Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2006 07 26 - 08 12 Kamčiatka Spausdinti Siųsti el.paštu
Pirmadienis, 13 lapkričio 2006
Sample Image

Žemės kraštas į kurį mes pradėjom organizuotis labai anksti - ankstyvą pavasarį. Tai visų pirmą yra teisinga – vien perkant lėktuvo bilietus . Kaina akivaizdžiai skiriasi nuo tos kuri yra siūloma  vasarą. Daugiau nei per pus. Nustačius maršrutą, kurį mes norėjom įvykdyti, nutarėm iš anksto ieškoti transporto. Pačio žygio trukmė buvo tikrai trumpa, o noras pamatyti ir apvažiuoti  didelis.Taupant laiką tai praktiška. Ieškoti transportą vietoj yra žymiai pigiau. Bet laiko požiūriu tai užtrunka. Transportą ieškojom per turistinę firmą. Į pirmą pasitaikiusia kabintis neverta. Siūlomos kainos skirtingų firmų labai skiriasi. Ir taupant laiką žygio metu verta iš anksto pasirūpinti  dokumentu sutvarkymu (registracija ir saugumo leidimais). Tai paprasčiausias popierizmas, bet vykstant į Kamčiatką tai būtina.
Kitaip laukit priekabių iš milicijos.  Organizuojant trumpam žygį i Kamčiatkos pusiasalį sėkmė priklauso nuo oro sąlygų . Ypač oras keičiasi greitai pietinėje Kamčiatkoje. Oro nepastovumą formuoja labai siauras pusiasalio plotis. Kurio krantus skalauja du didžiuliai vandens telkiniai. Iš vienos pusės Ochotsko jūra, o iš kitos Ramusis vandenynas. Tai ir formuoja labai staigius oro pasikeitimus. Centrinėje Kamčiatkoje orai pastovesni.
 Galiu pasidžiaugti mums su oru labai pasisekė. Kaip vietiniai sakė greičiausiai tas laikotarpis bus pripažintas karščiausias ir ilgiausiai  išsilaikęs Kamčiatkos istorijoj.
Pietinei Kamčiatkai mes skyrėm tik keturias dienas, įskaitant ir patį užmetimą, ir išvykimą. Atskridus, tą pačią dieną mes vykom į Mutnovką. Pasus palikom turistinės firmos žinioj, kad galėtu tvarkyt registraciją. Kelionė truko keturias valandas. Netoli nuo Dačnije terminiu šaltinių  įrengėm bazinę stovyklą. Iš kurios darėm išėjimus į Mutnovskio ugnikalnio kraterį ir Gorelij ugnikalnį. Žygis į Mutnovskio ugnikalnį užtruko visą dieną. Aplankėm ta pačia diena ir Vulkanijos upės kanjoną Ovrag Opasnij.  Kurio pradžia prasideda  įspūdingu  80 metrų kriokliu.

 


Sienos stačios, o įpatingai  sužavi spalvų derinys. Pats ugnikalnio krateris palieka gilius prisiminimus. Čia galima pamatyti, kaip išsiveržia garai, stebėti didžiulius kunkuliuojančius vandens ir purvo katilus. Didžiulės stačios sienos, kabantys ledai, išsiveržiančių garų švilpesys, dūmų ir sieros kvapas- visa tai sukuria nepakartojamą fantastinį reginį, kurį galima pamatyti tik čia. Kitą dieną keliavom link ugnikalnio Gorelij. Užlipom ant antro pagal dydį ugnikalnio kraterio briaunos. Šis ugnikalnis (1829m) turi 11 kraterių, 5 iš jų veikiantys. Žygis užtruko visą dieną. Šia vasara slėniuose sniego buvo daug. Praėjimai žymiai lengvesni nei man buvo prieš septynis metus, kai slėniuose sniego visai nebuvo. Aplink Gorelij didžiuliai lavos laukai, kurie pridaro pakankamai problemų.



