Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2015 08 7 – 23 Ladakh. Šiaurės Indija Spausdinti Siųsti el.paštu
Antradienis, 14 spalio 2014

Indija, Himalajai

Rugpjūčio 8, šeštadienis

Vilnius – Stambulas (skrydis 2,5 valandos). Stambulas – Delis (skrydis 5,5 valandos)

Skrydis iš Vilniaus Turkijos avialinijomis 15:35 (patikslinti). Tad oro uoste susitinkam apie 13, nes reikia apvilkti kuprines maišais, kad apsaugoti dirželius, o ir liūčių sezonas prasideda. Grupėje 13 žmonių, beveik visi su kuprinėmis, išskyrus Dainą, kuri daiktus susipakavo į didelę juodą tašę, nes pati nešti nežada – juk turės būti arkliai. Labai apsidžiaugiu, kai Tania pasiūlo man irgi medžiaginę tašę, į kurią puikiai telpa kuprinė. Kokia jau ta mano kuprinė – net 20 kg nesveria, daiktų iš tikrųjų įsidėjau minimaliai, versiuosi kažkaip.

Indijos viza spalvinga, man galioja iki 2016 sausio, daugkartinė. Lėktuve vietas gavom ne kartu, tiesą sakant turbūt ir nelabai stengėmės, nes vieni kitų dar nepažįstame. Turkų avialinijomis iš tikrųjų pagarba – ir sėdynės su individualiais ekranais kinui ir kt, ir maitina gerai (salotos gal šį kartą ir nelabai kokios, tačiau kebabas skanus, o jogurtas puikus). Po 2,5 valandos nusileidžiam Stambule, ir karštis pasijaučia vos perėjus iš lėktuvo į rankovę. O oro uoste kondicijonuojama, ir galima sėdėti ilgai, nors mums tai neaktualu: skrydis parinktas optimaliai, tad tik kokią valandą prasėdim ramiai, laukdami kol paskelbs vartus, o po to jau einam į 304-uosius, nors mačiau ir 511 – kokio dydžio šis oro uostas? Kondicijonuojamu autobusu privežami prie lėktuvo; šis kyla šiek tiek vėluodamas, 19 valandą, ir jau už lango tamsu. Kinas, maitinimas, šioks toks miegas ir mes jau Delyje. Skrydis Stambulas – Delis trunka apie 5,5 valandos.



Leh

Giedriaus nuotraukos čia:
Tanios nuotraukos čia:


 


Rugpjūčio 9, sekmadienis

Delis – Manalis (važiavimas 20 valandų)

4:35 mes Naujojo Delio Gandi orouoste, uostas išklotas kilimais. Oro temperatūra tokį ankstyvą rytą +28°C, ir dar tamsu, saulė kyla apie šeštą. Salė su didelėmis rankomis, rodančiomis šventus ženklus. Norint pakliūti į šalį, reikia užpildyti imigracijos formą, o mums, apsimiegojusiems, tai beveik misija neįmanoma – reikia turėti tušinuką; reikia įvardinti viešbutį, kuriame apsistosime, paso numerį bei vizos numerį. Kodėl šios formos nedalinamos lėktuve? Pildyti būtų paprasčiau, ir laikas nebūtų gaištamas. Kol praeinam pasų kontrolę, imigracijos tarnybos apklausą, kol susirenkam bagažą – jau ir septynios. Pasikeičiam oro uoste pinigų po 20 EUR (kursas ne pats palankiausias - 1EUR: 62 Rupijos) ir rankose jau laikome 1200 rupijų. Tik išeiname pro oro uosto duris – ir tropinė liūtis: galingas, stiprus ir šiltas kaip dušas lietus prausia mus, ir mūsų daiktus, jei jie neapvynioti plastiku. Stovinuojam po tiltu, nes mūsų autobusiukas vis neatvažiuoja. O kai atvažiuoja, kai kurias kuprines užmetam į viršų ir apklojam kilimu, kai kurias – į vidų ir pajudam. Pajudam, tiesa, įdomiai – eismas vyksta kaire puse, vairuotojas sėdi dešinėje, tad ne vienas, lipdamas į autobusą, pirma pabando įsisprausti pro vairuotojo pusę. Nepavykus, aišku, pasirenkamos kitos pusės durys. (apie vairavimą kaire puse).

Gaunu gulimą vietą, nes sėdynė sulūžusi. Nepatogu man, bet daug sunkiau Vilmai, kuri sėdi už manęs. Ir miegam, ir būdraujam. Delis didelis, o vairuotojas, atrodo, tikslaus išvažiavimo nežino, nes stoviniuoja, klausinėja kelio, kelis kartus važiuoja pro tą pačią vietą – mums gi viskas smalsu, tad aplinką atidžiai stebime. O liūtis tęsiasi, ir gatvės ima plaukti, nes panašu kad nėra kur nubėgti tokiam gausiam vandens kiekiui – žmonės braido iki kelių, kai kurios mašinos tyliai laukia liūties pabaigos tiesog vidury gatvės (matomai užgeso). Mes vis sukam ratus aplink kažkokius lūšnynus, kol išvažiuojam į greitkelį (kelias mokamas). Apie 11 sustojam trumpo poilsio – tualetai, kava, vanduo, duonelė. Tashe (čia mūsų gidas po Indiją ir pagrindinis kontaktas klausimams), atsižvelgdamas į mūsų skrandžio ypatumus, siūlo valgyti ir duonelę be nieko: plain naan – 30 rupijų; kava su pienu – 60 rupijų; butelis vandens - 30 rupijų. Tualetas nemokamas, Azijos stiliaus – popieriaus nera, tik vanduo apsiplauti (čia galima apie apsiplovimą). Perkant vandenį kelioms iš mūsų pardavėjas bando iš 1000 grąžos duoti šimtu mažiau. Deja, jam nepavyko, nes mes skaičiuoti dar neatpratome. Nusiperku vandens ir aš (man gražą atidavė teisingai, matomai neabejojo, kad susiskaičiuosiu). Papietaujam gana greit, duonelė skani. O kai jau mes pavalgom, valgyti eina vairuotojai ir ramiai pietauja, kol mes tvankumoje sėdime. Apie 12:30 vairuotojai jau sotūs, judėsime. Sako, kad po poros valandų valgysim sočius pietus. Kurgi ne! Vėl nusukam ne ten, kokius 4 kartus sukam ratu, kol randam reikiamą kelią, tad pietauti atvykstam tik kokią 18. Užsakomi bendri patiekalai, kad visi galėtų visko paragauti: ryžiai be nieko (ploni ir garbanoti), padažiukas prie ryžių, šviežios daržovės (raudonas svogūnas ir čili žalias pipiras), lęšių ir žirnių troškinukas, ryžiai su vištiena, ryžiai su daržovėmis. Duona su kažkokiu įdaru, gal varškės. Čia butelis vandens kainuoja 20 rupijų (ir, beje, tiek butelis vandens ir visur kitur kainuoja). O už pietus paskaičiavome, kad žmogui gaunasi po 240 rupijų (apie 4 EUR). Sotu ir skanu. Vėl susėdam į autobusą ir prognozės nedžiugina: viešbutyje būsim apie vienuoliktą vakaro. Kelias tampa kalnu – serpantinu; kaip jie vairuoja iš viso neverta kalbėti – kelias užleidžiamas tam, kas garsiau pypina. Vairuotojas gali nepasižymėti gera rega (posūkio signalų jie beveik nenaudoja), bet klausą turi turėti idealią. Šalikelėse – beždžionių šeimynos pasilypėję ant akmenukų; ibiai; upėje mačiau girdomus jaučius; Daina matė upėje girdomus arba maudomus dramblius. Kelias vietomis neblogas, ir vairuotojas spaudžia iš paskutiniųjų. O vietomis judam kaip laivas, supdamiesi į visas puses ir vos negrimzdami į purvą.

