Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2018 09 03 - 14 Šveicarija, Italija, Austrija. Kanjoningas Spausdinti Siųsti el.paštu
Pirmadienis, 22 rugpjūčio 2016

Dalyviai: Rolas, Merūnas, Andrius K, Andrius B, Natalija, Gintarė, Jurga, Miglė, Vykintas

Vykinto nuotraukos čia:

Rolo nuotraukos čia:








Kanjoningu šioje kelionėje užsiėmėm Austrijoje, Italijoje ir Šveicarijoje. Įveikėme 11 maršrutų.
1 Rudach. 5 sudėtingumo kategorijos. Aukščiausias nusileidimas 65 m. Austrija.

Rudach

2 Zanaibach. 5 sudėtingumo kategorijos. Labai vandeningas ir siauras. Šveicarija.

Zanaibach

3 Turnigla. 3 sudėtingumo kategorija. Keliavome tik antra maršruto dalimi, pirmosios teko atsisakyti dėl aukšto vandens. Antroji prasideda po elektrinės, kur vanduo nukreipiamas iš upės vagos. Siauras ir gražus, Šveicarija.

Turnigla
 
4 Drogh Grand. 3 sudėtingumo kategorijos. Šveicarija.



5,6 Mondelli 2 ir 3 dalys. 4 – 5 sudėtingumo kategorijos. Pirma dalis - vandeninga, antroje dalyje vanduo ženkliai sumažėja dėl elektrinės paimamo vandens. Daug gražių nusileidimų. Užtrukome 7 val. Italija.

Mondelli 2

7 Bianca. 4 sudėtingumo kategorijos. Trumpas, bet vertas dėmesio. Gražūs nusileidimai. Italija.

Bianca

8 Bignasco. 5 sudėtingumo kategorijos. Aukščiausi nusileidimai 60m ir 83m. Šveicarija.



9 Salto. 4 sudėtingumo kategorijos. Pats ilgiausias mūsų įveiktas maršrutas, daug plaukimo, daug laipiojimo per akmenis. Užtrukome 8 val. Aukščiausias nusileidimas 65m, aukščiausias šuolis 15m ir 16m, ilgiausia čiuožykla 20m.  Šveicarija.

Salto

10 Ticinetto apatinis. 5 sudėtingumo kategorijos. Pats sudėtingiausias ir vienas vandeningiausių mūsų maršrutų. Buvo komplikuotas dėl nukaltų taškų ir sunkiai pasiekiamos bazės per slidžias uolas. Maršrutas šiuo metu tikrai komplikuotas ir reikalaujantis patirties. Šveicarija.

Ticinetto

11 Cresciano apatinis. 3 sudėtingumo kategorijos. Nesudėtingas, gražus, pats tas – mūsų kelionės pabaigai. Čia yra galimas 16,5m šuolis. Šveicarija.

Cresciano

2018-09-04 0    8:18 CET

Aštuonios valandos ir aštuoniolika minučių vietos laiku. Rytas. Esame pakeliui į mažą miestelį Austrijoj pavadinimu Rodach. Važiavome visą naktį, vairuotojai keitėsi penkis kartus. Daugiausia vairavo Andrius. Prieš paskutinį sustojimą pabudau vos ne rėkdama: „stop!!!“. Autobane būtų šokas. Sapnavau sesers mažylius – buvome kaime, tėvų automobilis neužtrauktais rankiniais ir Deimantas stumdo rankomis automobilius. Matau, kad jau akimirka ir brauks vieną į kitą, rėkiu „Deimantai!“ noriu rėkti „stok!“ , bet balsas sapne užlūžta ir pabundu... Važiuojame autobanu. Iki vietos dar liko 180 km., grubiai dvi valandos kelio per Vokietiją ir vietoj rytinės kavos gausime rytinį kanjoningą.

17:32 CET

Rudachas įveiktas – buvo šalta. Kriokliai tikrai gražūs – ant vieno kabu – nenoriu toliau leistis – lengva – ore kabi, nieko nereikia daugiau – grožiesi. Rolandas  iš apačios švilpia – suprask – laikas skubėti ir leistis žemyn, laukia dar vienas nusileidimas, kur leisiuosi pirma. Nusileidžiu – šalta. Sulaukiam po truputį visų. Nusileidžia Andrius, apkabina – kiek šilčiau. Į apkabinimus prisijungti pakviečiame ir kitus. Toliau leistis nebesinori... Norisi šilto židinio, vyno taurės... Viršuje liekame Andrius, aš... kiti (o gal tik R.). Kad užkabinti ant virvės Andrius lipa pirma, prisisega saugą, mane pastuma Rolandas – reikia daryti tą patį. Ar tas ar kitas nusileidimas – Andrius prikabina virvę - atkabinti saugą, pasirodo ne savo atkabinau, o Andriaus. Gerai, kas laiku ir gerai pastebėta.
Toliau šildomės visi vieni į kitus, ypač merginos sustoję į eilutę.
Lieka aukščiausias krioklys, paskutinis jau , į žalią mišką... Šis mano nusileidimas užtrunka. Norosi sukti į šoną, nuo ten kur slidu, Rolandas iš viršaus drausmina – moja – „eik tiesiai, kaip virvė“, neklausau... Nedrąsu, nesinori vandens srovės. Po manęs nusileidžia Andrius. Kels droną.
Atsitraukimas kerta per blauzdas – tikrai jaučiasi, nelengva. Gera pasiekus mašiną. Galiausiai čia ir įsikuriame, prausiamės, Rolandas gamina maistą – sūris, duona ir šiupininė sriuba. Yra ir šildymuisi  buteleitis bei arbatos... Po maisto gera tiesiog gulėti. Nieko daugiau ir nereikia, kai jau po atvirkščiai užsidėto ir persidėto hidro-kosiumo – pirmo, antro, pereitų tarpeklių, prisitraukta atgal... Norisi tik šilumos, gerumo. Kompanija smagi, amžius įvairus, pasiskirstymas neblogas. Manau, kad bus gerai, svarbiausia nesušalti.

2018-09-05    23:42 CET

Vis dar ta pati diena, per kurią įvyko visko labai daug! Zanaibach‘as, Šveicarija, keli kulverstukai, akmenys ant kojų, šokantys ančiukai, pučiama žvakutė, „tinginiavimas“ = tinginio valgymas, poguliukas žaidimų kambaryje ant trijų čiužinių, palinkėjimų ir sveikinimų rašymas atviruke kol dar keturiese... Na tęsiamas pokalbis trise, krentančių žvaigždžių stebėjimas na ir santraukos rašymas su prožektoriumi pasislėpus miegmaišyje.

