Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2018 08 6 - 20 Islandija Spausdinti Siųsti el.paštu
Pirmadienis, 22 rugpjūčio 2016
Bent kartą gyvenime tikrai aplankykite šią turtingą unikalia gamta salą. Tikrai, jei tik oras leis, išsivešite nepakartojamų įspūdžių kiekį.
Kelionės metu eisime penkių dienų žygį spalvotuose kalnuose. Pietinę salos dalį apvažiuosime mašina, aplankydami visus įdomiausius gamtos objektus.



Dalyviai: Rolas, Šarūnė, Paulius, Nerijus, Evelina, Kirilas, Aistė, Raimonda, Rasa, Sandra, Remigijus, Giedrius





Rolo nuotraukos čia:
Šarūnės nuotraukos čia:
Giedriaus nuotraukos čia:

- Pažiūrėk paskutinį kartą į saulę, – sako man Rolas.
Iš pradžių nesuprantu. Persikreipusi panarinu galvą taip, kad pro ovalų ir nedidelį lėktuvo langą matyčiau saulę. O ar žinote, kodėl lėktuvo langai yra tokios formos? Anksčiau jie buvo kvadratiniai, bet po kelių avarijų inžinieriai suprato, kad silpnoji vieta yra kampai. O paprasčiausias būdas sustiprinti konstrukciją tai – užapvalinti kampus. Nuo tada lėktuvai pradėti kurti ovaliais langais. Tai va, sėdžiu, žiūriu pro tą ovalų langą perkreipusi ir panarinusi galvą taip, kad į akis visu savo stiprumu spigintų saulė, kuri čia – virš debesų, rodos, dar labiau akinanti, taip labiau, kad aš jau ir prisimerkiu. Jaučiuosi kaip, kad baltutėlę žiemą išėjus į lauką kai negali net pažiūrėti į sniegą. Kodėl aš taip turiu žiūrėti – mintyse prisimenu Rolo pasiūlymą. Aaaaa, nes turbūt greitai bus kitaip. Net kraunant daiktus į kuprinę niekaip intuityviai negalėjau įsivaizduoti, kaip gali būti šalčiau, kai Lietuvoje taip karšta. O Islandija tokia, kad tik išlipus iš lėktuvo čia norisi nusipirkti tą jų raštuotą kepurę, vilnonį megztinį, apsimuturiuoti ir šiltomis megztomis kumštinėmis pirštinėmis paėmus šiltą puodelį į rankas mėgautis beribiais Islandijos vaizdais.

Islandija

Evelina sako – reikės ištverti tokią naktį. Šalta, vėjas. Labai labai žiauriai šalta. Nerijus ištiesia ranką, pirštu nusitaikęs į Eveliną ir pranašišku tonu pareiškia – tu klysti – laukia dvylika tokių naktų. Pavalgome. Ir net Rolui šalta. Ima garuoti į orą  noras maudytis versmėse. Kažkas sako – neisiu. Dar kažkas – ir aš ne. Po kiek laiko – entuziaztingųjų lyg ir nebelieka. R. žiūri į mane – nu kaip? Taip šalta, kad aš net negaliu pagalvoti, kaip tektų nusirengti lauke. Tiesiog niekaip į galvą netelpa tokia mintis. R. apsidžiaugia – gerai. Būtų reikėję eiti, ane? – klausiu. Aha – džiaugiasi dabar jau patenkintas išsilaisvinęs nuo kompanjono rolės. Malonu, kai pagalvoji apie šilumą baloje, bet tas jausmas, kaip reikės išlipti brrrr. Norisi greičiau į miegmaišį. Palapinėje jau girdžiu, kaip kažkas lauke vėl atgaivina aktualią temą. Atpažįstu Remigijų su Pauliumi, Raimondą ir Sandrą, kurie vis dėl to organizuojasi. Girdžiu kaip jie išeina, o aš negaliu nuo šalčio užmigti. Kiek laiko pastirusi keliuosi ir velkuosi antras kelnes, antras kojines, dvi maikes ilgom rankovėm, megztinį ir dvi striukes, kepurę, kapišoną ir lendu į miegmaišį aklinai. Kai nebegaliu prakvėpuoti, pasidarau skylutę orui. Ryte R. apie ketvirtą keliasi į tualetą. Jau keltis, - klausiu. Ne, dar ne. Apsidžiaugiu. Rytas jau kiek mažiau vėjuotas. Pavalgę košės susiruošiame į pirmąjį penkių dienų žygį po spalvotuosius kalnus - vieną gražiausių pasaulio trekų. Maršrutas stebina, dar toks gyvenime nematytas. Nauji vaizdiniai. Anksčiau visur kalnuose matydavau veidus, mimikas, o čia kitaip – figūros. Smėlio figūros sniegynų fone. Labai gražu. Ir erdvės pojūtis čia prasiplečia – kalnai matomi į tolį – vieni už kitų, o gal tas jausmas yra dėl sniego ir smėlio raštų. Smėlinė spalva atsiveria visa savo palete – melsva, žalsva, ruda, bordine. Kai kur iš pat žemės rūksta garai, kai kur burbuliuoja vanduo. Jau vakare Nerijus pasakoja – įkišau pirštą pažiūrėti – ne toks jis ir karštas. Kirilas juokiasi – tai tu iš rusų pamokų nesimokai. Nes vakar iš versmių mums bevalgant parėjo viena porelė nusideginusi rankas ir kojas iki pūslių. Nors karštesnės vietos čia visais įmanomais būdais pažymėtos, kaip draudžiamos ir pavojingos. Bet turbūt smalsumas nugali, o gal neatidumas.
Įsikuriame netoliese kempingo laisvoje zonoje nelegaliai, bet labai fainai šalia upelio su nuostabiais tų švytinčiai salotinių samanų kilimais apklotų kalnų. Pavalgę 7 val. tariamės, ką veikti. Nelabai yra ką, lauke šaltoka, lendame į palapines miegoti. Pusė aštuonių. R. iš karto užmiega, aš rašau. Šįvakar daug šilčiau.

