Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2013 09 Keturios dienos Norvegijos kalnuose Spausdinti Siųsti el.paštu
Trečiadienis, 02 spalio 2013

Keturios dienos Norvegijos kalnuose arba Slogen’as, dujos ir Alesund

Kelionės yra gerai, o spontaniškos – dar geriau. Į šią apsisprendžiau vykti per sekundę.
Aš važiuoju dabar į Norvegiją.
Oo, kaip faina!
Tai važiuojam.
Gerai.
Šiandien reikia pirkti bilietus.
Gerai, tuoj grįšiu namo, nusipirksiu.



Į visas geriausias savo keliones išsiruošiau panašiu būdu. Improvizacijos stovyklos šūkis – pirma šokti pro langą, tada žiūrėti, kur nukrisi, man puikiai pritiko. Kai TrenkTuro “renginyje” peržvelgiau būsimus bendrakeleivius, švelniai tariant pagalvojau, hmm bus įdomu – keturi vyrai. Tiesą sakant, jau turėjau patirties, kad su vyrais keliauti daug lengviau, mano požiūris į keliones aiškus – tai jau savaime yra gėris ir visai nesvarbu, kaip, kodėl ir pan.
Kelis kart pasimatome prieš kelionę, aptariame daiktų, bagažų klausimus, preliminarų kelionės planą ar veikiau kryptį – įkopti į Slogen’ą ir viskas, kas pakeliui, bei pasiskirstome atsakomybėmis. Man atitenka maisto tema. Informacijos šaltinį turiu, nesunkiai suskaičiuoju žmonių, dienų, gramų kiekius ir sudarau raciono planelį. Daugiausia bus košių.
2013 09 18 vakare visa komanda – aš, Deividas, Artūras ir Mindaugas susirenkame pas Vytautą, mantą sutalpiname į du bendrus ir tris saloninius bagažus ir taksi išvykstame į oro uostą. Paskutinis užkandimas ir alaus gurkštelėjimas peržengiant į kitą kainų lygį – taip praleidžiame Mindaugo priority boarding’ą ir į lėktuvą susėdame paskutinieji.
I diena. Užstrigę oro uoste.
Apie pusę dešimtos jau sėdime Alesund oro uoste, iki miestelio pėsčiomis nenueisime, daug tunelių, tad laukiame autobuso, kuris važiuos ne visai aišku kada. Mes vieninteliai keleiviai – reikia sulaukti dar ko nors. Susidraugaujame su vairuotoju – maloniu rumunu, buvusiu futbolininku, kurio kojoje šeši varžtai. Persidalijame daiktus, pakavimo plėvelės rulonas kelia abejonių, na, grįžtant praverstų vėl apsukti kilimėliais ir palapinėmis apkarstytas kuprines, bet gabaritai ir svoris.... Nusprendžiame pasiimti, Vytautas įsideda pas save. Mindaugas užsiima kruopščiu kuprinės pakavimu, perpakavimu, tobulesniu perpakavimu, sistemizavimu ir dar kartą perpakavimu.