2018-09-06    06:42 CET
Rytas. Pabudau gal pirma, bet kurį laiką nesikėliau. Skauda kelias mėlynes, šonkaulį, alkūnę ir šiaip visas kūnas pavargęs – vakarykščiai pojūčiai dabar jaučiasi fiziškai.
Atostogos tikrai išmuša iš galvos viską, nes kai kabi žemyn galva, tavo svorio neužtenka išsilaisvinti, nusistumti žemyn  , vanduo stipria srove pila į galvą, ausį, veidą, nėra kuo kvėpuoti -  tą akimirką organizmas bando kovoti už gyvenimą – daugiau nieko tuo metu galvoje nėra. Ačiū Miglei – už kojų ištraukė, apvertė, nuvedė po krioklio srove. Atėjo Rolandas atsegti, man jau buvo prasidėjusi panika, nes dar ir kairę koją sutraukė mėšlungis. Panika kiek praėjo, Miglė išmasažavo koją – pagerėjo – einam toliau. Rolandas pamokė – eina srovė – paleisk virves, nusileisi... Vėl leidžiamės – apsižvalgius vaizdas įspūdingas, bet norisi greičiau į lovą šilumos. Jei lauki eilėje – darosi šalta. Su merginomis kiek pasišildai, pastrikinėji, apsikabini. Mano eilė. Andrius su Jurga jau apačioje, gal dar kas. Leidžiuosi pilvu nuo išsikišusios uolos – užsikabina apraišai, reikia išsistumti. Viena ranka laikau gale virvę, su kojomis ir kaire ranka stumiuosi – atsispiriu, tačiau kojomis kertu per uolą. Skauda be galo... Tiesiai per sąnarį tarp pėdų i blauzdų, kaip tiksliau mediciniškai vadinasi nepamenu. Man vėl stresas...

Verkiu, ašaros pačios eina, ir galvoji, kur čia malonumas, kai per skausmą ir stresą nematai grožio. Pasižiūriu, žinoma, norisi tų gerų emocijų visgi... Einame akmenuotais upės takais, tarpekliai išgraužti  ar trūkę siauri... Akmenys karts nuo karto griūva ant kojų, dėl to stengiamės, kur jie išlindę iš vandens , eiti pakraščiais.
Vėl leidžiamės tiesiai po dušu... Andriu apačioje pasiruošęs gaudyti, srovė verčia, neturiu į ką atsiremti, neša vanduo, nukreipė galvą, neturiu kaip atsitiesti, prisimenu ką sakė Rolandas – paleidžiu virves ir... niko gero... Vyksta kulverstuko šou... Šį kartą virvė siauresnė, tad kiek nuslinkus žemyn Andrius atverčia atgal nuo šono, pastato po kriokliu. Atkabina virvę ir norisi tik kuo greičiau iš ten skuosti. Vanduo šaltas, trūksta saulės ir šilumos... Gal kitomis aplinkybėmis mėgaučiausi kur kas labiau... Bet čia galvoji, kad norisi pas tėvus, prie židinio, kur šilta...
Šiandien jau norėtųsi pertraukos. Esame tikrai gražiame Šveicarijos kempinge. Įsikūrėme prie žaidimų laivo – šalia batutas, supynės... Ant laivo iškabinti visi kostiumai ir kojinės, Kažkaip nepamenu, kad būtume džiovę batus... Bet kalbant toliau apie kempingą – koks geras vakar buvo šiltas, ką ten šiltas – karštas dušas. Nesinorėjo niekur iš jo eiti... Miglė vienoje pusėje, aš kitoje, per tarpą prie lubų susikalbame, kad kempingas tikrai geras. Jau vien ką reiškia ta šiluma po šalto dušo tarpeklyje, o dar ir gražu. Čia norėtųsi, tikrai norėtųsi pasilikti ilgiau. Abi su Natalija kalbėjome, kad mus galėtų palikti kokiame mieste...
Vienintelė motyvacija šiandien eiti, tai, kad šiandien turėtume eiti gražiausiu Šveicarijos kanjonu. Lyg specialiai...
Kaip ten bebūtų laukia Turnigla. Sakė netoli nuo mūsų kempingo. Įvertinimai keturi iš keturių. Matysime.
Magnio šotą po rytinę rasą palaksčiusi išgėriau, sėdžiu palapinėje kol aplink visu zuja ir tvarkosi. Ima stresas... Naktį sušalau. Miglės trūko kartu. Andrius nepažadinamas, o aš be reikalo nusiėmiau savo šiltas kojines... Kitą kartą miegosiu tik prisirengusi...

2018-09-06    15:01 CET

Važiuojame – kertame tunelį po tunelio. Įveikėme Turniglą – gražiausią Šveicarijos tarpeklį. Tiesa, ne visą. Viršutinė jo dalis buvo gerokai per daug vandeninga, taigi trukome trumpiau ir man su Natalija saugiau.
Keistas jausmas, kaip sukilęs stresas neleidžia pajusi viso grožio, pasigrožėti tuo, ko kas dieną tikrai nepamatysi. Gaila būdamos per toli ne iš karto sužinojome, kad eisime ne visą ar bent ne per pačią vandeningiausią vietą. Paėmiau iš Natalijos kuprinę, truputis fizinio krūvio nuramino. Tai, kad negausime plaukti sraunia upe blaškomos į akmenis, irgi leido kiek apsiraminti. Priėjus prie hidroelektrinės su sauga apėjome spygliuotą tvorą, kaip kokie chuliganai, sakytumei, o iš tiesų tai nuotykių ieškotojai. Šiek tiek įsitraukiau į hidroelektrinės darbuotojų amplua – jų laiptais, į urvą, kur paleidžiama srovė iš užtvankos, vėliau per specialią perėją su sauga , na ir pasileidome į nuotykį.
Vanduo smaragdinis, bet šaltas. Buvo slydimų „bobslėjų“, šuoliukų, plaukimo ir leidimosi. Nusileidę pavalgėme, artėja lietus, tad keliausim į Italiją.

18:50 CET

Tarp Italijos ir Šveicarijos. Italijos pusėje įsikūrėme puikią stovyklavietę šalia upės, pagal GPS šalia Villa di Chiavenna, Prvince of Sondrio, Italy.
Ateina tamsus debesėlis. Sėdžiu ant lagamino. Palapinės pastatytos, vieną jų statė keturiese. Tuoj laukia vakarienė. Skani gal bus, jei neprisvilo, kol Rolandas visus prižiūrėjo, kol merginos daro fotosesiją, Andrius skraidina droną į medžius, o kiti keturiese nepastato palapinės – bet nieko, Rolandas prieina, ir viskas gerai. Miglutė sportuoja, kiti susirinkę prie maisto, kaip eilėje kareiviškos košės, bet šiandien ne košė – makaronai.
Ateina lietus... Lakas vakarienei , kol tik garsiai griaudžia, Rolandas kviečia -> „Tai valgom“.