Didžiausias privalumas apsistoti šalia Dačnije terminių šaltinių – karštos vonios. Po dienos žygio tai tikra atgaiva. Trūkumas tas ,kad kažkas turi pasilikti saugoti daiktų. Arti civilizacija, gali užklysti nepageidaujami svečiai.
Kitos dienos rytą pajudėjom link Petropavlavsko-Kamčiatsko. Buvo numatytas išplaukimas į Avačinsko įlanką. Rusai ją skaito pačia didžiausia žemėje. Po pasiplaukiojimo pajudėjom link Kliučį. Tarpinę nakvinę darėm Malki terminių šaltinių kempinge. Tai ganėtinai civilizuota stovykla. Daug karštų baseinų, pasirinktinai pagal vandens temperatūrą.
Penktos dienos rytą pajudėjom link centrinės Kamčiatkos.Kliučių gyvenvietėj buvom vakare. Nakvojom pačioj gyvenvietėj.Sutvarkę visus formalumus milicijoje išvažiavom į Podkovo vulkanalogų bazę. Įspūdį paliko važiavimas per išdžiuvusią pelenų upę, kartais kertant pačią upę ar tiesiog važiuojant jos vaga.Užsiropštėm į tikslą po keturių valandų kelio. Dar paprašius vairuotojo buvom pametėti šiek tiek toliau. Traversavom lavos lauką į dešinę , kirtom dvi upės vagas. Vieną kertant reikėjo virvės. Ir  ant žolės šlaito įrengėm stovyklą. Didžiausia problema švarus vanduo. Aukščiau jo rasti žymiai lengviau. Kitą dieną kilom Ermano ledyno kairiąją puse, nepriėjus Srednij kalno papėdės įrengėm stovyklą.
Bazinę stovyklą pasiekėm iki pietų. Užlipom ant perėjos tarp Srednij(2978m) ir Kliučevskij (4688m) ugnikalnio. Labai nepastebimai išėjom ant Bagdanovičiaus ledyno.Paėjus porą kilometrų įkūrėm bazinę stovyklą, iš kurios planavom įkopimus į Uškovskij(3903m) ir Kliučevskij(4688m) ugnikalnius. Stovykla puiki, yra užuovėja, pilna vandens baseinu , kurie esant geram orui  įšyla iki maudomos temperatūros. Nors stovykla ant ledyno, bet pats ledas paslėptas po ganėtinai storu pemzos ir pelenų sluoksniu. Šaltis iš apačios nejuntamas.  Švaraus vandens esama.
Šešios ryto, startas. Išėjom link Uškovskij ugnikalnio. Kirtom Bagdanovičiaus ledyną ir priartėjom prie pakilimo. Kates užsidėjom papėdėje kalno, jos reikalingos nuo pat kopimo pradžios. Kalnas techniškai įvertintas 1a kategorija. Bet jis tikrai nėra paprastas pasivaikščiojimas. Kalno statumas beveik stabiliai vienodas 45-50 laipsnių. Kopimas prasideda nuo 2700m aukščio (čia apytiksliai įvertinta).Pats ledas nėra stabilus ,daugiau primena daužomą grūdintą stiklą nei patį ledą .Padarius mažiausiai neatsargiam judesiui, nemanau, kad būtu įmanoma sustoti esant tokiam ledui ir įgavus normalų pagreitį.  Katės ir ledkirčiai būtini. Virvių mums neprireikė, bet su savim turėjom. Pats įkopimas nesukėlė daug rūpesčių ,  daugiau nerimo kėlė pats nusileidimas. Kalnas status, o pagrindas po kojom nėra stabilus. Kalnas visas ledinis, kur ne kur kyšo uolos. Kopimas užtruko visa dieną, stovykloj buvom 17.00. Į kalną užlipo 13 iš 14 grupės narių. Viršūnė plati ir plokščia , tikras laukas keturių kilometrų aukštyje. Kitas jos pavadinimas Ploskaja Dalneje, kaip ir pavadinimas viską pasako.Krateris ant kurio mes užsiropštėm nėra didelis ir gilaus ispūdžio nepalieka.   Oras buvo puikus, vaizdai aplinkui nuostabus. Matosi visi Kliučevskoj grupės ugnikalniai.
Poilsis. Nora šturmuoti Kliučevskij ugnikalnį pareiškė ne visi. Po vakar dienos jautėsi nuovargis ir akivaizdžiai gedo oras. Pasirengia psichologiškai po pietų iškeliavo link Kliučevskij ugnikalnio ir Kamen(4579m) balno. Mano manymu tai buvo geriausia vieta startuot nakty į Kliučevskij ugnikalnio viršų. Keturių žmonių grupė išėjo, bet dėl stipriai pasikeitusio oro į blogąją pusę sugrįžo atgal į stovyklą. Tiesą ,oras nakty buvo visai neblogas ir kopimas visai įmanomas. Bet kažkas mūsų neleido, tai buvo dievų valioj.
Kitos dienos rytas. Oras prastas ir matosi, kad dar prastės. Nusprendėm leistis žemyn. Pagal planą buvo numatyta leistis rytoj. Prasmės tupėti rūke nebuvo jokios.Po pusryčių pajudėjom žemyn. Pradžioj matomumas buvo visai nieko, debesys slinko palei žemę, bet kryptis buvo aiški. Po pietų matomumas buvo tolygus 20-30 metrų. Esant prastam matomumui nusileidimas darėsi komplikuotas. Dažnai atsidurdavom prie sunkiai praeinamų plyšių, tekdavo juos apeiti. Leidomės iš lėto prarasdami aukšti. Priėjus lavos lauką leidomės žemyn. Krypti laikėm su kompuso pagalba. Net patys nepajutom kaip atsidūrėm sustingusios lavos gniaužtuose. Sunkiai sekėsi manevruot, stengėmės leistis žemyn. Po kojomis labai aštri uoliena, buvo gaila batų. Iki vakaro išeiti taip ir nepavyko. Suradę lygę vietą apsistojom nakvynei. Šalia tekėjo upė, kurios vanduo buvo juodas nuo pelenų. Po ilgų vandens paieškų ir kankinamo troškulio nutarėm valgyti virti iš šio vandens. Bandėm košti, bet rezultatas buvo tolygus nuliui. Kitą rytą visi buvo sveiki, niekas nakty nepajuto jokių nepatogumų. Nakty buvau išlindęs iš palapinės susigaudyti aplinkoj ir kaip nekeista akimirkai tamsa parode kelią. Mūsų kryptis buvo teisinga. Reikėjo tik kirsti į dešinę nesibaigiančią lavos jūrą. Po to vėl viską užtraukė šikna.
Rytas toks pats kaip ir vakaras. Nieko nematyt, vėl košė su smėliu ir pelenais. Kertam lavos lauką . Po valandos ėjimo aštriomis briaunomis mes išbrendam ant smėlėto šlaito. Momentais matomumas visai nieko, bet bazės nematyt. Tik atpažinau vietą kur mus vairuotojas paleido prieš septynias dienas. Aiškus kelias žemyn, bet jis vietomis išsišakoja. Tai mes ne ta atšaka ir nuvanojom. Bet laiku prašviesėjo ir išlindo kalnas kuris kaip ir turėtu būti iš dešinės. Nes kylant su mašina jokiu didesnių kalvų iš dešinės nebuvo. Sukam atgal ir apeinam kalną, randam mūsų keliuką ir išeinam prie mūsų namuko. Kaip ir žygis baigtas, mūsų dideliam džiaugsmui bazė laisva, galim kurtis. Laukia lyja. Vienintelė problema švarus vanduo. Leisdamiesi kaip ir matėm tirpstančius sniego gabalus giliose daubose. Vandens paieška. Po dviejų valandų triūso buvo vaisinga, 20 litrų vandens šiaip ne taip prilašinom.
Mes turėjom palydovinį telefoną, jo pagalba ankščiau išsikvietėm transportą, kad mus paimtu. Laimei vairuotojas buvo laisvas. Pasirodė anksti ryte. Atvežė alaus ir vandens. Leidomės žemyn. Oras pradėjo taisytis. Vairuotojas sustojas parodė meškos pėdas, Kaip ir liko vienas nebaigtas programos vinis. To paties vairuotoja dėka nutarėm vieną dieną padaryti praplaukim Bistrojos upe. Nakvot apsistojom toj pačioj Malki stovykloj prie karštų versmių. Tai buvo labai gerai. Ilgai maudėmės ir šiaip.............
Vairuotojas kitą ryta neskubėjo mūsų vežti  prie Bistrojos. Nutariau pažvejoti pačioj stovykloj. Laimikis3.1 kg lašiša. Vietinių gyventojų akimis buvo įžūlu neslepiant laimikio praeiti pro stovyklą. Buvo greit paaiškinta žuvies rodyti nevalia. Pagavai tai slėpk, kitaip brangiai už ją sumokėsi.Vairuotojas pasirodė 12.00 , mes pajudėjom. Atstumą praplaukimui vairuotojas parinko per ilgą kaip pusdieniui. Gelbėjimo valtis pripūtėm ir pajudėjom. Bandėm žvejot, bet nelabai buvom pasiruošia šiai atrakcijai. Iš valties tai pakankamai sudėtinga, o į krantą nebuvo kada išlipti. Matėm ant dugno stovinčias lašišas, maitintis jos nesiruošė. O vietiniai upėtakiai  nebandė kabintis ant mūsų blizgių. Žvejybą greit užmetėm. Vaizdai aplinkui nuostabūs , slėnis platus, tai ilgą laiką jis visai nekito. Ir vis dėlto mums pavyko pamatyti mešką . Ji ramiausiai stovėjo ant kranto ir dorojo žuvį. Mes visai jos nedominom. Pagal statistiką meškos du, tris kartus užpuola žmones per metus. Dėl viso pikto vairuotojas pasiėmė šautuvą, bet jo tai ir neišpakavo iš dėklo. Pati upė ganėtinai rami, vietomis viena kita rėva išlenda iš po posūkio. Plaukimą baigėm visai sutemus. Nuplaukėm apie 30 km.. Grįžom vėl prie savo palapinių į Malkį.
Taip ir pasibaigė pažintis su laukinę gamta Kamčiatkoje. Dar kitos dienos rytą išskridom  į Maskvą. 
Žygis buvo sėkmingas, ypač pažintine prasme. Mes per trumpą laiką aplankėm ir pietinę ,ir centrinę Kamčiatką. Mums labai pasisekė su oru , tai mums leido pakankamai laisvai judėti. Esant blogam orui tai būtu pakankamai sudėtinga. Slėniai aplink ugnikalnius platūs ir nematant kur eiti sudėtinga būtu susigaudyti aplinkoj, ir numatyti tinkamiausia prisitraukimą. Kadangi Kliučevskij ugnikalnis vienas aktyviausiu Kamčiatkos pusiasalyje, tai aplink jį pakankamai daug nubėgusios lavos laukų. Kurie komplikuoja greitą  judėjimą į priekį. Esant blogam matomumui  visai nesunku ir pasiklysti.
Norint kopti į Kliučevskij grupės ugnikalnius katės ir ledkirčiai būtini. Visos viršūnes kategorinės. Ypatingo pasiruošimo reikalauja Kamen(4579m) . Lengviausias įkopimas šios viršūnės įvertintas 3a kategorija. Reikalinga visa alpinistinė įranga. Ugnikalnio Krestovskij (4057m) viršūnę 2b-3a kategorija, priklausomai kokiu maršrutu kopsi. Pats Kliučevskij ugnikalnis įvertintas 2b kategorija. Šis kalnas daugiau uolėtas, skirtingai nuo jį supančiu. Bet turint kates lengviau pasirinkti tinkamą maršrutą. Bet šalmai lipant į šį ugnikalnį privalomi, net apačioj esant labai aiškiai girdimos akmenų griūtis. Ypač tai juntama po pietų, kai kalno viršūnę pradeda šildyti saulė ir pradeda tirpti ledas.  Prisitraukimas iki bazinės stovyklos nėra ilgas ir sudėtingas. O esant ten galima praeiti įvairiausius techniškus maršrutus. Alpinistiniu požiūriu tai visai verta vieta .
Primusai reikalingi, malkų mūsų maršrute nebuvo. Ne visada lengva rasti vandens.Jo tikrai rasit, bet reiks pavargt.
Kompanija mūsų buvo didelė. Bet viso žygio metu tai nebuvo juntama. Draugiškumas ir tvarka , viso to priežastis. Ne visada didelis žmonių būrys yra blogai kelionėje.
Dalyviai Rolandas Žygas(vadas, fotografas), Tatjana Kutyriova(medikas, maistininkas), Povilas Blaževičius(ugniakurys), Tomas Baltušis( remontininkas, operatorius), Aurelijus Rimkus, Giedrius Guntorius, Paulius Rimkus, Darius Šulnis, Andrius Šulnis, Andrius Giedraitis, Valerijus Visockij, Ieva Lauraitytė, Eimantas Grigas(operatorius), Albertas Paškevičius.
                              
