Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2003 08 FANAI (Tadžikistanas-Uzbekistanas) Spausdinti Siųsti el.paštu
Penktadienis, 19 sausio 2007
Rugpjūčio 2-25 dienomis

Vostok  - delo tonkoje….

Mes, 13 žmonių grupė 3 savaites praleidome, klajodami po Tadžikistano ir Uzbekistano žemes ir kalnus. Vadovaujami Piotro Baranovo (žiūrėti nuotr. gale – red.past.), padarėm 3 kategorijos žygį , kurio metu perėjome 8 perėjas: 1a, 1B kategorijos, užlipome į vieną viršūnę -  “Energija” 2A, 5120 m.

Žygio maršrutas ėjo pro Verchnyj ir Bolšoje Allo, Mutnyje, Alaudino, Diušachi, Kulikalono ežerus.
Dėl nutirpusio sniego neįlipome į perėją “Moskva” bei kita pakeitėm planuotą perėją “Zelenograd” (2A). Lipdami į perėją “Estonskij”, pataikėme ant kitos, bevardės ir užvadinome ją “Pušnovat severnyj”.
Viso žygio metu buvome maždaug 4 km aukštyje, kur paprastai kalnuose prasideda sniegas, tačiau šiemet jo čia buvo nedaug. Visas dienas buvo gražus ir karštas oras, tik paskutines dvi dienas mūsų kelionę užbaigė lietus ir kruša. Dar vieną šaltą nakvynę turėjome pakeliui į perėją “Dvojnoj severnyj”, kur nakvynės vietoje užklupo pūga ir šaltis naktį.

Su mumis visą žygį ėjo dar viena 10 žmonų grupė be vado, kuriuos praminėme “Pensininkais” ir “500’ais” (piatisotnikais).

Apie visus mus ištikusius nuotykius, džiaugsmus ir rūpesčius, skaitykite žemiau.. J

Kalnų pasaka prasideda….

DANGUOLĖ
Rugpjūčio 3 d.

Proslavnoj stolice Rosiji.
Nėra nieko “smagesnio” kaip būti išmestam vidury nakties vidury Maskvos. Bet mes gi turistai: susiorientavom, kad esam prie stoties RYŽSKIJ, žinojom, kad turim nukakti į stotį POVELECKAJA, iš kur električka rausim į DOMODEDOVO oro uostą.
Bėda ta, kad 05.00 dar neveikia metro, bet mes gi kantrūs, pastovim su vietine fauna prie metro ir netrukus jau švilpiam požeminiais keliais.
POVELECKAJA stotyje pasidedam kuprines ir turim visą laisvą dieną. Kai kurie pasiruošę šturmuoti įrangos parduotuves, kiti – pasivaikščioti po Maskvą.
Pėstute nužygiuojam iki Raudonosios aikštės, kur sėkmingai įsikuriame prie Raudonosios tvirtovės sienos ir užsnūstame. Keista, bet niekas mūsų nuo šventovės sienų nenuvarė. Raudonoji aikštė kaip visada – remonte. Aplinkinėm gatvelėm nužingsniuojam iki ALEKSANDROVSKIJ SAD; čia kaip buvę kaip nebuvę  amžinosios ugnies sargybiniai pademonstruoja puikų, sinchronišką pasikeitimo spektaklį, kurį aš sau pavadinau “ar jie turi kokių nors emocijų?”
Susirandam suoliukus ir vėl nenorom užsnūstam. Praeiviams atrodom juokingai. Kipras išsimaudo “po” laistomosios mašinos dušu, po to keletas subėgioja į Archeologijos muziejų.
Pasnaudę, einame į neseniai atstatytą cerkvę, kuri berods vadinasi “CHRESTA SPASITELIA”. Visi sėkmingai patenka į vidų, dėl Kipro patekimo tenka imtis keistokų apsimetinėjimo priemonių, kurios padeda.
Apakinti didybės ir magybės, leidžiamės prie upės. Kadangi laiko marios, nusprendžiam paplaukti laivu po REKE MOSKVE. Nežinau kaip kitiems tas plaukimas, man buvo labai gerai, nes visą laiką pramiegojau, pabaigoje piktas balsas įsakmiai liepė visiems išeiti lauk arba pirkti bilietus,
Manė laivo kapitonas, kad pulsim pirkti bilietus, bet ne, mes išdidžiai išėjome, sėdome į metro ir nudundėjom link ARBATO.
Prie AREBATO radom firminių maskvietiškų ledų; mmmm kaip gardu.
ARBATAS patapęs antikvarinių daiktų ir portretistų alėja. Iš pradžių įdomu, po to viskas ima lietis.
ARBATO pabaigoje ant pievelės sutinkame kitą grupės dalį. Jie mums išduoda paslaptį apie pigias, gardžias vištas ir lepioškas. Mes su Kipru sulakstom ir visi apsilaižydami sukertam visą gėrį.
Atsiimam kuprines ir su električka lekiam į DOMODEDOVO. Super oro uostas, tvarkelė, erdvelė, kvepia vakarais.
Visi kaip maušiukai puolam perpakuoti kuprines, palikdami jose po 20 kg, o likusį svorį pakuojame į rankinį bagažą.
Pasirodo, viso to daryti nereikėjo, nes leidžiamas bagažo svoris - 30 kg.
DUTY FREE parduotuvės, kvepiančios merginos, sausakimšas autobusiukas, A; B; C; D; E krėslas, bambonkė ir WE ARE READY TO FLY….HIGH, HIGH…
 
POVILAS
Rugpjūčio 4 d.

00 – nieko nevyksta – tauta su nerimu širdyje ir begaliniu kalnų laukimu sėdi oro uosto laukimo salėje… Štai pagaliau – ženklas duotas – paskutinis bilietų patikrinimas ir mes neriam į sausakimšą autobusiuką, kuris kaip mes ir tikėjomės, veža mus lėktuvo link. Taip, tai legendinis IL-62 – nuvargęs ir murzinas, tačiau išdidus. Jis laukė mūsų ir mes pasirodėme!!! Dar 30 minučių betikslio laukimo krėsluose ir pajudam. Pirmąsias 20 minučių dar netyla šurmulys ir erzelis, kuri laikinai sudrumsčia snobiškų stiuardesių ir stiuartų pasirodymas su maistu. Maistas pasirodo prastas – o taip laukto 50 gr – nervam nuraminti taip ir negavom. Nusivylę smigom į sąlyginai komfortabilius IL-62 krėslus ir kelionę tęsėsi… Apie 05.30 – lengvas papurtymas ir mus svetingai priglaudė Uzbekistano žemė - tiksliau tarptautinis Samarkando oro uostas. Nepraėjo nė 3 valandos ir mes, vienas po kito, nukamuoti laukimo ir muitininkų, ropojom mūsų laukiančių autobusų link. Apie 08.00 konsiliumas nusprendė, kad mums žūt būt reikia į garsųjį Samarkando turgų. Apie 08.30 desantas išmestas ir nedidelėmis grupelėmis pasklido po erzeliuojantį, triukšmingą ir spalvotą (visais atžvilgiais) turgų – Bazar.. Darni mūsų trijulė – Aš (nuolankus jūsų tarnas Povilas), Gabrielė ir Vita (matyt Povilą kamavo atminties nesklandumai, nes tikrai su jais nebuvau turguje, buvau su kitais, bet tai ne taip jau ir svarbu, matyt – red.past.) įsisukom į sūkurį…. Prekyba buvo aktyvi, dolerio kursas stabilus, akcijų kainos nesvyravo.. J
Po neilgo blaškymosi, išsikeitėm keletą pinigo, nusipirkom arbatos, persikų, nektarinų, dynią bei arbūzą ir mums skirta 1h buvo beišsenkanti. O gaila, turgelis, tai ne mūsų Gariūnai, išties gražus, spalvingas ir užliūliuojantis savo šurmuliu – jau po pusvalandžio pasijutau kaip namie ir puoliau iškalbingai derėtis su prekeiviais… Tik pažadas, kad mes dar čia grįšim, privertė vėl sėsti į autobusą… Bet kas keisčiausia – nuotykiai tai tik prasidėjo!!! Nė negalvokit, kad taip ėmė viskas ir baigėsi šį nuostabų pirmadienį – toli gražu…
Autobusais nusibaladoję iki Uzbekistano-Tadžikistano sienos, buvom be ceremonijų išgrūsti per 2 min iš autobusų ir per tai praradom pusė nuostabaus 250 gr. buteliuko tauraus gėrimo – dar brendžiu vadinamo…Sugulę pakrūmėm ėmėm lūkuriuoti, kada gi susimils ir mus į muitinę įleis kareivukai – atrodantys nepiktybiškai – bet ginkluoti ir įtartini.  Apie 12h – o gal ir vėliau.. J žalia šviesa – ir mes pajudam į muitinės vagonėlį. Erzelis nemažas – vietiniai kelia triukšmą ir bando patekti į Tadžikiją, tačiau ne visiems tai pavyksta lengvai… Peršvietus mūsų tašes ir ranka į du žurnalus įrašius mūsų duomenis (bei turimos valiutos kiekį!! – red. past.), muitininkai dar spėjo paflirtuoti su žaviosiom mūsų panelėm ir, palinkėję gero kelio, išlydėjo žvilgsniais  mus link Tadžikistano muitinės kioskų.. Ten taip pat jau įprastas mums deklaracijų pildymas – pinigų rodymas ir laisvi… Tiesa, vieną muitininką taip sužavėjo Danguolė, kad nelemtasis ją net 20 min. pralaikė savo kioske… Ot blogas žmogus..
Pratęsimas: Išsiveržę iš suktų, įtartinų muitininkų nagų – tęsėme savo žygį į pažadėtąją žemę.. Įžengus į šv. Tadžikistano žemę, mus pasitiko nuvargę: Pazikas ir Zilas. Po neilgų diskusijų buvom supakuoti į PAZ autobusiuką, tiesa, už tai buvo atimta 210 $ J. Beveik tiesiu taikiniu nukakojome į Pendžikentą – kur gana kukliame turgelyje – po ilgų vargų įsigijome beveik viską, ko mums reikėjo… Reikia pažymėti, kad su jais galima derėtis, ne tik galima, bet ir privalu… Po sunkaus ir ilgo prekinimosi mums buvo suplanuotas ėdesys – nykokos išvaizdos užeigoje įkalėm arbatos, lepioškos ir Lagmaną – toli sriuba, toli kokia tai makaronų, mėsos ir dar kažko įtartino ir neiškaus makalynė…Pasistiprinę, susikrovėm savo nebe tokius paslankius kūnus į PAZ, tiesa – mūsų susisiekimo priemonę papildė GAZ – į kurį buvo sutalpinti prie mūsų prijungti piliečiai…
Nuotykiai tęsiasi – vairuotojas pasigyrė, kad važiuosim geriausiu Tadžikistano keliu… Mmm – kad jums būtų aiškiau – baisiai blogas Lietuvos kaimo keliūkštis. Įsivaizduokit – 130 km važiavom 11 valandų! Galit įsivaizduoti…Kelionė buvo paįvairinta autobuso lūžimu (kurį pataisė Andrejus…) ir tuo, kad už 30 km radom sulūžusį GAZ’iką ir teko į ir taip prigrūstą busiką sukišti dar ir 10 įtartinos išvaizdos, mums giminingų turistų iš Lietuvos…
Jau seniai tamsu… Mes skverbiamės kalnų serpentinais į nežinomybę… PAZ’ikas žviegia, bilda, kriokia ir vienas Dievas težino, kuo vis tai baigsis…
Artėja mistinis metraštininkų pamainos keitimosi laikas – 00.00
J Nuoširdžiai Jūsų - Pawlicas
Perduodu tušinuką Kiprui

