Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2014 03 CAMINO DE SANTIAGO Spausdinti Siųsti el.paštu
Šeštadienis, 29 kovo 2014
   Beveik simboliškai savo gimtadienio išvakarėse pradedu naują kelią – Camino de Santiago del Norte. Po savaitės Barselonoje minimizuoju kuprinės turinį likutį išsiųsdama draugei: dviejų termo kelnių tikrai nereikės ir be hidromaišų išsiversiu. Kiek daugiau nei dvi savaites reikės tą svorį pačiai tempti – pataupysiu.



Nuotraukos čia

Pirma naktis oro uoste ant grindų, be kilimėlio, miegmaišyje. Kaip aš mėgstu miegmaišius. Man jie reiškia keliones, jaukumą, šilumą, poilsį, buvimą su savimi, o kartais pačią intymiausią erdvę, kurią gali rasti prigrūstoje palapinėje. Net namie mėgstu miegmaišyje skaityti arba šiaip, kai užplūsta kelionių ilgesys, nueinu miegoti šalia lovos – į miegmaišį. Turiu jų 3, vieną mėgstamiausią – žaliai oranžinį su komfortu -5 moterims, bet šį kartą ne apie jį, šį kartą apie mėlyną Mammut su +3, nemažą, nelengvą ir kuriame sunku vartytis. Oro uostas – apytuštis, vienas kitas slampinėja be tikslo. Įsitaisau prie didžiulės šaltibarščių spalvos sienos palei langą, už kurio kyla ir leidžiasi lėktuvai – ar gali būti geriau!
      Pirma diena. Ryte skrendame į Oviedo, iš ten – į pradinį mūsų kelio tašką Soto de Luina. Gauname pasus, antspaudą ir pirmyn. Jau popietė, apie 20 km šiandienai, šviečia saulė, šilta, gera, ramu. Greitai suprantame, kad orientuotis nebus lengva, mūsų kelrodė žvaigždė – geltona stilizuota kriauklė mėlyname fone – kol kas tiek info, tikslesnio žemėlapio neturime, tik atsispausdintą lapą iš google maps su vėliavėlėmis ir stotelių pavadinimais kelyje. Kaip netrukus suprantame – atstumai kelio, o ne piligriminio kelio. Tik šiek tiek daugiau neaiškumo, bet vis tiek lieka stipri keturių moterų intuicija ir paprastas tikėjimas, kad viskas bus gerai. Pirmasis pasirinkimas – eiti keliu ar mišku. Žinoma, renkamės įdomiau. Pagrybaujame po pievas, t. y. kalnuotus bruzgynus kol išsiaiškiname sistemą – ką, kaip ir kodėl reiškia kriauklės ženklas. Iš karto suprantu esminį moterų ir vyrų orientavimosi erdvėje ypatumų skirtumą: mes nesprendžiame – mes jaučiame: pasimetame, prisėdame, paužkandžiaujame riešutukų, Eglė dar palaksto po bruzgynus, aš apačioje matau kažkokį žymėjimą, leidžiuosi ir šaukiu – bambalių kelias! Iš tikrųjų, geltona spalva yra mūsų kelio spalva, o prieš akis lyg kelias dviem juostomis susmaigstyti kuoliukai ir ant jų užmauti plastikiniai geltoni buteliai. Keletą minučių tikiu, kad tai – kryptis. Eglė šaukia, kad mato ženklus į kita pusę, galiausiai nusprendžiame grįžti ir pradėti iš naujo, bet randame stulpelį su kriaukle, kelią ir einame toliau. Labai daug kartų prieš kelionę sakiau, kad atsiskirsiu ir eisiu viena, bet kol kas nusprendžiu dar patyrinėti sistemą. Kaip įprasta, einu priekyje – toks mano tempas ir geras jausmas lyg eičiau viena. Kryžkelė, man neaišku, paeinu toliau – kita kryžkelė be ženklo, grįžtu ir pamąsčiusi nusprendžiu leistis žemyn. Kelias susiaurėja ir išnyksta, lieka tanki kvepianti jaunų eukaliptu giraitė ir status slidus šlaitas. Na, aš taip ir suprantu iššūkius, ne atostogauti atvažiavau – 10 kg kuprinė, tankus bruzgynas, leistis sunku – argi ne toks ir turėtų būti Camino del Norte, dar vadinamas laukiniu, atšiauriu, sunkiu ir mažiau populiaresniu nei Frances. Mano bendrakeleivės iš paskos, braunamės gal pusvalandį kol išlendame į kelią, pirmyn, tik ženklų nėra ir žmonių nėra. Kelias kalnuotas, nelengva. Prieiname kaimą – žmonių nėra. Jau imame pavargti, kai tolumoje laukuose išvystame porą, kuriai šaukiame, kur gi mūsų Camino! Rankomis sumosikuoja kryptį – kiek atgal, tada į šoną. Huuuu – pagaliau ženklas, bet kelių kilometrų lanką padarėme – neaišku kiek, todėl ir kiek liko – nežinia. Vakarėja. Temsta, miestelio nematyti. Išsitraukiame ciklopus, o tolumoje sužimba Cadavedo šviesos. Pėsčiomis atstumą jauti kitaip, bet kuris vingis ar paėjimas atgal turi savo kainą. Kol priartėjame visai sutemsta, tai kaip surasti albergą (piligrimų nakvynės namus)? Vėl intuityviai renkamės, į kurią pusę žingsniuoti, nuovargis ir alkis, šalta. Nė gyvos dvasios, jokių nuorodų, tamsu. Matau viename name degančią šviesą ir einu belstis. Atidaro senyva ispaniškai kalbanti bobulytė, rodau miegojimo ženklą, o ji kažką aiškina. Pasodina koridoriuje ir skambina telefonu. O kad pasiulytų kokį sausainukąąąą... Bet ir miegoti po stogu būtų daug. Ateina vyriškis ir nuveda į namą, su lovomis, virtuve ir t. t. Suderame 50 eurų už visas ir džiaugiamės. Aprimusios suprantame, tik valgyti nebus ko. Yra puodai, oi išsivirtume kokios košės, mhhhh... Dušas, pirmų pūslių skaičiavimas, jų operacijos – siuvinėjimas, fastum gel ir prisimenu, kad turiu ramunėlių arbatos! Prieš išvažiuojant Santiago kelią ėjusi draugė liepė įsidėti. Taip skaniai ramunėlių ir apskritai kitos arbatos dar nesu gėrusi. Neapsakomas jausmas. Atsigulus pajaučiu kaip dega kojos ir skauda pūslė. Ėjome 8 val. , nuėjome neaišku kiek.
