Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2014 08 07 - 24 Ladakh Spausdinti Siųsti el.paštu
Antradienis, 10 rugsėjo 2013

Ladakas 2014 rugpjūčio 7 – 24.

Thikse

Rolo nuoraukos čia:
Raimio nuotraukos čia:
Šarūnės nuotraukos čia:
Laimos nuotraukos čia:
Ričardo  nuoraukos čia:



     Ladakas 2014



      Žaidžiame atspėk žodį. Ar Lietuvoje yra? Ne. Ar ant jo stovėti galima? Taip. Ar į akis prikristi gali? Taip. Ar mes čia esame? Taip. Himalajai! Himalajai akyse...
Kaip siūlų kamuolį benarpliodama seku žaibiškai lakiojančias mintis, bandau užčiuopti kokią dar nepažįstamą būseną ar pastebėti tai, ką truktelėjus pasipiltų tirštas ir intymus mano kelionės pasakojimo laikas. Skrendame, važiuojame, persėdame – kelių parų ilgas kelias starto link. Mėgstu tokį laiką. Sėdi, snaudi, skęsti savo mintyse niekieno netrukdoma, o tavo kūnelį neša į kitą fizinę erdvę, kitą pasaulio kraštą, kurį tik įsivaizduoju esant. Kiek vargina, ne taip patogu, bet greičiausiai čia – lengviausia kelionės dalis. O siūlų kamuolys netikėtai išsiridena – tik išlipus iš lėktuvo Delyje mus pasitinka su lapu, kuriame 6-ių iš mūsų pavardės. Lygiai pusei bagažas neatskrido, šią akimirką turime vieną dvivietę palapinę, vaistinėlę ir 6-ias kuprines asmeninių daiktų. Kokius tris kartus kelionės pradžioje norėjau Rolo klausti apie dingstančius bagažus, bet kiek prietaringai pagalvodavau – nekalbėsiu... Po pirmojo šoko, svarstymų, aiškinimųsi ir popierių pildymo nusprendžiame į Leh’ą vykti pagal planą, nes transportas su persėdimais suderintas ir užsakytas, o iki sekmadienio ryto tikėtis, kad bagažas kažkokiu būdu vis dėl to pasieks mus. Indija. Pats žodis sukelia ryškų pojūtį nė nebuvus čia. Kažkas mistiško, atgrasaus ir kartu traukiančio. Pirmoji Indija man – drėgno, sunkaus ir karšto oro banga, kaip iš filmų nuolatos pypsinčios mašinos, motoroleriai su vairuotojus apsikabinusiomis moterimis, plėvesuojančiais ryškiaspalviais sariais arba apkrauti sunkiai pusiausvyrą išlaikančiais kroviniais. Miesteliai man primena atskiestą NY Times Square – nuo apačios iki viršaus mirgantys saulės nublukintomis ir patriušusiomis reklamomis. Gamta savo žalumu kartais priverčia užsimiršti, kad mes ne LT, tik palmės, keisti nežinomi augalai ar kupolinis ryškiai mėlynas namelis-pilaitė primena – jau toli nuo namų. Dar pakelėmis praeinantys elegantiški lyg nuo vėjo išlinkę perpučiamai liekni pasteliniai indų kūnai. Jau antra para kelyje, dar daugiau priešaky, gerai, kad mašinoje yra kondicionierius. Ir tie surūdiję dviračiai su aristokratiškai plėvesuojančiomis indėmis. Arba valgiai, kai užsisakai Nr. 1 arba Nr. 2, nes vis tiek nieko nesupranti.
      2,5 paros kelio, 38 val. iš jų kratymosi kalnų serpantinais su duobėmis. Kratosi taip, kad megztiniai ir miegmaišiai iš po galvos slysta ir vis tiek daužaisi į langą. Aukštis kyla iki 5,3 km – Tanglang La perėja, iš viso kirtome keturias. Man bloga, visą kūną apėmęs silpnumas, pykina, nesupranti jau stabdyti autobusiuką ar dar ne. Keista, kai sustabdai, iššoki lauk, o vemiančiųjų sutupia visa eilutė. Kiti dar vemia važiuodami – pro langus. Galva plyšta kiaurai. Apie valgį nė pagalvoti neįmanoma. Jaučiuosi komoje, miegu ir tuo pat metu jaučiu visas tas šlykščias kūno būsenas. Taip visą kelią, kartais nė nepajuntu stabtelėjimų, o pietų metą pamačiusi pavėsinėje gultus iš karto tiesiog nusmingu. Geriame aspiriną, nuo galvos – nelabai kas padeda, o gal padeda, nes be to būtų neįmanomai sunkiau... Rolas vis sako – čia nuo grožio. O tą grožį spėju tik viena akimi užfiksuoti – aukštuminės dykumos, pilki srovingi vandenys, kalnai – vaizdiniai neapsakomi, tik nėra jėgų jais džiaugtis. Mistišku būdu 11 val. vakaro atvykstame į Leh’ą. Aukštis 3,5 km. Pusiau rūmai, pusiau kaimo turizmo sodyba – lovos prabangios, dviviečiai kambariai su atskiru dušu ir tualetu. Prabanga – turiu omeny, kalnų kelionių kontekste. Išgeriame arbatos, kažkas dar valgo, lovos dieviškai malonios. Naktį džiūsta burna, karšta, svaigsta galva. Ryte tvoja skausmas, galva plyšta – išgeriame vaistų. Apie bagažą jokių žinių. Atsigėrę arbatos išeiname į miestelį, grįžtant pasiklystame – einame ratais, vieta maždaug aiški: per toli, per kairiau, visi namai vienodi – išpuošti drožiniais, viešbutis šalia viešbučio. Kokius septynis kartus nusukame ne į tą gatvę, grįžtame ir vėl atgal. Sužinome, kad bagažai atkeliavo, tik ofisas sekmadienį nedirba. Ryt ryte Tashi atveš. Einant į karalių rūmus įveikiame nemažą kalną, rūmai aptriušę, bet man patinka – jaučiasi dvasia. Maldų vėliavėlės iškabintos: mėlyna, balta, raudona, žalia, geltona – tokia eilės tvarka plėvesuoja juostų juostomis. Kiekviena spalva turi savo reikšmę: mėlyna – dangų ir kosmosą, balta – orą ir vėją, raudona – ugnį, žalia – vandenį, geltona – žemę. Tradicinėje Tibeto medicinoje sveikata ir harmonija pasiekiame per penkių elementų balansą. Tradiciškai maldų vėliavėlės neša