Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2018 04 07-23 Indijos Himalajai, Har Ki Dun ir Balli perėjos žygis Spausdinti Siųsti el.paštu
Trečiadienis, 25 balandžio 2018

 Saulės, lietaus, sniego ir arbatos keliu, arba Indija, kokios dar nemačiau

Nesu religijų žinovė ar kurios nors sekėja, bet Himalajuose įpratau paspoksoti į budistines maldos vėliavėles ar pasukti budistinius maldos malūnėlius. O hinduistinės šventyklos asocijavosi su Indijos didmiesčių triukšmu, chaosu, noru pasipelnyti iš turistų ir rizika netekti batų. Kažkada Kalkutoje bendrakeleivis liko basas, nes nauji firminiai sportiniai bateliai, palikti prie šventyklos, išgaravo lyg dūmas.
Kad hinduistiniai regionai gali būti kalnuose ir būtent ten mes keliausim, sužinojau tik oro uoste iš Tanios. Pasaulis daug įvairesnis nei įsivaizduoju. O kelionės padeda to nepamiršti.

Har Ki Dun slėnis


Ryškiai raudoni žiedai ant belapių šakų (kažkas spėjo, kad tai magnolijos), rododendrų medžiai (taip juos pavadino mūsų vietinis vedlys Čanas), violetinės akacijų (o gal ne akacijų) kekės, girdėtos ir negirdėtos paukščių trelės – pavasarį Himalajuose matau pirmą kartą. Užkukuoja gegutė, o mano kuprinėje tūkstančiai rupijų (1 Eur - 76 rupijos). Gal tai reiškia, kad tapsiu Indijos turtuole? Protingas pinigų kiekis nepamaišytų, bet šiuo momentu svarbiau geras oras, nes internetas Taniai parodė, kad lis tris dienas. Su pertraukomis. Dabar, matyt, ta pertrauka - šviečia saulė. Takelis tai kyla, tai leidžiasi, apačioje šniokščia upė, eiti nesunku, nes vis sustojame vietinėje pašiūrėje išgerti vietinės arbatos. Tokių pašiūrių nemažai, nes čia nacionalinis parkas, o geriančiųjų arbatą mes vieni, nes turistinis sezonas tik prasidėjo. Arbata vadinasi Masala chai, ji su pienu, prieskoniais ir labai saldi. Mažas metalinis stiklinaitės formos puodelis kainuoja 20 rupijų.

Per pietus interneto prognozės pildosi - ima lyti, o pakui ir pliaupti. Kai kas iš mūsų traukia apsiaustus, kai kas išbando striukių atsparumą drėgmei, o Čanas sąžiningai mirksta, kol, einant pro jo gimtąjį kaimelį, kažkas iš giminaičių ar kaimynų parūpina skėtį. Kalnų vedlys su skėčiu Himalajuose atrodo įdomiai, bet paskui pagalvoju, kad čia jam tokie pat namai, kaip man Kaunas. Tai kodėl gi ne…
Lyti nenustoja, bet gera žinia ta, kad palapinių statyti nereikės - nakvosime taip vadinamuose svečių namuose. Čia įsitaisome trijuose erdviuose kambariuose su dvigulėmis lovomis. Dar yra tualetai ir vanduo (aišku, tik šaltas). Vakarienę ant primusų verda Tania su Rasa, o lauke nušvinta vaivorykštė.
Kitas rytas giedras, bet per pietus, geriant arbatą eilinėje pašiūrėje, ima snigti. Galime tik spėti, kad slėnis, kuriuo kylame, labai gražus, nes per sniego sieną nieko nesimato. Mulai, gabenantys mūsų mantą, slidinėja, nenori eiti, tad jų varovui tenka pabėgioti aukštyn-žemyn, kairėn-dešinėn. Čanas bando padėti ir taip pat laksto. Norėčiau ir aš taip lakstyti. Deja, gimiau ir augau kokiais trim kilometrais per žemai.
Nakvoti sustojame šventoje hinduistams vietoje. Sako, kad čia net ir netikintys gali išgirsti dievišką muziką. Mane labiausiai džiugina tai, kad yra keli namukai - palapinių vėl nereikės. Vietinis diedukas, matyt, namelių ir šventos vietos prižiūrėtojas, svetingai mus sutinka, pasiūlo užtraukti dūmą iš daikto panašaus į ilgą pypkę. Neatsispiriu smalsumui ir po to dar ilgai jaučiu kartumą burnoje.

