuviškas pavardes į kompiuterį... Paėmęs mano pasą pareigūnas vėl sutrinka – ima lyginti viršelio užrašą matyt su ankstesniu įrašu kompiuteryje iš Olios paso, nustebęs pažvelgia į mane, parodo į pasą, į kontrolę jau praėjusią ir manęs šalia laukiančia Olią (pasai tai skirtingi) J Paaiškinu, kad mano pasas seno pavyzdžio, kad šalis ta pati, o skiriasi tik pasai. Jis tyliai paklausia jau manęs: „You not need visa?“ Patikinu, kad nereikia jokių visų. Tada esu klausiamas, kur gyvensiu Maroke. Paaiškinu, kad nežinau, nes ketiname keliauti po šalį. Galų gale į pasą pastatomas ir specialus atvykusiojo unikalus eilės numeris. Atsiėmę bagažą išeiname į lauką, gana stiprus vėjas, tad karšta darosi tik užuovėjoje. Pažvelgiame į tolumoje baltuojančias kalnų viršūnes. Koks tada turėtu būti vėjas ten, jei čia, apačioje, taip pučia... Iškart mus apsupa taksistai prancūzų ir anglų kalbomis su „good price“ pasiūlymais. Ko gero tai didžiausios kainos, gal vertėtų paeiti truputėlį į šalį – ten taksistai pasidaro kur kas sukalbamesni, nes čia gali sutarę laikyti užkeltą kainą. Be to dar kažkoks dėdė barasi su taksistais, rikiuoja jų automobilius į eilę prie atvykimo terminalo, tai kainos čia tikrai nebus pačios mažiausios. Atsakius, kad jų pasiūlymai mūsų nedomina – daugiau nekalbina. Mus tai nustebino, kad jie ne tokie įkyrus (kaip egiptiečiai), net visai neįkyrus, nors ir arabai. Sakyčiau net dalykiški. Girdžiu, kaip kiti atvykę turistai šnekasi su vietiniu angliškai, kad tuoj atvažiuos autobusas, kuris važiuoja iki centro. Nutariame ir mes važiuoti autobusu. Iš ties, atvažiavo po keletos minučių. Autobuso maršrutas ir bilieto kaina (20 DH) užklijuoti prie autobuso durų. Vairuotojas šneka angliškai geriau nei aš J Taip nuvažiavome iki Jaama El Fna aikštės. 

Jaama El Fna („Nukirstų galvų aikštė“, „Mirusiųjų sambūris“) centrinė Marakešo aikštė, tai miesto širdis ir siela, lyg ir miestas mieste. Kažkadaise čia vagims nukirsdavo galvas, žydai privalėdavo jas sūditi ir iškabinti ant vinimis prismaigstytos sienos. O XVI a. nutarta pastatyti didelę mečetę, dalis pastatų nugriauta, bet mečetė taip ir nepastatyta, taigi liko didelė aikštė. Aplink ją  yra daug mažų ir pigių viešbutukų. Įtraukta UNESCO į pasaulinio kultūrinio (dvasinio) paveldo sąrašą, nors čia nėra jokių originalių pastatų. Prekyba vyksta ir dieną, bet tikrasis gyvenimas pradeda virti tik vakarop po 18 val., vyksta atrakcijos, vaidinimai, pasakojimai ir improvizavimai, demonstruojami akrobatiniai triukai, kertamos lažybos, įvairūs muzikantai ir gyvačių kerėtojai, ežiukų ir beždžionių kankintojai, fokusininkai ir dainininkai. Matėme net merginą boksininkę
J Siūloma pasidaryti ant rankos, peties ar blauzdos chna piešinį (tatuiruotę). Prekiaujama įvairiais niekučiais. Po atviru dangumi konkuruoja tikras įvairių virtuvių kaimelis, turintis numerį, skirtingą meniu ir savo kvietėją. Vietinių daugiau nei turistų. Galima atsigaivinti šviežiai išspaustomis apelsinų sultimis arba paragauti virtų sraigių... Be viso to apstu kaulytojų, ubagų, „helperių“ ir kitokio plauko vertelgų. Pinigai daromi iš visko ir visaip, galima nusifotografuoti su spalvingu vandens nešiku, o galima ir prie ištrauktų žmogaus dantų kolekcijos su stomatologo replėmis rankoje. 

Apėję keletą viešbučių radome tinkamą, gal kiek per pigų (už kambarį 80 DH/parai). Palikę kupres ir vos ne per prievartą  (po skrydžio norėjosi pailsėti), išėjome pasižvalgyti po mediną. Įsijungiu tmobilų ir bandau išsiųsti SMS Oliai, po keletos sekundžių supypsi jos telefonas.
 

Medina – miesto senamiestis, dažniausiai apjuostas mūrine gynybine miesto siena (Marakešo gynybinė siena >10 km ilgio, 8-10 m aukščio, turi 202 bokštus, statyta 18-ame amžiuje). Ši medina antroji pagal dydį po Feso ir viena iš seniausių.
 

Oho, pasirodo SMS‘us Maroke galima siųsti su PILDYK kortele :-O Gatvėse gausu vietinių ir turistų, labai keistai gal kiek juokingai atrodo būrys mopedų, jie čia labai populiarūs, nes degalai gana brangūs (10,76 DH/l) be to į mediną neįmanoma įvažiuoti kitu transportu ir nėra tokios problemos su parkingu. Matome, kaip vienu mopedu važiuoja 2 moterys su 2 vaikais
J Labai gaila, bet nespėjame nufotografuoti... Olia iš anksto atsispausdino Marakešo medinos žemėlapį , gal nėra labai detalus, bet susiorientuoti įmanoma. Patraukėme į aikštę, po to prie Kutubijos mečetės. 

Kutubijos mečetė (Mosquete Koutoubia) „Knyginė mečetė“. Kadaise šioje vietoje buvo rankraščių ir knygų turgus, nuo to kilo pavadinimas. 1127 m. pradėta statyti mečetė, statybos vyko sparčiai, bet vėliau išaiškėjo, kad minaretas neteisingai orientuotas (ne į Meką, nes visi religiniai pastatai, net ir besimeldžiantys musulmonai visada galva atsisuka į Meką – Pranašo Muchamedo palaidojimo vietą). Tometinis sultonas žiauriai susidorojo su architektu, sugriovė mečetę ir įsakė šalia pastatyti naują. Po 15 m. įsakymas įvykdytas, statybas baigė tik sultono anūkas. Pastatas 77 m aukščio, jo viršūnę puošia 4 auksiniai rutuliai. Pasak padavimo rutuliams auksą paaukojusi viena iš sultono žmonų, kaip atgailos ženklą už padarytą nuodėmę – Ramadano metu išgertą stiklinę vandens (negalima nieko gerti ir valgyti nuo aušros iki sutemų). Šis padavimas miestui atnešė daugiau žalos, nei naudos, nes buvo nuolat puldinėjamas aplinkinių šalių valdovų, genčių ir plėšikų gaujų, kad pasisavinti rutulius. Jei tai būtų pavykę, jiems tektų labai nusivilti, nes pagal atlinktus tyrimus dabar žinoma, kad rutuliai pagaminti tik iš paauksuoto vario. Tai pats aukščiausias pastatas Marakeše, esant geram orui matoma iš 30 km atstumo.
 

Vėliau pro Bab Doukkala vartus („Bab“ – vartai) į autobusų stotį, sužinoti išvykimo į Agadir‘ą tvarkaraštį ir bilietų kainas. Tik įžengus į stotį iškarto prisistatė helperis-tarpininkas, tikindamas, kad čia dirba, ir sužinojęs kur ketiname vykti nuvedė prie atitinkamo kasos langelio. Nors bilietą galima įsigyti ir tiesiog prie autobuso. Autobuso bilietų ir kitų paslaugų pardavimo sistema toleruoja tarpininkavimą – toks tarpininkas „suradęs“ klientą kaip supratome gauna kažkokį komisinį procentą. Pasirodžius potencialiam klientui tarpininkai tarpusavyje juo „pasidalina“ ir kiti tarpininkai jau nesiūlo. Mums patariama įsigyti bilietus ne vėliau kaip prieš parą, kainos nurodytos kaininke prie kasos langelio (ten būriuojasi dar bent trys tarpininkai), o ankščiausias reisas 6:00 val. Yra ir brangesnė autobusų kompanija, STM, kuri neskatina tarpininkavimo, todėl jos bilietų niekas nesiūlo, o bilieto kaina ~20 DH didesnė, tiesa aukštesnė ir paslaugos kokybė (naujesni autobusai), be to kai kuriuose miestuose (Agadire) autobusas atvyksta į patį miesto centrą, o pigesniįų autobusų kompanijų – į periferinę autobusų stotį. Bruzdančia naujamiesčio gatve patraukiame link Mažoreli sodų.
 

Mažoreli sodas (Jardin Majorelle) – 1917 m. Į Marakešą išsigdydyti nuo tuberkuliozės atvyksta dailininkas ir botanikas Žakas Mažorelis (gim. 1886 m. Prancūzijoje), manyta, kad sausiausias vietinis klimatas tam padeda. Apvažiavęs visą šalį 1920 m. įsigyja žemės sklypą ir pavadina jį  Bou Saf Saf. Aplink savo dirbtuvę sodina pačius rečiausius augalus iš egzotiškų vietovių. Karštą dieną čia labai gaivu, ateina vietiniai gyventojai ir turistai, gausu baseinėlių, kūdrų, alėjų, čiulba įvairiausi paukščiai ir tvyro palmių bei bambukų pavėsis. Net seras Vincas Čerčilis dažnai čia lankydavo Žaką jo dirbtuvėse. 1931 m. pastatoma dailės studija. 1947 m. Mažorelis atveria sodą plačiąjai publikai. Teigiama, kad Mažorelis tapo žinomas ne dėl savo dailės kūrinių, o dėl savo sodo. Kaip ten bebūtų, bet mėlyna spalva, dominuojanti jo darbuose, bei sodo vilos apipavidalinime dabar Maroke vadinama „mažoreli“. Po Mažorelio mirties Prancūzijoje 1962 m. sodas visiškai apleistas, vietoje jo net ketinta pastatyti viešbutį. Bet  žinomas dizaineris Yv Sen Loranas ir Pjeras Berže nuperka sklypą ir investuoja nemažą sumą, kad atgaivinti sodą. Dalis sodo atitveriama ir padovanojama Marakešo municipalitetui, kurią dabar galima aplankyti už 30 DH. Sode įkurtas musulmonų dailės muziejus, kur eksponuojami dailininko darbai, keletas kilimų, berberų keramika (įėjimas papildomai 20 DH asmeniui). Vaikai į sodą neįleidžiami.
 

