Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2013 09 07 - 21 Korsikos tarpekliais Spausdinti Siųsti el.paštu
Pirmadienis, 18 kovo 2013
Prieš važiuodama į Korsiką žinojau tik, kad ten užsiimsiu kanjoningu. Apie tai kas tai yra perskaičiau wikipedijoje. Wikipedija pasakė, kad tai „turizmo kalnuotose vietovėse rūšis, susijusi su leidimusi kriokliais, laipiojimu uolomis, čiuožimu ar šokinėjimu nuo uolų į vandenį, brovimusi per plyšius ir pan. Tai pavojinga, pavojams priklauso ne tik tikimybė prisitrenkti, bet ir įstrigti plyšyje, perkaisti, peršalti, būti nuneštam vandens srauto ir t. t.“ Yeeee, man aprašymas patiko, aš važiuoju!

 Patiko man tas kanjoningas Smile patiko absoliučiai viskas. Visų pirma patiko grupė. Nuo pirmų valandų grupė smagiai susibendravo, iš pirmo žvilgsnio visi pasirodė normalūs ir adekvatūs žmonės. Iš antro žvilgsnio taip pat. Man žmonės grupėje yra labai svarbu. Turiu įvairios patirties – ne kartą teko keliauti su draugais, pažįstamais, nepažįstamais ir visada anksčiau arba vėliau prasidėdavo konfliktai, kurie arba išlįsdavo į paviršių arba buvo slepiami tyliai burbant po nosim apie Oną ar Petrą... atrodė, kad tai natūralu, nes juk žmonės pavargsta, jie daug laiko praleidžia kartu, visi turi skirtingus charakterius ir poreikius, kiekvienas nori sau erdvės. Pirmas nuostabus šios kelionės atradimas – taip būna ne visada. Šioje kelionėje bent jau aš „neužuodžiau“ ne vieno konflikto, visi buvo draugiški ir supratingi vieni kitiems. Taip, kartais skirdavosi interesai, kartais kažkas darė tai, kas kitam buvo nelabai suprantama, bet bendra pagarba ir draugiškas vienas kitam išlikdavo net tada, kai visi buvo sušalę, neišsimiegoję, alkani ir pavargę.


Man taip pat patiko, kad visos kelionės metu miegojome gamtoje. Palapines naudojome tik vieną kartą iš reikalo (lijo) ir vieną kartą iš durnumo (bijojome, kad lis). Visos kitos naktys buvo leidžiamos ant jūros kranto, miške, prie upės ir t.t. Kelionės metu artėjo pilnatis ir mėnulis švietė neprasčiau, nei lempos, o žvaigždės piešė kad ir tuos pačius, bet vis tiek gražius paveikslus danguje. O laukinės gamtos garsai atstojo cd su meditacine gamtos garsų muzika.
Dar patiko, kad maistą gaminome su primusais. Aš, beje, pirmą kartą gyvenime mačiau primusą. Taip savotiškai smagiai, nes nepriklausai nuo laužo, vėjo. Labai patogus ir draugiškas aplinkai daiktas.
Na, o dabar apie svarbiausią – apie kanjoningą. Wikipedija, aišku, tiesą rašė, bet nevisai. Visų pirma, kanjoningą sudaro trys dalys: prisitraukimas, ėjimas per tarpeklius ir atsitraukimas. Prisitraukimas yra atėjimas (tiksliau, lipimas) prie kanjono. Jis trunka vieną, pusantros valandos. Ateini. Tada persirengi (hidrokostiumą, apsaugas, kitas priemones) ir tada jau prasideda ėjimas per tarpeklius, kuris trunka 3-4 valandas. Kai jis baigiasi, vyksta atsitraukimas (išėjimas iš kanjono), tai reiškia, kad tu vėl lipi kažkur valandą ar pusantros. Matematika paprasta – ant kojų praleidi šešias, septynias valandas ir visą laiką kažkur lipi.
Aš nuoširdžiai nekęsdavau tų prisitraukimų ir atsitraukimų. Pavargdavau, buvo sunku. Blin, pėdini į viršų ar į apačią, kartais gan stačiai, kartais lipi keturiom, visas šlapias nuo praikaito, po pusvalandžio jau susimąstai kam tau visa tai. Kiekviena minutė tęsiasi žiauriai ilgai, ramini save, kad esi kalnuose ir tipo viskas čia labai gražu ir gerai, bet vis tiek jautiesi kažkoks išdurtas gamtos, kad už pabuvimą kanjone „moki“ tokią kainą. Aišku, ką besakyti, kad kai ateini į vietą, supranti, kad kanjonas yra to vertas...



