Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2013 07 01 - 14. Korsika. Dublis trečias Spausdinti Siųsti el.paštu
Pirmadienis, 24 birželio 2013
Ko gero, viskas prasidėjo dar iki 2013 06 30, dienos kada išvykome: treniruotės ant bokšto, kolektyvinės hidrokostiumų stiliaus ir funkcionalumo paieškos, šmaikštūs ir rimti pokalbiai online, dienų skaičiavimas; rodos, viskas žadėjo, kad bus linksma, įdomu ir smagu. O buvo dar geriau – ne vien man norėjosi, kad kelionė tęstųsi dar bent savaitę ir sėkmė mus lydėjo, ir oras buvo palankus. Žodžiu, nieko mums netrūko anei vyno, anei įspūdžių.

     
 


Pajudėjome sekmadienio vakarą, 21.30 autobusiukas buvo prie mano namų, tada paėmėme Tomą, Artūrą ir Gintą, kuris pasirūpino trispalve ant veidrodėlio, antro veidrodėlio trispalvė atiteko Rolui ir svarbiu momentu ant kalno viršūnės puošė vado galvą, Kaune prie Tėvynės įšoko Vytenis. Vykstame devyniese, mums su Simona – grupės moterims, skirtos vietos priekyje, atrodo, mes vienintelės nepagalvojome apie tokį dalyką kaip pagalvės – patirties stoka ar tiesiog spartietiškas požiūris, kad kelionė yra kelionė ir ką čia beprisipatoginsi. Ai, dar, žinoma, vadas. Didžiausią įspūdį man padarė Vytenio pagalvė – kvadratinė normali naminė su išraiškingu užvalkaliuku “A B C”. Gražu. O dar padarė įspūdį jo naminiai kotletai, kuriais buvome apdalinti kelionėje, su duona ir agurkais, buvo žiauriai skanu – tokio naminio patiekalo nevalgiau jau šimtą metų. Naktį vairuoja Rolas, atsibundu kai per kelia bėga briedis. Rolas pasakoja, kad dar matė dvi stirnas, lapę ir šunis. Ryte vairą perima Vytenis. Atsigeriame kavos. Tada Artūras. Sustojame pirmiems pietums, verdame sriubą – labai skanu, užkandame rūkytais skrandukais, kažkas ragauja 9.2 alų. Pravažiuojame Lenkiją. Vyriškos daugumos kolektyve pokalbių temos pačios įvairiausios: žiniasklaidos trūkumai, vaikų ir anūkų auklėjimo ypatumai, grybai, uogos, mėlynanonjai (gražus žodis – kur mėlynės auga), natūralus gimdymas ir t. t. Vytenis pasakoja istoriją, kaip muitinėje žmogui reikėjo užpildyti anketą, prie langelio sex pagalvojo, pagalvojo ir nusprendęs, kad ilgai čia nebus, pažymėjo – NO. 
Antra diena. Naktis autobusiuke. Vairuotojai mainosi, miegoti visai pavyksta, Dalius ir Vytenis aktyviai propaguoja ir skatina vynciaus vartojimo kultūrą. 8 val. išplaukiame keltu – mūsų autobusiukas vos įtraukia, turime išlipti, kad palengvėtų. Kelte su Simona išnaudojame visas įmanomas tuliko kriauklės galimybes ir maloniai atsišviežinusios sėdame į šezlongus, vėjas kedena plaukus, saulė šildo. Vieni vaikšto, bendrauja, kiti snaudžia, vadas miega parkritęs tiesiog ant grindų. Taip 4 val. Toliau mano dienoraštyje parašyta – chaosas, tas vynas nieko gero, nebenoriu gert, noriu lipt tarpekliais. Šitos savo būsenos neprisimenu, bet turbūt tikrai labai norėjau lipti. Važiuojame palei pakrantę, užsukame į miestelius. Karšta, saulė kimba, nusimaudome, pietūs. Korsika 180 x 80 km. Per 11 d. apvažiuosime visą. Pirma nakvynė po atviru dangumi – tūkstančio žvaigždučių viešbutyje – ištiestomis kojomis. Gera. Atvirumo pokalbiai su tais, kas dar nemiega.

 Ruisseau de Viola

Trečia diena. Man, kaip vandens stichijos mylėtojai, ryte dorai nepramerkus akių šokti į jūrą – neapsakomai geras jausmas. Ir taip kiekvieną rytą. Palaima. Pirmas tarpeklis – Ruisseau de Viola, IV sudėtingumo. Ilgis 700 m. Aukštis pradedant 500 m. Miestelis – Olcam. Prognozuojamas praėjimo laikas 2.45 val. Nesunkus, labai gražus. Pirmam kartui labai tinkantis. Vieną valandą einame iki tarpeklio. Pirmas leidimasis virve – įspūdingas, ant galvos krenta krioklys, nelabai malonus jausmas, tik atstumas neilgas. Šalta, vanduo šaltas, saulės nėra. Leidžiantis žemyn vis lenda, šildo. Vis geriau ir geriau. Nusileidžiame, paskutinis etapas ilgesnis, bet visiškai nestatus, praktiškai ėjimas, bet dėl to nelengviau. Gražus baseinėlis, kas nori pašokinėja. Nuo kokio 1m aukščio nušoku ir aš. Smagu. Šildomės atsigulę ant akmenų. Grįžimas labai smagus – upeliu per akmenis: brendi, šoki, plauki, eini, eini… ir štai tiltas, nuo kurio pradėjome. Persirengiame, papietaujame, hidrikai džiūna ant autobusiuko. Tada į sekančią nakvynės vietą, pakeliui aplankome miestelius, išgeriame kavos, alaus. Šalia kavinukės graži minimalistinė bažnyčia. Korsika labai man patinka, pakankamai laukinė ir neturistinė. Važiuojame pakrante vingiuotu keliuku, visi nurimę, pavargę – meditacinė kelionė. Malonu. Nakvynės vieta prie upelio ir bokšto. Vakarienei bulvės su mėsa, vynas, žalios devynerios. Maudynės. Pokalbiai. Vakarėjant visi išsiskirsto, liekame trise – Vytenis, Dalius ir aš. Jau traukia link miego, Dalius išsideri dar 20 min., iki pusės pirmos. Naktį nukrenta keli lietaus lašai, skelbiama parengtis – kuprinės į autobusiuką, Tomas su Simona išeina į bokštą, kažkas vaikšto aplinkui, aš per miegus nelabai suvokiu situacijos, girdžiu tik lietus ir bokštas, tai susiruošiu į bokštą, bet iš ten jau pareina Simona su Tomu, pasirodo, ne taip jau jauku, o ir lietaus tiek tebuvę. Sėkmingai išmiegame lauke.