Rašau pirmas mintis dienoraštyje ir nori nenori užrašinėju nugirstas frazes. Svarbiausia, kad šaukštas būtų arti. Jei vairuotojas nepersigalvos, aš dar tris kartus persikrausiu. Pavadink pirmą dieną – užstrigę oro uoste. Keturi vyrai visą dėmesį sukaupia į Mindaugo kuprinę ir vienas per kitą siūlo išradingesnius sprendimus. Kokią problemą mes čia sprendžiame? Simetriškai tobula. Kelintų tavo kuprinė? Surišti alpinistinį bantuką ir Vytautas suraito jį iš dviejų Mindaugo kuprinės diržų. Tobula. Apie pusę vienuoliktos susėdame į autobusą, atsiskaityti galima tik grynais. Draugiškumas visada turi atsaką ir mūsų vairuotojas elgiasi geranoriškai pagal situaciją – Deividą praleidžia nemokamai, iš Vytauto ir Mindaugo paima tik už vieną bilietą, iš Artūro 80 NOK, iš manęs visą 100, bet prieš pajudant atneša puodelį kavos. Hmmm, kaip tik taip norėjau. Išlipę einame, kur – link Slogen’o. Naktis, svarbus tikslas – dujos, be jų liktume be šilto maisto, be arbatos. Gal dar dirbs degalinės. Iš karto įspūdį padaro vyrų orientavimasis erdvėje, man absoliučiai nesuvokiamas reikalas. Prieš akis iškyla knygos viršelis – “Kodėl vyrai nesiklauso, o moterys nesiorientuoja žemėlapiuose”. Prisimenu testą iš knygos apie skirtingai veikiančius vyrų ir moterų smegenų pusrutulius – gavausi tipiškas moteriškasis, man pavyzdžiui, net nekyla abjonių, kad atsakymas į klausimą, ką pirmiausia darote paėmę žemėlapį, yra – apsukti jį pagal kryptį, o vyrams, pasirodo, nebūtina. Na, ir su įgimtu erdviniu mąstymu vieną ratuką apsukame – dejavu  Nueiname kokį 10 km, įsikuriame paplūdimyje, dujų negavome, užkandame sauso davinio ir į palapines miegoti. Trys nakties.
Antra diena. Dujos.
Rytas, miegoti man buvo kiek šalta. Vaizdas išlindus iš palapinės nuostabiai šiaurietiškas – kalnai, vanduo ir mūsų dvi ryškiaspalvės palapinės. Iš spartietiško entuziazmo nusprendžiu išsimaudyti. Nieko... šalta, sūru, bet gera. Bendrakeleiviai dar miega, einu pasivaikščioti. Po truputį iš visų kampų ima lįsti vietiniai, visi kažkur eina, paplūdimys prisipildo moksleivių – su mokytoju tyrinėja radinius ir taip pažįsta pasaulį ir aš randu krabo kiautą – nufotografuoju ir kišu į kuprinę. Iškeliaujame su viltimi rasti dujų. Vytautas suka įvairiausius planus, kaip ir kur jų gauti. Iš mokytojo sužinome, kad miestelyje turėtume rasti parduotuvių.
Prieiname Sykkylven ir Voilà – visų džiaugsmui Vytautas pareina mojuodamas maišeliu – suprask – dujomis !!! Nusprendžiame, kad jeigu būtų tokia programa, kuri fiksuotų dažniausiai vartojamus žodžius – šioje kelionėje tai būtų – Slogen’as, dujos ir Alesund’ė.
Visą kelionę prieš fotografavimąsi kuris nors sušukdavo – dujos! Ir mūsų veidus nušviesdavo šypsenos 
Kitame miestelyje nusiperkame vandens, kokakolos, parduotuvėje išsiaiškiname, kur keliauti toliau. Kažkas mesteli mintį, kad gal būtų gerai vyno vakarui. Maisto parduotuvėje jo nėra, bet... Visai šalia išganingai švyti gėrimų parduotuvės iškaba. Pirmasis noras lyg ir nugaravo, pasirodo, visi gali apsieiti ir be alkoholio. Na, kažkaip pagalvojus apie vakarą prie laužo man vynas labai gražiai įsipaišo ir, jaučiu, kad Mindaugas tokią viziją irgi mato. Patraukiame. Vynų dėžutėse asortimentas platus, pardavėjas pristatinėja skonius, o mes dar svarstome apie kiekį – du arba trys litrai. Na, idėjai užtektų mažesnės talpos ir nešti gi reikės. Bet Mindaugas įnirtingai skaičiuoja ne tik žmonių skaičių, bet ir dienas… Nusprendžiame du po du. Išsirenkame labiausiai rekomenduojamą, dar prie kasos paprašome sumažinti taros tūrį ir iš parduotuvės išsinešame tiesiog du maišelius raudono skysčio. Bendrakeleiviai pakraupę nuo kiekio ir kainos. Autobuso laukti dar virš valandos, sugulame ant pievutės, paragaujame – nuostabus vynas su stipriu vaisių skoniu.
Pamažu visi susitaiko su mintimi, kad vyno negrąžinsi ir ima džiaugtis bei mėgautis. Mindaugas sulaksto į parduotuvę nufotografuoti pavadinimo, nes vynas išties geras.