taiką, užuojautą, stiprybę ir išmintį. Jos kaip ir mantros nėra skirtos dievams, tikima, kad vėjas paskleis gerus norus ir užuojatą visoje visatoje. Maldų vėliavėlės dažnai kabinamos aukščiausiose kalnų vietose. Geras jausmas stovėti viršūnėje po vėjyje besiplaikstančių vėliavėlių stogu ir girdėti jų ošimą ir šnabždesį. Jaučiuosi geros energijos srovėje, maldų, meldžiančių gerumo ir grožio, apsuptyje. Karšta, patraukiame juodos kavos – į vienintelę Rolo atrastą vietelę Leh’e, kur gali pasimėgauti tamsiu gėrimu, kvepiančiu kavos pupelėmis. Nes paprastai espresso čia reiškia – baltą, saldžią kakavą. Toliau traukiame į vienuolynus. Netikėtai ar neįprastai spalvingi, su milijonais keisčiausių dievybių. Maldų būgnai, kuriuos sukant tavo norai sklendžia ten, kur jiems lengva išsipildyti. Aplankome didžiausią Ladake XVa. Thikse vienuolyną, su įspūdinga 12m aukščio auksine lotuso pozoje sėdinčia Maitreya skulptūra, kuriai pastatyti prireikė 30 žmonių ir 3-jų metų. Visas vienuolynas primena kaimą su daugiau nei 100 vienuolių, išsidėsčiusį ant kalno šlaito. Kitas Shey – moterų. Šešios ar septynios bordine spalva apsirengusios vienuolės gieda, muša būgnus. Susėdame pavieniui ir panyrame į garso transą. Magiška, mistiška, nuo vėjo vis suplėvesuoja ir prasiskleidžia geltonos, duris atstojančios užuolaidos. Lyg kokios dvasios vaikštinėtų pirmyn atgal. Vakarienei sizler – garuojantis egzotiškai patiekiamas patiekalas – medinė lėkštė metalinėje, daržovių ar mėsos kepsnys su daug priedų ir viskas garų kamuolyje. Aš pasirenku sausą vietinę duonelę – nun ir imbierinės arbatos – tobula mano skrandžiui, o akims tobula ir nuo šalia esančių patiekalų. Dar Ladake galite suvalgyti momo – vietiniai koldūnai su pasirinktais įdarais.
      Pirmadienio rytą atkeliauja trys bagažai, dar trijų nėra, tarp jų ir Rolo – paties svarbiausiojo su primusais ir t. t. Ramintai užverda kraujas. Gerai, kai grupėse yra skirtingų temperamentų žmonių. Imame skambinti visais įmanomais telefonų numeriais ir pasipila versijos: atvyks 100% rytoj, nuskraidino į Bombėjų, iš viso neatvyko į Delį ir viskas su ta pačia šimtaprocentine garantija. Atakuojame viską nuo Delio, Helsinkio, skundų FB Finnair puslapyje iki logotipo perkūrimo “Fly like never before. Finnair = fly never with Finnair”. Raminta, Rytis ir Rolas ištikimai savo dieną pašvenčia bagažų misijai, o mes į vienuolyną. Eini pagal laikrodžio rodyklę laipteliais, aikštelėmis, aplankai šventyklėles, suki maldų ratus ir kažkam skiri savo maldą. Pirmą didįjį agituoju už bagažą, paklusniai kaip stropūs mokinukai – noriu tikėti, kad visi tą ir padarome. Vietiniai turi savąjį vienuolyną, į kurį eina sekmadieniais ar švenčių metu. Šeimai priskiriamas vienuolynas, kuriame meldžiasi jau daug kartų – nuo prosenelių iki vaikų. Šis Spituk – mūsų laikinųjų namų šeimininkų vienuolynas.
      Užstrigę Leh’e, diena užsitęsusi į begalybę, susimąstymas, laikas vienuolyne. Rašyti ten, kur šventykla, ten, kur šalia vienuolis gieda, tapybų tapyba iš sodriai kaštoninių, raudonų, ugninių kilimų ir kaspinų. Nieko daugiau. Jis su knygute ir aš. Jis gieda savo mantrą, aš rašau savo mantrą. Mano dienoraštis taps eilėraščiu nuo tokios koncentracijos. Ažūriniai šešėliai/Raudona/Sodrus balsas kaip per stygas/per mano širdį./Nutyla/Ir prabyla. Sėdėčiau begalybę, kol atsiras bagažas, kol ašaras išverksiu, kol nuo saulės sudegsiu. Galiu daug. Gražiausias dalykas pasaulyje yra draugystė. Tikra draugystė. Vienintelis dalykas, ką čia supratau. Į draugystę telpa meilė. Pirmą dieną sukau už bagažą/Antrą dieną už meilę/Trečią dieną supratau – už draugystę/Taip yra gerai. Mantra be žodžių, mūsų susėda daugiau. Basos kojos/Visi batai prie durų/Ausyse spengia/Širdyje rieda viena vienintelė ašara likusi iš mano seno skausmo/Naujas gyvenimas – jokio praeities skausmo./Tai tik aš. Keturios moterys turbūt sėdėtų ir sėdėtų, be žodžių, be kalbų, tiek, kiek kiekvienai reikia. Prieš akis ne mano tikėjimo išraiška – šešiarankės būtybės, gėlės, persikreipę gąsdinantys veidai. Visiškai į temą. Psichologijos studija. Sėdi budistinėje šventykloje, o kaukolės ir baisiai išsišiepę veidai – tai kiekvieno iš mūsų dalis. Ta pusė, kurios aš dažnai savyje nerandu – pykčio, nepasitenkinimo, aršumo, žinojimo, ko nori. Aš žinau, kai rami, kai einu ten, kur veda širdis. Keturios moterys sėdi šalia. Viena verkia, kita... Nusiauni batus ir nusiimi visa, kas tave saugo. Saugo nuo įsivaizduojamo, kartais saugo nuo to, nuo ko nereikia. Kaip atrasi tai, kas meilė neatvėręs širdies. Dvasinė kelionė – tai, ko aš ieškojau. Atvira mano širdis viskam, atvira sau. Nevalgau kelinta diena ir siela skaidrėja. 2014 rugpj. 11 d. XIV a. Spituk vienuolynas.