Vado (Rolando) žodis



Kelionė po Žemės kraštą

Petropavlovske Kamčatske šviečia saulė. Čia tai nebūdinga. Mes, keturiolika svečių iš Lietuvos, čia irgi retenybė. „Elizovo“ oro uostas nedidukas ir  smarkiai dvelkia  senaja tvarka. Tačiau debesyse paskendę ugnikalniai net ir išvargintiems kelionės  mums žadina norą kuo greičiau šturmuoti vulkanų viršūnes ir įsilieti į laukinę gamtą.
GAZ-66  Saša susirinko pats.Pasisekė mums su vairuotoju- jis gelbėtojas,  sutikęs pavežėti savo atostogų metu.Susiglaudę ir apsikrovę kuprinėmis keliaujame sniego tuneliais. Kylam aukštyn. Karštą Lietuvos vasarą keičia šaltas  beribių lavos ir ledo platybių vėjas.
Rorandas- žygio vadas- pastoviai atakuojamas šimtais rodos visiškai paprastų ar netgi absurdiškų klausimų.Keturiems iš mūsų kalnai jau kažkiek pažįstami.Tačiau kartu keliauja dešimt pradedančiųjų. Todėl suglumina tyli nuostaba, kai  lėkštę pasiūlau išvalyti į pakelės augmeniją.Nesulaukiu palaikymo ir gertuvėn pildamas kalnų balutės vandenį . Jie dar sotūs ir švarūs. Jie dar turi alaus...
Abejingų nėra
Rytas palapnėse pradeda pirmąją žygio dieną. Pasmalyžiavę vakarykščiais milžiniškos lašišos ir raudoųjų ikrų likučiais leidžiamės tyrinėti Pietinės Kamčatkos. Šiandien mūsų tikslas- „Mutnovskyj“ ugnikalnis.Tai pirmasis mažytis išbandymas - mūsų „fuksai“pradeda suprasti, kad pakliuvo ne į poilsinę kelionę...Žodis „traversuoti“ tampa pradedančiųjų kalniečių siaubu. Ant kojų vis daugėja pūslių, bet niekas nesiskundžia. Stiprėjantis sieros kvapas ir garuojanti žemė verčia pamiršti skausmą. Keliaujame lyg kokia tropikų sala, apsupta beribių sniegynų. Einant vis išnyra tai raudonas, tai žalias ežeriukas, o verdantys sieros katilai dosniai vaišina aitriomis dujomis.
Atėjusi tamsa nuramina įsismarkavusį vėją , bet ne tautiečius, kurie dar ilgai naktinėja stovyklavietėje.
Lietuvoje dar tik vakar dienos vakaras. Pas mus jau rytdienos rytas. Gyvename visu 10 valandų ateityje.Lietuvoje kolegos ir artimieji žiūri  “Vakaro žinias”, o  mes ruošiamės į “Gorelyj” ugnikalnį. Dešimtys  kilometrų virsta šimtais.Keturi iš mūsų, vadinamoji “administracija”, džiaugiamės antrąja žygio diena. Jie, “administruojamieji”- po truputį netenka „matracinių‘ atastogų  vilties...Tačiau matau, kad ir kokie būtų pavargę, Kamčatkos gamta nepalieka abejingais nei vieno žygeivio.Vakarop šiaip taip sutelpame visai nedidukėje  terminių vandenų upeliuko baloje, geriame paskutinį butelį  alaus ir dalinamės dienos įspūdžiais”.Kamčatka yra Kamčatka”- kažkas pakartoja Baltarusijos pasienyje vado išsakytą frazę.
Žemės krašto pradžios link
Įžanginė dalis Pietuose baigta. Vėl apsikrovę kuprinėmis ir gaudydami deguonį tūnome GAZ-66 būdoje. Į šiaurę važiuojame ilgai.Važiuojame tris dienas. Mašina kopia upe aukštyn. Atsiveria  mėnuliškos išplautos lavos platybės. Sėdžiu priekyje.Štai rodos upė jau  tuoj pasieks kabiną. Su kėkviena minute negera nuojauta stiprėja...Be reikalo. Saša puikus vairuotojas. Net ir užgesus varikliui sugeba jį atgaivinti. O kad neliūdėtume, pasakoja “kamčatkiškus” anekdotus ( dažniausiai apie meškas ir blogas žmonas).
Galų gale sustojame. Čia baigiasi žemiškieji keliai. Čia “žemės krašto “ pradžia. Man šiek tiek nejauku dėtis  kuprinę  ir atsisveikinti su Saša. Manau, kad mūsų „fuksams“ tai daugiau, nei nejauku…Liekame vieniši beribėse  mėnulio peizažo platybėse.
Kopiu. Galvoje sukasi šimtai minčių.Nedaugelis čia patenka.Nedaugelis išvysta žvaigždėtą dangų, lavos luitų ir juodų upelių apsuptyje. Šiaurinės Kamčatkos dangų. Einu jau nebesistengdamas suprasti nerimastingų  kolegų komentarų. Tūkstančiai  aštriabriaunių guburių vis tolina viltį išvysti bazinę stovyklą.Po trijų dienų ateiname.
Pasaulis po kojomis
Įsikuriame  ant ledyno, padengto ugnikalnio pelenais ir pemzos gabaliukais. Jie gerai izoliuoja ledo vėsą, todėl naktimis smarkiai nešalame. Tik ryte tenka pagramdyti šerkšną, kol išsirangai lauk. Bendrakeleiviai rodos jau apsiprato su likimu- miesto patogumų stoka ir  dviem puodukais košės per dieną. Daugelis net išmoko užkurti benzininį primusą! 
Taigi, vadas ryžtasi naujam žingsniui- rytoj kopsime į kategorinę 3900m aukščio „Ploskij dalnij“ ugnikalnio viršūnę. Paskelbus šią žinią  jį vėl užgriūna klausimų krūva.
Ketvirtą valandą ryto stovykloje sujudimas. Patamsyje renkamės daiktus, paskubomis pusryčiaujame ir pajudame - tam, kad nugalėtume. Kelias nusėtas gausybe ledo plyšių. Po truputį  brėkšta. Mes dedamės „kates‘  ir pradedam kopimą. Ledo šlaitas vis statėja- pasak vado , jau kokie 45 %. Tačiau „fuksai“, argumentuodami savo geromis geometrijos žiniomis, nesutinka su tokiu  pasak jų „mažu‘ skaičiumi...
Slenka šešta varginanti  valanda. Kas pusvalandį stojame pertraukėlėms, kurios vis ilgėja. Grupė šiek tiek išsibarsto. Užsispyrimą keičia nuovargis ir stiprėjanti baimė. Bet visi jaučia, kad viršūnė jau šalia. Ir tai įkvėpia styprybės dar kelioms ateinančioms kopimo valandoms.
Pagaliau pasigirsta džiaugsmingi šūksniai! Pirmieji jau stovi ant viršūnės! Pirmosios jų gyvenime viršūnės. Apačioje  ratą suka debesys.Aplinkui atsiveria neapsakomi vaizdai : balti kalnai, baltų debesų apuptyje. Pasaulis po mūsų kojomis! Draugiškai fotografuojamės ir rūkome pergalės cigarą. Nuo šios akimirkos visus žygio draugus  jau galiu vadinti turistais.
Lipti žemyn, pasirodo, ne ką lengviau, nei į viršų. Ne visi pasitiki „katėmis“, o ant stataus šlaito puikiai matosi  dviejų kilometrų aukštis, kurį norėtųsi nulipti, o ne nučiuožti... Baimė sukausto visus- naujai iškepti turistai bijo aukščio, „administracija“ bijo  lemtingų klaidų. Keli iš mūsų smarkiai sulėtino tempą , jiems sekasi vis sunkiau. Kalną apgaubia debesys. Veidai įsitempę ir nebylūs. Nuo pusryčių prabėgo dešimt sunkių ir lėtų valandų. Lipame, ilsimės, vėl lipame. Kažkas netyčia slysteli, bet sėkmingai. Kažkas keikia tą valandą, kai visa tai pradėjo. Kada gi visa tai baigsis?...
Po vienuolikos kopimo valandų džiaugsmingai pasiekiame kalno papėdę. Veiduose pasirodo šypsenos. Daug didesnės, nei užlipus į  viršūnę. Mes tai padarėme! Mes nugalėjome kalną!...Grįžę į bazinę stovyklą ne visi sugeba  parsiengri ar nusiimti batus- tiesiog griūna ant akmenų ir ilgai nesikelia.
Šampaną atstoja spirito, vandens ir vitaminų mišinys. Vadas paruošia tradicinius  krikštynų ledus iš sniego ir kondensuoto pieno. Puotaujame. Rytdienos planai kopti į dar vieną viršūnę  sulaukia tik „administracijos“ palaikymo.
Gal dėl to mums gamta ir „uždaro duris“, apipildama  kruša, sniegu, o veliau paskandindama debesyse.Kopimas nepavyksta.Debesys apgaubia ne vien kalno „balną“, bet ir mūsų stovyklą.
Rytas rūko neišsklaido. Atsisveikinę su stovykla patraukiame žemyn. Matomumas- koks trisdešimt metrų, visi stengiasi laikytis greta ir neatsilikti.Vėl brendame lavos ir pelenų laukais, kol supančios tunelio sienos  tampa stačios ir patenkame išdžiūvusios upės vagos vergijon. Arteja vakaras, bet vaizdai nesikeičia. Sustojame ir vadas pradeda juokauti. „Kažkas čia negerai“- pagalvoju. Temstant įsikuriame nedidelėje aikštelėje, taip iki galo ir neišsiaiškinę, kur esame. Šalimais teka juoda nuo vulkano pelenų upė. Beieškodamas geriamo vandens aptinku meškos pėdas. Visi išalkę ir ištroškę- nusprendžiame, kad juoda vandens spalva nieko blogo neturėtų reikšti. Keista, tačiau šiąnkt jau nekankina neįprasti sapnai.
Civilizacijos alsavimas
Likimas lemia, kad eidami migloje patekame būtent  ten, kur ir norėjome patekti. Po penketos valandų  atsiduriame vulkanologų stovykloje, o pernakvojus ryte pasirodo Saša. Nebevalgau pusryčių ir nebegeriu arbatos- Saša atvežė alaus. Pajuntame pirmąjį civilizacjos kuždesį.
Kelias atgal rodos trumpesnis, nei į priekį. Prasideda kaimai, kurių parduotuvės, mums sustojus, sulaukia neregėtų apyvartų. Visi ką nors perka.Dideliais kiekiais. Daug kartų. Visą dieną.
Naktį gulime terminiuose ežerėliuose po atviru žvaigždėtu dangumi ir nesaikingai piktnaudžiaujame alkoholiu.Matyt todėl atėjęs rytas ganėtinai sunkus.Vaikščiojam, rankiojam pamirštus daiktus- dokumentus, laikrodžius ir kitokias smulkmenas. Nesuprantu tik, kada vadas spėjo tą keturių kilogramų lašišą iš upelio ištraukti... Išdoroju,  pasūdau ir po valandėlės draugiškai ja mėgaujamės,  pūsdami   plaustus kelionei „Bystraja“ upe. Tai lyg koks paskutinis atsisveikinimas su atšiauria ir kartu svetinga Šiaure. Net ir  sutikta ant kranto meškutė tarsi atsainiai mums mojuoja letena, negailestingai dorodama šviežiai  pagautą žuvį. Ryt jau būsim Petropavlovske.
Miesto užesys kiek neįprastas. Automobiliai padabinti japoniškais hieroglifais, o visų jų vairuotojai sėdi dešinėje. Parduotuvėse pirkėjus vaiko piktos pardavėjos. O dešimt naujųjų turistų sutinka tik su vienu pasiūlymu- būti apgyvendintiems viešbutyje.Tačiau naudos  iš viešbučio mažai- naktinio Petropavlovsko barai apipilami sveikinimo dainomis  „iš saulėtos Lietuvos“.Sveikinimų banga ryte atidunda ir iki „Elizovo“. Į lėktuvą įleidžia visus.
Kamčatkai tariame „Sudie“. „Sudie“, su viltimi dar kartą  susitikti.

Tomas Baltušis
This email address is being protected from spam bots, you need Javascript enabled to view it


DIENORAŠTIS

28.07.06
Kelionės priešistorė: šiandien pakilęs palapinėje nusprendžiau, kad laikas pradėti dienoraštį ir nors trumpai prisiminti mūsų kelią iš Vilniaus į Petropavlovską-Kamčiatską. Kelionė traukiniu: Vilnius – Maskva buvo gana konfortabili ir maloni – žaidėm kortom, kai kas labiau gėrė nei žaidė...
Finalas – Giedrius Maskvoj iš traukinio iššuoliavo jau ant balto žirgo... Vietiniai milicininkai to nesuprato ir už žirgą iš jo pareikalavo 100 eurų (brangus šiais laikais arklių išlaikymas). Tiesa, mus maloniai Maskvoje pasitiko Pėtia, su kurio pagalba mums šiaip taip pavyko Giedrių ir Valerą su visais jų baltais arkliais patalpinti į lėktuvą ir sėkmingai (su nedideliais incidentais) nugabenti į Kamčiatką!!!
Daug ikrų (reikėjo labai taupyti duoną nes jos trūko) ir lašišos kiekis mus nuramino ir po gerų 4 valandų mes pasiekėm  karštų versmių slėnį prie Mutnovskio ugnikalnio. Rolas kepė upėtakį ir virė ryžius, o siaubingas vėjas darkė mumis plaukus ir palapines. Šiandien gražus rytas. Miegojom neblogai. Dabar vėjo nėra, bet yra uodų. Uodai geriau už vėją!  Laukiu, dar vis laukiu pusryčių!!

P.B.