Deividas skaito atsivežtą laikraštį, bet greit užmiega, Mindaugas prie vyno užsirūko cigarilę. Vytautas per telefoną parodo norvegų klipą “What does the fox say?” http://www.youtube.com/watch?v=jofNR_WkoCE
Gera juoko dozė, o dar į temą. Gulime, relaxas visiškas. 
Lyg ir laukiame, bet niekur neskubame. Toks begalybės jausmas – pasaulis be kraštų, laikas be ribų. Viskas čia ir dabar. Tiek, kiek yra, tiek ir pakanka. Man patinka. Ir saulė, ir šiluma.
Atvažiavo autobusas, sušokame, vaizdai pro langus fantastiški. Autobuse vien moksleiviai – kažin, ar jie pagalvoja apie visą tą grožį, ar bet kas gali tapti nepastebima kasdienybe…
Atvykus vaikinai organizuoja maršrutą, studijuoja žemėlapius, o aš laukiu ir rašau – dar niekada nebuvo taip gera laukti, norėčiau, kad tas laikas niekada nesibaigtų, o žmonės niekada neišnyktų…
Einame. Miškais. Pro krioklius. Vakarėja. Norime pasiekti vietą netoli Slogen’o bazinės stovyklos. Išalkę, nuovargis, sutinkame dvi norveges, kurios praneša, kad iki stovyklos 1.30 val. kelio, o iki gražios vietos nakvynei tik pusvalandis. Jau kiek temstant prieiname nuostabų ežerą, o vietą palapinėms pasirenkame ant kalniuko, iš pradžių pasirodo kiek keista – samanų kupstais nuklotas kalnas, bet kai pamatome laužavietę, abejonių nebelieka. Ima niaukstytis, lašnoti. Vaikinai stato palapines, Deividas rūpinasi malkomis, Vytautas kuria laužą, o aš stoju prie puodų – pirma šilta vakarienė. Vanduo užverda greitai, makaronų virimo laikas trumpas, prieskonių, “tušonkės”, arbata ir kviečiu vakarienės. Maistas sprogsta ore – per daug nebuvo... Įsiliepsnoja sunkiai beįsidegantis laužas ir pamažu imame apšilti. Išsitraukiame vyną, Deividas moliūgų sėklų ir visi sukritę ant žemės vakarojame. Netrukus Artūras nueina miegoti, Mindaugas irgi. Mes liekame – vyno dar yra, laužas dar šildo. Stebime žvaigždes, kalbame apie keliones, daug juoko iš istorijos apie keliaujančią plytą. Gera.
Trečia diena. Slogen’as.
Naktį kiek lijo, bet buvo visiškai nešalta. Ant samanų minkšta ir patogu. Pabundu pirmoji ir kol dar instinktyvus pasiryžimas nusimaudyti neišgaravo, lekiu į ežerą. Vanduo ledinis, lauke šaltoka. Bet atsišviežinimo jausmas pasakiškas. Gelia kojas, išsiplaunu galvą ir imuosi indų. Pasiryžimas jau nuvėsęs ir vos beiškenčiu tame vandenyje. Gera mintis buvo užmerkti puodą iš vakaro ir išbrinkę makaronai plastiškai vinguriuodami nuteka su srove.
Dar pafotografuoju ir vienas po kito iš palapinių ima lįsti mano bendrakeleiviai. Paruošiu rytinę košę, kavos, arbatos.
Man vienas fantastiškiausių dalykų kelionėje yra gerti kavą, apima kažkoks rafinuotas jausmas – stovi tarp kalnų, šalta ir tas kavos kvapas...
Prie bešylančių puodų kiek atsišildau rankas, o Vytauto pirštinės tampa išsigelbėjimu ir jų nebenusiimu visą kelionę. Vyrai džentelmeniškai išplauna indus, susipakuojame ir keliaujame į stovyklą.