1. Intarpas. Tarp Uzbekistano ir Tadžikistano sienos//VITA
Taigi, kol vieni buvo aptarnaujami Tadžikistano muitininkų vagonėlyje, kiti labai smagiai pažindinosi su vietos kultūra. Vagonėlio viršininkas su vienu jaunu kolega mus vaišino arbata žalia iš pialų (man jos, dėl asmeniškų priežasčių, labai prie širdies..) bei pasakojo apie šeimos instituciją šioje egzotiškoje šalyje. Pasirodo, oficialiai leistina vienam vyrui turėti 4 žmonas…Ir visa tai šalyje, besančioje vos 4000 km nuo Lietuvėlės! Vis dėlto  kultūriniai skirtumai - nerealus dalykas… Įdomu, kaip būtų gyventi Tadžikistane.. O šiaip tie tadžikai labai gerą įspūdį paliko – šilti ir mieli žmonės – tikri pietiečiai.

Sample Image
Moterėlės Tadžikistano - Uzbekistano pasienyje

Sample Image
Tradicinė degalinė

Sample Image
Vaikiščias

Sample Image
Pinigėliai

Sample Image
Rytų kultūros reliktai

Sample Image
Buchara

Sample Image
Apsiplovimo ąsočiai

Sample Image
Buchara dar kartą

Sample Image
Labai graži Buchara

Sample Image
Samarkandas

Sample Image
Šiškom, šakelėm ir smilgom nuklotą
degina saulė nenaudingą plotą...

Sample Image
Samarkando kapinės

Sample Image
Higiena

Sample Image
Turgelis

Sample Image
Džygit

Sample Image
Gėris

Sample Image
Ramybės slėnis

Sample Image
Sniego matuokliai

Sample Image
Skaidriosios balutės

Sample Image
Klasikinis Fanų slėnis

Sample Image
Spėk kur dangus

Sample Image
Vakarėjant

Sample Image
Fuksų šventinimas

Sample Image
Moščna sypucha

Sample Image
Jamam Energiją

Sample Image
Nepailsdami jamam Energiją

Sample Image
Vis dar jamam Energiją

Sample Image
Paėmėm Energiją - fone Chamtagra

Sample Image
Todėl mums patinka lipti į viršų...

Sample Image
Vaizdelis

Sample Image
Kalnų magija

Sample Image
Chamtarga

Sample Image
Kapitalnyje zhenščiny

Sample Image
Draugystė

Sample Image
Umelyje ruki

Sample Image
Tranquility

KIPRAS
Rugpjūčio 5 d.

LET’S GO TO BED
Kadangi laikrodžiaus neturėjau, tai tiksliai neužfiksavau, kada ten mano laikas prasidėjo, o be to, pusę ir net daugiau laiko miegojau. Pamenu tik, kad porą kartų atsibudęs radau ant peties miegantį palydovą, kuris “tipo” gerai žinojo kelią ir rodė jį vairuotojui. Lietuvoj tokių nei vairuotojų, nei šturmanų, nei autobusų nebūna (jau nekalbant apie kelią – buvo kilęs jausmas, kad ten kadaise buvo asfaltas, dabar gi – smėlio, žvyro ir akmenų krūva, vietomis paįvairinta duobėmis). Autikas – abs. kledaras, kuriam minimum reikėtų pakeisti variklį, sankabą, pavarų dėžę ir amortikus (dar galima būtų sudėti visus langus, bo tai nakčia gan vėsu būna…). O vietiniai….nu ką, vairuoja ir vaizduoja, kad čia yra “best” busas, “best” driveriai ir bendrai yra taip nuostabu, kad geriau nebūna… Na bet aš tiesiog likau piktas dėl tų 11 valandų kelio 20-30 km/h greičiu…

Tęsia Gabrielė: Tai tuos 130 km šiaip ne taip pasiekėm jau beauštant. Spjaudydamiesi ir keikdami “nuostabius” Tadžkistano kelius ir viešąjį transportą, lupam kuprines iš autiko ir bėgte statyti palapinių. Dar ilgai kuičiamės, dėliojamės, bet visai išaušus ir pakilus saulei, sumingam.
Tęsia Danguolė: ....miegojosi sunkiai; sukilom; pradėjom dalintis maistą, kadangi svarstyklės rodė kažkokius nerealius skaičius, tai svėrėme iš akies... Pavyko visai neblogai, viskas tilpo į kuprines, ir su draugo pagalba ar be jos sugebėjom atplėšti jas nuo žemės ir kaire - dešine, kaire-dešine pradėjom pūškuot į priekį. Pirmas chodokas buvo labai neilgas, nes gimė noras subėgiot iki išgarbintojo Iskandarkulio ežero. Ežeras kaip ežeras, nieko įspūdingo. (Mantas prideda, kad ten dar buvo Prezidento rezidencija su zoologijos sodu (ganėsi kažkokios vistos ar fazanai) ir keli šaltiniai bei pavėsinė.) Danguolė: Tad vėl kuprinė ant pečių ir judam pirmyn ir aukštyn. Serpentinu kylam, puškam, bet kylam. Netrukus prieinam kosa (kaimelį). Tuščias, ne gyvos dvasios, tad padarom fotosesiją prie šaunių akmeninių namuku ir judam į priekį. Įsiterpia Rūta: Jau pačioje pradžioje reikėjo kilti gana stačiu šlaitu, iš karto pakirto kojas. Užsiropštę į viršų, jau ėjome slėniu, nebekilome į viršų. Visi dar ėjome drauge, niekas neatsilikinėjo, turbūt buvome pilni jėgų po "puikios" kelionės paziku. Gabrielės šalmas išgyveno pirmą ir paskutinį krikštą (paskutinį, jis jau buvo išgyvenęs akmenų griūtį Altajuj ir mėtymus oro uoste. – red. past.) - ant jo buvo atsisėsta ir jis susitrynė kaip kiaušinio lukštas. Gerai, kad Andrejus savo labai brangiai galvai buvo paėmęs net 2 šalmus. Mantas: praėjome drėkinamas ganyklas ir šalia dirbamo (!!!) lauko, gražioje vietoje įsikūrėme (salia buvo upė su skardžiu).
Danguolė: Visi vieningai nusprendžiame, kad pirmai dienai pakaks. Susirandam šaunią laukymę pilną čiobrelių ir sustojam nakvynei. Prirenkam malkų, sukuriam laužą, verdam pirmą tikrą turistinę vakarienę ir aišku, čiobrelių arbatą....

VITA
Rugpjūčio 6 d.

