O aš mačiau tokius veidus, kai man buvo sunku, mačiau, kad ir kitiems buvo sunku ir kad šalta buvo ne man vienai, ir kvėpuoti sunku kartais ne man vienai, ir vėmiau ne aš viena, ir verkiau ne tik aš, ir beviltiškai jaučiausi ne tik aš, ir pykau ne tik aš. Man rodos, šita kelionė visiems buvo sunki. Savaip. Ir kai manęs klausia, o kas buvo sunku.
Sunku pasakyti, nes tada prieš akis išnyra tos dienos lėkdavome po penkiakilometrines perėjas priekyje, kai prieš akis atsiverdavo nematyto raudonumo vandenys su rožiniais flamingais ir niekaip nėjo jų sustoti fotografuoti ir galėjau prie jų prieiti vis arčiau ir arčiau, kol įlįsdavau beveik į jų akį iš 10cm, o jie tebestovėdavo. Kai sakau sunku – aš prisimenu abstrakčią būsena, kurią iš karto užgožia matytų vaizdų besikeičiantys kadrai. Vienas tokių – ta Kolorado lagūna nušvitus pietų saulei, raudonėjanti su kiekviena minute tai saulei kylant, o mums kopiant kiekvienu laipteliu aukštyn. Ir jei ne Rolas, tokio vaizdinio būtume neįsirašę į savo atminties failą, nes gidai mus atvežė iš vakaro ir kelioms minutėms paleido ūžiančiame vėjyje padaryti porą foto paskubomis ir jau patiems norėjosi lįsti atgal į džipus sušilti. Bet Rolas dėl to ir yra kelionių vertybė, kad visur eina vedamas ne aukščio, tolių ar rekordų, o grožio. Tad jo dėka ir tikėjimu, kad mes galime pamatyti daug turtingesnį lagūnos vaizdą, mums tenka atstovėti poziciją prieš gidus, kurie labiau linkę laikytis savo plano ir tenka rinktis arba atgal dar kartą, arba toliau, nes visko negalime aplankyti dėl benzino ribotumo – visame kelyje nėra jokių degalinių. O ir apskritai, čia nelabai net kelių yra, dažniausiai važiuojame beribėje erdvėje, kai jautiesi esantis taškelis, aplink kurį plyti tolumos su vos įžiūrimomis horizonto užuominomis. Vairuotojas vairuoja be navigacijos, tik kažkokiu spėjamu šeštu jausmu ar patirtimi vedinas pasuka, kur reikia, išvažiuoja, kur reikia, randa namus vidury į visas puses be ribų balto druskų ežero ir po to veža toliau. Jausmas keistas. Gal tikriau – niekada nepatirtas. Toks, kokių šioje kelionėje buvo begalė. O pusė tos begalės – stulbinamas grožis. Kaip ir ryškiaspalvis, kas akimirką nuo saulės besikeičiantis Tunupos ugnikalnis – nuo oranžinės, raudonos, rožinės iki turkio žalios. Einame su Šaru ir aikčiojame – kaip gražu, čia kaip gražu. Aš atsitūpiu fotkinti smailiabokščių nurudusios žolės kupstų, o Šaras aikčioja aidu toliau – aš irgi negaliu nustoti fotkinti tų kupstų. Išėję dar su tamsa saulei tekant ryjame atsiveriančius vaizdus aplink visą savo ašį – kuo aukščiau, tuo daugiau. Pasimato ir druskų ežero platybės, ir Tunupos lyg milžiniško išsiraičiusio gyvio nugaros briaunos ir keteros. Šaras sako, ta teorija, kad viskas, kas yra aplink mus, yra tik mumyse, o ne išorėje, juk tiesa. Kai žmogaus vidus gražus, tai ir aplink jis mato grožį. Praeidamas Rytis sako, man taip nėra, aš nemoku taip aikčioti, aš nematau taip grožio. Nes mes visi skirtingi. Su savo pojūčiais, pasaulio matymu ir suvokimais apie jį. Ir ne geresni, ir ne blogesni vieni už kitus. Bet kad ir koks grožio grožėtojasis būtumei nuo fizinio veiksmo – užlipti į viršų tokiose kelionėse neatleidžiama. O ir tas lipimas yra ne šiaip sau. Dar Islandijoje išgyvenau jausmą, koks skirtumas yra eiti ir daugiau ar mažiau vargti, lygiagreta gaunant gamtos dovanas – kalnus ir krioklius ir kaip kitaip yra tiesiog būti nuvežtam, išleistam iš mašinos tam tikram laikui ir pastatytam, kad ir prieš didžiausią, įspūdingiausią pasaulio gamtos stebuklą. Iš kurios pusės bežiūrėčiau, bet to prabėgančio dešimtojo nuo kisieliaus jausmo – stoviu kaip ožys, atvestas prieš naujus vartus – neišvengiu. Turbūt tai ir yra priežastis, kodėl mes keliaujame šitaip – aikčiodami ar ne nuo grožio eidami vis tiek išgyvename ir iškvėpuojame kitaip, tikriau visą, kas šalia, aplink. Kitaip guliau ant žemės lipdama į Tunupą, kai tiesiog iš blogumo, silpnumo, pykinimo ir galvos plyšimo