Pirmas penkias minutes, kai įžengdavau į vandenį ir pradėdavau eiti per akmenis, mano širdis plakdavo kokius penkis kart greičiau. Nuo nežinomybės ir laukimo kaip šiandien viskas bus. Po to apsiprasdavau ir prasidėdavo smagumas... Kur įmanoma, ten tiesiog eini (nuobodžiausia dalis). Kartais reikia nuo didelio akmens ar uolos nušokti į vandenį (labai baisu, ypač kai žinai, kad kito kelio nėra, o šokti reikia iš aukštai). Kartais reikia pračiuožti alia bobslejaus stiliumi (labai patikdavo, kažkaip pasitikėdavau, kad nieks man nenutiks). O kartais lipi virve... Hm, virvė. Apie virvę galima pasakyti ilgai, rašyti romanus ir dainuoti dainas :)))) kiekvienas turi savo asmeninį santykį su virve ))))



Man virvė yra plonas daiktas, kuriuo niekada nepasitikėjau. Nuo vaikystės prisimenu – drabužius džiovini, būtinai kokia nors virvė nutrūksta ir viskas, nebėr švarių drabužių. Kaip galima pasitikėti tokiu daiktu? Šio plono daikto „rankose“ yra tavo gyvybė. Ir apie tai negali pamiršti net tada, kai viskas klostosi sklandžiai ir lengvai. Kaip viskas vyksta? Virvę pririša prie uolos, po to prie jos prisiriši tu ir ... pirmyn. Leiskis. Tau po kojom 10, 15, 30 ar 50 metrų. Kartais uolos paviršius slidus, kartais per jį bėga vanduo (nes tai vis tik krioklys, o ne šiaip siena). Kartais tu neįsivaizduoji kur dėti koją, kartais jos apskritai nėra kur padėti ir tu tiesiog „kabi“ ore. Visa tai man buvo labai baisu. Niekada nepamiršiu nusileidimo nuo 50 m., kuomet iki virvės reikėjo dar paeiti per statų skardį, įsikibus tik kažkokią visai ploną virvutę, o koją dėti į kilpą, padarytą iš kitos virvės. Trys žingsniai į bedugnę. Žiūri į komandos draugą, kuris pradeda eiti – pirmas žingsnis (pirma kilpa) ir viskas, toliau nematai, nes jis pasuka už kampo, tu lieki laukti savo eilės ir gali tik įsivaizduoti kaip ten viskas atrodo. Staiga girdi jo balsą: „Oooo, kokia vaivorykštė graži!“, jezusmarija mąstai apie tai, kad kai išprotėsi iš baimės, vaivorykštė tikriausiai atrodys dar gražesnė. Gal net visada ji bus su tavim.... brrrr, vejiesi kvailas mintis ir tada pradedi svajoti apie tai, kad atskristų koks malūnsparnis ir išvežtų tave iš čia. Kurį laiką ši mintis atrodo reali, po to supranti, kad ji dar kvailesnė už vaivorykštės buvimą su tavim. Isteriškai bandai įjungti racionalų mąstymą ir galvoji kas dabar man gali padėti? Sumąstai, kad gali apsižliumbti. Ir tada išgirsti: „Sekantis“. Viskas, stokis, tavo eile. Amen. Prieš tave jo didybė skardis. 50 metrų. Ir tie trys prakeikti žingsniai per kilpas... Pradedi eiti, kojos dreba taip kad dar truputį ir tikriausiai visa uola išsijudins )))) Nepasitiki kilpom, virvės atrodo įtartinos, jos kažkokios per daug senos, negražios ir dar nežinau kokios, bet jos tau nepatinka. Tada pažiūri žemyn, ieškodamas prakeiktos vaivorykštės (neklauskit kodėl žemyn, o ne į viršų) ir kažkur toli, toli apačioje pamatai daug akmenų. Bliamba, bliamba, bliamba (sau sakai visai kitokius keiksmažodžius), pyyyyyp... Wikipedija nieko tokio nerašė, ji rašė apie pavojų perkaisti saulėje ar sušalti!!! Aš noriu perkaisti saulėje! Aš noriu sušalti! Bet vietoj to turiu dėti koją į kilpą, koją, kuri iš baimės dreba taip, kad vis nepataikau. Kodėl wikipedija nerašė apie tai??? Planuodama kaip rašysiu skundą wikipedijai bandau daryti antrą žingsnį. Trečią... Po kurio laiko aš jau kabu ant virvės, reikia leistis žemyn. Neprisimenu kaip nusileidžiu. Kažkaip. Po to dar kokį pusvalandį lėtai, lėtai organizmo funkcijos bando sugrįžti į normą... Pagalvoju, kad tiek jau to su ta wikipedija...