Diena neypatinga, bet graži.
Mums, budintiems (man su Povilu), diena prasidėjo nei anksti, nei vėlai – 06 A.M. Kadangi per paskutiniąsias keturias paras mokėmės miegoti kuo trumpiau, keltis sunku nebuvo – juolab, kad saulė jau buvo patekėjusi, nors savo veidą parodė mums tik išeinant.
Papusryčiavę (savo ir kaimyninės grupės pusryčių likučius) vėl pakilome eiti palei upę Arch. Ėjome gražiai: vieniems buvo lengviau, negu pirmą dieną, kitiems – sunkiau, bet, bet kuriuo atveju sustoję spėdavome pasigrožėti raudonomis, stačiomis, smailomis uolomis. Išsiilgusius “tikrų” kalnų retkarčiais pradžiugindavo šiek tiek sniegelio ant viršūnių.
Taigi, į kalnus kildami sunkiai šnopavome, leidomės spėriau ir maždaug apie pietus priėjome “tą vietą” – upių Kaznok ir Achchdasoj santaką, kur mūsų kelias ryt suks į kairę, perėjos link (pagaliau artėja mūsų kelionės tikslas!!! – ne tik vaikščiojimas į priekalnes panašiais slėniais).
Po pietų dauguma vyrijos išėjo palikti užmetimą. Iš 2,5 į 3,5 km pakilo – sakė pasijuto. Nors ir subėgiojo daug spėriau, negu tikėjomės.
Tuo tarpu moteriškoji pusė užsiminėjo “moteriškais” reikalais: švarinosi, gražinosi, namus statė, puošė, kiemus šlavė, vyrų laukė..
Visi susirinkę rijo Gabrielės ir Kipro pagamintą vakarienę (tikiuosi, skanią, nes dar jos nepadarė J).
Beje, pirmieji kalnų “dantys” – Juliai temperatūra ir bloga. Tikėsimės, neilgam.
O aš išbandžiau negirdėtą (man) kojinių skalbimo būdą – po akmenį į vidų ir į upę.

GABRIELĖ
Rugpjūčio 7 d.

Aukštis 4 km,
Perėja Pušnovat, 1A, 4100 m
Tokie šios dienos pasiekimai, tačiau kelias iki jos buvo nelengvas; beveik 12h ėjimas, nuolatinis kilimas, uolienos byrančios iš po kojų ir t.t., bet labiausia šios dienos nelengvą žygį sunkino prasta organizacija. Eikvojom jėgas, sukdami tai į kairę, tai į dešinę ir tik dėl to, kad Piotras (vadas) žygį laikė karine paslaptimi ir niekam nieko neaiškino. Paklaustas, kur šiandien eisim, bent jau man atsake: “Į kalnus”. Nuostabiai išsamu J Nepaisant to, Manto apvaizda mus išgelbėjo, bet apie viską iš eilės.
05:00 – puodai rūksta. Su Kipru verdam manų košę, žiovulys kankina, akys limpa nuo miego, bet laužo dūmai greit išblaško mintis apie šiltą miegmaišį ir visos mintys puode su koše.
Nors kėlėmės anksti, užsismaukėm kai reikalas ir upę šalia stovyklavietės per medį įveikėm tik 07:30. Toliau kas, viskas simply ir aišku, kojos ant pečių ir pirmyn – aukštyn.
Ėjom kaip bėriai, slėnių slėniais vis tolyn. Vos atgaudami kvapą, papietavom ir vėl toliau. Traversu įveikus ne vieną nuokalnę, ledą ir nuobiras, visų veiduose palaiminga šypsena – perėja! Bet giliai deja, ji dar mažiausiai už valandos kelio ir reikės dar stipriai pakilti. Ilga kelionė per kalnus, oro trūksta vis labiau, sepucha (nuolatinis žodis, lydėjęs visoje kelionėje per kalnus. Žiūrėti žodyną gale – red. past.) slysta vis stipriau, ilsėtis noris vis dažniau. Regina iš 500-ikų grupės ir čia neprarado optimizmo ir šmaikštavo: “Skaičiuok kas 30 žingsnių ir ilsėkis, turi būti ritmas” ir pradeda vieną iš savo pasakojimų, o kaip jai buvo ten ir ten… Bet tai gelbsti ir štai pagaliau snieguotas karnizas ir 1:oji žygio perėja! Bet be iškilmių, tik iškėlę rankas su V ženklu ir ilgai neužtrukę ant šio šalto skersvėjo, leidžiamės. Jėgų ir optimizmo suteikė Danguolės siurprizas – uogų skonio bambonkės ir riešutai.
Pasiekę akmenuotą ir šaltą stovyklą, buvom kaip nuvaryti arkliai: šaltis krečia, kojos linksta, galvos nuo aukščio svaigsta. Danguolės ir Romo vakarienė reikalą pataisė, bet jau labai greitai parpėm miegmaišiuose po žvaigždėtu dangumi.
Reziumuojant galima tik retoriškai nustebti ir paklausti, jei ši perėja buvo 1A, tai kaip tada atrodys visos kitos…
* * *
Mes šiandien buvom Fanuose
Ir svaigom vaizdo gražume,
Gulėjom Čimtargos krante,
Voliojom koše burnose.

Merkėm galvas į upes,
Uostėm piemenų dulkes
Merkėm galvas į upes,
Uostėm piemenų dulkeeeeees….  (Pagal EMPTI “Saloje”)

ROMAS
Rugpjūčio 8 d.

Dabar drąsiai galiu pasakyti, kad gyvenimas pasisekė.
Palapinės jau pastatytos, košė ir arbata baigia virti, mes šalia laužo.. Čia net malkos kitokios. Labai šiltai liepsnoja.
Trumpam nutraukiu užrašus, nes košė jau gatava. Reikia paskubėt, nes sakė ir taip nedaug yra (po 70 g)…
…Fantastiškai pavakarieniavęs, vėl puolu prie dienoraščio. Visada svajojau rašyti dienraštį. Kas dieną užpildyti po lapą, aprašyti dienos nuotykius ir išlieti popieriuje slapčiausias savo svajones… (pvz.: gerai būtų su kuo nors pasimylėti).
…Kalnai kalnai! Čia gali patirti daug naujų patyrimų ir pamatyti visokių grožybių.
Bet ne viskas čia gerai. Yra ir užknisančių dalykėlių: reikia labai daug vaikščioti, tempiotis kuprines, ledkirčius visokius, net šalmus, ten kates (tokius spyglius ant batų), be to labai trūksta kavinių, barų, naktinių klubų, o be to dar gali įkristi į upelį.
Povilas ką tik paruošė super gėrimą. Labai specialų, kad gerai eitųsi per perėjas (receptas: spiritas, medus, citrina) Kas man patiko, tai atrodo rytoj dar ieškosime kanapių laukų ir pasinersime į masinį svaigulį.
…diena nebuvo labai sunki. Prisitraukėm prie perėjos “Maskva”. Bet pagal paskutinius duomenis, ryt nekopsim, nes ištirpo ledas.
Red. past. Dar galima būtų paminėti, kad tą dieną nemažai klaidžiojom. Pusės dienos kelio reikėjo grįžti atgal, paaiškėjus, kad Piotro turimi žemėlapiai netikslūs. Pradėję kilti perėjos link ir po žvalgybos, apsistojom šalia upės tarp akmenų su pritrenkiančiais kalnų vaizdais.

RŪTA          
Rugpjūčio 9 d.

Šeštadienis!!! Galima jau švęsti. Praėjo lygiai savaitė, kaip atostogaujame (tiktai kodėl nuo to poilsio gelia kojas ir skauda nugarą?)
Rytas šiltas ir minkštas, mielu noru išsimaudyčiau, bet reikia budėti. Žadintuvas negailestingai sucypsėjo 05 val. ryto. Gerai, kad jau šviesu, jau gali gerai matyti puodus ir tai, ką į juos dedi. Iš vakaro susirenkame gal 10 įvairiausių maišiukų, iš kurių reikės pagaminti kažką tokio, kas būtų skanu, bet ne per daug skanu, kad nepritrūktų.
Kadangi “Maskvos” perėja pasirodė neįveikiama - ištirpo visi ledynai ir nėra į ką kabintis lipant, turėjome vėl grįžti atgal ir ieškoti kitos perėjos.
Kiek paėję žemyn, puolėm kalną šturmuoti skersai – t.y. traversuoti. Kadangi ateitis mūsų kelio visiškai neaiški, vis siunčiami žvalgai į priekį – tai Mantas, tai vadas. Likusieji pakimba ant stačios uolos ir lieka laukti gerų žinių. Išmokome ne tik nelipti stačiomis uolomis, bet dar ir sugebame ant jų atsisėsti kartu su kuprinėmis. Turime laiko pasigrožėti apylinkėmis, tolumoje taškeliais prabėgančiomis avimis, pasimėtyti akmenimis ir pajuokauti. (Po ilgo laukimo, tyloje pasigirsta Kipro frazė: “Umnyj v goru ne poidiot, umnyj - goru oboidiot”. Susižvalgėm ir nusprendėm, kad ne mes tie “umnyje”, matyt. J red. past).
Pagaliau ateina gera žinia – žvalgai atrado meškų ar kitokių gyvulių pramintą taką skersai kalno. Takelis ne iš plačiųjų, tai pranykstantis, tai atsirandantis, vingiuoja tarp laukinių erškėtrožių ir žydinčių svogūnų. Matosi toli toli, kartais sudunksi sniego lavinos ar akmenų griūtys. Bet jaučiamės saugiai. Daug erdvės, saulės ir gėlių. Daug besišypsančių veidų (kartais takelis pamažu leidžiasi žemyn ir paskutinius metrus nučiuožę kartu su akmenimis), vėl atsiduriame  ant tvirtos žemės. Nors dar tik 11 val., visi griausmingu “Valio!” pasitinka žinią, kad pietausime. Reikia, kad pėdos nuo traverso vėl atsisuktų į normalią padėtį.
Reiktų pasideginti ir pavaikščioti su šortais, tačiau pažvelgus į mergų nubrozdintus kelius, noras praeina.
Šalia esantis krioklys turėjo pasisekimą tarp merginų, beveik visos išsimaudė. Gabrielė ir Vita su grėsmingais riksmais (nuo nerealaus šalio – red. past.), bet buvo smagu.
Po pietų pakilome iki dar vieno upelio, kurioje pradžioje turėtų būti mūsų perėja, turbūt “Estonskij” (1B kategorija, 4200 m aukščio). Pakilome visai nedaug ir puolėme knisti aikšteles palapinėms.
Esame maždaug 3600 m aukštyje, vaizdas nuostabus, nuotaika irgi. Laukiame vakarienės, niam, niam, niam..