Vakare snigti nustoja. Išėjusi į lauką pamatau tiek žvaigždžių, kad norisi aikčioti, oikčioti arba dūsauti. Gintaras sako, kad toks dangus būna Ariogaloje rugpjūtį. Gal ir taip, bet Ariogaloje rugpjūtį negirgžda sniegas po kojomis ir ten horizonte nepamatysi mistiškai boluojančios kalnų sienos. Reginys, nuo kurio galvoje darosi maloniai tuščia.
Kitą dieną einame į radialinį žygelį iki kažkokio ežero. Vaizdai aplink lyg iš bukleto, reklamuojančio slidinėjimo kurortus - žydras dangus, baltas sniegas, smailos viršūnės. Jei vakar nebūtų snigę, nebūtų ir tokio grožio. Arba būtų kitoks… Priėjus ežerą, kuris panašesnis į balą, kai kas iš mūsų prisimena vaikystę ir ima lipdyti sniego senius. Čanas vienam net kojas išskaptuoja - čia, matyt, tokia indiška besmegenio versija. Grįžtant atgal ima snigti. Jau trečia diena su krituliais. Pagal inerneto prognozes turėtų būti tokia paskutinė. Ir tikrai - ryte kaitina saulė. Pusryčiauti ir gerti kavą daug smagiau lauke nei drėgname namelyje. Tik reikia paėjėti nuo jo toliau, kad ant galvos neužkristų varveklis ar nedidelė sniego lavina, vis nuslenkanti nuo stogo. Netrukus pasirodo nešuliniai mulai. Jie dar nežino, kad mūsų kuprines neš paskutinę dieną. Jei žinotų, šokinėtų iš džiaugsmo.

Leidžiames tuo pat taku, kuriuo užvakar kilome, ir pamatome tai, ko nematėme, kai snigo. Yra pasaulyje teisybė! Gaila tik, kad įspūdingoji kalnų siena lieka už nugaros - tenka dažnai gręžiotis ir ima suktis galva. Labai praverstų akys pakaušyje.     
Pakankamai nusileidę sukame kairėn ir netrukus statome palapines gražioje vietoje prie upės. Dar tik pietų metas, bet Čanas, matyt, nenori nutolti nuo kaimelio, iš kurio laukiam pasirodant nešikų. Jų turi būti septyni, bet ateina penki. Turbūt patys drąsiausi, pasiryžę nešti išprotėjusių turistų kuprines į perėją, į kurią balandžio viduryje normalūs turistai nekopia, nes nenori skęsti sniege.
Vakare darosi vėsoka ir labai praverčia laužas, kuriam malkų prineša naujieji pagalbininkai. Šį laužą netikėtai prisimenu kelionės pabaigoje, kai Helsinkio oro uoste iš kuprinės ištraukus striukę nuo jos padvelkia toks pažįstamas dūmų kvapas - lyg linkėjimai iš kalnų.

Link Bali perėjos


Ryte nešikai bando sukomplektuoti savo ir mūsų mantą taip, kad ją būtų patogu tempti ant nugaros. Svoris nemažas, tad einant vis vaišiname vyrukus saldainiais-sausainiais, kad neapsigalvotų ir nepasuktų atgal. Nepasuka. Netgi padeda pastatyti palapines, kai sustojame nakvynei. Patys jie įsikuria apleistame namuke. Netoliese Runisara ežeras, bet jo nepamatau, nes pasivaikščioti kažkodėl nueinu į kitą pusę. Vakare užminu ant savo tamsių akinių ir lieku be apsaugos nuo saulės. Kitą dieną skolinuos Rasos kepuraitę su snapeliu. Ji mano akis ir išgelbsti.

Kylant aukštyn sniego daugėja, ir žengiant žingsnį nežinai, ar koja išsilaikys paviršiuje, ar klimps iki kelio, ar, grubiai tariant, iki klyno. Paskutinis variantas pats nemaloniausias - pakliūni į tokius spąstus, kad nors imk ir lauk, kol sniegas ištirps. Nakvynei sustojame nepriėję bazinės stovyklos. Ten per didelės pusnys - palapinių nepastatysi. Po pietų apsiimu išvirti kakavą, nes pati jos labai noriu. Vanduo piktybiškai neverda, bet labai dėl to nepergyvenu, nes užsižiūriu į debesis, plaukiančius virš/tarp kalnų. Kai pasidaro šalta, supilu kakavos miltelius į neužvirusį vandenį ir laukiu, kas iš to gausis. Gaunasi kakava, tad lendu į palapinę, nes ima snigti. Vakarienę gamina Gintaras ir Sergejus. Jiems sekasi geriau nei man - primusą pastato į pusnį, kur neužpučia vėjas, vanduo užverda greitai, ir netrukus mes tiesiai į lovas, t. y. miegmaišius, gauname po didžiulę porciją troškinio. Taip skaniai šioje kelionėje dar nevalgiau. 