      Šarūne, yra bagažai! Visi! Paskelbia Rolas. Džiaugsmo pilna širdis. Visiems. Susipakuojame ir į Kargil. Visa diena kelio – vaizdai nuostabūs, nekrato, vis dar daug miegu, bet savijauta gera, o gamtos didybė ir begalybė širdį džiugina. Nakvynė Dievo užmirštame Kargil. 5 km nuo Pakistano sienos. Vakarienės laukiame 3 val., o ryte išjudame 4 ryto. Iki vakaro turėtume pasiekti stovyklavietę ir po ilgos kelionės pradėti ilgą kelią per kalnus. Ladakas nuostabus. Kratomės labiau nei bet kada, gale sėdintiems visai nesaldu: pašoka iki lubų ir trinkteli galva – kieto suoliuko amortizacija neveikia. Dalia ilgai nelaukusi įsiprašo į vairuotojų kabiną, sekasi jai su vietiniais – Maroke Achmedas už rankos vedė... Prieš mane sėdintis Raimis sulūžta ir su visa sėdyne nusilenkia ant manęs. Apsikeičiame vietomis ir dabar jau jis laiko sėdynę ir mane, o aš gaunu biznio klasę – guliu ir dar kojas yra kur ištiesti. Po kiek laiko Raminta, Rytis ir Raimis susikrausto ant autobusiuko stogo, nukrauto kuprinėmis. Kyla sąmyšis dėl galimai sprogsiančių šampūnų buteliukų, bet... Kelias valandas važiuoti “ant operacinės stalo” pozoje ir man nusibosta ir sulaukusi pirmos stotelės lekiu ant stogo! Vietos kaip tik dar vienam. Purto kaip reikiant, į viršų mesteli normaliai todėl kaip jachtoje – nuoltos laikomės už virvių, kuriomis pririštos kuprinės. 360’ vaizdai, ledynuota viršūnė, skardžiai, kuriais važiuojant ant stogo, rodosi, nusirisi žemyn, dulkių kamuoliai, brozdinantys veidą, vėjas plaikstantis plaukus – tokį aš ir įsivaizduoju laisvės jausmą! Tarp mėlynu tentu apklotų kuprinių kupstų – danguje ir po dangumi. Gera! Turiu pasakyti, kad po kelių valandų tokio gėrio įgavome bomžų įdegį, kuris pusę kelionės luposi, rodos, nesava oda nuo veido, o dulkių sluoksnį grandėme dar ilgai ir ne taip paprastai. Vakarop sugrįžę į buvusias vietas kratomės toliau, lošiame kortomis – vadas, kaip ir pridera vadui, laimi, o mes sausai pralaimime. Užrašyti taškus tokiame kratyme darosi panašu į kinų kaligrafijos subtilybes ir technika, ir vaizdu. Prieš sutemstant atvykstame į civilizacijos pabaigą: internatas, kur šimtas ar daugiau vaikų lauke mus pasitinka sinchroninių judesių įspūdingu šokiu ir būgnų garsu – mokosi ar ruošiasi, toliau keli namai ir pieva – mūsų namai. Pagaliau palapinės ir košė! Mhhh kaip pasiilgau!
      Rytą iš Reru patraukiame į kelią. Lengva, gražu, neilgai, stabtelime pilkoje ledinėje šniokščiančioje upėje atgaivinti kojas. Rolas nusimaudo, Rytis su Raimiu mėto akmenis, o aš fotografuoju kraterius. Visiškas atsipalaidavimas, dar pusvalandis ir mes nakvynės vietoje. Statome palapines ir per akimirką kol nusiplaunu veidą ir atsigręžiu atgal nebesuprantu, kas darosi – Edita su Rasa su savo palapine stovi aukštai kalne, o manąją Rytis laiko prispaudęs ir perkėlęs į kitą vietą... Keistai juokingas vaizdas kol suprantu, kad čia milžiniškas vėjas atplėšė jas nuo žemės. Paplėšė, Rolas imasi klijuoti, kiti įsikūrinėja ar ilsisi, o aš kol nesutemo traukiu pasivaikščioti rytojaus keliu. Ai, man tas pats kur, tiesiog noriu dar eiti. Užlipu ant kalno, kur juodi akmenys, aplink milžiniški kalnai – toks Ladakas. Rašau, saulė pasislepia už kalno viršūnės, akimirksniu atšąla, o akmenys šilti, šilti. Atsistoju ir vejuosi saulę už vieno kalno kampo, kito. Taip gera porą valandų pabūti vienai.
      Kita diena. Penktadienis. Paliekame Pepula ir keliaujame toliau. Stupa, aplink kurią eina bobutė su rožančiu. Ratais, ratais, ratais. Rolas fotkina, o ji paprašo bon bon. Tiek nedaug. Kitoje upės pusėje matosi kaimas. Su Edita ir Raimiu traukiame ten. Nusileidimas stačiu šlaitu, tiltelis – judantis, šonuose du trosai, o takas iš šiaudų ir kur ne kur užmestų plokščių akmenų. Siūbuoja, po kojomis beprotiškai srauni upė. Einame susitūpę, lėtai, laikydamiesi už trosų. Mintyse prabėga scenarijus, o kas jei įkrisčiau – pirma, išsimaučiau iš kuprinės ir pasiduočiau srovei. Kažin ar nuneštų iki kranto? Upė plati ir kalningai srauni. Gal nuneštų, tik vanduo labai šaltas... Trosai išplatėja taip, kad abiem rankomis nebepasieki, kimbuosi už vieno ir upė įveikta. Kildami į kalną siauručiu takeliu kartas nuo karto prasilenkiame su vietiniais, ant kuprų tempiančiais maišus kažko biraus – kelių statybai. Ir visi jie su firminiu apavu – guminėmis šlepetėmis Eva. Tokią vieną jau pastebėjau ir perskaičiau vakarykštėje stovykloje. Iki kaimo kiek toliau ir stačiau nei įsivaizdavome. Pirmosios vietinės moteriškės šiltai ir svetingai mus pasitinka, sveikinasi, klausia iš kur, fotografuojasi. Viena skalbia, kita kviečia vidun – pro tamsų žemą koridorių iki mažučio kambarėlio antrame aukšte. Nusiauname batus, viduje kilimėliai, žemi pailgi staliukai, lentyna su tvarkingai išrikiuotais indais. Žaislinis arkliukas, ant sienos kabantis vaiko piešinys ir numestos mažutės kojinės sukelia spėlionių apie bobutės amžių. Ir tikrai, ji ne bobutė, o moteris apie max. 40. Visi vietiniai iš pirmo žvilgsnio atrodo senesni – tamsus gymis, vienoda apranga, panaši, kiek suvargusi, bet guvi eisena, judesiai. Moteriškė siūlo vietinio alaus. Išdėlioja tris miniatiūriškai grakščius puodelius ir iš