Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2014 04 05 – 16 Levadomis per Madeirą Spausdinti Siųsti el.paštu
Penktadienis, 09 gegužės 2014

Madeira

Nuotraukos čia.
Ingridos nuotraukos čia.
                                                                „Madeirą aš tikrai pamačiau“

Atrodo nedidukė sala, 60 km išilgai, bet privingiavome joje virš 100 km ir vistiek nesuprantu kur joje telpa virš 2000 km levadų. Kaip Vaiva pasakė “Madeirą aš tikrai pamačiau“ :).
Šį kartą skridome portugalų oro linijomis iš Varšuvos. Turėjau galimybę ir Varšuvą pamatyti: o gi pasirodo yra senamiestis gražus ir jaukus, tik mažokai žmonių angliškai šnekančių. Ingrida žadėjo pakalbinti mūsų piliečius ir palyginti rezultatus :).Mūsų aštuonių žmonių kompanija iki Madeiros važiavo skirtingai. Raimis, jau įdegęs ir prisivalgęs vandenyno gėrybių, laukė Madeiroje, mes trise- Laima, Ingrida ir aš, autobusu iki Varšuvos, o paskui lėktuvu, kiti keturiese:Vaiva, Konradas, Ernestas ir Nendrė lėktuvu iš Vilniaus.
Vėlų vakarą mes trise be nuotykių pasiekėm Funšalį (Madeiros sostinė, 112 000 gyventojų, o visoje saloje 268 000). Viešbutuke mus pasitiko toks įdomus pilietis be priekinių dantų ,apsirengęs treningais, tačiau gerai šnekantis angliškai. Likusiems keturiems mažiau pasisekė, jų skrydžiai vėlavo, tad pamiegoti gavo tik kelias valandas.
Kaip kelionė prasideda, tokia ji ir visa bus. Mes vos nepavėlavom į autobusą, paėmę žemą startą iš viešbučio lengva zovada iki autobuso stoties, vos spėjome. Paskui Ernestas pamiršo piniginę autobuse, ir vėl gi zovada (jau ne lengva) paskui autobusą. Vienu žodžiu, visą kelionę mes lėkėm :).
 Startavom nuo Aquas Mansas kaimelio. Kuprinės nei sunkios, nei lengvos, tik Ernesto kažko prikrauta, svėrė nežmoniškai ir atrodė baisiai, o Vaivos atrodė kaip rankinukas. Mūsų laukė Ribeiro Frio su bariuku ir alum,  iki jo apie 10 km :). 10 km mes tikrai nuėjome, o paskui dar 10, na ir dar kokius 5 km :). Alus buvo puikus, tik baro šeimininkas mus nuliūdino, nes dar pažadėjo 4,5 km iki nakvynės vietos. Tačiau mums pasisekė ir už poros šimtų m suradom puikią nakvynės vietą. Kiekvieną dieną tikrai nueidavom iš pradžių 10 km, o paskui dar 10 km ir dar šiek tiek, na ir iki nakvynės likdavo dar 4,5 km, bet nukrisdavom kur nors arčiau :). Vakarienė, chebra bando spręsti rebusą – pastatyti mano naują super lengvą palapinės tentą be vidinės palapinės. Pavyko, bet atrodo nelabai estetiškai, kreiva, šleiva. Viskas, miegam.
Sekantį rytą paaiškėjo: aš nemoku virti košės (na bet nevalgyti susirinkom), mums užtenka dviejų tentų (trečią nešiosim dėl svorio), Ingrida jautriai reaguoja į knarkimą, ir šiaip miegoti buvo vėsoka.
Papusryčiavę išeinam, mūsų laukia madeiriški 10 km, šiandiena turime pasiekti Pico Ruivo (1832 m), bet nepasiekėm. Vingiavom, vingiavom, tunelius lyginom galvomis ir nespėjom iki viršūnės. Bet užtat buvo geras oras, gražios levados Verde ir Inferno ir nakvynė šilta. Aišku, į vakarą nei rankyčių nei kojyčių nejaučiam (aš tikrai). Rodyklė rodo iki finišo 5 km ir į viršų. Na jau ne, nakvojam čia, šalia rodyklės.