29.07.06
Sveiki. Puiki diena. Šios dienos vaizdai tiesiog pasakiški. Sunku papasakoti ką mes šiandiena  pamatėm, na bet viskas iš eilės. Atsikėlėm 6.30, todėl kad budėjom. Oras super, vėjo nėra, saulė. Mūsų planas – Mutnovskio ugnikalnio krateris. Nuo mūsų stovyklavietės pagal žemėlapį netoli, 6 km. Išėjom 8.45, sargu liko Paulius ”po sastajanju zdarovje” .Praėjom nekategorinę perėją, chebra eina pakankamai šustrai, tempas neblogas. Bliamba, prisiminiau,  pamiršau vėliavą ir dešrą (reikėjo išdalinti kišeninį maistą, na bet naujokai nežino kas jiems priklauso, o su seniais susitarsiu).

Tatjana
                                                                                                  
Noras papildyti šios dienos kelionės aprašymą (namų darbai).
Sniegas nešlapias, bent jau iš ryto. Tai lengvina judėjimą link tikslo. Visas maršrutas eina išilgai šlaito, tik kartais keisdami kryptį. Bendražygius išmokiau naują kalniečių terminą – traversas. Žodis jiems patiko, bet pats veiksmas ne. Tiesa sakant jis vargina, nes negali stačiai statyti pėdos. Bato padas visą laiką pakrypęs ir kojos daug greičiau pavargsta nei lipant ar leidžiantis nuo kalno.
Prieinam akmenų krūvą ar salą tarp sniegynų. Čia stovi paminklas žuvusiam turistui. Tauta išgriūna. Pamačius vienintelį paukštį šioj dykynėj pasigirsta ištrauka iš dainos apie juodą varną (rusų kalba). Pirmas užkandis. Daugumai tai naujas šokolado skonio pojūtis. Jis daug skanesnis. Albertas lūžta laikydamas rankoje šokolado gabalėlį ir pabaigia jį tik pažadinus prieš startą į Mutnovskio kraterį. Traversas ir mes įeinam į savotišką konjoną. Aplinkui pilna “kurmerausiu”. Tik Kamčiatkoj juos galima pamatyti. Kylam į kraterį. O čia viskas aplinkui verda, garuoja ir smirda supuvusiu kiaušiniu. Matomumas puikus, pilnai buvo galima viską apžiūrėt ir pasigrožėt. Žemė po kojom šilta, teka karšti upeliai, bet sniegas kuris guli visai šalia atrodo netirpsta. Tai nepaaiškinama.
Paliekam kraterį ir traukiamės link “Ovrag Opasnij”.  Tai Vulkanijos upės kanjonas, kuris prasideda 80 metrų kriokliu. Aplinkui uolos, spalvų prasme - neįtikėtinos. Gražu ir gražiai pietaujam be to maisto, kurį Tatjana paminėjo savo aprašyme. Povilas ir Tomas ją išdavė, bet tauta nereaguoja, daugiau galvoja apie kojas ir pirmus nuospaudas nei apie maistą. Ir su nerimu laukia šiaurinės Kamčiatkos.
Judam atgal, gal tempas ir per greitas. Albertas žinodamas kelia atgal pasirenka sau tinkamą tempą. Persivertus per perėją išsibarstom ir judam sau tinkamu tempu. Sustojimai ilgėja.
17.00 parsirandam į stovyklą. Stovykloje nieko naujo, tas pats triukšmas, palapinės vietoj ir Paulius niekur neišėjęs.
Toliau seka maudynės ir erotiniai vaizdeliai.
 
Rolas

30.07.06
Naktis, kankina nemiga. Minčių buvo įvairių po praėjusios dienos pasivaikščiojimo. Teoriškai -pasivaikščiojimas lengvas ir vaizdų pakankamai. Bet chebra nusikalė ir apie pamatytus vaizdus net neužsiminė. Mintys daugiau sukasi apie patirtą nuovargį, nueitus kilometrus ir ta linkme. Daug klausimų apie žygį centrinėje Kamčiatkoje, apie laukiamus nepatogumus. Noro gąsdinti nebuvo jokio, bet ten bus tikrai sunkiau, vien tai, kad kuprinės bus ant pečių. Nekalbant jau apie aukštį, kuris sukels tam tikrus sveikatos sutrikimus ir ne vienas greičiausiai apsivems. Kažkokia prasme, sujaukė smegenis.
Rytas, 09.00 pajudėjom link Gorėlij ugnikalnio. Ėjimas daug lengvesnis, pakilimas tiesus, nereikėjo daryti jokio traverso (kuris nukamavo pirmąją dieną). Kilometražas pakankamai normalus. Manau pirmyn ir atgal sukrovėm apie 20 km. Ėjom be daiktų. Oras puikus, netgi buvo per karšta. Kartais gelbėjo šalto oro srovės, tai buvo tikra atgaiva.
Ugnikalnis Gorelij 1829m. Aplink ugnikalnį didžiuliai lavos laukai. Jie tikrai įspūdingi, kadangi daug sniego, didžioji dalis paslėpta po juo. Bent jau kai buvau prieš septinis metus, pamatyti vaizdai daugiau priminė Menulio vaizdus nei Žemės (nors Menulyje ir nebuvau). Sniegas palengvino ėjimą, nereikėjo ieškoti praėjimų, kad išvengtum aštrių lavos uolų. Pats ugnikalnis nepanašus į tipinį ugnikalnį, jis labiau panašus į sugriuvusį kalną – ugnikalnį.
Mes užkilome į vieną jo kraterių. Kopimas nėra status, bet visiška “rasipucha” Daugumai tai sukėlė papildomų jausmų, priminė, kad turi baimės jausmą. Kaip ir baisoka, bet krateris įspūdingas. Nelabai tikėjau, kad Paulius ras jėgų ir noro užsiropšti ant šio kalno. Bet jis mano ir kitų nuostabai tai padarė!
Nusileidimas neilgas, bet status ir visiškas akmenų paleidimo mechanizmas.
Visą dieną užtrukome. Stovykloje palikom Aurelijų (jis kaip ir pasiaukojo visų mūsų labui). Sugrįžus stovykloj tvarka. Šiukšlės sudegintos, alus sukištas į sniegą. Net gamyklą sugebėjo užčiaupti, kuri be perstojo švilpė. Buvom kaip ir pripratę , bet ramybė visgi geriau už pastovų triukšmą. Tebūnie švara (Giedriu šitą frazę žino mintinai), jis ją ir pasakė .
Vakaras – šilta, karšta bala ir mes joje su šalto alaus bambaliu.

Rolas

30.07.06
Kamčiatkoje būtų labai sunku su antra puse arba su vaikais. Žolės rūkymo ir alkoholio vartojimo poreikis stipriai sumažėja. Gal šeima ir (ar kaip?) svaigalai yra civilizacijos “šalutinis efektas”, kurio nėra laukiniame gyvenime?
Jau pirmą dieną pasikoreguoja vertybių skalė: pats skaniausias šokoladas kalno viršūnėje, pinigus matuoji ne jų mase  , o paslaugomis (šilta pastogė, alus, išskalbti drabužiai)...
Indus čia galima išplauti keturiais būdais: šaltu vandeniu, sniegu ,žole arba atiduoti kam tai kitam pavalgyti iš tavo lėkštės.
Po dviejų, laipiojimo po kalnus, dienų chebra vis mažiau tiki ką sako Rolas, bet vis daugiau jo klausinėja – kam klausti jei netiki?
Dvi dienas maudėmės geizerinėje vonioje – geras . Vakar devyniese įlipome į šiltą balą ir šiurpinome vietinius rusų turistus demonstruodami savo “obrezus” (Giedriaus terminas). Vakar  pozavome fotografams – aborigenams, o šiandien išmokome reguliuoti kranelį karštam ir šaltam vandeniui.
O kam mes perkame “seksodromus” į miegamąjį, stiklinius stalus į valgomąjį, margai dažome kambarių sienas ir pan, jei miegant miegmaišyje, valgant ant paišinuoto stalo ir sėdint ant pašikniuko vis dar nesinori į savo, taip ilgai rengiamus ir tvarkomus, namus?

Aurelijus
 
01.08.06
Vakar sugebėjom sušalti tiek, kad Giedrius pabėgo... . Ir sušalome ne kalno viršūnėje, o katerio denyje.
Plaukėm iš kažkurio zalyvo į kažkurį vandenyną (berods Ramųjį  ). Pradžioj ant denio buvo penki: Giedrius, Povilas, Tomas, Andrius G ir Aurelijus. Kaip sakiau, Giedrius sušalo ir pabėgo į kapitono kabiną, kur sėdėjo visa likusi chebra. Ačiū tam pačiam Giedriui – raskrutil kapitoną, kad tas mus pavaišintų kažkuo alkoholiniu – kitaip sušaltume ir iš vidaus.
 
Valandą plaukėm prieš vėją ir prieš savo prigimtį – prišalom subinėmis prie denio, bet nepabėgom.
Pamatėm tris brolius - tri brata – tris  uolos įplaukiant iš Ramiojo vandenyno į Avačinsko įlanką. Po to kapitonas leido vairuoti katerį Ievai – vieninteliai moteriškos lyties atstovei mūsų įguloje.
Supratau, kad sušalom, kad vakarą užbaigsime tradicinėmis išgertuvėmis. Neklauskit kas buvo iniciatorius .
Vėl šiaurinėje Rusijos teritorijoje maudėmės lauke, šiltame vandenyje, baloje. Šį vakarą tai buvo oficialus “rusų kurortas”  - Alatinskij (berods jei gerai prisimenu). Vėl  geizeriai šalia kalnų upės  - pasėdi šiltame dumble, o paskui lendi į ledinę upę.
Žmonių ir palapinių buvo daug, kaip tokiai aborigenų žemei – gal kokių 20 palapinių be mūsų – rusai su vaikais, šunimis ir gera nuotaika.
Šiaip kompanija iš laimės jau durnėja – keli vakar net skutosi barzdas – tame tarpe ir aš  - noriu būti gražus jei sutiksime mešką.
Dov.
Kol kas sekėsi.
1.Rolas sakė, kad tokio gero oro Kamčiatkoje dar nematęs.
2. Gavom vairuotoją – SUPER SAŠA – kuris ir apšokinėja mus ir visus kaimo takelius žino.
3. ...
Šiandien pagaliau sustabdė mentai – pamiršau ant kiek buki jie gali būti ir vėl geru žodžiu atsimenam civilizaciją , kuri sukūrė ir mentą “protingą” .
Dar ...
Keli Morozai – Lietuviai skaito kaip rusai : Darius, Ieva, Aurelijus ir ... Valėra!
Valėra pasiėmė iš Dariaus Dostojėvskio “Broliai Karamazovai”  ir nepanašu , kad greitai ją paleis.