plastikinio bidonėlio pila alų. Užberia po žiūpsnelį miltų. Hmm... Kiek keistas skonis – rūgštus, primena lyg sulą, lyg girą. Raimundas mėgaujasi, o šeimininkė vis papildo jo puodelį. Dar gauname sviestinės arbatos ir bandelių. Taip gera. Graži akimirka. Gyvenimas visur yra gyvenimas. Duodu saldainių ir skarelę su mūsų trispalve, moteriškė taip apsidžiaugia, apkabina mane stipriai savo glėbin. Pirmą kartą pasijaučiu tokia aukšta – nedidelių žmonių pasaulyje  Ir namai, ir kiemas apytuščiai, vaikai mokyklose-internatuose, kur ir gyvena, nes susisiekimas čia ne toks paprastas. Dar gauname buteliuką vietinio alaus išsinešimui ir traukiame atgal. Šiandien mūsų su Raimiu budėjimas, bus alaus, bet be maisto chebrai irgi negerai, o viskas su mumis. Tuo pačiu tilteliu, stačiu šlaitu viršun, kad negaišti laiko patogiems aplinkeliams. Dangus niaukstosi, pakyla milžiniškas vėjas ir pačiame stataus kalno vidury mus užklumpa smėlio audra. Viskas maišosi, akys pilnos smėlio, kojos slysta, kalnas iš nuobirų... Nusprendžiame, kad mūsų vadui nesvarbu, kokiais būdais mes grįšime, svarbu, kad gyvi. Pasiekiame taką ir lengviau atsikvepiame, oras išgiedrėja ir sparčiu žingsneliu traukiame pirmyn. Dairomės ir tikimės išvysti mūsų belaukiančius išalkusius bendražygius. Akimis sekame takelį žemiau. O gal toje žalumoje priekyje? Ne. Taip prieiname kaimą. O gal jie jau nakvynės vietoje? Gerai, kad ryte žemėlapyje paanalizavau maršrutą. Žinau, kad turime eiti šia upės puse, kad turime praeiti vieną tiltą, o sekantį per santaką kirsti. Braižau bendrakeleiviams planą ant smėlio ir aiškinu. Kaip gerai, kad mano atmintis – vizualinė. Už kaimelio mažas tiltelis ir intakas. Bet kažkaip ne pagal planą. Reiškia – ne čia. Einame toliau, take matau daug vibraminių batų padų pėdsakų, kurie neleidžia suabejoti pasirinktu keliu. Status skardis, kitoje pusėje uoloje inkrustuoti namukai. Taip bekulniuodami pagaliau pamatome ir draugų kyšančias galvas. Laimingi, linksmi, šaukia vos išvydę mus. Apsėdę mažo namelio prieangį, šalia kišeninė parduotuvėlė-kambariukas. Neįtikėtina – šalia coca colos, sausainių ir alaus kybo batų pora. Ir dar kita viduje – ta, kuri Daliai skirta. Josios vakar suplyšo. Ar būna taip gyvenime, kad viduryje Himalajų, beveik 4 km aukštyje suplyšus batams visiškoje anticivilizacijoje rastumei savo dydžio trekinius batus? Būna, taip ir buvo! Nėra Rolo. Išėjo ieškoti mūsų. Palieku daiktus ir einu atgal. Turbūt prasilenkėme aukštutiniame ir žemutiniame keliuose. Einu, einu, rodos, jokio nuovargio, geras ėjimas, vėjas stiprus, bet nešalta. Kol beveik prie pat kaimelio pamatau jį grįžtantį. Mane apima džiaugsmas, kad visiems viskas gerai. Julley – vietine kalba sveikinasi jis, sulakstęs tiek kelio pirmyn atgal ir savijauta jo ne per geriausia, o aš nesumoju pasakyti atsiprašau ar ačiū… Jis dar kažką kalba apie susitarimą, bet aš tik džiaugiuosi jį pamačiusi. Beveik visą kelią einame tylėdami, nors norėčiau pasakyti kažką gražaus.
      2014 08 16. Šeštadienis. Sėdžiu prie upės po dienos žygio. 1 val. laisvo laiko. O jis lyg smėlio grūdeliai išbėga pro pirštus. Keista su tuo rašymu kelionėse: labiausiai mėgstu autentišką čia ir dabar rašymą, tada gaunasi tikriausia ir traukiu tą knygutę visur ir visada kai tik galiu, bet ne visada gali, pvz., autobuse, kur neįmanoma užrašyti, o mintys kaip tik srūva gūsiais ir pastraipomis, tada palieku tuščių lapų ir juos pildau laisvu metu. O keisčiausia, kad laisvo laiko visada trūksta, o kai jo yra gaudau kaip orą, šalia tiesiog buvimo ir sėdėjimo, šalia bendravimo, šalia kasdienių darbų. Būti tarp žmonių ir su žmonėmis man labai gera ir paprasta, bet pabūti vienai ir mintyse, ir fiziškai man reikia kaip oro. Sėdžiu ant arčiausiai upės esančio akmens, vanduo šniokščia tokiu garsu, kad apima jausmas, jog nieko daugiau aplink pasaulyje ir nėra. Šalia batai, mano kelnės ryškiai raudonos, vėjas košia ir kiek šalta. Bet gera. Pabūti vienai yra gera. Pabėgti nuo pasaulio. Toks laikas mano yra man. Grįžtu pietų, pasirodo kažkas mane šaukė, bet ką ten girdėsi – nei aš jų, nei jie manęs. Įsikūrę esame nuostabioje vietoje netoli uolose esančio įspūdingo XIIa. Phugtal vienuolyno, korio principu įsikomponavusio ant stataus uolos šlaito. Einame į pamaldas. Kol laiko dar yra išlandžiojame visus kampelius, įspūdinga nuo tikrumo – vienuolių kasdienybės ir paprastumo – nesijauti įsiveržėliu, nes jie šypsosi, duoda paragauti keisto patiekalo, lyg būtumei vienas iš jų, jei jau esi čia. O čia ne daug kas ateina, per toli nuo pasaulio... Atsisėdu ant vienuolio gulto ir rašau. Saulė kaitina. Kūnas kaista. Atsiveria begalinė platybė, virš manęs balkonėliai ir uolos lubos, aplink milijonai kamaraičių, skirtų 70-čiai čia gyvenančių vienuolių. Kaip iš mano sapnų apie labirintus: dvasinga, sumažinta, tamsu – kur susiduri su savo vidumi; oranžiškai ryšku – kur tavo sielos džiaugsmas. Vėjas ausyse, saulė akyse, minkšta