5 ryte R. ima traškėti ir žiūri į laikrodį. Kiek? Penkios. O tai dar galime pagulėti. Vakar nuėjus 8 miegoti. Gulisi, ane – sako Rolas ir gulasi šalia. Gulisi, gulisi. Šilta, jauku. Taip išgulime 10 valandų. Atilsiu. Už visus atsikeltus rytus – išilsiu čia.

Lauke stiprus vėjas, bet šviečia saulė. Jaučiu, bus gera dienelė. Viskas gerai, tik tą ventiliatorių, kad kas išjungtų – sako R. Saulė tuoj išlįs, nežinau, ar tai mus išgelbės, ar ne, bet akiai bus maloniau. Įsitaisau įsivaizduojamoje virtuvėje ant kilimėlio ir įsilendu į miegmaišį. Esu su kepure, keturiais kapišonais ir miegmaišio gobtuvu. Man visai šilta taip, tik vėjas kelia garsą kedendamas mano miegmaišį. Pagaliau R. paruošti antro ryto gamtoje pusryčiai. Pasakojam Jovitos Reuniono kalbą didžiojo 300m krioklio nusileidimo išvakarėse. Kad geriau eiti negu neiti. Kad žmogaus prigimtis yra įveikti savo baimes. Kirilas mesteli dar vieną gyvenimo kalambūrą – o baimės tikslas yra palikti žmogų gyvą. Visi valgome nusisukę į vieną pusę pavėjui, kaip kino teatre. Šiandien ryto programoje – saulės pakilimas iš už kalno – kažkas įgarsina mūsų padėtį.

Šiandien einame gražių vaizdų treku. Juoda, pelenų laukai, ateini ant krašto, o ten atsiveria vaizdiniai – upė, žaliuojantys kalnai su savo sniego plėmais kaip figūromis. O kartais ta sniego dėmė atrodo kaip kiaurymė – lyg imtų ir atsivertų kalno durys. Taip kaip Nerijus vakar įsisvajoja – kaip norėčiau, kad įeini į palapinę, o ten visas kaip namuose – lova sava, virtuvė, vonia. Visą laiką šviečia saulė. Net pusę dienos einu su sijonu ir maikute. Einame toliau nuostabiu slėniu iki pietų meto. Saulė lepina. Visi sugulę rateliu valgome džiovintą duoną, sūrį, lašinius. Ir traukiame tolyn. Iki tilto, kur prasideda mūsų offroad’as ir jokių turistų. Tik mes 12 ir gamta. Praėjus didžiulę laukymę, kur juodai pilka ir pilna žydinčių rožiniai baltų gėlyčių salelių. Čia Islandijoje ta spalvotų žiedelių ir akinamos salotinės samanos – gyvybė. Sniegas, smėliniai kalnai ar juodos pelenų laukymės ir kartu su tekančiu tirpstančiu ledyno upeliuku nusidriekianti žaluma. Žalesnė už fotošopinę žalią. Tokią, kokios gamtoje atrodo neįmanoma rasti. Islandijoje - įmanoma. Po tos laukymės atsiveria fantastinis slėnis – su upėmis, kurias reikės perbristi, su žaluma, su violetinėmis gėlių pievomis.