Bali perėja (4870 m)

Kitą rytą reikia keltis 4 valandą. Ir tai nelengva. Kuprinę bandau susikrauti palapinėje, nes lauke tamsu ir šalta. Tai irgi nelengva. Po kokios pusantros valandos išeiname. Kol sniegas kietas, kilti ne taip sunku, bet kai pateka saulė, vel klimpstame iki kelių ir giliau. Aplink super įspūdingi vaizdai. Deja, norint pasigrožėti, reikia sustoti, o sustojus taip sunku pajudėti vėl. Teks namie nuotraukas pažiūrėti ir paaikčioti. Dabar galiu tik dūsuoti ir šiaip taip atidūsuoju iki perėjos. VALIO! Sveikinimai, bendra nuotrauka. Užsibūti nesinori, nes niaukiasi ir darosi žvarbu. Čanas neranda takelio žemyn - jis kažkur po sniegu. Klampojame dar šiek tiek į viršų, o paskui imame leistis be takelio - per sniegą, uolas ir akmenis. Mano kojos nebelaiko, o galva, kaip sakoma, “be fazių”. Šokdama nuo akmens ant akmens krentu ir skaudžiai susitrenkiu šoną, o leisdamasi sniegu taip įdomiai verčiuosi kūliu, kad net pati nustembu. Ima kristi šlapdriba, atslenka rūkas. Čanas sako, kad reikia paskubėti, nes tuoj nieko nesimatys. Linksiu galva, nors žinau, kad paskubėti man dabar “misija neįmanoma”. Netikėtai pamatome mūsų nešikus ir Sergejų su Gintaru, kurie buvo išsiveržę į priekį. Mano lazda triokšteli per pusę, nes per daug sąžiningai į ją atsiremiu. Gerai, kad Jūratė turi dvi - vieną man paskolina. Kažkaip dažnai šioje kelionėje skolinuos.

Takelis galų gale atsiranda, bet jis padengtas slidžiu raudonu moliu. Slystu ir krentu įvairiomis pozomis, todėl gerokai atsilieku. Nusileidus iki miško zonos manęs laukia Čanas. Jis klausia, ar viskas gerai. Sakau, kad viskas gerai: takelis aiškus - kada nors kur nors vis tiek ateisiu. O nueiti reikia iki kaimo Janaki Chatti, kuriame yra viešbutukas. Taip išvengsime nakvynės šlapiose palapinėse drėgname miške. Saviškius pamatau jau prie kaimo. Jie laukia gerdami Masala chai arbatą vienoje iš pašiūrių, kurių čia vėl daug. Kažkas sako, kad atrodau kaip per karą ar po. Tiksliau neapibūdinsi.

 
Janaki Chatti kaimas


Viešbutuke pasiturškiu kriauklėje, nes karšto vandens nėra, o lysti po šaltu dušu nėr nei noro nei sveikatos. Vakarieniauti einame į netoliese esančią kavinukę, jei ją taip galima pavadinti. Pasirinkimas iš vieno patiekalo - tai tradicinis šio regiono maistas - daržovių troškinys ir ryžiai. Galiu valgyti tik ryžius, nes troškinys be galo aštrus. Mielai išgertume alaus, bet čia ir vėl šventa hinduistams vieta, tad alkoholis tiesiog neegzistuoja. Kaime žmonių daug ir beveik vien vyrai, o girtų matyti neteko net per šventę. Tiesiog neįtikėtina.