 Knarkimo naktis. Raimis, pavakarojęs su Ernestu, varo solo ir nereaguoja į jokius bandymus jį pritildyti. Ingrida liko neišsimegojusi. Po pusryčių vėl pusė puodo lauk, žuvytėms. Šiandien turime pakilti iki Pico Ruivo, ir toliau iki Encumeados, viso apie 20 km. Iki pietų pasiekėm viršūnę, pakeliui gasdinom vokiečių turistus savo kuprinėmis. Nendrė su Ernestu tesiog nesustabdomi. Nendrė nešina kuprine neįtikėtinai elegantiškai skuodžia lyg stirna, o Ernestas kaip briedis varo iš paskos. Pavydėtinas greitis. Šiandien buvo laiptelių diena. Tų laiptelių buvo milijonas (na gal truputį mažiau) ir į viršų, ir į apačią, be galo. Nusileidom iki nakvynes vietos apie 19 val, deja kabokas  su alum buvo uždarytas. Vakarienės valgyti įkalbinėti nieko nereikia – grikiai :)! O be to turime auganti Ernesto organizmą, jis tik pusrytinės košės nesugebėdavo sunaikinti :).
Rytas. Palydim pora savo piliečių į apačią, jų sąnariams reikia poilsio. Vaiva strategiškai jiems įdeda savo daiktų, kad šie neturetų šansų pasilkti civilizacijoje. Liekame šešiese, laukia sunki diena, bet pažadėjome sau virš 30 km neiti :) Puikų rytą skaniai papildė alaus injekcija su sumuštiniu kaboke. Vietiniai sako,kad levada de Rabacas praeinama, nuostabu. Bet... Deja ji nepraeinama, aišku gražiai nuėjome pirmyn ir teko grįžti atgal (dar plius kokie 5 km), o tai tik dienos pradžia. Ėjome taip pat kaip ir pernai – levada de Norte, toliau per lauką su vėjo malūnais, tada levada de Paul ir paskutiniai du km asfaltu iki Rabacal. Tai reikejo matyti – Raimis jau negalėjo tiesiai dėlioti kojų, skersavo, mes irgi visaip kaip bandėm palengvinti savo sąnarių naštą. O apačioje laukė chebra su alum, sultim ir čipsais. Puiki vakarienė su pončiu ir miegoti. Neturėjome laiko sprogdinti primuso, kaip praeitą kartą.
Rytas. Šiandiena praktiškai poilsio diena, tik kokie 8 km laukia, tiesa tai bus bekelė. Varom žemyn, link civilizacijos. Smagus kelias, man įdomiausias, vaizdų gal nedaug, bet yra ką veikti. Bridom, lipom, brovėmės ir išlindom į levadą de Janela apie 16 val. Valandelę pabandėme pažvejoti, beviltiškai. Einam į nakvynės vietą, prieinam, o ten statybos ir turime šutinti n km iki kokios nors padorios vietos, sekasi. Paėję tuneliais, levada kažkiek km surandam tinkamą vietą. Buitis, statom tentus, kuriam primusus, o Raimis nusprendė batus padžiauti, vienas nukrito į apačią toli-toli, negrįžtamai. Pirmą kartą gavome lietaus, paryčiui, bet jau paskutinė žygio diena, liko kokie 8 km (juokas). Per kokias porą valandų nusigavome iki Lamaceiros, mūsų finišo. Valio mums, alus, sultys, hamburgeriai – puikumėlis, tik oras vėsokas. Atvažiavo Natalija ir išvežė Raimį. Su taksu važiuojame į Porto Moniz. Nakvoti kempinge nėra noro, tad ieškome nakvynės miestelyje ir surandam. Puiki vieta, šalia bažnyčios, vaizdas į vandenyną. Švaros diena, skalbiamės, prausiamės, kultūrinamės Porto Moniz. Gavau liūdną žinią – kanjonas Alecrim nepraeinamas, buvo nuošliauža ir leistis pavojinga (veš į Ribeira Frio tarpeklį). Keliaujant per salą pastebėjome, kad neverta joje visiškai pasitikėti žemėlapiais, bus eilinė nuošliauža ir piešk naujai, o nuošliaužų begalė. Oras atvėso, bet jau nesvarbu, mūsų laukia jaukus namukas Funšalyje, kuriame mes praleisime likusias saloje dienas.
Ryte pažadina bažnyčios varpai, jokių šansų pramiegoti. Atvažiavo vairuotojas, kraunamės į mikriuką, ate bobule, laukia kanjoningas. Kanjoningas Madeiroje – superinis dalykas. Čia nemažai paruoštų tarpeklių, tik sakyčiau reikia turėti patirties, nes išties aukšti kriokliai, sunkiai randami prisitraukimai (žemėlapių normalių nėra), skurdūs aprašymai. Mus veža į Ribeiro Frio tarpeklį, jis tinka pradedantiesiems. Gidai mikliai įkiša mus į hidrikus, praveda trumpą instruktažą, bando pagąsdinti (bet jie gi nežino kokiais takais mes ėjome) ir pirmyn maudytis į tarpeklį. Chebrytė greit pagauna kampą, perpranta nusileidimo techniką – jauni, gabūs :). Ir jau kas labiausiai bijojo mąsto apie Korsikos tarpeklius :). Per trejetą valandų praeinam ir važiuojam į Funšalį. Išnuomotas namukas (trijų aukštų, su terasom) padarė įspūdį. Kas pirmas tas gudrus, greit išsidalinom kambarius. Laisva programa, studijuojam apylinkes, surandam artimiausią parduotuvėlę už kokių pora km, pripratusiems prie supermarketų, ant kiekvieno kampo, tai peilis, įsivaizduokit staiga baigėsi alus ir ką...Nueinam apžiūrėti vakarinio Funšalio ir tuo pačiu parsitempti kelis kg maisto ir gėrimų (pripratom visada kažką nešti :). Sąnariams poilsio nėra, namas ant kalno su laiptukais :).
Kitą dieną, oras baisokas, apsiniaukę, pila kaip iš kibiro. Nutariam važiuoti į Sao Laurencio iškyšulį. Kaip visada žemas startas, vėluojame į autobusą ir tikrai pavėlavom. Pabusim vokiečių turistais – taksu, kuris mus ir atgal parveža, o vairuotojas kartu pasivaikščiojo. Taksi vairuotojai čia nuostabūs žmonės, paslaugūs, bendraujantys, siūlantys pagalbą.