2018-09-07    11:49 CET

Šveicarijos miesteliai: Bondo, Soglio. Čia visų laukė dar vienas tarpeklis, tik ne manęs. Jau ryte tvirtai sau pasakiau, šiandien man poilsio diena.
Pavaikščioję po Bondo, mažą miestelį šalia sienos su Italija visi nusprendžia kad šalia Bondo upė visgi per daug vandeninga. Važiuojame į Soglio, 4 km. Atgal link sienos. Visi ruošiasi apraišus, netgi Natalija, sakiusi, kad šiandien irgi nori poilsio dienos, o aš ruošiuosi žygiui po miestelį.
Ieškodami tarpeklio pradžios , praeiname per miestelį, gražu. Pakeliui mus sustabdo moteris – jai įdomus, kurgi mes čia einame.

2018-09-08    17:15 CET

Taigi, viskas vyko taip greitai, moteriškė išėjo į lauką ir prasidėjo mūsų nuotykiai. Bet apie viską iš pradžių.
Taigi pakeliui ieškant nusileidimo, mus pasakė 70metė RUT, dar šiek tiek pakomentavo žemėlapį, bet bendrai buvo nustebinta mūsų norima užsiimti veikla, ir viską pakeliui fotografavo...

22:45 CET

Niekaip negaliu pabaigti rašyti. Paskambino olandas, kad laikas juos surinkti, taigi teko viską mesti ir keliauti.
Taigi, vakar, Soglio miestelyje, kai visi nusileido nuo tilto su virvėmis į tarpeklį likau su Rut. Ji 70-ties pensininkė, gimusi Čekijoje, bet po `studijų 1968 m. pabėgusi į Šveicariją ir penkiasdešimt metų gyvenusi Bazelio mieste, dirbo baldų dizainerę. Jos vaikams metų tiek pat kiek ir jos antrajam vyrui, ir jis dabar norėtų keliauti į Čekiją, tačiau jai patinka Šveicarijoje, tad jie gyvena šiuo metu atskirai. Be to, ji jau pensininkė, neplanuojanti daug į priekį, bet besidžiaugianti kiekviena dina. Taigi ėjome, fotografavome ir ji man daug pasakojo – kur pagroti, kur nufotografuoti, kaip šveicarai nupjauna kalnų žolę, kas kur buvo nusivertęs su mašina.
Kol pasivaikštinėju po miestelį, ji persirengia ir važiuojame jos mašina picos. Pakeliui užveža į Bondo, parodo kur pernai rugpjūčio mėnesį buvo nuošliauža, dėl kurios miestelis buvo įizoliuotas mėnesį ir ūkininkai kepėsi patys duoną, gaminosi ir taip prasivertė, kol vėl atidarė kelią. Picos keliavome prie Italijos- Šveicarijos dienos, Italijos pusėje. Nuostabiai skani pica su rūkyto kumpio gabalėliais ir šaltas alus... Puiki akimirka. Maža to, Rut užsako dar 5 picas išsinešimui – suprask mano kompanionams. Dar nesuprantu, ar ji vaišina ar ne. Bendraujame toliau. Ji susirašo vardus, pasidalinome kontaktais. Kviečia apsistoti pas ją, jei būčiau kada vėl Šveicarijoje. Taip pat atsiklausia, kada man reikia grįžti į darbus, bei ką dirbu. Gal norėčiau pasilikti ilgiau ir vėliau ji parvežtų iki oro uosto Bergame.
Gaunu signalą iš Andriaus – laikas keliauti. Greitai sukamės, pakuojamės, Rut dar išgeria kavos puodelį, visgi po alaus... Paklausus dėl mokėjimo, man nė neleidžia prie minties, kad galėčiau mokėti aš, neleidžia ir arbatos palikti.
Skubame jos autobusiuku per sieną atgal į kaimą. Užsideda prieš langą užrašus, kad yra gyventoja ir neturi nieko deklaruoti, nors ją žino ir taip, pralekiame – niekas nestabdo. Į parkingą atkeliauju kaip nugalėtoja sumedžiojusi picų. Rolandas Rut pasiūlo savo krėslą – kartu valgome, vaišinamės, dalinamės įspūdžiais, Rut nusifotografuoja su virvėmis ir šalmu – jai tai irgi nuotykis. Rolandas gauna dar ir visą verslo pasiūlymą – „To lik, ar atkeliauk pas mane, nereikės mokėti už nuomą, ir vedžiok amerikiečius už 3000 eur/ per savaitgalį.“ Maža to, ji dar atneša 3 butelius Čekiško alaus, kaip papildomus linkėjimus, sako galiojimas pasibaigęs, bet juk geriama. Atsisveikinime su Rut, dar kelis kartus nusifotografavome, pavaišinome Rut avižiniais sausainiais, ananasiniais saldainiais ir keliaujame į Italiją.

Turime valandos ekskursiją po Como miestelį, statytą dar II a. p. m. e., priklausiusį ir Napoleono Prancūzijai ir Austrijai... Pasivaikštome, suvalgome ledų ir keliaujame ieškoti nakvynės vietos.
Pravažiuojame gražų miestelį – matau, kad už tilto būtų galimybė apsistoti, pravažiuojame, bet neradus kitos vietos, mano pasiūlymą priima ir jis tikrai geras – šalia stadiono buvusio kempingo, mini golfo žaidimų aikštelių bei pasivaikščiojimo takų. Yra kriauklės, lauko virtuvė, pavėsinės – tikrai puiki vieta. Vienintelis nerimas – skelbimai apie rungtynes šiandien. 
Nusprendžiame, kad ryte greitai kraustysimės ir liekame pernakvoti. Išeinu dar pasivaikščioti po miestelį ir pafotografuoti. Miestelis gražus, jaukus, koplytėlė dar atidaryta, tad stabteliu maldelei, apeinu bažnyčią, šalia lenta su I ir II Pasaulinių karų datomis ir pavardėmis... Atminimui žuvusių. Grįžtant matosi kad restoraną ruošia vestuvėms. Keliauju atgal – laukia skani Rolando vakarienė. Dar paskambinu mamai – juk reikia prisirašyti, kad viskas gerai. Po vakarienės iškeliaujame į miestelį dar ir su Andriumi.
Mūsų pusėje ant kalno šviečia kryžius, tarsi laimintų visus keliauninkus pereinant per akmeninį arkinį tiltą su kryžiuku. Miestelį išvaikštome zigzagais – įdomi ta autentika ir jauku čia... Grįžtame vėlai, tiesiai miegui palapinėje, likome paskutiniai negulę... O ryte laukė evakuacija, bet pratęsiu apie tai vėliau.

