Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2006 12 23-30 Kalėdos Aukštuosiuose Tatruose Spausdinti Siųsti el.paštu
Sekmadienis, 18 vasario 2007
Dalyviai: Povilė, Lena, Saša, Nataša, Igoris, Linas (tėtis)

2006 12 23

Pagaliau po strimgalviškų pasiruošimų pajudėjome iš Vilniaus apie 18:30 dvejomis mašinomis. Kelias buvo nesunkus, nes automobilių Lenkijos keliuose buvo nedaug. Važiavome apie 100-110 km per valandą greičiu daug nestodami, oras pasitaikė puikus, matomumas geras. Porą kartų užblūdijome, pirmas kai Varšuvoje ne ten pasukome. Turbūt apvažinėjom visus Varšuvos sodus ir laukus po kelis kartus. Pasijutome kaip labirinte, nes niekaip nesugebėjom išvažiuoti iš to sodų  voratinklio.  Antrą kartą netyčia nuvažiavome i Zakopanę, dėl Zakopanės visai nesigailėjome to keletos kilometrų kampo, nes kelias iš Zakopanės į Lysa Poliana labai gražus, status ledinis serpantinas prideda ir adrenalino. Zakopanėje buvome auštant, taigi likome maloniai nustebinti kai iš už  kalnų išvydome lendant saulę. Tada užplūdo tikra kalėdinė nuotaika: Apšerkšnijusiose kalnų barzdose raibuliavo kalėdiniai žiburėliai: nedideli dailūs nameliai stačiais stogais ir šen bei ten ankstyvieji gyventojai, besiruošiantys šventėms ir laukiantys dovanų.

Sample Image

2006 12 24

Tatrai pasitiko mus su gražiu sniegu. Pasitaikė saulėtas ir šaltas rytas: apšerkšnijusiuose medžiuose ir žolėje žaidė saulės zuikučiai, o išsišiepę iki ausų turistai lakstė nežinodami už ko griebti. Kai privažiavome kalnus, man net žiauna atvipo, mat kol jų nepasiekėme jie slėpėsi dideliame tirštame debesyje. Staiga tas debesis suplyšo ir pro skyle pamatėme didingas, baltas ir saulės nutviekstas kalnų viršūnes. Atvažiavę į Tatranska Lomnica palikę automobilius prie viešbučio pradėjome kilti į Chata Pri Zelenom Plese (www.zelenepleso.sk). Pirmas tris valandas visi dar buvo laimingi ir išsišiepę, bet kai ėmė temti visi jėgų šypsotis jau buvo netekę. Kilom su vargu ir ilgai, pasireiškė nepatyrimas, ėjome lengviausiu keliu, pakeliui naikindami lašinius. Vargais negalais įsiropštę į kalnų slėnį jau tikėjomės, kad chata bus čia pat, bet dingusios jėgos darė savo. Prisėdę pailsėti ant sniego prisiminėme skanią Kūčių vakarienę: šiltus garuojančius troškintus kopūstus su virtom bulvėm, aguonpienį, kūčiukus, silkes ir kitus dvyliką patiekalų. Visiškai sutemo, o mes su ciklopais lingavom kaip pingvinai. Užtat kokia palaima buvo kai pamatėm geltonai šviečiančią Kalėdų eglutę! Taip su vargais ir negandom prirėpliojom Chatą. Vakarienė jau buvo paruošta. Kažkokia keista česnakinė sriuba, kurios beveik niekas nevalgė, bet tėčiui, regis, tai pasirodė kažkas panašaus į delikatesą.

Pradėjome kilti 13:30 Lietuvos laiku pasiekėme chatą 18:30. Visi labai pavargę, bet laimingi, visgi kuprinės daro savo darbą - per tas penkias valandas  nuspaudė pečius...