MANTAS
Rugpjūčio 10 d.

Iš pat ryto pradėjom antrosios perėjos šturmą. Išėjome 7 val. ryte, todėl lipti buvo lengviau – buvo vėsu. Pradžioje kilome upelio dugnu, stambiais akmenimis, todėl kilosi ganėtinai sparčiai – bent taip atrodė esant priekyje.
Iš apačios žiūrint, į perėją vedė bent 3 maršrutai, nors žemėlapyje buvo parodyta viena aiški loma į “Estijos” perėją. Pasirinkome vidurinį, kuris apeina uolų kaktą iš dešinės. O po to atrodė bus gana sudėtinga – gal byrantys akmenys, gal dar kas nors. Bet kylant aukščiau, sudėtingiau nesidarė…
Nežiūrint į sėkmingą lipimą, viduryje perėjos teko sustoti ir laukti atsilikusių – iš viršaus atrodė, kad nuo stovyklos jie ne ką tepajudėjo... Pagaliau prišliaužė ir ligoniai. Taip dar kartą paaiškėjo, kaip šauniai lipa mūsų grupė – visi jau seniai snaudė ant uolyčių.
Toliau pirmą kartą šioje kelionėje pasitaikė proga pasikarstyti uolomis (na ne taip jau labai rimtai, bet vis įdomiau). Beje, uolos labai trupančios, todėl į vieną taip ir neįlipau, nes nutrupinau visus kampus ir neliko už ko užsikabinti – teko grįžti atgal. Na, o viršus – šlykštus nuobirynas – gerai, kad ne tiek jau daug buvo likę. 10:40 – ir jau perėja! Likusi grupė 11:05 irgi jau čia. Užlipus paaiškėja, kad tai visai ne “Estijos” perėja, o, pasak anksčiau lipusios grupės – tai buvo 1997 m.  – “Chren jego znajet”. Mes nusprendėme ją pavadinti “Pušnovat severnyj”, nes ji buvo į šiaurę nuo Pušnovato perėjos.
Ant perėjos radome likutį sniego, taigi pasigaminome šaunių ledų. Dar buvo noras pakrikštyti Kiprą, bet paaiškėjo, kad niekas nežino priesaikos. Tad teko šią procedūrą atidėti kitai perėjai.
Nusileidimas nuo perėjos iš pradžių buvo bjaurus – nuobirynas su kartais pasitaikančiais akmenimis. Net baisu pagalvoti, jei būtų reikėję kilti juo į viršų. O štai pabaiga daug linksmesnė – pirmą kartą užlipome ant sniego – kas kojomis, kas ant šikniukų…
Pietų nusileidome į tą pačią vietą, kur pietavome kildami į pirmą perėją “Pušnovatą”. Vadas ilgai ilsėtis nedavė – laukė prisitraukimas prie kitos perėjos. O taip norėjosi snūstelėti!
Prisitraukimas buvo gana sunkus – ypač pabaiga, kur teko sulipti į stačiaką, ganėtinai bjauriu gruntu. Na, bet viršuje laukė atlygis – terasa, netgi tiksliau lėkštė, kurioje jau buvo paruošta aikštelių palapinėms. Ir užlipome pačiu laiku – pirmą kartą kelionėje subjuro oras ir ėmė snigti. Didelis ačiū budintiesiems Vadimui ir Juliai, kurie nepasididžiavo vakarienę į palapinę patiekti. Vakare pasijautė nuovargis ir aukštis, nes nakvojome beveik 4 km aukštyje. Užtai naktis buvo šalta.

TANIA
Rugpjūčio 11 d.

Pirmadienis – sunki diena! Budintieji atsikėlė 5:00. Nežinau, kelintą kėlė likusiuosius, nes pati nepusryčiavau. Palata pasidengusi plonu leduko sluoksniu, naktį aiškiai buvo minusinė temperatūra. Išėjome apie 9:00, kaip visada ilgai ruošėmės.
Lipimas į perėją buvo stebėtinai ne sudėtingas ir jau 10:00 mes buvome ten.. Perėja “Dvojnoj severnyj”,  1B, aukštis 4260 m. Atsivėrė pritrenkianti panorama, snieguotos viršūnės tiek ši vienos, tiek iš kitos pusės. Visi tuoj puolė fotografuotis, net susidarė eilė.
Šioje perėjoje buvo surengta iškilminga Kipro krikštynų ceremonija, beveik su visais atributais (priesaika, ledkirčio bučiavimas).
Nusileidimas buvo nesudėtingas, iš pradžių “sepucha”, po to sniegynas, po to didžiulių akmenų krūvos. Jau nuo sniegyno matėsi ežeras “Bolšoje Allo”, mūsų šios dienos tikslas. Vaizdas pritrenkiantis, sunku apraštyti tų ežerų spalvą (Julios nuotraukose matysis).
Pietavome šalia “Verchneje Allo”, kaip visada pietums nusibodusi dešra, lašiniai, sūris, džiūvėsiai, vienintelis dalykas, nuo kurio dar nepykina, tai sūris.
15:00 pakilome link “Bolšoje Allo”, kitame ežero krante matyti palapinės. Uolėtas krantas arba “sepucha” eina iki pat vandens. Aplink ežerą tik 2-3 vietos palapinėms.  Sustojome labai gražioje vietoje, ten jau srovėjo lietuviai ir prancūzai.
Surengėm maudynių – skalbimosi dieną. Koks grožis, akmenuotas krantas, didžiuliai akmenys. Akmenys tinkama vieta saulės ir vandens procedūroms. Vandens temperatūra apie 12 laipsnių C, oro - nelabai aišku, yra vėjas – šalta, nėra – karšta. Malonus švaros jausmas bent jau vienam vakarui.
Puikus vakaras, ne šalta, atrodo, visi patenkinti savimi ir aplinkiniais. Vakarienė beveik naminė, po to “spiritizmo seansas” ir miegoti. Diena baigėsi.

JULIA
Rugpjūčio 12 d.

Pabudome ir nesikeliam. Budintieji pažadino, bet vis tiek nesikeliam. Pamažu visi išlipa iš palapinių ir puola prie arbatos puodo. O tuo metu… - kitame puode verda žirniai. Per ilgai verda ir mes pradedame virškinti skrandžius. Pagaliau žirnių-bulvių-mėsos košė pasiekė mūsų puodukus. Skanu. Ir niekur nesinori eiti. Apart mūsų grupės, atrodo niekas nesiruošia palikti šio “Rojaus kampelio”. Po pusryčių pradedame krautis kuprines. Neskubame. Mūsų laukia prisitraukimas prie Čimtargos perėjos (4740 m, 1B). 8.30 pasigirsta vado šauksmas “Minutė!!!” – dedame kurpines ir varome aukštyn. Ilgai ir nuobodžiai. Mūsų antroji grupės pusė, kaip visada, vos velka kojas kažkur tolumoje.
Sutikome VU grupę – pradžiugino, kad ant perėjos – super nuobirynas. Per 4 val. pasiekėme gerą aikštelę su įrengtom ir išlygintom vietom palapinėms.
12.30. Pradžiai pasideginome. Paskui pavalgėme, išgėrėme arbatos (kokius 3 kartus J). Visos panos persirengė maudymukais ir prisifotkino su ledkirčiais. Lyg tai visiems patiko. Po to išgėrėme kavos su šokoladu ir ilgai plepėjome – iki kitos arbatos porcijos J. O tuo metu mūsų “Didysis teoretikas“ išėjo į mūsų kitos dienos perėją. Nusileido dar kelios grupės iš perėjos ir visos mums reiškė užuojautą, nes nuobirynas yra siaubingas. Išgėrėme dar arbatos.. Dar ir dar. Pavakarieniavome. Ir tada nuo kalnų nusileido Andrejus. Savo auditoriją jis atrado tarp antros grupės pusės. Jie jo klausėsi įdėmiai. Visus bandė prigąsdinti, kad iš šios pusės perėja yra nepereinama. Skaniai pasijuokėme, nes nei mes pirmi, nei paskutiniai, įlipę į Čimtargos perėją iš šios pusės.
O po vakarienės prasidėjo ilgai lauktas Kipro gimtadienio (t.y. tortadienio) šventimas. Jubiliatas pasirodė su vaflių tortu, ant kurio degė 3 bengališkos ugnelės. Butelis Tekilos ir tradiciniai “Ilgiausių metų”. Nepraėjus ir 3 minutėms, pasirodė mūsų antroji pusė, vedama Gražinos. “Naujagimiui” ant kaklo buvo pakabinta česnako galvutė (kad apsaugotų nuo visokiausių blogybių) bei 2 citrinos – labai tiko prie Tekilos, o dedikacijos nepamenu J. Po to visi buvome sužavėti Gražinos pasveikinimo. O po to sekė įprastas šventimas. Apie 20 val. išsiskirstėme po palapines, nes rytoj laukė sunki diena - kėlimasis 4 val. ryto, kad 6 val. pradėtume šturmuoti perėją.
Taigi, pilni ryžto nuėjome “miegučio”.