      Antra diena. Luarca. Kokia gera diena. Atsikeliame 8 val. , susiruošiame. Visai šalia parduotuvė – kaip pablūdusios puolame prie maisto. Obuoliai rudai žali atrodo dieviškai skanūs, ilgas šiltutėlis batonas, sūrio galva ir mėsytė. Nueiname į turėjusius būti nakvynės namus – apšiuręs nedidukas namukas už miestelio dabar užrakintas. Susėdame ant plastikinių lauko kėdžių, pusryčių stalas dosniai nukrautas. Sūrio skonis – beskonis. Neišraiškingas – sako Lina. Šiandien 16-20 km. Pagal vakarykščią patirtį neaišku kiek. Kelias gražus, nesunkus, kvepiantis eukaliptais. Prieiname kavinę, o už jos švysteli žmogaus su kuprine siluetas, kaip gera žinoti, kad yra dar kažkas. Išgeriame kavos, Lina užsisako sriubos, didelis dubuo, tai paprašome antros lekštės ir dėl to už tą patį kiekį sumokame dvigubai. Galima rinktis lygų kelią keliu arba statų kalną mišku. Renkamės įdomesnį, o ir palei jūrą. Pamatau dar vieno besiartinančio piligrimo figūrą ir imu moti – vokietis Kilian, keliauja vienas jau dvi savaites, prieš dvi dienas sutiko prancūzą Fransį, turbūt tą patį, kurį matėme neseniai šmėstelint. Oho jau du piligrimai be mūsų, o galvojau bus minios. Kelias sunkus, kalnas galingas, kopi, kopi... Per dieną nueiname apie 20 km, gryno ėjimo apie 5 val. , nes kalnuota. Prieiname Luarcos miestelį, rodos, bus gražus, palei jūrą su uostu. Bet mūsų albergas kitoje pusėje. Pakeliui retai išsimėčiusios pilaitės, su palmių sodais, ažūrinėmis tvoromis, ir daug raštų, man primena paslaptingąjį vaikystės filmuką “Kalifas gandras”. Turbūt neveltui, nes Ispanijos architektūra susiformavo pagal Šiaurės Afrikos maurų stilių. Žymė, kad albergas už 2 km, bet taip ilgai eiti tokį atstumą būna sunku, o pusė kilometro gali išsitęsti į amžinybę. Čia jau ir kitas vietovės pavadinimas Almunia. Prie pat albergo mus pasiveja Kilian. Skambiname ant durų nurodytu telefonu ir laukiame kol atvažiuos atrakinti mūsų šios nakties apartamentų. Šalia telefono Kilian’ui skirtas Fransio raštelis, kad jis nakvynės ieškosis mieste, nes čia nėra karšto vandens. Na, bet kokiu atveju, oficialusis albergas kainuoja 5 eurai, o Luarcoje 20 eurų/žmogui, na ne – neverta. Taip Kilian iškeliauja pas draugą, o mes liekame. Namas didžiulis, šviesiai mėlynos spalvos ir, pasirodo, su šiltu vandeniu! Lina lieka namie, taip inertiškai imame vadinti visas vietas, kuriose nakvojame. Sąvoka namai nebėra vieta – tai jausmas, kai nusiimi kuprinę, nusiauni batus, nusimaudai ir gali prigulti – kiek nedaug dabar reikia. Einame prie jūros, uosto nerandame, bet įspūdingų reginių netrūksta, gražu, nusiperkame maisto ir sangrios po vieną eurą. Namie pripjaustome vaisių ir vakarojame lauke, šeimininkas atneša pusbutelį vyno. Mielai su mumis kalba, jis lenkas, prieš daug metų atvykęs gyventi į Ispaniją, šeimos neturi, dirba ir rūpinasi albergu. Linksmas, kalbus, neįkirus, bet atrodo vienišas. Terasoje milžiniško ūgio kolonos, mėlynas dangus naktyje, sėdime visiškame relakse. Po to fastum gel, pūslių procedūros, jodas ir saldžių sapnų.
      Trečia diena. La Caridad. 7 val. ryto mus kaip iš radijo pakelia aksominis šeimininko balsas – buenos dias! Grįžtame į Luarcą. Nuostabūs seni autentiški namukai, status kilimas aukštyn, siauros gatvelės, arkos, šviežių bandelių kvapas, tiltai, dešinėje įspūdingas uostelis. Viršūnėje papusryčiaujame, kaip būtų gerai kavytės… Kasdien kelis kartus galvoje prabėga vaizdelis kaip ryte kokiuose nors kalnuose dar gulint miegmaišyje užkvimpa Rolo kava. Čia tos kavos nė kvapo. Einame toliau, leidžiamės, kylame, aukštyn, žemyn. Viskas skauda, kad nė neaišku kas. Šalta šiandien. Linai toks oras pats tas, o mums norisi šilumos. Nueiname 17 km. Nusprendžiame, kad šiandien pakaks. Iš tolo pamatome bažnyčią, o šalia albergą. Gražu kaip iš filmo – turbūt kasdienė mano frazė ar mintis, nes mane pakerėjo ispaniška autentika nuo pastatų, gatvelių, ryškiai rožiniais žiedais apsikrovusių senų medžių sodų iki žmonių. Iš kaimyno sužinome, kad septintą mišios. Suvaikštome į krautuvėlę, nedidelę, bet visko yra, tik duonos likęs vienintelis kepaliukas, o reikia ir sekmadieniui užsipirkti, na kaip nors. Grįžusios susėdame už namo ir gaudome saulės spindulius. Lina su Egle daro pratimus stuburui, aš rodau penkis Tibeto pratimus, Kristina atsijungusi klausosi muzikos. Einu į bažnyčia – sako Lina ir visos viena po kitos kyla ir eina. Be žodžiu. Kadras vertas filmo scenos. Bažnyčioje suima miegas, laikas nuo laiko krūpteliu. Grįžtame labai sušalusios, nosys raudonos, iš burnos eina garas, geriame mikrobanginėje pašildytą vyną iš nuostabiai elegantiškų baltų puodelių su mėlynu kryželiu – lyg iš rūmų, tiesa, vieno trūksta, tai aš gurkšnoju iš plastikinio vienkartinės sriubos indelio. Ir albergas labiau primena ne rūmus, o didžiulį įšalusį internatą su dviaukštėmis raudonomis lovomis. Taip besėdint sulaukiame pirmojo svečio – anglo, gyvenančio Olandijoje. Aukštas, įdegęs, atletiškas, suplyšusiais smėlio spalvos džinsais, žavia apšepusia barzdele – kaip iš reklamos luptas keliautojas, o iš tikrųjų futbolininkas, keliauja iš Porto (atbulai) jau 2 sav. , žmonių beveik nesutinka. Pavaišiname vaisiais ir vynu.