2018-09-09    11:09 CET

Palapinės padžiautos, šilta, gera, guliu sau ant kilimėlio kojas ištiesusi ir šildausi saulutėje. Darosi ganėtinai karšta, na bet bent kiek atšilsiu. Ryte pabudau kosėdama ir su skaudančia gerkle, poilsio diena bus visai į naudą.
Vakar, po poilsio, pereiti pirmą kanjoningo dalį buvo labai smagu. Išėjau su šypsena ir ji nedingo per dieną. Buvo gražus atviras krioklys šalia kaimo Mondelli. Net ir pats kaimas praeiti buvo gražus – su koplytėle šalia parkingo ir „šulinuko“ vandens, su jaukia bažnytėle (nužiūrėjau kaip tik po visos trasos 18:30 mišios), su gražiu neaiškios paskirties namu, ant kurio nupaišytos kelios freskos, viršuje vietoj vėtrungės – laivelis, už kaimo ganosi asiliukai su varpeliais. Sutarėme nuo pradžių, kad aš ir Natalija po pirmos dalies atsitraukiame, tad mums palieka užduotį atvairuoti mašiną. Nesipriešinam, kad ir serpentinai, bet kaip nors dviese. Lipome iki tvoros pradžios – kiek pavargstame, bet vaizdas viršuje to vertas.
Lendame į hidro kostiumus – man pradžioje pirmas, tada antras, aunamės batus, maunamės atgal pirštines, dedamės šalmus, apraišus – eisime. Natalijos akys pilnos baimės – klausia, kaip aš šiandien tokia atsigavusi – matyt poilsio diena į gerą. Tikrai einu su noru, džiaugsmu ir šypsena veide. Tiesa –vanduo labai šaltas, bet pirmam nusileidimui dušo nedavė – dėl to smagu – tas vanduo ant galvos ne tokia jau didelė romantika, ypač kai užgriūva su visu svoriu ant galvos kaip akmuo... Toliau laukia įdomesni malonumai – tikrų tikriausios ir natūraliausios čiuožyklos – viena, antra, trečia – drąsesni šoka! Visi smaginamės, pozuojame kameroms ir negailime džiaugsmo šūkių – tiesa, neskaitant Natalijos – tikriausiai šaltas ir šlapias kanjoningas ne jai. Nepasakyčiau, kad labai ir man... Bet šią dieną buvo smagu, ypaą žinant, kad atsitrauksime anksčiau.
Pamačiusi saulę leidžiuosi visų pirma, norisi grei2iau su6ilti, susiglaudimo nugaromis ant akmenėlio jau nebeužtenka... šiaip ne taip užsirobščiu ant akmens – man pavyko
Dainuoju garsiai ir iš visos širdies – „Saulė saulė danguje, meilė meilė širdyje, nusileidus kanjoninge...“
Laukia kiti nusileidimai, kas su virvėmis eina į priekį, matuoja akimis – užteks ar ne. Merūnas pažiūri – „kokių 10 metrų... na gal vienuolika su puse...“ Miglė su trumpa virve spraudžiasi į priekį – nuleidžia virves – neužtenka. Eina kitas virvių nešikas – gal visgi metro kito pritrūko... Juokaujam – „Pasirodo dvylika su puse!...“
Nuleidžia virvę – Merūnas pažiūri – „apsišoviau – gal užteks, gal ne...“

12:47 CET

Po pasivaikščiojimo grįžo Natalija – „gal per ilgai aš čia? Nemačiau jų, nors taku buvau nusileidusi“, pasidalinu įspūdžiais kur pati mačiau saviškius ir kylu dėti palapinės. Važiuojame pasiimti draugų, turėtų kaip tik baigti, pakeliui ir skambteli besileidžiant mašina nuo kalno. 

15:07 CET

Važiuojame iš Italijos atgal Šveicarijos link į Ticino. Šiandien visi be mūsų su Natalija nusileido labai greitai. Dar spėjau visus nufotografuoti vidury tarpeklio iš viršaus, bet pagauti galutinio nusileidimo jau nepavyko. Bevažiuojant žemyn  paskambino Andrius – mūsų labai laukia! Besileidžiančius pamatome tik grupelę italų. Vaizdas iš apačios įspūdingas.

Bet tai kaip ten buvo su ta virve vakar – užteko ar ne! Susirinkus prie turėklo penkiems žmonėms -> Rolandas neištveria, braunasi į priekį neapsikentęs – reikia „Šefui“ įvertinti situaciją. „Viskas gerai – leidžiatės po du!“
Manęs besileidžiančios jau laukia Andrius – sako kur dėti koją, kur apsisukti nugara ir leistis čiuožiant, įspėja – apačioje verpetas – nemelavo, įsuka, sunku išplaukti – plaukimo įgūdžiai ir gero batai čia tikrai praverčia... Su kojomis atsispiriu į akmenis ir plaukiu pirmyn – priekyje jau laukia kitas Andrius, duoda ranką – pritraukia, padeda užlipti ant uolos.
„Tiltas matosi! Natalija! Laisvė!“ Nuo čia belieka vos pora čiuožyklų ir jau ropščiamės į krantą – pietų laikas! Pjaustyti lašinukai, kumpis, duona – tikras gėris! Ačiū tėčiui, kad supažindino su lašiniais mane vienuoliktoje ar dvyliktoje klasėje – pamenu- nuvažiavome į Halės turgų – aš iš karto prie kumpio, juk visą vaikystę valgiau naminį rūkytą kumpį, tėtis įkalba paragauti lašinukų – „šitie skanūs“ sako. Patiko. Šie panašūs. Praleidžiame už mūsų ėjusią italų/šveicarų grupę, su Natalija visus palydime žvilgsniais ir šūksniais – dedamės mantą ir keliaujame link mašinos.
Gera nusivilkus šlapius hidro kostiumus, persirengus sausa, saulutėje pagaliau atšylu. Ir vienaip ir kitaip pasitarusios su Natalija ji išdrįsta sėsti už vairo. Nematau problemos ir aš – juk jei ką esame dviese. Leidžiamės serpantinu žemyn, vieno posūkio iš pirmo karto neišimame. Natalija užtraukia rankinį ieškome atbulinio bėgio. Šiaip ne taip surandame, reikėjo paspausti mygtuką. Aš rankomis laikau už rankinio – po truputį atleidinėju – Natalija spaudžia gazą. Viskas  gerai, sėkmingai nusileidžiame, sukame į dešinę link krioklio. Ieškome aikštelės, bet nieko gero nėra, jokios sustojimui patogios vietos, keliaujame į artimiausią kaimą.