2006 12 25

Ryte pažadino anksti, teko nenoromis keltis ir ruoštis į kelią. Neskubėdami suvalgėme pusryčius ir išėjom. Neradom kelio, todėl teko pasikliauti tik kompasu ir žemėlapiu. Viskas buvo žiauriai užpustyta, kai kuriose vietose kojos klimpo iki kelių ir daugiau. Jau po pirmojo mano „vos neužsimušimo“ supratau, kad tai geruoju nesibaigs. Visiškai išklydę iš kelio prisėdome po uola, ant kurios kabėjo milžiniški varvekliai. Jie buvo labai skaidrūs, stori ilgi, dėl to taip ir norėjosi suvalgyti. Prasigrūdę pro tas uolas pamatėm didelę properšą ir daug ledo, varveklių, akmenų ir sudžiūvusios žolės. Po truputį ropštėmės į viršų, manėm, kad rasim ten vietelę papietauti, bet, kaip vėliau paaiškėjo, nieko panašaus ten nebuvo. Neturėjome nei virvių, nei kačių ar kitos alpinizmui skirtos įrangos. Įlipę į pusę „kalno“ pamatėm, kad gera vietelė dar toli. Man pasidarė labai baisu, kai teko ropštis per uolas, kurios trupa ir bet kurią akimirką gali nugarmėti žemyn, mes netgi prisirišę nebuvom. Pasidariau violetinė (o Igoris buvo žalias :) ), iš baimės pradėjau kretėti, pabiro ašaros. Šiaip ne taip užsiropštę ant uolelės, kurią stovėjom apsikabinę, laukėm kol tėtis sugalvos kaip nusileisti žemyn. Tuo metu ėmėm (ar bent jau aš ir Igoris) dievagotis, kad reiks kviesti sraigtasparnį mūsų nuimti :) (Kai dabar pagalvoju, tai skamba juokingai). Vos ne vos nusileidau kelis metrus žemyn, vėliau su virve ir aprašais nusileidome ledu iki taško, nuo kurio lipti ne taip kojos drebėjo. Galima sakyti likusį kelią nučiuožiau ant užpakalio. Tai buvo geriausia šiandieninės kelionės dalis. Gyvenime baisiau nebuvo, bet ir nusileidimo linksmesnio neturėjau. Pagėrėm arbatos ir grįžom į chatą. Čia kambaryje ant primuso išsivirėm makaronų su konservais, suėdėm (mat visi buvo labai išbadėję). Pasivartę lovose nulipom žemyn į valgomąjį. Ten paaiškėjo, kad mums dar kartą vakarienę ruošia. Ką padarysi, teko valgyti, bet buvo žymiai skaniau negu vakar, davė bulvių sriubos su kepta duona, vištienos su ryžiais ir bulvėm. Šiaip ne taip prisikirtom ir nusprendėm sukratyti maistą. Leidomės „geltonuoju“ keliu, apėjom kalėdinę eglutę. Dabar „geltonasis kelias nebeatrodė toks sunkus kaip vakar. Apėjom ratuką, nusifotografavome ir atgal. Po truputį prausiamės ir miegot.