Aurelijus(“poka”)

01.08.06
Vakaras. Sėdim. Stalas didelis. Jau tuščias. Sotumo jausmas. Ramu. Milicija mūsų jau nejaudina.  Degtinė labai skani. Su arbata ...
Skanus , akivaizdu, ir mūsų kraujas  uodams.
Laikas.
Labanakt,

P B

Sašos žodis
Больше всего понравлось дисциплинированность и готовность всегда толкнуть машину!

Александр Козеев

02.08.06
Šiandien įspūdžių turėjome iki valiai. Ryte pabudę Kliuči gyvenvietės viešbutyje (jeigu tą  medinę trobą galima taip pavadinti ), papusryčiavę , išsiruošėme į vietinį  Komisariatą  prisiregistruoti. Vakar vairuojant mus sustabdė milicininkai dėl atvirų durų ir prasidėjo: o kur mūsų dokumentai, o kvietimus ar turit ir pan.. Tad  nuo šiandien vykti pas juos su pasais. Sakė, jog jokių problemų nuo mūsų mažiausiai reikia, nes “ mi ždiom visokich gastėj”
Palikę pasus bludijom  po apleistą, žolėm apaugusią , šeimininko rankos nemačiusią gyvenvietę. Gyvenimas čia juda lėtai, niekas niekur neskuba, tik prie parduotuvėlių pamatysi  vieną kitą žmogelį: kas “Prima” cigaretes, kas šnapso ar alaus butelį perka. Vietinės moterėlės gėlėtomis suknelėmis kidrena  gyvenvietės smėlėtomis gatvėmis.
“Registravo” (duomenis nuo pasų perrašinėjo)  mus apie 1,5 valandos. Užbaigę procedūras pajudėjome mūsų kelionės tikslo link – Kliučevskij  kalno papėdėje esančios geologų bazės.
Važiavome per visišką “bezdarožje” -  išdžiuvusios  upės dugnu, o iš šonų  mus  lydėjo  neaukšti lapuočiai. Mašinėlė kretėjo, svyrinėjo, barškėjo , o mašinoje  pasigirdo pokalbiai apie meškas. Važiavimas prilygo “ amerikietiškiems” kalniukams, ties  kiekvienu posūkiu  mašina pasvirdavo taip, kad visi  buvo įsikibę į turėklus iki skausmo. Nepaisant to, vairavimas buvo smagus, kupinas adrenalino , komanda lydėjo juokeliai, istorijos ir juokas.
Pro langus vis artėjo Kliučevskij kalno vaizdas: galingas, snieguota ”nosim”, truputi baugus. Turbūt kiekvienas įsivaizdavo save  kopiantį  į jo viršūnę ir su siaubu galvojo apie to “giganto”
šturmą.
 
Upės vaga ir platėjo, važiavimas sunkėjo, nepaisant to, vaizdai džiugino akį ir  vidų  savo grožiu: galingasis kalnas įrėmintas neaukštais   medeliais panašiais į krūmus.
Paklaidžioję upės vaga suradome miško keliuką , kuriuo išvažiavome į pievą. Ne pievas, o botanikų svajonę: vešli žolė ir visokiausios gėlės, net gi  violetiniai irisai geltonomis akytėmis, kuriuos taip sunkiai bando užauginti mūsų sodininkai.
Buvome  sustoję. Vairuotojui Sašai teko aušinti variklį po nesėkmingo važiavimo, keberiojimosi į stačią kalvą. Na o mes pasivaikščiodami grožėjomės vaizdu: kalnas snieguota viršūne, papėdės kalvos, gėlėtos pievos ir daug, daug uodų, musių ir velniai žino dar  kokių vabzdžių.
Pagaliau pasiekėme mūsų šios dienos tikslą – geologų bazę, jeigu šį namuką su mažais langiukais taip galima pavadinti. Čia išėjo mus pasitikti vyras su dideliais akiniais ir simpatiška mergiotė: giobotanikai (mokslininkai , dėstytojai ,studentai atvyko studijuoti augmenijos). Papasakojo mums , kad “judėjimas”  čia didelis : atvykę ir į žygį išėję čekai, “karatistai” ir dar kiti žygeiviai.
Atstumas nuo bazės iki kalno neįkvėpė, tad Eimantas kompanijai pritariant pradėjo derybas su Saša: gal nors vieną kilometrą priartins mus prie kelionės tikslo. Saša ryžosi ,bet po to kaip pats sakė, paskutinį kartą. Važiavimas, vairavimas, siūbavimas  buvo įspūdingas. Bet vis pasistūmėjo arčiau.
Išlipę užkandome ir susiruošėme į žygį. Kuprinės slėgė, patys pirmieji žingsniai buvo sunkūs, net juokas pasigirdo apie grįžimą atgal kol dar nevėlu.
Greitai perėję nedidelę pievą pasiekėme lavą. Rolandas sakė, jog paskutinis lavos išsiveržimas čia buvo 1932m. Sprendžiant pagal lavos suformuotas kalvas ir kalnus, išsiveržimas turėjo būti įspūdingas ir stiprus. Ropštėmės tais kalnais kaip kas mokėjo:- kas tvirtai ir užtikrintai, kas
keturiom, kas su keiksmažodžiais ir pykčiu ant savęs ir viso pasaulio. Nepaisant visų sunkumų (sunkių kuprinių, judančių ir byrančių akmenų, fizinės jėgos stygiaus) žingsnis po žingsnio judėjom į priekį.
Tarpais sutikdavome kliūtis – sraunias, purvinas, ugnikalnio pelenų prisigėrusias upes.  Nuo akmens ant akmens, pasiremdami lazdomis įveikėme dvi upes. Paskutinioji buvo srauniausia ir plačiausia. Nusiropšti nuo stataus lavos kalnagūbriuko, teko tiesti virves ir padedant virve ir mūsų stipruoliam (Rolui, Povilui, Tomui, Valerai) keltis per akmenis į kitą krantą. Smagumėlis.
Merginom pasiūlė palikti kuprines, o Rolui ir Tomui aukotis – grįžti ir prisisegti virvę, kurią kitame krante tvirtai laikė Povilas, grįžti su manta į kitą krantą. Neišėjo šis “renginys” be šlapių batų. Matyt, tokia vedlių duona.
Tad šiandien įveikėm nemažą gabaliuką, vadas patenkintas, gal ir neteks prarasti sugaišto laiko
Komisariatuose, ir ryt pasieksim numatomos stovyklos vietą.
Ryt bus nauja diena, tuomet ir pamatysim.

Ieva

03.08.06
Vakaras baigėsi linksmai – aš išverčiau Valerai ant kojų verdantį puodą – gaila arbatos ir Valeros galūnės. Laimei Andrius turėjo po ranka sniego, o Tanka vaistų. 
Pagaliau pamatėm UODUS – buvo pilnos lėkštės ir burnos. Sekančioj stovykloj jų nebuvo. 
Stovykla berods buvo pastatyta 1700m aukštyje. Per sekančią  dieną pakilome iki 2200m ir nedaėjome berods 2-3 km iki dienos plano.
Oras kaip visad iki šios dienos pasaka – saulė ir truputis vėjo.
Pagaliau paragavome - pilną dieną žygio su kuprinėmis per kalnus.
Nebuvo superinių perkėlų per upelius, bet gavome krūvio ir be to kaip reikiant.
Sočiai papusryčiavom , sunkiai “užrūkėm” – jau po pirmo pakilimo į kalnelį teko mažinti svorį Pauliaus kuprinėje – kitaip vaikinas atrodo lūžtų.
Pakilus kokius 100m nuo pradinės stovyklos, pradingo veide ir vakarykštis optimizmas lipti į dangų.
Rolandas parodė į artimiausia kalvelę ir pasakė, kad iš ten  pamatysim reikiamos stovyklavietės vietą. Nuo tos vietos stovyklavietės nepamatėm, bet pamatėm sekančią kalvelę, paskui dar vieną, po to dar kitą, paskui vėl ... ir taip kokius septynis kartus mažiausiai. Žygį pradėjom 9.30, užbaigėm 17.00, kai Rolas suprato, kad rebiatos pasiekė lūžio ribą. Giedrius adrenalino įkvėptas siūlė varyti dar 4 valandas. Sveikas protas nugalėjo.
Jeigu vakar nakvojome žolės ir uodų kompanijoje, šiandien atsikraustėme į pragarą – aplink tiktai juoda spalva. Kontrastui mėlynas dangus, sniegas kalnų viršūnėse ir atbukę nuo ėjimo turistai spalvotais drabužiais.
Tanka rado edelveisą -  alpinistų berods simbolį – mes nusprendėm užpilti  jį spiritu ir sukurti unikalią trauktinę.
Rolas atrodo pavargo irgi, jau nebesako “ta prasme”. 
Ne vien Albertas išmoko užmigt privalo  metu. Andrius su Darium gyrėsi  išmokę atsipalaiduoti penkiom minutėm.
Pavargom šiandien konkrečiai, bet Darius atrado fliaškutę ne su vandeniu, Valera  kvietė Giedrių į diskoteką.

