Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2018 10 20 - 11 04 Nepalas. Daulagirio kalnų žygis Spausdinti Siųsti el.paštu
Pirmadienis, 22 rugpjūčio 2016

Kalnų žygis aplink Daulagirį.

 

Gintaro nuotraukos čia

Tanios nuotraukos čia

 

Skridom su ukrainiečiais ir Airarabia oro linijomis, abiejų atsiliepimai nekokie, bet viskas buvo gerai.
Truputį apsipažinom Katmandu oro uoste. Sumokėjom už vizą, bet nepaėmėm aplikacijos iš aparato ir atstovėję dvi valandas eilėje, langelyje pasakė: atleiskite eikit ir paimkit tą lapelį. Kol lakstėm, paeiliui, kad eilės neprarasti vis vien užtraukėm galinių pikti ir keiksmus, bet atlaikėm spaudimą ir galiausiai dar po kokios valandos visi gavome vizas. Ir tada į sekančią eilė atsiimti bagažo. Gerai Sigita viskuo pasirūpino ir visame tame bardake surado ir surinko mūsų kupres.
Ramas su lentelė prie išėjimo lauke mūsų nuo 9 val ryto, mes pasirodėme 13 val. Švelniai vėlavom.
Su Igne (mūsų dalyvė, atvykusią kitų reisų) pasimatyme viešbutyje. Prieš tai beviltiškai bandžiau su ja susisiekti kol galiausiai susiprotėjau patikrinti numerį, buvo neteisingas. Jos bagažas neatskrido, bet ramino tai,kad aišku kur jis ir pažadėtas atskraidinti kitą dieną. Ramas sustrategavo veiksmus. Ir viskas gerai gavosi.
Nepale pasirodo šiomis dienomis festivalis, tad skanaus maisto, laikų atvykstančio transporto ir šiaip tvarkos nėra. Ir viską paaiškinama - festivalis. Bet užtat paskanavom švelnaus alaus.

 

 

 

Kitą dieną turistinių autobusų į Pokhara. Gal važiavome 10 valandų. Pakeliui keitė ratą, buvo kamštis o ir kelias netoks jau vietomis ir asfaltuotas. Na ir festivalis.
Pokhara turbūt fainas miestukas, nespėjome įvertinti nes greit sutemo. Gavome skanaus maisto, švelnaus alaus.
Ryte apsitarėm su Ramu ką imti ko ne ir palikome sunkiai pakeliama baūla su nereikalingais daiktais. Apie dešimtą išjudėjome iš miesto prisikrovę maisto, žyginių daiktų ir dalį komandos, kiti nešikai turbūt vietoje bus.
Darbang kaimą pasiekėme vėlai vakare. Apgyvendino viešbutuke ir skaniai pamaitino. Atsirado ir kiti komandos nariai. Viskas puiku.
10.23 Ryte sukrovėm kuprinės, pasistengdami, kad būtų po 15 kg, visa kita Į savo mažąsias. Ir dar pamiršau pasakyti svarbų dalyką - kelionę viskas įskaičiuota, mums reikia tik eiti, fotografuoti, valgyti ir ilsėtis - nu nu...


Oras puikus, vaizdai nuostabus tik nešiku gaila nors tu ką. Tikiuosi greit priprasiu prie jų vaizdo. Vienas nesikas neša po dvi mūsų kuprinės ir dar krūva kažkokių daiktų, apie 40 kg. Igne pabandė pakelti ir palaikyti, aišku tam reikėjo kelių vyrų pagalbos ją pakelti prilaikyti ir nufotografuoti :). 
O dar čia nėra nevieno turisto tik mes ! Per pietus gavome šviežių salotų, pakepintų tostu, nuluptų ir gražiai išdėliotų ant lėkštės mandarinų. Kažkokia kulinarinė kelionė. Taip pat ir vakariene iš trijų patiekalų, su desertų :). O tu tik ateini į stovyklavietę (Nauri kaimelis) po 19 km, 6.30 valandų ėjimo, pastatai palapinę ir viskas, rukai. Gal ir gerai :).
10.24 Keli mūsų nešikų apibūdinimai atsiradę kelionės metu - mažiukai, žema grindžiai, švelnučiai :).
Šiandien neilga dieną. Po truputį kylam, stovyklavietė Jitlung kaime 1850 m, ėjome 4.30 h. Karšta. Gražus slėnis, bet kol kas nesimato snieguotų viršinių. Matėm net 4 užsieniečius, leidosi žemyn. O vienas užsidėjęs kuprinė juda mūsų kryptimi. Pasirodo ukrainietis, eis tą patį maršrutą vienui vienas. Stovyklausim kartu. Sustojam apie 12.20, ukrainietis pasirodo trečią valandą.
Stovyklavietėje verda gyvenimas, atlėkė vaikai. Andrius juos filmuoja ir paskui rodo jiems filmuką, Igne rodo filmukus iš mobiliojo apie savo katinus ir mokina pasakyti vardus. O jau džiaugsmo vaikams gražu žiūrėti :). Gintaras ištraukęs lietuviškos trauktines, ukrainietis Sergejus lašinius, vyksta vakarėlis. Nešikai pakvietė vakarienės ir vėl prabangiai su sriuba ir antru patiekalu, o pabaigai obuoliukai.