Katinas išgąsdina besikaitinančius ant baseinėlio krašto vėžliukus. Pastebėjome, kad čia daug kačių, niekas jų neskriaudžia, taigi jos čia karaliauja visur. Tapytojai mėgėjai akvarele piešia jaukius sodo užkampius. Nuolat girdisi klaksint fotoaparatus. Niekas niekur neskuba...
Atsigavę neriame į medinos siaurų ir vingiuotų gatvelių šurmulį pro Bab El Arset Ben Brahim. Sunku praeiti pėsčiomis, o marokiečiai dar sugeba pravažiuoti dviračiais (kurie yra irgi labai populiarūs) ir mopedais, motoroleriais net ir motociklais. Tik spėk žvalgytis, kad kas ant kulnų neužvažiuotų... Supratome judėjimo esmę – svarbu staigiai nesimėtyti į šonus, mopedai patys apvažiuos, blogiausiu atveju spaus signalą arba sustos. Gatvelėse, kuriomis eina vadinami „takai“ (tiesesnės, kiek platesnės, jungiančios atskirus miesto kvartalus) ištisai verda prekyba. Prekiaujama viskuo, yra ir dirbtuvės (medžio, avalynės, mopedų, dviračių). Vien tik pagal žemėlapį orientuotis neišeina, nes gatvelės vingiuoja, o jų pavadinimai sutinkami retai, taigi pasinaudoju ir kompasu J. Bandome fotografuoti ne tik pastatus, bet ir žmones. 

Pagal musulmonų tikėjimą draudžiama vaizduoti žmones ir gyvulius, taigi negalima ir fotografuoti.
 

Fotografuojant stambiu planu tenka atsiklausti sutikimo (dažniausiai sutinkama už 1-10 DH) arba naudojamės teleobjektyvu. Prekeiviai leidžiasi fotografuojami, jei perkame jų prekę. Kiti (bent pagal išvaizdą daugiau ortodoksiški) marokiečiai, pamatę į juos nutaikytą objektyvą parodo draudžiančiu ženklu, kad nesutinka būti fotografuojami – tokiu atveju nieko nelieka, kaip nueiti šalin... Bet Olia įsidrąsina, neklausdama ir nelaukdama sutikimų ar susitarimo dėl užmokesčio už leidimą fotografuoti pleškina į kairę ir į dešinę, be to į moterį fotografę vis vien žiūrima ne taip griežtai
J Kaip bebūtų – čia žymiai lengviau ir paprasčiau fotografuoti, nei Egipte. Nors daugelis sutinka fotografuotis be problemų.Naršome mediną skersai išilgai. Be ištisos prekybos „takuose“ vyksta prekyba ir turguose („Souk“ – turgus). Turgaus aikštė (kai kada tiesiog aikštelė) pažymėta ant sienos lentele Souk toks tai... Supratome – aplink centrinę Jaama El Fna aikštę sukai skirti daugiau turistams, daugiau niekučių, suvenyrų ir t.t. O periferijoje toliau nuo aikštės daugiau vietiniams gyventojams. Kainos labai svyruoja nuo perkančiojo išvaizdos. Jei esi europietis – dažniausiai kaina padideja bent pusantro kartais net N-kartus. Ir nuolat girdimas kvietimas „bonjour mesje, bonjour madam“ – kalbina prekeiviai, kviečia užsukti ir „only look, only look!...“.Pavargome nuo šurmulio ir vaikščiojimo, einame į viešbutį pailsėti, net nepamenam, kaip jis vadinasi... Aha, radome. Taip, pasirodo mes šiame pigiame viešbutuke vieninteliai europiečiai, dar japoną matėme. Administratorius sako, kad mes čia pirmieji lietuviai J Trumpai pailsime, užkandame, pasiėmę dar foto juostelių ir štatyvą fotoaparatui einame fotografuoti naktinio Marakešo. Kovo pabaigoje temti pradeda 19:00, o 19:30 jau visai tamsu. Centrinėje aikštėje verda kultūrinis gyvenimas ir prekyba. Pasukame toliau nuo šurmulio prie Kutubijos mečetės – ji gana gražiai apšviesta. Aplink slampinėja daug vietinio jaunimo. Pastačius štatyvą ir padarius keletą kadrų Olią užkalbina anglų porelė – paprašo pasinaudoti fotoštatyvu J Žinoma – mielai prašom (nors jis biski palūžęs, taigi tenka padėti prisukti jų skaitmenųką). Pasukame į sodą prieš mečetę – iš čia dar geresnis vaizdas, nes prožektoriai iš šios pusės ryškiai apšviečia mečetės bokštą. Viskas – į viešbutį ilsėtis. Pasirodo kambaryje ne tik skruzdėlių turime, bet ir užsikišusią kriauklę... Gerai, kad pasiėmėme miegmaišius, patalyne čia tikriausiai keičiama ne į naują, o tiesiog sukeičiama vietomis iš kitų kambarių. Labos. 

Kovo 29 d.
Labas rytas. Dušas šaltas, pasirodo viešbutyje išvis nėra ir nebūna karšto vandens... Šiandien norime kuo daugiau apibėgti ir nufotografuoti, nes ryt planuojame važiuoti į Agadirą.Dar rytas, apie 8:00, kolei kas saulė dar žemai, nekaršta, net vėsu, dauguma krautuvėlių dar uždarytos, gatvėse nėra spūsties, puikus apšvietimas ir šešėliai fotografavimui. Surandame turizmo informacijos centrą piečiau Kutubijos mečetės – dar neveiklia L Einame pro vienus iš 20-ies Maroko Karaliaus rūmų, akylai saugomų uniformuotų pareigūnų ir kariškių (bent 4 uniformos, aš jų neskiriu, bet atrodo gražiai). Priešais – ant Bab Agnaou vartų bokšto gandrai susisukę lizdą kalena snapais (kažkokie purvini gandrai). Dėl žemėlapio smulkumo truputėlį paklaidžiojame, kol surandame Saaditų kapavietę (mauzoliejų), deja atsidaro tik nuo 10:00, taigi turime dar gerą valandą laiko. Nutariame eiti į El Badi rūmus, esančius netoliese. 

El Badi rūmai (Le Palais El-Badii) – kažkada buvo vieni gražiausių Magribo architektūrinių kūrinių, todėl ir vadinti „Neprilygstamaisiais“.  Dabar likę tik griuvėsiai ir baseinas. 1578 m. Achmedas al-Mansuras iš Saaditų dinastijos pradėjo šių rūmų statybą „Trijų karalių mūšio“ (pakeitusio visą to meto geopolitinį žemėlapį) garbei. Per 25-erius statybos metus naudotos tik pačios geriausios medžiagos: daugiaspalvis oniksas, itališkas marmuras, airiškas granitas, pusbrangiai akmenys ir indiškas dramblio kaulas. Paauksuotos sienos ir lubos, įrengtas 90x20 m baseinas, centrinio šildymo sistema. Aplink vidinį kiemą (135x110 m) įrengta 360 salių, viešbutis užsienio ambasadoriams. Statybininkams algos mokėtos auksu – per metus uždirbdavo tiek, kiek sverdavo pats statybininkas. Rūmų paskirtis – prabangūs pokyliai (dabar čia irgi rengiami įvairūs festivaliai). Ir požeminis kalėjimas. Nuo išlikusios terasos atsiveria puikus Marakešo ir Atlaso kalnų vaizdas, visai šalia suka lizdus gandrai – jų čia gausybė (geriau nefotografuoti iš apačios, o užlipti į šią terasą). 17-ame amžiuje į valdžią atėjęs Aluitų dinastijos valdovas Mula Ismailas naudojosi šiais rūmais kaip statybinių medžiagų šaltiniu savo naujūjų rūmų Meknese statybai - 10 metų rūmai buvo ardomi... Bilieto kaina 20 DH asmeniui. Rūmuose yra dar vienas muziejukas, pagal atsiliepimus nevertas dėmesio, įėjimo bilietas dar papildomai 10 DH.
Verta apsilankyti vien dėl vaizdo nuo terasos ir dėl gandrų. 

Netoliese yra Bachijos rūmai, jei jau mes čia - reikia ir juos aplankyti. Prieš rūmus tiesiog gatvėje ant pastato sienos įspūdingai atrodo gausybė iškabintų spalvingų kilimų.
 

Bachijos rūmai (Palaice de la Bahia, verčiamas kaip „Gražuolės rūmai“) – geriausiai išlikę Marakešo rūmai. Pastatyti 19-ojo a. pabaigoje. Pastatas tradicinio marokietiško stiliaus, užima 8 ha. Priklausė dviejų sultonų (Chasano I-ojo irAbd-al-Azizo) patarėjui Bu Achmedui Sidi Mussui, ir buvo skirtas mylimai žmonai, tuo pačiu ir kitoms trims žmonoms, bei 24-ioms haremo moterims. Pradėjus statybą Sidi Mussa vis po truputį supirkinėjo aplinkinius sklypus. Taigi rūmų architektui prireikė 7-erių metų statyboms užbaigti, o patys rūmai pavirto į tikrą labirintą iš mažų kambariukų, prabangių salių, galerijų ir vėsių vidinių kiemelių su apelsinmedžiais, palmėmis ir fontanais. Rūmus statė 1000 Feso meistrų. Juodaodis patarėjas buvo gan apkūnus žmogus, todėl nemėgo laipioti laiptais, taigi rūmai plėtėsi daugiau į plotį nei į aukštį. Gausu vidinių kiemų-riadų, skirtų tam tikriems tikslams: vienai, kitai žmonai, kambarys sugulovėms, priėmimų salės, mokykla, biblioteka. Viso 150 kambarių, išpuoštų tradiciška mozaika, kedro raižiniais. Sienos išpuoštos arabiškais užrašais iš Korano. Mylimos žmonos apartamentai išpuošti raudona spalva, vieninteliai Maroke vitražai iš irakietiško stiklo. Viename iš sodelių sienos nišoje įrengtas krėslas, kuriame patarėjas mėgo ilsėtis. Šie rūmai buvo gražesni už sultono rūmus. Tai labai nepatiko jaunajam sultonui Abd al-Azizui. Ir tik po patarėjo mirties 1900 m. liepta rūmus nusiaubti. 1912 m. Prancūzijai kolonizavus Maroką generolas-rezidentas Liote įkuria čia savo Marakešo rezidenciją, pastate įrengia židinius (nes nemėgo šalčio). Rūnų interjeras neišlikęs, o dalį patalpų užima Karališka kariuomenė, todėl prie įėjimo į pastatą yra gvardiečių sargyba. Ankščiau čia apsistodavo karališkosios šeimos nariai, bet dabar to atsisakyta, nes įprastų viešbučių komforto lygis aukštesnis nei rūmų. O 60-aisiais praeito amžiaus metais čia keletą savaičių ilsėjosi Žaklin Kennedi.
 

Traukiame link Melachos kvartalo.
 

Mellah kvartalas – 1558 m. Saaditų dinastijos sultonas Mulai Abdallachas, aršus islamo propoguotojas, įsakė visus Marakešo žydus perkelti į 18-os ha ploto Mellah kvartalą. Jo įsakymu įsteigtas ir specialus kvartalas skirtas raupsuotiesiems ir vargšams. Dauguma žydų išsikėlė į kitus Maroko miestus. Bet net ir dabar čia išliko sinagogos ir žydų bendruomenė. Trijuose dengtuose turguose vyksta prekyba: prieskonių (tik urmu), audinių ir drabužių, juvelyrinių dirbinių. Pats arabiškas žodis „Mellah“ reiškia druska. Tais laikais druskos verslu užsiimdavo žydai (būdavo, kad 1 kg druskos keisdavo į 1 kg aukso). Žydai privalėdavo sūdyti nukirstas nusikaltėlių ir sukilėlių galvas, o vėliau iškabinti aikštėje ant sienos.
 