krisdavau, kitokio minkštumo man rodėsi aštriausi akmenys, kitokio kvapo žemė, kitaip man bėgo laikas – tos gulėjimo sekundės, per kurias pasisemdavau energijos, jėgų ir tikėjimo, kad galiu žengti dar kelis žingsnius į priekį. Ir tuomet pats didžiausias dalykas, kuris gali įvykti – yra išgirsti žodžiai – jau nebetoli, jau čia pat. O tikėjimo, kad galiu, apimta galiu žengti dar kelis žingsnius. Ir taip iki viršūnės. Kur jau mirinėja ir gulinėja kiti. Ne visi. Kitiems visai gerai, o kai kas nepavejamai sulaksto keliskart pasitikti kitų ir atgal. Leidimasis dar gražesnis, kūnui dar sunkiau, mintys ir norai dar paprastesni – kad būtų kiek lengviau, kad nebeskaudėtų galva, kad nebepykintų, kad neapsivemčiau. Ir vėl tos spalvos, gražumo kaip iš vaivorykštės. Net tokioje būsenoje protas su reginiais sunkiai susiveda į vieną – ar gali būti taip gražu.
Kai baigėsi mūsų dalis Uyunyje su druskų ežeru, Tunupa ir lagūnomis, prasidėjo kita – kalnų žygis su nakvynėmis palapinėse, su dar didesniais aukščiais, bet kartu ir su aklimatizavimusi. Bet vis tiek naktimis būdavo šalta, kartais taip, kad atsisėsdavau rašyti, nes šilčiau, kai mažesnis kūno plotas liečiasi prie žemės. Kartais naktys buvo šiltesnės. O keliskart gavome pastogę iš pačio dievo rankų – prasidėjus lietui, neplanuotai. Kartą pastogę su didžiule raudonai geltonai išdažyta sale, kuri rodės, vien nuo to kolorito šildė mus. O po to FB tas foto kažkas komentavo – o kam patalpoje palapinės. Nes spalvos foto jaučiasi stipriau, nei tas šaltis ar nuovargis kauluose, kurį jautėme mes. Ir pavadinome tuose namuose save taboru, nes greit ir organiškai išmokome reaguoti į oro pokyčius – išsidžiaudavome viską, kas drėgna, lauke ir per akimirką iškritus pirmiems lašams susirinkdavome arba saulei pasisukus persibazuodavome visą mantą, taip vis plėsdami ir nužymėdami savo teritorijos ribas. Ribas, kurios aiškiai sako – mes čia esame – su sudžiautais amžinai nedžiūstančiais triūsikais, megztiniais, kuprinėmis ir optimistišku tikėjimu, kad išsivėdins, išstatytais batais. Greit išsitrynė estetikos ribos ir džiaudavome viską čia pat ir ant ko įmanoma – elektros laidų, arklių mėšlo šalia, nes viskas tuo metu ir ten atrodo paprasčiau. Gyvenome taip – dieną daug ir aukštai eidavome, kartais po tris penkiakilometrines perėjas, nakvodavome keturių kilometrų aukštyje, dažniausia palapinėse, kur rytais nusikratydavome šerkšną, o kartais tuose dievo siųstuose nameliuose-pašiūrėse. Ir linksmumui vakarai žaisdavome šaradas ir juokdavomės, o man labiausia patikdavo jausmas, kaip atsipalaiduoji, kai raitaisi ant žemės vaizduodamas plastišką plastiką, kai sustingęs stovi galvodamas iš kurio galo pavaizduoti demokratiją ir kaip per dieną įsijungęs mygtukas kaupdavo perliukus, o susitikę sakydavome – turiu tris gerus vakarui. Ir kaip per tą žaidimą visuomet pasitvirtina teorija apie energijas, kad būdami kartu mes generuojame kažką bendro. Legendiniai pasakymai – Estijos sostinė – Ryga. Taip. Kai atsakymai, spėjimai arba klausimai ateina kitu keliu nei logiškai. Taip kaip aš Algiui sugalvojau pavaizduoti vardą. Moters. Nei iš šio, nei iš to. Kol galiausiai paaiškėjo, kad toks vardas yra jo merginos vardas. Čia kaip vienoje stovykloje vaizduojant gandrą atšokavo varlė. Man patinka, kai kelionėse be viso grožio patiriu dalykus, kurie patvirtina gyvenimą, tikėjimą, vertybes ir pasirinkimus. Man visai patinka išlaisvintos emocijos, kurios galiausiai realybėje priveda prie aiškumo ir tiesos. Ir jausmas, kad tai, kas vyksta ten – aukštai, sunkiai, vietose, kurios be savo grožio turi dar kažką neapčiuopiamo, kas mane traukia. Kaip kad vedlių švilpavimas naktį kopiant į Patosi, tuos šešis km, kai spengiančioje tyloje ir aukštumose muzikalus švilpimas tampa panašesnis į žemės kalbą. Pasijaučiu saugi, nes su tuo niūniavimu ir pachamama kartojimu aš girdžiu nebylų patvirtinimą – mes žinome ką darome, kur esame, kas esame, čia mūsų žemė, čia viskas bus gerai.