 Artūras

Ketvirta diena. Paplaukioju – šaltas vandenukas. Pusryčius jau ruošia Rolas, Vytenis šalia. Kėlimosi grafikas tampa aiškus ir eiliškumas praktiškai nesikeičia visą kelionę. Pusryčiams košė, kava. Kalbame apie kalnus, Ernestą. Tvarkymasis ir nauja diena prasideda. Riedame Korsikos keliukais, prasilenkiame su dviratininkais, jų mūsų kelyje pasitaiko, kaip ir bėgikų bei pėsčiųjų. Keliukas siauras, akmeninių plokštelių stogai, pietietiški namukai su medinėmis langinėmis, ryškios gėlės, žydintys medžiai. Dieną miesteliai tušti. Ramybė, jaukumas – toks vasariškas jausmas, primena vaikystės kaimą, kai su maloniu jauduliu ir nesibaigiančio gerumo nuojauta prasideda atostogos… Prie maršruto atėjome per 25 min. Tarpeklis Ruisseau de Macini, IV sudėtingumo. Ilgis 1100 m. Aukštis pradedant 795 m.  Miestelis San Gavinu di Fium’ Orbu. Prognozuojamas praėjimo laikas 3 val. Ekstremalesnis. Leidimasis virve 20 m, šuolis nuo 3 m aukščio. Plojausi su veidu, atrodo, neskaudžiai. Praėjimai. 50 m nusileidimas – įspūdingi vaizdai, gražu, bet nežinai, kur nusileisi. Smagu, kuo toliau, tuo geriau. Atvykstame į nakvynės vietą – aikštelę prie didelio medžio. Nuskutame Daliui galvą. Užmiršau paminėti, kad dabar jau keturi iš mūsų devynių – plikiai, krūvoje atrodantys pakankamai įspūdingai. Beje, viskas nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti: broliai šaunuoliai (Artūras ir Gintas) – draugai taip pavadinti dėl savo iš pirmo žvilgsnio pasirodžiusio panašumo, apie plikes žino daug – kad 3D skustuvai geriausi, kad norint atrodyti nepriekaištingai procedūrą reikia kartoti dukart per dieną ir dar tepti, kad nenusviltų nuo saulės, o po to, kad nesiluptų, tolygiai blizgėtų... nežinau, bet, vienu žodžiu, plikės mūsų kelionėje užėmė stabilią poziciją ir kaip sakė Artūras, be 3D galvučių neišgyventų.