Tik įžengus į šį kvartalą jaučiamas skirtumas – pribėgę vaikai „helperiai“ siūlosi gidauti, klausia ar norime pamatyti sinagogą. Mus domina daugiau pačios siaurutės gatvelės, tikrai viskas dvelkia senumu – namai sutūpę, matyt gatvelėse susiformavęs „kultūrinis sluoksnis“, nes durys į namus labai žemos, o per pravertas matosi, kad reikia leistis kaip į pusrūsį. Gatvelėje tarp namų kažkas prasiplatinęs būstą – uždeti skersiniai ir suformuota tarsi broma. Tikriausiai ligi šiol čia gyvena mažiau pasiturintys, jaučiasi erdvės stygius. Surandame spalvingą prieskonių turgų, kainos užrašytos ir labai skiriasi priklausomai nuo prieskonio rūšies (net iki 10-ies kartų). Pardavėjas mielai šnekučiuoja, iškart perspėjame, kad dabar nieko nepirksime, nes dar tris savaites būsime Maroke ir tiesiog neturėsime kur padėti visų prieskonių. Tai jo neišgąsdina, net sutinka nusifotografuoti, bando paaiškinti kaip koks prieskonis vadinasi (dalies vis vien nesuprantame, nes jis pagrinde prancūziškai šneka, o be to kai kurie prieskoniai mūsuose nepaplitę). Vėl grįžome prie Saaditų mauzoliejaus. Perkame bilietuką ir pąskui francų grupę vidun...
 

Saaditų mauzoliejus (kapavietė) (Les tombeaux SaXditiens) – 15 a. Saaditų dinastijos įkūrėjas Achmedas al-Mansuras po savo motinos mirties pastato koplyčią. Sekančios Saaditų kartos tęsia laidojimo koplyčioje ir aplink ją tradiciją. Vidiniame kieme palaidoti Saaditų dinastijos atstovai. Matosi tik išpuoštos mozaika paminklinės plokštės be užrašų. Rašyti ant jų nebuvo priimta. Koplytėlių vidus turi unikalų dekorą. Centrinė niša vadinama „Dvylikos kolonų sale“, tarp itališko marmuro kolonų sultono Achmedo al-Mansuro, jo sūnaus ir anūko paminklai (be užrašų). Išskirtas Achmed al-Masuro motinos kapas. Dar apie 100 dinastijos atstovų, pagrinde moterų, palaidota kieme. Šios kapavietės nesugriovė net Alavitų dinastijos atstovas Mulajus Ismailas, nepagailėjęs likusio miesto. Jis tiesiog liepė aptverti aukšta tvora visą kapavietę ir taip ją paslėpė. Vis dėlto manoma, kad buvo įėjimas iš Kasba mečetės per slaptas duris ir išrinktieji musulmonai galėjo čia patekti. O plačiajai visuomenei ši kapavietė tapo prieinama tik po to, kai 1917 m. čia praskrido prancūzų lakūnas ir pastebėjo vidinį kiemą – nuspręsta prakirsti praėjimą šalia mečetės. Dabar čia taip ir patenkama – pro siaurą prakirstą sienoje praėjimą.
 

Vėl užsukome į turizmo informacijos centrą – vėl nedirba...
L Dabar į stotį autobuso bilietų. Jau žinojome po kiek ir kur įsigyti. Iš Marokeša į Agadirą autobuso bilietas asmeniui kainavo 70 DH. Pasirinkome ankščiausią reisą 6:30, mums patariama jau 6:00 būti stotyje, tik nesupratome kodėl. Dabar atgal į viešbutį ilsėtis ir vėl į centrinę aikštę žioplinėti. 

Kovo 30 d.
Keliamės 4:30 val. Po vakarykščio pasivaikščiojimo dar miegotumėm ir miegotumėm... Gerai, kad kambaryje yra rozetė – išsivirėme arbatos, o per naktį pasikrovė telefonas. Išeiti iš viešbučio patyliukais nepavyko – durys užrakintos, teko pažadinti administratorių. Išėjus laukan dar tamsu ~5:40 ir tuščios gatvės. Kažkas iš tolo mus šaukia ir moja... Pasirodo tai taksistas siūlo pavežti J Atsisakome – nusinešime kupres ir patys... Stotis, jau šurmulys, išmetamosios dujos ir tarpininkų tarpusavio ginčai. Jau einant prie autobuso eilinis tarpininkas paklausia kur mums reikia, pasakome, kad į Agadirą. Kažkodėl mums nurodomas jau beveik išvažiuojantis pro stoties vartus autobusas. Bilietai paimami ir išduodami kiti.. nieko nesuprantu. Kuprės padedamos į bagažinę. Paaiškėja, kad vietų nebėra. Vairuotojas ramiai sėdi prie vairo, o du jo padėjėjai-durininkai-kvietėjai-kasininkai daro kažkokias kombinacijas – persodina, keičia, barasi, kol galų gale mums atsiranda dvi laisvos vietos, o marokietis su savo manta lieka „už borto“... Prieš pat išvykimą į autobusą šniūrais eina visokio plauko traškučių, saldumynų, laikrodžių pardavėjai. O didžiausias promoušinas padaromas neaiškiam kinietiškam „maisto papildui“, kurį įtrynus į odą pagerėja rega, klausa, nustoja skaudėti galvą (bent taip supratome ką arabiškai aiškino tikras aktorius), žodžiu mūsuose tai vadinama aktyvia prekyba (panašiai kaip pardavinėdavo dulkiu siurblius arba dabar pardavinėja įpatingus vandens filtrus). Ir suveike! Marokiečiai perka vienas po kito tuos lašiukus... Pajudame, jo... iš išorės autobusas atrodo gražiau. Bet važiuoja J Kaip supratome – sistema tokia, kad tai ne viena autobusų kompanija, kai tik autobusas prisipildo – išvažiuoja, tikslaus grafiko nėra. Ir tos autobusų kompanijos (tiksliau vieno autobuso savininkas) konkuruoja tarpusavyje, o bilietai paimti iš mūsų tam, kad juos gražinę į bilietų kasą gaus pinigus (jau be komisinio atlygio). Pro langą gražūs vaizdai, po truputį kylame į kalnus, reikės persiristi per aukštojo Atlaso vakarinę dalį. Po 4-4,5 val. atvykome į Agadirą, o tiksliau jo priemiestį Inezgane. Didelė autobusų stotis ir didelis tarpininkų būrys, mums jau pasiūloma išvykti įvairiomis kryptimis, kai tik ką atvykome. Už vartų gran taxi parkingas. 

Gran Taxi – senos laidos Mercedes 200 arba 240 modelio automibilis (baltas, smėlisnis arba mėlynas) su užrašu „GRAN TAXI“. Neskaičiuojant vairuotojo juo važiuoja 6 asmenys – 4 ant galinės sėdynės ir 2 ant priekinės keleivio sėdynės (todėl dažnai perdaryta pavarų svirtis ir pritaisytas paminkštinimas tarp vairuotojo ir keleivio sėdynės, kad tilptų keleivio užpakalis). Važiuoja didesniais atstumais, dažniausiai tarp miestų. Išvažiuoja tada, kai susirenka 6 keleiviai. Gran Taxi važiuoti greičiau nei autobusu, bet brangiau ir nėra taip patogu, nes ankšta. Tradiciškai europiečiams kainuoja brangiau, nei vietiniams. Vairuotojo ir keleivio stiklai nuolat atviras, todėl patarčiau į saloną pasiimti striukę, kad ilgesnės kelionės metu neperšalti.
 

Vėl vairuotojų šūkčiojamos įvairios kryptys. Bet mūsų tikslas kitoks – išsinuomoti Agadire automobilį ir toliau keliauti juo. Bandome susiorientuoti, bet Agadiro žemėlapyje nebuvo šio rajono.
 

Agadiras (Agadir) – 719.000 gyventojų, 602 km nuo Rabato, 273 km  nuo Marakešo, prie Atlanto vandenyno šalies vakaruose, prieš Kanarų salas. 300 dienų į metus šviečia saulė. Berberų kaimuose „agadir‘u“ vadinami grūdų sandėliai, dar verčiamas kaip „įtvirtinta vieta maisto atsargoms laikyti“. Manoma, kad pirmieji čia įsikūrė finikiečiai VIII a. pr. m. e. 1505 m. portugalų keliautojas Žoao Lopiš‘as Seregeira nedidelio kaimelio vietoje įkuria įtvirtintą prakybinį faktoringą. Vėliau žemę perperka Portugalija. Pastatomas uostas, ant kalvos iškyla Santa-Kruš-Kap-Guer tvirtovė. Miestas tampa prekybiniu centru, gabenamos prekės iš Sus ir Vakarų Sacharos. 1541 m. sultonas Muhamedas Šeil ali-Mechdi sugebėjo užimti tvirtovę. XVIII a. miesto nuosmukis – prekyba vyksta per Essoueirą (Essaouira).
1911 m. „Agadiro konfliktas“, vos nesukėlė pirmojo pasaulinio karo.Tuo metu tai buvo uždaras miestas, užsieniečiams buvo draudžiama jame gyventi. Vokietija norėjo turėti išėjimą prie Gibraltaro, kad kontroliuoti svarbiausius strateginius kelius, todėl nuolat konfliktavo dėl Maroko su Ispanija ir Prancūzija. Maroko užėmimui sugalvojama formali priežastis. Vokiečių pirkliui duodama užduotis persikelti ir atviro visiems miesto Essoueiros į Agadirą. Tuo pat metu pasinaudodama Vokietijos piliečių apsaugos pretekstu kanonierių laivas „Pantera“ įplaukia į Agadiro uostą. Konflikto išsprendimui nemažas pastangas deda net Rusija ir Didžioji Britanija, o prancūzai išprovokuoja biržos krizę Vokietijoje. 1960 m. miestas pilnai sugiaunamas galingo žemės drebėjimo, žuvo apie 16000 gyventojų. Vietą naująjam miestui išrenka pats Karalius. Puikiai tinka turizmui, nes atstatytas naujai ir su nauja infrastruktūra. Neturi medinos. Praeitų metų rudenį Lietuvos turoperatorius Novaturas ėmė vykdyti čarterinius (tiesioginius užsakomuosius) skrydžius į šį miestą. Sakoma, kad miestas yra „amžino pavasario“ zonoje. 

