Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2016 07 31 - 08 15 Ladakh Spausdinti Siųsti el.paštu
Šeštadienis, 23 liepos 2016
Ladakas 2016

Ladakas (Ladakh – “aukštų perėjų žemė”) – rečiausiai apgyvendintas istorinis kultūrinio Tibeto regionas Indijoje, traukiantis savo unikalia gamtos ir kultūros sinteze. Dauguma Ladako gyventojų yra tibetiečių palikuonys, todėl dažnai Ladakas dar vadinamas “mažuoju Tibetu”. Keturiolika žmonių dvi rugpjūčio savaites praleido kvėpuodami Himalajų kalnynais, įveikdami  5560m arčiau dangaus esančią perėją, aplankydami talmudistinius vienuolynus.

Ladakh

Rolo nuotraukos iš Ladakh čia:

Delio nuotraukos čia:

Dalyviai: Rolas, Gaila, Augustė, Sigita, Danutė, Vidas, Rita, Ana, Daiva, Algimantas, Simona, Giedrius, Simonas, Rasa

Į Delį atskrendame anksti ryte ir iš karto išvykstame į Manalį. Karšta, kelias sunkus ir drėgnas. Važiuojame samdytu transportu, kurio privalumas – patiems reguliuoti sustojimus. Taip susipažįstame su indišku maistu – kraštas vegetariškas ir nors mėsos čia ir norėdami negautume, alaus atneša visuomet. Meniu skaityti ne taip paprasta, net su paaiškinimais iki galo nežinome, ką gausime, todėl nuolatos esame stebinami netikėtumais. Aišku tik viena, vegetarų džiaugsmui, kad tai ne mėsa, o visa kita – sėkmės reikalas. Vieni lieka patenkinti, kiti nelabai. Atvykus į Manali mus pasitinka ištikimasis gidas Tashi. Nakvojame viešbutyje.

  

   
Kitą rytą samdytu transportu pajudame į kalnus link Kibber. Nors atstumas tik 250km, dėl bekelių, vingių ir kalnuotumo autobusiuke praleidžiame beveik visą dieną – 12 val. Atvykstame į hostelį, kuriame gauname kiaušinienės. Iš vakaro esame perspėti, kad vietiniai namai gali būti dosnūs mažais ir ne itin viliojančiais gyvūnėliais, todėl geresnis pasirinkimas – miegoti savo miegmaišiuose, nes antklodės čia neskalbiamos taupant vandenį. Keturi iš mūsų pasirenka dar saugesnį variantą ir nakvoja lauke.

Šilta. Ryte vis dar šviečia mėnulis, o galva jau plyšta nuo vaizdų ir oro trūkumo. Mus pasitinka septyni arkliai su varovu Rami. Jis angliškai žino tik reikalingiausius raktinius žodžius, kurių pagalba visą kelionę puikiai susišnekame. Mūsų planas – treką įveikti per šešias dienas, bet Rami jį vertina kaip neįmanomą ir sako, kad tam reikalingos aštuonios. Nepaisant to, pajudame laikydamiesi mano plano, o vėliau žiūrėsime. Svarbiausia yra kirsti perėją, o ten jau kaip dievas duos. Išeiname. Stačiai ir į viršų. Maršrutas prasideda nuo 3700m, o laukiančios perėjos aukštis 5560m, teks pakilti beveik du kilometrus ir persivertus per perėją vėl nusileisti. Mūsų pakilimas staigus ir laiko aklimatizacijai nepakanka, prasideda aukštikalnių siurprizai (laikini), pykina, vemiame, bet atkakliai judame į priekį. Ėjimas sekinantis, žmonių tempas nevienodas – tarp pirmojo ir paskutiniojo – dviejų valandų skirtumas. Bet takas aiškus ir didesnių nesklandumų nevyksta. Pirmieji ateina arkliai, įkuria stovyklą ir tada vieni paskui kitus savo tempu sueiname visi.

Laikydamiesi plano antrąją dieną stabiliai kylame dar labiau priartėdami prie mūsų tikslo. Trečią dieną jis jau beveik pasiekiamas ranka – šiandien įveiksime Parang La perėją. Lipimas sunkus, labai trūksta aklimatizacijos. Paskutinieji į perėją ateina pusantros valandos vėliau nei pirmieji. Visiems nusileidus pietaujame su nuostabiais vaizdais į didžiulį ledyną – patį ilgiausią kada nors mano eitą Ladake. Oras puikus, džiugina išlindusi saulė, labai slidu, vietomis čiuožiame tiesiog ant užpakalių, ledynas lūžta. Sunku įsivaizduoti, kokiu būdu čia nusileidžia arkliai. 