Aurelijus

04.08.06
“Kažkas pristatė tų kalnų, o mums po jos laipioti , blin...” Giedrius kažkur Kamčiatkoje
Šiandien pirma diena kai pilnai nesukirtome pusryčių. Kamčiatkos gurmanų virtuvė nesikeičia, čia matomai neigiamą poveikį padarė vakarykštis sunkus žygio startas po sočių pusryčių.
Vėl topinam per ”pragarą“ - juodos lavos, pelenų ir juodo tirpstančio ledyno landšaftas nesikeičia. Kompanija susipresavo: Paulius patempė tempą ir beveik visą dieną ėjome viena grupe be atsiliekančių.
Stovyklą paliekame 9.30, o naują bazinę stovyklą netikėtai pasiekėme 14.00. Po vakarykščio sunkaus žygio, dauguma paruošė savo  procesorius visos dienos įtemtam darbui. Todėl pasiekus bazinę stovyklą džiaugsmo buvo sočiai – chebra net paplojo Rolandui.
Šitoje bazinėje stovykloje nakvosime tris naktis, iš čia mėginsime lipti į viršūnes: Užkovskij (Ploskaja Dalniaja), Kliučevskaja ir exstrimai gal mėgins Kamen.
Stovykloje iškėlėme tris vėliavas: trispalvę (berods iš spalvotų kojinių), x-genomas ir zebrų.
Panašu, kad mūsų ekspedicijos vidury pradėjo keistis oras. Iki  šiol matėme tik kelis debesėlius nuo liepos 26 dienos. Šiandien nuo vidurdienio pusė dangaus debesyse, gerai, kol kas baltuose.
Apie 15.30 saulės liko virš Užkovskij – oras keičiasi. 
Kol statėme palapines apsisuko galvelės – pasilenki, atsistoji ir jau plauki.  Sakė tai vadinasi “aklimatizacija”.
Panašu, kad dar ir “žopą” pamatysime sprendžiant iš atšalusio oro ir krentančių ant mūsų stovyklavietės debesų.

Aurelijus

05.08.06
“ Kamčiatka yra ... Kamčiatka”
Rolas (berods 20metų vandenis, o virš 8 metų kalnietis)
OFIGENAI!!!
Pradėsiu nuo pabaigos.
Šiandien iškilmingai buvome priimti į kalnų kopėjų draugiją: pamaloninti alpinistų ledais ir sniegu (unikalus, nepakartojamas skonis) ir aršiai išlaižėme Vadovo ledkirtį.
Tokios garbės nusipelnėme įveikus mūsų pirmąjį ir kai kam, ko gero , paskutinį kategorinį kalną.
Pabėgom iš stovyklavietės 6.30, jau po 45 min.  buvome kalno papėdėje. Vikriai užsirišome kates. Išklausėm trumpą instruktažą kaip elgtis su ledkirčiu ir katėmis taip, kad jos netaptu nereikalingu balastu. Ir pakankamai optimistiškai šokome nagais į kalną.
Oras buvo vėl įtartinai geras – kol kopėm į viršūnę saulė nesislėpė. Supratome per šiltai apsirengę.
“Didžiausia problema geras oras” – pastebėjo Rolandas po ilgų diskusijų apie taktinį apsirengimo planavimą. Berods, gamta jį išgirdo – įveikus viršūnę oras pradėjo keistis, pusę nusileidimo kelio praleidome debesyse.
Ploskaja Dalniaja  - toks kalniukas Kamčiatkoje, kuris kaip nemažas spuogelis iššoko iki 3903m virš jūros. Ten mes šiandien ir prabuvojome palikę stovyklą ties 2700m.
Man asmeniškai šis “žemės spuogelis” davėsi nelengvai.  Tikiuosi, ir kitiems bratkom ir vienai neprofesionaliai mergaitei. Kitaip ne vien aš tam rado ... 
13.15 dėka superinio grupinio vadovų (Rolo, Tankos, Povilo ir Tomo) darbo dėka pasiekėm viršūnę. Tradiciniai šūkiai, nuotraukos, šypsenos – ne tos...
Neįmanoma aprašyti aukščio baimės nugalėjimo jausmo arba pykinimo ir svaigstančios galvos, malonių pojūčių, 10 kart peržengtos ištvermės ribos  arba žalio pofigizmo beveik komoje besileidžiant nuo kalno...
 
Kelias į viršų – kelias į begalybę, nei matai, nei žinai kur tiksliai viršūnė, tik lipi kad įrodyti sau pačiam kad gali.
Kelias į apačią – dvigubai spartesnis, bet bent kelis kartus tenka atsispirti pagundos spjaut į viską ir nečiuožt į apačią ant “pašikniuko”.
Pasak Povkės, 90 procentų nelaimingų atsitikimų kalnuose įvyksta besileidžiant, kai žmogus atsipalaiduoja.
Neleisčiau nepasiruošusiu nei kurio iš savo vaikų, nei panelės į tokį kalną, kur įkopėme. Bet visiem iki  vieno mūsų kompanijoje garantuotai tai naudinga patirtis, kuria  tegu kiekvienas pats aprašo jei nori.
Nušokom nuo kalno, atrodė atlikome žygdarbį. Tačiau saulužėlė (mat jėjo tak!) ištirpdė sniegą bei ledą kalno papėdėje ir mūsų kelias į bazinę stovyklavietę prailgo. Darius vos neįsmigo į ledo smegduobę, o visa kompanija išsimaudė posnieginėse ir polediniuose upeliuose – kas iki pusės, kas tik iki kelių.
Grįžtant į stovyklavietę supratom kaip Rolandas su kompanija per vieną dieną Altajuje kalnuose per lietų išspaudė 40km.
Man galvoje spirgėjo grįžtant tik viena mintis – nusirengti ir į šaltą balą nusiplauti nuovargį ir prakaitą. Nejauti nei šlapių skaudančių kojų, eini kaip robotas su Energizer – ar 3 ar 30 km.
Pirmi įspūdžiai po pergalės (tik nesuprantam kas ką padarė – mes kalną ar jis mus) gana kontraversiški: nuo neapykantos kalnui ir sau (taip tyčiotis iš organizmo) iki suartėjimo ir susigyvenimo su komanda.
“Po kalnų, bendravimas tampa kitoks” – Rolas
(po truputi tampu neprofesionalus profesionalus dienoraštininkas...)

Aurelijus

06-07.08.06
Šiandien ilga ir sunki nusileidimo diena. Bet visų pirmą apie vakar dieną .......
Vakar aš (PB), Tanka, Rolas ir Tomas mėginom  “imti” Kliučevskij.... Deja nesėkmingai. Rytas atrodė įtartinas (06.08.06), bet neatrodė baisus. Buvom suplanavę išeiti apie pietus ir pasiekti Kamen – Kliučį balną. Bet jau apie 10.00 pradėjo niaukstytis ir dulksnoti. Išėjom su mini sniegu, vėliau jis peraugo į krušą, lietų, sniegą ir galų gale  puikę šikną..... Pakilę iki kokių 3000m pamatėm, kad nič nieko nematom ir teko parsivilkti į stovyklą... Lyjant pasistatyti palatkę ir liūdėti!
Apie 19.00 lyti apstojo, bet šikna nesitraukė. Pasimaitinę ir pasišildę prie sukurto lauželio nusprendėm, kad laikas iš čia dingti ....
Paskambinom Sašai, jis pažadėjo atvažiuoti diena ankščiau... Taigi. Šiandien nuo pat ryto leidomės... Nesėkmingai. Apačioj šikna buvo tokia tiršta, kad nelabai suvokėm kur klaidžiojam. Nuo 9.00 ryto (maždaug) iki 19.00 vakaro klaidžiojom leisdamiesi tarp ledynų, lavos ir akmenų – bet be didesnio rezultato... Dabar sėdim palatkėj prie upės (kažkur) ir laukiu vakarienės – verdam iš tamsiai pilko upės vandens (švaraus niekaip neradom, nors visi 1-1,5 h ieškojom).
Tikėsimės, kad šikna praeis ir ryt mes surasim Sašą su visa jo mašina....

PB

Išėjimas link balno Kliučėvskij ir Kamen prasidėjo po pietų sulaukus blogiausio oro koks tik galėjo būti ir buvo. Pradėjo lyti, o aukščiau pakilus ir snigti. Kadangi visa administracija pasitraukė, vado įsakymu buvo paskirtas pavaduotojas padėčiai stovykloj valdyti. Atsakomybę užkroviau Giedriui.
Stovykloj tvarka. Atsirado šiuolaikinio meno centras, normali valgykla lauko sąlygom, visos nuorūkos surinktos į šiukšlių dėžę. Ir visa tai buvo sukurta ir sutvarkyta blogu oru. Kai jau labai buvo blogai lauke tauta žaidė kortom iš saldainių. Atsirado kyšininkavimo faktorius.
O mes tuo tarpu kilom į viršų, oras prastėjo ir nesimatė jokių prošvaisčių. Nutarėm leistis. Sniegą pakeitė lietus. Ir mes visiškai šlapi nusileidom į visai kitokią stovyklą nei palikom.
Kitą rytą šventėm Eimanto gimtadienį. Jis kaip šventės kaltininkas išėjo į kalnus prie užrašo “su gimtadieniu!”, o mes likom apačioj. Ir mes visi pavydėjom, kad jis aukštai (išėjo į kalnus), o mes žemai (Giedriaus mintys).
Nors ir rytas buvo visai nieko, buvo galimas viršūnės šturmas, bet oras palaipsniui gedo ir mes traukėmės žemyn. Kaip ir gaila buvo, kad nepavyko užlipt į aukščiausią Kamčiatkos tašką, bet nors galėjau padėkot dievams už suteikta galimybę pasidžiaugt vaizdais. O pasigrožėt tikrai buvo kuo.
Einam tikru pragaru, viskas juodai pilka, net ir dangus pilkas, o jai ir žmogelis kažkur toliau tai jis ir gi pilkas. Žolės dar nerasta, o mes jau jos pasiilgom.

Rolas
 
08.08.06
8.00 ankstyvas rytas... Dar vis šikna. Lyja. Palatkėj laukiu pusryčių. Reiks eiti ...
Man tai kažkodėl primena pernykštį Altajų. 