Sustabdome taksi. Vairuotojas visiškai nekerta angliškai, nu visiškai...
L neina susišnekėti net ženklais). Tuoj pat atsiranda tarpininkas nigeris, puikiai šnekantis eng. Persimeta keletą žodžių su taksistu, tada kreipiasi į mus. Suprantame, kad kaina jau pakilo... Pasakome, kad mums į Agadiro centrą. Vėl trumpai persimeta arabiškai su vairuotoju (ant kiek mus galima paturėti...) ir pasako kaina 300 DH! Męs apstulbę. Dar prideda, kad iki Agadiro miesto centro net 12 km, pėsčiomis mes nenueisime ir „kaip mums“ (tikriausiai kaip europiečiams) tai tikrai gera kaina. Olia nusišypso ir pasako, kad geriau nueis pėsčiomis, nei tiek mokės. Taigi paliekame „gerajį“ helperį su jo „gera kaina“ kažką šūkčioti mums iš pąskos. Gal vakarų europiečiui tai ir „gera kaina“, bet už 12 km sumokėti 100 Lt tikrai nesamonė. Nueiname keletą šimtų metrų iki didesnės gatvės, mes ja autobusu atvažiavome iki stoties. Kelkraštyje vietiniai kažko laukia, prieiname ir pasiteiravus sužinome, kad laukia jie Gran Taxi į Agadirą. Už keletos min. atvažiuoja taksi, vairuotojas pasako kainą – po 10 DH nuo asmens iki centro. Va tai jau kita kalba, net nesiderame J Automobilyje jau važiuoja 3 keleiviai, su mumis dabar jau 5... Gal kiek ir ankšta, užtat 15 kartų pigiau :P Jaučiu, kad užsiprašė bent 2 kart brangiau, nei iš vietinių, nes išlaipinęs visus keleivius pasisiūlo mus pavešti iki reikiamos vietos. Parodau jam žemėlapį – Av. du Prince Moulay Abdallah, ten mums reikia, nes čia turėtų būti turizmo informacinis centras (kaip paaiškės vėliau jis yra visai kitur). Staiga taksistas pasineria į transą, ilgai varto žemėlapį, bando perskaityti gatvių pavadinimus. Po gerų 5 minučių pajudame. Keletą kartų pakartoju gatvės pavadinimą, apsukame garbės ratą sankryžos žiede... BINGO! Atvažiavome. Aišku, nėra ir nebuvo šioje gatvelėje jokio TIC. Einam toliau ieškoti jau pėsčiomis. Už kampo netikėtai pamatome dviejų greta viena kitos esančių kontorų iškabas „CAR RENT“. Vitrinoje iškabintos kainos – mažiausios klasės automofilis (Fiat ...) 275 DH/parai arba 1800 DH/ 7 paroms. Gretimame lange tos pačios kainos. Einame toliau. Hasano II bulvare radome dar vieną kontorą, užsukome. Ten dirbanti jauna arabė vardu Saadija mums maloniai paaiškino, kad mažos klasės automobiliai yra gana populiarūs ir dabar gali mums pasiūlyti tik Renault Clio Classic arba dar aukštesnės klasės automobilį. Būtų buvę geriausia, jei būtume rezervavę prieš keletą dienų L Bet mums reikejo butent mažo (tuo pačiu ir ekonomiško) auto ir dar šiandien. Dar po keletos telefono skambučių kolegoms mums pasiūlomas Fiat Palio. Po derybų kaina krenta nuo 350 iki 300 DH parai, su sąlyga, kad nuomosimės 7 paroms, taigi sumoje 2100 DH. Nutariame, kad mums su Olia kaina priimtina – susiruošiame sumokėti, bet dar po vieno Saadijos skambučio kolegoms paaiškėja, kad automobilis bus ne anksčiau 16 val. L Prisiminiau iškabą kurią matėme, jau pasigailėjau, kad neužėjome pasiteirauti, aišku, kad ir ten gali nebūti laisvų automobilių. Nutariame paieškoti kitų nuomos kontorų. Kažkaip nepagalvojome, kad mieste gali pritrūkti mažos klasės mašinų. Paėję bulvaru jau iš tolo matome iškabą, bet čia tik iškaba – nuomos kontora seniai uždaryta. Pamatome dar vieną kitoje gatvės pusėje. Istorija kartojasi – savos mašinos jau išnuomotos, pasiūloma vėl rinktis Renault Clio Classic už mums netinkamą kainą. Grįžtame atgal pas Saadią, sumokėjus užstatą sutarėme, kad grįšime 16 val. Man kažkodėl nesitiki, kad 16 val. bus žadėtas auto, įtariu, kad teks ieškotis čia viešbučio. Nešini kuprinėmis einame į paplūdimį. Gan vėjuota, net vėsu, bet saulė kaitina. Ant kalvos matosi didžiulis arabiškas užrašas, Olia, kaip žinovė paaiškina, kad čia parašyta „Alachas, Tėvynė, Karalius“ (neveltui pusmetį rinko apie Maroką informaciją), sakoma, kad tai gražiausias kalno užrašas visame Maroke. Kuprinės sunkina pasivaikščiojimą po miesto centrą, reikėjo jas palikti nuomos kontoroje. Netikėtai radome turizmo informacijos centrą – tradiciškai uždarytą... Užtat toje pačioje Hasano II bulvare radome nedidelį supermarketą pavadinimu „PRICER“ (ar panašiu). Reik užsipirkti vandens ir truputį maisto. Tvarkos parduotuvėje mažai, užtat maistas, ir suvenyrai, marškinėliai. Borkodai prekėms žymėti nenaudojami – tiesiog prie kasos stovi „borkodinis“ darbuotojas, žiūri į prekę ir sako kainą, o kasininkas tik įmuša tą kainą į kasos aparatą ir paima pinigus J Nelabai suvokiu, kaip jie apskaito savo parduotuvę... Gatvėje kažkokia jaunimo eisena – grupės pasidabinę įvairių pasaulio šalių simbolika, tik ką pro šalį pražygiavo kanadiečiai. Jau 16 val., einame pažadėtos mašinos. Po 10 minučių atriedėjo ir žadėtas automobilis, tik visai ne Fiat, o KIA Picanto, šonas biski nudraskytas, kapotas biski įlenktas, bet mums visai tinkamas J Marokiečiai mane nustebino savo dalykiškumu ir punktualumu. Sutvarkome formalumus, pasirašome nuomos sutartį. Kaip užstatą mūsų paprašė palikti kreditinę kortelę arba pasą, tokia tvarka. Paso palikti visai nesinori, o Visa Electron jiems netinka. Taigi Olia paliko savo asmens tapatybės kortelę. Beje nuomojantis mašiną Maroke kilometražas neribojamas, draudimas į kainą įskaičiuotas, automobilis tuščiu baku. Patikrinu ar yra atsarginis ratas, domkratas ir veržliaraktis – viskas vietoje, viskas nauja, mašina nuriedėjusi tik 41000 km, bet klientai jau spėjo ja pasivažinėti po krūmus... Sėdam važiuoti, iš vietos pavyksta pajudėti tik iš trečio karto – labai neįprasta jautri sankaba, bet gyvas, nors ir nelabai galingas variklis. Pasirodo ir vairo stiprintuvas, net ir oro kondicionierius yra. Na oro kondicionieriaus nejungėme, nuleidus stiklą sočiai tos vėsos, o be to mūsų gerklės bijo atvėsinto oro ir kosėti peršalus Afrikoje nesinorėjo. Pilamės 35 l degalų 95 Super Sans Plomb ir lekiam į Essoueirą. Jau 17 val., o tamsu bus 19 val.! Skubam. Išvažiavus iš miesto kylame į kalną – atsiverė Agadiro panorama, tenko stabtelėti – Olia iššoko su fotoaparatų pagauti kadro. Iš prie kio atvažiuojantis automobilis mirktelėjo žibintais, nejau ir Maroke tai reiškia tą patį kaip ir Lietuvoje? Kelkraštyje nekaltai stovėjo baltas Renault pikapas, privažiavus arčiau išvydau, kad per galinį stiklą žvelgė greičio matuoklis... Aišku, vadinasi reiškia tą patį kaip ir Lietuvoje J Dabar jau galima skubėti. Bet kur tau, vėl gražūs vandenyno vaizdai, vėl stop... Viename kaimelyje pamatome, kaip į medžius įlipusios ožkos skabo lapus... Olia bėga su fotoaparatu link jų, nors jau tamsoka. Viena ožka iškrenta iš medžio J Po fotosesijos nedrasiai priėjo ožkų piemuo ir kukliai paprašė pinigėlių. Gavęs 2 DH atlygį labai nudžiugo (taip ir lepina turistai vietinius). Essoueiroje buvome jau sutemus ~20 val.  

Essoueira (Essaouira) – 70.000 gyventojų, 442 km nuo Rabato, 176 km nuo Marakešo.
VIII-VII a. pr. m. e. pirmieji čia įsikūrė finikiečiai. Vieta pasirinkta dėl patogios padėties ir tuo metu vadinosi Tamusida. Iš čia plaukdavo laivai link tropinės Afrikos palei Atlanto pakrantę. 650 m. pr. m. e. kartageniečiai čia įkūrė gyvenvietę ir uostą. Romos Imperijos laikais Essoueira tapo pagrindiniu purpurinių dažų tiekėju. Aplinkinėse salose purpurinius dažus gaudavo iš ryškiai raudonų adatinių moliuskų. Tuo metu tai buvo vakariausias Romos Imperijos taškas ir gavo „Purpurinių salų“ pavadinimą. X a. miestas pavadintas Amogdulu (išvertus reiškia „apsaugota vietovė“), savo globėjo Sidi Mogdulo garbei. Apie šį asmenį nieko nežinoma. Keletą km nuo miesto yra jo mauzoliejus, dabar jis laikomas vietiniu šventuoju. 15-ojo a. miestą užima portugalai, pavadinimas keičiasi – portugalai vadina „Mogdur“, ispanai „Mogadur“, o prancūzai „Mogador“. Tada pradėta miesto fortifikacija. Portugalaui pastato galingą tvirtovę, apie kurios neprieinamumą sklandė legendos. Agadiras ir Safi užimti Saaditų 1530 m., o Magadoras net iki 1578 m. išliko paskutiniu portugalų prieglobsčiu. Saaditai užėmę miestą būtų jį užmiršę, jei ne cukranendrės, gausiai augančios šiose vietovėse. Europoje didėjo cukranenrių cukraus paklausa ir uostas plėtėsi. Tamsusis cukrus plukdytas į Italiją ir mainytas į karako marmurą (1 kg marmuro į 1 kg cukraus), iš kurio statyti puošniausi El Badi rūmai Marakeše. Net iki XIX a. 40% jūrinės Maroko prekybos vyko per Essoueirą, prekiauta auksu, dramblio kausu ir juodaisiais vergais.Dabartinį pavadinimą ir išvaizdą miestas gavo 1756 m., Aluitų dinastijos sultonas liepė prancūzų belaisviui architektui Teodorui Korniu pastatyti miestą bei fortą. Korniu pasistengė - miestas gavosi gražus, gatvės plačios ir lygios (tai nebūdinga kitiems Maroko miestams). Arabų kalba Es-sueira reiškia „koks gražus peizažas“. Dabartinėje arabų kalboje tai reiškia „graži nuotrauka“.XIX a. Purpurinės salos tapo grįžtančių iš Mekos piligrimų karantino vieta. Taip buvo saugotasi nuo maro. Dabar tai natūralus ornitologinis draustinis.1860 m. mieste buvo 13.000 gyventojų, iš jų 4.000 žydų ir 50 krikščionių. Krikščionys ir žydai greit rado bendrą kalbą, nes europiečių pirklių samdomi darbininkai atleisti nuo mokesčių sultonui. Maroko žydai, oficialiai dirbdami nešikais pas europiečius, tęsė savo tradicinį verslą – skolindavo pinigus ir gaudavo didžiulius pelnus, o mokesčių sultonui nemokėdavo (toks verslas musulmonams nepriimtinas). Be abejo pirkliai europiečiai priimdavo „į darbą“ žydus už didelius kyšius. Prancūzų valdymo laikais 1912-1956 m. sustojo spartus Essoueiros augimas, nes pradėti vystyti Adadiro ir Kasablankos uostai, miestui sugrąžintas senasis Magador‘o pavadinimas. Nors uostas nyko, bet miestas augo ir palaipsniui tapo europiečių traukos centru. 1949 m. Orsonas Uelsas čia filmavo „Otelą“. Po nepriklausomybės atgavimo 1956 m. miestui grąžintas Essoueiros vardas. O 60-70 metais miestą pamėgo hipiai, organizavę čia komunas (skvotus). Žymus roko muzikantas Džimis Henriksonas dažnai čia lankėsi ir svajojo išpirkti hipiams visą miesto kvartalą, berberų kaimelį Diabat‘ą su keletu km paplūdimių ir kopų miesto pietuose. Hipių komunos išsilaikė iki 70-ųjų vidurio, kai nepatenkinti laisvu elgesiu vietiniai gyventojai nužudė keletą hipių. Vėliau policija priverstinai išvaikė komunas. Buvusį Henriksono namą ligi šiol lanko hipiai.Vienas gražiausių Maroko miestų. Graži medina, balti namai, daug menininkų. Čia ilsisi ir Marakešo gyventojai. Iškyšulys, todėl labai vėjuota ir aukščiausios bangos visoje pakrantėje, daug serfingo fanų. Miestas įtrauktas į pasaulinį UNESCO paveldą. Nuo 1998 m. čia kasmet rengiamas gnaoua muzikos festivalis. Festivalis vyksta trečią birželio savaitgalį. Koncertai vyksta Mulai Chasano ir kitose miesto aikštėse. Atliekama įvairi muzika – nuo gnaoua iki džiazo, tuo pat metu vyksta dailės parodos. Kai kurie renginiai vyksta visą naktį, atvyksta daug svečių. Festivalio metu net organizuojami specialūs čarteriniai skrydžiai iš Europos (Paryžiaus) į Essoueiros oro uostą Magadorą, esantį 20 km nuo miesto. 