VADIMAS
Rugpjūčio 13 d.

Vadimas diktavo, Julia rašė
…Vakar kokia diena buvo? 13? O aš ir galvoju, ko man taip negera buvo!..
4:30 ryto. Pikti budintieji mus galutinai prižadino. Labai norisi valgyti (kaip visada). Budintieji paruošė nuostabius barščius su makaronais. Po pusryčių gretai supakavome kupriakus ir išėjome perėjos link. Iki pačios perėjos beveik nebuvo vietų sustojimui. Žiauri “sepucha”. Į perėją užlipome pakankamai greitai, maždaug per 4 val. Man asmeniškai tas “bėgimas” pasibaigė 100 metrų nedaėjus perėjos. Labai jautėsi oro trūkumas – padarai 10 žingsnių ir stovi minutę, kad atgautum kvėpavimą. Pagaliau perėja. Susirinko visa mūsų grupė, nėra tik Andrejaus ir ”Pensininkų”.
Nuo perėjos atsiveria nuostabūs vaizdai. Kaip fainiai pusvalandį pamiegoti tiesiog ant perėjos laukiant, kol susirinks likusi grupės dalis ir bus paruošti pietūs.
Pagaliau pietūs suvalgyti, įranga patikrinta, apraišai surišti ir 14 žmonių išeina “Energijos” (5120 m, 2A) viršūnės link.
Geru taku praėjome pusę kelio ir priartėjome prie ledyno. Pakankamai statu, be virvių neišsiversime. Mantas išėjo paruošti trasą.

Tęsia Gabrielė: Kol Mantas kabarojasi aukštyn, mes ant savęs narpliojam kates. Pasigirsta vienas kitas nedrąsus: “ai, aš gal bendrai nelipsiu….”. Bet lipam visi, kabarojamės virvėmis, kertam katėm ledą, sunku pašėlusiai, kas žingsnį neatsikvėpuojam. Užtrunkam kelias valandas, kol stačia ledo siena visi užsikeliam į patį PATĮ viršų ir džiaugsmingai sušunkam: “Valio!!!!!!!!!!”
Neapsakomas jausmas būti ant viršūnės….. ką ten panoramos, aišku jos pritrenkiančios ir driekiasi į tolį šimtais kilometrų…. O tu stovi sau ant pasaulio stogo, nu beveik, ir jautiesi nugalėtoju….
Bet saulė jau vakarop, pamažu kyla vėjukas ir darosi šalta…
Su diulferiais (aštunkėm) pasileidžiam žemyn. Ot smagumėlis! Bet užtrunkam gerokai ilgėliau, nei, matyt, planavom, nes paskutinieji nusileidome visai tamsoj. Buvo baisiai šalta ir nejauku kabėti ant virvės tamsoj ir per tokį šaltį. Dar vienu momentu, kabėdama ant virvių, išgirdau desperatišką Julios klyksmą, kai be saugos likęs Vadimas kelis metrus čiuožtelėjo ledo siena….bet spėjo įsikirsti ledkirčiu….
Na, bet ačiū visi kalnų dievams, visi nusileidom sėkmingai.
Iki už perėjos įkurtos stovyklavietės dar reikėjo šiek tiek nusileisti. Buvom taip sušalę į ragą ir taip nusikalę, kad beliko tik lįsti į miegmaišius ir tikėtis geresnių laikų. Anksčiau nusileidę dar bandė visti arbatą ir traukti džiūvėsius. Ačiū ir už tai. Brrrr, kaip šalta, einam miegot….
 
Paskutiniu momentu atėjo Vadimo pabaiga: Labas rytas. Kaip aš nemėgstu anksti keltis. Dar tamsoj supakuojam kuprines ir pusryčiaujam. Vakar žvalgyba pranešė: “iš šios pusės perėja nepraeinama, nėra kur pailsėt, “sepucha” ir t.t.”. Netgi dingo apetitas (kas su manim retai būna) ir rankos pradėjo drebėt :-)
Pradėjom eit. Manto komanda prasiveržia į priekį… Paleidžia akmenį… Netikslus metimas… Dar vieną… Vėl pro šalį… Treneris pradeda nerimauti. Po neilgų “razborkių” įvyksta sėkmingas komandos sujungimas ir visi einam vienu taku.
Iki perėjos liko apie 200 m. Ir kokio velnio aš pradėjau rūkyti :-) … Liko 100 m… Konkrečiai trūksta deguonies. Pagaliau ant perėjos.
Papietavom, pailsėjom/pamiegojom, paruošėm įrangą ir išėjom “Energijos” link. Takas pasibaigė.  Kol Mantas kabina virves, tvirtinam “kates” ir organizuojam įrango naudojamo express kursus. 
Pagaliau virvės pakabintos, apmokymai pasibaigė ir pirma partija pradėjo pasikėlimą. Kiti laukia. Šalta. Noriu valgyt (paprastai visada noriu). Gražus vaizdelis.
Vadas nusprendė pirmą atkarpą praeiti be saugos. Likau paskutinis surinkti ledo kablius ir virves. Po keliu nukrito viena katė. Teko prikabint prie diržo ir keliaut į viršų.
Toliau estafetę vėl perėmė Mantas ir padarė trasą iki viršūnės. Vėl laukiam kol visi pakils. Šalta. Noriu valgyt. Nerealus vaizdelis… Paskutinė virvė. Viršūnė. 5200 m. mano asmeninis rekordas.  Po trumpo poilsio pradedam nusileidimą. Jau aišku kad iki tamsos nespėsim. Saulės nusileidimas kalnuose – fantastiškas vaizdas. Beje ir jausmas, kai sėdi ant šlaito ir nežinai, kada ir kaip tamsoj nusileisi (žibintų, aišku, niekas nepasiėmė). Šalta. Dar labiau norisi valgyt. Vidinis balsas sako, kad šiandien valgyt negausiu :-). 
Likom keturiese, visi kiti turbūt jau grįžo į perėją. Vadas nuima paskutinę virvę ir einam ieškot tako. Gerai dar, kad šviečia mėnulis.
Grįžtam į stovyklą. Tania nusipelnė paminklo, nes palapinė jau pastatyta.
Kaip ir įtariau, vienintelis kaloringas maistas – arbata ir spiritas ;-)
Šiandien mes pavarėm! Patenkintas einu miegot….
Bet valgyt vis tiek noriu….

POVILAS
Rugpjūčio 14 d.

