Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2013 10 Baisogalos būsenos Spausdinti Siųsti el.paštu
Antradienis, 15 spalio 2013
Žinote, kaip būna, kai koją turi paimti ranka ir įkelti į mašiną ar iš jos, kai ją sulenki, o ištiesti baisu, kad nuo per dažno lankstymo nenulūžtų, kai vos prilietus prie žemės norisi kilstelti į orą, kad nesimintų visu kūno svoriu, kai per kelius sulinksti ir eini beveik pritūpęs – aš žinau – po 55 km naktinio žygio pėsčiomis, 13 val. ėjimo praktiškai be pertraukų jaučiuosi kaip undinėlė, už tapimą žmogumi dėl meilės, žengianti pirmuosius begalinio skausmo kupinus žingsnius. Tiek kelionių lengvai ir su polėkiu įveikusi nemaniau, kad savo fizinių galimybių ribą patirsiu Baisogaloje.



O dabar apie viską nuo pradžių: Deividas, patyręs žygeivis, su pėsčiomis vienu ypu nueitu 200 km rekordu, FB papostino apie naktinį pėsčiųjų žygį “Pergalių ir kovų keliais”, skirtą pakartoti 1919 m. Lietuvos karių savanorių operacijos Radviliškis-Šiauliai metu atliktą manevrą ir įveikti tą patį atstumą – apie 50 km pėsčiomis. Tiesą sakant, mane suintrigavo tiesiog pati idėja – nueiti tokią distanciją naktį. Po Trenkturo vėliava susirinkome 5-ių žmonių komanda: aš, Živilė, Deividas, Vytautas, Artūras ir Evaldas. Vieni su didesne, kiti su mažesne ar iš vis be patirties, bet su entuziazmu ir pasiryžimu. Beje, buvo galima pasirinkti ir 100 km maršrutą, bet Deividas solidarizavosi su pažengusiaisiais ir pradedančiaisiais, o mūsų iššūkis tapo – penkiasdešimt. Vėliavą turėjome tikrą ir ant tikro meškiarykočio. Vėliavnešiu savanoriškai tapo ir garbingai visą kelionę nenustojo juo būti – Evaldas. Ir pirmas visą žygį ėjo, ir finiše nepastebimai “išnyko”, kad nė nebeatsisveikinome. Živilė – maratonininkė ir naujokė 50 km ėjimo distancijoje, dar prieš žygį susirūpino maistu ir gėrimais, taip mes abi sudarėme sandėrį dėl vieno termoso kavos ir kito termosiuko karšto vyno finalui. Vytautas, kaip akylas moralės, dorovės sergėtojas ir šiaip žmogus, žygiuose besirūpinantis kiekvienu ir visais, iš karto pacitavo taisykles – jokių alkoholinių gėrimų. Smagu, kad bent kažkas perskaitė taisykles.
14 val. dviem ekipažais pajudėję iš Vilniaus popiet jau registruojamės Baisogalos kultūros namuose esančiame starto poste. Gauname žygeivio pasą, keletą pasakojimų kaip čia kas ir miesto aikštėje akimis apžvelgiame praktiškai visą miestelio panoramą – sukantis ratu seka: debesų baltumo eklektško  stiliaus bažnyčia, turinti neoromaninio, neogotikos ir neorenesansinių bruožų – paštas – parduotuvė viskas viename (nuo baldų iki žvejybos reikmenų) – laidojimo rūmai – kultūros namai. Vytautas, Artūras ir Deividas išvažiuoja mašiną pastatyti finiše – Radviliškyje. O mes trise nueiname iki dvaro parke ir žvalgomės, kur galima būtų gauti arbatos. Kavinė nedirba, Norfoje informuoja apie už kampo esančią aludę – be iškabos, klibančia rankena, su dviem egzemplioriais prie įėjimo – tipiškas vietinis traukos centras. Užeiname ir žvali moteriškė padaro porą arbatos į vienkartines stiklinaites. Ant suoliuko gurkšnojame, kramsnojame, Evaldas stovi su vėliava rankose. Pilnas miestelis besibūriuojančių kuopelių ir pavienių žygeivių – iš viso 50 km distanciją įveikti pasiryžo 545, o 100 km – 108 žmonės. Grįžta trijulė ir traukiame į parką prie dvaro, kur prasideda inscenizuotas mūšis su arkliais, šūviais ir sprogimais. 