Čia namelis, ne sezono metu – nemokamas. Įspūdinga. Lovos su patalyne, svetainė su židiniu, žvakėmis, knygomis, stalo žaidimais, gitara, virtuvė su indais. Be mūsų tik keletas žmonių. Įsikuriame antrame aukšte. Atsipučiame, užkandame ir į Slogen’ą, jau be didžiųjų kuprinių, tik su būtiniausiai daiktais. Vyrai vis diskutuoja apie maršrutą, aš atsipalaidavusi, galiu eiti nors į pasaulio kraštą. Vytas sako, kad jo svajonė taip imti ir lipti tiesiog į kalną – čia iš karto. Einame takeliu, gal ne tuo ir svajonė išsipildo –  imame kopti tiesiog reikiama kryptimi. Akmenys dideli, kuo aukštyn, tuo didyn. Pusiaukelėje didžiulis vėjo gūsis.
Užuovėjoje stabtelime arbatos pertraukėlei. Mes esame Slogen’o žandas – nuskamba. Užlipus aukščiau jau matosi ir mūsų Slogen’as. Status, atrodo net nelabai įveikiamas. Sutinkame du žmones, sako dar 45 min. kelio.
Artėjant prie viršūnės veiksmas sunkėja. Kelios vietos jau visai nelinksmos. Prieiname nedidelę aikštelę – visur aplink kalnų horizontai, ežerai, vienas kraštas visiškai status – artėjant sudreba širdis.
Vis dėl to viršūnės aukštis 1564 m. ir mes jau beveik čia. Fotografuoju, vaizdai nerealūs, fotografuoju vaikinus įspūdingų kalnų fone. Man patinka frazė, kad tokios nuotraukos padidina vyrų šansus susirasti moterį. Smagu prisidėti prie kilnaus tikslo. Netrukus pasiekiame pačią viršūnę.
Vietos būriuotis nedaug, vos sutelpame, čia sukrautas turas, pašto dėžutė su knyga, pasirašome.
Kvapą gniaužia nuo vaizdinių. Tokių įspūdingų tikrai dar nesu mačiusi. Jau vakarėja ir mes traukiame atgal. Nulipimo maršrutą renkamės kitą. Tikslas – namelis aiškus, gerai matomas.
Leistis žemyn sunkiau. Vienoje vietelėje ant uolos pakimbu – nė pirmyn, nė atgal. Baisu – manęs klausia. Aha. Su pagalba saugiai nulipu. Ir dar randu pinigėlį – norvegišką su skyle. Ech, bus mano laimingas – džiaugiuosi ir šypsausi. Toliau šioks toks takelis ir jokių didesnių kliūčių.
Paskutinę kelio dalį Deividas nuskuodžia beveik bėgte per akmenis. Vytautas jam įkandin. Mes gana sparčiai šokinėdami vis tiek gerokai atsiliekame. Jau iš toli matome, kaip jie puola maudytis į ežerą. Gera mintis ir man įpučia įkvėpimo! Kol dar neatvėsau šoku į ežeriuką. Reikia pasakyti, kad lauke temperatūra turbūt tik keli laipsniai ir be termo rūbų po normaliais rūbais, apskritai, tiesiog šalta stovėti. Bet jausmas fantastiškas, dar kurį laiką po maudymosi kūnas jaučia gaivumą. Namelis per dieną prigūžėjęs keliautojų, po mūsų knygoje užsirašė dar 37 keliautojai. Susibazuojame virtuvėje, vakarienei grikiai, arbata ir vynas. Namelis prišilęs nuo krosnelės, dega žvakės. Žaidžiame Uno. Smagu ir linksma.
Ketvirta diena. Svajonės pildosi – lietus, vėjas ir naktinis žygis.