 Nei šernas nei kiaulė

Penkta diena. Ankstyvas gražus rytas. Šiandien laukia daug bobslėjų. Pakeliu galvą iš miegmaišio, visi dar miega, o Rolas tupi priešais su kamera ir kažką kalba, aš apsimiegojusi nieko nesuprantu, man rodos lyg poterius kalbėtų... ai, suprantu, sako labas rytas. Tada pagal grafiką keliasi Vytenis. Ir šitoje vietoje mano dienoraštyje prasideda pagyros Rolui – be to, kad visą kelionę jis nenuilstamai ir labai skaniai gamindavo, kas rytą tik pabudus jau laukdavo puodelis kavos, o tiems, kas vėliau keliasi, Rolas kavą atneša prie miegmaišio. Čia tai vadas! Tarpeklis Ruisseau de Purcaraccia, IV sudėtingumo. Ilgis 700 m. Aukštis pradedant 750 m. Miestas Quenza. Didžiausias nusileidimas 45 m. Į maršrutą atėjome per 1.10 val. Pora bobslėjų jėga! Saulutė kaitina, gulime ant uolų, šilta, krioklys šniokščia – taip ramu širdy... Laukiame kiekvienas savo eilės. Tarpeklis nuostabiai gražus – atviros erdvės, didžiulės uolos, kalnai, absoliutaus skaidrumo vanduo, baseinėliai. Rojus akims. Sėdžiu, rašau kalno viršūnėje ir jaučiu kaip mintys iš galvos garuoja, o lieka tik tai, kas skirta pajausti. Tarpeklis labai smagus. Linksmas. Nedidelis šuolis ir stabdis man. Stoviu, stoviu – negaliu. Paskatinamieji šūksniai, paruoštos kameros – negaliu žengti žingsnio ir viskas. Visiems nusibosta laukti, ima leistis virve toliau. Aš stoviu – noriu nušokti, bet negaliu. Kažkaip nušoku, iš apačio atrodo gėdingai mažas aukštis. Širdis nerimsta, norisi dar, kol kiti leidžiasi virve grįžtu ant uolos. Ir vėl negaliu, bandau kažką įsivaizduoti – vienovę su vandeniu, ale niekas nepadeda, nučiuožiu ant užpakalio. Rolas siūlo šokti kartu. Drąsiau, jaučiu, kad pats šuolis man patinka. Nusileidžiame virve, tada gerasis bobslėjus su laisvu kritimu pabaigoje. Bobslėjus visai kas kita – atsiguli, iškeli rankas ir plauki su srove pasroviui, gyvenime –  ne, o kanjone – taip. Geras, 7 m aukštis, patiko man. Tarpeklį įveikėme per 2.30 val. Tada pietūs po prancūziškuoju medžiu ir į dar vieną žygį – pliūkšt – pliūkšt – pliūkšt - visas maršrutas vieni šuoliai. Tarpeklis La Vacca. Ilgis 1000 m. Aukštis pradedant 340 m. Miestelis tas pats Quenza. Vėl nuostabūs vaizdai, balti akmenys triskart didesni už žmogų, po pietų kumpio kankina trokulys, vandens švarumas toks, kad plauki, prasižioji, atsigeri. Pirmi šuoliai, visi sušoka su smagumu. Simona irgi. Drąsi. Man neišeina – stoviu, stoviu. Priėjimas geras, status. Vienas, du, trys ir dar ore Rolas paleidžia ranką – taip visai nebaisu, akimirka ir tu vandenyje. Priplaukiame įspūdingą nušokimą 12 m. Čia jau žiauru. Pro plyšelį galima stebėti. Vyrai sušoka vienas po kito – drąsuoliai. Atrodo tikrai didvyriškai ir įspūdingai. Vytenis stabteli, slysteli, pavojingai jau, bet baigiasi viskas gerai. Vėliau dar ne kartą jo slidieji kedai privers išsitiesti ir lygioje vietoje. Man patiko nepalaužiama Tomo logika, kai paklausiau, ar nebaisu – jei Vytenis paslydo ir vis tiek nušoko, tai kas čia. Mes su Simona ir Gintaru leidžiamės virve, iš apačios vaizdas ne ką prastesnis. Plaukiame ir keberiojamės toliau – smagus kelias ir paskutinis nušokimas. Priėjimas nekoks, keli žingsniai per srūvenantį vandenį ir tik tada šuolis. Dauguma vyrų, be abejo, sušoka kaip kareivukai – tiesūs, greiti ir su pasimėgavimu, iš apačios žiūri į mus švytinčiais džiaugsmingais veidais. Rolas ateina likusiųjų nuvesti per šoną: Simoną su Gintaru nulaipina ir lyg tarp kitko pasiūlo šokti. Mhhh linkteliu. Nėra laiko galvoti ir bijoti, einame prie krašto, vienas, du, trys ir šokame. Geras jausmas. Lipame į statų kalną, aš su pasimėgavimu kopiu priekyje, nežinau, kas mane varo – labiau kūno poreikis judėti ar galva, kuriai kuo daugiau fizinio krūvio, tuo švaresnė ir skaidresnė būsena. Eičiau ir eičiau dar į tris tokius kalnus. Ne visiems taip, yra ir fizinio nuovargio, skausmo. Su Gintu, Artūru grįžtame prie autobusiuko, kol grįžta kiti sulakstau į upelį vandens. Visos dienos žygis truko 9 val. Ir dabar sėdėdama sugedusiame autobusiuke sužinau tas paskutinis šuolis buvo 8m. O ir autobusiukas užsivedė – laimingi judame toliau. Septyni vyrai prie atidaryto kapoto, Vytenio patirtis ir viskas gerai. Vadas stato vyną, Vytenis ima kalbėti man paslaptingais terminais kas kur kodėl. Visi džiaugiasi ir tema apie automobilius tęsiasi. Miestelyje kavos, ledų, maisto. Nakvynės vieta prie ežeriuko. Gintaras brenda maudytis, bet vidury ežero vandens tik iki kulkšniukų – vaizdas kaip Jėzaus, einančio vandeniu. Vytenio paskaita apie Napoleoną. Pasakoja aistringai ir sklandžiai, visi susidomėję klausosi. Naktis šalta, vėjuota. 