Viešbutį (nors ir ne planuotame Manalyje – iki jo dar dvi valandos kelio) visgi pasiekiam sutartu laiku (vienuoliktą vakaro), nors vairuotojas, užvairavęs į kažkokį kalną, sustoja pavalgyti. Gal ir ne pavalgyti, o pabendrauti (kas ten supaisys, tačiau kai mes valgome – vairuotojai nevalgė). Ta proga gretimoje kavinėje ir mes šio bei to išgeriam: kas kavos (25 rupijos), kas arbatos (14 rupijų), o kas ir alaus. važiuodami miegame tol, kol lygu, vėliau atsibundi nuo purtymo ir kratymo. Manalio neprivažiavome, apsistojome miestelyje prieš jį. Viešbutis labai vietinis – aukšti aukšti laiptai (kartias – ir be turėklų) veda į kambarius. Mes, berods, apgyvendinamos trečiame aukšte, ir į jį tenka krebždentis su visais daiktais. Kambaryje didelė lova (sakyčiau trigulė, jei nebūčiau mačiusi Amerikos lovų), staliukas, televizorius. Šalia - mažas kambarėlis higienai (Europietiškas klozetas be tualetinio popieriaus; kriauklė be muilo; plastmasinis kibiras su puodeliu – čia vietoj tualetinio popieriaus galėtų būtų naudojamas Azijos papročiu, bet kad vandens tai nėra; daug kranų, bet nėra dušo – o ir nereikia, nes nėra vandens). Sako, kad nėra spaudimo, tačiau šiek tiek vandens kranuose dar buvo, ir tą patį lašą nesugalvojom pataupyti. Laura išnaudojo draugių kambario vandens lašus, ir vis tiek liko nenusipraususi iki galo kaip ir mes visi. Jau vidurnaktis, o kelsimės šeštą, tad gulamės. Elektra yra, todėl krauname telefonus.

Rugpjūčio 10, pirmadienis

Manalis – Leh, važiavimas 30 valandų.

Pašoku 5:45 vidinio signalo vedama, nors žadintuvą buvau nusistačiusi šeštai. Krane vandens vis dar nėra, o lauke lynoja – kai kurie išradingi bendražygiai lietvamzdžio vandenį kūrybingai panaudojo prausimuisi. Greit apsitvarkom, ir truputį po šešių mes jau apačioje su visais daiktais. Ir sėdim. Ilgai sėdim. Jau ir septynios, o mes vis sėdim. Aš tai nors rašinėju. Šiandien turi pasiekti Leh, ir per perėją gal kokių 4 km verstis.matomai vėl laukia naktinis žygis. Pasirodo vakarykštis vairuotojas atsisakė važiuoti toliau (o gal jo paslaugų tiesiog buvo atsisakyta), tad kiek užtruko kol rado kitą vairuotoją. Aštuntą valandą sulaukiam naujojo vairuotojo, ir atsigėrę labai gardžios kardamono – imbiero – su-pienu ir cukrumi arbatos, truputėlį lynojant, sušokam į autobusiuką. Kuprines sukeliam į viršų, šiek tiek padangstom ir pirmyn. Planuojam po poros valandų pasiekti Manalį. Nepavyko. Manalį pasiekiam apie 12, nors vairuotojas važiuoja kaip ralistas. Pakeliui keičiasi vaizdai – lūšnelės lyg ir nebe tokios šiukšlinos, prasideda kalnai kalneliai. Pora kartų stabdomi pasų kontrolės (o gal ir ne – nebeatmenu). Pats Manalis gražus, centrinė gatvė tvarkinga, yra šiukšliadėžės. Čia pavalgom pusryčisu (valgau pancakes su bananais ir pieno arbata – apie 150 rupijų). Pavalgusius Tashe nuveda į pinigų keityklą ir pasikeičiam Eurus santykius 1EUR: 69 rupijos, tad netrukus rankose laikau 7000. Va taip. Dar panaršom parduotuvėse šiek tiek – yra ir gražių skarų, ir tunikų, bet ne gi pirksi dabar, kai laukia žygis? Tunika apie 400 rupijų, skara – net 1200 rupijų, bet čia dar be derybų; nuperkamas naujas tentas, kad bagažas ant stogo būtų gerai uždengtas; vairuotojas sutaiso mano sėdynę – ir vėl į trasą. O kelias tai ilgas: per mažesnę perėją (prieš ją lyg ir buvo miestelis, kur gyveno ir mirė Rerichas – patikrinti), tada aukštyn, augmenija tik žolės, kelias, matomai, praplautas, vyksta kelio darbai, tad siūbuojam kaip laivas. Sustojam pavakarieniauti dar nesutemus. Nelabai norisi, bet kompanija valgo, ir aš su jais. Nusiperku megztas nacionaliniais raštais kojines (200 rupijų). Per 3,5 km aukštį persiritam ir prognozojuojama, kad vakarop būsim Leh-oje. Nieko panašaus. Persiritam ir per 5,9 km, o važiuojam per visą naktį su klyksmais „stop“, kai kai kam staigiai reikia atsikratyti skrandžio turiniu, arbe be papildomo sustojimo, jei tas „kai kas“ sėdi prie lango (aš, pvz). Iš 13 žmonių tik penkių neima kalnų liga arba jie didvyriškai laikosi. Kartais jaučiamės kaip kosmonautai, kartais kaip teletabiai, bet negera praktiškai visiems, miegoti norėtųsi, tačiau nepavyksta, mašiną krato ir supa. Užmingu tik apie 4 ryto, kai vairuotojai sustoja maždaug dvien valandom dėl kelio darbų. O šeštą vėl pajudam, ir vėl supimas. Leh pasiekiam apie 12 valandą dienos.

Rugpjūčio 11 antradienis

Leh

Kelias, kurį pravažiavome vakar, buvo gera aukščio adaptacija: jau visi adaptuoti. Bet vaizdai, jei ir buvo gražūs, nebuvo pamatyti ar įamžinti, nes ir stipriausi važiavo užsimerkę, kad nepykintų. Net nesustojam prie aukščiausios perėjos nusifotografuoti, nors matomai sunkiai būtume ir išlipę šios istorinės nuotraukos įamžinti.

Leh apsistojam viešbutyje Vila Goja – švarus, tvarkingas, patvarkytas pagal europietišką stilių: ant kriauklės krašto yra muilo, ir net padėtas tualetinio popieriaus ritinėlis. Tuoj pat einam praustis: yra ir dušas, ir vanduo jame. Apie 13 valandą išeinam pavalgyti į miestą, bet po tokio pykinimo man maisto nesinori. Grįžę dar pamiegam apie pusvalandį, ir 16 valandą einam į centrą, kopiam į Palace (kažkada tai buvo aukščiausias 9 aukštų statinys; 100 rupijų už įėjimą, ir turbūt už tuos pinigus dar priklauso ir gidas, bet mes su Vilma ir Dariumi jo nesulaukėm, ir viską aplandžiojom patys, savaip traktuodami aplankytų kambarių paskirtį). Atrodo, kas tai yra aplankyti rūmus – betgi kopti nelengva, karšta, ir neįprastai silpna. Beje, kol dalis mūsų miegojo, Ania su Sigute po pietų pačios apsilankė Palace ir net užlipo į aukščiau esančią šventyklą – vat eikliosios! Apie 18 val grįžtam į viešbutį, ir susirenkam trečiame aukšte arbatos, kavos. Trečias aukštas įrengtas kaip terasa ir skirtas būtent valgymui, poilsiui ir bendravimui. Ir miestas beveik kaip ant delno. Pasėdim iki kokios 21 (saulė nusileido ir jau tamsu), o tada miegoti miegoti. Žadintuvą nusistatau 8:00. Yra wifi, tad dar parašinėju keletą žinučių, o vėliau jau ryšio nebebus.

Rugpjūčio 12, trečiadienis

Leh – Kagil

Atsibundu naktį, nes skauda galvą. O 7:15 pabundu galutinai. Pusryčiai 9:00, Tania susitarė su viešbučio personalu, o išvykstam 10:00. Sako, kad šiandien bus nesunki diena, tik aplankysim kelis vienuolynus ir vėl apsistosim viešbutyje.