Nesimiega. Patalai poniškiausi, termo rūbai ir vis tiek šalta. Nusliūkinu į virtuvę. Užsidegu žvakių, užsikaičiu arbatos, įsisupu į antklodę ir rašau dienoraštį. Kiek maudžia rankas, turbūt nuo vakarykščio kopimo. Visi žmonės miega. Už lango tamsa. Pilnatis. Greitai slenkantys dramatiškai šiaurietiški debesys. Siaubingas vėjas, girgžda ir braška durys, stogas, rodos, tuoj kažkas įeis... Rašau apie savo jausmus ir imu suprasti, nesvarbu, į kokį pasaulio kraštą benukeliautum, su kuo, vistiek nuo savęs nepabėgsi. Aš esu aš ir nuo to savęs pajautimo taip ramu pasidaro... Dar kelios eilutės pagirų mano kelionės draugams. Aš žmonėmis pasitikiu ir tikiu, bet kiekvieną kartą sutikus nuostabių žmonių mane apima džiaugsmas, na toks visuotinis, kad pasaulis gražus  O kelionėse, ypač tokiose be komforto ir ekstremaliose, pasislėpti neįmanoma, todėl džiaugsmas dar didesnis. Išeinu į lauką pafotografuoti. Dar arbatos į termoso puodelį, kad ilgiau šildytų. Paryčiais pasirodo dvi norvegės, parodau joms laisvas lovas ir toliau jau rytinėju virtuvėje. Ima lyti. Rašau. Mano aistra yra psichologija ir keturios dienos Norvegijos kalnuose kartais virsdavo į studiją – keturios dienos Norvegijos kalnuose su keturiais vyrais. Apima miegas, grįžtu į lovą, pakeliui nugriebiu dar porą laisvų antklodžių ir saldžiai užmiegu.
Ryte visi prabundame panašiu laiku, imame šnekučiuotis, pavienės mintys vis pakimba ore. Toks jausmas, kai vaikystėje atvažiuoji į svečius ir pasilieki nakvoti. Po truputį išjudame. Avižinių dribsnių košė, Mindaugas doroja vakarykščius grikius. Atmosfera tokia šeimyniška. Kiti žmonės iš namelio išsivaikšto, liekame beveik vieni, susėdame svetainėje ir sužaidžiame Uno. Vėl linksma, reakcija arba yra, arba ne. Deividas brazdina gitarą. Laikas ruoštis į žygį.
Vaikinai sujunda tvarkytis. Malonu žiūrėti, kaip sukasi virtuvėje, plauna indus – vienas muiluoja, kitas pila vandenį, kitas košę damušinėja, merginas vaišina, arbatą ruošia. Sukasi kaip voverės. Jaučiu dėkingumą ir susižavėjimą. Kuprinės supakuotos, sprendžiame dėl maršruto – ilgesnį, trumpesnį. Psirenkame ilgesnį. Artūras džiovina kelnes, Vytautas valgo dar košės, Deividas šnabždina maišelį su graužatimi. Mindaugo nematyti, turbūt pakuojasi. Gurkšteliu arbatos. Skanu.
Išeiname 14.10. Kryptis aiški, maršrutas nelabai. Greitai užlipame į kalniuką, man pradeda bėgti kraujas iš nosies. Kapsi, kapsi kol nebekapsi. Einame toliau. Kuprinė vis dėl to nelengva, koks 10 kg, bet su tokia kopti akmenimis į kalną ne lengva ir pusiausvyrą išlaikyti kartais sunku, ypač kai slysteli ant akmens. Maudžia vieną šoną ir kelią. Einame pro ežerą, vaikinai orientuojasi puikiai, man nesuvokiamu būdu. Pavalgome pietus ir patenkame į Marso kanjonus. Vaizdai keičia vaizdus.
Akmenys, ežeriukai mėlyni, smaragdiniai, samanos salotinės salotinės – keistai per ryškios atrodo. Tolumoje atsiveria kalnų proskyna ir šviesuma. Lyg smėlis, kopos.
Priartėjus – sniegas, melsvas su ištekančiais kriokliais. Gniaužia kvapą. Tako ženklų nematyti, ropščiamės tiesiog į kalną, akmenimis, kartais sujuda net dideli akmenys. Sunku. Greitai sutems, kur eiti ne visai aišku.