 Gallo  Gallo

Šešta diena. Tarpeklis Piscia di Ghjaddu ( Gallo). IV sudėtingumo. Ilgis 200 m. Aukštis pradedant 850 m. Aukščių skirtumas tarp starto ir finišo120 m. Miestelis San Gavino di Carbini. Pirmas nušokimas mažas, patogus, pliūkšteliu ant kojų. Toliau baseinai vienas už kito, krioklys šniokščia su didžiule jėga. Nedideli nusileidimai, srovė mėto į šonus, sunku atsistoti ant krašto – guldo. Užstringa virvė ir Rolas vaduojasi su ja, mes prilipę prie akmens laukiame, stengiamės ištraukti kojas, gaudyti saulės spindulį. Šalta. Su Simona sėdime šalia ir drebame sinchronu, ką jau kalbėti apie Gintarą, kuriam šalta nuolatos. Viskas sutvarkyta, judame toliau. Persiropštę per kampą paeiliui virve sučiuožiame per baseiną į krūvą. O ten, ten... Įspūdingiausias kelionės reginys – aukštis, už kraštinės atsiverianti begalinė panorama, galingas krioklys. Pereiti per kampą 55 m aukštyje ne taip jau lengva, batai slysta, taškausi į šonus, Gintas padaro mano kojoms rankų atramą ir kažkaip pasiekiu virvę, prisisegu saugą. Tada keli metrai kilpų, kuriomis reikia pasiekti Rolą ir prisirišti virvę leidimuisi. Man skauda krūtinės ląstą, sunku kvėpuoti, duria, o dešinėje rankoje visai jėgų nėra. Nežinau, gal nuo nevykusio pirmo šokimo ar slystelėjimo ant uolos. Šiaip ne taip prisitraukiu. Nusileidimas jau gerai – aukštis didžiulis, šalia tas galingas krioklys, leidžiuosi pirma tai, atrodo, pabaigos nematyti. Pusiaukelėje pajaučiu nuovargį ir apima toks geras jausmas, imu garsiai kažką kalbėti, o viskas susigeria į begalinį krioklio šniokštimą, uolų sienas... jaučiuosi tikrai laiminga. Antrą pusę slyste nuslystu, su pagreičiu ir vėjeliu. Lieka sulaukti kitų, pasimėgauju nuostabiais kadrais iš apačios, iš kitos pusės uoloje sulipę turistai fotkina mūsiškius be perstojo. Pritariu, kad veiksmas atrodo įspūdingai. Grįžtame per kalną, pietaujame ant žolės ir keliaujame i Bonifacio prie jūros, turėsime laisvą dieną. Man žiauriai skauda, ranką sunku pakelti ir įkvėpti, pasidaro nejuokinga, bet, žinau, viskas bus gerai ir laisva diena kaip tyčia, ir saulė gydo. Atvykstame į nakvynės vietą prie jūros – vieni patys. Vakarienės susėdame ant krantinės, eilute, nuleidę kojas žvelgiame į jūrą su plūduriuojančiomis jachtomis, iš abiejų pusių uolos – vaizdas ir jausmas kaip iš “Trumeno šou”, idiliška ir lyg per gerai, kad būtų tikra. Naktį prabundu nuo bendražygių knarkimo ir nusitempiu miegmaišį kažkur į šoną. Netrukus užblizga mašinos šviesos ir aš kaip kometa parlekiu atgal. Tai tik prancūzų porelė, nusprendusi pasimėgauti tuo pačiu vaizdu, kiek paspygavusi dingo. Nusivelku miegmaišį atgal. Naktį karšta.

 Bonifacio

Septinta diena. Einame vaizdinga pakrante į Bonifacio. Labai karšta. Prie miesto vartų skamba graži muzika – akordeonu ir turbūt kontrabosu groja du vietiniai vyrai. Įkvepia, norisi šokti. Mažas jaukus miestelis, siauros gatvelės, daug žmonių. Rolas, Artūras ir Gintas grįžta prie autobusiuko, o mes sukame pro uostą, valgome ledus ir laukiame sutartoje vietoje prie Spar. Atvykstame prie jūros, papietaujame, maudomės, išgulėti ant kranto be šansų. Miestelyje vienintelėje ten esančioje kavinėje išgeriame kavos, alaus. Padavėjas linksmas pagyvenęs vyriškis su prasagstytais XXL dydžio marškiniais, grandinėle ant kaklo ir vikriai pasišvilpaudamas daro kavą, maišo kokteilius. Perbėga į kitą gatvės pusę, kur ant akmeninės atbrailos sėdi, matyt, nuolatiniai vietiniai klientai – patapšnoja per petį, moteris pabučiuoja. Viskas taip natūralu, subtilu ir jausminga, įsilieji į tą atmosferą nejučiomis. Vidury gatvės sustoja mašina ir dvi moterys kalbasi vidury siauros gatvelės, niekas nepypina, neskubina. Man, kaip didelei prancūzų kultūros mylėtojai, gera tiesiog kvėpuoti tuo oru. Vakare nakvynė prie upės, vynas, pokalbiai.

 Ruisseau de Cordiccia Ruisseau de Cardicia 

Aštunta diena. Vytenis apsibintavęs pirštą – kišo ranką į maišiuką ir įsipjovė į skutimosi peiliuką. Man skauda nugara ir krūtinė, padeda tepalas ir nuskausminamieji. Žiūriu, Rolas irgi tepasi. Ir Gintas – jam skauda ranka. Artūrui irgi. Bet niekas nesiskundžia. Tarpeklis Ruisseau de Cardiccia, la Richjusa. III sudėtingumo. Ilgis 1200 m. Aukštis pradedant 820 m. Skirtumas tarp starto ir finišo 220 m. Miestas Bucugna. Prognozuojamas praėjimo laikas 2.30 val. Valandą einame iki maršruto pradžios. Bobslėjai, o šitie man patinka – iškeli rankas į viršų ir, žiūrėk, jau po vandeniu. Jėgiškas jausmas. Toks patogus 5 m šuolis, bet negaliu. Šoku su Rolu, ranką paleidžia jau praktiškai stovint ant akmens, o man ateina mintis, kad gal sekantį kartą užteks, kad kas garsiai suskaičiuotų iki trijų – mėgstu mokytis naujų dalykų. Keli nusileidimai virvėmis, vyrai sušoka, Artūras pagavo kablį, užsikabaroja į viršų kokius 12 m ir šoka, Gintas irgi. Dar bobslėjų, sukritę į baseiniuką laukiame besileidžiančių. Šalia – kokio metro aukščio krantas, Tomas siūlo pasitreniruoti – gera mintis. Pašokinėju, o kai prieiname prie kelių metrų imu ir šoku negalvodama. Pavyko. Maršrutą praėjome per 3 val. Serpantinais į nakvynės vietą. Rolas sprendžia, ar vykti į Monti Tignosu 13 val. tarpeklio maršrutą. Šeši sutinka. Aš labai noriu, man iššūkiai patinka. Bet maršrutas nežinomas, atvykstame vėlai, nėra laiko apsižvalgyti, o užtruktume gal ir dar ilgiau. Eisime i Ziocu – gerai ir šis, kelionė bet kokiu atveju puiki. Atvykstame į makabriškais vaizdais pasitinkančią nakvynės vietą – griaudėja, dangus dramatiškai mistiškas, kalnai apaugę nudžiūvusiais belapiais baltais medžiais, lyg vaiduoklių besiplaikstančios rankos. Ant kalno viršūnės didžiulis metalinis kryžius. Nuotaika kaip iš siaubo pasakos. Rolas mosteli į pašiūrę ir sako, kad čia valgė skaniausią picą savo gyvenime. Sunku patikėti, dabar atrodo, kad ten žmogus jau šimtą metų kojos nebuvo įkėlęs. Nakvojame aikštelėje prie didžiulio medžio.