2006 12 26

Iš lovos išvertė anksti, teko nenorom keltis. Per valandą užsivirėme arbatos ir dūsaudami ėmėme ruoštis. Išpūškavom tik 12:00, nes kol visi užsidėjome apraišus ir virves (mus aprengė tėtis) praėjo daug laiko. Šį kartą pasirinkom raudoną kelią, kuris buvo lengvesnis nei tariamas vakarykštis geltonas. Prasibrovėm pro brūzgynus, apėjom vieną kalną, išgėrėm pusę vandens atsargų ir pradėjom šturmuoti kitą „kalnelį“. Atsivėrė nuostabus vaizdas, su daug kalnų eglaičių ir debesų. Prieš nosį stūksojo piramidės formos kalnas, o virš jo žydrame skaidriame dangaus fone kybojo pusė sidabrinio mėnulio. Toliau kilome baltu takeliu, virš galvų eglėm nusėti kalnai, ant kurių ganėsi pulkelis rudų kalnų ožių. Užlipę ant perėjos pamatėme kitą kalnų pusę, kuri atrodė dar gražesnė ir erdvesnė, nei pastaroji. Saulė švietė mes pozavom fotoaparato objektyvui, kuris kartas nuo karto užstrigdavo nuo šalčio, o tėtis imdavo keiktis ir jį daužyti į uolas :) ... Užsiropštę ant kito kalno pusės sušalome veidus, Igoris supanikavo ir ėmė kilometriniais žingsniais bėgti atgal. Palypėjus dar truputį Natašai pasidarė bloga, pradėjo skaudėti širdį, teko leistis atgal. Taigi kalno šturmas nepavyko. Nuo perėjos čiuožėm žemyn su ledkirčiais, oi kaip buvo linksma! Tikriausiai tai buvo linksmiausia kelionės dalis. Visiškai nusileidę į slėnį (nors tiksliai nežinau ar tai galima vadinti slėniu) pabaigėme arbatą ir sustojome ant ežeriuko. Pabandėm įsukti kažkokį alpinistinį gelžgalį į ežero ledą, bet kai ledas ėmė skilinėti, staigiai baigėm visus bandymus. Repečkodami ėmėm leistis žemyn, kai kur ant užpakalių čiuožėm, pakeliui pasigavom dar ir vargšą Igorį. Jis pasirodo kažkurioj vietoj nučiuožė ir į akmenis koją susimušė. Šiaip ne taip parėjom į chatą, persirengėm ir visi buvom palaimingoj būsenoj. Paskui atvažiavo tėčio draugai, tėtis kaifavo ten su jais, kietą vaidino. Vakarieniaujant jį dar pan. Linu išvadino, o tas laimingas atsisėdęs mums grąsina, kad reiks penktą valandą keltis. Maniau galvą jam nusuksiu. Dabar visi prisiėdę ant lovų išsidrėbę gulim…

2006 12 27

Šį kartą pažadino dar neprašvitus, nenoromis atsikėlėm, vos ne vos susikišom porą šaukštų ryžių košės ir išėjom šturmuoti to pačio maršruto kaip ir vakar. Nuėjom per pus greičiau, mažiau pavargom. Kalnų ožių užpakaliai kyšojo nuo kalno viršūnės, o mes džiaugėmės saule. Priekyje bolavo dviejų nepažystamų turistų nugaros ir mes juos sparčiai vijomės (nors nepavijom). Paužkandžiavę leidomės kopti į pirmąjį (Jachnači šit) kalno dantį. Jo viršūnėje užsimaukšlinome kates, o Igoris vėl leidosi žemyn, kartu su kalnų ožiu. Ėmė darytis nejuokais baisu kai iš abiejų tako pusių stačiu šlaitu ritosi akmenys ir sniegas. Galų gale prikalbėjome tėtį leistis, bet kelio atgal jau nebebuvo, teko čiuožti žemyn ant užpakalio ir su ledkirčiais artimiausioje perėjoje. Nučiuožę tikrai galingą kelio gabalą beveik keturiom ropojom kalno papėde, tuomet dar gal dešimt kartų čiuožėm ant užpakalio ir dešimt su ledkirčiais. Saška vos neužsimušė, kai jo koja įsmigo į sniegą ir jis kūliais ritosi žemyn. Vargais negalais sustabdė ledkirčiu ir užlipo atgal.  Vėliau teko nemažai paklampoti per sniegą, dar porą kartų važioti su kirtikliu. Paskutinį kartą važiuojant su ledkirčiu, mano ledkirtis taip ir liko įsmigęs lede, teko lipti ir ištraukti, vos ne vos slidinėdama palipau ir ištraukus pabaigiau tą nelemtą čiuožimo trasą. Skaudančiom kojom grįžom I chatą, jau buvo pradėję temti.

Jau sutemę, mes pavalgėme ir laukiame iškorę liežuvius „tėčio chebros“. Pusė jau parėjo, o kitos pusės dar nesimato. Mūsų žiniomis jų 13. Žiūrim į kalno viršų, o ten net mažiausios žymelės nėra. Kalno viršuje karts nuo karto lygtai sužiba, bet tai tik nedorėlis mėnulis mus apgaudinėja.