Naktį skauda šonus, lyg būčiau dalyvavusi muštynėse. Laukiu ryto, kai galėsime išsimaudyti karštuose baseinuose, kurie yra Yamunotri šventykloje. Iki jos kylame labai gražiai siauru slėniu. Takas patogus, asfaltuotas, o akys vėl įsiremia į baltą kalnų sieną. Ji puikiai matosi ir iš mūsų viešbutuko. (Pirmomis dienomis Lietuvoje horizontas be kalnų atrodė keistai). Šventykloje pasitinka jaunas baltai apsirėdęs ir kiek susireikšminęs vyrukas. Jis ima kažką pasakoti angliškai. Nelabai suprantu ką, bet iš patirties žinau, kad tokie pasirodymai Indijoje baigiasi turistų piniginių patuštinimu. Mūsų prašo nusiplauti rankas ir veidą šventoje upėje, paskui susodina aplink altorėlį ir atlieka neilgą hinduistinę ceremoniją. Jos pabaigoje kiekvieno kakta papuošiama ryškiu tašku. Tada užsimenama, kad galima paaukoti ryžių. Kai Rasa paklausia, ar galima paaukoti šiek tiek pinigų, pamokslautojo akys darosi kvadratinės iš nuostabos ir pasibaisėjimo - pinigų jis paimti negali jokiu būdu, nes yra tik administratorius ir t.t. Nors… Netrukus mūsų surinktos rupijos stebuklingai dingsta pamokslautojo-administratoriaus kišenėje. Kažkodėl nesistebiu. Labiau nuliūdina tai, kad žlunga svajonė išsimaudyti karštose versmėse - baseinai nedirba. Jie ruošiami religinei šventei, kuri vyks rytoj. Šventei ruošiamas ir maistas - dideliame dubenyje du vyrukai įnirtingai minko tešlą, o kiti triūsia aplink puodus, kuriuose kažkas burbuliuoja. Kai einam pro šalį, maloniai kviečia ir sako, kad pavaišins. Patikėti sunku, bet išbandyti įdomu. Susėdę ant grindų gauname po lėkštę daržovių troškinio ir vietinės duonos čapati – tai paplotėliai, kepami iš vandens ir miltų. Vis siūlo įdėti dar, bet troškinys toks aštrus, kad valgau tik paplotėlius. Besivaišinant mus fotografuoja lyg kokias įžymybes - gal lemta pakliūti į vietinį laikraštį ar bent sienlaikraštį. O galiausiai kiekvienam duoda po 10 rupijų banknotą. Dabar jau mano akys darosi kvadratinės - pavalgyti už dyką ir dar gauti pinigų (nors ir labai simbolinę sumą) Indijoje! Taip nebūna! Bent jau iki šiol taip galvojau. Kaip gerai, kad klydau.

Kitą dieną mūsų kaime šventė. Kaip suprantu, kažkokios deivės skulptūra bus gabenama iš vietinės šventyklos į tą, kurioje buvome vakar. Žmonių dar daugiau nei visada. Norintys ir turintys pinigų iki šventyklos gali keliauti ant papuoštų arkliukų ar neštuvuose, o vyrukai su specialiais krėslais ant nugarų siūlo panešti vaikus, bet kažkodėl šie krėslai nepopuliarūs. Kai einame fotografuoti procesijos, keli vietiniai fotografuoja mus. Kas kam įdomu.
Minioje trintis nesinori, tad pasukame į kitą pusę. Asfaltuotas kelias vingiuoja serpantinu žemyn, iš karts nuo karto pravažiuojančių automobilių vis kas nors pamoja. Aplink pavasariška žaluma, kažkas labai ryškiai žydi - gal tie rododendrų medžiai, apačioje putoja upė. Kartais net pamirštu, kad skauda kojas. O skauda jau trečią dieną – čiurnos ir pėdos keršija už ekstremalų leidimąsi nuo perėjos.
Pakeliui pasitaiko nedidelių kaimelių, kur mes vėl geriame Masala chai arbatą. Tai jau tampa priklausomybe. Pietaujame pakelės užeigoje. Šį kartą gauname ne troškinį, o makaronų. Deja, jie dar aštresni. Burnoje gaisras, iš akių trykšta ašaros, bet negi badu mirsi - valgau. Viena tik viltis, kad toje ugnyje žūna ir visos bacilos – namo kokios nors infekcijos neparsivešiu. Paėję apie pusdienį nusprendžiame grįžti, nes saulė kaitina negailestingai. Sergejus nori keliauti toliau, bet jo niekas neklauso. Kai atvažiuojame į savo kaimą samdytu visureigiu, Tania pasiūlo puikią idėją - nusipirkti bulvių ir išvirti ant primuso troškinį su atvežtais iš Lietuvos mėsos konservais. Neaštrus maistas - mano skrandžio svajonė. Dar gauname tuno salotų su šviežiomis daržovėmis. Ryju nekramtydama, nors suprantu, kad negražu ir nesveika. Bet kaip skanu!
Kitą rytą, kai geriame kavą viešbučio balkone, sakau kalnams „iki pasimatymo“ su viltimi, kad taip ir bus.
 