 Ruisseau de Zioku

Devinta diena. Ryte atsikeliame kaip visada pagal grafiką. Tarpeklis Ruisseau de Ziocu. Ilgis 1800 m. Aukštis pradedant 1046 m. Skirtumas tarp starto ir finišo 350 m. Nedideli nusileidimai virvėmis. 20 m siauras, status, bet nesunkus – smunki į plyšį ir lengvai nusliuogi žemyn. Kitas 17 m su kriokliu virš galvos, bet pagavus kampą nučiuoži lengvai, laisvai. Šuoliukai ir čia jau įdomiai – pagavau kablį. Ateinu ir šoku. Artūras, aišku, kabarojasi į pačią viršūnę, atrodo tikrai įspūdingai – toks mažas, įsikibęs  į kažkokią siūbuojančią šakelę kaupiasi šuoliui. Vienas du ir nušoka nuo kokių 15 m tikrai. Keisčiausia, kad jam šokinėti daug lengviau nei su virvėmis. Visi turi savo specializaciją. Šalta šiandien ir vandenyje,  ir ore. Drebame, bet pagalvojus apie pavasario grupę ir jų orus, skųstis nekyla nė mintis. Brrrrrr. Sukritę ant akmenų laukiame besileidžiančių bičiulių. Dalius fotkina mane atplaukiančią ir pavadina Mis Šypsena. Tada Gintaras – Misteris Šaltis, dar vizualizuoja kaip jis su varveklio auskarais. Juokas iki ašarų. Negaliu sustoti. Štai Tomas – Barsukas, o Vytenis, žiūrėkit – Briedis, stebėkite jį sausumoje. Turiu pasakyti, kad Daliaus taiklumas šimtaprocentinis. Vadas – Skruzdėda. Panašus. Čia dar Daliaus istorija apie žvėrių chorą: kaip dvi jaunos mokytojos sugalvojo mokytojams žaidimą: visi gavo gyvūnų roles ir visiems, išskyrus direktorių – jautį, buvo pasakyta tylėti, o sudirigavus žvėrių chorui jis vienintelis ir teužbliovė. Užtrunkame 2.30 val., į vietą grįžtame per 20 min. Picų į keistąją pašiūrę, kuri jau dirba. Ir tikrai, malkomis kūrenama krosnis ir fantastiškai skani pica su saliami, šonine ir sūriu tirpsta burnoje. Niam niam. Vykstame toliau. Visi iškritę miega. Mėto į šonus. Sunku rašyti autobusiuke riedant serpantinais, taip ir krypuoju į Daliaus pusę, į kitą. Tušinukas bloknote – mano atramos taškas. Užgęstame, bet Vytenio auksinės rankelės greitai padėtį pataiso. Pila kaip iš kibiro, Dalius sako, kad miegosime ežere. Bet ir vėl nėra kuo skųstis, oras mums dosnus. Dar užmiršau papasakoti kaip ryte mes su Simona išsigandome karvės. Einame dviese, aš kažką pasakoju ir jaučiu, kad Simona nebesiklauso, o jos veidas keistai persikreipia. Prieš mus – karamelinės spalvos karvė su veršiuku ryžtingai einanti link mūsų. Simona atatupsta, aš galvoju, čia gi ne jautis. Bet ta karvė atstato ragus ir ima grėsmingai artėti. Prisimename vyrų pasakojimus apie meškas, kad bėgti tikrai negalima, bet stovėti vietoje tokioje situacijoje irgi būtų keista. Karvė dar šokteli mūsų link ir mes jau tupime ant uolos. O tuo metu ateina vyrai ir, žinoma, suteikiame jiems malonumo pasišaipyti, kaip mes karvės išsigandome. Vakaras prie jūros, nedidelis paplūdimys, jachtos, katamaranai, prancūzų paaugliai su baidarėmis. Maudomės, gurkšnojame vyną. Linksniuojame save naujaisiais vardais. Ir tikrai, Vytenis pagal savo sąrangą, judesius panašus į išdidų Briedį, kuris slystelėjęs ant šlapio vandens veidu į vandenį, kanopomis į viršų tėškiasi nebeišdidžiai. Ir šiaip dėl mažo kanopų sąlyčio su žeme nepatogu jam turėtų būti akmenimis šokinėti. Tomas – Barsukas – Born to shop – legendinės terbelės užrašas. Terbelė dviem rankenėlėmis rankoje pakeliui į maršrutą atrodo mažų mažiausiai stilingai ir savitai visame kalnų ir polartekų fone. Kaip ir stačiakampė plastikinė dėžutė su dangteliu, skirta valgyti. Tokie nuotaiką pakeliantys kelionės atributai. Vakare terbelė surišama į mazgelį ir saugiai pasidedama prie galvos. Stilinga, ką ir bepasakysi, o juk stilius ir yra netikėtas daiktų atskleidimas kitame kontekste. Dalius gauna Šerno vardą. Reikia pasakyti, kad iš gyvūnų tikrai panašiausias į šerną. Šerno ir Briedžio draugystė šioje kelionėje buvo stipri, nenutrūkstama ir besąlyginė. Gintaras, kaip visiškas šalčio nemėgėjas, perkrikštijamas Antifrizu, o vėliau Čihuahua. Prisimename, kad ir aš, ir Vytenis turime kortas. Lošiame vežimą Vytenis, Dalius, Tomas ir aš. Visi sumigę, jau gerokai vėlu, paeiliui nueiname gulti ir mes.