ant ašutinio kilimo. Mano sieloje ramybė. Šiandien tokia diena, kai yra laiko sau. Būdama su savimi gali išsigydyti savo sielą. Prieina Rolas su kamera, bet nieko neišlemenu... Matau kaip viršuje Raimis jam ekspromtu deklamuoja eilėraštuką apie tūkstančius laiptelių... Trečią prasideda pamaldos. Vienuoliai vienas po kito sueina, puola ant kelių arba gulasi, klaupiasi, gulasi, klaupiasi... Bordiniai dulkėti daugiasluoksniai apsiaustai, vilnonės kiaurais padais kojinės. Tada sėdasi į savo vietą ir gieda mantras. Įeina su dideliu arbatiniu treninguotas žmogelis ir pilsto vienuoliams arbatą. Mes pavieniai susėdę palei sienas. Vienuoliai murma ir gurkšnoja, kartas nuo karto skambina savo instrumentais. Vienas garsiai nusižiovauja, kitas visiškame transe, gal nuo badavimo. Laisvė, atsipalaidavimas ir vibruojantis oras. Garsas smelkiasi per kūną ir kaulus. Rolas nori filmuoti, bet vienuolis rodo nu-nu-nu. Knapsime. Valandą taip. Tarp atmestinumo ir kosmoso. Jautiesi patekęs į visišką kažkieno kasdienybę. Neišgertą arbatą susipila į iš po staliuko traukiamus purvinus didelius butelius. Grįžę geriame arbatą ir mes, žaidžiame atspėk žodį, vakarieniaujame, o prie lango prikibę vaikai spokso į mus. Paklausinėjame, kada jų pamaldos ir traukiame vėl: vaikai valgo, vyresnieji gieda, o mes aplipę aplink spoksome – lygiai taip pat. Žmogiškas instinktas – stebėti. Valgo, po to išlaižo lėkštes, mėtosi popieriais. Vaikai yra vaikai ir niekas jų čia nedrausmina. Jie tiesiog taip gyvena. Po ženklo, kaip skambučiui nuskambėjus, surinka ir sumetę lėkštes į vieną krūvą išsilaksto. Grįžtame keliuku pagal laikrodžio rodyklę, pastovime ritualiniame ratuke su arbatos puodeliais ir nesulaukę 8 val. nueiname miegoti.
      Kitas rytas. Aukštis 4050 m, sėdime prie stupos ir laukiame arklių. Raminta atsistoja ir klausia – švarus užpakalis? Ne, bet į svečius juk neisime – sako Algis. Ji kažkodėl nusivalo ir vėl atsisėda. Daug dulkių šioje kelionėje. Kaskart nusiavus batus lieki su juokingomis pilkomis dulkių timpomis. Šiandien nauji vaizdiniai. Kanjonai. Leidžiamės ir kylame, bet aukštis nesikeičia. Stovyklavietėje nelabai yra vietos palapinėms – tik skardis, bet kažkaip įsikomponuojame. Pasiskalbiu ir keliaujame žemyn prie upės Tsarap – šalta, pilka visą kelią mus lydinti upė. Leidžiuosi su basutėmis per nuobirynus. Vanduo ledinis. Nereikia nieko galvoti – eini, plauki, o srovė neša, neša, prieš paplaukti be šansų. Nusimaudę sėdime atsirėmę į išgludintą uolą, kojas įkišę į šiltą pilką smėlį. Lyg jau šimtmečiais būtume įaugę čia. Keturi draugai rūko kažką vietinio po pusę rupijos (~2,5ct) ir bando spėlioti, kieno čia lapai. Hašiš – sako, nes į cigaretes nepanašu. Neatsispiriu pagundai nufotkinti, tokie atsipalaidavę ir nuo realaus gyvenimo nutolę veidai – nuotaikos grožis. Mes kaip kino teatre išsirikiavę prieš įspūdingą reginį – upę, kalnus, vakarėjančią saulę. Nusprendžiame dar paėjėti alternatyviu keliu, kuriuo neatėjome.
      Naktis šilta, rytas šaltas. Stoviniuojame prie beužverdančio vandens. Kava! Drebėdama akimis seku per kalnus artėjančią saulę ir nuslenkantį šešėlį. Algis nubėga iki saulės ir demonstratyviai nusimeta savo neįsivaizduojamo ryškumo striukę. Dar 15 min. ir saulė bus čia. Nesulaukiu ir lekiu pas Algį. Išeiname, o oras pamažu įšyla. Prie nuostabaus skaidrumo upelio lyg driežai atsigaivinę sugulame ant akmenų. Raminta išsiplauna galvą, o Rytis su Raimiu mėto akmenis į vandenį. Užkrečiama, bet jiems neprilygstama – ridena jau gerus riedulius, mažus po tris, arti, toli. Ryti, čia meditacija, ane? – sako Raimis ir eina atsinešti dar. Rytis stovi ant lieptelio su glėbiu akmenų ir mėto. Taškosi. Purslai lekia 5 metrų spinduliu. Visi džiaugiasi. Raimis sako – duočiau mums po 10 metų. Gera, kai galima laiką atgal pasukti, o Raminta sako – gal niekada kitaip ir nebuvo. Einame toliau 4 km aukštyje. Lipame į kalną, o kiti, sėdintys pavėsyje apačioje, šaukia mums. Tikrinu intuiciją – sako Rolas. Hmmm... Eini, eini takeliu, o staiga intuicija sako – suk iš takelio! Mums nesakė. Pietaujame ant akmenų, aš įsitaisau ant saulutės. Užsnūsčiau, nors čia miegame beveik po 12 val. Dar kelio ir mūsų stovyklavietė kalne. Nelabai yra vandens, tik maža purvina srovelė. Rytis pagal garsą ima knisti žemę, mes su Raimiu lipame į dar vieną kalną ir matome, kaip jis ant žemės parkritęs nejuda, o tik laikas nuo laiko meta iškastas žemes. Kaip kurmis. Kol sulaipiojame viršūnėn-žemyn – turime naują puikiausią skaidraus vandens šaltinį. Šaunuolis Rytis!