Pusryčius Tania užsakė tiesiog viešbutyje, jie kiek vėluoja (omletas, arbata- kava, duona, džemas = 120 rupijų kiekvienam). Nunešam daiktus į autobusiuką, ir nusprendžiam dar aplankyti Tiksi vienuolyną, kurį vakar pravažiavome prie įvažiuodami į Leh. Surenkam pinigėlių (100 rupijų už maišus kuprinėms, degalus ir vandenį plius 100 rupijų vairuotojams už papildomą ekskursiją). Tada pasamdytais dviem mikriukais lekiam į Tiksi. Tvarkomas kelais, tad nepavyksta vairuotojams mūsų privežti prie pat vartų, išlipam ir patys kiek paeiname, tačiau vairuotojai žada rasti teisingą kelią ir atgal mus pasiimti jau nuo vartų. Vienuolyne bilieto kaina 30 rupijų žmogui. Vienuolynas įspūdingas, daug šventyklų; malda; 12 m Budos statula (30 žmonių drožė keletą metų); valgomasis ir virtuvė. Gyvena apie 200 vienuolių, šiuo metu čia yra likusi tik dalis; kiti – kas piemenauja, kas derlių nuiminėja, visi susirinks tik žiemai. Per valandą apžiūrim viską ir grįžtam atgal į Leh. Tada jau į savo autobusą, atsisveikinam su Tashe ir į kalną.Kadangi Tashe mus pasitiksd po žygio, jis sutinka pasaugoti mums žygyje nereikalingus daiktus (pvz jei kažkas kažko prisipirko). Paliekam nedidelį juodą maišelį visokių savo daiktelių. Išjudam iš Leh 13:30. Pakeliui vairuotojas bando įkalbėti pavalgyti – atsisakome (1. Neturim laiko; 2. Neturim noro). Tada aplankom kitą vienuolyną, mažesnį, bet senesnį ir autentiškesnį (čia mes taip nusprendėme, patikrinti). Čia sugaištame kiek per daug laiko, nes konkrečiai nesusitarėme kiek laiko būsime, o bilietas 50 rupijų kiekvienam. Vienuolyno mokiniai mokosi skanduoti kažkokį tekstą, bet jie susibūrę kažkur vidiniame kiemelyje, ir tik girdisi balsai, pačių nesimato. Po to autobusiuku per perėję, ir sustojam prie akmenyje iškaltos Budos statulos (9 m aukščio), čia yra ir šventykla. Kelias neblogas, nesupa tiek, kiek vakar. Kagil. Savo viešbutį pasiekiam 20:30, apie 21:00 gaunam vakarienę – ryžiai, daržovės, arbata su pienu. Norėtume operatyviai nusiprausti ir migti, bet boilerį žada įjungti tik 21:30 (kodėl valandomis – nesuprantu, bet gal dėl to, kad ruošia vakarienę). Surenka šviesti pasus, ir mes bandome laukti, kol pasai bus pavežti. Atrodo, kad vairuotojas ne tik atkopijavo pasus, bet ir dar pasidarė paruoštukus punktams, kur mes būsime kelionės metu stabdomi, todėl tiek ir sugaišo. Šaunuolis. Beje, prieš metus šiame viešbutyje nakvojo ir Rolas&C – čia pagal įrašus viešbučio knygoje. Miegam trise, nes kambarys nemažas, Vilma gulasi miegmaišyje. Rytoj planuojam išjudėti penktą, laukia ilga kelionė su vienu kultūriniu objektu.

Rugpjūčio 13, ketvirtadienis

Kagil – Padum - Raru

Žadintuvas suskamba ketvirtą, ir mes po truputį budinamės – kas vakar nenorėjo pabaigti prausimosi procedūrų, dabar jomis mėgaujasi. Penktą turėtų būti pusryčiai, bet vėluoja, virėjai pramigo. Kol kas nėra ir autobusiuko su vairuotoju. Autobusiukas atvyksta prieš šešias, ir mes, išgėrę arbatos su gabalėliu batono, jau pasiruošę į trasą. Važiuojam ilgai, tada pusryčiaujam jurtoje (kokia ten jurta – mūrinė troba) upės vagos viduryje pas vietinius. 800 rupijų visiems už arbatą ir duonelę. Ir vėl judam. Pravažiuojam švilpikų slėnį – matėm ne vieną, besišildantį prieš saulutę, o Giedrius gal kokį ir į kadrą pagavo. Matome jakus, keistas karves su netipinėmis plaukuotomis uodegomis – gal hibridai? Fotografuojam visur, kur tik vaizdas gražus. Ir perėjoje. Dar truputį apie miškus – aptvertas karklynas vadinamas sodinamu mišku, ir turbūt yra saugomas, jei aptvertas spygliuota viela. Tad nieko nuostabaus, jei namų šildymui naudomas džiovintas karvių mėšlas, nes daugiau nėra ko deginti. Pravažiuojam ne vieną policijos punktą, vienur esame stabdomi ilgiau, kitur –trumpiau, viename punkte net reikėjo pildyti kažkokią gremėzdišką formą. Pagaliau vakarop pasiekiam Padum, ten būnam apie 18 valandą. Sustojam pavalgyti. Nors valgyti kaip jau ir norisi, Tania stabdo mūsų fantazijas, nes neturim daug laiko, tad pasitenkinam arbata, kava bei duonele (kiekvienas moka už save, o kaina tiek arbatos, tiek duonos – ~25 rupijos). Vairuotojas skuba, iki Raru dar 15 km, o kelias tragiškas. Pakeliui pavežam vienuolį į vienuolyną, tačiau sustoti ir apžiūrėti šį objektą laiko jau nebeturime. Skubam. Pakeliui stebime, kaip mūsų vairuotojas padeda kitam vairuotojui, kai reikia prasilenkti siaurame kelyje ir kai kitas vairuotojas, panašu, nemoka važiuoti atbulas, nors v eža net kelias moterėles). Tragikomiška. Pasiekiam kempingą vos vos temstant. Surenkam vairuotojui arbatpinigių (tips) – 3000 nuo visų. Pirmąkart miegam palapinėse, Darius padėjo mums susigaudyti kaip ją pastatyti – palapinė nauja, nei aš, nei Vilma tokios anksčiau nėra stačiusi. Vakarienei grikiai su daržovėmis ir mėsyte; kompotas. Verda Tania ir Giedrė. Dangus žvaigždėtas žvaigždėtas. Ir visą naktį skalijo šuo.

Rugpjūčio 14, penktadienis

Raru (3850 m) – Pepula (4200 m). 6,5 valandos ėjimo.

Keliamės 6:00. Mūsų kempingas netoli mokyklos (kaina – 200 rupijų už tentą; dar galima naudotis virtuve ir yra kažkokios kitos paslaugos -kažin kokios, jei net vietinė mokytoja galva išsiplauna po tekančio upelio vandeniu prie pat mūsų?). Lyg ir šiek tiek krapnoja. Pusryčiams avižinė košė ir kompotas (Tania). Pagal pradinį planą šiandien turim išeiti iš stovyklavietės apie aštuntą, ir eiti 4 valandas. Susiruošiam laiku, bet arklių vis nėra ir nėra. Tania nueina pasiteirauti ir išgirsta atsakymą –arkliai gaudomi, laukit. Tą ir darome. Prieš 10 atsiranda arkliai, o tada dar paaiškėja kad keičiasi maršrutas: senasis planas negalimas, nes upė paplovė klaną, kelias užgriuvęs, arkliai nepraeis. Ir ginčijamės, ir sutinkam, nes mums reikia per 8 dienas pasiekti sutartą ir norimą punktą, kur mūsų lauks Tashe, o šiuo atveju mes į kelią išeisim šiek tiek žemiau nei sutarta. Vis gi sutariame, kad pasiūlytas planas įgyvendinamas, nors perėja, kurią turėsim kirsti yra 5430 ar panašiai. Prašome paskambinti Tashe dabar ir pasakyti, kad keičiam maršrutą, bet gaunam atsakymą, kad Misteris XXX paskambins Tashe 17-ą dieną. Matyt, kažkokia spec diena skambinimui, ne kitaip. Kol mes čia tuos planus keičiam, mokykloje vyksta iškilmės, per garsiakalbį skamba muzika, atvyksta vienuoliai ir savanoriai, visi kartu eina iki stupos “šambhala 20 let”, kyla dūmai (gal vyksta smilkymas); vaikai visi papuošti raudonos spalvos drabužėliais; o paskui visi sugrįžę sėdasi prie bendro stalo.