Kopimas buvo nelengvas. Išėjome dar dvyliktą nakties. Ir kopėme iki ryto. Kai kiekvienas žingsnis buvo veiksmas, o paskutiniai dešimt metrų – amžini. Bet mes užlipome. O lipdama sau žadėjau – daugiau niekada niekada gyvenime nedarysiu nieko sunkaus. Ir tokioje emocijoje lipdama kažkuriuo metu pirmam sutiktam iškošiau – aš nevažiuosiu su jokiais dviračiais. Nes mes per likusias dvi laisvas ruošėmės Mirties kelią įveikti. O užlipus į viršūnę pirmas sakinys buvo – aš nesuprantu, ko čia lipti. Ir ėmė švisti. Švisti ir širdyje. Atsivėrė kalnai ir pamatėme, kur ėjome. Atsivėrė širdis, kad viskas, kas vieną akimirką atrodo absoliučiai blogai, sekančią taip neatrodo. Ir kad kartais manyje esančios emocijos ir jausmai nėra tik mano. Kad jautrūs žmonės kartais yra transliuotojai viso to, kas nutylėta, bet jaučiama visų.
Ir pravažiavome ir Mirties kelią, kuris ne toks ir Mirties, o tiesiog nusileidimas iš penkių iki vieno kilometro aukščio į žalumas ir džiungles beveik be mynimo. Ir laukiantis baseinas apačioje – apypurvinis, bet būtinas mūsų kelionės kontrastui ir finalui.
Dar pagalvojau, kad neiškėlėme didelės vėliavos, nors įkopėme šioje kelionėje be visų minėtų viršūnių ir į Austrijos. Algirdas turėjo vėliavą ir nešė. Tik dėl sveikatos būklės 66 metrams likus iki Patosio viršaus jam nebeleido baigti, todėl jos taip ir neiškėlėme. Nesvarbu. Tik mintyse prabėga mintis – kad kartais mes gyvenime per daug, per ilgai ir per reikšmingai laukiame ypatingų momentų. Kartais viskas yra daug arčiau. Tai, kuom aš noriu gyventi ir tikėti – pats geriausias, gražiausias ir ypatingiausias laikas yra jau DABAR. Mylėti, gyventi ir džiaugtis, nepaisant nieko, kas buvo. Nes vakar jau praeitis, rytojus dar neatėjo, o gražiausias svajones įgyvendinti ir praeitį pakeisti galime tik vienu būdu – padarydami žingsnį dabar. Vienu žingsniu toli nenueisime, bet kryptį pakeisti galime.
Šarūnė
Linkėjimai visiems!
Iš viso užtrukome 8val. Iš 9-ių kopusių 8-iese pasiekėme viršūnę, o Algirdas dėl sveikatos pasiekė 6000m ir nusileidome kartu. Dieną dėl saulės kopimas pavojingas dėl tirpstančio sniego, tad turime ribotą laiką. Oras buvo gan dėkingas, sniego gavome tik artėjant link viršūnės, vėjo nebuvo, leidžiantis ir švintant atsivėrė pasakiški sniegynų ir kalnų vaizdai. Viskas sėkmingai. Dabar dvi dienos civilizacijos, buvome išsiilgę dušų ir šilumos 