Pasiekiame upės slėnį Pare Chu ir juo keliaujame visą likusį kelią. Su kiekviena diena upė platėja. Anot varovo, mums reikės ją kirsti. Iš vakaro dėl aukštesnio vandens lygio to padaryti neįmanoma. Nuo maisto ar vandens man imasi darytis bloga ir prasideda linksmiausia šių šalių atrakcija – nepaliaujamas viduriavimas, vėmimas ir pykinimas su galvos skausmais, kuris vargina ir tęsiasi visą likusią kelionę – iki tol, kol civilizacijoje išgelbėja ne pilną eurą kainavę indiški antibiotikai. Vienintelis šios situacijos privalumas, kad liga kamavo tik mane vieną.

Išaušta upės bridimo laikas. Upė pasirodo rimtesnė, nei manėme iš kranto pusės. Prasideda chaosas, visi pasileidžia eiti bet kur ir bet kaip. Tie, aukštesni, ilgomis kojomis ir drąsesni, upę įveikia lengviau. Kiti pradeda skęsti. Iš sąmyšio ir stichijos gniaužtų ištraukiu keturis žmones. Visų akys didelės ir plačios, tik Giedrius dar šoka ir traukia likusius tris. Visi sveiki gyvi, išmaudyti du fotoaparatai. Šiaip ne taip išeiname į salą. Sekantį bridimą sureguliuoju einant susikibus. Po to pamatau, kad dar geresnis variantas būtų buvę sugrupuoti žmones po keturis, penkis pagal tempą. Dalyviams nauja patirtis dovanoja naują pamoką apie gamtos stichiją – visuomet geriausia eiti protakų viršumi, nes ten yra negilu. Ir jokiu būdu nesirinkti kelio žemiau ar per vidurį, kur nors pradžioje atrodo negilu, toliau visuomet yra giliai išgraužta upės vaga. Gerai išsimaudę lediniame vandenyje, išlipę į krantą džiaugiamės gyvenimu. Vienas fotoaparatas atsigauna, su kitu dėl drumzlino vandens greičiausiai jau tenka atsisveikinti.

Palikę upės vagą pajudame link Tso Moriri ežero. Nuostabūs vaizdai, ežerą supančios 6 km aukščio snieguotos viršūnės. Pajėgiausieji – Simona su Giedriumi išeina iki Korzok gyvenvietės pasitikti transporto ( kad nepabėgtu), o mes kaip ir priversti tam tikrų aplinkybių, į miestelį ateiname kitą dieną per pietus. Treke užtrukome septynias dienas, tiek ir reikia – šešių mažai, o aštuonios per daug. Galbūt būtų buvę geriau judėti nuo Korzok priešinga kryptimi ir turėti pakankamą aklimatizaciją bei tolygų kilimą, bet tuomet keblu su logistika. Šį kartą buvo taip. Ir mes viską įveikėme.

Važiuojame į Leh – Ladako sostinę ir didžiausią miestą. Kultūrinė programa po vienuolynus. Aplankome ant kalno slūgstantį iš tolo matomą baltą XV a. Thikse vienuolyną, vieną didžiausių XVII a. Hemis ir XVI a. “tigro nosimi” vadinamą Stakna.

Tuomet į Delį ir namo.

Rolo mintys
Šarūnės žodžiais



Komentarų (11)
1. 2016-01-27 11:21
 
Rolai, ar tu važiuoji? Aš tikrai jau noriu vėl keliaut su puikiuoju vadu :)
 
Rasa
2. 2016-01-27 11:52
 
Vaziuos ir vadovaus
 
tania
3. 2016-06-30 08:36
 
Vietų nėra. Kitais metais, kitas maršrutas ir vietų tikrai bus.
 
Rolas
4. 2016-08-01 16:02
 
Įveikinėjam Stambulą. Kamščiai pabaigai. Judam link skrydžio. Kol kas ramiai, laiko turim.
 
Rolas
5. 2016-08-02 06:37
 
Delyje. Nelyja. Bagažas visas. Jau gerai. Važiuojam į Manali.
 
Rolas
6. 2016-08-02 11:16
 
Gero oro, gero kelio ir įspūdingų vaizdų ;)
 
Sandra
7. 2016-08-03 07:25
 
Paliekam ryšio zoną. Keliaujam į kalnus. Viskas gerai. Laukia aklimatizacija. Linkėjimai.
 
Rolas
8. 2016-08-13 11:59
 
Delyje. Treką įveikėm. Sunkokas pasitaikė, įveikėm perėją 5560 m, keliavome kol kas ilgiausiu kol kas matytu Ladake ledynu, tinginiauti nei vienos dienos neteko. visi gyvi.
 
Rolas
9. 2016-08-14 14:03
 
Visi gyvi ir dar momo prisivalge. Zygis puikus.
 
Rasa
10. 2016-08-15 21:05
 
Namie :)
 
Rolas
11. 2016-08-17 12:35
 
Atšiauriai gražu ir gražiai atšiauru. Ir dar tie įspūdingieji Ladako slėniai. Ech...
 
Ina

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Antradienis, 01 lapkričio 2016 )
 
< Atgal   Kitas >