20:48 CET

Pirmas dalykas – alaus. Randame kavinukę – jaunuolis puikiai kalbantis angliškai pasiūlo vietinio: trys variantai: 4,5 , 5,5 ir 6,5 -> šeši su puse tamsus ir lokalus, pasirenku šį, Natalija silpnesnio, visgi dar reikės gal parvairuoti. Atsigeriame, atsigauname – einame pasivaikščioti iki kito kaimo: iš Pastarenos į Fornarelli – randame miško takelį – juo ir žingsniuojame. Vidury tako maža sena koplytėlė, virš durų angliakasių/ šachtininkų ženklai, viduje miniatiūros:  prakartėlė, bažnytėlė, auksakalių tematikos, nuotraukos aplink ant sienų – čia dirbę, kasę gal net ir žuvę. Keliaujame toliau mišku, į kalną, miestelis artėja. Panašu, kad žiemos turizmas čia klesti, namukai šviežiai atnaujinti dar ir naujas ruošiamas – matyt viešbutis, šalia sūrių parduotuvė, futbolo stadione žaidžia vaikai, turbūt iš visų aplinkinių kaimų. Apeiname aplink, matosi tiltas virš gražaus tarpeklio, šalia veda ekskursija po šachtas, pardavinėja brangakmenius. Apžiūrime ir einame tolyn, jau reikės grįžinėti, pakeliui praeiname pro muziejų, žmonių šalia nėra, judame toliau, Borca mietelyje užsukame į parduotuvę – Natalija paima komandai 2 pakus vyno, aš vandens ir vynuogių kekę. Keliaujame atgal į Pastareną, kur palikome mašiną, Natalija pasiūlo autostopinti, aš to gyvenime nedariusi, būsiu graži su suknele, kol Natalija stabdys. Ilgai niekas nestoja, nusprendžiame eiti ir tiek. Prieiname tunelį – neleidžia net dviračiais važiuoti, tai kaip reikės pėstute? Natalija iš karto stabdyti, pirma mašina ir sustoja, du italai, keleivis mokantis angliškai užleidžia į galą, pavėžės iki artimiausio kaimo. Grįžtame iki tos pačios kavinukės pavalgyti, pasta su šerniena ir pomidorų padažu, gėrimų neužsisakome. Kol laukiame atvažiuoja vyras su šuniu, šuo atsineša kamuolį – suprask – pamėtyk. Kiek pabuvus vyrukas prieina pasitikslinti, ką gersime. Na pasiduodame – duokite vandens, negazuoto... Pavalgome, aš pamaitinu laikroduką ir telefoną, galima kaip ir keliauti, atsiverčiu šiuos užrašus.
Sulaukiame skambučio – „nusileidome“. Bėgu sumokėti, per tą laiką Natalija atvaro mašiną, vyrams net žandikaulis atvimpa pamačius su kokia mašina mes čia važiuojame. Pravažiuojame dar vieną tunelį – pasirodo mūsiškiai , Rolandas pamoja – keliaukite į priekį ieškoti parkingo – randame. Emocijos net iš Rolando: „Blyn, nuimkit, Merūnas tingi dirbti, Andriui trūksta patirties“. Taip suprantu, kad maniškiui. Pavargę visi – traukiame vyną, Miglei vandenį, radome kaip nuplauti vynuoges, atgaivino.
Keliaujame ieškoti kempingo. Randame, susitariame ir dėl skalbimo. Surenkame maišą, užsiimu. Vienintelis Rolandas skeptiškai žiūri, pašaipiai, kad prašvinks drabužiai…

21:50 CET

Diskutuojame apie eksperimentą su pelėmis sėdėdami prie akmeninio stalo – tai kokia ta žmonijos ateitis… Iš per gero gyvenimo, gal nustosime daugintis.
Kita diskusija buvo apie tai, kad esame apdrausti, jei reikės ar gyvą ar negyvą, iš tarpeklio mus ištrauks – ar kūną grąžins, o jei meška suvalgys tai irgi, na likusias dalis pargabens tėvams. Na o jeigu kur tarpeklyje, tai ką…  Jei užstringame, tai ką, gi valgys mane!
Rolandas pripažino – pirmą valgytų mane! Moterys visgi skanesnės atrodo, o aš gį iš jų jauniausia. Eina sau – nemotyvuoja eiti – tikrai tikrai… „Na dar gal Miglės geriau, taigi mėsos nevalgo“… 
Kita tematika – reikia eit dalyti vaikus… Nes gi Lietuvoje mažėja… Vyrai kalba – kas ant nulio, kas 1 ant 1… Kaip ten sako – pirmas mamai, antras tėčiui, o tėvynei trūksta!
Gavome jau čia pasiūlymų – ir greitai!

Gera čia stovyklavietėje – viena kita vapsva puolė, pritrėškėme greitai, dar pasivaikščiojau į kalną vieną, vaizdai didingi – kalnai, seni pastatai, ožiukai ir avytės su varpeliais, užmačiau kitoje upės pusėje gražų miestelį, bent bažnyčios bokštas atrodo įspūdingai, pajutau, kad noriu ten. Pafotografavau aplinkui…
Grįžau prie stalo, ilgai neužsibuvau – sesuo parašė - „ galim pakalbėti telefonu, šiandien bėgo bėgime, man paketą irgi paėmė. Proga pasivaikščioti…
Einu keliu, nepaėmiau nei atšvaito, nei prožektoriaus. 18:27 pokalbis prasidėjo – na gal nesutems. Su sese kalbėdama priėjau tiltą, perėjau, gražu.
Laikas ir mamai paskambinti, siuntė pusbrolių foto, buvo kaime švęsti tetos ir dėdės gimtadienių, valgė cepelinus, gerai ir jiems. Aš savo ruoštu pasakoju, kaip man sekasi, tuo tarpu randu takelį į kalną, atrodo saugus – pirmyn. Einu, aukštai, pereinu per senovinį tiltelį, lipu aukštyn… Lipu, lipu… Ilgai. Dvidešimt minučių…
Jau pasiekiau miestelį! Na dabar jau tikrai eisiu ieškoti bažnyčios! Mama „va, pas mus jau tamsu, eik atgal“. Duoda dar ir su tėčiu pakalbėti, tėtis irgi - „jau eik atgal“ - kaip tik jau pamatau bokštą - „gerai, jau tuoj ir eisiu“. Atsisveikinome. Sėkmės palinki – iš tėčio- tolygu palaiminimui. Gražus miestelis – buvo verta. Gaila, kad viena čia, bet vis tiek, gražu. Prieinu arčiau - ir čia sąrašas žuvusių per I , II p. karus.
Aprašymas prie bažnyčios trim kalbom, ir čia buvo šventųjų. Ne vien Re Lady of Blood stebuklai vyko, kur paėmiau tris žvakes lauktuvių iš šventos vietos – 1958 m. statytos milžiniškos bažnyčios – katedros.
Fotografuoju, iš krano atsigeriu, atsigaivinu, gera, gražu.
Leidžiuosi nuo kalno žemyn, eina moteris, aš jai „Bouna Sera“, ji man „Chiao“, aš atgal taip pat – ji paaiškina, kad čia reikia sakyti „Chiao“! „Ok, chiao!“
Sutinku ir vyriškį su šuniu, šuo draugiškas, tik po sijonu bado lįsti, šeimininkas raudonuoja, atsiprašo. Nusišypsau, angliškai atsakau ir einu toliau. Pakeliui paragauju vynuogių iš daržo nuo tvoros. Raudonos, bet kokios saldžios, prinokusios. Mm..
Dar vienas geras kadras, o ir Andrius jau pasigedo… Po daugiau nei valandos. Nusiunčiu kelias nuotraukas, „geras“, nustebinau. Nusiunčiu ir žemėlapį – apie 46 minutes ėjimo atgal – jei ką suprask kur ieškoti, juk gali ir sutempti. „Na svarbu nesutemtų“, „jei ką koordinates atsiųsk, lauksime“. Grįžau!
Dabar jau filmų rekomnedacijos – pažiūrėkite „Tobuli melagiai“.