Į mediną automobiliu įvažiuoti negalima, o mieste dabar apsistojo AICHA ralio dalyvės ir dalyviai, taigi parkingai pilni lenktyninių ir lydinčių automobilių. Nutarta nakvynės ieškotis medinoje. Automobilį tenka palikti mokamam parkinge gatvėje (ko gero miesto centre kitaip neįmanoma). Parkuotojas patikino, kad lenktynių metu čia daugiau policijos saugo mašinas, todėl jokių problemų nebus. Dar reikejo patiems kažkur „prisiparkuoti“. Sukome ratus Essoueiros medinoje – tai sena ir labai graži portugalų tvirtovė. Brangių viešbučių čia netrūksta, nežiūrint, kad mieste apsistojo ralis. Bet mes ieškojome ko nors kuklesnio. Centrinėje medinos gatvėje pamatėme šviečiančią iškabą HOTEL AGADIR, kaina 100 DH už kambarį mums tinkama. Viešbutukas kuklus, bet labai stilingas, o kambarys dar egzotiškesnis – su langais į centrinę gatvę ir į viešbutuko laiptinę. Pasidėjus daiktus leidomės maklinėti naktinėmis Essoueiros medinos gatvelėmis, kol pasiklystame
J Užkalbintas praeivis negalėjo parodyti žemėlapyje kur mes esame. Tada užkalbinome prabangaus viešbučio apsauginį, kuris pasikvietė administratorių. Administratorius greit žemėlapyje parodė šį viešbutį – susiorientavome. Geriausia išeitis pasiklydus – klausti brangiame viešbutyje, nes ten visada kas nors kalba angliškai, o be to pažysta žemėlapį ir gali parodyti kur yra jų viešbutis (ar taksistai pažysta žemėlapį aš neįsitikinęs). Dabar labanakt. Pasirodo karštas vanduo 1-ajame aukšte ir už papildomus 5 DH nuo žmogaus.
Nuvažiuota: autobusu 273 km, automobiliu 177 km 

Kovo 31 d.
Kėlėmės 7:00. Duše vanduo šaltas. Pažadinau registratorių – 10 DH pasiėmė, patikino, kad viskas Ok ir vėl užmigo. Bet vanduo vis vien šaltas. Ankstyvas rytas – geras metas fotografuoti, nuo vandenyno pučia labai žvarbus vėjas. Pėdinam į žvejybinį uostą. Gausybė mėlynų valčių, surūdijusių tralerių, visokiausių laivų. Prie uosto senas gynybinis bastionas, virš kurio būriais sklando didžiulės žuvėdros. Žvejai darinėja rytinį laimikį išmesdami vidurius paukščiams – geros akimirkos fotografuoti. Užsidedam striukių kapiušonus, nes nuo žuvėdrų gausos šūdų lietus J Olia pasiėmusi fotoaparatą stambiu planu pleškina žvejus. Užtenka – taip visas juostas pabaigsime. Eime į mediną. Pusryčiai gatvėje – užkandome pusiau blynu pusiau paplotėliu, bet labai skaniu. Atsidarinėja krautuvėlės, vaikinas kabina ant sienos sunkius ir spalvingus rankų darbo kilimus, ir taip kas rytą. Naršome mediną skersai išilgai. Suradome, kaip užsikarti ant miesto gynybinės sienos. Stiprus Atlanto vėjas verčia nuo kojų, net sunku fotografuoti. Tvirtovės gynybinė siena dabar saugo mediną nuo vėjo. Išrikiuotos senovinės patrankos akylai betestebi vandenyną. Aplankome Melacho kvartalą. Iš viešbučio pasiėmę kupres einam link mašinos. Miestas jau pabudęs, pro medinos vartus vidun ritasi nauja turistų banga. Tik išėjus pro medinos vartos matome atrakciją pavadinimu „europietis dirba“ – stovi keletas stovėjimo aikštelės parkuotojų ir stebi, kaip AICHA ralio palydos narys dideliu kūju daužo iš stovėjimo aikštelės asfalto kyšančią nulaužto vamzdžio liekaną... Pasirodo, kad niekaip negali išvažiuoti iš ankštos aikštelės – nelygumas duria sunkvežimio padangą. Gausu išsirikiavusių lenktyninių automobilių ir ralio dalyvių. Virš paplūdimio ratus suka sraigtasparnis. Gausu žioplių. Kraunamės mantą į mašiniųką, mums nėra laiko žioplinėti – laukia ilgas kelias, bandysime pervažiuoti Aukštojo Atlaso perėją ir pasiekti Uarzazatą. Leidžiamės į kelionę. Artyn Marakešo eismas didėja. Akylai stebime kelio ženklus, kad nepasimesti ir nepamesti krypties. Nors pagal MICHELIN žemėlapį kelias eina aplink miestą, bet iš tikrūjų eina per miestą. Pamatome Mažoreli sodus iš kairės. Nedidelė lentelė, nurodanti, kad judame plento kryptimi. Judėjimas Marakeše nėra toks paprastas, kiek chaotiškas. Gerai, kad čia niekas nelaksto, užtat reikia saugitis mopedų ir dviračių, dažnai pėstieji irgi nepaiso šviesoforo signalų ir nekreipdami dėmesio eina per gatvę. Pasiekiame miesto pakraštį ir ženklą su Ouarzazat‘o kryptimi – dabar jau paprasčiau. Po keletos km lyg iš krūmų išnyra policininkas ir mus sustabdo. Patikrina dokumentus ir pareiškia, kad viršijome 60 km/h greitį. Keista, kiek viršijome greitį jis nepsakė, tik paaiškino, kad kažkur ten stovėjo ženklas, kurio mes aišku nepamatėme, greičio matuoklio rankose irgi neturėjo. Grąsinosi išrašyti 400 DH baudą, bet iš kalbos išėjo, kad be protokolo sutiktų ir su 100 DH... Nenoriu su juo ginčytis, ko gero paprasčiau sumokėti tuos 100 DH ir lėkti toliau. Olios reakcija žaibiška – net apsikabino rankinuką ir 100 DH man tikrai neduos. Tą suprato ir policininkas, nes džiugesio jo veide nebemačiau J Pareigūnas akcentavo, kad mums nuolaidžiauja tik kaip svečiams ir gavęs mano pažadą toliau neskubėti grąžina dokumentus ir palinki gero kelio. Vėl leidžiamės kelionėn. Kažkaip įtartinas man „greičio viršijimas“, na bet bala nematė. 

Mieste eismą kontroliuoja kelių policija juodomis uniformomis, o už miesto viešą tvarką ir eismą keliuose prižiūri karabinieriai pilkomis uniformomis. Tiek mieste, tiek ir užmiestyje dažnai įrengiami laikini postai, prie kurių privalu labai sulėtinti greitį, o tuo metu pareigūnai susistabdo ir patikrina įtartinas mašinas (mūsų nė karto nestabdė). Sustabdomi net keleiviniai autobusai, o pareigūnas įlipęs į saloną pereina visą autobusą (nežinau ką tikrina, gal tiesiog pasižiūri, ar keleivių skaičius neviršija sėdimų vietų skaičiaus). Pakelėse įrengti stacionarūs greičio matuokliai, nežinau ar jie veikia, bet teko stebėti, kai iškart už greičio matuoklio stovėjo karabinieriai su lazeriniu radaru.
 