      Ketvirta diena. Tapia de Casariego. Ryte išeiname draugą palikusios miegoti. Kiek skauda kulnai, bet šiaip savijauta normali. Kuprinė gerai šiandien prilipo prie nugaros, o gal mes išlinkome ir adaptavomės prie jų. Kristina prasideda kelių skausmas. Kol užbintuoju elastinį, Eglė su Lina aplenkusios prisėda, o mes nepamatome nei jų, nei ženklo ir į miestelį nueiname pirmos – plentu. Centras kaip sekmadienį pakankamai gyvas – lauko kavinė, prisėdame stotelėje ir nesuprantame, kodėl Lina su Egle nesustojo čia pertraukai. Proga suvalgyti šiltos sriubos. Besėdint sulaukiame ir sąžininguolių, ėjusių piligriminiais vingiais. Tik nei sriubos,  nei šilto maisto niekur negauname – ne metas. Dar kiek paeiname ir ant kalno saulėkaitoje sukrintame pietų. Nusprendžiame iki 14 val. pailsėti – gerą pusvalandį. Kristina pirmoji išsitraukia miegmaišį ir sako – einu į viešbutį. Mes viena po kitos irgi gulamės ant žemės miegmaišiuose. Vaizdas ir jausmas pasakiški. Vėjas nestiprus, saulė maloniai šildo, kalnas ir vidury kelio mes iškritusios tarp daiktų. Visos sumingame. Nežinau kaip tiksliau apibūdinti tokį miegą ir poilsį – dieviškas ar kūdikiškas. Miegodama jaučiu, kaip skruostu teka seilė, mano širdis apsąlusi iš malonumo, kojos be batų, maloniai maudžia lyg atsileidinėtų. Pabundu nuo Kristinos žodžių – sausainiukas, sausainiukas... kelkis... ir paėmusi mano prakąstą džiuvėsėlį, taip ir likusį prie veido – žadina. Nereali palaima. Jaučiuosi šviežiai. Įspraudžiu kojas į batus ir tolyn. Šiandien nusprendėme nueiti iki kito miestelio – Tapios. Dar 10 km. Nueiname stebėtinai paprastai. 5 km prakalbame apie deimantus, auksą ir kitas merginas dominančias įdomybes. Pasakoju išsijuosusi, na, šios temos visada kelionėje anksčiau ar vėliau sulaukiu. 2.30 val. ir išvystame jūrą su įspūdingais skardžiais, vėjas uraganinis, bet saulėta. Ant pačio kranto baltutėlis mūsų albergas. Kaip tapo įprasta mes vienintelės jo gyventojos. Išsiskalbiame, bet skalbinių beveik neįmanoma padžiauti – toks vėjas. Išeiname į meistą. Viskas išpuoselėta, tvarkinga. Užeiname į barus, restoranus – niekur nėra karšto maisto. Bet žmonių daug. Vietiniai senukai susėde bare lošia kortomis. Užeiname į kitą barą – paminkštintos kėdes, vieni senukai geria arbatėlę ir valgo pyragėlius. Gražu, dvelkia naftalinu ir kiek slogučiu. Šalia gurmaniškų gardėsių krautuvėlė, tik pasirinkimas likutinis – ne ką užkąsi iš creme brulee mini indelio. Kol laukiame kavos sulakstome į ankstesnįjį senukų bariuką ir parsinešame puikių kruasanų. Mhhh kava ir nešviežias kruasanas – geriausia iš įmanomo. Grįžus įprastinės procedūros, juoko seansai – juokiamės iš savęs, skausmų, kuprinių dydžių. Mintyse lyginu vyrišką ir moterišką kelionių kompaniją. Didžiuojuosi, kad mes gera komanda – pakankamai disciplinuotos, organizuotos, besiorientojančios, išsisukame iš bet kokios situacijos, ne per daug plepios apie niekus ir einame dažniausiai po vieną. Ir juokaujame daug. Maudžia dešinę koją ir nusprendžiu geriau dar pasitepti.
      Penkta diena. Išeiname su mintimi, kad šiandien teks nueiti 22 km – 10 iki Ribadeo ir 12 iki Gondan. Pirmąjį etapą įveikiame gana greit, būsena puiki. Karšta ir gera. Į Ribadeo patenkame per didžulį 600 m ilgio tiltą, skiriantį Asturijos ir Galicijos regionus. Einant pėsčiųjų puse kiek virpa kojos ir šiaip jauduliukas – viskas iš strypų, persimato, norisi nežiūrėti žemyn. Tik įėjus į miestą mus pasitinka iškaba Peregrinos meniu 8 eurai. Ir sukame iš karto, per penkias dienas pirmas šiltas maistas. Tuščioje kavinėje mus pasodina prie baltai nukloto stalo su lėkštėmis ir taurėmis. Palengvėja vien prisėdus, nusiėmus kuprines ir užuodus maisto kvapą. Atėjusi stambi juodaodė moteriškė ispaniškai bando paaiškinti meniu. Sriuba tiks pirmoji paminėta, o dėl kito patiekalo svarstome, gal skamba kaip žuvis, tada aš paimu jos užsakymo lapuką ir nupiešiu žuvelę – si si. Išsvajota kava, kam coca cola. Gauname nedidelę lėkštutę su keturiai šaukšteliais ir ragaujame sriubą – siiiiiii! Tuomet atneša didžiulį dubenį oranžinės tirštos sriubos su plaukiajončiomis kriauklelėmis. Neišpasakytai skanu. Malonioji tetulytė, matome, džiaugiasi mūsų džiaugsmingumu. Jausmas lyg po ilgo laiko parvykus namo, kur rūpestinga tetulė sodina prie stalo, rūpinasi, laksto su lėkštėmis. Priešais stovi komoda su indais. Taip šilta ir jauku. Viso dubens neįveikiame. Gauname žuvyčių, visiškai tokių pat, kaip ir nupiešiau, sumažintų mūsiškių stintų su virtomis bulvėmis. Desertui paprašome visko po vieną. Einame toliau, pagal vakarykščio albergo šeimininko paaiškinimą turėtume prieiti nakvynę. Bet 12 km jau tikrai nuėjome, o nakvyne nekvepia, vieni miškai. Dar po kelių valandų suprantame, kad bus ne 22 km, o 22+10. Vietiniai