Rišikešas


Į šį miestą, jogų sostinę, atvažiuojame tik vakare. Apsigyvename viešbutyje, kurio trečias aukštas tik statomas. Mūsų kambariai antrajame. Čia yra didelė terasa su vaizdu į kalvas, apaugusias mišku. Apačion geriau nežiūrėti – ten šiukšlynas, po kurį braidžioja šventos karvės. Už tai ryte pažadina ne mašinų gausmas, o paukščių čiulbėjimas. Ir dar retkarčiais apsilanko beždžionės, kurios galvoja, kad mūsų maistas yra jų maistas. Sergejus bando vieną nufotografuoti, bet netrukus slepiasi savo kambaryje, nes fotomodelis padaro paprastą, bet itin iškalbingą judesį, kuris reiškia „varyk iš čia“.

Pirmą pusdienį Čanas veda kompaniją į šventyklą, iki kurios reikia palipėti, o aš nusprendžiu pagulėti iškėlusi kojas, nes taip jas mažiausiai skauda.
Vakare jau visi einame prie Gango pažiūrėti hinduistinės ceremonijos, kuri vyksta kiekvieną dieną. Kažką panašaus, tik daug įspūdingesnio, mačiau Varanasyje, todėl dabar stebiu susirinkusius. Turistų nedaug, o vietiniai gražiai-tvarkingai apsirengę. Spėju, kad čia taip vadinama vidurinioji klasė. Labai įsijautusių ar medituojančių nesimato. Žmonės atėjo tiesiog gerai praleisti laiką. Būrelis moteriškių ryškiais sariais linksmai daro „selfius“, jaunas tėvelis nenuleidžia akių nuo kokių dviejų metų atžalos, kuri tikrina, ar upės vanduo šlapias. Ceremonijos pabaigoje prapliumpa šiltas lietus. Krituliai šioje kelionėje mus myli.
Rytojaus dieną į neilgą radialinį žygį išeiname be Jūratės ir Gintaro. Jie nusprendė atlikti lauktuvių pirkimo pareigą. Diena karšta, tad pakeliui apsigalvoja ir Sergejus. Čanas lieka su trim moteriškėm. Kylame keliu, paskui takeliu, kol randame vietą, iš kurios gražiai atsiveria miesto panorama. Čanas dar kiek palipa, bet tuoj grįžta ir sako, kad matė rankos storumo gyvatę ir kad mums reikia iš čia nešdintis.Taip ir padarome. Po kokio pusvalandžio sėdime prie Gango. Noras išsimaudyti pasiekia kulminaciją. Deja, persirengti nėra kur, o netoliese klega vietinių vyrukų kompanija. Visgi apsisprendžiu – prašau Rasą ir Tanią mane nors simboliškai užstoti ir netrukus jau su maudymosi kostiumėliu brendu į upę. Rasa gerai plaukia, todėl prižada gelbėti, jei reiks. Toli neinu, nes srovė nemaža, akmenys slidūs. Panyru iki kaklo. Vanduo švarus, smaragdinis ir maloniai vėsus. Tikra palaima. Tania su Rasa taip pat susigundo išsimaudyti. O po jų ir Čanas pademonstruoja plaukiko įgūdžius.Niekada netroškau panirti į šventos Indijos upės vandenis, bet, pasirodo, tai labai malonu. O ir gyvenimo aprašyme, jei ką, gražiai skambės - maudžiausi Gange.
 

Namo


Kitą dieną turime išvažiuoti į Delį. Iki „Tuk Tukų“ (tokie maži triračiai taksi), kurie nugabens iki autobusų stoties, reikia paėjėti kokį kilometrą. Nemaža kuprinė ant nugaros tikras peilis ne tik skaudančioms, bet ir ištinusioms kojoms. Krypuoju šalikele lyg antis-žąsis ir stengiuosi nepamesti iš akių saviškių. Eismas indiškai chaotiškas, mane vis bando kliudyti koks autobusas ar sunkvežimis. Tada garsiai lietuviškai keikiuosi. Mūsiškiai negirdi, aplinkiniai nesupranta, o man palengvėja. Panašiai, tik mintyse, keikiuosi ir Delyje, nes ten, lyg tyčia, tenka paklaidžioti, kol surandam savo viešbutuką tibetiečių rajone. Po geros paros, sėdėdama traukinyje Vilnius-Kaunas, nebesikeikiu, o mąstau, ar posakis „per durną galvą kojos kenčia“ man tinka, ar nelabai. Jau namie, gulėdama lovoje, padarau išvadą: kad ir kokia ta galva būtų, pailsėjo ji puikiai ir dar kokį mėnesį gromuliuos įspūdžius. O paskui vėl panirs kasdienybėn, kurią išgyventi padės svajonės apie keliones. Į kalnus.