Artinomės prie Aukštojo Atlaso kalnų, stabtelėjome degalinėje. Kelias ėmė vinguriuoti ir kilti aukštyn, atsiverė gražūs vaizdai, o su jais prasidėjo trumpi sustojimai fotografuoti. Pakelėse spalvotų ir blizgančių akmenų prekeiviai kvietė sustoti ir nusipirkti visokių mineralų. Keliui siaurėjant galima sustoti ne bet kur, o tose vietose, kur įmanoma sustoti prieš vaizdingas vietas jau su išdėliotais kalnų mineralais laukė prekeiviai ir saldainių arba dirhamo laukiantys vaikai. Važiuojant vėl atsiverdavo gražus vaizdas – sustodavom, lyg nebuvo nei vaikų nei prekeivių, o jau iš tolo atbėga tekini... Greit porą kadrų ir vėl į mašiną. Prasideda serpantinas, juokingas greičio apribojimas „80“, kai dėl kelio siaurumo ir staigių posūkių vos išspaudi 60, nors mūsų KIA užtikrintai ropščiasi aukštyn ir nenusileidžia kitiems automobiliams. Sunkiausia lenkti pakrautus sunkvežimius. O serpantinas vietomis tiesiog neturi jokio šoninio apribojimo... Toks važiavimas vargina, nespėju dairytis gražių peizažų, nes reikia sekti kelią. Taigi su Olia pasidaliname darbais, aš seku kelią, o ji vaizdus, ir kai tik pamato ką įspūdingesnio – sako man, tada bandau sustoti siaurame vingiuotame kelyje, kad netrukdyti eismo ir nesudaryti pavojaus. Arba tiesiog labai arti privažiuoju prie kelkrašio – užtenka nuleisti stiklą ir galima fotografuoti, bet vis vien tenka dairytis į galinio vaizdo veidrodėlį, ar kas neatlekia. Sutikome ir dviračiais keliaujančių europiečių – vargas tokiame siaurame kelyje, o priekyje dar laukia perėja ... Darėsi vis vėsiau, kilome vis aukščiau, kelias labai vingiuotas, vaizdai vis gražesni, prekeiviai ir vaikai įkyresni. Jei kiekvienam dalinti po dirhamą – greit liksi be pinigų, patys turistai juos ir išlepino. Eilinį kartą sustojome kelio „kišenėje“ (praplatėjime), kuri tikriausiai specialiai padaryta, kad žioplinėjantys turistai turėtų kur trumpam sustoti ir nesudarytų pavojaus siaurame kelyje. Tokiais fotografavimo tempais per valandą įveikėme tik ~25 km. Olia išlipo ir perėjusi kelią fotografavo, kai staiga pamačiau nuo kalvos atlekiančius 6-9 metų vaikus, pribėgę prie mašinos psisispaudė nosimis prie stiklo, pamatę salone besimėtančius saldainių popieriukus visi kaip vienas sušuko: BUM-BUM! BUM-BUM!!! Nuleidau stiklą – tuoj pat į mane išsitiesė šešios rankos, „BUM-BUM!!!“ šaukė vaikai. Gerai, luktelkit, tuoj bus jums BUM-BUM – ant galinės sėdynės gulėjo mano kuprė su karameliniais saldainiais, taigi teko ją atsegti ir ištraukti maišą. Žodžiu vos neišplėšė viso maišo iš rankų
J Saldainių gavo (didesni daugiau, o mažesniems mažiau teko) – dabar laisvi, o visas mašinos šonas nučiupinėtas vaikiškais delniukais. Važiuojam toliau. Taip pasiekėm Tyzin Tycka 2260 m. perėją („Tyzin“ – perėja), pavėsyje boluoja sniego lopinėlis, vėsoka ir labai stiprus vėjas. Pamanėme: įdomu, kokios sąlygos Toubkal‘io viršūnėje... Sutiktieji dviratininkai tikrai šiandien nepasieks net perėjos, gal pakelės kaimelyje ras nakvynę. Olia ieško bloknoto, kad kažką užsirašyti. Po kurio laiko „pradžiugino“ mane, kad greičiausiai BUM-BUM prašytojai dabar jį skaito, nes buvo padėtas ant panelės, o dabar nebėra L Labai nuliūdino, nes ten kovo 27-30 dienų smulkus dienoraštis, be to surašytos visos išlaidos. Galioja principas „nežiopsok - apvogs“, bet nuotaiką sugadino. Po kurio laiko Olia pranešė ir gerą žinią – liko mašinoje nepaimta išfotografuota juostelė, gulėjusi ant bloknoto J Kelias leidžiasi žemyn, judame truputėlį greičiau, bet vis vien stojame beveik prie kiekvieno gražesnio vaizdo ir ten kur tik įmanoma sustoti. Taigi jau ėmė temti, o mes dar ne Kuarzazate. Pavežėm tranzuojantį kareivį iki Kuarzazato. Įvažiavome į miestą jau sutemus (~20 val.). 

Uarzazatas
(Quarzazate, Ouarzazate) – ~50.000 gyventojų, nuo Marakešo 204 km, nuo Agadiro 362 km. Miestas pastatytas 1928 m. kaip pietinė prancūzų karinė bazė. Yra >1000 m virš jūros lygio. XI amžiuje čia pastatyta berberų tvirtovė – kasba Tifultu. Kasba nuolat augo ir XVII a. čia atsikėlė nedidelė žydų bendruomenė. 90-aisiais praeito amžiaus metais Tifultu (8 km nuo miesto) ir Tourirt (pačiame mieste) kasbos įtraukta i UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą. Dabar Uarzazatas Maroko kinoindustrijos centras, čia įsikūrusi viena stambiausių pasaulyje ATLAS kino studija. Vietiniai landšaftai žinomi visame pasaulyje – čia nufilmuota daugybė  žinomų filmų (o visame Maroke labai daug). Dabar Uarzazate yra net tarptautinis oro uostas. Uarzazatas žymus ir tuo, kad jo apylinkėse rastos dinozauro liekanos, kurių amžius ne mažiau 180.000.000 metų. Kasba, tai įtvirtintas berberų miestas iš molio. Taikiu metu naudotas gyventi, o užpuolimo metu gynybai. 

Radome pigų viešbutį 90 DH už kambarį. Mašiną irgi galima priparkuoti tiesiog priešais įėjimą. Greta netvarkingai priparkintas dar vienas auto ir vos vos įmanevruoju tarp geležinės statinės ir to automobilio ir tai tik su helperio pagalba. Gerai jau, duosiu jam 2 DH, nors ir neprašė. Jis griežtai atsisakė arbatpinigių. Pridūrė, kad geriausia padėka jam būtų, jei nupirkčiau pigiausio viskio butelį gretimoje parduotuvėje ir man į ranką įbruko 200 DH kupiūrą (mat musulmonams alkoholio neparduoda). Na jo, kažkaip juokingai gavosi su tais arbatpinigiais... Užeinu į parduotuvę, prie alkoholio skyriaus vien europiečių eilė. Pigiausias viskio butelis 95 DH, nuperku. Gatvėje man iš tolo moja helperis, rodo kad užeičiau į savo viešbučio registratūrą. Pasirodo čia anoniminių girtuoklėlių klubas – visi šypsosi patenkinti, kai atiduodu helperiui krepšelį su pirkiniu. Reikėjo vakarienės. Nors viešbutyje kabėjo meniu, bet Oliai pabandžius užsakyti vakarienę rekomenduota užsukti į greta viešbučio ęsančią kavinę, nes viešbučio „restoranas“ seniai neveikia... Užsukome. Pavyko užsakyti tik klasikinę kiaušinienę, o gaminti tažiną ilgai pasiraukęs virėjas atsisakė, nes ilgesnis gaminimo procesas, o per TV rodomas futbolas – koks dar tažinas. Po vakarienės atgalios į viešbutį. Labos.
Pravažiuodavome gan didelius atstumus ir kiekvienas regionas pasiūlydavo jam būdingas prekes.Šios dienos prekė – kalnų mineralai (blizgantys akmenys).
Nuvažiuota: automobiliu 258 km 

Balandžio 1 d.
7:00 keltis. 8:00 jau prie Tifultu kasbos patys pirmi lankytojai. Gražu ir toli gražu ne visas pastatas restauruotas ir atviras turistams. Viduje tikras labirintas, dar keletas japonų grupių, trenkiuosi galva į žemą staktą, kad ja kur... Gražųs ornamentai, ir originalios lubos. Kambariai tušti, jokių rakandų nėra.Prie mašinos jau laukė vienarankis parkingo mokesčių rinkėjas (2 DH). Kryptis – Zagora. Tik niekaip nepavyksta išvažiuoti iš miesto tinkama kryptimi, jau pusvalandį sukame ratus, jau ir už oro uosto buvome... Užsukame į brangesnį viešbutį pasiklausti. Administratorius dideliais ūsais maloniai nusišypso ir iš stalčiaus ištraukia jau atšviestą Ouarzazato žemėlapį, paaiškina kur reikia pasukti ir kaip ištrūkti iš šio miestelio. Pasirodo reikiamą sankryžą pravažiavome gal 3 kart, tiesiog krypties rodyklė buvo už kampo... Radome ir turizmo informacinį centrą – tradiciškai nedirbantį. Lekiam į Zagorą. Vingiuotas kelias. Pakalnėje stustojęs Renault 5, jo vairuotojas su keleiviais iš tolo mus stabdo, paprašo pavežti 1 asmenį, nes jų automobiliukui kaput ir reikalinga meistrų pagalba, o mob. kaip supratau jie neturi. Įsisodiname pakeleivį ir lekiame toliau. Kelias vėl kyla į Sahros kalnus (Jbel Sarhro). Nors ir su 3 keleiviais, bet mūsų mažutė KIA paklusniai ir sparčiai kopia serpantinu aukštyn. Vėl nepakartojami vaizdai, vėl sustojimai (gal ir lėtai vežame keleivį, užtat patogiai ir už dyką). Mūsų pakeleivis tikras berberas. Pasirodo truputėlį šneka angliškai, moka ir berberų bei prancūzų kalbas, žinoma ir arabų (jie ten visi poliglotai ir imlūs kalboms). 

Rašytinėje arabų kalboje trumposios priebalsės tiesiog nerašomos. Todėl rašyto žodžio tarimą, o tuo pačiu ir prasmę reikia arba tiksliai žinoti arba atspėti. O verčiant į kitas kalbas dažnas pavadinimų neatitikimas. Be to dar yra tam tikri tarimai ir dialektai (Maroke jų 13).
 

Pasiekus Agdz miestelį keleivis pasiprašo išlaipinamas, paklausia kiek skolingas už kelionę – žinoma kad nieko
J (degalai palyginti brangūs – vietiniai paveža už atitinkamą mokestį). Berberas pakviečia mus arbatos nors „5 minutėms“. Nors atsisakymas reiškia įžeidimą, bet vis vien labai jo atsiprašau, paaiškinu, kad 5 minutės pavirs į 45, o mudu su Olia labai skubame... Vėl lekiame tolyn, kelias tiesesnis ir driekiasi Dra slėniu, iš kairės Sahros kalnų virtinė, kuri iš Agdz miestelio atrodė panaši į tažino indą. Pamatome labai gražią kasbą, bet nesustojame – Olia patikino, kad bus dar gražesnių. Kelias vingiuoja palei Dra upę, gausu palmių, vėl pakelėje mojuojama spalvotomis datulių dėžutėmis ir iš nendrių pintais krepšeliais su tomis pačiomis datulėmis – ir tik už 2 EUR (20 DH). Rodyklė į kažkokį „Point‘a“, nusukame nuo pagrindinio kelio ir pervažiavus tiltą kelias staiga labai pablogėjo – toliau tik visureigiu. Nutarėme, kad nelaužysime mašinos – grįžome atgal ir vėl lekiam link Zagoros. Tolumoje matėsi neaiškus rūkas, nors tokiu paros metu ir tokioje vietoje jo neturėtu būti. Pasirodo tai dulkių debesis – Zagora mus pasitiko smėlio audra. Įvažiavus į miestą greičio apribojimas 40 km/h, nors gatvės platutėlės ir tuščios, net įrengtas stacionarus greičio matuoklis. Pučia gan smarkus vėjas ir neša dulkių debesis – neįmanoma atverti lango, taigi pirmą ir paskutinį kartą pasinaudojome įrengtu kondicionieriumi. Galinio vaizdo veidrodėlyje pamatau, kad mums jau „sėdi ant uodegos“ mopedas su dviem paaugliais. Sustojus aikštėje prieš kažkokius rūmus (gal karaliaus), paaugliai pasibeldė į mašinos stiklą. Greit ėmė klausinėti ko mes ieškome ir jei reikia pagalbos gali mums padėti surasti ko tik pageidaujame. Man nespėjus atsikvošėti nuo pasiųlymų ir variantų gausos dar pasiūlė safarį į dykumą su arba be nakvynės, jei ieškome brangaus viešbučio – gali mums pasiūlyti tokį tai, su tokiais tai patogumais ir net su TV ir už tiek tai, kuris yra Lonely Planet knygelėje ir jei męs ją turime – net parodys kuriame puslapyje, o jei pigios nakvynės – irgi palydės iki viešbutuko durų... Ir visas servisas net neišlipus iš mašinos - žodžiu superhelperis J O iš mašinos tikrai lipti nesinorėjo, net vietinių nesimatė, fotografuoti tokiu oru nesiryžome – būtume sugadinę fotoaparatą. Padėkojau jam, bet neketinome čia apsistoti, o tokiu oru į dykumą nesinori, priedo ir gaila laiko. Vaikinai apsisuko ir nudūmė gaudyti kito perspektyvesnio potencialaus kliento. 