18.40 startas. Pasileidžiame su srautu ir po truputį sklaidomės komandomis. Evaldas žingsniu priekyje, turėti Trenkturo vėliavą buvo super sprendimas – matosi iš tolo, veikia optimistiškai ir įkvepiančiai. Pirmieji kilometrai ir pirmieji kūno signalai: Evaldui trina batai, Artūro batai plonapadžiai, nežada nieko gero, aš iš karto pajuntu savo kelius. Tuntai uniformuotų, profesionaliai keliautojiškai pasirėdžiusių žygeivių. Iš mūsų, Deividas atrodo dviprasmiškai – džinsai, kedukai, bliuzonas – nesuprasi, ne visai pataikė ar visiškai atsipūtęs dėl tokios “simbolinės” jam distancijos. Artūras atrodo puošniai su šviesiomis laisvalaikio kelnėmis, rimtesni bateliai pagailėti dėl galimo ekstremalaus nusidėvėjimo. Živilė, kaip ir priklauso, labiau primena maratono bėgikę, o mes, likusieji – tipiniai keliautojai, su laiko patikrinta ekipuote. Visada prieš kelionę jaudinuosi dėl batų, nors dar nė karto nenuspaudė, bet šiandien apsiavus ištikimuosius trekinginius pajutau kulno kauliuką iš po Norvegijos ir išeidama iš namų prigriebiau dar dvejus skirtingus – iki žygio apsispręsiu. Išėjau su vaikščiojimo vibraminiais tik be auliukų, kiek per dideliais, bet dėl to visai gerai. Pasiteisino, nors kuprinėje visą kelią nešiausi ir savo sportavimo lengvus batelius. Neprireikė. Pirmi 10 km su vėjeliu, smagūs, linksmi, nejučia pralekia. Vaizdai pribloškiantys – temsta, rūkas, susiliejęs horizontas, kažkur spingsinčios švieselės. Matau, kad tokie vaizdai mane šildys ir džiugins. Visiškas rezonansas su vidine būsena. Prisimenu savo mėgstamo Charles’o Baudelaire’o “Rūkai ir lietūs” iš Piktybės gėlių. Antrasis punktas po starto iš devynių – Grinkiškis. Vėl miestelio centras su bažnyčia, veikiančia parduotuve, antspaudų skyriumi ir iš organizatorių autobusiuko plyšaujančia Džordana Butkute. Negali sakyti, tonusą pakelia. Susibazuojame prie stotelės tiesiog ant šaligatvio, ragaujame vištienos kepsnelių, kavos, arbatos. Paprašome šveicaro, kad nufotografuotų. Tai jo nebe pirmasis žygis LT, Vytautas klausia, o kur dar einate, sako – Lietuvoje ir Šveicarijoje. Neaišku kodėl, bet skamba idėjiškai, nufotografuoja ir su savo rimtu fotoaparatu, sako atsiųsiąs. Išsitraukiu dienoraštį – keista rašyti. Sakau – keista rašyti, Vytautas sako – tai tu rašyk – keista rašyti. Tikrai keista, minčių daug, bet fizinis krūvis ima viršų ir galvoji, kaip per daug neužsisėdėti, kad kojos neatsijungtų. Evaldas net nesėdi. 21 valanda. Pakylame vieni iš paskutiniųjų. Sunku, eiti tikrai sunku. Keliai, raiščiai ar kas ten skauda labai, kiekvieną žingsnį jaučiu. Bet antras 10 km pralekia gana greitai. Prigyja naujas šūkis “Kaip kojos? – kokios kojos?”. Trečias punktas. Laužas, šurmulys. Stabtelime tik arbatos gurkšniui ir toliau. Dar sunkiau. Nesitikėjau, mano šūkiai – eičiau ir eičiau, dar į tris kalnus užlipčiau, palengva išgaruoja. Kelių skausmas ir psichologiškai kiek kerta, ėjimas lėtėja, galas neapčiuopiamas nė mintimis. Bandau įsikibti ko nors – minčių, pokalbių, tiesiog ritmingo ėjimo iš paskos. Kažkiek sekasi, pasiduoti tikrai nesiruošiu. Visiems irgi kas nors skauda, padai, šlaunys, kojų pirštai, nutrynimai. Eisenos keistėja, siluetai komiškėja. Tamsu ir taip pat gražu. Einame mišku. Galingas Vytauto prožektorius apšviečia iki pat horizonto. Evaldas kiek priekyje, o mes kalbame apie kažkokią būsimą idėją – nueiti kiek nors km, o gale mūsų lauktų atpildas – SPA, masažas, maistas ir pan. Deividas siūlo kokį tai SPA Fabijoniškės, bet kur gamta?... Na, bet pokalbis vyksta, km bėga, o laikas eina. Man norisi sustoti, nors sekundei – nepadeda. Dažnai einame eile ir paneigiame mano teoriją, kad žygiuose kas nors visada eina paskutinis. Netrukus Deividas susigretina su Evaldu, o aš kiek atsilieku. Kai į mane sušvinta galinga prožektoriaus šviesa ir visi atsisuka patikrinti, ar aš dar čia, konstatuoju faktą – aš dar nesu ėjusi paskutinė. Linksma, visada būna pirmas kartas ir visada gali nustebinti pats save. Miško keliuku eiti geriau nei plentu, kojos neatsimuša taip. Stebiuosi Živilės stiprybe, prieš startą bijojusi, kad paluš, eina pakankamai žvaliai ir žvitriai, o nusiskundžia tik kojų pirštų galiukais. Nutylu ir prie ketvirto punkto ateinu kartu su Evaldu. Būname be žodžių, pavaišina