      Ryte, pirmiausia, dieviška kava ir taip aptinusios akys, kad reikia su ranka prasitempti, kad matytumei ir lūpos kaip Pamelos Anderson ir šiaip jaučiu ne veidą, o kažką labai labai išpūsto. Gerai, kad ne aš viena čia tokia   Šiandieną laukia dvi perėjos Nialo Kontze 4850m ir Gotunta La 5140m. Iki pirmosios pakylame normaliai, o vaizdai nuostabiai skirtingi ir kontrastingi. Milžiniški tie Himalajai. Tiesiai, tiesiai prieš akis didžioji perėja – neapsakomo grožio. Toli toli, aukštai aukštai. 360’ kalnų grožis. Toliai už tolių, kvapą gniaužia. Kiek nusukę nuo takelio ir apačioje išvystame turkio mėlynumo ežerą – trikampis, kaip brangakmenis rudų tonų kalnuose. Tada prieiname plokštumą, kurioje auga rabarbarai. Sunku patikėti, ragaujame – rūgštūs, kiek sausi. Pripjauname, bus kisieliui. Rabarbarai ir Ladake rabarbarai. Kelias link perėjos ilgas ir įduba tolumoje graži, bet tolima. Per patį viduriuką jau vos vos įžiūrimi arkliai. Aštrios rudos uolos, spalviniai perėjimai iki violetinės, žalsvos, mėlynos ir danguje ištirpstančios žydrumos, dangus be nei vieno debesėlio, kaip plokščias mėlynas popieriaus lapas. Spalvų grožis, formų grožis. Viskas neįprasta akiai. Net gaiviai salotinės samanos, apvalius akmenis aptraukusios trumpu švelniu kailiuku. Tūpiu paglostyti – taktilikė – man patinka liesti – švelnumas atitinka spalvą. Kopiant į viršų labai nepaskubėsi, kiekvienas savo tempu. Oro man netrūksta, bet judėjimo greitis – ne lėkimo. Taip žingsnis po žingsnio artėju į viršūnę, už kurios, rodos, nieko nebebus. Pabaigos pasaulis. O gal prasidės? Ilgas kelias artyn, statyn. Raminta jau rėkia nuo viršukalnės, tada Raimis ir netrukus jau aš puolu jiems į glėbį. Pradedame fotosesiją prie vėliavėlių bokštelio – žemyn galva, šuoliai į orą. Vėjas toks stiprus, košia kiaurai. Raimis rodo į viršūnėlę šalia. Gerai. Kopiame nuobiromis iki uolienų kibių ir aštrių. Nuo viršūnės matome visus pareinančius, sėdinčius ir šūksniais sutinkamus. Šaukiame ir mojame, o mums atmoja. Viršuje visada geras jausmas ir daug daug gražių vaizdų. Nusileidę į perėją pririšame Rasos atneštas vėliavėles ir traukiame žemyn. Pietūs prie ežeriuko – 15cm gylio skaidrios pelkės. Siesta. Ten trijų pirštų pėda. Ančiukas. Ne ančiukas – erelis. O ten sraigė – sutinka visi. Ten šypsosi senis, kur pirštas... Stebime kalnus, Rytis – pastabiausias vaizdinių ekspertas. Karšta, tylu, ramu. Beveik visi gulime ir snaudžiame ant aštrių akmenų, girdisi kaip prazvimbia vabzdys, Edita teliuškuoja vandenį, Rytis pirštais klibina akmenukus. Rolas išeina ieškoti Laimos ir Dalios. Susišlapinu savo baltąjį apsiaustą ir pasidarau pavėsinę. Balta, vėsu viduje, vėjelis kedena sienas, rašau, visi nutilę. 
      Leidžiamės toliau ir tolstame. Atsiveria kosminiai vaizdiniai: bokšteliai, bedugnės, pilys, tarpekliai, spalvoti kalnų sluoksniai ir siauras takelis, vinguriuojantis į niekur. Artėja vakaras, einame skardžiu, o ant kalno krinta ištįsę mūsų šešėliai. Status leidimasis žemyn į kitą kosmosą. Rolas su Dalia ir Laima čia bus turbūt jau tamsoje. Tarpekliu sėliname tolyn vis palaukdami vieni kitų – tvarkingi be vado. Netrukus mus pasitinka dėdulis (arklių varovas) ir veda į stovyklavietę. Mes su Raminta liekame laukti Algio ir dėliojame rodykles iš akmenų tiems, kurie dar grįš. Stovyklavietė graži su daug vandens, nors šioje kelionėje švaros ir taip daugiau nei įsivaizdavau ar reiktų. Statome palapines ir verdame iš karto du puodus arbatos. Išnyra vadas, išgeria su mumis arbatos ir išeina atgal. Jau su tamsa grįžta trise. Mes šiandien ėjome 9.30val., o Laimai su Dalia gavosi koks 13, bet Laima nemirtinga – švyti ir spinduliuoja pozityvia energija net po tokios dienelės. Visi 12 sėdime ratu ant akmenų aplink laužą, oi tiksliau apie puodus – apie laužą tik pasvajojame, malkų čia nėra. Vakaras šiltas ir šį kartą išsiskirstome jau vėliau – tik 21 val. Kaip jonvabaliai pasklindame po teritoriją ir žybsime žymėdami savo buvimo vietą. Žvaigždės čia tokios ryškios ir jų daug, keistai nebaigtos dangaus figūros pranyksta už kalnų ir įsivaizduoju, kad mes su savo ciklopais lyg dangaus atspindys ramiai spingsinčiame ežere... Palapinėje prie švytinčio ciklopo lyg spingsulės dar jaukiai pasišnekučiuojame ir užmiegame. Ypatingai gera ir tikra diena buvo.
      Ryte išeiname anksti, 2 val. palei upę iki sraunaus upelio, kurį reikia perbristi. Ledinis vanduo, kojos nutirpsta. Bet ne platus. Tada įsitaisome ant šiltų akmenų šalia ošiančio vandens. Rolas padalina savo Snickers’ų. Kaitina saulė. Aš įrašau praleistas dienoraščio vietas, o Rolas sako – Šarūne, parašyk, kad aš malačius. Negi man sunku? Vis tiek vien gerai apie jį rašau. Malačius tas Rolas. Geras vadas ir žmogus. Ir charakteris man patinka. Visi tylėdami sėdi, o Rolas nueina skalbti kelnių. Anoje pusėje pasirodo Dalia su Laima, klausia – kaip eiti? Paviršiumi – atsakome mes. Po 20 min. Raimis sako Ryčiui – nejauti, kad kažko trūksta? Suprask – mėtymo... Keliaudami toliau spėliojame žodį, kuris bendrinėje kalboje reiškia vieną, o panevėžietiškoje – visai ką kitą. Sunku, bet po ilgų bandymų išaiškėja – narvelis – t. y. laiptinė. Pirmą kartą gyvenime girdžiu ir niekaip negaliu atsistebėti – paskambini taksi ir sakai Danutės g. 5 prie trečio narvelio. Neįtikėtinai gerai! Raimis pasakoja tą žodį prisimenąs iš mokyklos, kai klasiokas parašė rašinėlį pavadinimu “Prie mano narvelio auga medelis”. Raminta su Ryčiu neduoda sumeluoti ir nesupranta, kas čia keisto... Vaizdai susilieja į kanjoną, einame upės pakraščiu, kol prieiname nuostabią vietą pietums. Uola nugludinta, su įdubimais, susirandi savo kūną atitinkantį ir geri šilumą iš uolos, iš saulės. Kaip Raminta sako, žinokit, kai grįšime 9 mėn. saulės nematysime. Šniokščia vanduo beveik siekdamas kojų galus, bet nesiekia, nes mes aukštai. Prieš akis gamtos ekranas – milžiniška uola. Raimis įridena porą galingų akmenų ir aptaško gulinčius. Atsijungę ir užsimerkę snūduriuojame visu kūno paviršiumi susilieję su ta uola. Pajau