Teisybės dėlei aš turiu pasakyti, kad kitiems nebuvo taip baisu. Iš tikrųjų kiekvienas turi savo baimes. Kai kuriems žmonėms baisiausia buvo šokti į vandenį. Kai kuriems – čiuožti žemyn. Kai kuriems – su virve leistis tiesiai į vandenį, vandeny atsirišti ir tada dar plaukti, įveikiant krioklio srovę. Kiekvienas kovojo su savo baimėm ir man atrodo, kad šioje kovoje nugalėtojais tapome visi. Mano asmeninėje istorijoje tas baisusis nusileidimas virto lūžiu, po kurio aš pradėjau mėgautis nusileidimais virve. Baimė dingo, liko tik sveikas protas, kuris vis tik verčia elgtis atsakingai, bet atsirado ir pasitenkinimas nuo to, kad va kabi ant virvės ir čiuoži ja žemyn. Paskutinę dieną netgi išdrįsau leistis pirma, kai nežinai kas tavęs laukia apačioje ir nieks iš komandos draugų nepatars kur geriau dėti koją arba kurią kryptį geriau pasirinkti. Tai buvo mano asmeninė mažytė pergalė prieš didelius kanjonus ir jų sroves.
Jei kalbėti faktais, mūsų kelionė atrodė taip:
Pirmadienis, rugsėjo 9 d. – atvykstame į Korsiką, miegame paplūdimyje prie jūros. Jūra banguoja. Bangos siekia kelis metrus, mes ilgai vakarieniaujame, kažkodėl kalbame rimtomis temomis apie santykius tarp vyrų ir moterų, po to pereiname prie santykių tarp vyrų ir vyrų, o po to prie vaikų auklėjimo. Taip atšvenčiame vieno mūsų komandos nario, Raimio, gimtadienį. Dar kartą su gimtadieniu tave, Raimi! )))
Antradieni, rugsėjo 10 d. – Ruissean de Viola . Viskas nauja, neįprasta. Pirmi nusileidimai ir šuoliai į vandenį. Pirma nedrąsi pažintis su kanjoningu. Miegame miške. Labai norisi išplauti galvą ir nueiti į dušą.
Trečiadienis, rugsėjo 11 d. – aš atsikeliu anksti ryte ir pamatau neįtikėtino grožio dangų. Per keletą minučių jis pakeičia spalvą tris kartus – iš pradžių jis raudonas, po to pusiau žalias, o po to kažkoks geltonas. O po to pasirodo saulė, ji pažadina kitus. Mūsų laukia Ruissean de Macini. Jei teisingai pamenu, jame pirmą kartą išbandėme nučiuožimą ir kanjoningas vis labiau pradeda priminti vandens parką. Man patinka ))) Miegame miške su panorama į kalnus. Galvą vis dar norisi išplauti. Dėl dušo jau kažkaip tas pats.
Ketvirtadienis, rugsėjo 12 d. – jamėm iš karto du kanjonus. Pirmas buvo gan trumpas (Ruissean de Purcaraccia), antrame (Ruissean de Viola) vien šokimai į vandenį ir čiuožimai, labai šlapia )) miegame miške, palapinėse, nes lyja. Apie galvos plovimą pamiršau.