 Šiandiena paskutinis pasispardymas. Eisime nuo Pico Ruivo per Pico Areiro kokia nors levada link Funšalio, nusimato apie 16 km. Chebros toks pasiūlymas neįkvėpė, dar liūtis už lango nepaskatino ir jie ramia sąžine liko lovose, o Laima ir aš nusprendėme nusibaigti. Ryte šalimais tekantis upeliukas patapo purvina kalnų upe. Pila, kaip visad bėgam į autobusą, bet šį kartą spėjame. Autobusu kalnų keliukais porą valandų iki Santanos. Paskutinėje stotelėje pusiau žalios išlipam, užsupo juodai. O Santanoje saulė ir nelyja. Gražiai pasivaikščiojom, praktiškai visada rūke. Pagąsdinom normalius turistus savo sandalais (devčiny s sandaletkami :). Truputį pablūdijom ir tikrai gavosi 16 km :). Iki Funšalio pametė senukai anglai. Žygiai baigėsi.
Kitą dieną Ingrida vedė mus į ekskursija Funšalyje ir net nutempė į rankdarbių muziejų. Vakarienei Madeiros dorados ir vynas, pora valandų miego ir paliekam Vaivą, Konradą toliau atostogauti išskrendam namų link. Varšuvoje išsiskyrėm su Nendre ir Ernestu, jie jau šiandiena bus Vilniuje (gal ir pavydžiu :). Mes trys autobusu iki Vilniaus, bet yra laiko, pagaliau surandam Varšuvos senamiestį, užvalgom koldūnų, laikas neprailgo. Vakare autobusas, namo.
Tikiuosi sąnarių niekam nereikėjo keisti. Ačiū visiems už puikią kompaniją.
Tania.