iu gaivinančią vandens srovę – Rolas kaip ant pirties akmenų iš savo kepurės ant mūsų pila vandenį. Visi išeina, su Raminta ir Ryčiu liekame laukti Dalios usu Laima. Rašau, deginamės kol kalnų horizonte pamatome du lėtai link mūsų judančius taškelius. Kildami ir nusileisdami ateiname iki stovyklos – gražios ir žalios šį kartą. Išsimėtome palapines tarp medelių, o iš šalia esančio kaimo parsitempiame krūvą medžių – bus laužas! Šiandien pirmą kartą visi ėmė kalbėti apie namus. Aš jau pasiilgau ir aš… O aš visai nenoriu niekur grįžti – eičiau dar ir eičiau, o tose vietose, kur taip gražu, kur gamtos stichija veržiasi, o kalnai stūgso – kas kart sustoju, žiūriu, klausausi tylos ir pagalvoju – pagyvenčiau čia kiek. Kaip sklendžianti siela erdvėje plevenčiau – šiek tiek, kol mano esybė įgaus pavidalą, formą, būseną. Mano namai čia, kur aš. Staiga pasidaro liūdna ir nueinu pagulėti į palapinę. Vakaras prie laužo iki 22 val. Vieni jau miega, mes kalbamės ir juokiamės. Rolas iš savo palapinės mus pritildo, o Raminta sako – ryt ryte pensijas dalina. Mes pritylame ir kikename toliau.
      Paskutinė pilna žygio diena. Atsikeliu anksti. Šiandien užtinimas žiauriausias, tikrai sunku pražiūrėti ir tos lūpo tokios milžiniškos, jau tardama labas rytas jaučiu jų masę. Prausiuosi lediniame upelyje, gal kiek atleis. Grįžtu į virtuvę ir Rolas atidengia vieną dangtelį, tada indelį, o ten – kavaaaaa! Paskutinysis puodelis! Kas liko – dėl Miko. Nebesitikėjau šiandien kavos. Gardu. Mano mylimoji kava kalnuose! Pusryčiams dieviškai skani skysta košė ir į kelią. Šiandien 600m aukščio nusileidimai ir pakilimai. Lekiu pirma ir viena. Nukiūtinu toliausiai, į kalną žemyn ir aukštyn iki nuostabaus skardžio ant viršūnės. Atsisėdu ir jau laukiu kitų. Papietaujame, vėl aukštyn, žemyn, kitas skardis, ant kurio sėdėdami žiūrime į neapsakomus tolius. Apačioje netaisyklingai iš akmenų sudėtas ratas, o šalia 6 maži. Kas čia? Rytis – debesų ir uolų šifruotojas dėsto: motina ir 6 jos vaikai, o ten dešinėje toliau žemėje išsklidęs apskritimas – miręs tėvas. O gal atvirkščiai, nes gamtoje kartais patelės būna didesnės... Po kelių valandų prieiname paplūdimį. Merkiame kojas, tik Rolas atsitūpęs plauna batus – lyg ruoštųsi kelionės pabaigai. Dar su Raminta pasidarome veido pylingą su Himalajų žemėmis – tai besilupančiai bomžo odai. Kelios valandos ir išvystame oazę – prie upės akmenų grindinys ir vandens duobės. Ooo arkliai – čia mūsų stovykla – Tsok Mesik! Šios dienos noras išsipildė – kad stovykla būtų prie paplūdimio. Visą kelionę to troškau. Su Raminta parėkaujame ir lekiame maudytis. Sako, gal į tas duobes, bet pirma lendame į pagrindinę upę – nenusileidžiu aš. Ten lediniai geliantis purvinas vanduo. Bet lendame – dėl bendros tvarkos. Po to jau baseinėliai su šaltinėliais. Švara. Fantastika! Arbata ir kilimėliai prieš saulutę. Gulime. Visiškas relaksas. Saulė šildo. Valgome sausainius. Kalbame. Vyrai tempia medžius laužui. Rolas stato palapines. Keliuosi padėti, o jis sako – gulėk, gulėk. Rašau, guliu, klausausi. Rojus žemėje. Paskutinė diena fantastinė! Laimė šiandien – gulėti saulėje ir gerti arbatą.
      Kita diena neilga – išeiname į kelią. Susėdame nuleidę kojas ant kalno krašto ir pasitinkame visus vienas po kito paskutinį kartą šioje kelionėje lipančius į viršų. Spėliojame, kas dar matosi tolumoje – žalias Algis, oranžinio dėklo Rolas, juodas Ričardas, kas ką aplenks – mėlynas Henrikas ar du taškai – Rasa su Edita... Pareina Rolas, Raminta sako – koks pasipuošęs paskutinei dienai – Statkevičiaus juoda. Maža juoda maikutė – išsprūsta man. Kalnų must have  Atsisveikiname su dėduliu, gražiai ir simboliškai gauname iš jo baltas juostas. Rolas padovanoja palapinę. Sėdame į sutartu laiku, sutartą vietą “ant kelio už 9 dienų” mistiškai atvykusį autobusiuką ir traukiame į Manali. Vėlai vakare pavargę, bet laimingi atvykstame į vienos žvaigždutės viešbutį su liftu, šiltu vandeniu ir šaltibarščių spalvos lubomis kambariuose...
      Naktį nesimiega nuo gražių minčių ir patirtų pojūčių. Visada yra laimė džiaugtis čia ir dabar. Ir nežinoti, kas bus ir kodėl. Dovana yra sutikti žmones. Kartais savęs klausi, kodėl...?
      Ačiū visiems už kartu nukeliautą kelionę.