Taip ir eidavome kasdien, su skirtingais rytais, skirtingais orais. Ėjom per kalnus, per ledyną, kurio pakraščiai apgaulingu paviršiumi, kuris atrodo lyg tirščiausia žemė, o murkteli į tešlas iki kelių. Tada tenka eiti kilometrų kilometrus, kol pasiekiame išėjimą ir tvirtesnę žemę po kojomis. Kartais nutikdavo momentų, kurie vieniems būdavo ne itin malonūs, bet iš šono žiūrint pralinksmindavo. Kaip kad tą apsiniaukusį rytą, kai aklinai esame apglėbti miglos. Bet šilta ir jokio vėjo. Aplink nors pirštu durk – nieko. Vieną akimirką rūkas prasisklaido ir pasimato Rolas. Savo greit priimto sprendimo ir vado tonu šūkteli – žiūrėkit! Ir eina upės link rodydamas pavyzdį, kaip užtikrintai bristi. Tik ant tų žodžių ima ir išsitiesia į ledinį vandenį. Instinktyviai iškelia savo fotiką ir kamerą į viršų ir guli tame lediniame vandenyje tarp akmenų. Tol, kol Giedrius ištiesia ranką vadui. Visas šlapias, šalta. Bet didvyriškai mosteli ranka ir nepersirengęs eina toliau.

Brendame šioje kelionėje daug. Bridimas privalomas – praneša Rolas kokią dieną, kai visi susipakuoja. Brrr šalta. Perbrendame. Paprasta. Atsisukame pažiūrėti į einančiuosius: Raimonda jau užsiroštųsi ant kalno. Vis ieško savų kelių. O tokiose kelionėse geriau laikytis to kempinge pakabinto šūkio – vienos pėdos gali parodyti kelią tūkstančiams. Ypač tada, kai einame kalnais ir kai dar eisime visą dieną. Į kalną, žemyn. Bridimas didesnių emocijų jau nebekelia. Persiauname ir perbrendame. Nei uch, nei ach. Nei befilmuojam, nei foto.
O kartais ateina ištisos bridimo dienos. Kai sekmadienio rytą mus pasitinka dulksna, o iš palapinės atrodo, kad pila, bet nėra taip baisu, nors ir ne šviesa. Drėgmė, aplink pilkuma ir apsiniaukę. Stoviniuojame. Kirilas nusprendžia eiti iš karto su basutėmis – turėsiu pranašumą, kol jūs persimovinėsite batus prie upės, aš jus pasivysiu, po to vėl atsiliksiu ir kai vėl jūs persimovinėsite – aš vėl pasivysiu – nuosekliai išdėsto savo dienos strategiją. Dar kalbame apie batus, kad geriausi yra keen’ai. Kirilas po kurio laiko nubunda – aaaa, ne kinai, o kyyynai. Matai, prie kompo seniai bebuvau, nebeveikia mąstymas. Man prašome susistemintą mintį pateikti, aš nebepagaunu.

Dievo palaima būdavo stabtelėti ir prigulti ant pūkų minkštumo sausutėlaičių samanų. Minkštesnių už patalus. Laukiant kol visi susirinks ir kartu kopsime į perėją. Arba tos akimirkos, kai išėjus nuo ledyno ir perėjus smėlio laukus krenti ant kietos žemės ir stebi per tą dykumą besisukančius smėlio audros sūkurius ir viena po kito paržingsniuojančius mažus taškelius – bendrakeleivius. Stebime, pagaus sūkurys ar aplenks, o gal nebeliks ir išsisklaidys ore. Kadrai kaip iš filmo apie žemės stichijas ir tokį nedidelį žmogų. Tokiomis meditacinėmis akimirkomis Rolas dažniausia išsitraukia droną, aš rašau, o kalbos aplink nukrypsta įvairiausiomis temomis. Ką daryti, kad karvė mažiau ėstų ir daugiau pieno duotų? Retoriškai klausia Kirilas. Mažiau šerti, daugiau melžti – atsako pats. Rolo dronas kyla, o Kirilas kalba toliau – kaip mes vaikystėje su mašinėlėmis elektrinėmis. Kokia tavo vaikystė – užpuolame jį beveik choru. Va, Nerijus man pasakojo šiandien kaip pavasarį leisdavo popierinius laivelius su flomasteriais nuspalvintus. Ir po to jau vienas kitam antriname – kas gi laumžirgiui nedėdavo šiaudo, kad stebėti kaip skrenda. O varlės pripūstos? Tik dabar susimąstome, o kas joms būdavo po dienos, dviejų?