sako dar penki, jau šalta, temsta. Kojos sunkiai neša, Kristinai antras kelis ima skaudėti. Pagaliau prieiname albergą, skambinu nurodytu telefonu ir niekas neatsiliepia. Eina sau, nuovargis visiškas, skausmai. Albergas neypatingas – tualetas lauke, šilto vandens turbūt nebūtų. Tarp namo ir tualeto ganosi pririštas arklys. Tolumoje kieme pamatome moteriškę ir einame pagalbos. Ji aiškina, kad dar porą kilometrų reikia iki kito albergo. Jau tamsu ir niekada nežinai kiek liko, bet nėra ką daryti. Einame. Kiekviena kūno dalis įgavo savarankiškumą. Labiausia skauda kojos – padai lyg degtų, lyg sviltų. Keliai, klubai ir tiek. Kažkodėl gurgia pilvas. Kaip taisyklė, nurimus didžiausiam skausmui, išlenda smulkesnis ir atvirkščiai, atsiradus didesniam – šie užsimiršta. Dar atrodo, kad pėdas kas sukiotų į skirtingas puses. Už dviejų kilometrų albergas yra, atrakintas, nedidukas su pavojingai siūbuojančiomis lovomis. Viena po  kitos lendame į dušą, o aš lyg antrą kvėpavimą pagavusi su pinigine ir vėjeliu lekiu į tolumoje spindinčią šviesą – gal bus maisto. Baras! Viduje pagyvenusi moteriškė ir vyras. Puolu link jų, bet bebėgdama kairėje pamatau nišoje sukrautą maistą. Paimu natūralių čipsų ir bandelių pusryčiams. Grįžus suruošiame stalą, ramunėlių arbatos ir kiek užkandusios likučius padedame rytojui. Rytdiena – nežinia. Kur maistas ir kada. Vakarinės procedūros ir senučių palatos kvapas. Siuvinėjame pūsles. Lina turi vardinę – tik pamačiusi sušukau – ta pūslė ant piršto kaip Mardžės Simpson šukuosena! Nuo to laiko didelės pūslės tapo Mardžėmis. Lina daugiausia ir užsiima jomis, o mes tepalais. Juokiamės iki ašarų, kuo blogiau – tuo juoko daugiau. Ir kodėl tai vadinasi atostogomis, gal ne atostogos, o geros atostogos. Lova siūbuoja kaip vėjyje besiplaikstanti girgždanti surūdijusi nendrė. Aš antrame aukšte. Dabar kiek po dešimtos. Jėgų nebeliko niekam…
      Šešta diena. Mondanedo. Septynios valandos ryto. Atsigeriame ant vakarykščių ramunėlių užpiltos arbatos. Gražus kelias ir šilta. Einu priekyje, atitrūkusi. Galvoje ima dėliotis, tada kartotis ir kartotis ta pati mintis. Sustoju vidury kelio, išsitraukiu baltą, dovanų gautą užrašų knygutę, auksinį tušinuką ir pilu: kaip aš didžiuojuosi šioje kelionėje savimi, kad nesutrinku ir išlieku stipri bet kokioje situacijoje. Galiu užjausti ir pagelbėti. Nepalūžti. Pasižadu mylėti save tokią, kokia esu. Ir nebeįkristi į savigraužos ir naikinančios depresijos duobes, o pradėjus slįsti pasižadu traukti save pačią iš ten taip stipriai, kaip galiu lėkti su už save didesne kuprine miškais ir kalnais. Ašaros rieda, pajaučiu, kad visai nebeliko minčių, kad jau einu tiesiog tuščia galva. Aplinkui žalia, žydriausias dangus, šviesu. Gal tai ir yra viena iš kelio prasmių.
Mondonedo miestelyje iš policijos pasiimame albergo raktus, užstatui paliekama vieną piligrimo pasą, svarbiausią dokumentą šiuo metu. Už 6 eurus gauname ne tik nakvynę apartamentuose, bet ir vienkartinius užvalkalus čiužiniui bei pagalvei. Prie viso to dar atšviestą lapą su aiškiausiu planu, kaip pasiekti albergą. Visiškai netoli katedros. Kultūros centras – trijų aukštų senas pastatas, kurio dalyje ir yra mūsų albergas. Panašu, kad visas namas vėl vien tik mūsų. Ant radiatoriaus sudžiauname išskalbtus rūbus, pavalgome, randu 2 pakelius kapučino kavos – o čia tai gėris! Daliname į tris dalis, Lina ramunėlių arbatos. Džiaugiamės, spirgame, kaip gerai čia mums pasisekė. Šie namučiai gana prašmatnūs – t. y. nusidėvėjimo laipsnis labai padorus. Merginos sukrinta poilsiui, o aš išeinu į miestą. Šiandien nuėjome apie 17 km ir 14 val. jau buvome mieste. Man šis miestelis labai patinka. Gera aura. Senas, tuščias. Einu viena siauromis gatvelėmis, viena – t. y. visiškai viena, net vietinių nėra, viskas uždaryta. Nuostabi nedidelė gotikinė katedra, už jos kalnai, šalia miesto – aikštė. Bet viskas kiek sumažinta. Užeinu į priešais katedrą esančią kavinukę, užsisakau espresso ir pyragaitį ir sėdžiu. Sėdžiu, sėdžiu ir žvelgiu į tolį. Aikštėje šalia natūralaus dydžio sėdinčio žmogaus skulptūros sėdi bomžas, vienintelis gyvas per siestą. Viskas kaip iš filmo kadrų. Mano kino pavasaris – pagalvoju. Įeina vienas kitas vietinis, bet aš praktškai transe sėdėdama rašau. Išsklidęs žvilgsnis fiksuoja tik mano pačios signalinės raudonos spalvos kelnes, raudonas kojines, raudonas basutes ir skruzdžių bėgiojimą primenančių raudonų nagų virpėjimą rašant. Gera, va čia ir dabar. Kojos nutirpusios, galva paremta, už senovinių durų su stiklu dar senoviškesni pastatai. Jausmas begalinis, be pabaigos, pabėgimo. Beveik miegu, smingu. Šiandien įėjus į miestelį pamačiau vyrą su North Face flisu, kelioninėmis kelnėmis su įsiuvais. Kaip norėčiau jau sutikti žmonių – bendrakeleivių... Išeinu iš kavinės ir iš karto pamatau piligrimą, su lazda ir ryšulėliu ant jos, kuprine – taip nuoširdžiai apsidžiaugiu ir kol jis akis įsmeigęs į žemėlapį, šaukiu – ar ieškai albergo! Ne, jis eina atvirkščiai ir šiandien dar pasiruošęs nueiti 8 km. Jis apsidžiaugęs ir euforiškas pasakoja man, o aš jam. Susipažįstame. Prancūzas Ewan, kiek toliau jo draugas William, irgi prancūzas, rišasi koją. Pasakoja, kad ryt būtinai turime aplankyti menininkę Karmen, kurios namas bus keli kilometrai už miestelio. Pasakoja kaip ten gera ir kokia įdomi ji pati. Toks mielas iš dangaus nukritęs susitikimas pradžiugina mane. Apsikabiname, palinkime Buon Camino ir prancūzai nuskuba toliau.