Arkliai septyni, po du mūsų maišus kiekvienam, arklininkai du, vienas iš jų Tanios pažįstamas iš anksčiau (Nurga ar Nurgi). Mūsų 13, tad maišų - kuprinių irgi 13 plius vienas maišas virimo reikmenims. Maišai rišami išilgai, gerai priveržiami diržais, tad jei kažką (pvz plastmasinį puoduką) palieki šoninėje kuprinės kišenėje, gali rasti jo nuolaužas. Tad ir vandens butelius rekomenduojama dėti į patį maišo dugną.

Keliaujam link stupos, tačiau nusukam į šoną, kertam upę tiltu, ir keliu į kalną. Tačiau keliu einam neilgai – kelias užverstas, vyksta darbai, tad mes imam staigiai kilti aukštyn. Negali sakyti, kad būtų labai jau sunku, tačiau ir lengva nėra, tai irgi faktas. O tada jau ir prasideda: kalnas – pakalnė – traversas - kalnas (čia mes taip tarpeklius kertam). Iš pradžių kaip ir neblogai, tik kad neprisėdam nė kiek, o tik šiek tiek palaukiam atsilikusių, ir vėl pirmyn. Arkliai varė ir nuvarė, o už jų mūsų pirmasis flangas: Darius, Jovita, Sigutė. Paskutinis flangas – Lolita, aš, Laura ir Vilma. Ir dar mūsų angelai sargai Giedrė ir Giedrius. Ant kažkurios eilinės kalno keteros man susvaigsta galva ir temsta akyse. Tada jau mane Giedrė paima globon: nuima kuprinę, duoda validolio, lazdas, sušlapina sprandą šaltu vandeniu. Ir lėtom komandom padeda eiti. Pasaka. Tik aš pati jaučiuosi ne kaip – kam smagu būti silpniausiai ir kai visi tą mato? Laura ima nešti mano kuprinę, kuri tikrai lengva tol, kol neprieinam upelio, ir Laura nepripildo mano tuščią tarą vandens. O tada jau ir jai pačiai pasidaro nelengva, tad Giedrius gelbsti ir galų gale pats neša tris kuprines. Kalbant apie ritmą, gera eiti paskui Vilmą, Giedrę, Anią. 18 valandą jau apsistojam nakvynei, pasistatom palapines. Aukštis 4200 m. Pepulos kaimo nepriėjome, stojome anksčiau. Čia ne kempingas, čia tiesiog piemenų pastatyti iš akmenų kvadratiniai aptvarai (viename iš kurių mes įsirengiam virtuvę ir svetainę), ne taip toli vandens srovė, ir gana lygi vieta palapinėms. Arklininkai išverda ir pavaišina arbata, tad pirmiausia papietaujam: sūris, dešra. Tania džiaugiasi, kad jos budėjimas baigtas. Toliau Lauros ir Jovitos eilė. Vakarienei verdamas kus-kus, arbata. Giedrius kažkodėl atsisako maisto. Man galva vis dar svaigsta, tad Tania duoda decam tabletę.

Rugpjūčio 15, šeštadienis, žolinės.

Pepula (4200 m) – Tsetam surle - Kalbog (3820 m). 6 val ėjimas

Budintieji (Laura ir Jovita) keliasi šeštą, su saule, ir pusryčiams ruošia avižinę košę bei arbatą. Susiruošiam pakankamai greitai, ir jau 7:40 kylam eiti, palikdami arklininkus pakrauti ryšulius ant arklių patiems. Pusryčių nevalgau, nenoriu.

Giedrė vėl paskolina lazdas, net nežinau kaip jai atsidėkoti. Einam einam, šiandien kelias lyg ir geresnis ir dabar jau galiu daugiau dairytis – kalnai erozuojantys, nuobirynai, dulkės, smiltys, smėlis. Labai retai apžėlę žole, dažniau pasitaiko vienas kitas dygliakrūmis (ant kurio pirmiausia norisi atsisėsti, nes atrodo minkštas ir lygus, o realiai – dygliuotis kaip reikiant; bet jau po pirmo bandymo jį išskirtinai atpažįsti aplinkoje). Apie 10 val prieinam upelį, kurį reikia bristi, bet galima ir gerti; po dar valandos – kitą. Šitą jau kertam tiltu, bet vanduo čia jau negeriamas – tiek vienoje, tiek kitoje pusėje, ir ypač aukščiau matomi kaimai.

12 valandą prie šambalos stupos sustojam pavalgyti: sūris, dešra, duona, batonas, svogūnas ir česnakas (gaiviam burnos kvapui palaikyti). Keistas daiktas – žandikauliai atsisako kramtyti duonos džiūvėsiusir sausą dešrą, o štai svogūnas slysta lengvai, sultingas. Kitoje kalno pusėje kvadratai ir stačiakampiai iš akmenų – ar čia kokie aptvarai, ar ganyklos?

14 valandą pasiekiam trobelę, kurioje pasiūlo arbatos (200 rupijų už 13 puodelių). Čia ir apsistojam vakarui. Palapinėmis (palapinės šešios) pasiskirstom taip: Vilma ir aš; Laura, Daina, Lolita; Darius ir Giedrius; Tania ir Jovita ; Sigutė ir Ania; Giedrė ir Tomas. Ir visi prie upelio maudytos bei skalbtis, nes spės išdžiūti iki vakaro. O vanduo šaltas: ir rankas, ir kojas užgelia. Besimaudančios tiek Daina, tiek Laura patenka į šiek tiek dviprasmę situaciją, nes upelis ne tik maudynių vieta, bet ir kitų reikalų atlikimo objektas. Merginos iš situacijos išsisuka subtiliai, bet papasakoti jau yra ką, ir juokiamės visą vakarą. Jovita visiems pristato savo naują nepatentuotą išradimą kaip pasišildyti vandenį galvos plovimui buteliuose nuo geriamo vandens.

Budi Giedrė ir Tomas. Vakarienei makaronai su tunu, imbierinė arbata.

Randam vietinį prekybcentrį, merginos nusiperka karoliukų (3 akmenėliai – 500 rupijų; 5 akmenėliai x 2 vnt = 1200 rupijų (čia Laura taip nusideri)). Raštuotos kojinės 300 rupijų. Vietinei moterėlei labai patinka Lauros manikiūras ir nagų lakas, tačiau mes nepasiruošę tokių suvenyrų, ir Laura dovanoja rankų kremą. Dar ilgai matome tą moterį, trinančią ir uostančią savo rankas...

Rugpjūčio 16, sekmadienis

Kalbog (3820 m) - Phugtal šventykla (3930 m) – Yal (39XX m); 6 valandos ėjimo

Apniukę, ir ne karšta. Atsiranda raumenys. Pusryčiams – kukurūzų košė. Su Lolita išeinam pirmos, eisim iki kabančio tilto. O, štai ir jis – ilgas, siūruojantis per visą upę: 4 plieniniai lynai ir pinti arbatos padėkliukai ant jo. Skylės uždengtos plokščiais akmenimis. Arklininkas Nurgi eina su mumis, arkliai su kitu arklininku eis tiesesniu keliu, tiesiai į nakvynės vietą. Už tilto stačiai į kalną, po to traversu – ir kaimas (9:20). Apdalinam vaikus bei moteris saldainiais ir tušinukais ir aukštyn pro maldų malūną bei baseiną (aptvertas upelis). Aukštyn aukštyn, po to traversu nuobirynais. Žemyn žiūrėti jokio malonumo. Lolita gale, su mumis Daina, kartais Laura, Tania ir Giedrius.