Kartais galvodavome, kad toks nuovargio pasisėdėjimas jau prieš pat dienos žygio pabaigą, o pasirodydavo visiškai kitaip. Kaip tądien, kai manėme, kad dar trys km iki versmių. Einame su nuotaika ir linksmumu. Pamatome nuo skardžio namelį ir upes su daug išsišakojimų. Gera. Jau čia. Perbrendame ir su tomis pačiomis basutėmis ateiname iki vietos, kur versmės. Bet… Rolas su GPS vaikšto, eina tolyn. Nerijus sako, jau eisiu, kiek reikės, bet iki versmių nueisiu. Juokiamės, kad 3km atėjome ir žiūrėk dar 3 bus likę. Kirilas samprotauja, kadangi žemė sukasi gali taip būti, kad visą laiką lieka 3 ir reiškia norint juos nueiti, turime judėti greičiau. Su R. nueiname iki namuko paklausti, kur tos versmės. Rodo mums pirštu tolumoje – matote tą geltoną stulpelį – taip! Jau jaučiu, kaip kūną užlieja šilumos jausmas. 1km. Jaučiu, kaip kūnas atsipalaiduoja. Tai va, nuo ten dar 6.5km. Ooooo.... Rolas atsimena lyg arčiau. Pranešame žinią likusiems. Kirilas nuėjęs į šoną. Grįžta, sužino, ramus. Kaip tu taip reaguoji – stebimės jo didvyriškumu. Gerai, kad buvau pamyžti, užtinkate žmogų laimės akimirką, tai ir viskas gerai. Išeiname. Kilimas į kalną, už kalno, kitas kalnas. Slėnis ir vėl kalnas. Nuovargis. Norisi už kampo išvysti garuojančią balą, bet taip nėra. Ten tik dar vienas kalnas. Sutinkame nusileidžiančius žmones, klausiame, kiek iki versmių – 20 ar 30 min. Apima entuziazmas, faina. Dar įgauname motyvacijos ir einame. Tiesa, visi išsibarstę, jau nebelenkiantys vieni kitų. Takelis aiškus, o jėgos jau paskutinės. Einame, einame tas 20min., bet jos niekur neveda. Man skauda padai. Su kiekvienu padėjimu jaučiu deginimą, rodos, kojos pačios atšoka vos palietus žemę. Ir jokių garų, pranašaujančių pabaigą – nesimato. Motyvacija senka. Jėgos irgi. Sunku. Man jau sunku. Kitiems, jaučiu, irgi. Bet pagaliau tolumoje pamatome garus. Pagaliau. Net jei iki jų dar koks 10min. pagaliau jau arčiau ir arčiau.

Antroje kelionės pusėje prasideda autoturizmas. Ryte susipakuojame ir patraukiame. Važiuojame iki ledynų. Po to iki kitų. Kažkaip susitalpiname mašinoje. Mes su Rasa gale. Parietus kojas visai gerai, tik kvapas iš galo kuprinių nekoks. Bet susitaikome ir su tuo. Sunkiau išsikrapštyti, kai ateina laikas tam. Stabtelime Ice Ware parduotuvėje. Didžiulis plotas, pilnas kepurių, pirštinių ir šiltų megztinių – viskas, ko dabar norėtųsi. Maisto parduotuvėje nusiperkame kas ko nori ir istorijos tęsiasi.