      Grįžusi namo pasakoju apie mūsų kelyje itin retą susitikimą su piligrimais. Per tą entuziazmą užmirštu ir į parduotuvę nueiti, šiandien turime puikią virtuvę ir aš gaminsiu. Sulakstau dar kart. Peršveičiu visus indus ir virtuvėje nugrimzti į malonią jaukią meditaciją pasidaro daug lengviau. Kristina sėdi šalia ir palaiko kompaniją. Lina su Egle išėjo į miestą. Po truputį ruošiu vakarienę. Beldimas į duris ir įrieda dviratuotas piligrimas – ispanas, oi katalonas iš Barselonos – Dani, 32 metų, neaukštas, ne itin gerai kalbantis angliškai, bet labai noriai bendraujantis, greitų judesių ir nuolat besišypsantis. Parodau trečią aukštą ir pakviečiu vakarienės. Grįžta merginos ir praneša, kad katedroje 19 val. mišios. Turime valandą. Į vandenį makaronams vietoje aliejaus šliūkšteliu acto ir užvirimo procedūrą tenka kartoti, laikas senka. Chorizo, pomidorai ir neilgai trukus patiekalą dar šaunu į orkaitę, kad užkeptų sūris. Šiltas maistas mūsų skrandžiams gėris, kad ir makaronai. Užgeriame vynu. Po mišių užeiname į katedros raštinę užsidėti 200 metų senumo antspaudo. Gražus – puošia piligiminį pasą. Grįžę tęsiame vakarienę, dar vyno. Netrukus pasirodo dar vienas ratuotas piligrimas – vokietis. Maratonininkas – iš karto gauna iš musų pravardę, nuvažiavo jau virš 3000 km, nefotografuoja, tik skuodžia. Vegetaras, jam netinka mūsų makaronai su dešra ir šokoladas netinka, tik ramunėlių arbatos neatsisako. Dani rodo savo nuotraukas, gražios, man patinka tokios kompozicijos ir rakursai.
      Septinta diena. Karmen. Ryte septintą kylame, drauge papusryčiaujame. Maratonininkas išlekia greit, su ispanu nusifotografuojame, dar nueiname iki policijos ir išsiskiriame. Einu ir dairausi ženklo, kur vakar minėtoji tapytoja Karmen įsikūrusi. Už miestelio ir dar kokių 2 km pakelėje pamatau nuorodą su nupieštu bizonu – užeikite kavos, naminio maisto. Padėtas krepšelis su obuoliais, apelsinais ir indelis su užrašu – imkite, ko reikia, palikite, kiek galite. Lauke energinga moteriškė su oranžiniu džemperiu, platokomis purvinomis treninginėmis kelnėmis, sukištomis į kojines, apsiavusi basutėmis maišo kibirą mentele – cementą. Aš sušunku – hello, o kai atsisuka – ar jūs Karmen!? Taip – sušunka ji ir lekia artyn, o aš link jos. 2 prancūzai man pasakė... o taip iš Prancūzijos! Ir suėmusi mano veidą pabučiuoja į abu skruostus. Kokių 46-ių metų tvirta moteris, pietietiško gymio, plačių vešlių antakių ir neseniai dažytais sodriai kaštoniniais pusilgiais plaukais. Angliškai kalba labai sklandžiai su žaviu akcentu. Kalba, o gal pati natūra – konkreti, bet kartu emocinga. Viena po kitos ateina merginos ir visas Karmen išbučiuoja. Iš karto pristato savo pagalbininką, kuris namo viduje kloja plyteles. Ruošia kambarį piligrimams. Kol apžiūrinėjame atvirutes ir visokius daikčiukus Karmen verda kava. Tada vedžioja po 100 metų senumo namą ir pasakoja. Gimusi Madride, apkeliavusi pasaulį, gyvenusi skirtingose šalyse, daugiausia Lotynų Amerikos, po keletą metų. Nuėjusi Santiago kelią Frances, nusprendė, kad nori gyventi piligrimų kelyje. Pirkti rado tik šalia  Norte, čia namas kainuoja apie 40 tūkst. eurų, šiuo metu išsinuomojo su teise išsipirkti. Namas gan apgriuvęs, su įvairiais priestatais, pašiūrėmis, aplink yra žemės. Karmen vizija – atstatyti kiek galima (išorės keisti nevalia dėl paveldo), rengti simpoziumus menininkams ir padaryti piligrimų namus, bet ne albergą – tokius, kur užeitų tie žmonės, kurie turi užeiti. Ir mane suvilioja mintis sugrįžti pas Karmen ir 15 dienų padirbėti. Pasidalinusios gera energija, o atmosfera ten buvo ypatinga, einame toliau. Aš tiesiog skrendu. Tiesa, bebūnant Karmen kieme pamojame praeinančiam piligrimui. Pusiaukelėje prisėdame poilsio. Karšta. Žolė. Saulutė maloniai šildo. Viena verkia – kitos juokiasi. Linai skauda Mardžę, o mes šaukiame – nudurk ją! Operuojasi visas savo pūsles, o jų pilna netikėčiausiose vietose. Kristina užsibintavusi abu kelius, jai beprotiškai sunku eiti, ypač leistis. Išgeria vaistų, kad galėtų judėti toliau. Eglei skauda vienas kelis, klubas ir achilas – ji irgi su elastiniu. Aš jaučiuosi kaip ne iš pasaulio – niekas man neskauda, pirmos dienos pūslės užgijusios, nė fastum nebetepu, rašau ir rūpinuosi, kad nuo kuprinės dirželio atsiradęs įdegio nelygumas susivienodintų. Užjaučiu, tyliai džiaugiuosi ir dėkoju tam kažkam, kad man gera ir lengva. Gal jau Baisiogaloje atkentėjau savo.