12:00 prieinam šventyklą. Aukštai kalne, uoloje, daug namelių kaip kregždžių lizdų. Negaliu sakyti, kad ėjimas taip jau sunkus buvo, tačiau priėjus vienuolyno papėdę man viduje kyla toks pasipriešinimas, kad nebenoriu lipti į patį vienuolyną ir jo apžiūrėti nors tu ką. Ir lieku apačioje su savo mintimis apie tai, kad kažin ar vienuoliai tikrai teisingai suprato dievų valią ir atsiskyrė nuo kitų save išaukštindami bei sukurdami tokią aplinką, kad juos aptarnautų, nes patys ant uolų vertybių nesukuria, o naudojasi kitų sukurtų triūsu. Ta proga yra graži kinų apysaka apie tylėjimo įžadą priėmusius vienuolius:

13:00 baigiama vienuolyno apžiūra, ir grįžtam kiek atgal prie kabančio kito tilto, kad kirsti upę. Pirmieji pereina Giedrė ir Tomu, po to mes su Laura, ir ten paruošiami pietūs: visų ilgai laukti lašiniai, aišku, sūris, dešra, džiuvėsiai, svogūnai. 13:30 dar pietaujam, šiek tiek pakrapnoja, bet neįsilyja.

Einam palei upę ir stebim žmones, taisančius ir tiesiančius kelią – dulkinas ir alinantis darbas karštyje, o bačkų su vandeniu nesimato. Įrankiai primityvūs: kastuvai su pririšta virve (maniau, kad čia tam, jog svystelėjus neišmestų kastuvo, tačiau mačiau kasimo metu, kad vienas kasa, o kitas traukia už tos virvės, kad giliau smigtų); kapliai, kirtikliai. Dirba ir moterys –va čia tai lygios teisės. Ir paaugliai. Ir žmonių nemažai, kažin ar tik iš vieno kaimelio jie visi? O darbas atrodo labai beviltiškas – maksimum iki kito pavasario, kai vandenys nuo tirpstančių kalnų pasipils stipria srove ir ta galinga jėga trenks į dirbtinį žmonių sukurtą kūrinį. Kai kurie apsivynioję burnas ir nosis skarelėmis – baisus dulkėjimas.

15:40 kertam kažin ar tą pačią upę kitu kabančiu tiltu; aukščiau lieka „prabangiai“ atrodantis kempingas su dideliu kiekiu palapinių ir užrašu „shopping“. Ir vėl aukštyn, stačiu nuobirynu. Lipam nelengvai. Paklausus kokios mintys sukosi galvoje einant, Lolita nirvanoje (nieko negalvoja), Tania galvoja kur keliaus su sūnumi, Dariaus mintys blaškosi, bet išlenda namų tema. Ant kažkurios keteros Ania pasiūlo gliukozės tabletę ir nudžiugina, kad nuo šiol jau tik žemyn. Posūkis po posūkio, žingsnis po žingsnio, ir jau iš tikrųjų stojame.

17:00 mes jau statomės palapines. Upelis netoli. Tai irgi kempingas, tik tualeto nėra pastatyto, tai dirbamame lauke tenka ieškotis didesnio akmenuko privatumui užtikrinti. Budi Lolita ir Daina. Vakarienei ryžiai ir vakaro harmonija – čia toks arbatos pavadinimas. Pirmieji praradimai: neberandame samčio – kažkur nuklydo samtukas, toks geras ir patogus buvo. Skolinamės šiam vakarui kitą, iš vietinių, gaunam žalvarinį, išmargintą kažkokiais paslaptingais ženklais, beveik ritualinį ar apeiginį. O, tokį samtį visai norėčiau ir namo parsivežti.

Tenka susisiūti kelnėse skylę – matomai perplėšiau kur į akmenį. Nurga pavaišina sampa – miltų rutuliukas suminkytas su vandeniu. Jie tokius nešasi, ir kai išalksta – valgo. Miltai tai gal ir kvietiniai, tik kadangi rankinio malimo, tai su lukštais, rusvi. Darius sako, kad Ivanauskaitė savo knygoje apie Tibetą visa tai aprašiusi. Vakarėjant kalnai uždengia besileidžiančią saulę, ir tampa vėsu. Vėsu ir dar vėjas, tad miegojimui apsiaunu antras vilnones kojines (tas, suvenyrines) bei apsivelku megztinį.

Rugpjūčio 17, pirmadienis

Yal (39XX m) – Tsenze 3980 m. 4 valandos ėjimo

Jausmas, kad šalta. Bet iš tikrųjų drėgna. Aplink kempingo vietą dirbami laukai su laistomais kanalais: jei reikia laistyti bulves, kurios čia dar tik žydi, vandenėlis akmenuku kreipiamas į vieną vagą, jei miežius – į kitą. Šalia gyvūlių aptvaras, į kurį paleidžiami du jauni jakiukai. Šalia palapinių veršis peša žolę. Pusryčiams avižinė košė su uogiene, juoda arbata. Darius atlieka saulės pasveikinimą, bet ir mes visi labai laukiame saulės pakilimo virš kalno (ji patekėjusi, tačiau kalnas užstoja). Norisi šilumos. Kempingo kaina visiems 900 rupijų (1000).

Arklių nesimato, arklininkai juos gaudo, o mes pakuojamės. Vaikus pavaišinam sausainiais. Pagaliau matome, kad arkliai parbėga, ir mes kylam eiti 8:20. Kelias lygokas, nėra sunku eiti. Šone lieka tiltelis per upę. 9:30 prieinam kaimą – žaluma, laukai, miežiai, jakai, pievos. Kaip seniai tą matėme. Čia ir gyvybės daugiau: kukutis, varnos. Namų nemažai, net gatvelė tarp namų išbetonuota vinguriuoja, tačiau praeinant atkreipiu dėmesį į ant durų kabančias spyneles – kam jos tokioje atokybėje? Giedrei pritrynė kojas, ir šiandien ji eina su basutėmis. Vilma visus vaišina saulėgražomis ir stebiu, kaip keli grūdai nukrenta ant žemės – gal tai būsim mes, kurie užneš saulėgražų į Tibetą? O juk jos gali čia augti, jei auga bulvės... Nors vietiniai daržuose augina ir morkas, ir kopūstus, ir salotas, ir kitką, didelės įvairovės nesimato. Giedrė, šiek tiek nuklydusi į šalį, gauna galimybę papjauti su pjautuvu.

Kertam upelį, ir 10:30 Kuru kaime daugybei vaikų išdalinam meduolius ir saldainius. Matau kaip viena moteris, pamačius mus, turistus – ateivius, tempia savo mažą vaikelį ir moko atkišti delną bei paprašyti ko nors įdėti į jį – graudu žiūrėti. Ir kitos pusės net su savo apiplyšusiomis kelnėmis jaučiuosi N kartų turtingesnė už kiekvieną iš jų, dirbantį čia visą amžių. Ir kaip suprasti tokį pasaulio paradoksą, kai genetiškai esame beveik identiški?

11:30 nedidelis ežerėlis iš šaltinio; prausiamės ir ilsimės. Vėjas nugairino lūpas, teks ieškotis rimtesnių priemonių nei vazelinio lūpdažio. Čia mus pasiveja arkliai.

12:20 jau vietoje, kempinge (Tsenze 3980 m). Nurgi leidžia užsikropšti ant arklio ir apjoti ratą – nėra sunku, kai arklys nėra aukštas. O ir balnakilpės yra. Čia parašysiu kaip jie balnoja arklius. Ir apie medinį balną.