23:04 CET

Rolando žodis - „Labanakt“

2018-09-10    17:35 CET

→ plaukus „pametėm“ (Jurga)
→ „virvės pritrūko“ (Vykintas)
→ peilį pametė (Rolandas)
→ mazgą ant virvės galo rado (Vykintas)
→ žemyn nuo kalno siauru keliuku mašiną nuvairavau (aš)
→ papildoma treniruotė padaryta (Miglė).
    Šiandienos rytas kažkoks miegapelinis. Nėjo keltis ryte, o kad ir atsikėliau, mieganti vaikščiojau. Sėdom važiuoti – kelias buvo uždarytas, pavėlavome pusvalandį ar valandą, tai teko serpantinais… Beveik kaip nėščios su Migliuku jau… Taip negera buvo…
    Privažiavome Italijos – Šveicarijos sieną, pusė milžiniško ežero Italijai, pusė Šveicarijai. Labai gražu. Kiek apsiraminam, užliūliavo, užmigau. Atvažiavime, vėl miegapeliavimas prasidėjo… Rolandas jau žadina. Natalija nusprendė, kad liekam abi. Nesipriešinau. Papjaustėm pietus, išlydėjom, susitvarkėm, palapines ir šlapius drabužius pradžiovinome. Mašiną užrakinome, man raktelius įsidėti davė. Išėjom pasivaikščioti. Bažnytėlė – Madona di Montana. Kalnų Madona. Viršuje keli nameliai, keletas žmonių tvarkosi aplinkui. Prieiname keltuvą, viena kita mano nuotrauka jame. Natalija dar spėja pamatyti prabėgančią lapę. Prieiname tiltelį. Nuo čia rodyklės – atgal iki miestelio valanda, kitu keliu penkios.  Natalija pasiryžta į valandų pasivaikščiojimui, aš tik palydžiu, įbrendu į vandenį atsigaivinti kojų. Einame valandą gal – aš sukuosi atgal – per daug statu, nebegaliu. Apsisuku. Vėl pro „ežeriuką“ įmerkti kojų, iki tiltelio. Rodyklė – iki kito kaimo 10 min. eiti. Na ką, galima ir nueiti, gal kur upės pakrašty pamatysiu draugus. Praeinu pro vartelius - sodyba. Vaikštau aplinkui – prieinu prie krašto, vėl tvora – ženklas, kad šerniukus gano, o velnias! Tai tas pastatas ūkinis. Einu atgal, ten krūvelė, ten krūvelė, dar neramiau, atbėgs dar koks… Reik mauti atgal – baisu darosi, dar ant ilčių pasmeigs. Kone bėgom, bet kuo ramiau atgal, atgal kaip atėjau, pirmu taikymu iki mašinos ar bent praeito kaimo. Pasipildau vandens atsargas. Prieinu mašiną. Pagal laiką dar pora valandų, ką čia nuveikus, gal knygą paskaityti, bet knieti pavairuoti mašiną. Natalija sakė, kad kelias baisus, net Merūnas  braukė prakaitą, bet aš to kelio nemačiau. Na pabandysiu iki pirmos aikštelės – važiuojasi. Apsižiūriu mašiną iš visų pusių, kokie čia tie gabaritai, kiek matosi, į priekį nueinu apžiūrėti pirmo posūkio, prie jo yra dar viena aikštelė – mašinos nevažiuoja,nėra čia kur – ramu. Ai, važiuoju, kaip nors tą atstumą per tas turimas kelias valandas. Greitis 8-11 km/h. Vis greičiau nei pėsčiomis. Pakeliui dar gražų kadrą su vairu pasidarau – atsiminimui. Žinutė iš Andriaus „mes jau nusileidome“, oi kokie jie greiti be mūsų su Natalija. Rašau - „Atvažiuoju, atsiųsk tikslias koordinates“. Pati toliau važiuoju. Dabar galvoje viena mintis – kaip saugiai, bet kuo greičiau. Pakeliui sutinku motociklininką, rodo į aikšteles šalia, pasisekė, aš pasitraukiu, pravažiuodamas padėkoja! Toliau judu. O tai tau, mieste gatvės ne platesnės, nuo veidrodėlio iki veidrodėlio, nei išlipti užsilenkti… na lėtai, galą vis pasižiūriu ar pralenda, navigacija rodo važiuoti čia – tai negali būti pėsčiųjų takas, be to ženklų nebuvo, judu.
    Randu aikštelę prie sraigtasparnio, patikrinu ką atsiuntė Andrius, ne ta aikštelė, apsižiūriu – priekyje krioklys, judu link jo!
    Jaučiuosi nugalėtoja, net Rolandas sužavėtas - „Bent kažkur tu drąsi!“, gaunu kelis apkabinimus. Dar porą valandų pailsime čia, susitvarkome virves, paužkandžiaujame. Prasineša ir Natalija, pasirodo priėjo ratu tą pačią  aikštutę. Jai dar nusileidimo valandėlė. Rolandas nusprendžia, kad grįšime nakvynei ten. Merūnas važiuoja greitai, kažkur ratu kabina akmenį, jauku nebuvo, net nustoju pasakot.
   
    Atvažiuojame, pagulime, pailsime. Miglei buvo maža – sportuojadar, driba su presu!
    Kalbinu Andrių pasivaikščioti, nė krust, drono medžiagą perrašinės. Susirenka kita entuziastų grupelė,pasiruošiu ir maudynėms. Grįždamos merginos išsimaudysime. Ir maudėmės!
    Pirmą kartą gamtoj nuoga, bet geras jausmas ir vanduo ne toks šaltas. Grįžtame tiesiai vakarienės! Po jos ja lieka  žvaigždžių stebėjimas ir anekdotai iki ima traukti miegas. Ne veltui Andrius vis siūlo miegoti „tūkstančio žvaigždučių viešbutyje“.