Kadangi Andrejus neapsiėmė tęsti rašliavos, dienoraščio rašymą perėmiau aš – nuolankus jūsų tarnas Povilas.
Šiandien diena buvo kaip reta keista, ilsėdamiesi po Energijos šturmo, parpėm iki 8.15, kai Piotro šūksniai “Keltis”, “Ė, kiek galima miegoti?”, “1 Minutė” ir panašiai mus prikėlė…
Tiesa, naktis buvo siaubinga – nakvojom ant perėjos 4500 m aukštyje, o naktį įsisiautėjo vėjas ir nedavė mums (na bent jau man) ramiai miegoti.
Tęsiu mintį – pakirdus iš keistai padriko miego, pasirodė, kad mūsų aukštumų stovyklą supas, niekas kitas, o estai!!! Sėdi, žiūri – beveik nieko neveikia… Jie mat ketino lipti į “Energiją” – tik nesitikėjo, kad ten ledas ir reikia virvių ir kačių…
Na po ilgų raukymosi ir rąžimosi išlindome iš palapinių ir aptikome liūdną vaizdą – arbata dar nė nesiruošė virti – primusai užsikimšo!!! L
Kipro, Manto ir Povilo darni komanda (su Piotro patarimais ir aplink bėgiojančiu mąsliu Romo žvilgsniu), išvalė primusus ir arbata užkunkuliavo…
Rytas nežadėjo nieko blogo… Estai išsigandę, išsilakstė, o mes, susikrovę savo mantą (ne perdėm skubiai), be 15 min. 10h, ėmėm leistis žemyn…
Ėjosi sunkiai kaip reta… Akmenys buvo pikti, “sepucha” “kavarna”, o ir upeliai nepadėjo…
Po erzelynės ir ermiderio nusileidome kanjonu gerą …… (neįskaitau – red. past.) ir susėdome ant “Mutnyje” ežero kranto. Pavalgėm, pasišildėm, pailsėjom… Duotas įsakymas krautis kelionei – 16:00?! 16:15 Piotras persigalvojo ir mes liekam čia J Vėl skubus išsipakavimas, maudymasis ir skalbimasis.
Reikia pažymėti, kad ryt mus palieka Danguolė, ją jau šaukia Tėvynė…Niekaip neatsigaunantis Andrejus nutarė ją palydėti ir taip pat baigti kelionę – sveikata mat visai baigėsi…Taigi geros jiems kloties. O kol kas mes ilsimės, krykštaujam ir susimąstę žvelgiam į Čimtargos viršūnę – nuožmią ir ledinę (5487 m)… Akivaizdu – mes dar truputį per maži (bent jau dauguma) alpinistai, kad galėtume į ją įsikaroblinti.
Taip besvajojant, bemąstant ir besiilsint, į pabaigą paknopstom bėga dar viena mūsų turne Fanuose diena… Visi ramūs ir laimingi… (Bent jau man taip atrodo)
J P.
Labanakt

KIPRAS
Rugpjūčio  15 d.

BAA(VAA) 1B
Viskas prasidėjo gan nekaltai: atsikėlėm, kai 500’ai jau valgė, pas mumi gi net arbatos nebuvo. Skaudu. Apie 7.15 pajudėjom link BAA perėjos, prieš tai sumetę nereikalingus daiktus ir palikę juosius stovykloj. Ėjo mūsų 11+5, nes Dangė su Andrejum po ilgo atsisveikinimo paliko stovykloj, nes Dangė ruošėsi į Alplagerį.
Išėjom tyliai, geru tempu pasiekėm priėjimą, prasilenkę su keliom palapinėm, drąsiai praėjom kilimą ir apie 10-10.30 sėdėjom perėjoj. Pasivaikščiojom, pasifotkinom, prisižiūrėjom visokių vaizdų ir visi l. prisitingėjom. Beje, mūsiškiai rinko kortas (Radau jų gal 11-12, visos išdėliotos šalia kelio, ryškai kažkas taip nužymėjo kelią, bet dėl to buvo tik smagiau eiti. Ir toliau leidžiantis, ir prie ežerų dar radau keletą kortų. Tikriausiai kažką reiškia… J - red.past.). Tai jau buvo negeras ženklas (visos kortos – tik smulkūs skaičiai). Ant pačios perėjos Mantas rado Jokerį. Matyt, būdamas itin prietaringas, anąją išmetė. Tai buvo ne šiaip ženklai…
Apie 11.30-45 pradėjom leistis žemyn. Gan greit apturėjau lavos krikštą – praeinant sniegu, slystelėjau ir pravažiavau kokį 5 metrų, bandydamas ledkirčiu kibtis už sniego, pasikišti po pilvu ledkirtį ir pan., kol galų gale persiverčiau ir sustojau labai laiku – po kojom jau buvo akmenys… (Iš tiesų Kipras ledu čiuožė tikrai ne 5 metrus, gerokai daugiau ir stačiai į apačią, atrodė labai nejaukiai – red. past).
Tuo nuotykiai nesibaigė. Nusileidom į kanjoną. Piotras patikrino trasą ir pradėjo kabinti virves… Nusileidom vieną atkarpą, antrą, susėdom visi ant išsikišusio akmens ir kultūringai papietavom… Per tą laiką Piotras iškabino dar vieną virvę, mumi jąja nusileidom, aptūpėm aplinkinius įdubimus ir išsikišimus ir sulaukėm Piotro, kuris kaip koks voras nusileido tai su strachovke, tai be jos… Žodžiu, P. nusileido žemyn ir nuvarė kabint dar 2-jų virvių, kuriom mes palengva nusileidom
Pirmas leidosi Povilas, paskui nusileido dar kokį 100 m žemyn, kur palengva susibazavo visi likusieji. Šįkart Piotras leidosi itin ilgai, bo visai nebuvo saugos ties 1-ąja virve, o antrosios vidurį jo laukė Vadimas, paėmęs pirmą virvę, nusileido pas likusius. Piotras vėl gi dalinai su sauga, dalinai prosto-tak, nusileido žemyn ir prisijungė prie likusių.
Kadangi jau pradėjo dinginėt saulė, o kanjono galo vis nesimatė, nutarėm bandyti leistis be virvių – kelio žvalgyti leidosi Povilas. Nu ir prasidėjo… Leidomės akmenimis, nekurie čiuožinėjo ant užpakalio (turbūt kelnės geros buvo), leidomės “rakom-bokom-ir podskokom” ir kas juokingiausia – temo. Pradėjom matyti nedaug ir bijoti nusiristi mažiau L, bo nesimatė, kur kristi L
Iš pradžių leidosi 2 grupės: pirmieji ir ne su vadu ir dėl tokio išsiskaidymo Piotras itin pyko, nes mums teko laukt, kol pirmieji pasislėps nuo akmenų ir tik tada leistis. Kai buvo jau visai tamsu, suradom pirmuosius lindinčius oloj J Povilas buvo gavęs akmenų į kuprą ir nugarą, tai toliau pirmas nesileido…
Nuo šio susigrupavimo tamsoje visi ėjom paskui Piotrą, net gi ten, kur šiaip dieną neitumėm.
Ant vieno ledyno nuskambėjo komanda “Katės!”, tačiau mes gale su 500’ais

Tęsia Gabrielė: Tai va, likusieji su 500’ais susirišo virve ir čiuožė paskui mus su katėm. Paėjus vos keletą dešimčių metrų, kačių nebereikia ir mes vėl paknopstom, keturiom, vos pasišviesdami, ritamės, lipame, kabarojamės per akmenis…galo nematyti, mėnulis neskuba išlįsti…
Kaip mes herojiškai leidomės, ieškodami praėjimų tarp akmenų, tikriausiai būtų galima tęsti ir tęsti puslapių puslapius, nes tai truko be galę valandų, bet paskui pagaliau užuodėm žolės ir medžių kvapą ir supratom, kad jau esam kažkur apačioj. Kanjonas baigėsi, dabar toliau žemyn traversu per kalną avių-ožkų keliais, kol rasim tinkamą vietą sustoti. Nesimato visiškai, einam intuicijos vedami.
Nusileidžiam iki kažkokio upeliūkščio, kojos seniai šiknoj (atsiprašau), kuprinės velkasi pažemiui kartu su liežuviais, maldaujam Piotro: “Stojam bet kur, bus gerai, nebegalim”. Buvo kažkur apie 00:00 valandų.
Taip greitai palapinių, tikriausiai dar nė karto nebuvom pastatę. Išrijom po kelis litrus vandens su vitaminais, nes einant vandens seniai nebeturėjom, kritom negyvi į palatkes…Kiek pamenu, 500’ai dar lygtai laužus kūrė ir kažką virė…
Su mintim, kad žiauriai pasisekė, kad nė vienas nenusiritom nuo to nelaimingo kanjono, trūkom…..

GABRIELĖ
Rugpjūčio 16 d.