Dalyviai: Tania, Ingrida, Konradas, Ernestas, Laima, Vaiva, Nendrė, Raimis, Nataša.





Komentarų (12)
1. 2014-04-07 08:41
 
Mes Funchal. Oras puikus, šviečia saulė, viskas žalia. Prasideda mūsų žygis per Madeiros salą. :)
 
Rolas
2. 2014-04-07 15:09
 
Vakar įveikėm 20 km. Kažkiek persistengiau, bet viskas ok. :)  
Šiandien tuneliais, laiptai iki Pico do Ruivo (1862 m). 
Tania. 04. 07
 
Rolas
3. 2014-04-07 21:28
 
Nedatraukėm iki viršūnės 5 km. Nuėjom n kilometrų ir vėl nei rankyčių, nei kojyčių. Tikiuosi chebra į žygio pabaigą neužmuš. :?  
Šiaip viskas gerai. 
Tania 04. 07
 
Rolas
4. 2014-04-08 10:42
 
Laba diena, už poros mėnesių planuoju kelionę į Madeirą. Mes nebūsime tokios užgrūdintos žygeivės kaip Jūs. Bet planuojame nemažai apeiti. :) Ketiname nuo Porto Moniz eiti palei šiaurinę pakrantę apleistu keliu iki Seixal ar Sao Vicente. Todėl labai lauksiu Jūsų atsiliepimų apie ši kelią. Nes informacijos apie tai, kiek jis praeinamas (užtvertos jo dalys), pavojingas ir pan. kaip ir neradau.  
Linkiu Jums smagaus žygiavimo ir gerų įspūdžių.
 
Lina
5. 2014-04-09 06:50
 
Nukeliavom kokius 17 km nuo levados Derde per Piko Ruivo, ketera iki Enquemada. Laiptinė diena. :zzz  
Tania 04. 08
 
Rolas
6. 2014-04-09 06:56
 
Kas link apleisto kelio. Jis praeinamas, užgriuvusias ar išvis nuplautas vietas teks apeiti naujuoju keliu. Pavojaus ten kažkokio nėra į ką reiktu atkreipti dėmesį. Drąsiai :grin
 
Rolas
7. 2014-04-10 14:54
 
Įveikėm vakar dienos maršrutą. Apie 28 km. Paskutiniai porą kilometrų asfaltu užmušė. Nei kojyčių. :eek  
Šiandien leisimės iki Janela levados. Viskas puikiai. :)  
Tania 04. 10
 
Rolas
8. 2014-04-11 10:04
 
Viskas ok :)  
Įveikėme maršrutą, beliko malonus pasivaikščiojimas porą valandų. Žygis į pabaigą. Chebra ištverminga, linksma. 
Tania 04. 11
 
Rolas
9. 2014-04-11 20:07
 
Nakvosim bobutės namuose priešais bažnyčią. Dabar degustuojam vietinius valgius. 
Su kanjoningu Alekrim blogai, nuošliauža nuėjo ar tiesiog bijo. Neves. :cry Eisim Frio, kito tarpeklio nesiūlo. 
Tania 04 11
 
Rolas
10. 2014-07-15 22:29
 
Sveiki 
 
Rugsėjo pabaigoje planuojame aplankyti Madeirą, todėl norėjau jūsų paklausti ar verta nuomotis automobili šioje saloje, t.y. ar levados lengvai pasiekiamos viešuoju transportu? Kaip supratau iš jūsų pasakojimų, jūs iš vienos levados pereidavote į kitą ir ta pačia levada jau nebegrįždavote.
 
Mindaugas
11. 2015-01-21 15:24
 
aprašymai puikūs, atrodo ir žmonės įdomūs, ne tušti , bet be alaus- nė žingsnio.Jaunimas-atsibuskit,nepasiduokit bandos jausmui
 
Neda
12. 2015-01-22 20:55
 
Nepasiduosim, susiimsim :)
 
Raimis

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Trečiadienis, 08 spalio 2014 )
 
< Atgal   Kitas >