10.25 Visa dieną ėjome miškų. Vietoj pažadėtu 6-7 val užtrukom 4. Praėjom 11 km (Darbhan Kharka 2433 m). Antra valanda jau buvome vietoje. Vis laukiu kada tie sunkumai prasidės. Truputį palynojo pakeliui, bet net nereikėjo striukių traukti, greit praėjo. Sergejus su savo kuprinė pasirodė po dviejų valandų. Matė beždžiones, o mes tik girdėjom. Dabar slankiojam po stovyklavietė, higienos procedūros, arbata, skalbimas. Vakare oro temperatūra +10. Vakarienei gaunam sriubos, mo mo ir tešloje iškeptu obuolių. Ką čia be pridurti.


10.26 Keliamės anksčiau, tipo sunki diena. Turėsime pakilti nuo 2400 m iki 3500 m (Italian BC). Ryte termometras rodė +8. Ėjome 6.30 val, 14 km. Gražus takas, snieguoti kalnai, saulė šviečia, viskas tiesiog puiku. Einam visi krūvoje, porteriai tai priekyje tai gale.
Apie 15 val pasiekėme kempingą ir ką gi matom krūvą palapinių, pasirodo ir čia yra turistu. Vakare jau stipriau atvėsta, tikrai bus minusas. Kaip visad puiki vakarienė, daug juoko.
10.27 Ryte nulis, naktį buvo švelnus minusas. Ko ko, o miegam mes daug. Sutemsta apie 17 val, max traukiam iki 19.30 ir į miegmaiši iki 6 ryto. Tai va būtų knygų, TV ...
Baigėsi miškas, prasidėjo akmenys ir ledyniai, o Daulagirio kaip nesimato taip nesimato. Matėm II, dar kažkokį, o to pačio aukščiausio dar ne.
Šian pakilom iki 4100, ėjome 4.30 val. Eiti nesunku, švelnus pakilimas, jaučiasi aukštis. Stovykla pilna, grupė ispanų ir aptarnaujančio ir mes. Vietos palapinėms nedaug, vos radom padorią.


Vakare gavome sniego, gal naktį pragiedrės. Dabar tik 18 val, o jau miegmaišiuose. Lauke šalta, mūsų nešikai (mažiukai) turi tik vieną tentą. Užleido mus pavalgyti o patys lauke drebėjo, tai mes greit apsisukom ir dabar gulim virškinam.
10.28 Ryte minus 3, giedra. Palapinėje nuo 18 iki 6, daugoka, šonai skauda. Tikrai reikėjo knyga pasiimti. Greit sukraunam šmutkes, pirštai sala. Iki Dailagirio BC 4 val ėjimo, tiek ir užtrunkam. Jaučiasi aukštis, judame lietai, na ir galvą paskauda. Kempingas ant 4500 m. Atėjome per piet, kartu su mumis ispanų grupė.
Šiandien Ignes gimtadienis, ištraukėm viskio ir dešros nors ji negerinti vegetarė :). Gintaras iš savo kuprinės kaip iš gausybės rago vis traukia siurprizų - šiandien Nomeda ir šernienos konservai. Truputėlį pašventėm kiek sveikata leido, ji leido nedaug. Merginos sulindo i palapines drebėti (turbūt nuo aukščio drebulys). Kiti išėjome pasivaikščioti ir pagaliau pamatėme Ji - Daulagiri. Na tikrai didelis. Nerašysiu kad gražus ir įspūdingas ir taip aišku.
Vakare gavome nuo nešikų komandos siurprizą. Ignes gimtadienio proga šefas iškepė pyragą, papuošė plaktu baltymų, su uogiene padarė užrašą ir tai lauko sąlygomis ant primuso. Nėra žodžių. Draugiškai sutvarkėm tą šedevrą ir užleidom vietą palapinėje nešikams, nes kol mes ten valgom jie laukia laukia ir šala.