Zagora – nedidelis miestukas Dra slėnio pakraštyje, minimas nuo XI a. 1997 m. Zagora tapa Zagoros provincijos sostinė. Tai paskutinė didelė gyvenvietė prieš dykumą, kuri prasideda už 25 km (todėl norint pamatyti dykumą toliau reikia važiuoti džipais). Anksčiau nuo čia prasidėdavo karavanų kelias į Timbuktu, o kelionė trukdavo 52 dienas.
Karavanų kelius kontroliuodavo tuaregai, žinomi dar nuo antikinių laikų. Skirtingai nuo arabų veidus slepia ne tik moterys, bet ir vyrai, nes nuo vėjo nešamas itin smulkus dykumos smėlis trukdo kvėpuoti. Tuareg‘as išvertus reiškia „mėlynas žmogus“, nes jie devėdavo drabužius dažytus indigo. O drabužiai nudažydavo jų odą. Iki 1960 m. tuaregai kontroliavo visą dykumą nuo Maroko iki Nigerio – lydėdavo karavanus ir tuo pačiu juos plėšdavo, skatino prekybą vergais. Vergų prekybą sužlugdė tik bendras Alžyro, Maroko, Nigerio ir Mali susitarimas dėl griežto sienos kirtimo. Taigi visi karavanų keliai buvo uždaryti. Matėme ne vieną marokietį dėvintį mėlynus drabužius, kiek teko sutikti - dažniausiai tai helperiai arba asmenys turintys patraukti dėmesį, nes spalva iškarto išskiria juos iš minios, be to suteikia tam tikro šarmo.  VW pavadinimas. 

Sukome ratus po miestelį ieškodami išvažiavimo į dykumą nors pamatyti iš tolo smėlio kopas ir stebėjomės dulkių debesimis bei tuščiomis gatvėmis. Olia bandė fotografuoti neišlipdama iš mašinos – truputėlį nuleidžia stiklą, padaro kadrą ir vėl greit uždaro. Grįžus į centrinę aikštę  dešinėje jos pusėje radome užrašą „Timbuktu – 52 days“, tai vieta nuo kurios ir prasidėdavo karavano kelias. Keletą šimtų metrų pavažiavome ta kryptimi – asfaltas baigėsi, duobėtas kelias, o kopų nėra. Olia greit pervertė savo kauptus prieš kelionę užrašus – iki tikros dykumos dar 25 km
L Esant tokiam matomumui ir dar duobėtam keliui nesiryžome važiuoti į dykumą - pasukame atgalios. Vėl pakliuvome jau į kito helperio akiratį – tik šį kartą važiuoto ne mopedu, o didžiuliu džipu, gal net ne helperio, o viešbučio savininko. Pamatęs mus grįžtant duobėtu keliuku į centrinę miestelio aikštę praivažiavo ir per atvira mašinos langą patikino, kad mūsų mašina iki kopų neįįmanoma nuvažiuoti, reikia džipo. O jis galėtų suorganizuoti keletos dienų safarį dykumoje arba pasiūlyti nakvynę. Matyt turistų srautas nėra didelis, todėl bando „užkabinti“ kiekvieną atklydėlį. Padekojom ir trumpai apsitarėm dėl tolimesnių veiksmų – reikia varyti iš šio miestelio, nes per tokią smėlio audrą nieko neįmanoma pamatyti. Jei norite pasijusti pasaulio pakrašty – užsukite į Zagorą. Išskyrus dykumą už 25 km daugiau čia nieko įdomaus nėra. Tiesa dar yra Zagoros kalnas su mobilaus ryšio stotimis viršūnėje (dar ir kasbos liekanos ant jo kažkokios yra), bet nelipome, nes per audrą nieko nesimatytų.Įsipylus kuro ir nusipirkus vandens vėl leidomės į kelionę. Dabar mūsų tikslas – Merzuga. Šiomis vietomis jau keliavo vienas lietuvis, jo pasakojimu ir pasinaudojome. Reikia grįžti truputį atgal Dra slėniu ir pasuktį į Sachros slėnį. Tolstant nuo Zagoros tolstame ir nuo smėlio audros. Kairėje prie pat kelio uolos – truputėlį palipau ir paprašiau Olios taip nufotkinti, kad atrodyčiau kuo aukščiau (pasigirsiu Genomikams kaip be saugos laipiojau, nors žinoma nepatikės...) J Taip bežioplinėdami prašvilpėm posūkį į Merzugą L Susipratom tik pamatę kelio ženklą, kad iki Agdz liko kažkiek (nedaug) km. Sustoję pasvarstėme, kaip elgtis, ar keisti maršrutą ir važiuoti atgalios į Uarzazatą, ar grįžti ir ieškoti posūkio. Jei keisime maršrutą – rizikuojame prarasti daugiau laiko ir neaplankyti to ką numatę, taigi nutarta maršruto nekeisti ir ieškoti posūkio. Olia atsivertusi užrašus rado kaimo Tannsikht pavadinimą, kuriame reikejo pasukti. Grįžtame, dabar jau stabteliu prieš gražią kasbą palmių giraitėje, kurios Olia nenorėjo fotografuoti J Nesunkiai radome posūkį, net keista, kad pražiopsojome. Kaip ir buvo aprašyta keliautojo – pradžioje kelias siauras. Aplink dykuma ir elektros stulpai (čia jie visur, net fotografuojant dažnai reikia taikyti, kad laidai negadintų gamtovaizdžio), šalis tikrai elektrifikuota. Sutinkome keletą tikriausiai iš dykumos grįžtančių dulkėtų džipų virtinų. Mus pasiveja iš dulkėto šalikelio išsukęs kvodų (keturračių motociklų) karavanas, praleidau juos pirmyn, neužilgo nusuko nuo kelio ir dingo dulkėse... Tikriausiai čia motosafario „poligonas“. Plyname lauke stovi palapinės – čia kasamos fosilijos (suakmenėję priešistoriniai gyvūnai, vadinasi dienos metu šiame slėnyje „dienos preke“ būtų fosilijos). Kaip ir kelyje į Zagorą kas keletą km tiesiog pakelėje gano avis ar ožkas, o gyvenvietėse nepriklausomai nuo amžiaus būriuojasi, sėdi ar stovi vietiniai – tikriausiai dėl bendravimo ir įspūdžiū stokos žiūri į pralekiančius automobilius kaip į televizorių ar serialą arba tikisi pamoti ir pasisveikinti, o jei labai pasiseks – net ir BUM-BUM J ... Iš abiejų slėnio pusių kalnai, tik dešinėje gražesni ir apšvietimas vakarop labai tinkamas – vis stoviniuojam ir fotografuojam fotografuojam... Uolos panašios į matytas filmuose - kaip Amerikos dukumose J Labai gražiai atrodo. Ir visa tai ko gero suformavo vanduo, taip kad važinėjamės dabar buvusiu jūros dugnu, labai neįtikėtina, bet faktas. Dešinėje pusėje palei kalnus vėjas gena tikriausiai kvodų ar džipų sukeltą dulkių debesį. Kelias platėja, mašiniukas lengvai lekia 120 km/h, bet sumažinau greitį, nes norisi ir pasigrožėti o ne vien akylai stebėti kelią – išilgai slėnio pučiantis vėjas kaip tik mums į nugarą. Pakelėje ganosi kupriai, stabtelim ir fotografuojame tiesiog pro langą, toliau avys... Kelias ima vingiuoti, slėniu apvažiavome vieną kalną beveik aplinkui, įdomu stebėti kaip keičiasi apšvietimas žiūrint iš skirtingų pusių. Vis bandau įsivaizduoti kaip ant jo užsikabaroti toje vertikalioje šlaito vietoje. Labai įspūdingi reginiai ir dar vakaro apšvietimas, nors išlipk iš mašinos ir pėdink link kalnų. Bet vėjas kelia dulkių debesį, rodos audra nuo Zagoros atsivijo mus čionai. Kelias daro posūkį ir saulės spinduliai skverbiasi pro dulkes kaip pro rūką, o palmių kamienai atrodo kaip priešistorinių dinozaurū kaklai... J (čia truputis retorikos)Saulė artėjo link horizonto, faktas, kad iki saulėlydžio nespėsime pasiekti Merzugos. Vadinasi teks ieškotis nakvynės pakelės miestelyje ar kaime. Įvažiavus į stambesnį Tazzarine miestelį iškart sustojau prie viešbutuko, bet savininkui ilgai diskutuohant su viešbučio to administratoriumi pasijutau lyg aptarinėjamas: „kokią kainą tokiu metu pasiūlysim tam europiečiui“... Ir pasiūlė 150 DH už kambarį :-/ Pusryčiai dar papildomai... Ai, eina jie peklon – važiuojam toliau, kai visai sutems – tada ieškosim vėl. Kelias driekėsi per kažkokį kaimelį, gatvėje gausu vaikų ir pauglių, o vienoje vietoje jų buvo tiek susispietę, kad teko sustoti. Laukė mašinos ir iš kitos pusės atvažiavusios mašinos. Miniai truputėlį prasisklaidžius kelio pakraščiu pakraščiu šiaip taip prasibrovėme. Tik nesupratome kas per ceremonija, ar vestuvės ar dar kažkas... Lygus asfaltas ir babach – duobė (visai kaip Lietuvoje)! Ratai lyg nenukrito, bet sustojau žvilgelėti, ar nenulakstė ratų „kalpokai“. Kažkokie namai tolumoje, vietinių lyg ir nematyti, išlipau ir apžiūrinėjau ratus, po keletos akimirkų jau matau ir iš vienos ir iš kitos pusės atbėgančius vaikus... (prisiminiau Tomo pasakojimą apie Etiopiją, kai dykumoje lyg ir nėra žmonių, bet tik sustojus tuoj pat iš kažkur atsiranda, taip ir čia) Pribėgo, pasisveikino, paprašė diramo, negavo, stovi žiūri J Į kaimus ir miestelius jie tikriausiai grįžta tik nakvoti, o dieną vėl tolygiai pasiskirsto po dykumą. Ratai vietoje, atsisveikinau su nusiminusiais vaikais, važiuojam. Jau temstant pasiekėm Alnif‘ą.  