Mašinoje Kirilas geria pepsi ir garsiai samprotauja: Pepsi yra vaisvandenis. Jeigu taip, tai iš kokio jis vaisiaus padarytas? Pepsio? O iš kokios šalies kilęs šis vaisius? Pepsimonijos – kažkas atsako užtikrintai. Mašinoje generuojamos ir čia ir dabar kuriamos teorijos vertos vikipedijos. Oooo tai tas vaisius – pepsimonas. Pepsi vaisvandenis gaminamas iš pepsimono vaisiaus. Skamba kaip tiesa.
Sustojame prie juodojo paplūdimio. Aptverta zona. Turistų daugybė. Vėjas didžiulis. Net 4 kapišonai nepadeda. No foto? – klausia Rolas. Nėra noro man. Išgyvenu jausmą, kaip avinai – veža, veža sugrūstus garde, išleidžia prie aptvaro – žiūrėkite, kaip čia gražu. Gražu. Bet kartu ateina pajautimas, kas yra tos kelionės gamtoje. Ir kad esmė ne tik grožyje. Pats buvimas ne civilizacijoje, vienui vieniems arba beveik – su gamta. Kad ėjimo procesas yra viena iš būtinųjų sąlygų pajusti gamtą. Kad turbūt keletą valandų kopdamas su sunkia kuprine ant pečių į kalną, slysdamas nuobiromis ir kapanodmasis toliau, stabteldamas ant minkštų samanų ir laikydamas pusiausvyrą ant šlaito vien kontroliuodamas svorio centrą – t. y. beveik visu kūnu lyg magnetu prilipęs prie uolos arba stačiai gulėdamas galima sakyti, man rodosi, kad šitaip aš labiau suvokiu to kalno didybę, aš užuodžiu žemės kvapą praslystant kojai ir nuplėšiant samanas. Aš jaučiu šiokį tokį nejaukumą žvelgdama žemyn, kai koja remiasi tik į kiek atsikišusį akmenį. Tikrai, taip aš jaučiuosi mažesnė už kalną, jaučiuosi atėjusi į svečius, jaučiuosi priimta gamtos. Ir jaučiu tokią pagarbą jos didybei ir kartu taip arti arti ir šalia. Ir net dalele to, kur dabar esu. Kai žinau šitą jausmą, aš kažkodėl tą didelį kalną už aptvaro jaučiu taip toli toli esant. Taip toli, kad gražu, bet aš jau ne dalis to proceso, akimirkos ir gamtos. Kokia dovana – eiti.

Patiriame autoturizme ir pramoginių dienų, kai lankytini objektai nenumatyti. Šiandien lyja. Keliamės apie 8 val. Išsimiegoję. Važiuojame į degalinę, o po to į Kiaulę (vietinį pigiausią prekybos centrą su kiaulės logo) maisto. Pirmadienį-ketvirtadienį dirba nuo 11val. Turime laisvą pusvalandį, per kurį sugūžame į kavinukę šalia. Kava, pyragėliai, bandelės. Kas pataiko ant skanesnių, kas ne visai. Aš patenkinta savo pasirinkimu – bandelė su kremuole iš sluoksniuotos tešlos – man visur tokios patinka. Po to apsipirkę traukiame prie versmių. Kiek dulksna. Susipakuojame į nedideles kuprines ir keliaujame. Žmonių nemažai. Nueinantys – apsimuturiavę, grįžtantys įvairiau – tai su lietpalčiais, tai su neperšlampomis striukėmis, plikomis kojomis, tiesiog po triūsikais arba apsirengę šiltai ir su šlepetėmis per pirštą. Taip stebint įvairovę ir vizualinį neatitikimą su oru einame tikslo link – garai virsta per kalnus, atnešdami ne itin malonų sieros kvapą. Pakeliui vidury kelio prieiname arklių aptvarą ir pulką vaikų, paauglių, atjojusių čia ir šalia savęs pamestų balnų bekramsnojančių sumuštinius. Gražus vaizdas – arklių kaimenė ištryptame purvyne ir už jų užpakalių per porą metrų susėdę vaikai, apetitingai kremtantys sumuštinius. Kitame kontekste – be meilės arkliams ar gal nuo vaikystės įprasto atšiauraus keliavimo, toks derinys būtų neįmanomas ir aš veikiau matau susiviepusius vaikų veidus – feee smirda. O čia taip žavu. Žavu sutikti ir per tokį atšiaurumą einančią šeimą su lygiai taip pat geltonu lietpalčiu apmuturiuotu vaikučiu, sėdinčiu nešyklėje tėčiui už nugaros ar priekio. Čia yra tokių.
Jau visai artėjant prie krioklių balų-karštųjų versmių šonuose pažymėti draudžiamais įspėjamaisiais ženklais, kad labai labai karšta, burbuliuote burbuliuoja verdančios pelkės. Kvapas aitrus. Garų kaip iš peklos. Čia galėtų virti kiaušinius – sakau Rolui. Nuplauktų. Ne, tai į kojinę. Tada jooo. Prieiname nuostabius baseinėlius, besidriekiančius palei medinį takelį ir akmenų laipteliais atskirtomis pakopomis sudarantys baseinėlius, pritūpusius mažesniuose – porelių, didesniuose – grupelių. Net persirengimo atitvaros padarytos. Akmenėlių dugnas. Ir visa tai tęsiasi į tolį toli toli. Surandame erdviausią vietą ir kiekvienam persirengus savo greičiu, sulipame. Mes su Rolu, Nerijumi ir Evelina gale. Kiti įlipa į sekančią balą, kur keletas svetimų, atėję dar kiti jungiasi prie jų. Stebiu vaizdą anoje baloje, iš patirties – po kiek laiko bala turėtų likti tik mūsų. Taip jau būna, mūsų daugėja, o kiti, ko gero, psichologiškai ir morališkai išstumiami. Vanduo šiltas ir ne per karštas. Galime gulėti ir gulėti. Taip ir gulime. Palynoja, šalia praeina apsimuturiavę turistai, lyg iš kitos realybės. Malonumas. Kelias valandas taip pragulime. Pirmasis išlipęs Rolas ima pjaustyti pietus ir visi supranta kaip ženklą – lįsti lauk. Kaip tyčia, apsirengus ima pilti kaip iš kibiro. Viskas šlapia. Vėjas. Operatyviai suvalgome ir lekiame atgal. Pagaliau gauname tikro islandiško oro. Grįžtame kiaurai šlapi. Mano ir Rolo batai kliuksi. Išsigręžiame kojines, iš batų išpilu vandenį ir visi nusprendžiame važiuoti į Kiaulę šildytis. Užsisakome kavos, kakavos ir kiurksome. Rolas net neprisėda dėl šlapumo, tulike su popieriais prasidžiovina batus. Gera idėja, einu ir aš. Nekreipdama dėmesio į kursuojančius žmones užsiimu vietą prie džiovintuvo. Džiūsta kojinės, nusiaunu batus, išsiimu padukus ir džiovinu atskirai. Stoviu kantriai ir man pavyksta. Paslampinėjame po parduotuves, vaistinę, suvenyrus. Laiko turime – išanalizuojame daiktus, nusiperkame kas ką gražaus ir apdžiūvę keliaujame nakvoti.