2006 12 28

Šiandien tėtis išėjo be mūsų, taigi mes neskubėdami susiruošėm nedideliam pasivaikščiojimui. Susiradom ilgai ieškotą geltonąją trasą ir nurepečkojom. Ji buvo gan stati, teko perlipti nemažai ledo kol pasiekėme uolas. Milžiniški krištoliniai varvekliai, fantastinės formos lyg slidi patyliukais sėlinanti žemyn,  migla dengė uolas. Užsiropštę iki uolų pastebėjome, kad visas kelias dingęs,  buvo tik suledėjusio sniego kalneliai ir įdubos, su šen bei ten kyšančiais apkerpėjusiais akmenimis.

nusileidę pagėrėme arbatos (aš taip ir nesupratau iš ko ji išvirta, skonis keistas, gaivinantis, man labai patiko :) ).

  Atsigaivinę nusprendėme šturmuoti bent nedidelį kelio gabalėlį kurio buvo nurepečkojęs tėtis. Vėjas pūtė sniego dulkeles į akis, bet mes turėjom savo tikslą. Tai buvo suledėjęs krioklys, pasakiški varvekliai ir apvalūs ledo luitai, atrodė kaip vartai į pasakų pasaulį. Pasifotografavę leidomės žemyn su ledkirčiais ir ant užpakalių. Ledas buvo kietas ir nelygus taigi po linksmojo nusileidimo skaudėjo visus šonus.

Šio to užkrimtę visi atsigulėm pasnaust. Koks nuostabus katiniškas gyvenimas! Po kurio laiko pro duris įgriuvo tėtis ir pamanęs, kad visą dieną miegojome ėmė mus žadinti. Pavakarieniavę dar pasitrynėm ir griuvom miegot. Kad ir kaip būtų keista kalnuose mane aplankė keisčiausi sapnai, dažnai naktį nubusdavau...

2006 12 29

Vos ne vos išsiritę iš lovų, pavalgėm košės, bet labai nenorėjome eiti į kiemą. Buvo apsiniaukę, siautė baisingas vėjas, snigo ir ūžė. Daug turistų rytą niekur nėjo, tik vienas kitas atklysdavo iš tankumynų taip apšerkšnijęs, kad buvo sunku įžiūrėti ar čia sniego žmogus ar pusnis.

Mes vaidinome didvyrius ir išsiruošėme į kelią. Pasukome tuo pačiu keliu kaip ir praeitą dieną ir, netgi, suradome tolimesnį geltonąjį maršrutą. Įlipome į ramią ir erdvią daubą, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, buvo užšalęs ežeras. Vidury jo pūpsojo milžiniški akmenys, tvyrojo tirštas rūkas, bet nebuvo nei menkiausio vėjelio, nors aplinkui siautė negailestingos pūgos. Šiek tiek pašokę, kad nesušaltume nenoromis ėmėm leistis su virvėm, o kol kalnas visiškai liko užnugary audra aprimo. Tai buvo paskutinė diena Tatruose.

2006 12 30

Visi atsikėlė stebėtinai lengvai, susipakavome daiktus, atsiskaitėme su šeimininkais ir išpuškavome. Padarėme porą kadrų prie chatos ir vėjakojiškai nušuoliavome žemyn. Kelią įveikėme  per pus ar net daugiau kartų greičiau nei eidami į priekį. Kalnams likus užnugary pasidarėme savo trumpesnį kelią prie mašinos: teko brautis pro brūzgynus, užšalusius upelius ir skardžius. Tolstant baltų kalnų vaizdui visai nesinorėjo išvažiuoti, pro mašinos langą padariau paskutinius kadrus ir mėgavausi vakarėjančių kalnų vaizdu. Sutemus vėl visur įsižiebė kalėdiniai papuošimai, žmonės ruošėsi naujiems metams.

Povilė



Komentarų (1)
1. 2009-03-22 15:30
 
Puikus tekstas ir šmaikštus stilius.Povilei bravo :)
 
Savas

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Penktadienis, 28 rugsėjo 2007 )
 
< Atgal   Kitas >