Ina

Žygio nuotraukos čia.

Rasos nuotraukos čia.




Komentarų (12)
1. 2018-02-08 18:41
 
Grupė susirinko, žygis įvyks, dar kokie 4 žmonės gali prisijungti.
 
Tania
2. 2018-04-08 08:39
 
Visi sėkmingai pasiekė Delį, Dėl iškritusio kalnuose sniego, nepraeina arkliai, o ir nešikai atsisako eiti. Todėl nuspręsta keliauti piečiau kur nėra tiek sniego.  
Tanios žinutė: Įsitaisėme autobuse, važiuosim į Dehradun miestą, Tashikas (vietinis gidas) su mumis. Karšta
 
Linas
3. 2018-04-08 16:11
 
Mes jau Dehradun mieste, laukiam Tashiko ir einam valgyti. Na ir daug šitoje Indijoje žmonių. 
Tania
 
Lnas
4. 2018-04-09 07:13
 
Susipakavome, laukiam mašinos ir važiuosim toliau. Nežinau kaip toliau su ryšių bus. Esant galimybei rašysiu. 
Tania
 
Linas
5. 2018-04-16 20:36
 
Apturėjom lietaus ir sniego, ir vaizdų. O ši diena už visus, 12 valandų darbo, ofigitelni vaizdai, ant galo užblūdijom ant uolų rūke ir sniege. Dabar kaimelyje permirkę bet patenkinti. Chebritė superinė. 
Tania
 
Linas
6. 2018-04-16 20:39
 
Dviem dienom sutrumpinom žygį. Perėją šiuo metu nieks nelipa, mes pirmi, gerai nešikai neatsisakė. Sniego daug ir teko bristi, ir orai nestabilūs, daug sniego lietaus. Dabar kultūrinamės.
 
Linas
7. 2018-04-17 20:30
 
Trinamės kaime, ryt čia didelis festivalis, bandysim sudalyvauti. Visas kaimas ruošiasi šventei. Buvome šventykloje, mus pasveikino, pamaitino. Čia indų šventa žemė, todėl jokio alkoholio, nevalgo mėsos. Ryžiai su daržovėmis ir kiaušinienė jau atsibodo. Kalnai labai gražūs, statūs, siauri gilūs slėniai, apaugę miškais ir baltos viršūnės. Tik šalta 
Tania
 
Linas
8. 2018-04-20 07:20
 
Ryte pažiūrėjome procesiją, bet nelydėjome, tingėjom lipti į kalną. Smagiai prasiėjome slėniu. Prisipirkom bulvių vakarienei, nes jau ryžiai atsibodo. 
Tania
 
Linas
9. 2018-04-20 07:23
 
Atvažiavome į Rishikesha. Fainas miestas, tik baisiai karšta. Ryt į Chan 
Tania
 
Linas
10. 2018-04-20 19:01
 
Dabar lyja, kur mes ten ir lyja B. Buvom pasivaikščioti, karšta, kažkokia šventyklą aplankėm. Vėliau eisim Gangos renginį žiūrėti, kažkokias ugneles leis į upę. Atvarė beždžionės į mūsų balkoną ir nufirino duoną, suvalgė mangą. Naglos...  
Tania
 
Linas
11. 2018-04-24 08:27
 
Grįžom namo. Gražu pavasari Himalajose tik labai jau kaprizingi orai, gavome ir sniego ir lietaus ir salės ir gražiu vaizdų, o svarbiausia aišku gera kompanija :).
 
tania
12. 2018-04-25 10:26
 
Visą naktį blūdijau - atrodė, kad esu kalnų namelyje ir išėjus į balkoną išvysiu baltą kalnų sieną su dantytomis viršūnėmis. Pasirodo, Indijos dievams esu atspari, o Indijos kalnams - ne.
 
Ina

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Penktadienis, 18 gegužės 2018 )
 
< Atgal   Kitas >