Vietiniame restorane išverda arbatos su pienu, ant saulės iškepa kukurūzų paplotėlį (be druskos ir skonio, bet turistams tinkamas). Čia papietaujam – lašiniai, svogūnai, duona, sūris. Aplink sukasi daug kamanių, o gal tai kalninės bitės? Alus – 200 rupijų butelis. Šaltas, bet putoja iš butelio lauk (matomai dėl aukščio). Megztos kojinės – 200 rupijų. Giedrė nuperka samtį už 50 rupijų. Šį kartą pasinaudojam ir siūlomomis dušo paslaugomis, nors apie „dušą“ galima būtų ir atskirą apsakymą parašyti. Tai kabina su durimis ir skyle grindyse, kad vanduo nubėgtų. Dar paskolintas kibiras ir nupjautas plastikinis butelis apsipylimui. Vanduo – iš upelio, tačiau gudragalvė Jovita vėl panaudoja geriamo vandens butelius, kad vanduo pašiltų ant akmenų ir būtų bent jau ne klyksmo šaltumo. Tad kai kam, ypač lepiems, galima išsiplauti ir galvą. Kibiras panaudojamas dar ir skalbimui, tik šį kartą, atsižvelgiant į vietovės ypatumus, dauguma jau skalbia be muilo, nes tame prasmės kaip ir nėra, vis tiek po pirmųjų žingsnių tu jau visas dulkinas, o išmuilinus dar teks papildomai skalauti ir piktintis netinkamu rezultatu. Skalbinius išdžiaustome ant akmeninės restorano tvoros, yra ir saulutė, tačiau iki vakaro drabužiai pilnai neišdžiūsta. Šitas punktas turbūt arba yra pakankamai populiarus, arba iš ties nemažas, nes raitelių prie restorano sustoja daug – kas apsipirkti, kas atsigerti, o kas tiesiog pašnekinti ir apsišnekučiuoti. Arklininkai patikrina ar arkliai pakaustyti. Gulinėjame. Šiandien budime mes su Vilma, vakarienei žirniai su pakepintais sveiste svogūnais ir česnakais, arbata.Laura mums padeda virti košę. Nurgi, pasiėmęs kaplį, pasisiūlo rytdienai prikasti bulvių (o jos dar tik žydi!). Tai kas, kad apie bulves ar jų patiekalus jau pradedame svajoti. Atsisakome, nes maisto turime. Vakarojam iki 20 valandos, Daina pasakoja apie savo gyvūnus: papūgą, žiurkę, šinšilą. Pasigedau žvakės, nors visi, aišku, turime ciklopus – neturint galimybes susikurti laužo žvakė būtų kaip vienijantis simbolis, padedantis sulaukti vakarinio miego meto. Du šunys trinasi aplink palapines, o naktį surengia lojimo varžybas. Nors gal aš ir neteisi, gal tai nebuvo varžybos, ir lojo tik vienas iš jų. Nedideli nemalonumai: pūslės ant kulnų Giedrei; mėlynas kojos nagas Lolitai; ištinusi ausis Laurai; nusvilusios lūpos ir smakras Dainai.

Rugpjūčio 18, antradienis

Tsenze 3980 m – Zingchan 4550 m. 5 valandos ėjimo

Keliamės prieš šešias; pusryčiams manai, arbata, meduoliai. Išbaigiami uogienės likučiai, pasigedau cinamono. Vilma išplauna puodus, o Laura maitina šunis koše. Paliekam 1 kg cukraus restorano šeimininkei, sumokam už kempingą 2700 rupijų (čia buvo priskaičiuotos maudymosi paslaugos). Čia paliekam plastiką nedegintą – visur užrašai kaip reikia saugoti Himalajus, no plastics ir pan. Tad sudedam plastiką į mėlyną maišą prie plakatų. Šiaip jau kasdien po 2 plastikinius maišelius plastiko šiukšlių surenkam, tad plastiku iš tikrųjų esam pertekę, daug jo naudojam. O atsisakyti būtų sunku. Pasvarsčiusdabartinį maršrutą, suvenyrai pageidautini čia būtų vaikams kepurėlės, marškinėliai; moterims – skarelės, kremai, nagų lakas, pablizgiukai. Iš kempingo pajudam 8:30. Šiandien laukia 6 valandų ėjimas, prisitraukiant prie perėjos, ir spėjama nakvynė 4200 m aukštyje.

Po valandos lipimo aukštyn nuobirynu sustojam ir pamatuojam su Tomo telefonu: 4300 m aukščio. Šunys mus lydi. Truputį atsikvėpiam (džiovintos spanguolės) ir vėl aukštyn, tad dar po valandos perėja 4550 m. Valio! Grupinė nuotrauka. Šunys vis dar mus lydi. Gražūs vaizdai. O, apačioje matosi mūsų arkliai, bet ne 7 , o tik 5. Kai kurie neša po 3 maišus. Toliau einam traversu aukštai. Nėra neįmanoma, bet ir lengva nėra. Ania prisipažįsta, kad vienu momentu jau buvo užklydusi mintis, kitais metais atostogoms tik į Turkiją. Kiti, atrodo, irgi panašias mintis audė tik garsiai neišsakė. Bet čia momentinė nuotaika.. Ant perėjos arkliai mus pralenkia, bet Darius, Sigutė, Jovita ir Giedrius eina paskui arklius žingsnis į žingsnį. Gal Tania tikrai teisi – žygio gale užteks vieno arklininko, vieno arklio, kuris neš arklininko daiktus ir turistų, kurie kuprines neš patys.

Apie 13 valandą jau pasiekiam nakvynės vietą. Vanduo nelabai toli, lygi vieta palapinėms, avino ragai ant akmenų. Einant pradeda krapnoti, bet ne lašais, o ledukais, ir tik spėjam pasistatyti palapines kai iš dangaus ima kristi sniegas. Iškišu galvą pro palapinę – žemė balta balta. Pritrūko kokio pusvalandžio pietums.

Apie 14 valandą nustoja snigti, lendam iš palapinių ir valgom pietus: dešra, sūris, barankos, arbata. Iš naujo pasidalinam nešamą maistą, dalį jo atiduodami arklininkams. Į mūsų aikštelę atkeliauja ir 3 prancūzai su 4 palydovais ir bent 8 arkliais – jiems pastatoma palapinė, išskleidžiamos kėdutės, turbūt net išverdama vakarienė. Ką gi, kiekvienam, kaip sakoma, savo. Mes juos tarsi truputį smerkiam, todėl neinam bendrauti, o paliežuvauti apie kaimynus visada smagu. Arklininkai tai padraugauja, ir palapinėje bendrauja kartu.

Ania paskolina kelnes rytdienai, nes ryt gali būti vėsoka. Iš tikrųjų daug duoda tas, kas duoda neprašytas! Pamiegu, išlendu pasišildyti. O jau pilvą pučia! Bet ir skųstis negaliu – pati viriau žirnius. Ir vėl greitai greitai antras sniego šuoras mus suvaro į palapines, tad vėl gulinėjame. Ir vėl išlendam pasišildyti saulutėje jam praėjus. Laura rašo apie Klajūną, kuris vakarop ima rodyti balsą.

Vakarienei grikiai ir nuostabi mėtų arbata su džiovintomis braškėmis ir žemuogėmis (tai Sigutės siurprizas) ir Sigutės rankų darbo obuolių sūris. Ir džiuvėsiai. Budi Ania ir Sigutė. Tačiau ilgai aplink menamą laužą nepabūsi – vos pasislepia saulė ir šalta. Visgi esame Zingchan, gal kokiame 4550 m aukštyje. Rytoj laukia kokių 8 valandų šaltas ėjimas pagal visą turimą literatūrą, kurią nešasi Tania. Mėnulis – priešpilnis, orientuotas panašiai kaip mūsų platumose, ne laivelio formos. Gulamės nesulaukę 20:00.

Rugpjūčio 19, trečiadienis

Zingchan 4550 m – Phirtsela pass 5450m – Chumik marpo 4130 m. 8 valandos ėjimo.