sumuštiniu, arbata. Atsisėdu ant kuprinės ir tiesiog sėdžiu. Ateina bendražygiai, Artūras sako – pirmą kartą matau, kad Šarūnė nesišypso. Ir aš nusišypsau. Vytautas klausia, kaip tu, nes klausti – kaip kojos, nėra prasmės. Einame prie laužo, man nesinori nė pajudėti. Artūras siūlosi panešti, bet aš nusprendžiu šitą pagalbą pasilaikyti ateičiai. Prie laužo atsiguliu. Groja “Skylė”. Naktis, žvaigždėtas dangus, į viršų kyla žiežirbos ir užgęsusios smilkdamos besvorės leidžiasi ant iškankintų mūsų kūnų. Šią akimirką gera. Veidas kaista. Minčių intensyvumas priverčia atsistoti ir išsitraukti knygelę. Noriu aprašyti pojūčius, bet vis tiek, pirmiausia, ką jaučiu yra kūnas. Pėdos smilksta lengvai, kelių gulėdama visai nejaučiu, nors einant labiausiai skauda. Dar kairysis klubas. Šį kartą nesijaučiu stipri. Visi ima daryti kažkokius pratimus. Atsigulk, tą koją dėk čia, ranką čia, šitą ištiesk, o petį prie žemės – Živilė su susidomėjimu vykdo Deivido nurodymus, o šis tampo reikiamas kūno dalis reikiamomis kryptimis. Tai labai naudinga. Evaldas stovi ir džiovina rūbus, Artūras sėdi, Živilė mankštinasi, Vytautas atrodo užsimeditavęs, aš rašau, o Deividas ima daryti man kelių masažą. Gerai, nes mano keliams šakės – skauda ir priekinė dalis, ir vidinė, ir šonai. Dar po gurkšnį kokakolos ir į kelią. Vaikinai sparčiai nuklibinkščiuoja į priekį, o mes su Živile klapatojamės nelyginant senutės. Rodos, pačios vienos šiame kelyje ar pasaulyje, tik pravažiuojanti mašina nuima šydą ir tolumoje visa pakelė sužimba atšvaitų švieselėmis. Kalbame apie gyvenimą, asmeninį, patirtis ir gilius išgyvenimus, prasmę ir vertybes. Taip įsitraukiame ir laikas praeina lėtai, bet nejučia. Susitinkame prie laužo. Pasižymime pasą ir trumpam prisėdame. Ne vieni, bet mūsų juokus ne visi supranta. Šalia guli kirvis ir Deivis siūlo, kam skauda kojos – nukirsti. Gal ir padėtų bent tam kartui. Šalia kažkas vyksta – operacinės imitacija, bet aš nebenueinu pažiūrėti. Stojamės ir toliau. Rodos sekantis punktas nebe taip toli ir ten bus košė. Nueiname dar kelis km, norime kirsti kampą, bet Živilė nenori sušlapti batų. Stalai, sriuba, o ne košė, bet skanu. Šilta, išsitraukiame dar duonos. Artūras praneša, kad jo plonapadžiai batai jam taip pritrynė padus ir jis nusprendžia pasinaudoti galimybe grįžti organizatorių mašina iki mūsų mašinos. Įkalbinėjimams ir motyvacijoms nepasiduoda. Nueita 39 km. Mes žygiuojame toliau. Kalbamės apie ėjimo prasmę. Ar tai tik kančia, už kurią atpildą gausi nuėjęs visa kelią – aš įveikiau! Aš manau, kad pats ėjimas šiuo metu yra prasmingas. Man lėtai besikeičiantys mistiškai išplaukę vaizdiniai ir Grįžulo ratai prieš nosį tai pasislenkantys dešinėn, tai kairėn – veikia. Ir skirtumas yra eiti ne tris, o penkiasdešimt km. Taip, fiziškai didžiulė kančia, bet tarpais skausmas ištirpsta ir išsisklaido po visą kūną, taip lyg akimirkai sumažėja skaudėjimas viename taške. Ir jauti kaip galva ir mintys suabstraktėja. Ir kažkaip pasidaro aišku, kas tavo gyvenime svarbiausia, pamatai lyg iš šono. Netrukus susiduriame su minia ir, pasirodo, posūkyje niekas nenurodė teisingos krypties ir taip visi nuėjome neteisingai. Ochhhhh.... Grįžti kažkiek km iki punkto pasiimti antspaudą. Čia jau visiška demotyvacija. Bet eini, ką daryti. Ir dar, pasirodo, paėjus atgal – punkto nebėra. Bliamba! Atgal vėl. Jau su gyvų žmonių nuoroda kryžkelėje pasukame teisinga kryptimi ir mūsų perspektyva – 7 km iki malūno ir 1,5 km iki Gražinos mokyklos – finišo. Prasideda lomkės. Man sunku. Kojos vos lankstosi, imu lėtėti. Vytautas su Živile eina priekyje manęs. Nuo Vytauto ciklopo lyg apšviesta scena prieš jų kojas slenka šviesos srautas. Jie šneka, Živilė dar mosikuoja rankomis – nesuprantu, iš kur dar liko energijos. Siaubingai sunku, bet judu. Prie manęs prisigretina solidaus amžiaus