Nakvynei stojame laukuose. Išlipa Rolas ir eina per tuos laukus. Kas čia vyksta? Klausiu iš galo. Rolas samanas tikrina, ar minkštos. Tada Remigijus pradaro dureles ir lipa lauk. Komentaras – o dar vienas samanų specialistas eina. Ekspertų komisijos išvada – samanos tinkamos miego pagrindui. Ropščiuosi lauk, iš to galo ne taip ir lengva – kai susipakuoji, susilankstai ir kai reikia išsilankstyti. Vyrai pradaro bagažinę ir mūsų su Rasa sėdynė dunksteli atgal – lyg visą kelią būtų važiavusi įtraukusi orą ir atidarius dureles kvėptelėjusi – uchh. Palengvėjo. Greit susistatome palapines. Prirenku čiobrelių arbatai ir susirenkame aplink puodus. Lietaus nėra, net lyg šviesėja. Moškės kiek maišosi aplink veidą.  
    
Dar šioje kelionėje matėme juodąjį alpinistą, kuris turbūt ir apsaugojo mus nuo kažko, o gal kalną nuo mūsų. O gal ta gamtos ir kalno dvasia tądien ilsėjosi nuo lipančiųjų. Mūsų planas - įlipti į ugnikalnio viršūnę. Lipom lipom – ar ten žmogus. Nejuda. O atrodo visiškai kaip žmogus su kuprine ir kapišonu. Juodasis alpinistas. Skendintis rūke, didelis ir labai tikroviškas. Kiek artėjame, tiek jis tikroviškesnis darosi. O kai jau paliesti galime – uola. Užlipame ne ten, tada leidžiamės ir kylame vėl, tada ledu į viršų. Kojos vos sminga. Pojūtis lyg kabėtume ore. Rolas sako, jei pasileistume, nesustotume. Šlaitas pakankamai status ir be įrangos nelabai įveiksime. Tenka grįžti.