Alnif - 
 

Tik įvažiavus į miestelį du viešbučiai skirtingose gatvės pusėse viens prieš kitą. Dešinėje gatvės pusėje viešbutis mums pasirodė gal kiek tvarkingesnis. 
 

Viešbučio kontaktai:
 

Tik sustojome – iškart prie durų labai saldžiai mus pasitiko vyrukas, paspaudė ranką ir iškart pasiūlė nakvynę. Taip jau yra, kad pirmiausia reikia sutarti kainą. Todėl nekreipdamas dėmesio į jo dalykišką meilikavimą ir šypseną paklausiau „How much?“ Kaina 250 DH! Bet tai su vakariene ir pusryčiais. Jei be vakarienės ir be pusryčiu – 100 DH tik už kambarį. Mums vis vien primygtinai siūloma imti visą „paslaugų paketą“. Na aišku, viešbučiui gyventi juk reikia, todėl marketingas tikrai geras – kambarys prie maisto, o ne maistas į kambarį
J Rodos Olios širdis suminkštėjo (o apetitas sustiprėjo), kai savininkas pradėjo pasakoti apie labai skanią vakarienę... Kaip bebūtų, bet ryte arba vakare pavalgyti reikėjo, todėl svarstėme ir dėrėjomės dėl įvairių variantų (nakvynė su pusryčiais už 180 DH, nakvynė su vakariene už 200 DH). Pareiškiau, kad esame jaunavedžiai (o taip ir buvo), ir šiandien lygiai trys savaitės, kaip mudu su Olia vedę, taigi kaip sau nori, bet visą vakarienės-nakvynės-pusryčių kompleksą tiesiog privalo mums suteikti už 200 DH (na ir naglas aš J ). Šeimininkas prisipažino, kad irgi vedė prieš du mėnesius taigi mums, tik kaip išimtį nesezono metu, suteiks specialią 200 DH kainą, o sezono metu tiesiog nebūtų leidęsis net į kalbas. Tik paklausė, kelintą valandą pageidaujame vakarieniauti. Ir buvo tai kone vienas geriausių Maroko viešbučių, kuriuose teko nakvoti J O mudu su Olia – pirmieji ten apsistoję lituanai (kaip ir visuose kituose prieš ir po to aplankytuose viešbučiuose). Vieštubis tebestatomas, nors jame gyvenama, vietos daug, virtuvė ir valgomasis dideli, trečias aukštas (užrašyta BERBER TENT) su tradiciškai styrančia armatūra, kaip kažkas įšsireiškė „skirtas ateinančioms kartoms“. Šiaip tikrai maloniai nuteikia viešbučio tvarkymas. Beje net dušas kambaryje, nors vakare buvo tik šaltas vanduo ir jau pamaniau, kad default‘iškai už 200 DH taip ir turi būti, bet ryte buvo vos ne verdantis. Ir labai soti ir gardi vakarienė. Ir švari patalynė, kurios mes jau buvome išsiilgę, bet man radus lovoje vulgarų plauką visgi nutarta vėl miegoti miegmaišiuose L Labos. 

Balandžio 2 d.
 
Kelėmės 7.00 val. Duše vanduo net verdantis J Pusryčiai kuklūs, bet sotūs. Olia griebė fotiką, teleobjektyvą nuo terasos, kaip snaiperė ėmė medžioti vietinius... Išvažiuojant iš miesto matėme, kaip karabinieriai už greičio viršijimą rašė protokolą, o vairuotojas labai emocingai kažką aiškino. Saulė kyla aukščiau, privažiavome greičio apribojimą su kelio remonto darbais – viskas rankiniu būdu, tik cemento maišytuvas su varikliu... Darbininkai naudodamiesi proga prašo cigarečių. Jie čia tikrai darbštūs, nepalyginsi su egiptiečiais (tik darbų kokybė dažnai būna afrikietiška). Tolumoje pakelėje pamatėme mus stabdančius keletą vyriškių ir vaikų. Sustojome. Pamatė, kad europiečiai ir nebežino ka daryti, ar prašyti kad pavežtumėm, ar atsisakyti tos minties. Parodžiau ženklais, kad galime pavežti vieną asmenį. Taigi vienas vyriškis padrąsino kitą ir jį įsodinęs dar įdavė ant kelių laikyti keletą plastmasinių bakelių (nesupratome ar vandeniui ar degalams). Smagiai lėkėme toliau. Pakelėje kupranugariai – juk nepravažiuosime jų nenufotografavę. Teko jų savininkams vaikams atsilyginti saldainiais. Dar tolėliau iš kairės pamatėme panašų į vakarykštį „amerikietišką dykumos kalną“. Jo viduryje įžiūrėjau kažką panašaus į vartus, bent man taip pasirodė. Olia irgi įsižiūrėjusi labai susidomėjo, o dar pavažiavus, pamatėme, kad smėlėtas kelias (tiksliau vėžės) iki to kalno nužymėtas baltai dažytais akmenukais. Jau pralėkėm posukį, sustojome, labai atsiprašėme berbero, kad norime jį išsodinti, nes užsimanėme aplankyti tą kalną. Berberas supratingai linktelėjo galvą ir liūdnai ištaręs „we we“ išlipo iš mašinos. Įsukome į keliuką ir ėmėme kratytis to kalno link. Žemėlapyje lyg ir pažymėta kaip Mecissi kasba, nors neesu visai užtikrintas. Vaizdas dar įspūdingesnis, kai privažiuojame artyn – dykumoje stūkso kalnas (uola), kurio nuožulniame viduryje sumūryta siena su vartais. Tikriausiai čia kažkada buvo gyvenvietė-tvirtovė. Pasistatėme mašiną prieš vartus, nors įmanoma įvažiuoti, bet įdomiau apeiti viską pėsčiomis. Jau prie įėjimo mūsų laukė fosilijų ir smulkių juvelyrinių dirbinių (iš fosilijų) pardavėjai, nors čia beveik nėra turistų ir per keletą valandų buvimo mes buvome vieninteliai. Kalno slėnyje iš akmenų sumūrytos užtvankos, tikriausiai buvo naudotos lietaus vandeniui kaupti (dabar vanduo prasigraužęs po apačia. Užlipome į aukščiausią vietą – fantastiškas vaizdas ir ervės pojūtis! Be perstojo klaksi fotoaparato užraktas. Nuo aukštos uolos atsiveria neįtikėtina dykumos apylinkų panorama. Aiškiai matyti kažkadaise čia buvus vandens – upės vagos pėdsakai, o dabar smėlis ir akmenys.



Sample Image

Žemėlapis čia           Viršūnės, keteros ir perėjos čia

Sample Image

Sample Image

Bus dar ;-)

Olga ir Darius Smalskiai Cool


Komentarų (20)
1. 2007-03-27 16:00
 
Sekmes ir ispudziu...
 
Linas
2. 2007-03-27 19:48
 
Laikykis Dariau ir siusk zinias! 
 
;]]] 
 
Olga laikyk Dariu! 
 
:}]]]]]]]]]]]]
 
PB
3. 2007-04-02 23:21
 
Dariau laikyk Olga :)
 
Buratinas
4. 2007-04-07 20:47
 
Nu ir kaip? Laikotes? 
 
;]
 
PB
5. 2007-04-10 16:44
 
Sveiki visi! 
Linkejinkejimai is sauletojo ir vejuotojo Maroko. 
Jau pirma savaite mes isfotkinome beveik visas juosteles. Issinuomotu automobiliu nuvaziuota 2800 km. Serpantinai spejo nuvarginti. 
Aplankyti salies pietus, gamtovaizdziai nerealus! Vakar ikopeme i auksciausia Siaurines Afrikos virsune - Toubkal. 
Toliau keliaujame vietiniu transportu: autobusais, traukiniais ir pan. 
Mums pritruko tik vieno dalyko: bum-bum  
:)  
 
P.S. vietine klaviatura klaikiai nepatogi, nes visos raides sumaisytos
 
Olga ir D.S.
6. 2007-04-10 17:14
 
super, taipir toliau! ;] tiesa, o bum-bum tai cia kas??????  
;)
 
PB
7. 2007-04-13 21:55
 
:eek :( :cry :)
 
tomas
8. 2007-04-17 09:45
 
Dariau sveikinam uzkopus :)) i  
 
Dariaus SMS: 
" Ti ka 10 val. XGENOMIKAI ikopi i TOUBKAL'i 4167m! Vejas stiprus, salta. Visiems linkejimai! Leidziames zemyn."
 
Linas
9. 2007-04-21 21:26
 
Marokas - JĖGA!!! 
 
8)
 
D.S.
10. 2007-05-02 14:13
 
Dariau o kur jusu nuotraukos ????
 
Linas
11. 2007-05-02 15:07
 
A musu nuotraukos dar ryskinimo ir skanavimo procese... :upset  
Kaip nekaip 29 juostos.
 
D.S.
12. 2007-06-28 20:46
 
Dariau, praejo jau turbut puse metu - nuotraukos gal jau ir pacios issiryskino? 
;]]]] 
 
ar nelaikas vizualine ataskaitele kolegom suorganaizinti????
 
PB
13. 2007-06-29 20:15
 
Vo blyn... Pasirodo da kazkas yra eteryje, o as jau maniau, kad visi "genai" miro... :)
 
D.S.
14. 2007-09-11 19:15
 
cha, cha, try raza.....noretumei, kad mumirtu? :p
 
Buratinas
15. 2007-10-10 12:01
 
eikit velniop
 
dovydas
16. 2008-03-17 16:47
 
fantastiska! tokio gyvumo apraso dar neskaiciau. tikiuosi, turesiu proga pasinaudoti siais puikiais patarimais - nuorodom.
 
tumbir
17. 2011-05-12 20:29
 
Laba diena, aš taip pat noriu išvažiuoti į Maroką, tik nežinau kaip, kur kreiptis, nes manau viza yra privaloma, sakau gal šiuo klausimu galetumete padėti? :)
 
Lina
18. 2011-05-12 21:35
 
Viza į Maroką nereikalinga
 
Linas
19. 2011-06-08 12:37
 
Kodėl nereikia? O į Algeriją? jau reikia?
 
Lina
20. 2011-06-08 19:01
 
Reikia,nereikia va sarašas,kur nereikia,kodėl nereikia todėl,kad nereikia http://www.urm.lt/index.php?-1676233490
 
Raimis

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Trečiadienis, 20 spalio 2010 )
 
< Atgal   Kitas >