Virš galvos milijonas žvaigždžių.
10.29 Ryte minus 8. Šiandien sunkiausia diena. Pagal planą prancūzų perėją, aukščiausias maršruto taškas 5330 m. Bet gavosi kitaip. Šią dieną įveikė dvi perėjas Dampus pass irgi 5200 m, nes stovyklavietėje nebuvo vandens ir taip viliodami gido, kad už kalnelio bus, paskui dar už kalnelio netikėtai įveikėm dvi perėjas ir apsistojom 5000 m aukštyje. Buvo ką veikti.
Gražus vakaras, snieguotos viršūnės nusidažė raudonai. Puiki vakariene. Pagaliau normaliai padirbėjom :).


10.30 Ryte minus 11. Žygis į pabaiga, šiandien nakvynę Marfoje. Bet kiek ilgai ir stačiai iki juos leistis. Ate kelių sąnariai. Nusileidimas pribaigė, karsta, dulkėta, statų. Apie 16 val buvome vietoj. Šaltas dušas, alus, vietinė obuoliu samanė, Mo mo. Atsisveikinom su komanda. Naktį skaudoje galva :)
10.31 Ryte pasivaikščiojom kaimelyje. Jaukus, gražus. Apie pietus išvažiuojam į Jompson. Laukiniai vakarai, vėjas nešioja dulkes, daug dulkių. Niūrokas miestelis, bet yra oro uostas. Viešbutuko kambariai primena šaldytuvą, apie karšta vandenį tik pasvajoti.
11.01 Septintą oro uoste su daiktais. Aštuntą neišskrendam nes lėktuvėlis sugedo Pokharoje ir jį dabar taiso. Laukimas, 10.30 praneša, kad jis išskrenda iš Pokharos. 18 keleivių, skrendam slėniu aukštai nepakylam, 25 min iki Pokharos. Šilta, gera joje, jokių dulkių, vėjo - kurortas. Ką alaus, mo mo, promenadas palei ežerą. Viska puiku tik gaila kad kalnai tik tai horizonte dabar.
11.02 Ryte autobusu į Katmandu. Vakare pagaliau patenkam į Tado rekomenduota restoranėlį. Atrodo jau nebelenda tie koldūnai (mo mo), bet gi dėl jų atėjome. Mmmm, tikrai skanu ir skanu viskas.
11.03 Atsisveikinam su Igne, jai anksčiau skrydis, o mes dar pasikulturinam. Vakare prasideda skrydžių maratonas. Ir viskas laiku ir su bagažu tvarka. Ideali kelione :).
Dalyviai: Gintaras, Ina, Igne, Andrius, Renata, Tania

Inos įspūdžiai.
Kelionė, kurią prarijau

Tikrai prarijau. Nekramčius. Gal ir reikėjo ilgiau pasigardžiuot, bet kai viskas – vaizdai, maistas, žmonės – taip gražu, skanu, gerai - negi susilaikysi. Nors pasitaikė ir pipirų: nemiga, deguonies trūkumas, sąnarių maudimas, retorinis klausimas „už ką?“, lendant iš šilto miegmaišio į minusinę temperatūrą, kuri vieną rytą siekė 11 laipsnių šalčio. Visgi laikas Nepale pralėkė mirksniu. Net ėmiau svarstyti, buvau aš ten ar prisisvajojau. Tik nebaigta iškrauti kuprinė, kurios turinio kvapas lengvai šokiruoja, ir keista būsena, kai niekas nenervuoja, įrodo – buvau. Bet tai laikina, todėl svarbiausia – nuotraukos (garbė fotografuojantiems!), kurias peržiūrėdama jau ne ryju, o gardžiuojuosi prisiminimais.