Kitą rytą vėl ateiname, bet entuziazmo nėra. Mūsų septynvietis ekipažas mykia. Rolas sako – Nerijus iš kito ekipažo tikrai norės eiti. Kažkas antrina, kad ir Sandra bus už. Išlipa jie. Nerius užvertęs galvą į dangų ir viršūnę, kurios nesimato sako – nu oras nekoks. Rolo prognozės nepasitvirtina. Panašu, kad jie visi mykia. Arba tiesą sakant, nieks nenori eiti, nes šiandien tik iš apačios kiek šviesiau. Greičiausia kalno dvasios ir šiandien ilsisi. Visi pažvarbę, padrėkę, pašalę. Važiuojame per objektus ir dar viena laukinė nakvynė, prie šilčiausio ežero. T. y. šiltesnio už +8. Koks lauke oras galima spręsti ir pagal laikysenas. Išlipa iš mašinų ir kol mes su Rasa dar sėdime užbarikaduotos gale – matau , kaip visi pavieniui sustoja link ežero – truputį gunktelėję, kapišonais apsimuturiavę, pasitraukę ir kiek apstingusiais judesiais vaikščiojantys ratais.

Natūralu, kad ilgai ir nuolat būnant kartu, atsiranda tam tikras bendravimo stilius, siejantis tik mus. Mūsų ekipažas buvo labai linksmas, man iš galo buvo gera stebėti priešais sėdinčiųjų profilius, matyti kaip Kirilas su Pauliumi be žodžių susikalba arba su minimum žodžių prajuokina visą automobilio ekipažą. Kaip kartais Raimonda savo klausimais ir pastebėjimais jų vyriškam susikalbėjimui įneša šviežaus oro gūsio.

Kaip atskirą temą norėčiau papasakoti apie čipsyną.
Šioje kelionėje tai prasidėjo automobilyje. Rodos, po žygio antrą svarbiausią vietą užima – čipsai. Dienos pradžioje vyksta aptarimas, kokie čipsai pirmai progai pasitaikius bus perkami – vertinimai ir skonių įvairovė.
Antrame etape – Kiaulėje, pirmiausia, okupuojamas čipsų skyrius su šūkiu – einam siaubti čipsų skyriaus, jei dar duoda kavos nemokamai. Kaip tyčia ja būna vaišinama būtent čia. Matau Remigijus įsidėjęs Dorita, Pringles, Coca colos ir svarsto pusbalsiu – kokius čia dar paimti. Paulius irgi apsiforminęs.
Čipsų pakelio atidarymas yra verta atskiros pastraipos. Paprastai būna taip – gal čipsų? Dažniausia Paulius pasižiūri į Kirilą – valgysi? Taip.
Kiek kilometrų liko iki stojimo? Taip klausia Remigijus, kuris vairuoja. 37. Tai gerai. Suprask – spėsime suvalgyti.
Tada yra aptariama, kurį skonį valgysime. Pvz., Kirilas nusprendžia – Dorita su sūriu. Ir imame ieškoti prigrūstame daiktų, žmonių ir kuprinių automobilyje būtent šios Doritos oranžiniame pakelyje.
Paulius komentuoja – iš pradžių daviau gurkšnį Coca colos, bet neužsinorėjo čipsų, reikėjo sakyti.
Arba būna – pas Remigijų čipsų didysis pakas – jis tokį visada ima. Gal čipsų? Kiek liko? 10. Nespėsim. Tada Paulius už kelių minučių duoda Remigijui gurkšnelį alaus ir gurkštelėjęs Remigijus sako – daryk tuos čipsus. Ir visas mūsų ekipažas lengviau atsikvepia. Gausim.
Arba būna viskas parasčiau ir dažniausia taip. Vienas iš vyrų pakelia į viršų čipsų pakelį ir sako – šaunam? Jo. Ir vėl ekipažas atsidūsta su palengvėjimu – čipsai!!! 
Visiems išlipus Raimonda peržvelgia šalia sėdėjusių kompanjonų vietas, užmato kelis čipsų trupinius ir konstatuoja – čipsynas. Gražus žodis. Man patinka. Ir tinka. Nors aš tų trupinių ne ką teįmatau.

Dar pusbroliai Remigijus ir Paulius buvo vadinami broliais, nes visada kartu, o ir taip patogiau. Turėjo jie ir keletą panašumų, be to, kad miegojo vienoje palapinėje dviese, mėgdavo pasilikti pasisėdėti lauke žvelgdami į tolį, kai jau visi suguldavo. Ir jie vieninteliai iš mūsų kompanijos turėjo pašikniukus – tuos savadarbius iš kilimėlio su guma padarytus prisėdimus po užpakaliu. Taip gimė apibūdinimas – broliai pašikniukai.