      Baltas nedidukas dviejų aukštų albergas pačiame Abadin miestelio centre. Jo šeimininkas pasitinka mus dar gatvėje. Surašo informaciją, surenka pinigus ir uždeda antspaudus. Albergas šviesus, erdvus, labai tvarkingas – pats geriausias iki šiol. Ir virtuvė normali ir vonia kokia, ir kambarys su balkonu, ir ...turime kaimyną, tą patį, kuris mus aplenkė prie Karmen. Philipp – vokietis, 24 metų, studijuoja sportą ir ispanų kalba, keliauja jau 3 savaites ir dar nesutiko piligrimų. Nusimaudžiusios atsigulame balkone, o gal labiau terasoje, pasideginti ir pailsėti. Oras nuostabus, miestelis kaip iššluotas. Prie mūsų prisijungia Filipas ir imame šnekučiuotis, jis akivaizdžiai  džiaugiasi sutikęs mus – žmones. Vaišina šokoladu ir, apskritai, atrodo labai malonus. Ateina ir albergo šeimininkas Alberto. Šiame alberge per metus apsistoja 15 tūkst. piligrimų. Valstybė teikia paramą, todėl ir kaina visur tik 5-6 eurai, Frances kelyje dėl konkurencijos brangiau. Jis dirba čia jau 6 metus, moka anglų, ispanų ir lenkų kalbas, todėl ir mūsų akcentas jam iš karto atpažįstamas, gimęs tą pačią dieną kaip ir aš. Keletą kartų praėjęs visus kelius. Staiga nuvalo langus, mes deginamės, o jis perlipa per mus ir valo. Filipas išeina į parduotuvę, o Alberto atsisėda į netoliese esantį krėslą, rūko, kalba apie situaciją Ukrainoje. Jam patinka jo darbas ir kaži kodėl reikėjo valyti tuos langus… Už balkono kojūgalyje žydi magnolija – rožiniai žiedynai išsiskleidę lyg drugeliai. Milijonai drugelių. Milijonai.
Šiandien teko lipti į statų kalną, pasruvusį mėšlu, apskritai mėšlo kvapas lydi mus visą kelionę. Vėliau ėjome gražiais arkiniais eukaliptų tuneliais. Grįžusi dėl viso pikto pauosčiau savo batus ir jokio mėšlo kvapo nelikę, tik eukaliptų aromatas. Taip iš savo bendrakeleivių gaunu vieną gražiausių komplimentų – prie tavęs net šūdas nelimpa.
      Aštunta diena. Villalba. Du tušti lapai dienoraštyje ir įrašas: naktį apie pirmą valandą prabundu nuo pykinimo. Vos spėju išsinarplioti iš miegmaišio ir lėkdama į tualetą dar mintyse strategiškai permetu visas šiukšliadėžių vietas. Nežinau, kodėl vemiu. Jausmas nekoks. Bet palengvėja, dar išgeriu angliukų. Lina nuo bildėjimo išsigandusi pabunda, bet tai tik aš. Sakau – išjungsiu šviesa, nes kaži kodėl ji visą laiką degė. Lina sako – išjunk, išjunk. Ieškau jungiklio, spaudau viską, kas bent kiek jį primena, bet šviesa neišsijungia. Nueinu miegoti ir ryte sužinau, kad visos iš eilės bandė ją užgesinti. Beviltiškai.
      Devinta diena. Baamonde. Iš vakaro sutariame, kad kelsimės, kada kuri norės, bet išeisime 8 val. Be 20 min. aštuonios ateinu virti arbatos, Filipas jau apačioje, jam padarau kavos į lėkštutę, sau arbatos į stiklainiuką ir lieka trys puodeliai merginoms. Jogurtas su batonu, Kristina nevalgo, nes jaučiasi nekaip, aš šiandien – visai nieko. Filipas palaukia iki aštuonių ir kadangi mes dar kiek kuičiamės – išeina. Lauke lyja, nepila, bet lyja. Kristinos džiaugsmui iš Filipo ji gauna papildomą lietpaltį, nes jos tėčio žvejybinis užmestas per kuprinę nesusisega priekyje. Gerai, kad nepliaupia stipriai. Šiandien einame po dvi ir kelias visai neprailgsta. Nestoviniuojame ir tempas geras. Net smagu, kad laikas pralekia taip greitai. Visai nepastebimai ateiname iki Baamonde, o prieš akis išnyra albergas, kuriame mūsų jau laukia Filipas su naujienomis – sekantis albergas nedirba, tad rytojaus ilgojo maršruto sutaupyti neišeis – liekame čia, o ryt 43 km. Oho net du albergai nedirba – nesezonas. Iššūkis nemenkas, bet dabar lieka džiaugtis popiete. Alberge vėl vieni. Nusimaudome. Filipo kortelė neveikia, bet už paskutinius grynuosius jis nuperka makaronų ir priedų pietums, mes dar sunešame savo likučius. Išsisklaidome po milžinišką albergą su 94-iomis dviaukštėmis lovomis ir 3-imis privačiais kambariais. Virtuvėje padarau arbatos ir sukrovusi į padėklą išnešioju kam kur. Mūsų draugas ruošia pietus. Mes džiaugiamės juo, jis mumis. Nuostabus tas Filipas, sako – ryt pagaminsiu ką nors kito, kad negalvotumėte, kad aš tik pasta chef. Susėdame už bendro stalo ir vadiname save šeima. Beprotiškai skanu. Tada į parduotuvę rytojui maisto. Nusiperkame ledų ir sukrentame į 3 sofutes priešais židinį. Jame vietoje ugnies sumerktos povo plunksnos, virš – plakatas su Santiago keliu. Aš sėdžiu su dienoraščiu, Kristina šalia guli ir rašo. Kitoje sofutėje Filipas skaito knygą apie piligrimystę, rado praeitame alberge. Įsivaizduoju, kaip knyga kažkada nukeliaus iki Santiago, o po to atgal. Įdomu, kiek caminų jau taip suvaikščiojo. Kairėje sofutėje įsitaisiusios Eglė su Lina masažuoja viena kitai kojas ir nuolatos kikena. Idiliškas vaizdelis, jausmas kaip pilyje – didžiulės erdvės, plytinės senos sienos – žvilgteliu į sienas pasitikslinti ir Lina klausia – Šarūne, aprašinėji sienas? Albergas ilgas, dviejų aukštų, iš fasado pasirodęs mažutis, nustebino tik įėjus. Kristina atsistoja ir grįžta iš virtuvės su padėklu ramunėlių arbatos ir pyragėliais. Sako – ką tik iškepiau ir, rodos, po mūsų pilį tikrai pasklinda jaukus prišildytų namų ir cinamono kvapas. Ramu. Ryt laukia 43 km, savotiškas susikaupimas ir koncentracija tvyro ore. Tiesa, dar turime vyno ir sūrio. Filipas baigia skaityti knygą, mes rašyti, atsinešame miegmaišius ir visi penki sukritę savo sofutėse šnekučiuojamės apie kelią. Kojos smlksta. Ryt laukia ir aukščiausia kelio vieta.