Po tokio naktinio žygio, beliko miegoti ir tysoti palapinėse iki negalėjimo. Iš miegmaišio lįsti nebuvo jokios motyvacijos. Ją atrado Mantas – su keliais vaikinais išėjęs užmetimo, kuris buvo vos už kelių žingsnių nuo stovyklos, bet užtat ieškoti teko porą valandų.
Išlindus griaužti džiūvėsių su gėrimu (pagaliau maistas, nes prieš užmetimą, buvom ištuštinę kuprines), saulė šutino kai turi būti. Slankiojom aplink palapines visai bejėgiai, dalijomės zabrozkę, kai nuskambėjo išganingas: “Valgyti!”. Čili sriuba didžialiausiais kiekiais ir kiek tik nori dabavkių. Po dienos su chalva, sriubą rijom apsitaškydami.
Po tokių sočių pusryčių belieka lįst atgal į palapinę ir griūti ant šono, tačiau gerb. Piotras paskelbia negailestingą nuosprendį: 12h išeinam atgal, ežerų link, kur mūsų su maistu laukia likusi Gražinos grupė.
Burbėdami, per patį karštį išjudam. Atrodom kaip “kaliekų” komanda, vos velkamės koja už kojos. Zvimbiant musėms ir šutinant “karštai dykumos saulei” ieškom perėjos “Kaznok” (4040 m, 1B).
Piotras verčia žemėlapius desperatiškai, blaškosi tarp kairės ir dešinės, mes griaužiam riešutus ir laukiam, kas bus toliau. Nuo kalno moja ir kviečia piemenys, ganantys “baraškas”. Kirba mintis apie “baraškos” šašlą, bet Piotras iškilmingai praneša, kad 1 km turim grįžti atgal. Na ką, grįžtam.
Prieš mus “dlia osobenno tupych” akmuo su užrašu “Kaznok®”, kurio nė vienas nepastebėjom, praeidami pro šalį anksčiau.
Vėl kylam kanjonu. Ale sunku nors tu ką. Tie 5,5 kg maisto kuprinėse labai jau spaudžia pečius. Vos klibinkščiuojam aukštyn. Vienas sutiktas vietinis auksadantis išreiškia mums giliausią užuojautą, kad vyrai mums vaiko po kalnus ir pareiškia, kad iki 20 h mums perėjos nepasiekt, vandens ten nebus, nakvynės aikštelių taip pat. Bet Piotro neįtikina šie vietinio vedlio argumentai (jei jis juos išvis girdėjo) ir mes klibinkščiuojam toliau aukštyn. Per valandą  “Kaznokas” 1B paimtas. Laukia nusileidimas per “sepucha” ir ledą.
Liežuviai iki žemės, bet čiuožiam akmenų ir purvo eskalatoriumi žemyn. Toliau tęsiant tradicijas, leidimasis vyksta tamsoje. Ežeras matyti, bet mes vis einam ir einam, leidžiam akmenis iš po kojų. Rūta nebeišlaiko, paslydusi ant akmens, visus, ypač Mantą, siunčia toli. Mes ten ir einam.
Pagaliau stovykla, atrodė niekada nesibaigs tas serpentinas žemyn. Griuvom ant kuprinių aukštielninki. Prikėlė tik 25 gr spirito ir kaimynų gurkšnis alaus iš Alplagerio. Soti vakarienė ir litrai arbatos pramerkė akis. Degant primusui gėrėjomės  žaižaruojančiu dangumi, Paukščių taku ir mistiškai mėnulio šviesos nutviekstomis “Energija” ir “Čimtarga”… Gražu ir gera, nors tu ką… We did it! Perėjos paimtos, laukia poilsis prie ežerų… J
Džiaugsmo! gbr

VITA
Rugpjūčio 17 d.

Na ir išpuolė diena… Aišku diena, kaip diena, bet kas gi įvyko tokio aprašytino?
Kad atgaivinčiau atmintį, pradėsiu nuo pačios pradžios. Atsibudome saulei jau gerokai patekėjus antrąkart prie MUTNYJE ežerų. Po naktinio žygio antros serijos buvo numatytas užpelnytas poilsis. Tačiau, kaip visuomet atsirado naujų idėjų. Gražino šaika (suprantama, jau trečią dieną sėdėti prie to ežeriūkščio buvo pabodę) pasiūlė po pietų eiti žemyn 5 km Aladinų ežerų link – ten ir čaichana ir Alplageris – žodžiu, kad nereikėtų žemyn aukštyn lakstyti, einam su daiktais apačion – vis tiek tik poros valandų kelias.
Mes šiai minčiai nesipriešinome, kadangi tokiame baisingame karštyje sėdėti tikrai ne pati geriausia mintis.
Taigi, diena prasidėjo manų koše su uogiene, pietum su Povilu išvirėme l. skanios sriubos (jeigu valgytojai nemelavo) – taip prasidėjo didysis maisto naikinimas ir skrandžių tampymas, kadangi paėmus užmetimą paaiškėjo, jog turime po 1 kg maisto galvai per dieną!
Šiaip diena buvo l. karšta, tai ne vienas negudras nusvilo tiek, kad ne tik kuprę nešt skaudėjo, bet ir miegoti po to. Bet apie tai nesismulkinsim. J
Taigi vakarop nusileidome tuos 5 km, ar kiek jų ten buvo, iki Alaudinų ežero (tų ežerų ten ne vienas, bet mūsiškis – pats didžiausias). Beeidami apdulkėjom nuo padų iki ausų – kitąkart reiks pamąstyti apie laistytuvo vaidmenį kalnų  turizme.
Taigi, suradę beprotiškai gražią pievelę prie nenusakomo grožio ežero - žydras, o vandens augmenija – sodriai žalia – tikras smaragdinis ežeras (beje, čia, Fanuose, visi ežerėliai labai gražūs ir visi skirtingai gražūs) – nubildėjome žemyn į Alplagerį. Jį radome “apsėstą” žmonių (keista, ko jie ten taip susispietę); šalia jo – kišlakas su iš akmenų sudėtais namais. Paminėtina Alplagerio valgykla – rimtas namas su l.gražiai išraižytomis durimis ir rėmais. Kelionės grobis – 2 arbūzai ir maišelis paprikų. Vieną arbūzą čia pat prie upelio sutaršėme nė sumirksėt nespėję. Tačiau visi pagalvojome apie žymiai pigesnius arbūzus Samarkande ir Bucharoje. Tuoj tuoj būsim ten…
Civilizacija mus paveikė taip, kad kažkokiu būdu (konsensusu ar “iš viršaus – nepamenu ) buvo nuspręsta gaminti plovą. (Juolab, kad Gražkės pulkelis ėjo į ežero galą pas tokius 2 vyrukus plovo – kažkas iš mūsų ragavo ir sakė, kad neskanus). Taigi su Povilu pagaminome plovą “po našemu”. Vėlgi visi liko sužavėti (ir iš kur pas mus tokių kulinarinių sugebėjimų?).
Paskui pasėdėjome prie laužo (imitacijos), žiopsojom į žvaigždes (kartais krentančias), vakaras buvo šiltas, tai ilgai kalbėjom apie kalnus, juokingus turistų nuotykius, etc.
P.S. koks ežeras beprotiškai gražus, pamatėme kitą dieną, kildami į perėją.




ROMAS
Rugpjūčio 18 d.

Nepaprastas, stebuklingas, vienas iš Alaudino ežerų, kurį tuoj turime palikti, nes jau rytas, nes jau visi išsimiegojome, nes negalime nusėdėti vienoje vietoje, nes liko tik kelios dienos. Kelios minutės nuo buvusios stovyklos ir mes jau sėdim kas ant čiužinių, kas ant akmeninių kėdžių, o vietiniai neša šviežius avienos kepsnius, lepioškas, arbatą auksiniuose arbatinukuose ir šoka mums pilvo šokį (nu nešoko, jei ką, tik norėjome, kad sušoktų – red. past.). Mes turime šiandien įveikti perėją ir atsidurti prie kitų ežerų. Esame sotūs ir aptingę. Aš svarstau galimybę porai parų pasilikti su vietiniais tadžikais ir pasinerti į kosminius apmąstymus.
Man atrodo net radom Kipro brolį. Jis pastoviai neša mums arbatą ir lendą į objektyvą.
(Darosi sunku rašyti, nes ateina tamsa).
(Tamsa praėjo, rašau toliau…)
A perėja, perėja (Alaudin 1A, 3860 m) – red. past.). Ją įveikėm, tiksliau pasiekėm viršų per 3,5 val. Pridusome, nuslobome, išsikrovėme. Matome ežerą, kurį turėtume pasiekti. Tolokai, o ir spalva ne ta, kaip Alaudino ežerėlių.
- Šūdas! – pagalvojau aš.
- M…da, - pagalvojo Kipras.
Taigi, pakeliui radome dar du fantastiškus ežeriukus ir priešais juos įspūdingą, didingą Kulikalono sieną (apie 1,5 km statmena, į viršų šaunančią, saulę užstojančią, sniegais pasidengusią, debesis stabdančią).
Prieš ją ir sustojome. Ir nepasigailėjome, nes per artimiausią valandą stebėjome 3 lavinas.
3 LAVINAS SUPER: (viena nelabai graži, o dar dvi labai gražios. Krito ten viskas, griausmas ritosi. Patiko labai visiems).
Paskiau dar pavalgėme, pagėrėm spirito, pasėdėjom prie laužo. Aš kaip ir buvau laužo prižiūrėtojas. Visąlaik įmesdavau kokių nors malkų. Po to atnešiau visiems chalvos. Ne visi norėjo. Tai dar pagėrėm spirito ir nuėjom miegoti. O kitą rytą Gabrielė rado 4 (keturias) kortas.



RŪTA
Rugpjūčio 19 d.
Rytas žydrojoje lagūnoje prie Diušachi ežerų išaušo nuostabus. Atrodė, kad bus nuostabi deniovkė. Visi išlindo iš palapinių ir pradėjo kuistis.
Virš žydrosios Kulikalono sienos pradėjo tvenktis debesys ir pūsti stiprus vėjas. Aha, kurortas užsidaro. Truputį dar pasimajačinome, pažaidėme kortomis, pamiegojome, pavalgėme pietus ir, kad nepamirštume, kaip sveria kuprinės, patraukėme ieškoti kitų Kulikalono ežerų. Dangus grasino lietumi, o mes žvaliai žingsniavome tarp medžių-krūmų ir nuostabių ežeriukų, žydrai žalios įlankėlės, šviežio žalumo salelės, numėtytos akmenimis, čiobreliais apaugę kalvos. Jeigu vietoj arčios augtų palmės, būtų Kanarų salos. Bet čia geriau. Vis einam ir einam, vis išnyra naujas ir naujas ežeriukas. Plaukioja smulkios žuvytės, vietiniai gaudo vėžius, saulė vakarop, ramu.
Įsikuriame prie žalio ežeriuko (pats šilčiausiais per visą kelionės laiką – red. past.). Mes su Mantu užsiėmėme virti paslaptingą košę iš žalių mažų pupelių-žirnių. Virė labai ilgai. Užėjo tamsiai mėlynas debesis, prasidėjo kruša, praėjo, užėjo tamsa, o pupelės vis virė. Paskaninimui pridėjome bulvių košės, lašinių spirgų, mėsos spirgų. Košės liko – kažkas nauja, kažkodėl krito apetitas.
Pastovėjome prie rūkstančio laužo ir nuėjome miegoti.