 Keturi plikiai ir kiti.

Dešimta diena. Pabundu pirma, kol plaukioju sukyla prancūzų jaunimas, Rolas jau verda kavą ir pusryčius. Dalius miega ilgiausiai, Rolas nuneša jam kavos ir žadina. Šiandien į treką Capo D’orto. Pirmieji viršūnę pasiekiame per 1.55 val, kelio į kalną – 7 km, aukštis 1300 m. Netrukus pasirodo Briedis, savo bendrus 2 l vandens įdavęs Šernui užskuodė greit, o Šernas atsiliko. Viršūnė įspūdinga – 360 laipsnių kalnų panorama. Pasaulis aplink mus. Grįžtame stačiu kalnu, vadas, vedamas vis geresnio ir geresnio kadro, į šoną nusuka ne pačiu patogiausiu keliu, Simona įkandin. Taip ir sėdime visi apačioje, stebime nelengvą jų nusileidimą. Tada ilgas tiesus kelias, iš viso užtrunkame 5 val. ir suvaikštome 13 km. Sėdime ant žolės, laukiame Briedžio, Šerno, Simonos ir Čihuahua. Rolas akimirksniu sužvangina puodais ir sriuba netrukus jau garuoja. Tomas neranda šaukšto, tenka laukti eilėje. Ryte indus ploviau aš, bet apie šaukštą nepamenu, tebunie tai mažytis kerštas už tai, kad išgėrei paskutinį gurkšnį vandens ir man nepalikai. Bet aš nepykau. Miestelyje geriame kavą ir alų ir Simona pati sau užsitraukia karmą sakydama kaip dryžuotai įdegė – Dalius aštrialiežuvis akimirksniu sureaguoja – būsi Zebras! Tada Artūras su Gintu tampa Šakalais, o aš Gazelė Gnu, už tai, kad priekyje lekiu, skamba gerai, tikrai kaip kokia mademoiselle, man patinka. Visas žvėrių choras surinktas! 
Nakvynės grįžtame į tą pačią vietą. Vakaro žaidimas – lapukai ant kaktos su asmenybių ar personažų, gyvūnų vardais, tikslas yra atspėti, kas esi. Juoko daug, vyno upės, vaizdelis irgi geras – sėdime su ciklopais paplūdimyje, naktis, su lapeliais ant kaktų ir žvengiame be sustojimo – toks tat žvėrių choras, persikūnijęs į Ciciną, popiežių Joną Paulių, Archimedą, undinę, Tada Blindą, dinozaurą, Don Kichotą, Adomą Mickevičių ir t. t. Diskusijos užverda dėl Rolo užrašyto Banderos (Stepan Bandera), kurio niekas išskyrus jį ir Vytenį nežino. Rolui jis labai panašus į Dalių, o man Dalius kaip iš akies luptas Bill Murray. Po ketvirto raundo prieš klausiant jau reikalinga trumpa santrauka, klausimai kartojasi ir atpažinti save nebe taip lengva. Dar pokalbių kam nesimiega...