PB

Rytas. 6.00 ryto išlindau iš palapinės, kaip ir norėdamas susigaudyti vietovėje. Kankino nerimas, nebuvau užtikrintas šimtu procentu esama padėtimi. Ir kaip nebūtų keista, pamačiau  visame jo gražume Kliučevskij ugnikalnį, o taip pat ir Srėdnij kalną ir Krestovij ugnikalnį. Pasirinkta kryptis buvo teisinga. Ramu. Pasislėpiau atgal į palapinę. Dangus vėl užsitraukė sunkiais debesimis. Tai buvo kaip ir dievų dovana.
Lauke lietus lyja, gulim visi palapinėse,  noro iš jos išlysti jokio. Lyg momentais jis apsiramina, prasegu palapinės angą, pirmas žvilgsnis į padėtį. Kaip ir matosi šviesulių, tauta blaškosi, ieško išeities iš padėties. Tolumoj kažkur ant didžiausio sustingusios lavos kalno stovi Andrius G. Ir bando įžiūrėti pažystamus praeičiai vaizdus. Noras pamatyti namuką į kurį mes ir taikom. Bet šiam momentui kaip ir per daug. Aš tyliu, po kiek laiko išsiduodu. Viskas tvarkoj. Traversuojam į dešinę lavos lauką ir turėtume išeiti į pievą ten kur mus vairuotojas paleido prieš daugiau nei savaitę.
Pusryčiai vėlyvi. Žirnių košė su smėliu ir pelenais. Čia jau gaunasi kaip sudedamoji maisto gamybos dalis. Savotiškas prieskonių kompleksas. Upės iš kurios mes semiam vandenį lygis gerokai žemesnis. Dabar ją pereiti nesudarytų didelių problemų. Nors vakar Valėra gan su didelėmis pastangomis įveikė ją ir pasiekė kitą jos krantą. Buvo bandymas, kitame krante ieškoti  švaraus vandens - deja nesėkmingas. Kaip ir šį rytą, vakar košė taip pat buvo su smėliu ir pelenais.
Pajudam  ieškoti namuko. Kertam lavos lauką. Tai užtruko visą valandą. Pakeliui tame pačiame lavos lauke randam švaraus vandens. Bet tai įmanoma tik einant link kažkokio tikslo ir aptikti vandens. Išėjus tik vandens, nemanau kad užsirautum. Galu gale išlendam ant žolės, bet tai dar ne viskas. Už tos žolės - lavos laukas, o už to lavos lauko - žolė. Po to jau lavos nebuvo. Tauta išsibėgioja apimta džiaugsmo. Tempas kertant lavos laukus buvo ne vienodas, kaip ir išsibarstėm. Išlindus į pievą, dangus prašviesėjo. Bet tai laikina ir mūsų išsibėgiojimo nebuvo galima leisti..Gal ir trūko mano konkretumo iki kiek galima išsirauti į priekį. Bet velnių spartuoliams aišku išrašiau, pats bučiau nesugalvojęs (Giedriaus įtaka).
Mes atėjom į tą vietą, kur paskutinį kartą matėm Sašą. Įsidėmėjau aš tą vietą. Pagaliau aiški buvimo vieta. Čia ir keliukas kuris veda žemyn, mes juo ir nušutinom. Linksma, nors ir šlapia. Judam dviem grupėm. Aplinka vėl paskęsta tamsoje, nelabai galima ką ir įžiūrėti. Traukiame žemyn. Turėtume kaip ir prieiti išsvajotą namuką. Ir staiga dangus prasiblaivo ir mums iš kairės parodo kalną, kuris kaip ir turėtu būti iš dešinės. Reikia sukti atgal, noro didelio nėra, bet reikia. Kylant su mašina kai dar viskas buvo priešakį visi lenkiami kalniukai buvo iš kairės. Sukamės ir surandam kelių išsišakojimą, kuriuo ir pasukam. Namuką mes prieinam ir mūsų dideliai laimei jis tuščias. Tai reiškia mes pirmi ir mes šeimininkai, tokia jau tvarka. Tautoj panašus džiaugsmas kaip ir nusileidus nuo Užkovskij ugnikalnio. Dabar belieka tik Sašos sulaukti ir sėkmingai nusileisti su mašina nuo aukštumų į žemumas.
Eilinė problema, kaip ir pastovi  - švarus vanduo. Leidžiantis žemyn buvo pastebėti sniego lopinėliai. Aplinkui vien tos pačios pelenų spalvos upės. Mes vandens randam prie to pačio matyto sniego. Šiaip ne taip prilašinam (tai tikslus apibūdinimas proceso) 40 l vandens. Tą patį vakarą mes ji ir patvarkom, nors ir rytui buvo numatyta. Saša turi atvežt vandens ir alaus! Ir dar sėkmingai pastatėm tuščius puodus po stogu. Vandens prilašėjo neįdėjus jokių pastangų.
Cigaretės baigėsi. Tręšiamas  Paulius, jis kaip ir geriausiai buvo apsirūpinęs šiuo kenksmingu sveikatai produktu. Tomas ant lentynų randa tris belamoro sigarus. Jos sėkmingai išeina į orą. O vakare Darius ištraukia paskutinį cigarą (bet apie jį ne visi žinojo) ir miegantys antrame aukšte sėkmingai išleidžia jį dūmais.
Apačioj miegantys ar bent jau bandantys, viršui skaitantys ne svarbu ką, svarbu pats procesas.
Namukas gerai, tai suvoki kai laukia lyja lietus. Ateikit per lietų į tokias vietas pirmi ir jūs būsit padėties šeimininkai. Kitaip jūs su pavydu žiūrėsit į tuos kurie ten sėdi. Muštis kalnuose negražu, apačioj galimas variantas.

Rolas

09.08.06
Rytas prasidėjo Giedriaus išalkusio vilko staugimu : “SAAAAAŠAAA!!!”
Kalnuose buvo pasakiškai gerai, bet dauguma turbūt geriausiai įsimins atvykimą ir išvykimą iš kalnų – visad norisi keisti aplinką.
Sašos GAZ 66 burzgesys rūke buvo pasitiktas džiaugsmingais riksmais, lyg lietus dykumoje. Bratkų džiaugsmui vairuotojas parvežė ne tik vandens, bet ir alaus, neragauto beveik visą savaitę. Klausimai dėl arbatos atšoko, alus – be konkurencijos.
Greiti pusryčiai, ritualinės atsisveikinimo su geologų trobele nuotraukos, tradiciniai užkišti į plyšius centai ir rubliai – ir pirmyn namų link.
Po dviejų, oro įsidirbinėjimo, dienų gamta vėl pasitaisė – saulė virš ir po debesimis. Pirmas sustojimas Kliučiuose, kur prieš tai “draugiškai” pabendravome su milicijos pareigūnais. Šį kartą sustojame parduotuvėje ganėtinai nutolusiai nuo milicijos nuovados – toliau nuo bėdos.
Susicementavusi kompanija iššlavė parduotuvę – pardavėjos tarpusavyje šnekėjo, kad išpirkome viską, atseit pripratę pas save supermarketuose.
Dvi sugedusio kalnuose oro dienos nulėmė mūsų planus užvažiuoti į Malkį – ten mes buvome sustoję prieš tai pasišildyti subines šiltuose baseinuose.
Pakeliui į Malkį turėjome kelius ženklius sustojimus.
Pirmas įsiminė miško avietėmis ir pasiutusiais išsiilgusias mėsos uodais – pirmasis po kalninės civilizacijos ženklas.
Antrasis pit-stopas buvo priverstinis – sprogo nesprogstama GAZ 66 padanga. Mūsų vairuotojas Saša atliko 50 procentų padangos keitimo darbo. Kita pusė atiteko techniškai išprususiem ir panašaus fizinio darbo išsiilgusiems kompanijos nariams.
Rolandas pagyrė mūsų grupės punktualumą – atseit mes niekad nevėluodavom  kaip pusvalandį nuo nustatyto grafiko.
Tai va, Sašai padedant, mūsų laiko planai pradėjo byrėti: pavėlavom į valgyklą (apie kurią kledėjom  kalnuose), o Malkuose parsiradome prieš 11 val. vakaro – vėl sutaupėm 300 rublius už įvažiavimo leidimą. 
Maršrutas – geologų namelis –Malkos išryškino dar vieną turimą bruožą: Turizmas – tai ne tik 8-12 val. lipimo į kalną , kuprinės tempimo, plaukimo upe, bet ir 12-14 val. subinės masažo sunkvežimio budelėje.
Nuo kelionės mašinoje pavargome ne mažiau nei nuo lipimo į kalną.
Malki - vietinių gyventojų kurortėlis – kempingas. Šalia kalnų balos  skirtingo laipsnio šiltumo vandens. Atgaivina ir po kelionės ir po lipimo į kalną.
Pasakojimas apie šitą dieną būtų nepilnas,  nepaminėjus kelių naujų pažinčių.
Naktį  baseine be šviesos, bet su gaivinančiais gėrimais susipažinome su keliais vietiniais aborigenais, kurie pasakojo apie vietinio alpinizmo ypatumus ir vietinėmis aborigenėmis,  kurios stebina paprastumu ir keiksmažodžiu gausa.
Savo tarpe turėjome net du veikėjus, kuriems bendravimas tapo sekančios dienos pokalbių tema.
Vakare pasijutome galutinai sugrįžę į civilizaciją. Tyliai pradėję, garsiai užbaigėm “jojo, jojo lietuvaičiai...”, Rolandas brauktelėjo kelias įsimintinas melodijas armonikėle... Vieną mūsų veikėją teko vos ne prievarta guldyti į palapinę... Ir visa tai toli, po 24 valandos.
Ryte vietiniai kaimynai “gyrė”:” Gražiai grojote ir per garsiai dainavote...”