Garsai

Cikadų svirpimas. Toks garsus, kad smalsu, kokio dydžio pačios svirpėjos. Bent jau sliekai, pamatyti ant kelio, dvigubai ilgesni ir riebesni už lietuviškus. Kol aukštis nedidelis (apie 1500 m), viskas auga, žaliuoja, bujoja. Net didelėse geltonose citrinose, nukritusiose ant žemės, yra gyventojų. Baltų. Ne tik mums norisi rūgštelės.
Upės šniokštimas. Lydi mus kelias paras. Ypač aiškiai girdisi naktį. Veikia raminančiai.
Japonų bazinėje stovykloje (Japanese BC, 4100 m) - nei cikadų, nei upės. Už tai sudunda sniego lavinos. Per debesis nesimato kur, bet, atrodo, toli. Ispanų turistų linksmas klegėjimas, priešingai - čia pat, nes mūsų palapinės trijulei (Tania, Gintaras, aš) teko rinktis - miegoti ant aštrių akmenų ar glaustis prie draugiškai triukšmingų ispanų stovyklavietės. Kadangi nesame nei pažengę nei pradedantys jogai, pasirinkome mažiau skausmingą variantą.
Dalagirio bazinėje stovykloje (Dhaulagiri BC, 4500 m) lavinas ne tik girdime, bet matome. Nelabai didelės, bet įspūdingos. Gerai, kad atstumas saugus.
Paskutinę žygio naktį – tyla. Aukštis apie 5 km, viskas užšalę. Tik vėjo gūsiai retkarčiais sudrebina palapines, ir vėl ramu. Būt gerai šios tylos-ramybės truputį namo parsivežti. Jei ne kuprinėje, tai galvoje.

Potyriai ir pojūčiai

Pirmos žygio dienos vakaras (aukštis apie 1800 m). Įbridusi iki kelių į sraunią akmenuotą upę bandau nusiprausti. Vanduo švelniai ledinis ir toks minkštas, kad muilas niekaip nenusiplauna. Kūnas šiurpsta, kojų nebejaučiu. Aš vėl kalnuose. Valio!
Italų bazinė stovykla (Italian BC, 3500 m). Iki šiol ėjosi neblogai, o stovyklavietėje ima truputį pykinti, šiek tiek mėtyti į šonus ir gerokai mausti dantį. Vakarop gidas Kumaras veda mus pasižvalgyti. Kylant aukštyn palapinės mažėja, vaizdai įspūdingėja. Kai pro debesų plyšius ima rausvai blyksėti besileidžiančios saulės apšviesta kalnų siena, tegaliu ištarti „vaje”. Nežinau, ar grožis išgelbės pasaulį, bet mane jau išgelbėjo – blogos savijautos ir danties skausmo lyg nebūta.
Dalagirio bazinė stovykla (Dhaulagiri BC, 4500 m). Užvertę galvas stebime, kaip ryškėja Paukščių takas. Kaklas nutirpsta, rankos, kojos šąla. Jei ne tai, stovėčiau visą naktį. Arba pusę. Horizonte švysteli krentanti žvaigždė. Noro sugalvoti, aišku, nespėju. Gal ir nereikia, nes vienas jau pildosi. Dabar.
Prancūzų perėja (French pass, 5360 m). Savijauta - „kaip čia pasakius“, nuotaika vis gerėja, nes matau, kaip du ispanų grupės gidai nepaliečiai ir keli ispanai (-ės) prie budistinių maldos vėliavėlių šoka džiaugsmo šokį. Muzika iš mobilaus telefono, vietinė, judesiai improvizuoti. Taip ir knieti prisijungti. Bet kol sumąstau (deguonies ir smegenims trūksta), šokis baigiasi. O gaila.
Tos pačios dienos vakaras (aukštis apie 5000 m). Kadangi vietoje vienos perėjos netikėtai perkopėme dvi, palapinėje įlindusi į miegmaišį, apsiklosčiusi pukėmis, bandau atgauti normalią kūno temperatūrą. Šį procesą nutraukia susižavėjusių bendražygių balsai. Smalsumas nugali, ir kyštelėjusi nosį iš palapinės pamatau didelį atviruką, kuris vadinasi „Nilgiri viršūnės, apšviestos vakarinės saulės”. Na gerai, ne atvirukas ten, bet atrodo taip, kad posakis „negaliu patikėti savo akimis” ypač tinka.
Kitos dienos pietūs (aukštis apie 4000 m). Po kokių keturių parų vėl šilta, ima matytis medžiai, ir man vėl viskas labai skanu – pradedant dalbatu (Dal Bhat, nepalietiškas patiekalas iš daug ryžių su padažu, šiek tiek daržovių ir mėsos), patiektu mūsų virėjų-profų, ir baigiant prabangiais saldainiais „Vilnius” iš stebuklingosios Gintaro kuprinės. Rytoj prasidės grįžimas į civilizaciją, bet apie tai dar negalvoju. Spėsiu paliūdėt.
Po maždaug keturių valandų (aukštis 2670 m). Ilgas status nusileidimas baigėsi, Marphos miestelis-kaimelis čia pat. Atsisėdu ant kuprinės pailsėt ir palaukt saviškių. Kai šie pasirodo, bandau atsistoti ir vos nebaksteliu nosimi į takelio dulkes, nes kojos pareiškia: tu jei nori eik, o mes savo atidirbom. Ir jos teisios!
Vakaras Marphos viešbutuke. Kumaras mus vaišina obuolių brendžiu, kuris gaminamas vietiniame fabrikėlyje iš vietinių obuolių. Skonis kaip samagono. Alus per vakarienę daug geriau. Tiesa, atsikėlus iš už stalo sunkoka išlaikyti liksvarą, bet kambarys su lova čia pat, o naktį galvos neskauda. Pusryčiams sukertu blynelį su vietiniais obuoliais. Mano subjektyvia nuomone, būtent šiais blyneliais turėtų garsėti Marpha, o ne samagono skonio brendžiu.
Jomsonas (aukštis 2780 m). Miestelis nedidelis, gatvėje siaučia dulkių-smėlio audros, tad susigrūdam mažoje jaukioje kavinukėje. Už baro - svajingo veido vaikinukas ir simpatiška mergina. Užsisakau dvigubą espresso ir tik paragavusi suprantu, kaip to pasiilgau. Svajingo veido vaikinukas sėda prie kažkokio elektroninio klavišinio instrumento ir užgroja. Gal neprofesionaliai, gal sentimentaliai, bet taip laiku ir vietoje. Pakerėta muzikos, užsisakau karšto šokolado. Ruošia ilgai, bet atneša tikrą meno kūrinį. Skonis nebesvarbu. O už lango didžiulis fototapetas, kuriame ir vėl Nilgiri viršūnės, apšviestos saulės. Na gerai, ne fototapetas ten, bet atrodo taip… Taip, kad aš vėl noriu į kalnus.