2018-09-12    07:19 CET

    Aušta rytas, žiūriu tolumoje į brėkštantį dangų, kojas pamirkau baseine. Atostogos! Ar tikrai nevertini gėrio, nepaturėjęs blogio? Nesakau, kad vakar buvo blogai. Buvo gerai, bet pavargau, 8 valandos Rolando „Vichi“ vandens atrakcionų parko. Viena su puse valandos prisitraukimo, aštuonios valandos „smagumo“ vandeny, tiek plaukus gyvenime nesu. Gerai, kad hidro kostiumas prilaiko virš vandens. Plauki plauki, pavargsti, pailsi, vėl plauki, nusileidi bobslėjumi, nušoki, vėl plauki, praeini akmenų griūtį ir vėl plauki, nusileidi kokį mažą nusileidimą šalia krioklio ir vėl plauki. Buvo ir nuotykių – apturėjau ir aš tą džiaugsmą įtraukti kasą į reversą. Klykiau tikrai stipriai, nes aplinkiniai girdėjo – Andrius sakė, jau buvo pasileidęs leistis gelbėti. Pasisekė, turėjau, kur atsitraukti, ir rankos kiek sustiprėjusios, tai ant virvės galėjau save kiek kilstelėti. Gyvenime tokio jausmo dar nebuvau patyrusi – traukia už visos kasos ir nei pirmyn, nei atgal. Bet pakankamai myliu savo plaukus, pasistengiau dėl jų padaryti, ką galėjau. Na ir šiaip vis dar manau, kad man gyvenime sekasi. Dievas u manimi ar angelai, ar močiutės maldos, ar tėvų ir sesers meilė, bet kažkas mane saugo.
    Buvo ir kitas asmeninis nuotykis virvę pririšo dvigubai, t. y. Viename taške ir kitame taške, kaip turėklą, tik su ilgesniu nusileidimu. Nusileidžiu pirmą atkarpą, traukiu virvę, Rolandas tuoj paduos kitą įsirišti, o mano reversas iš rankų pliumpt, srovė dar paskraidino, ir kažkur jis dingo. Siaubo pilnomis akimis pažiūriu į Rolandą, mintimis galvoju, „o ką dabar reikės daryti? Ant karabino vyniotis?!“… Rolandas, matosi, kiek pykteli - „Jūsų kelionė ką tik pabrango 15 eurų“, galvojau pradėsiu balsu juoktis, stresą iš karto nuėmė kai davė savo įsisegti ir liepė rištis virvę. Leidausi tikėdamasi, kad jis sau turi kitą… Besileisdama mačiau, kad rausiasi po savo kuprinę, širdyje atlėgo. Nusileidusi žiūriu į upę, gal būtų kur galima surasti dar saviškį… Gaila jis neplūduriuojantis. O būtų gerai. Nesu drąsi nerti į vandenį.
    Bet ot dienelė – pirštinę pakeliui lipdama pamečiau, vos kvapą atgaudama užlipau 2/3 kalno trasos, kuri reikalinga iki nusileidimo pradžios, gerai, kad vynuogėmis pavaišino iš gretimos sodybos, cukrus tikrai atgaivino! Galėjau eiti toliau… Kasa įsisegė, koją įstrigtinus buvau tarp akmenį – maža nepasirodė, kai trenkiausi dar kartą į akmenį. Paslydus lygioj vietoj dar buvau, ranką ir kelį susimušiau, atsiminimui po mėlynę. Rolandą „paleidau“, kai kartu leidomės, gerai, kad netoli, bet pora metrų buvo vis tiek, po to tas reversas… Ir dar atradimas buvo kai ėjome pietauti, na prispyrė, po tų vakarykščių trijų porcijų makaronų (labai skanūs buvo), teko nusiimti hidro kostiumus – vieną, kitą, iki pusės pasileidinėju, stringa. Na žinoma, o apraišus tai pamiršau nusiimti… Gyveni ir mokaisi.
    Prie mašinos grįžome visi pavargę, net ir paskutinis 65 m. nusileidimas nebuvo baisus, bet „Tėve mūsų“ sukalbėti spėjau. Pakeliui nusiskynėme vynuogių – mmm… vynuogės – prisirpusios, skanios. Į kempingą atkeliavome sutemus. Bet gerai vis tiek – šiltas vanduo po dušu kiek atgaivino. Rolando sriuba suteikė kiek jėgų, nors viską skaudėjo, užmigome gana greitai, o atsikėliau pirmoji. Prie baseino sutikau Rolandą, jis antras. Ieškodama sąsiuvinio pažadinau ir prie autobusiuko miegantį Andrių, bet ką jau.

    Saulė kyla nuo kalno, sraigtasparnis jau irgi pakilęs į darbą skraido. Sėdžiu ant baseino krašto ir nieko netrūksta, tiesiog gera. Matau kaip žmonės vienas po kito budinasi, juda link dušų… Rytas tikrai nuostabus ir šiltas. Gal visgi įšokti ir pasiplaukioti baseine? Kažkaip daugokai plaukimo trėjome vakar. ;)