 Ruisseau de Dardu Ruisseau de Dardu

Vienuolikta diena. Ryto detektyvas – Simona miega miegmaišyje kokie 15 m nuo kilimėlio – Vytenis su Rolu išsiaiškina, kad ją kažkas nuvilko, nes yra šliužė. Simona pabudusi nieko neprisimena ir pati nustebusi bando spėlioti, kieno čia darbas. Be mūsų paplūdimyje yra dar prancūzų turistų. Niekas neprisipažįsta ir Simonos naktinė migracija lieka neatskleista. Tarpeklis Ruisseau de Dardu. III sudėtingumo kategorija. Prognozuojamas praėjimo laikas 6 val. Einame be hidriakų, tik Gintaras su. Vandens nedaug. Pradžia kiek pasyvi arba kai kam sunki – bausmė už vakarykštes linksmybes. Po truputį išsijudiname ir įsismaginame, o ir tarpeklis vienas gražiausių bei linksmiausių – nusileidimai virvėmis, gerų bobslėjų ir šuoliukų – visko yra. Prieiname tą vietą, kur pavasarinėje grupėje Giedrius bešokdamas pametė savo Nikon fotiką. Tada jie niekaip nerado dėl aukšto vandens, o ir fotikas kamufliažinis, sunkiai įžiūrimas. Dabar vandens mažiau – Rolas su akvalangu nardo ir per kelias minutes randa. Jau esant namuose išaiškėja, kad mėnesį laiko išgulėjęs vandenyje, Nikonas ne tik veikia, bet ir užfiksavo savo skendimą ir beviltiškas paieškas. Neįtikėtina istorija, verta reklaminio klipo! Paskutinis etapas – nusileidimas virve arba kaip Gintui ir Rolui – praėjimas stačia uola. Hmm man įdomu ir dar pabaigoje galėtų nušokti. Nusiimu kuprinę su fotiku ir visai norėčiau eiti, bet baisoka… Kur buvęs, kur nebuvęs mano mintis užuodžia Rolas ir pasiūlo eiti. Neskaičiuojant šokimo, kurio baimę įveikiau, labiausiai baisūs buvo du momentai kelionėje – ir abu ant uolų: kai nežinau ar įsikibusi, nesuprantu, kiek prikibusi prie tos uolos, gerai, kad Rolas kaip Šventa Dvasia parodo kur dėti koją. Vienu momentu visai nesuprantu, kaip kybau ant uolos. Baisu tikrai! Žingsnis po žingsnio ir atsiduriu patogesnėje padėtyje, nuo kurios jau galima šokti į vandenį. Jausmas geras geras. Tarpeklį praeiname per 4 val. Papietaujame čia pat ir grįžtame per didžiulį kalną. Lipame, lipame, karšta beprotiškai, kalnas status, Rolas pasakoja apie žiaurius rožynus, kurių kibumą teko patirti anksčiau, mūsų kelyje daugiau taikūs šabakštynai ir staiga jis prisimena, kad apačioje paliko laikrodį, pietaujant padėjo į vandenį, kad pamatuoti temperatūrą. Atgal... Mes sėdime ir laukiame. Tyla, ramybė, svirpia vabzdžiai. Niekas nekalba. Karšta. Uola įkaitusi, degina užpakalį. Paskutinė diena tarpekliuose. Atrodo, kad viskas baigėsi labai greit. Be garso praskrenda paukštis. Gintaras išlenda į saulę – šiandien jam vienintelė diena, kai nebuvo šalta. Grįžta Rolas – vandens temperatūra +27. Lipame, pailsime, lipame toliau į kalną, į viršūnę. Čia atsiveria nuostabūs vaizdai – geri foto kadrai. Iki autobusiuko visai nebetoli, beveik tiesiu taku, čia jau ir turistų pilna, ir Artūras, šiandieną paskyręs civilizuotam poilsiui, laukia mūsų. Iš viso užtrunkame 6 val. Grįžtame nusibaigę, šlapi nuo prakaito, pervargę. Nėra jėgų rašyti, važiuojame į supermarketą ir prie upės. O kokia vieta – skaidri upė, akmeninė pakrantė, didžiuliai akmenys. Nieko nelaukus maudytis ir šokinėti – akmenų yra, gylio yra. Sukirba mintis, o kaip reikia šokti ant galvos. Artūras praveda vienos minutės instruktažą, Rolas pademonstruoja ir aš šoku. Ką – pavyko! Reikia nuo aukščiau. Ropščiuosi ant uolos – šoku, dar kartelį ir dar, ir dar... Smagu labai! Vakarienė prie tobulai gamtos suprojektuoto apskritai plokščio akmens - stalo. Lapukų žaidimas: Simona - Betmenas, Gintas - King Kongas, aš - Coliukė, Gintaras - panda, Rolas - karpis, Dalius užstringa prie Chuck Norris, o Vytenis, prigulęs ant akmens su ant kaktos užrašytu Tadu Blinda, šiandien uždavinėja keistus klausimus: ar aš pensininkas, ar mokinys... Tada kabina istoriškai giliai ir špyga taukuota, neišjudi. Dar tik 11 val. o dauguma išsiskirsto miegoti, kas ne – bendrauja. Šią kelionę nuoširdžių pokalbių buvo daug – geras bendrumo jausmas.

 