vyriškis. Sueiname visi į krūvą ir sužinome – Juozas Kasputis, 70-metis, tai jo 17- asis žygis. Jis kalvis liaudies meistras, šaškininkas, slidininkas, žygeivis. Pasakoja daug šmaikščių istorijų ir taip “sutrumpina” kelio galą. Inteligentiškas, prajuokina savo istorijomis. Dar papasakoja, ką daryti, kai norisi prigulti per žygį – stipriai suspausti sau ranką aukščiau alkūnės iš visų jėgų. Mėlynės liks, bet noras praeis. Iš karto užsimanau suspausti, nes labai sunku eiti, taip sunku, kad neįmanoma. Prašvito. Malūno nematyti. Taip noriu sustoti bent akimirkai, bet suprantu, kad negalima, bus viskas. Kovoju su savimi, einu, dūsauju, bet nesustoju. Galvoju, na, kai šitą ištversiu jau bus taip gerai. Nebegirdžiu Juozo, nieko, prieš akis kairėje šviestuvų eilė, dešinėje – eilė, o kur malūnas? Nervuoja tas malūnas, kur jis... Turėtų būti už 2-3km. Amžinybė. Mirtis. Neįmanoma. Eina sau, kaip sunku. Vytautas irgi norėtų stabtelėti. Živilė eina iš paskos ir dar vis paklausia Juozo ko nors. Štai malūnas! - Juozas sušunka. Mes nematome. Ai, be sparnų. Nearti. Gal kilometras. Prieiti užims dar vieną amžinybę. Silpna, skausmingas kiekvienas žingsnis. Žiauru. Juozas sako, kad paskutinis kilometras ir šimtas metrų būna dar sunkiau. Kažkokiu antgamtišku būdu atklibinkščiuojame iki malūno, mums uždeda po paskutinį antspaudą ir nusprendžiame nė nestabtelėję prie laužo įveikti paskutinį etapą. Živilė visai pražvalėja – entuziastingai čiauška ir eisena visai padori. Aš, jaučiu, atrodau daug juokingiau. Vytas trepsi kiekvieną žingsnį. Pasvyra ir koja pati šlepteli visu svoriu. Nuotaika geresnė. Tikrai, visai nieko. Palengvėja. Einame gatvele. Vytautas aiškina apie kryptines antenas. Imame minti mįsles. Žalia žolė, bet ne žolė, su uodega, bet ne agurkas. Kas? – Agurotis. Fantazija atsirišo. Eini, eini ir neprieini. Kas? – Malūnas. Juozas sako – su lazdomis, bet ne invalidė? Suprask, aš. Be rankų, be kojų, bet eina? – Živilė. Taip praeiname geležinkelį, dar stabteli policijos ekipažas ir pasiūlo parvežti. Įžeidimas! Šliaužčiau tą pusę km, bet nesėsčiau. Balsas užkimęs, juokas duslus, linksma. Juozas su Vytautu eidami iš paskos komentuoja ir “žavisi” mūsų eisenomis. Gracingai – sako. Dar išsiaiškina, kad Juozas gyvena Prienuose, o Vytautas irgi iš ten. Ryšys dar labiau sustiprėja ir jie ima ieškoti daugiau sąlyčio taškų. Paskutinius 36m nusprendžiame “bėgti”. Priklibinkščiuojame, gauname diplomus, čia jau laukia mūsų komanda. Aš visiškai atsakingai pareiškiu, kad nueičiau dar vieną kilometrą. Tikrai! Sujudame nusifotografuoti “abiturientinės” nuotraukos prie mokyklos lentos. Atrodo, kad nebus jokio įspūdingo kontrasto lyginant su pirmąja foto. Na, nebent, kad Evaldas, apskritai, liko sėdėti mokyklos viduje. Iki Baisogalos važiuojame penkiese, Deividas pasiims mašiną ir grįš paimti kitų, o mes namo. Vytautui dar reikia spėti į teniso turnyrą. Pagaliau paragaujame uždrausto kambario temperatūros karšto vyno. Su Živile sukrentame viena ant kitos ir iš karto imame sapnuoti. Atsibundame visi vis tiek, užsukame į degalinę kavos, bandelių. Pirmąją paleidžiame Živilę, prie mano namų visą kelią vairavęs Artūras gurkšteli vyno šlakelį, atsibučiuojame ir paskutinė mano žygio dalis vadinasi “Kaip aš ėjau per skverelį ir lipau į ketvirtą aukštą”. Tai truko ilgai, buvo skausminga, vaizdelis išraiškingas – ėjau atsitūpusi ir asimetriškai perkrypusi. Dar sunkiai aviausi batus ir sulinkusi bei šlubuodama pasiekiau kambarį. Ir kam vakar tą lovą klojau – dabar reiks lenktis, daryti žingsnį atgal, traukti patalynę, tada tiestis ir vėl žingsnį. Nepragalvojau… Kaip filmo kadrai prabėga menami vaizdai, kaip visi savo namuose krenta į lovas, o Vytautas išlekia teikti apdovanojimų. Gyvenimas tęsiasi…
Jaučiuosi ne visai savimi, ne visai žmogumi, bet laiminga :)