Naktis vėsi, gal net šalta, bet nelyja. Miegu su pirštinėmis. Pusryčiams - pieniški avižiniai dribsniai bei kakava. Visi labai laukia kada pagaliau iš už kalno išlįs saulė ir apšvies stovyklavietę bei sušildys mus. Šiandien kopsim apie 1 km į viršų ir dar tiek pat žemyn. Kelias veda aukštyn tarpekliu, Klajūnas mus lydi. Kaip sako Tania – jei kelias neveda aukštyn, jis ne mūsų. Arklius, kaip visada, paliekame krautis, vis tiek jie mus pasivys. Kertam upelį vienąkart, po to ir kitą. Gera eiti traversu, bet kad tokių vietų nedaug. Kylant nesimato kur ta perėja, tad dairomės tiek į vieną pusę, tiek į kitą. Gana greit (apie 10) mus pralenkia arkliai – ir siurprizas – jų jau ne 5, ir ne 7, o visi 10. Gražu žiūrėti. Apie kokią 11:30 susitinkam nuo perėjos besileidžiančią grupę žmonių kartu su arkliais ir varovais – kažkaip labai jie anksti perėją šturmavo. Arba labai aukštai buvo prisitraukę, ko nerodo žemėlapis, arba stovyklavo kitoje vietoje, nei mes ketiname nusileisti šiandien vakare, arba ta perėja niekų darbas . Bet oi ne niekai ta perėja – kelias vis statėja, ir darosi labai nelengva. Mus supa kalnų viršūnės, padengtos sniegu, ir kažkaip net keista, kad tokio aukščio perėja bus be sniego. Visgi šiek tiek sniego teko pačiupinėti, einam pro pat; iš sniego trykšta tirpstančio vandens fontanėliai, bet pats tirpsmo vanduo tai drumzlinas, nes aplink tik pilkų dulkių gruntas. Ir eiti nelengva tomis dulkėmis. Šiandien šiek tiek sunkiau Laurai, matomai pavėluotai pasireiškia aukščio liga, tad einame lėtai galiorkos tandemas Tania, Laura ir aš.Mes perėją kertam 14:45. Darius, Jovita ir Giedrius perėją kirto pirmieji – 13:30 ir mūsų laukė pasislėpę už akmenų nuo vėjo. Perėja papuošta apkabinėta įvairiaspalvėmis vėliavėlėmis, išrašytomis mantromis, tačiau vaizdas atrodo ne iškilmių, o netvarkos. Tomas greit telefonu pamatuoja perėjos aukštį – rodo 5560 m. Ohoho! Tikrai nemažai žmonių daliai šis aukštis naujas jų asmeninis rekordas. Aplink gražūs vaizdai, daug snieguotų viršūnių, sniego kepurės kalnų šlaituose, ir norėtųsi pasigrožėti ilgiau, bet ne – reikia leistis, laukia ilgas kelias. Padaroma bendra nuotrauka. Sigutė vaišina ŠOKOLADINIAIS saldainiais (ačiū, Sigute), Lolita vaišina chalva, o Vilma ta šventine proga padalina po lašą ugninio vandens. Dar kiek pasidairę (turo nesimato, tad į kurią kur konkrečiai pusę nusileido mūsų arkliai – nežinome), pasiderinę su žemėlapiu nustatome leidimosi kryptį ir pirmyn. Kojos, atrodo, pačios neša, tačiau neapsigaukite – organizmui vienodai sunku kylant kaip ir leidžiantis, tad mūsų bendražygiai vėl išsibarsto į tandemus ir leidžiasi grupelėmis. Iš pradžių susidaro vaizdas, kad nusileidimas paprastas, bet nuovargis daro savo, o ir kelias vėl tampa nuobirynu, tad kerta kojas. Pakeliui nuskinu kelis edelveisus – mačiau juos ir antrą dieną kai ėjome, o po to nebemačiau, tad dabar pati proga, gali ir nebebūti žemiau. O augalija aplink labai skurdi. Apie 17 valandą jau matosi slėnis, kuriame apsistosime, ir švilpikas savo garsiu švilpimu perspėja giminaičius apie mus - atėjūnus. Laurai šiandien tiesiog netėkmių diena, kaip sako Lota iš knygos “Lota iš Pramuštgalvių gatvės” –nusileisdami kirtom visai nedidelį upeliūkštį, tačiau ar akmenys buvo slidūs, ar koja pakrypo, ir Laura aukštielnika plojosi į upelį, stipriai nusibrozdindama koją. Vargšelė. Apie 18 valandą jau įsikuriame stovyklavietėje, ir Tania suteikia Laurai pirmąją pagalbą. Stovyklavietė - plynas laukas, plokščia lygi vieta, netoli upeliuko vaga vandeniui ir išdžiūvusio upeliuko vaga su akmenimis (tualetui). Vakarienei makaronai su tunu ir keptais svogūnais bei česnakais, arbata su imbieru. Budi Tania, Giedrė, Tomas.

Rugpjūčio 20, ketvirtadienis

Chumik marpo (ar čia ne upė?) – Lighti chu (antra upė) – Deni. 6 valandos ėjimo

Šiandien išsikrapštom be skubos – nuo šiol tik leisimės, o ir ėjimo nėra šiandien daug, nėra ir kur skubėti. Pusryčiams kus kus (visi labai gyrė) ir arbata su žemuogėmis. Virė Tania. Saulė plieskia į palapines nuo ankstyvo ryto ir kelia nuotaiką. Iš stovyklavietės išsikrapštom apie 9.

Šiandien kirsim dvi upes, tad kuprinėse nešamės kas basutes, kas kroksus. Apie 11 valandą mus pasiveja arkliai prie pat upės, ir ją kertam – gal Chumik marpo? Šita nėra nei labai plati, nei labai vandeninga. Persiaunam ir vėl į trasą. Einam plačiai išsidriekusiu upės slėniu, kelias lygus, kojos mina minkštą dulkių sluoksnį (kaip Lolita pavadino - minam mėnulio dulkes). 12:30 kertam kitą upę – gal tai Lingti chu? Einant palei upes akis pastebi daugiau žalumos, net ir gyvūnijos atsiranda. Daina, pavyzdžiui, bandė švilpiką iš olos ištraukti už uodegos. Švilpikas išsisuko. Labai noriu pamatyti Dainos nuotraukas, jai paprastų kadrų nebūna, ji juos tiesiog vietoj režisuoja, tad rezultatas turėtų būti neprastas.

Kaip visada, mūsų grupė išsitęsia erdvėje, ir mes, eidamos su Lolita kažkur grupės viduryje, vos nepracimpinam nakvynės vietos, kuri yra šiek tiek žemiau kelio, prie upės. Laimė, Tomas, pakilo į viršų ir nukreipė mus teisingai. 15:10 stojam nakvynei, kaip visada prausiamės ir skalbiamės. Vakarienei grikiai su svieste kepintu česnaku. Budi Giedrė ir Tomas. Saulei pasislėpus oras greit atšąla, tad sulendam į palapines. Šiandien paskutinė naktis palapinėse, žygis eina į pabaigą.

Rugpjūčio 21, penktadienis

Deni – Sarchu 4300 m. 5 valandos ėjimo

Šiandien turim pasiekti kelią, kur mūsų lauks autobusas, nugabensiantis į civilizaciją. Na, dėl to autobuso tai turim šiek tiek abejonių, nes su Tashe tarėmis susitikti kiek kitoje vietovėje, nes ir maršrutas turėjo būti šiek tiek kitoks. Pamatysim.

Pusryčiams saldi ryžių košė su vaisiais ir arbata bei džiovintos spanguolės. Budi Lolita ir Daina. Pro debesis lenda saulė, kuri ir išdžiovina palapinės dugną – drėgmė jaučiama ir apčiuopiama. Šianakt kosinčių palapinėse yra ne vienas, o ir slėnyje garsas, matomai, sklinda labai gerai.