Kaip lslandijoje yra legendinė frazė apie tai, kad joje arba visai nėra medžių, arba jie iki juosmens – ką daryti, jei Islandijoje pasiklysti miške? Atsistoti.
Taip natūraliai gimė ir šis atsakymas. Kaip tu tą alų šaltą išlaikei? Šiaip Islandijoje šalta.



Kurį laiką gyvenime kartojau, kaip aš pasiilgau juoktis taip iš širdies ir balsu. Šioje kelionėje buvo taip linksma, kad juokdavomės kas vakarą ir ne tik. Kai linksma ir ne tik. Iš kitų ir iš savęs. Ir šioje kelionėje buvo labai gražu, taip gražu, kad rodės – ar gali būti. Tokiose kelionėse, kad ir kaip nepatogu fiziškai, kad ir kokių emocinių diskomfortų būtų – prisipildai energija. Tokia gerąją – gyvenimui, kūrybai, džiaugsmui, santykiams, buvimui ir tiesiog meilės sau, o tada aplink supantiems žmonėms. Man patinka mintis, o ypač ji integruojasi kūne, mintyse ir suvokime kelionėse – tikrasis grožis nereikalauja dėmesio. Mes jį susirandame patys. Važiuojame, skrendame kilometrų kilometrus, kopiame savaitėmis, šąlame, šlampame, kaistame ir bijome, pykstamės, džiaugiamės, palaikome, nusiviliame, įveikiame, pajuntame bendrystę tam, kad patys susirastume tai, kas jau milijonus metų tiesiog buvo, yra ir bus. Gamta.
Islandijos gamta ypatinga. Tokia, kurią vertą bent kartą gyvenime pajusti.
Ačiū visiems kartu keliavusiems, juokinusiems ir besijuokusiems kartu. Buvo labai labai gera kelionė tokia, kokia ji buvo. Ačiū Rolui.

Šarūnės mintys





Komentarų (9)
1. 2018-02-28 18:13
 
Grupė pilna. Turim skrydžio bilietus :)
 
Rolas
2. 2018-05-17 08:56
 
gal yra kokiu atsilaisvinusiu vietu?
 
egle
3. 2018-05-19 07:37
 
Grupė pilna, vietų nebėra.
 
Šarūnė
4. 2018-08-08 19:53
 
Nuostabi diena, saulė šviečia, aikčioti verčiantys vaizdai :) Praėjome dviejų dienų maršrutą šiandiena. Spalvotųjų kalnų trekas. Dar 4 dienos liko gėrėtis juo. Visi sužavėti! Kiek vėjuota tik..
 
Rolas
5. 2018-08-12 22:55
 
Praėjome 5-ių dienų treką. Orai kaip Islandijai dėkingi - beveik negavome lietaus, pasirodydavo saulė, vėjai ne per didžiausi, šilumos gavome iki +13 :) Paskutinę dieną daug braidymo lediniame vandenyje, bet iškentėjome, o atpildas grįžus prie mašinų - karštos versmės. Vaizdai nuostabūs, įspūdingi, unikalūs, įvairūs! Nepakartojama! Keliaujame toliau, visi, rodos, laimingi! :)
 
Šarūnė
6. 2018-08-13 20:51
 
Šiandien daug važiuojame ir lankome vaizdingus taškus. Aplankėme gražiuosius krioklius. Įspūdinga. Žmonių begalė. Ryte buvo didžiulis vėjas, popiet krioklius apžiūrėt jau davė šilčiau :zzz Pufinų iš arčiau kol kas nematėme. Tikimės pamatyti ten, kur mažiau civilizacijos :)
 
Šarūnė
7. 2018-08-15 18:50
 
Autoturizmas. Apvažiavome Aukso Žiedą. Baigiam išdžiūti, jau ir vakaras šviesesnis. Ryt tikimės saulės ir kopsime į ugnikalnį.
 
Šarūnė
8. 2018-08-15 18:50
 
Autoturizmas. Apvažiavome Aukso Žiedą. Baigiam išdžiūti, jau ir vakaras šviesesnis. Ryt tikimės saulės ir kopsime į ugnikalnį.
 
Šarūnė
9. 2018-08-17 20:07
 
Į viršūnę ugnikalnio neįlipom dėl prasto oro. Viskas gražu, keliaujam toliau. Geriausiu atveju +9/12 dienomis. Vėjuota, drėgna. Jau norisi šilumos 8)
 
Šarūnė

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Trečiadienis, 21 lapkričio 2018 )
 
< Atgal   Kitas >