Aurelijus

10.08.06
“- Panašu, kad tai paskutinis akordas mūsų gyvenime prieš grįžtant į civilizaciją.
- Panašu, kad taip
- Taip, ne paskutinis.....”
( iš pokalbių GAZ 66)
20 metų vandenio patirtį turintis Rolandas leido praleisti mums vieną dieną upėje prieš galutinai grįžtant į civilizaciją. Saša padėjo suorganizuoti plaukimą viena iš vietinių upių.
Netikėkite net patikimiausiais rusais! Jie arba be laikrodžių arba gyvena kitais laikais  - su punktualumu pas juos problemos.
Nesigilinant į detales, pasakysiu, kad plaukimą upe pradėjome 16.30 vietoj planuotos 11 valandos.
Tačiau ...
Įspūdžių porciją gavome superinę.
Pirmą - pirmiausia Rolandas partempė į stovyklą lašišą  - pirmą sėkmingą žvejybos auką.
Auksarankis Tomas sutvarkė tą žuvelę taip, kad po kelių valandų mes ją sukirtome žalią tik su prieskoniais. Daugumai tai buvo pirma žalios žuvies valgymo patirtis ne japonų restorane.
Upės pavadinimas -  Bistraja. Bet pavadinimas neatitinka upės dvasios.
Tai buvo pakankamai rami LT Žeimenos ir Neries kombinacija.
Žvejyba Bistrajoj buvo nesėkminga.
Užtat pagaliau sutikome gražią, ramią, rudą mešką – išsipildė Ievos svajonė.
Plaukiant upe iš 20-30 žingsnių stebėjome kaip 400 kg plėšrūnas krante dorojo lašišą.
Viena iš valčių – plaustų vos  neapvirto keleriems pastebėjus “žvėrelį”. Visa dokumentinė foto ir video medžiaga bus parduota visiems norintiems ... 
Plaukimo upe specifika buvo tame, kad ponas mūsų kelrodis nelabai žinojo atstumus, o plaukimas vos ne priverstinai buvo užbaigtas prieš pat vidurnaktį.
Verta pažymėti, kad viena iš valčių prakiuro, o tos pačios valties įgula gerą pusvalandį buvo priversta laukti savo šiltų drabužių. Krante jie sėkmingai sukūrė laužą.

Aurelijus

11.08.06
Rytas kaip įprasta prasideda maudynėmis karštose Malki versmėse. Ruošiamės palikti Kamčiatkos laukinę ir civilizacijos paliesta gamtą. Čia visi juntami ir pastebimi Kamčiatkai budingi vaizdai baigiasi. Tiesa, galutinis atsisveikinimas su vaizdais įvyks aerouoste, iš ten pakankamai gerai matosi trys ugnikalniai. Malkose baigėsi ir žygiui skirtas maistas. Kurio mes nei mėtėme, nei skandinome, nei dar ką nors su juo darėm. Jį mes suvalgėm, berods tik vieną kartą mes kažkokią košę išmetėm. Tai pirmas mano gyvenime žygis kai maistas buvo valgomas, o neatsikratoma jo, kad lengviau būtų pakeliama kuprinė. Buvo net pastebėta, kad ir Tomas pieniškas košes gali valgyti. Prieš septynis metus, toj pačioj Kamčiatkoj, taip pat buvo maisto nemėtimo programa. Bet ten buvo bado žygis – mes daug tikėjomės paimti iš gamtos . Bet deja žuvies daug nebuvo, grybų taip pat. Čia Andriaus G. prašymu grybų programa buvo išmesta iš menių, žuvies mes tiesiog negaudėm dėl laiko stygiaus. Per dvi žygio savaites sunkoka viską išbandyt ir pamatyt.
11.00 mes paliekam šį rajoną ir paskutinį kartą sulindę į mašinos būdą pajudam į didžiausią Kamčiatkos civilizacijos lopšį – Petropavlovską-Kamčiatską. Kelios valandos kelio ir mes lopšy. Atsiranda galimybių ir poreikių skirtumas. Žygis kaip ir baigėsi – galimas ir poreikių skirtumas. Didžioji dauguma pasirenka viešbutį, o žygio metu, būrelis bendražygių, gavusių administracijos vardą - apsigyvena pas Sašą vieno kambario bute. Vakaro programa skyrėsi taip pat. Vieniem jis baigėsi su šokiais ir tostais, kitiems ramiai sėdint prie stalo ir valgant lašišą.

Rolas

12.08.06
Skirtingai sutiktas rytas. Atsidūrus aerouoste  pirmoji mintis kuri aplankė - ar visi bendražygiai norės grįžti į Lietuvą? Kol kas mes keturiese! Pasirodo ir likusi tautos dalis įdėmiai prižiūrima Ievos. Anot jos, jis buvo įtemtas ir sunkus, kaip ir galima buvo tikėtis, dauguma visai nesinorėjo grįžti namo. Skirtingai nuo žygio pradžios, Giedrius norėjo važiuot ir padėjo Ievai įkalbinėti  likusiu vykti  su jais. Kamčiatka yra Kamčiatka! Pabuvojus joje atsiranda paslėptas poreikis pasilikti ten ar bent jau kada nors sugrįžti.
Lėktuvas išskrenda. Visi lėktuve, poreikis alkoholiui stipriai sumažėjęs. Bet pirkti ji kai kam dar išlikęs, nors ir lėktuve jis gerokai brangesnis. Tomelis perka jį ir nepastebimai bando jo atsikratyt, bet kaimynai tai pastebi. Jis kažkodėl stengiasi ant jų jį išpilti. Ir vis žada, kad daugiau to nedarys, bet ir vėl tai daro. Pagaliau alkoholis baigėsi ir Tomelis užmiega dar bandydamas kažką rašyti.
Lėktuvas nusileidžia Maskvoj. Bagažo išdavimo skyrius, rūkantiems poreikis parūkyti didelis. Kaip ne kaip devynios valandos be rūkalų, tai pakankamai daug kaip rūkančiam. Parūkėm!
Metro ir pagaliau paskutinė stotis. Visi išsibėgiojam kas kur. Susirenkam visi gan punktualiai ir blaivi. Paskutinis interviu (žiūrėti video). Traukinyje dar pasiteiraujama kur čia restoranas, gal iš mandagumo. Jis buvo sekančiam vagone, bet į jį nieks ir nenuėjo.
Važiuojam namo į Lietuvą.

Rolas

Kokia diena? Kelinta valanda?
Nesvarbu! Aš lėktuve! Jaučiu, kad kelionė su žygiu griebiasi PABAIGOS !Norėjau seniai čia nusibelsti. Kamčiatka pasirodė visame savo paprastume. O tai yra gražu. Bardakas, kalnas, sniegas, dangaus žvaigždės stebina mane visada. Visiškai tapo aišku, kad Kamčiatka yra Kamčiatka ir kol joje nebuvai,  tikrai nesuvoksi kas tai yra iš tikro . Turbūt nėra labai svarbu kur tu buvai. Svarbu yra komanda , o komanda rimta, geranoriška, draugiška, praktiška, kelioniška ir t.t.
Už nuostabias atostogas dėkoju: Rolui, Tanei, Povilui, Tomui, Pauliui, Aurelijui, Albertui, Andriui, Andriui, Dariui, Valerai, Eimantui, Ievai, ir sau Giedriui. Po tokios kelionės galvoju, kad daugiau galima mėgautis nuostabiu gyvenimu ir supančia tave aplinka. Iki Kamčiatka - nuostabus žemės lopinėli.Rusiškai skambėtu įdomiau - “ charošij učestak zėmli"

Giedrius

Čiburila Kamčiatkoje. Ir ji ten buvo, ir viską matė.

Iš rusiškų reklamų:
“Только трезвая Россия может стать великой державой”
“Вступай в клуб бездельников...”

SMS protokolas

2006.08.11 10:45 Gauta SMS iš Kamčiatkos nuo Tomo:
"Vadas pagavo 3 kg lasisa. Raftais leidomes upe Bystraja. Sutikome meska. Dabar keturiese tisinames pas Sasha. Ryt varom namo. Linkejimai! Tomas".

2006.08.09 08:24 Gauta SMS iš Kamčiatkos nuo Tomo:
"Mes nusileidom nuo kalnu. Varom i terminius vandenis. O rytoj raftingas ir zvejyba. Meskos".

2006.08.06 09:15 Skambutis iš Kamčiatkos nuo vado Rolando:
"Į Uškovskį įkopėme visi. Šiandien nesėkmingai bandėme kopti į Kliučevskoj, bet sugedo oras - prasidėjo lietus ir labai blogas matomumas. Todėl nutraukėme kopimą. Dabar esame bazinėje stovykloje ir rytoj ruošiamės žemyn. Visų nuotaika ir sveikata yra gera. Linkejimai!"

2006.08.04 10:54 Gautas telefono skambutis iš Kamčiatkos nuo vado Rolando per palydovinį telefoną:
"Viskas gerai. Mes dabar esame Uškovskij ugnikalnio bazinėje stovykloje 2700 m aukštyje. Rytoj kopsime."

2006.08.01 12:33 Gauta SMS iš Kamčiatkos nuo vado Rolando:
"Mes Kliuciuose, rytoj kylam link ugnikalniu. Visi sveiki ir su nerimu ziuri i virsu. Oras puikus. Viskas kontroliuojama. Vadas".

2006.08.01 04:22 Gauta SMS iš Kamčiatkos nuo Povilo:
"Mes pakeliui i Kliuci, seniausiam Kamciatkos mieste Milchowe (250 m.). Wakar menesienoj turskemes karštose wersmese bei pakawomes daiktus! Siandien welai wakare turim pasiekti kalnu papedes! :) ikrai pabosta, raudona zuwis - kasdienybe! Tiesa wakar dar kulturingai pasiplaukiojom kateriu - isplaukem i Ramuji wandenyna, gainiojom is wandens sokciojancias zuwis ir kruwas keistu pauksciu! :) linkejimai Lietuwai!".

2006.07.31 01:55 Gauta 2-oji SMS iš Kamčiatkos nuo Tomo:
"Sekmingai iveikem pietines Kamciatkos marsruta. Mutnovskij ir Gorelyj ugnikalnius apejom, karstose geizeriu voniose pasimaudem! Oras puikus, nuotaika irgi! Ruosiames rimtajam ir sunkiajam siaurines Kamciatkos etapui! Siandien plauksim pasiplaukiot + pasiruosimas! Linkejimai tautai!".

2006.07.28 00:47 Gauta SMS iš Kamčiatkos nuo Tomo:
"Mes jau Kamciatkoje. Laiko skirtumas 10 val. oras geras, vaizdas nerealus. Linkejimai".



Komentarų (3)
1. 2007-02-26 13:01
 
:upset
 
rew
2. 2007-07-02 18:27
 
Žiauriai fainai jums čia buvo ;]]
 
Fanė
3. 2008-02-26 22:04
 
Pradejau skaity ir prisiminiau tavo zinutes siustas keliones metu.Kai parodziau Augustei siuos pasakojimus, dabar turiu skaityt kas vakara) 
Linkejimai tau nuo jos ir Oskaro. Gerbiu ir zaviuosi tavim.
 
Aurelijaus vaiku mama)

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Penktadienis, 13 kovo 2015 )
 
< Atgal   Kitas >