P. S. Tai, kas svarbiausia.
Tokiuose žygiuose ir kelionėse labai svarbu yra palaikymas. Ypač kada kaip šešėlis praslenka abejonė – kaip aš ištversiu ir pajėgsiu arba kai baisu. Tokiais momentais palaikymas bet kokia forma yra labai daug. Kelionėse būnu ištverminga, psichologiškai stabili ir stipri ir labai vertinu palaikymą. Kaip šiltas kompresas gali padėti paduota ranka, žvilgsnis, šypsena, klausimas “nu kaip?” ar tiesiog pajautimas, kad kažkas yra šalia, kažkas gyvas, kas žino esant ir tave. Šis žygis man buvo sunkus gal ir dėl nepaliovusio kelių skausmo, todėl daug minčių praslinko apie žmogiškąją bendrystę. Natūralu, kad kai tau sunku, nori palaikymo, bet kai sunku visiems, kas gali palaikyti – stipriausias, jautriausias, atsakingiausias ar labiausiai tau palankumą jaučiantis? O kaip aš pati? Gyvenime daugiau-mažiau priklausau tipui “nors prie žaizdos dėk”: pirma pasirūpinsiu kitu, o tik tada savimi, pirmoji nudirbsiu nemaloniausius darbus ir šoksiu gelbėti, jei tik reikės ir dar su gera nuotaika. O kaip tada, kai kūnas pervargęs ir vidinė stiprybė garuoja, kai nori, kad tau neleistų nugrimzti į abejonę. Kaip tada? Ar aš pati galiu tokiu momentu palaikyti kitą, ar galėčiau, jei tai būtų kalnai ir grėstų pavojus gyvybei? Nežinau. Nuoširdžiai nežinau. Norėčiau galėti. Pažinti save yra įdomu. O gal jau yra daug, jei sugebi įsigriebti savęs ir nepalūžti pati. Gal tai jau yra savotiškas palaikymas kitam. Nežinau, bet noriu tikėti, kad galiu ir daugiau...

Šarūnė

Nuotraukos čia:



Komentarų (3)
1. 2013-10-16 12:32
 
Šaunus pasakojimas :). Skaičiau išsižiojęs
 
Linas
2. 2013-10-16 20:51
 
smagu girdeti, aciu :)
 
Sarune
3. 2013-10-16 21:51
 
:zzz Bravo! Mintimis ir a6 tuos 36 m pabėgėjau... :)
 
PQ

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Antradienis, 15 spalio 2013 )
 
< Atgal   Kitas >