Mūsų kompanija

Ta kompanija nemaža – net dvidešimt vienetų: septyni atvykėliai, t. y. mes, ir trylika (vėliau liko dvylika, nes vienas, atrodo, susirgo) mus lydėjusių nepaliečių. Apie atvykėlius trumpai drūtai: su šešiais iš jų super pakeliavau ir dar keliaučiau, o su septintuoju, t. y. savimi, taip pat žadu keliaut, nes namie visos problemos atrodo didesnės. Apie palydą plačiau: gidas Kumaras puikiai vedė ir vadovavo, jo asistentas Utanas švytėjo šypsena, klausinėjo, kaip jaučiamės ir stengėsi padėti. Virtuvės šefas (vardo, deja, nė vienas neišgirdom, kai pristatinėjo) dar nuostabiau šypsojosi. Ir ne tik. Jo ir jo virėjų sukurtų patiekalų nepamiršiu ilgai, o gal ir visą gyvenimą. Rankų darbo momo (nepalietiški koldūnai), pagaminti vos ne lauko sąlygomis, arba pyragas, puoštas plaktais baltymais ir sveikinimo užrašu, iškeptas Ignės gimtadienio proga 4500 m aukštyje. Neįtikėtina! Kaip neįtkėtina ir tai, kad nedidukai šerpai-nešikai su 30-40 kg kroviniu ant nugaros ne tik nuo mūsų nelabai atsilikdavo, bet dažnai ir lenkdavo. O sustojus norėdavo padėti statyti palapines. Tikra svajonių komanda, kurios kiekvieną narį atsisveikindami šiltai apkabinome. Dėkingumo vien arbatpinigiais neišreikši.