      Dešimta diena. Sobrado dos Monxes. Atsikeliame disciplinuotai kelios min. iki 6 val. be žadintuvo. Greičiau nei įprasta susipakuojame kuprines, keli rytiniai ritualai, batai išdžiuvę. Be 10 min. septynios su pončais nuo lietaus jau stovime prie durų. Kažkas netikėto. Išeiname draugą palikususios dar besiruošiantį. Kol kas keliu. Gerai, nes ženklų nematyti. Išsiskiriame į abi kelio puses, kad nepraleisti posūkio. Mintyse bandau suskaičiuoti, kada mus pasivys mūsų draugas. Jei jis išeis tuo metu kai būsime nuėjusios 3 km, jei jo pagreitis toks ir toks. Dauginu, sudedu, dalinu ir mano teorine prielaida pasivyti turėtų po pusantros valandos. Einame tikrai greitai, nekalbame, švinta. Pasukame į miško keliuką ir atsiveria nauji dar nematyti vaizdai – medžiai su storomis išsiraičiusiomis šakomis, be lapų, pilkšvai elektrinės spalvos lyg aksomo rankovėmis, ryškiai salotiniai apžaliavę akmenys. Viskas kaip iš vaikystės pasakos. Turbūt gražiausias šios kelionės vaizdinys – takai su virš jų palinkusiais kibiais rožių vijokliais ir pro ažūrinius tokių tunelių tarpelius ant tako krintančiais šviesos ir šešėlių raštais. Toks jaukumo ir geros nuojautos jausmas. Einame toliau po dvi. Po 10 km miško aikštelėje randame stalų ir suoliukų poilsinę. Akimirkai stabtelime, bet nusprendžiame tempti nors iki 15 km. Po 2.30 val. kavinėje išgeriame kavos ir užkandame savo tuno. Lyg sutartoje vietoje pasirodo Filipas. Aplenkti mus įmanoma būtų turbūt tik bėgant. Einame, kalbame, laikas karposi atkarpomis – viena pokalbio tema ir valandos nebūta. Lietus mainosi su saule. Saulė su debesimis. Lietų keičia sniegas, o sniegą vėl saulė. Visi metų laikai didžiąją mūsų dieną.  Niekas nesiskundžia. Aš jaučiu tik savo padus. Po 5 val. trumpa 20 min. pertraukėlė. Linai atsijungė koja, apibintuojame ir tikimės, kad padės. Visiems skauda keliai, man padai dega. Kristina stabteli ir mes su Filipu atsiplėšiame. Sunku jau, labai sunku. Nebekalbame. Tik dūsaujame. Ir vis užkliūname už ko nors. Pabaiga pradeda priminti Baisiogalos 55 km žygį naktį. Pagal Filipo knygutę turėtų pasirodyti ežeras ir tada dar 2 km. Ežero kaip nėra taip nėra. Vėl lyja, tai sninga, tai saulė. Gal ežeras išdžiūvęs? Už kiekvieno kampo tikimės jį išvysti. Ne. Dar ne. Pagaliau! Didžiulis vandens telkinys ir likę 2 km, o čia su ežero pakrante ar be? Oi sunku. Stengiuosi neatsilikti nuo Filipo ir eiti ne iš paskos, o šalia. Norėčiau papasakoti ką nors optimistiško ir taip sutrumpinti laiką, bet... nėra jėgų visai... Miestas. Viltis. Iš tolo matosi vienuolyno bokštai – tai mūsų šios nakties albergas. Artėjame. Dangų ir žemę nutvieskia saulė. Gumbuoti medžiai be lapų miesto aikštėje, neseniai nulijęs lyg veidrodis spindi grindinys, akmeniniai namai, milžiniškas XII a. vienuolynas. Žmonių nė kvapo, apima palaima. 15.33 val., o norėjome spėti su šviesa, t. y. iki 20 val. Nieko sau! Prisėdame lauko kavinėje, Filipas nueina kavos, o aš ištraukiu kojas iš batų ir imu jausti, kaip jos atsileidinėja, pamažu skausmas apima ir blauzdas. Aš laiminga. Tolumoje lyg iš švento paveikslo išnyra ryškiaspalviškai plėvesuojanti Kristina. Nežinau, kaip iš taip toli mus atpažįsta, bet ima moti. Atklapatoja ir sėdasi šalia, jos veidas švyti. Dar po pusvalandžio ir Eglė su Lina. Parduotuvėje Kristina konkrečiai pasiūlo šiandien imti viskį ir prieštaraujančių nėra. Vienuolyne gražu, bet šalta, drėgna. Vienuolis nuveda į mažutį kambarį su metalinėmis lubomis ir sienomis, prigrūstą lovų, viskas apšiurę. Jungia šildytuvą, plyksteli liepsna ir jis nebeveikia, bet mūsų džiaugsmui atneša kitą. Dušai brrrr, be durų, su plyšiais į lauką, skersvėjai pučia. Maudytis nejauku. Virtuvė skurdi, tad užkandžiaujame kambaryje, geriame kokteiliukus ir daug juokiamės. Didžiuojamės vieni kitais. Eglė su Lina dar nueina į mišias ir netrukus visi išsitepę vaistais einame miegoti. Naktį pabundu su mintimi, kad jau rytas, bet dar tik pusę pirmos. Klausiu, gal kas nemiega – pasirodo, nė vienas. Iš skausmo, skauda viską. Išgeriame Ibumetino ir dar girdime kaip Filipas vartosi ir lūžta jo lova. Ir juokiamės, ir norime užmigti. Naktis keista ir beprotiškai ilga. Ryte ateina palengvėjimas, kad ji pagaliau baigėsi. Kojos keistai neskauda, ko gero, tebeveikia vaistai.