    14:49 CET

    Trečiadienis. Paskutinės kelionės dienos. Pats laikas pasigrožėti ir pasimėgauti iš didžiosios raidės. Nuo vakar apsisprendžiau, kad man kanjoningo užtenka. Kaip ir gal norėtųsi ir smagu, vakar diena manęs tikrai neatbaidė, bet noriu pailsėti bei pasimėgauti šalimi.
    Pravažiavome nemažus miestus, gražias bažnyčias, seną pilį. Gera jiems čia – turėjo akmenų mūrui, tai iki šių dienų išsilaikę. Iš Rolando iš karto susižiūrėjau kas šalia kanjoningo vietos – miestelių yra, tik bažnyčios nepažymėtos, o jau vien pasiparkovome prie vienos jų. Na ji už upės, bet visgi.
    Kol visi rengiasi apsižiūriu aplink, kur galėsiu nusileisti pabandyti juos nufotografuoti, kur nueiti. Net Natalija šiandien drąsi, tempiasi ir vieną hidro kostiumą ir kitą. Kam pasiūlau kremo nuo saulės, kam boro mentolo tepalo, ką užsegu, tiesiog vaikščiojanti vaistinėlė ir asistentė. Nuo užtvankos visus dar nufotografuoju, pažiūriu kaip nušoka Rolandas, nusileidžia Andrius, pamoju rankele ir einu sau.
    Vis tik ilgiausiai trunka pirmi nusileidimai, o laiko sau po to ir nebelieka. Atostogos visgi. Pirmas lankytinas taškas – bažnyčia – Chiesa parrocchiale di S. Maurizio e Eugenio, metai 1219, tikriausiai pirmoji čia stovėjo, nes prirašyta ir kitokių datų: 1741, 1790, restauruota 1982-84 ir nuo 1984 turi muziejų – deja jis uždarytas. Bažnyčia gražiai išpiešta, vėsi, gera trumpam pailsėti.
    Pakeliui išeidama paimu laikraštuką, gal močiutei galės būti lauktuvių… Išeinu, gražios kapinės – kapinės tai kapinės, bet taip jau prispyrė… Žiū, šalia namukas – gal netyčia tualetas , nė velnio… Šalia konteineriai, na nėra kas daryt, vartelius užsidariau, pasislėpiau, gerai bent laikraštuką paėmiau, vat ir pravertė – įkalčius į kontenerį ir palutis rankų… Nu jo… Tokioje šventoje vietoje dar netekę… Tikrai – kelionė pilna pirmų kartų…
    Atsigavau – išėjau pasivaikščioti link aukštutinio kaimo, druk ir draugus pamatysiu. Girdėti girdėjau, bet nemačiau.
    Grįždama užsuku į kaimą, gražus. Atrodo senas, bet negyvenamas, dar ir autobusiukai važinėja, ir turizmo informacijos pridėta: turi bokštą, bažnyčią, dar kažką… Tik itališkai prirašinėta, tai ką suprantu, ko ne. Datos vėlgi XII – XIII amžių. Namukai gražesni vienas už kitą, vieni gyvenami, kiti apleisti. Į bažnyčią durys atviros, nepraleidžiu progos užeiti. Visos sienos vien freskomis puoštos, kas matyti restauruota – panašu, kad ir visas gyvenimo ratas atspindėtas, nuo mažens iki mirties, kur jau arba į rojų, arba į pragarą giltinė siunčia. Detalės, grožis. Pirma bažnyčia, kurioje paliktas prierašas, jog degti žvakes draudžiama – gal kenkia piešiniams.
    Išlendu dar atgal į miestelį, parduotuvė uždaryta. Siesta – karštis tikrai didelis, gatvėse net nėra žmonių. O jau ir vynuoges priėjau, vieną kitą nusiskyniau, ir žalių ir raudonų… Niam niam… oho, o čia kas? Kaulai ir ragai ant namo frontono, bene medžiotojai gyvena. Gal nerizikuosiu, užteks man tų vynuogių. Girdžiu jaunuolio balsas – su VR akiniais ar žaidžia ar kalbasi „telefonu“…
    Atėjusi iki mašinos prisėdu – Rolandas paruošė mn savo krėslą – gerai. Vaizdas gražus. Padarau kelis kadrus, išdžiuvusius drabužius sudedu į mašiną, eisiu pažiūrėti, gal kur pagausiu, kaip sekasi. Balsus girdžiu, bet nieko nesimato. Matomoms vietoms pavėlavau. Bandau leistis žemyn, eina sau, čia virvė ir apraišai praverstų, arba kažkur tikrai ne ten esu. Pasiremdama į medžius ir keturiomis prisislenku prie akmens – nieko nesimato vis tiek… Ai… tiek to, gal ne tas kelias. Purvinom kojom grįžtu atgal, ne veltui visgi to neskanaus vandens prisipyliau, tai bent kuo kojas nusiplauti.
    Garsas – lyg užtvankos kokios metalinės durys darinėtųsi, keista, kas gi čia vyksta. Prieinu – paleidžia vandenį – jomajo, nenuplaus čia jų dabar?! Srovė lyg nelabai didelė ir lyg pro šoną. Hm… Gal viskas bus gerai.
    O kas gi čia man iš miesto pusės ateidama mojuoja – Nataly! Kaip greitai pareina, bet kur kiti. Kur jos apraišai? Tai štai kieno ir kodėl aš čia mačiau šalmą ir apraišus prie mašinos anksčiau laiko – apvertė srovė Nataliją ant krioklio, pasitraukė anksčiau po tokio šoko! Aš irgi pasitraukčiau pakabėjusi 20 m. viršuje ir dar trinktelėjusi ranką.

2018-09-13    14:12 CET

    Važiuojame, aplink galingi kalnai, tiesiog kalnų sienos. Jaučiuosi kaip kokia skruzdėlytė, o ašaros pačios rieda skruostais, net dangus prapliupo. Ar ir jam gaila,   kad mes išvažiuojame, ar kad atostogos baigėsi… Aplinkui žalia žalia. Tik rūmai ant kalno apgriuvę pilki. Lendame į tunelį po tunelio.
    Keistas tas dangus, apsiraminau aš, nurimo ir jis… O gal tiesiog pabėgome.

       Gintarė



Komentarų (12)
1. 2018-09-04 21:03
 
Praėjome Rudax tarpeklį. Penkiukinis, užtrukome 3val. Aukščiausias nusileidimas 65m. Visi patenkinti ir laimingi.
 
Rolas
2. 2018-09-05 21:58
 
Įveikėme vieną gražiausių mano būtų tarpeklių. Zanaibach. 5 kategorija. Rekomenduoju. Vanduo buvo aukštas, kažkiek pavargo, bet laimingi.
 
Rolas
3. 2018-09-06 21:07
 
Pagaliau pavyko įveikti Tirnigla apatinę dalį. Pirma dalis pasirodė komplikuota dėl aukšto vandens, tad nėjome. Vertas dėmesio maršrutas. Keliaujam toliau, dabar Italijoje.
 
Rolas
4. 2018-09-07 18:45
 
Po lietaus šiandien rinkomės nesudetingą maršrutą - Drogh Grand. Toliau keliausime Italijoje. Rytoj nusimato ilga diena vandenyje. Kanjoningas Italijoje.
 
Rolas
5. 2018-09-08 22:44
 
Mandelli du etapus įveikėme, 4 - 5 kategorijos. Ilgokai užtrukome. Bet gerai buvo. Rytoj lengvesnį maršrutą imsime.
 
Rolas
6. 2018-09-09 20:37
 
Pravarėme trumpą 4 maršrutą - Bianca. Vertas dėmesio. Grižtame kanjoninti į Šveicariją, Ticino rajoną. Oras puikus, nuotaikos super.
 
Rolas
7. 2018-09-10 17:37
 
Šveicarijoje. Nusileidome nuo Bignasco tarpeklio. Aukščiausias nusileidimas buvo 83 m. Rytoj Salto keliausime.
 
Rolas
8. 2018-09-11 20:21
 
Išlindome. 8 val. plaukimo ir kitų malonumų. Varom nakvynės ieškoti. Temsta.
 
Rolas
9. 2018-09-12 18:21
 
Užtaikėm ant Ticinetto apatinio tarpeklio. Sudėtingas, vandeningas ir su nukaltu tašku. Buvo reikalų. Nusileidom kažkiek užtrukę, bet saugiai.
 
Rolas
10. 2018-09-13 15:16
 
Pravarėm ir 11 maršrutą. Cresciano apatinis. Viskas puikiai. Šiandien tikrai buvo lengvas. Važiuojam namų link.
 
Rolas
11. 2018-09-14 16:55
 
Buvo kažkas nerealaus. Su vaizdu, skoniu, kvapu, energija, adrenalinu, naujais potyriais. Su tuo, kas iš tiesų padeda pajaust, koks vis gi esi trapus ir menkas, o kartu toks stiprus ir nepakartojamas. Baugu? Savanaudiška?Pagyrūniška? Pavojinga? Taip, galbūt. Bet kaip TAI beprotiškai verta! ROLAI TU NUOSTABUS. AČIŪ KAD ATĖJAI Į MANO GYVENIMĄ.
 
Miglė
12. 2018-09-18 08:05
 
Prašom. Kaip ir pasodinau ant adatos (Gyvenimas toliau neįmanomas be virvių ir vandens). 
Atsargiai su manim :eek
 
Rolas

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Antradienis, 04 gruodžio 2018 )
 
< Atgal   Kitas >