Užkopę apsidžiaugiame pamatę ežerą – ženklą, kad einame teisingai. Nuo vieno turo kito nematyti, kažko panašaus į takelį irgi nematyti. Skūpūs tie norvegai su žymėjimais. Toliau einame didžiulio ežero stačia pakrante. Nepatogu, karts nuo karto kas nors slysteli. Gan pavojinga, bet didesnių traumų išvengiame. Už ežero atsiveria slėnis, orientyrų nėra. Einame tiesiog, jau temsta ir lyja, vėjas, bekelė. Batai kiaurai šlapi, rūbai irgi. Šokinėjame per upelius. Sutemo, užsidedame ciklopus, į tolį nebematyti nieko, tik kalnų kontūrai. Kemsynai permirkę vandeniu, nebeaišku ar einame per balas, ar samanas, ar akmenis. Išsipildo dar viena svajonė, neseniai ištarta balsu – kad būtų vėjo, kad lytų ir rūbai nuo lietaus būtų ne veltui paimti ir naktinis žygis. Gauname viską iš karto ir su kaupu. Valandų jau daug, kur nakvosime neaišku. Einu ir mąstau, jei reikėtų rinktis dar tris dienas taip eiti, ar važiuoti namo – renkuosi eiti ir širdyje tokia ramybė. Gamtos stichija, žmonės aplink mane. Jaučiuosi savo vietoje, tamsoje, kur apšviestos tik priešais einančiojo kojos. Atrodo, ne man vienai tokia būsena. Artūras linksmas ir patenkintas. Vytautas džiaugiasi, kad judant nešalta, valgyti nesinori, miego irgi. Deividas, apskritai, visą kelionę pasižymi jėgų perviršiumi. Mindaugui kantrybė senka, bet mažos mūsų komandos dauguma išlaiko pusiausvyrą. Dar paėjus neaiškiais paviršiais pasigirsta šūksniai – takelis, takelis!!! O tolumoje sužiba viltinga šviesa – namelis. Likusį atstumą greičiau skrendame nei einame. Šviesos tai nutolsta, tai priartėja – atstumo nesijaučia. Pusę vienuoliktos prieiname trobelę. Tolimesnė istorija gal turėtų būti kiek diskretiška, bet čia mano dienoraštis. Vienu žodžiu, trobelė užrakinta, o šviesa dega kaime. Ant durų turizmo asociacijos logo (kaip ir ankstesnė trobelė) ir mes nesuprantame, kodėl ji užrakinta. Jei nebūtume tokie nuvargę, šlapi, nebūtų taip šalta ir vėlu, ko gero statytume palapinę. Vyksta svarstymai, ieškome tel. nr., kad galėtume paskambinti, nėra. Nusprendžiame delikačiai išimti porą varžtų, kuriais pritvirtinta spynelė, o išeinant įsukti. Mane šita mintis be galo nudžiugina ir aš nematau nieko blogo. Trobelė iš esmės tam ir skirta.
Po aštuonių valandų žygio mes jau viduje. Degu žvakes, kuriame krosnį, kaičiame ryžių formos makaronus su dviguba mėsos. Išsidžiauname rūbus ir po truputį įšylame. Sugulame kas kur – ant sofutės, kėdės, žemės, svarbu arčiau ugnies. Meditacija. Ta vakarą išgeriame kokius keturis arbatinius arbatos – tos raudonos su cukrumi. Ore tvyro lengvas susijaudinimas, kad pasielgėme nelabai gerai. Bet yra kaip yra. Vakaras neprailgsta. Paeiliui išsiskirstome miegoti. Mindaugas atranda miniatiūrinį 50 g viskio buteliuką. Norinčių neatsiranda, simboliškai sugurkšnojame dviese ir kalbame. Artūras neužmiega, tad apie antrą valandą mes išsiskirstome.

Penkta diena. Nepavėluoti į lėktuvą.
Trobelėje šilta, pabundu su mintimi, kad reikėtų įmesti malkų, kad rūbai dar pradžiūtų. Ugnis jau užgęsusi, bandau įpūsti ir uždegti, bet nepavyksta. Pabunda Artūras ir klausia – nesimiega? Hm, kelionėse visada mažiau miegu. Pusę šešių. Malka neįsidega ir nueinu dar pasnausti. Ryte pusę septynių atsikeliame, imamės kiekvienas savo darbų, pusė iš mūsų nenoriai papusryčiauja, viską sutvarkome kaip buvę, vaikinai išplauna indus. Paskutis akcentas – sutvarkyti spyną. Tolumoje pasirodo keliautojai ir mes pačiu laiku išeiname. Ne viskas taip kaip norėjome, bet...