Einam slėniu su nusileidimais į griovius, išgraužtus vandens. Tikėtina pavasarį vaizdelis čia gerokai kitoks, ir kartais nebematai priekyje einančių nei arklių, nei žmonių – o gi jie nusileido į tarpeklį. Apie 10 valandą pralenkia arkliai, o apie 12 valandą tolumoje jau matosi gyvenvietė, kurią turim pasiekti. Tokios platumos, kad nesunku ir kelią pamesti. Tačiau Tanios raudonoji pūkuotė šviečia iš tolo kaip švyturys ir orientuoja teisinga kryptimi. Pasiekiam Tanią, tačiau norint pasiekti gyvenvietę reikia perkirsti upę. Nors žemėlapis rodo tiltą, tilto nėra, ir mes drąsinamės bristi. Kažkokiu momentu praklausiau, kad planuojamas bridimas, todėl basučių nepasiėmiau, beje, aš tokia praklausiusi – ne viena . Nurgi ant arklio parodo seklesnę vietą ir brendam. Ši upė srauni, galinga, tad lėtai dėliojame kojas ir smagu kai visi būry, visada gali tikėtis draugo rankos, jei paslįstum. Deja, neapsižiūrėjom, kad Laura su mumis neina, nes blaškosi ir neapsissprendžia ar nusiauti batus ir bristi basai (irgi nepasiėmė basučių). Taigi, Laura brenda vėliau, ir viena, ir truputį nepataiko į mūsų kelią, tad tik žiūrim kaip vanduo Laurai jau siekia ne tik kelius, šlaunis, bet ir aukščiau. Laimė, čia pašoka Tania ir Laurą nuvairuoja teisinga kryptimi. Giedrė tuoj pat duoda savo šiltą drabužėlį nuo kūno, Daina ištraukia atsarginius marškinėlius, mes su Vilma suvarstome batus – ir pirmyn, kol vanduo batuose neatšalo, nes dar reikia pakilti į viršų iki kelio. Maršrutas įveiktas, nuo arklių nukrauta našta ir sudėta prie kelio. Autobusiuko nėra, ir Tania, Giedrė, Tomas, pasitardami tarpusavyje, siunčia žygūną sutarta kryptimi perduoti žinią Tashe, kad mes laukiame ten, kur laukiame. O patys kol kas einame į vietinį restoraną – kas arbatos (20 rupijų), kas alaus (150 rupijų), kas monetų pasikeisti. Yra stalas, tad tuo pačiu ir papietaujam – dešra, sūris, duonos džiuvėsiai. Ir laukiam. Palynoja ir nustoja, o mes vis snūduriuojam. Susimetam po 600 rupijų arklininkams tipsams, paliekam ir mūsų nesunaudotą maistą, benziną, o arklininkai dar paprašo ir kojinių – duodam. Kritiškai apžiūrėjusi batus, nusprendžiu juos palikti – vienoje vietoje padas atsiklijavęs, kitoje – įtrūkis, kažin ar kitą sezoną atlaikys, o dar ir šlaputėliai. Tai tuos mano batus Lolita įsiūlė Nurgi, kuris su mumis nusprendė vykti į Manalį (lyg ir savo vaikų aplankyti). Kai Darius susitiko Nurgi kitą dieną Manalyje, Nurgi tuos batus vis dar tampėsi … Nuo 13 val iki 15:30 laukiam Tashe, ir - o stebukle – autobusiukas atidunda. Tashe mūsų laukė sutartoje vietoje nuo 10; nėra labai laimingas matydamas Nurgi apsisprendimą vykti su mumis, nes papildomų vietų autobusiukas neturi, teks kažkam ant sankabos dėžės kaboti.Tiesa, Nurgi įpratęs kietame balne, tad čia gal didelio skirtumo ir nebus. Manalis nuo šios vietos yra už 222 km, laukia ilgas kelias. Vaizdai gražūs – kalnai, tarpekliai, upės. Daug kur remontuojamas kelias, prasilenkiant gerokai pristabdoma, beveik sustojama, nes greitis čia blogas pagalbininkas. Ir pypsinama ties kiekvienu posūkiu. Beje, kelias tarp Manalio ir Leh funkcijuonuoja kokius 3 mėnesius tik, ir viskas. Leidžiantis žemyn atsiranda medžių, keičiasi vaizdai, vietovės kiek daugiau apgyvendintos, pastebim besiganančių avių – ožkų bandų . Važiuojant pastebiu, kad atsirado ryšys, ir parašau žinutes namiškiams. Pakeliui sustojam pavalgyti toje pačioje vietoje. Valgau Momos chicken – koldūnus, pateikiamus su daržovėmis ir pomidorų padažu. Apie vidurnaktį pasiekiam Manalį, viešbutį.

Aušra


Dalyviai: Tania, Giedrius, Vilma, Laura, Sigita, Aušra, Tomas, Giedrė, Jovita, Daina, Darius, Lolita, Ana





Komentarų (14)
1. 2015-07-13 19:05
 
Pilna grupė
 
tania
2. 2015-08-08 14:23
 
Išskrido visi 13.
 
Rolas
3. 2015-08-08 23:36
 
Pasiekė Stambulą. Jau lėktuve pakeliui į Delį.
 
Rolas
4. 2015-08-09 09:25
 
Delyje. Turim Jovitą ir visus bagažus. Lietus pila kaip iš kibiro, karšta. Tašikas mūsų jau laukia. Viskas puikiai. Judam link Manali.
 
Rolas
5. 2015-08-10 17:41
 
Tai ką sėkmės, svarbu teisingai aklimatizuotis ir viso Ladako neapvemti, čia iš asmeninės patirties :)
 
Linas
6. 2015-08-10 20:52
 
Nuvažiavom iki Manalio, likus 100 km apsinakvojome viešbutyje. Leh busim tik rytoj ryte.  
Kaylonge, byra būsa, remontuoja. dar toli iki Leh, jau mazoliai ant užpakalio. Bet šiaip viskas gerai. 
Tašis vadovauja. Vairuotojas atsisakė važiuoti toliau. taip ar taip reikėjo būsą keisti.  
Judam toliau :eek  
Tania
 
Rolas
7. 2015-08-11 09:35
 
Jau Lehe. Pakeliui apvėmėm pusę Indijos. Aklimatizuojamės, galvos kvadratinės, ant užpakalių mazoliai nuo važiavimo, bet šiaip viskas ok :).
 
tania
8. 2015-08-11 13:07
 
Svarbiausia, kad "šiaip viskas ok". Linkiu nebevemti ;)
 
Ina
9. 2015-08-11 15:17
 
Manau aklimatizavosi po truputį, ir viskas ten gerai su keliauninkais. Žinant Tania kelionės grafikas įtemptas ir nelengva, bet kokio atveju.
 
Linas
10. 2015-08-11 15:53
 
Išsikrauna telefonas. Trumpai. Viskas ok. Beveik visi išsivėmė, skaudo galvos, bet gyventi galima. Čia karšta. Biški pasikultūrinome Leh. Į Thiksi vienuolyną nespėjom. Rytoj į Kargilą, pakeliui užsuksime į Lamauyuri. 
Tania
 
Rolas
11. 2015-08-19 15:31
 
Jau vemti ko gero nieko neliko, tad dabar ir valvas neskaudes ir pakilia nuotaika megaukites turu. Sekmes visiems. :)
 
Robertas
12. 2015-08-21 16:12
 
Baigėm žygį, važiuojam į Manalį. Viskas kaip ir puikiai. Netikėtai teko keisti maršrutą, keliai nuplauti. Aplenkėm Pukhtal vienuolyną ir pasukom kitu keliu. Įveikėm 5450 m perėją, gražus maršrutas. Gavom kažkiek lietaus, net ir sniego.  
Tania
 
Rolas
13. 2015-08-23 06:50
 
Jau Delyje. Kultūra :)  
Tania
 
Rolas
14. 2015-08-24 16:45
 
Namuose, ir jau tradiciškai viena kuprinė neatskrido :(. Atrodo mėnesį po tą Indija bastėmės :). Daug visko buvo - gražių vaizdų, sunkių dienų, aukštų perėjų... Ačiū chebritei už gera kompanija.
 
tania

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Ketvirtadienis, 24 rugsėjo 2015 )
 
< Atgal   Kitas >