Penktadienis, rugsėjo 13 d. – Picia di Gjaddu (Gallo) . Tas baisusis su 50 metrų nusileidimu. Kol važiuojame į nakvynės vietą mąstau apie gyvenimo prasmę. Mūsų laukia nakvynė prie jūros, smėlėta pakrantė, kopos, beveik kaip Lietuva, tik 10 laipsniu šilčiau. Fantastika. Kažkas užsimena apie galvos plovimą, nelabai suprantu apie ką jie šneka.
Šeštadienis, rugsėjo 14 d. – poilsio diena. Važiuojame į Bonifacio, miestą, esantį salos pietuose. Ten vaikštome po miestą, valgome kavinėje, bijome sudegti ir suprantame, kad gyvenimas yra tiesiog nuostabus. Atvažiuojame į nakvynės vietą, ji prie upės. Upėje vanduo šaltas, bet ... ar tai reiškia, kad galima išplauti galvą? Vajėj, visi puola maudytis. Pirmą kartą per šią savaitę, yeeee. Tikros atostogos, ar ne?
Sekmadienis, rugsėjo 15 d. – einame į Ruisseau de Cardiccia. Kojos labai nustebusios, kad vėl reikia lipti į kalną. Jos dar nežino, kad šiandien mūsų laukia bonusas, apie kurį parašysiu vėliau, nes jis vertas atskiros pastraipos. Vakare mes aptarinėjame bonusą ir prašome likimo daugiau nebeduoti jokių bonusų. Vėl miegame ant jūros kranto. Už kelių dienų bus pilnatis, naktį šviesu ir gražu. Bangos migdo, o ir miegoti po tokios dienos visai norisi...
Pirmadienis, rugsėjo 16 d. – ryte mane pažadina bangos, kurios pasiekė mano kilimėlį ir miegmaišį. Jaučiuosi kaip aukščiausio lygio viešbuty, kur vandens procedūros siūlomos nuo pat ryto. Man tai patinka, nors neįsivaizduoju kaip išdžiovinti miegmaišį. Šiandien pusiau išeiginė, nes einame tik į  Capu d’Orto kalną. 2 valandas pirmyn, 3 valandas atgal. Visai nėra ką veikti. Ir po to dar tiek laisvo laiko... Valgome, plepame, ilsimės beveik kaip „normalūs“ poilsiautojai kokioje Palangoje. Linksma, gera... Miegame vėl pliaže 10 metrų nuo jūros bangų.



Antradienis, rugsėjo 17 d. – einame į Ruissean de Dardu. Priešpaskutinis mūsų kelionės kanjonas. Aš nieko neprisimenu apie jį, reiškia viskas buvo gerai. Vakare važiuojame aukštai į kalną, į medžiotojų kraštą. Apie tai, kad tai medžiotojų kraštas, suprantame iš skersai ir išilgai peršautų kelio ženklų. Miegame miške prie pat kalno, o ryte mus pasitinka medžiotojai, kurie jau keliauja su šunim aukštai į kalnus. Visa tai atrodo kaip filme apie kokį XVIII amžių.
Trečiadienis, rugsėjo 18 d. – paskutinis šios kelionės kanjonas - Ruissean de Ziocu. Man gaila atsisveikinti su juo. Išbandau save – visur einu pirma ir bandau nusileisti virve be draugų patarimų kaip geriau ką daryti. Man pavyksta ir man taip patinka. Norisi dar ir dar, kanjonas atrodo įtartinai trumpas. Tania, kam išsirinkai tokį trumpą kanjoną??? Kaip bebūtų, tai puiki pabaiga. Kiekvienas galime didžiuotis savimi – mes tai padarėme. Neklauskite kas tas „tai“? Kiekvieno savo pergalė ir savo žygdarbis.



Nakvynei atvažiuojame prie tarpeklio, ant akmenų galima puikiai išdžiovinti drabužius, o upėje išsimaudyti. Valio, antros maudynės šioje kelionėje, mano švari galva sako man „ačiū“ ))
Ketvirtadienis, rugsėjo 19 d. – traukiame link namų. Pakeliui užvažiuojame į du mažus miestukus (Calvi, Corte), jie gražūs, bet vienodi. Pavaikštome, apsimėtę turistais. Vakare lipame į keltą, kuriuo važiuojame visą naktį. Sekame krepšinio rezultatus ir tikime Lietuvos rinktinės pergale.

Mano atradimai šioje kelionėje:
Plauti galvą šaltame vandenyje gali būti malonu.
Miegoti galima bet kur.
Važiuoti serpentinu nėra taip baisu, jei užsimerki ir bandai apsimesti kad tau juokinga.
Košes galima valgyti kiekvieną dieną.

Na ir pabaigai apie bonusą.
Tą dieną, kai atėjome į kanjoną, jau lijo. Truputį. Mes pradėjome eiti, lietus vis nesibaigė ir lijo, lijo, lijo. O tada... tikriausiai kažkur prisikaupė daug vandens, jis pastūmė akmenį ir staiga nedidelis kalnų upelis virto didinga upe su srove, nunešanti viską ir visus. Tai įvyko per kelias minutes. Rašau dabar ir netikiu pati savimi, nes paprastai taip nebūna – vanduo juk negali per keletą minučių pakilti vienu metru!!! Bet jis pakilo! Srovė didėjo, tiesiog žvėrėjo. Teko greitai nešdintis iš ten laaaabai stačiais skardžiais ir ačiū dievui nieks nepaslydo, visi užlipo, liko gyvi ir sveiki. Virvę palikome ten, lai sau kaba ir gąsdina praeivius. O mums lai lieka pamoka, kad stichija yra didinga ir ji gali būti labai nenuspėjama. Ir pavojinga. Netgi labai pavojinga. Ir kai eilinį kartą klausi savęs ko eini į kalnus, prisiminsi, kad esi tik paprastas žmogus, kuris nori prisiliesti prie gamtos didingumo, pastovėti ant jos paviršiaus, praskristi virš jos. Aišku, ir toliau liksi mažas ir paprastas žmogus. Mažas, bet laimingas, kad vis tik prisilietei. Net jei tau buvo labai, labai baisu...
Božena



Dalyviai: Merūnas, Livija, Milda, Algis, Olga, Rasa, Tania, Raimondas, Božena ir Čeburaška.
Kitos nuotraukos čia.