Dvylikta diena. Išmiegame ant akmenų, aš žemyn galva, Simona – šalia kilimėlio. Prabudus išvystu sėdintį Vytenį – aš pirmas šiandien! Pabudęs ir Rolas, miegmaišių horizonte matau ir Artūro siluetą su mobiliaku rankoje. Biologiniai laikrodžiai veikia ir eiliškumas beveik kaip visada. Keletas šuolių, paplaukiojimas, prie pusryčių stalo kaip žinių radijo transliacija – besikartojanti Daliaus kalba: kaip man gera su jumis... Atsisveikinimo nuotaikos. Su tapekliais tai tikrai. Atvykstame į Calvi miestą. Pora valandų promenadai, kavai, lauktuvėms. Užeinu į nuostabią bažnyčią – tuščia, balta, su renesansiniais šventųjų paveikslais – gražu ir dvasinga. Tada į Corte. Prisėdame kavinėje, staiga atvėsta ir pradeda pilti kaip iš kibiro. Liūtis su perkūnija. Sėdime kaip Paryžiaus prancūzai vienoje eilutėje po stogeliu ir stebime gatvės judėjimą: mergaitės spiegia nuo griaustinio, mašinos sustoja ir mikliai įlipa ar išlipa keleiviai, visi šypsosi, praeina vyriškis su skėčiu ir baltais marškiniais – viskas taip elegantiška, natūralu. Liūtis, gyvenimas, atsipalaidavę žmonės – kadrai kaip iš prancūzų filmo. Tada į Bastia, iš kur 12 val. keltu plauksime į Livorną. Kadangi jau po 18 val., užeiname picų, dienos metu niekas jų nekepa. Mano su keturiais sūriais labai gera – ant kelių pasitiesiu servetėlę, o visą maikę apsidrebiu karštu varvančiu sūriu. Niam kaip skanu. Vakaras, miestas gyvas, pilna žmonių, parduotuvės dirba, o senamiestyje skamba muzika – visokia, visiems, gera. Viskas labai profesionalu – nuo roko iki folko, nuo scenas pasistačiusių grupių iki solo atlikėjų. Einame nuo vienos stotelės iki kitos. Dvi juodaodės šokėjos šoka taip tarsi būtų be kaulų. Seksualiai, gražu žiūrėti ne tik vyrams – vitališka, kūniškai absoliučiai nesuvaržyta plastika. Toliau pora jausmingų lotynų amerikos šokėjų. Fantastiška. Pasivaikštome keletą valandų kol ateina laikas sėsti į autobusiuką, kelte pasiimame kilimėlius, miegmaišius ir gryname ore įsitaisome nakvynei. Valandų jau daug, visi aplink miega, o aš rašau, rašau... Viską, ko per paskutines dienas nespėjau užrašyti, kas šviežia ir kai mintys ir prisiminimai dar be painiavos. Dienoraštį rašyti man patinka. Ir nors vėliau kažkiek jį trumpinu, gaunasi labai ilgas ir su asmeniniais nukrypimais. Jau kelios dienos protarpiais užeina kelionės pabaigos jausmas, Simona irgi sako, kad dar nenori, kad baigtųsi. Dalius su Vyteniu juokauja, kad keletą prisitraukimų į maršrutą padarytų. Juodas žvaigždėtas dangus, gaudžia variklis, vėjas taršo plaukus... Einu pasivaikščioti – miega beveik visas keltas, vienas kitas bendramintis fotografuoja tamsoje. Vėjas košia kiaurai. Jau labai vėlu...
Trylikta diena. Kelte nugriaudėja signalas, skelbiantis, kad jau greitai atplauksime. Gražus saulėtekis. Vykstame į Pizą. Ankstyvas rytas, žmonių beveik nėra. Bokštas tikrai kreivas, net ne pasviręs, o nukrypęs. Vytenis, kaip inžinierius pamato ir suskaičiuoja viską, kas kreiva – pradedant langais ir baigiant kelio ženklu. Toliau į Veneciją. Palikę nepigiame parkinge autobusiuką, plaukiame į Šv. Morkaus aikštę. Skubiai sušokę į “vaporetto” dar ne visai orientuodamiesi situacijoje bilietėlių taip ir neaktyvuojame, ai užtat tiks grįžimui. Tik Artūras praeidamas brūkšteli ir jau grįžtant kompanijos patariamas naujo neperka, užtat susijaudina dėl nelegalumo ir vadas pasiūlo savąjį. Plaukiame aplinkiniu maršrutu ir matome Veneciją iš kitos pusės. Pastatai, nusėti 55-osios bienalės paviljonų plakatais, atgaivina prisiminimus apie didžiausią ir seniausią pasaulio meno renginį, kuris kas du metus Venecijoje vyksta jau nuo 1895-ųjų. Pro britų menininko Marc Quinn gigantiškąją nėščią moterį be rankų praplaukiame visai šalia – skulptūra vaizduojanti realų asmenį - meninkę Alison Lapper, skirta moters grožiui ir drąsai. Pasivaikštome po aikštę, paklaidžiodami gatvelėmis nueiname iki Rialto tilto ir plaukiame atgal, dabar – didžiuoju kanalu. Tiek pažinties su Venecija ir traukiame Lietuvos pusėn. Kelias tolimas ir ilgas. Stojame išsivirti pietų, vakarienės. Tai kavos, ledų. Vairuotojai mainosi, likusieji saldžiai miega. Apskritai, pasiteisino Vytenio prognozė, kad autobusiukas nėra pati patogiausia ilgų atstumų susisiekimo priemonė, bet, kad gerai įsimenama ir linksma tai taip.
Keturiolikta diena. Nuovargis daro savo, jau ir dieną važiuodami lūžinėjame. Stojame Lenkijoje užkąsti, ką ten užkąsti – porcijos tokios, kad sunku suskaičiuoti, ko ir kiek prikrauta. Iki 18 val., anksčiau nei tikėjomės, išsidaliname turtus ir po vieną išsibarstome. Grįžus tradiciškai mane apima liūdesys, kad kelionė baigėsi. Bet tai jau vertinu kaip kelionės kokybės rodiklį ir taip ilgai daiktų krūvose nebelaikau.
Ačiū visiems už kartu nugyventą laiką ir patirtus įspūdžius! 
Šarūnė

Dalyviai: Rolas, Dalius, Vytenis, Tomas, Simona, Šarūnė, Gintaras, Gintautas, Artūras.



Komentarų (8)
1. 2013-07-02 19:04
 
Jau Bastijoje. Oras geras, nekaršta, jūra šilta. Prasideda atostogos. Rolas
 
tania
2. 2013-07-03 18:57
 
Pirmas numatytas tarpeklis vertas dėmesio. Gražus, įdomus. Praėjome laiku. Važiuojame toliau pagal programą. Rolas
 
tania
3. 2013-07-08 14:23
 
Gala tarpeklį įveikeme. Gražus ir idomus. Važiuojame prie jūros. Bonifacijaus atostogos. 2013.07.06. Rolas
 
tania
4. 2013-07-08 14:24
 
Mes prie Prunicijos. Oras puikus, viskas gerai. Rolas
 
tania
5. 2013-07-10 10:09
 
Įveikėme 7 tarpeklį Zioku. Viskas sklandžiai. Norint išvengti prancūzų kanjonistų ėjome visada anksti ryte. Oras puikus. 2013 07 09, Rolas.
 
tania
6. 2013-07-12 17:30
 
Įveikėme visus numatytus tarpeklius. Dabar kulturinames. Rolas.
 
tania
7. 2013-07-14 18:24
 
Kelione buvo nerealiai fantastiska! Aciu Rolui ir visiems!!!
 
sarune
8. 2013-07-15 10:56
 
Kaip ir po kelionės. Vasarą tarpekliai lengvesni dėl vandens mažesnio kiekio. Privalumas tas, kad nešalta, į Dar du tarpeklį ėjome be hidrekų. Vandens temperature buvo 27 laipsniai šilumos. Kalnuose vėsiau, bet tikrai nešalta su hidrekais. Mums su orais labia pasisekė, nebuvo karšta, lietaus praktiškai negavome, miegojome laisvai atsipūtę ir be streso kad užlis.  
Kolektyvas puikus, oras geras, tarpekliai gražūs ir linksmi, jūra šilta, vynas pigus. :) Ir ko daugiau reikia. :?
 
Rolas

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Ketvirtadienis, 19 rugsėjo 2013 )
 
< Atgal   Kitas >