Šiaip pastebėjimai

Per dvi savaites nepaliečiai man pasirodė neįkyriai draugiški, žavėjo vaikiškai nuoširdžiomis šypsenomis, stebino (miestuose) visišku neskubėjimu dirbti: išduodant vizas Katmandu oro uoste, keičiant autobuso padangą pakeliui į Pokharą, keičiant pinigus nedideliame banke Jomsone. Iš pradžių tai erzino, bet kelionei baigiantis pastebėjau, kad kažkas pasiketė. O buvo taip. Ankstyvas rytas Pokharoje, kavinės dar nedirba, todėl lendu į nedidukę vietinę užkandinę. Kava tik tirpi, bet bus gerai.  Pagyvenęs vyriškis, užkandinės savininkas-padavėjas-virėjas, lėtai valo klijuote dengtą stalą, neskubėdamas klausia, iš kokios aš šalies, dar po pauzės teiraujasi, kokios kavos norėsiu – saldžios ar nelabai, ir tik po to pasuka link virtuvėlės užkaisti puode vandens. Po keliolikos minučių privalau būti prie viešbučio, iš kur mus nuveš į autobusų stotį, todėl jau turėčiau trepsėti kojomis iš nekantrumo. Bet ne – sėdžiu atsipūtusi ir stebiu retus praeivius gatvėje. Jei toks Nepalo poveikis po dviejų savaičių, tai koks jis būtų po mėnesio ar daugiau? Norėčiau sužinoti. Labai. Ei, kur ta krentanti žvaigždė?..




Komentarų (13)
1. 2016-04-08 09:42
 
Tikriausiai tai pats gražiausias trekas kuriame teko būti. Ten mažai einančių žmonių, daug autentiškų kaimelių, labai įspūdingos viršūnės ir slėniai. Trekas nėra lengvas, bet fantastiškai gražus!
 
Dange
2. 2018-06-06 11:38
 
Perkam bilietus, kas norit prisijungti dar nevėlu.
 
tania
3. 2018-10-22 11:13
 
Stovim eilėje vizos, jau antrą valandą, taip lėtai viskas vyksta. 
Tania
 
Linas
4. 2018-10-22 11:14
 
Jau Katmandu viešbutyje pagaliau, atstovėje trys valandas eilėje gauti vizos.
 
Linas
5. 2018-10-22 11:16
 
Pasibastėm po Katmandu. Susitikom su Igne. Neturim jos bagažo, užstrigo Mumbajuje. Ryt žada parskraidynti, Ramas liks ir parves i Pokhara. Katmandu apituštis, kažkoks festivalis visi po giminės išsilakstė, vos vakarienės gavome.
 
Tania
6. 2018-10-22 11:17
 
Kolektyvas geras. Andrius su Renata persigalvojo ir eina kartu. Jie pamatė kokia gavo tavo (Lino) pukė ir jiem pasidarė ramu :). Šiandien vėl kažkiek pavažiuojam, o paskui jau eisim. Dabar apsiniaukę bet šilta, o vakar vakare pliaupė lietus. Kol kas tas mūsų organizatorius Ramas viską puikiai tvarko. Gavome prarasta bagažą. Jis vakar paėmė iš oro uosto ir parskraidino i Pokhara, tai Igne labai patenkinta.
 
Tania
7. 2018-10-22 11:18
 
Mes Pokharoje. 10 val važiavom. Čia įdomus važiavimas, praktiškai stovi visą laiką kaimštyje ir šiek tiek pavažiuojam. Užpakaliai kvadratiniai jau.  
Ryt kraunam kupres, truputį pavažiuojam ir į maršrutą.
 
Tania
8. 2018-10-22 11:22
 
Truputį gavau ineto. Pakeliui į kalnus. Šian vėl visą dieną kratysimės mašinoje. Dabar Beni miestelyje, dar kokias porą valandų. Nežinau ar bus daugiau naujienų. Greičiausia būsime be ryšio.
 
Tania
9. 2018-10-30 07:38
 
Ignei linkejimai 8) !! 
Neprisalk skorpiono uodegytes :grin .... Mam...
 
Mam...
10. 2018-10-30 15:08
 
Viskas žygis baigtas, visi sėkmingai pasiekė kelionės tikslą, dabar viešbutuke virškina, žygio įspūdžius, ir turb9t bando atstatyt prarastas kalorijas
 
Linas
11. 2018-11-05 07:38
 
Puiki kelione, gražus žygis, superinis kolektyvas. Nuoširdžiai dėkoju dalyviams už geras atostogas.
 
Tania
12. 2018-11-05 11:39
 
Nepakartojamų vaizdų koncentratas,nedaug turistų, mieli draugiški nepaliečiai. Milijonas gerų emocijų! Noriu dar...
 
Ina
13. 2018-11-06 11:40
 
Nereali kelionė! Ačiū! Daug nuostabių vaizdų, naujų draugų ir gerų žmonių. Rekomenduoju norintiems aktyviai pažinti įvairiapusį nepakartojamą Nepalą.
 
Sigita

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Trečiadienis, 05 gruodžio 2018 )
 
< Atgal   Kitas >