MANTAS
Rugpjūčio 20 d.

Na, pagaliau jau matosi pabaiga – šiandien paskutinė perėja – “Džonat”. Turėtų būti kažkas panašaus į praėjusią – 1A ir tik 3860 m. Taigi, strykt strykt ir jau stovykloje. Rytas kaip visada gražus, ramiai išsivirėme grikių košę su vakarykštės pupžirnių košės likučiais (šį kartą tai truko visai neilgai) ir gera nuotaika leidomės perėjos link. Pakeliui stabtelėjome lygiame kaip stadionas lauke, kur turėjome progą pabendrauti su vietinėmis mergiotėmis. Povilas padovanojo akinius, kažkas – maikutę, dar keli kadrai  ir aukštyn!
Vadas daug nedvejodamas išsirinko kairėje matomą iš pažiūros lengvesnę ir žemesnę perėją. Ji pasirodė iš tiesų labai lengva ir jau po gerų poros valandų visi buvome viršuje. Pirmas nusivylimas ir įtarimas – kažkodėl apačioje nesimatė stovyklos. Na, bet vėjas buvo stiprus ir šaltas, todėl ėmėme sparčiai leistis žemyn. Pakeliui prie upelio skubiai papietavome su šaltu kompotu (ar limonadu), kuris galų gale buvo pilno skonio, o ne trigubai praskiestas. Tik kelias pasirodė labai jau ilgas ir vis platėjantis nuo karvių bandų. Kai galų gale pasiekėme apačią, viskas paaiškėjo – vėl ne ta perėja – tai nekategorinė Kulikalono perėja, todėl teks pachalinti papildomus 5 km į kalną keliu.
Na, bet tie 5 km neprailgo ir pavakare lyjant pasiekėme stovyklą, kurioje jau buvo atvežta arbūzų ir alaus, todėl tuo visi valgykloje ir pasimėgavome (su sūriu ir vytinta mėsa). Tik tada patraukėme aukštyn link užmetimo (sužinoję, kad ryte teks išvažiuoti 7 val.).
Kai užkilome, kita chebra jau buvo užsakę mėsos ir spėję “įkalti”. Na, o mes tuo tarpu pasiėmėm paliktus daiktus, pasistatėm namus, apsiskalbėm ir apsiprausėm – ir prie valgio.
Tuo metu prie laužo atmosfera kaito. Jurgis su Rimu pasigavo vairuotoją ir jį apšildė. Po vakarienės ir mes prisijungėm prie ratelio. Ten buvo tikrai linksma: vairuotojas skėlė tadžikiškus gabalus, mes ėmėmės lietuviškos liaudies estrados, Volodia iš Tomsko ėmėsi bioenergetikos ir diagnozės, atsirado plovo, konjako, vyno, alaus…Kitos chebros bobos ėmėsi pilvo (gal greičiau šlaunų) šokio. Dar konjako, vyno, alaus – pasigirdo baubimas ir veblenimas – metas plautis į guolius. Triukšmas dar ilgai netilo, bet mums, pavargusiems, tai nė motais. Tik va, naktį visai be fazių, Liuda užgriuvo ant palatkės ir vos jos nesulaužė (tipo pasiklydo).
Rytė vaizdelis buvo ne koks – kitai chebrai kablys giliai kirto į nugarą…

TANIA
Rugpjūčio 21 d.

Na va ir baigėsi klajonės po kalnus. Truputį liūdna. Pažadino mane apie šešias. Kartu su Romu bandome skubiai pamaitinti grupę (kadangi išpuolė garbė budėti paskutinę dieną), ne labai gaunasi pusryčiams paruošti žirnius, kurie niekaip neišverda, gavosi žirnių sriuba su…kažkuo, neįskaitau – red. past.). tačiau chebra  neprieštaravo, suvalgė viską.
Alplageryje susirinkome apie 8:30. “Pensininkų” grupė atrodo apgailėtinai, triukšmingai autobuse pachmielinasi ir bėga į valgyklą dar eilinės alaus porcijos.
Klaipėdiečiai nurodytu laiku neatėjo. Kelionė iki sienos dėl jų pabrangs 3 $. Labai ilgai pakuojamės ir pasikrauname, pagaliau pajudame 10:00. “Pachmielinga kompanija” toliau pachmielinasi autobuse.
Kelionė iki Pendžikento truko 8 valandas, su pertraukomis arbatai, tualetui ir pan. Kelias gražus, vaizdai gražūs, prieš tiltus mus vairuotojas išsodina, tikriausiai nepasitikėdamas jo tvirtumu. Apskritai, pro langą žiūrėti baisoka, iš vienos pusės praraja, ganėtinai gili, iš kitos – kalnų siena.
Pagaliau Pendžikentas. Išalkusi chebra iš karto išsibėgiojo po kavines, kuriose vienas ir tas pats asortimentas (Lagman, Manty…), bet po 3-4 porcijas. Radome kavinę su paknakamu porcijų skaičiumi. Po to turgus, apsirūpinom vandeniu, arbūzais, dyniom ir krūva saldumynų. Vėl kelias. Už Pendžikento, žinoma, sugedome. Sėdime šalikelėje, laukiam. Vietinis kolūkietis mūsų pasigailėjo ir atnešė visą kibirą agurkų ir obuolių, labai skanu. Greitai ištuštinom kibirą.
Tai jau pripratimas, kad nakvynės vietą susirandame tamsoje. Prie sienos atvažiavome jau tamsoje, apie 21:00. Pasieniečiai mus atpažino. “Pensininkų” grupė iš karto pasikvietė juos į svečius. Panašu, kad išsiblaivyti jiems nelemta. Ne toli nuo sienos įsikuriam nakvynei, ant kažkokio išarto lauko. Be palapinių. Persivalgom dynių, išgeriam vyno ir miegot.

* * *
PABAIGA

Kitą dieną sėkmingai perėjom sieną, Tadžikistano pasienyje mūsų laukė autobusas, kuris nuvežė į Samarkandą. Ten apsistojome “Artuč” alplageryje ir toliau kiekvienas smaginosi pagal savo programą Samarkande. Girdėjom įdomių nuotykių ir istorijų.

Dar vieną dieną visi lietuvaičiai važiavom į Bucharą, kuri taip pat paliko neišdildomą įspūdį savo rytietiška-azijietiška architektūra, neįprasta mūsų akiai.
Paskutinę dieną, anksti rytą kėlėm, nužygiavom į oro uostą, surijom paskutinį arbūzą ir… “zemlia proščiaj - v dobryj put’”.
Besileidžiant į Maskvą, pasitiko baisi audra, lietus ir 12 laipsnių šiluma… Po 40 laipsnių Azijos karščio, tai atrodė beviltiškai nyku.
Patyrinėję Maskvos alpinistų prekybos centrus ir išleidę paskutinius dolerius, sugužėjom į autobusą Maskva-Vilnius, kur mus iškoliojo, aprėkė, visaip išvadino ir vos neišsodino iš autobuso mielieji tautiečiai – vairuotojai. “Stiuardesė” atėmė alkoholinius gėrimus ir liepė netriukšmauti. Ir išvis, su mumis niekas ten nesiskaitė…
Mes triukšmavom ir todėl be policijos neapsiėjom. Tačiau šaunusis Jurgis visus reikalus išsprendė taikiai, vairuotojas liko su nosim – apsilaužė - ir toliau smagiai dardėjom namo. AČIŪ Jurgiui J

Ačiū ir visiems kitiems. Buvo gera….
 

ŽODYNAS


Kurumas – dideli rieduliai
Firnas – toli sniegas, toli ledas (suledėjęs sniegas)
Kuluaras – uždaras nusileidimas, panašus į upelio vagą, kur labai byra akmenys
Gnydakas – kai nesilipa į perėją ar kur kitur J gbr
Tekila – it makes me happy….
Plaukikas – kirpėjas
Nuobirynas (sepucha) – žemyn: 1 žingsnis-5 metrai, aukštyn: 5 žingsniai –1 metras
Kačiai – be uodegų ir ausų, nemurkia, gyvena ant kojų
Limonkė – stebuklingas daiktas, pilamas į arbatą arba tiesiog į kaimyno burną. Kartais būna su laipsniais
Minutė - momentas, kai jau turėjome būti išėję
500’ai (piatisotnikai) – kolegos, pasiėmę po 500 gr maisto



Dar nėra nė vieno komentaro

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Penktadienis, 28 rugsėjo 2007 )
 
< Atgal   Kitas >