      Vienuolikta diena. Arzua. Nebeįdomu rašyti apie ėjimą. Ateini ir laimė. Kojos smilksta po vakar. Šiandienai 20 km ir truputis kalnų. Arzua jau susikerta visi keliai – Frances, Primitivo ir Norte. 8 albergai nedideliame miestelyje. Mes renkamės oficialųjį už 6 eurus. Gražus, šviesus, tvarkingas. Pirmą kartą pasinaudojame skalbimo mašinomis. Kambariuose šilta ir jau turime kaimynų, kurie snūduriuoja, darosi akivaizdu, kad vienas knarkiantis jau garantuotas. Einame į miestą, sekmadienį niekas nedirba, tik kavinė, kurioje užsisakome kakavos ir pyragą. Šalia albergo mažytė bažnytėlė, sėdime aikštėje ant suoiukų, rašome, antrą kartą per kelią įsijungiu ausinuką. Miestelis apytuštis, visai nesimato jaunų žmonių. Vėsoka. Berniukas raudona striuke spardo kamuolį, jo mama sėdi ir stebi. Kartas nuo karto praeina pagyvenęs žmogus. Vyras. Moteris. Į bažnyčią. Pro šalį. Gražūs žmonės – močiutė su sekmadieninias bateliais, pilkomis pėdkelnėmis, kūno spalvos lietpalčiu, rusvai dažytais plaukais ir dideliais perlų auskarais. Tokių daug. Su lazdelėmis ir be. Po vieną. Po keletą. Ateina jaunimėlio su riedlentėmis, dviračiu. Pilna aikštė tų gumbuotų medžių be lapų, kurie atrodo panašūs į stipruolius, iškėlusius raumeningas rankas. Keista ramybė – ištuštėjusio miesto ir 100 metų nesikeitusios įprastos rutinos: rodos, kiekvienas medis, namas, suoliukas, žmogus tą patį daro metus, dešimt, šimtą. Bažnyčioje po mišių kunigas palaimina piligrimus. Jausmas jaudinantis ir kartu pakylėtas. Liko 2 ėjimo dienos.
      Dvylikta diena. Pedrouzo. Lyja smarkiai. Sušlampame, aplink kalnai ir pievos. Apie 20 km kelio ir Pedrouzo atsiduriame anksti. Iki albergo atidarymo tenka luktelėti, čia gauname šeimyninį box’ą penkiems. Filipas gamina pietus. Mhhh vėl šiltas maistas. Savo bendrakeleivį vokietį išmokome svarbiausios frazės kelyje – ar nori batono? Taria taip raiškiai, kad kartais netikėtai užduotas šis klausimas priverčia užmiršti, kad kalbame skirtingomis kalbomis. Susipažįstame su nauju albergo kaimynu Yves, kuris pasakoja apie sutiktą lietuvį, išėjusį iš Lietuvos prieš 8 mėn. , su sportiniu krepšiu, odiniu švarku ant nuogo kūno, dviem miegmaišiais ir gitara. Iš grojimo užsidirbęs nusipirko batus. Yves pasakoja apie smilkyklę, kurią ryt sups katedroje, o supa tik ypatingomis progomis arba sumokėjus 300 eurų. Rytoj korėjiečių grupė sumokės. Į katedrą eikia spėti iki 12 val., pripasakoja ir daug kitų ritualų.
      Trylikta diena. Santiago de Compostela. Atsikeliame anksčiau. Einame susikaupę, vieną po kito lenkiame piligrimus. Lyja. Iš karto jaučiame kelio popsiškumą – kiekviename bare yra parduotuvėlė su maistu, suvenyrais ir kitomis, piligrimams reikalingomis ir ne, prekėmis – kojinėmis, lietpalčiais, šveitimo milteliais ir šampūnais. Lietus smarkėja, tempas greitėja. Beliko 5 km iki katedros. Laimės kalnas ir nuo jo jau matome Santiago. Prasideda priemiestis, miestas, siauros gatvelės ir akmeninis grindinys įspėja apie senamiestį, fontanai, netrukus pamatome ir katedrą. Prieiname iš kitos pusės – tamsios arkos, platūs laiptai, milžiniškas architektūrinis kopleksas. Pakeliui sutinkame iš veidų atpažįstamus piligrimus, o katedros aikštėje jau stovi Filipas su Yves. Mes glėbesčiuojamės, šūkaujame… Nesuprantu apėmusio jausmo – ne palaima, ne džiaugsmas, ne laimė ir ne liūdesys ar jaudulys. Jaučiuosi kiek pakilusi nuo žemės, atitrūkusi nuo realybės ir nelabai susivokianti – tarsi sklendžianti, o žmonės aplink mane lyg nutolę. Nesuprantu, ar įmanoma tokį faktą pavadinti pabaiga. Kieno pabaiga? Gerai kažkas pasakė – gyvenimo piligrimė.
      Eiti nebuvo nei lengva, nei sunku. Bet ne lengva. Toks ilgas ėjimas ištirpdo laiką, prasmę. Ėjai, eini, eisi. Pusvalandį, valandą, dieną, savaitę… keista, kad prieš išeinant vis kartojau, kad nesiruošiu būti drauge, kad atsiskirsiu. Išėjo kitaip – dažniausiai eidavome po vieną ir to laiko, valandų valandų pakako, kad susitikusios nuolatos juoktumėmės. Džiaugsmą iki ašarų keldavo bet kas, o dažniausiai buitis, pvz.: kai nėra ko valgyti ir kai po to randi batono, skausmas, kai kojos nesusilenkia ar vakarinės operacijos su siūlais, adatomis ir jodu. Dar ir dabar matau, kaip Kristina lipa iš antro aukšto, o man, gulinčiai pirmajame, pirmiausia, pasimato koja su iš pado tabaluojančiais siūlais. Šioje kelionėje be galo žavėjausi moteriškąja stiprybe, ištverme, vienybe, rūpesčiu ir pagalba. Juoko buvo tiek, kiek seniai jau nesijuokiau, nė karto nesusipykome. Manau, apskritai, taip stipriai spinduliavome pozityvią energiją, kad tiesiog prisišaukėme savo bendrakeleivius, kurie neįkyrėdami buvo šalia, gamino vakarienes, vaišino vynu ir ryte nešė kruasanų.
      Buvo be galo gera keliauti taip, tiek, todėl ir su tais žmonėmis. Ačiū už viską!

Šarūnė



Komentarų (6)
1. 2014-04-30 21:07
 
Labai malonu ir įdomu buvo skaityti. Šaunuolės!!:)
 
A.
2. 2014-05-01 23:51
 
:) jėga! 
 
100 balų už armatūros foto - užskaitau!!!!
 
PB
3. 2014-05-03 10:30
 
Ačiū, kad pasidalinote įspūdžiais, užbūrė vien beskaitant :)
 
R
4. 2014-05-04 15:15
 
O kaip smagu, kad patiko :)
 
Sarune
5. 2014-05-08 13:39
 
Ačiū už nuoširdų įspūdžių pasidalinimą :)
 
Daiva
6. 2014-05-08 18:56
 
Tu tik rašyk. Skaitytojų yra. :)
 
Rolandas

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Penktadienis, 09 gegužės 2014 )
 
< Atgal   Kitas >