Komentarų (13)
1. 2013-04-24 14:23
 
O kokie keliones kaina?
 
Karolina
2. 2013-04-25 21:50
 
Rašykit nurodytu adresu.
 
Rolas
3. 2013-06-10 09:18
 
Gal galite įmesti nuorodą į hidrokostiumą? Dėkui.
 
Akvilė
4. 2013-09-08 08:53
 
Chebra sėkmingai pasiekė Italijos pasieni. Kaip ir iki kelto liko vos keli šimtai kilometrų. Keltas rytoj ryte ir prasdės ketvirta mūsų kelionė po Korsikos tarpeklius.
 
Rolas
5. 2013-09-09 08:53
 
Mes kelte.Vakar aplankėm Pisa.Vakare stipriai palijo, nakvojome kempinge, visi draugiškai pavesinėje. Viskas puikiai. :)
 
Rolas
6. 2013-09-10 19:25
 
Įveikėme Viola tarpeklį, tikrai vertas dėmesio. Chebra gera, nebijo darbo, vandens ir aukščio. 
Kažkiek lynoja, bet šilta. Traukiam prie sekančio. 
Tania. 09. 10.
 
Rolas
7. 2013-09-11 19:40
 
Įveikėme Macini tarpeklį. Gražus ir įdomus. Chebra puikiai. :) Rytoj į sekantį pagal programą. 
Tania. 09. 11.
 
Rolas
8. 2013-09-12 20:38
 
Pravarėme Purcaraccia ir La vaca. Tik 19,30 baigėme. Vacos pabaiga gerokai toliau, labia gražus kriokliai ir baseinai, nušokimai nuo jų. :eek  
Nusikalę važiuojame link ežero. :upset
 
Rolas
9. 2013-09-14 12:59
 
Gallo krioklys įveiktas. Kažkiek buvo nerimo dėl aukšto vandens. Ežeras kuris paprastai būna su vandeniu, šį karta buvo be vandens, užtvanka buvo paleista, rezultate Picia di Gjaddu buvo daug vandens. Visgi mes išdrysome juo leistis. Na ir kaip visada jis labiausiai chebrai iki šiol patikęs tarpeklis. Nežine ir uždarumo pojūtis veža. :eek  
Šiandien trumpas trekas prie Bonifacijaus, toliau pervažiavimas prie Ruisseau de Cardiccia. 
Tania 09. 14
 
Rolas
10. 2013-09-15 20:41
 
Ir toliau orai Korsikoje neduoda ramiai gyventi. :cry Nuo ryto nesmarkiai lijo, į pabaiga tarpeklio užėjo stipri liūtis, rezultate tarpeklyje pakilo vanduo bangos pavidale. Teko staigiai dingti uolomis į viršų. Pritrūko vos 20 min iki maršruto Ruisseau de Cardiccia galo. :cry Teko plalikti kabančią virvę, kuri lengvai neišsitraukė, o vanduo ir toliau kilo. :(  
Bet kaip ir gerai, kas gerai baigėsi. Rytoj poilsis, jūra ir vynas. 
09. 15
 
Rolas
11. 2013-09-19 10:46
 
Užlipom į viršūnę Capu de Orto. Įveikėm Ruissean de Ziocu ir Ruissean de Dardu. Kaip ir aktyvioji programos dalis baigėsi. Orai mūsų nelepino, nebuvo šiais metais šiltas ruduo Korsikoje. 
Liko kultūrinė dalis Korsikoje, keltas ir kelias link namų. 
Tania. 09. 19
 
Rolas
12. 2013-09-19 20:07
 
Mes jau kelte. Vilniuje planuojame būti šeštadieni anksti ryte. :)  
Tania
 
Rolas
13. 2013-09-21 11:14
 
Po kelionės. Tvarka. Kas ir kaip bus vėliau.
 
Rolas

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Antradienis, 24 rugsėjo 2013 )
 
< Atgal   Kitas >