      P. S. Dar šioje kelionėje gera buvo būti savimi ir kad man sakė, kad turiu trūkumų ir kad vadino – tu tokia iš kosmoso. Gera žinoti, kad ne tau reikia būti kažkokiai, o pasaulis aplink tave – tavo planetos. 
      P. P. S. Mano dienoraščiai yra pati subjektyviausia mano matymo išraiška ir visiems turbūt buvo visaip ir kitaip.

      Šarūnė

 

Dalyviai: Rolas, Algirdas, Ričardas, Raimondas, Laima, Raminta, Rytis, arklių šeiminkas, Šarūnė, Dalia, Edita, Rasa, Tashi, Henrikas.



Komentarų (22)
1. 2014-02-06 21:36
 
Kolektyvas pilnai surinktas. :)
 
Rolas
2. 2014-08-07 06:13
 
Prasideda kelionė. Šiandien išvykstame link Indijos. Ladake būsime be jokio ryšio su Lietuva. Bet kokių žinių bus galima tikėtis po mūsų žygio kai atsibelsime į Delį.
 
Rolas
3. 2014-08-07 10:22
 
Lauksime žinių prieš ir po žygio :), Sėkmės
 
Linas
4. 2014-08-07 17:47
 
Sėkmės visiems, lengvo skrydžio į Deli. Linkėjimai Ričardui :)
 
Rūta
5. 2014-08-08 06:24
 
Delyje. 6 kuprines neatskrido. Vaziuojame link Leh, kuprines rytoj turi atskristi. Tokia pradzia. Rolas.
 
tania
6. 2014-08-08 22:07
 
Pasiekėm Manali, toliau laukia para kelio per kalnus. Viskas gerai tik neramu dėl bagažo. Tikimės, kad viskas bus ok. Rolas.
 
tania
7. 2014-08-13 20:33
 
Po 2,5 paros esame Leh, 38val. is ju ziauraus kratymosi serpantinais, keturios perejos, auksciausia is ju 5,3km. Galva plysta, pykina, silpna, koma - istisai miegi, bet tuo pat jauti visas tas slykscias kuno busenas. Vis dar sedime be palapiniu, primusu, o puse is musu be asm. daiktu. Kol kas jokiu ziniu, bet tikimes, kad viskas bus gerai. Tokia pradzia i issvajotaji Ladaka :)
 
Sarune
8. 2014-08-13 20:33
 
Laikykitės, be palapinių ir primusų ne kas, bet manau išgyvensit ir dalinsitės nauja patirtimi
 
Linas
9. 2014-08-13 20:33
 
Turim 3 bagazus, 3-ne. Visa diena skambiname visais imanomais varpais. Versijos nuo to, kad Rolo kuprine Bombejuje, po to, kad net neatvyko i Deli, kitas 2 gausime ryt... Visi viska garantuoja 100% Situacija :? Siaip Lehe faina, lankom vienuolynus, dalinames maikem ir tikimes geriausio - ryt gauti bagazus ir pajudeti...
 
Sarune
10. 2014-08-13 20:34
 
Ilgai laukus.... :zzz Turim visus bagazus!!! :zzz Laime!!!! :p
 
Sarune
11. 2014-08-13 20:34
 
Tai sėkmės, gerai kai daiktai sugrįžta. Kaip suprantu šiek tiek atsilikot nuo grafiko, tikiuos nesunkiai prisivysit.
 
Linas
12. 2014-08-13 20:34
 
:) smagi pradžia - pusė darbo! nuotykiai Jūsų dar tik laukia! Smagaus! :)
 
PB
13. 2014-08-18 15:04
 
Pačių geriausių įspūdžių po tokių sunkių pirmųjų dienų! Vida R.
 
Vida R.
14. 2014-08-20 16:12
 
Tashi (Rolo vietinis pagalbininkas) parašė poryt važiuos pasiimti chebritę iš kalnų, tikiuosi greit ir jie patys ką nors parašys. Tiek žynių.
 
tania
15. 2014-08-20 19:21
 
Sekmės jums :)
 
Roberto
16. 2014-08-24 13:38
 
Žinios iš kelionės šykščios, žinome, kad viskas gerai. Ir šiandien apie 18 val. lėktuvas leidžiasi Vilniuje. Lauksime įspūdžių.
 
Linas
17. 2014-08-24 14:52
 
Chebrite Helsinki laukia lėktuvo, viskas ok.
 
tania
18. 2014-08-24 21:36
 
Saulėtą Ladaką palikom, praktiškai lietaus nematėm ir nežinojom kelionės metu kas tai yra. Lietuva šiandien tai priminė. Man bent jau malonu. 
Kelionė sėkminga, pamatėm daug. Trekas tikrai vertas dėmesio, aplankėm nuošaliausią, veikiantį vienuolyną. Trekas puikiai suderintas su aukščiu iškylančiomis problemomis. Nėra sunkus. Bet tikrai užskaitau dėl vaizdų.  
Bagažo netektis kelionės pradžioje kažkiek išmušė iš vėžių. tikrai buvo komplikuota padėtis. Neturėjome palapinių, primusų, puodų. Kažkur į kalnus sunkiai buvo įsivaizduojamas mūsų vizitas. Po begalės skambučių visgi pavyko ji susigrąžinti. Praradome vieną dieną. O toliau viskas puikiai. 
Greitu laiku bus daugiau kas ir kaip.
 
Rolas
19. 2014-08-27 16:48
 
Gražūs vaizdai, gražūs kalnai, gražūs žmonės :) O toks giedras dangus mums pernai tik pusę kelionės buvo.
 
Ina
20. 2014-09-03 09:23
 
Super dienoraštis! Ačiū Šarūne - grįžau į Ladaką kartu su jumis :)
 
PQ
21. 2014-09-03 14:41
 
Gražiai surašyti įspūdžai, skaičiau pasigardžiuodamas
 
Linas
22. 2014-09-03 18:07
 
aciu aciu! smagumelis :)
 
Sarune

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Penktadienis, 27 lapkričio 2015 )
 
< Atgal   Kitas >