Keliuku einame link stotelės, namukai, avių bandos, nė gyvos dvasios. Vienintelis sutiktas žmogus parodo, kur rasti stotelę ir 2.30 val. laukimo, svarbu autobuso nepražiopsoti.
Pavalgome, pernešame sraigę iš vienos kelio pusės į kitą, stebime kiek per kiek ji pajuda, pėdomis matuojame kelią, tvirtiname nuplyšusį skelbimą, vaikštinėjame, kad nebūtų taip šalta. Aš rašau. Netikėtai gaunu nepakartojamą gėlių puokštę ir pasijuntu moteriškai susižavėjusi. Įsidedu tarp dienoraščio lapų... Štai ir autobusas. Atvykstame į Mao. Dar keturios valandos.
Važiuojame į Alesund, randame kalną, į kurį galima įkopti – 814 laiptelių. Suskaičiuojame.
Viršuje išsiverdame kavos, arbatos, ištraukiame visą graužatį. Laimingi leidžiamės žemyn, o tada į oro uostą.
Persipakuojame, pakavimo plėvelės dar lieka parsivežti namo. Aš praktiškai išsimaudau kriauklėje, apsirengiu švariausius rūbus, vyrai vienas po kito irgi švarinasi, skolinasi šampūno. Tas dulkių, nuovargio sluoksnis nebuvo nieko blogo, tik vienijantis savumo jausmas, bet man gražu žiūrėti į jų pastangas.
Deividas įsispiria į šlepetes, batus įsimeta į šiukšlių maišą – bus saloninis bagažas. Vaizdelis nepakartojamas. Panašu į ligoninės priimamąjį. Priduodame bagažą, pereiname chekin’ą. Telefonu žaidžiame klausimų žaidimą, prie mūsų prisijungia žavi mergina ir matau, kaip vaikinai staiga paguvėja, o jų akys sužimba. Lėktuve susėdame vienoje eilėje, o žavi bendrakeleivė atsiduria šalia manęs ir mes kalbame. Kurį laiką jaučiuosi nesąžiningai atėmusi dėmesį iš savo draugų. Bet greit pajaučiu nuovargį ir užmiegu. Nejaučiu nei sudėtingo leidimosi, nieko, tik vis sapnuoju, kad slystu nuo akmens. Vėlai vakare iš oro uosto dar nuvažiuojame pas Vytautą išsidalinti daiktų ir suvalgyti po kebabą. Jaučiu tokį gerą jausmą, dėkingumą už nuostabią draugystę kelionėje. Ir lyg pradedu jausti beužliejantį liūdesį, bet prisimenu Norvegijos stoties žurnale perskaitytą mintį – viskas, kas geriausia, dar prieš akis. Gal ir gerai, taip pažįsti pasaulį, žmones ir save.
P. S. Valandų valandas eiti ir matyti savo bendrakeleivio kojas yra grynų gryniausia meditacija, o sunkiais ir sudėtingais momentais man labai palengvindavo ėjimas koja kojon. Todėl ir dabar užsimerkusi lengvai galiu apibūdinti batus. Deivido – Regatta. Juodai pilki su raudonomis juostelėmis šonuose, išorinėse pusėse geltoni užrašai – vibram. Padas su raudonomis linijomis ir geltonu centru. Artūro – juodai pilki, be ryškesnių detalių, o padas iš juodo ir pilko sluoksnių. Vytauto – rudi, ant pado nugarėlės oranžinis užrašas Timberland, tinkantis prie pilkai oranžinių neperšlampamų kelnių. Mindaugo – rudi, sluoksneliais iš apačios – juoda, šviesiai geltona, pilka ir ruda, su plonytėmis pilkomis linijomis. Kartais žengiant aukščiau išlįsdavo neryškus užrašas, rodos, iš K raidės...

Ačiū jums! :) Šarūnė

Nuotraukos čia



Dar nėra nė vieno komentaro

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Trečiadienis, 02 spalio 2013 )
 
< Atgal   Kitas >