Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2012 08 Kanada. Selkirk Spausdinti Siųsti el.paštu
Penktadienis, 28 rugsėjo 2012
Selkirk‘o kalnuose. Slaptas kodas: GMC2012 

 

Žinau, kad tokios specifinės kelionės ir jų įspūdžiai dažnai būna įdomūs tik tam pačiam keliautojui ir jo panašiems sėbrams. Iš pasakojimų apie tokias keliones ir naudos dažnai nelabai gaus kiti keliautojai, nes nebūtinai jie į tokias vietas keliauja. Čia gi pirmiausia reikia norėti į trenktis į kalnus,  pasiryžti nemenką pinigą mokėt už tą malonumą ir dar įsirašyti į atitinkamą (vos neparašiau sektą) klubą. Bet Xgenomo.lt lankytojai kalnus myli ir galbūt net galima tikėtis, kad šie įspūdžiai paskatins juos aplankyti fantastinius Kanados kalnus. Juk dažnai kalbėdami apie Kanadą ir sakom, kad ji turtinga be galo gražia gamta ir ypač  kalnais.

 

Nebus tai išsamus pasakojimas, o tik trupinėliai pastebėjimų iš nuostabios savaitės praleistos Kanados alpinizmo klubo (Alpine Club of Canada) kalnų stovykloje (General mountaineering Camp 2012). Taigi apie viską po truputį.

 

stovykla
Truputis apie stovyklą.
Kanados alpinizmo klubas vasaros kalnų stovyklą rengia nuo 1906 metų. Ne, tai ne klaida, ši tradicija gyvuoja daugiau nei šimtą metų, o pats klubas ir dar ilgiau. Yra žmonių, jau dvidešimt metų iš eilės kasmet važiuojančių į tą stovyklą, ir ketinančių važiuoti toliau. Kas tai per stovykla? Kasmet klubo taryba vis kitoje Uolėtųjų arba Selkirko kalnų vietoje išrenka nuostabią, dažnai sunkiai pasiekiamą vietą (kaskart vis kitur, tos pačios vietos per daugiau nei 100 metų pasikartojo labai retai), ir pasitelkusi  pulką pagalbininkų įkuria tenai  stovyklą, kuri trunka 5 – 6 savaites, kur kiekvieną savaitę atvyksta vis kiti dalyviai. Stovykloje dalyvauja keli akredituoti kalnų gidai ir gidai mėgėjai, kurie kasdien organizuoja žygius į skirtingas viršūnes, rengia sniego ir ledo saugumo mokyklas, uolų laipiojimo užsiėmimus ar panašias veiklas. Jei nori, kasdien lipi į kalną, jei nori, kasdien gali raišioti mazgus ir mokintis įrenginėt saugas, o jei nori gali saulėj gulėt bambą išvertęs ir spoksot į aplink boluojančias viršūnes. Pastarojo užsiėmimo paprastai nenori niekas, nes nemenkus pinigus sumerkus į šitą balą, norisi sąžiningai atidirbti.
Stovyklavietė. Pirmiausia klubui reik paplušėti norint leidimą gauti stovyklai įrengti. Juk ne pievoje palei Trans-Canadian highway kuriamasi, o kalnuose, kurie paprastai yra labai saugomi. Atitinkamų įstaigų inspektoriai apžiūri vietą prieš stovyklos kūrimą ir po jos. Vieta ‚prieš‘ ir ‚po‘ turi atrodyti praktiškai taip pat. Gavus leidimą apie 6 darbuotojų komanda nuskrenda į vietą, sugabenamos medžiagos ir įranga, ir pamažiukais išdygsta kelios didelės palapinės valgyklai, arbatai ir įrangai, pulkelis dviviečių palapinių stovyklautojams, nužymimi takeliai, nutiesiami tilteliai (per upę, jei reikia), pastatomi tualetai ir dušas. Taip, net ir dušas  ir net su karštu vandeniu!!! Dar ir gražesnis gėlių guotelis aptveriamas akmenais, kad liktų nesumindytas... Darbams pasibaigus statytojai kaip priedą prie algos gauna galimybę palaipioti po aplinkinius kalnus. Sakytum tai bent pliusas, bet atrodo, Britų Kolumbijoje po kalnus laipiot mėgsta visi, įskaitant statybininkus ir virėjus. Nemačiau ten žmogaus neieškojusio progos užsikart į kokią viršūnę.
Stovyklai pasibaigus suguža tie patys darbštuoliai. Malūnsparnis išskraidina šiukšles, tūliko duobės turinys sudeginamas (kadangi mes buvome paskutinė grupė, paskutinę naktį labai prašėm vadybininko leisti padegt vieną iš išviečių, bet deja tasai neleido) visa kita išardoma, supakuojama ir iškeliauja į sandėlius. Paskutinis stovyklos griovėjų darbas – visi įsikinko į tokius lyg ir grėbius ir suaria, suakėja visus takelius, akmenį nuo akmens nuima, kiekvieną stovyklautojų pėdsaką nutrina.  Belieka atskraidint inspektorių, kuris patikrintų ar vieta atrodo taip kaip buvusi. Juk praktiškai tai yra leidimas kitai stovyklai kurti.
Prieš mums išskrendant atskrido išmontavimo komanda, kuri neskubėjo darbo dirbt, o nusileido tiesiai kalno Sir Sandford papėdėje, kur buvo įkurta nedidukė bazinė stovykla lipimui į tą kalną.  Jie pirmiausia ketino aukščiausią kalną šturmuot, o tik po to stovyklos griauti. Sakiau gi, nieks čia nepraleis galimybės pasiekti tokią puikią viršūnę.

  Sir Sandford

Žmonės. Kas savaitę stovyklon atvyksta apie 26 dalyvius. Dauguma jų yra iš Albertos ar British Columbia provincijų, gyvena prie pat kalnų ir gyvena kalnais. T.y. laipioja uolom, rabždinasi į viršūnes kas savaitgalį, dviračiuoja kalnuose, bėgioja kalnuose, slidinėja irgi kalnuose. Dalyvių patirties bagažas kuo įvairiausias – nuo aštuontūkstantukus įveikusių  iki tokių, kurie į kalnus (net ir šalia gyvendami) kojos iki tol nebuvo įkėlę. Dalyvių amžius buvo nuo kokių 26 iki virš septyniasdešimt. Visi dalyviai – puikios formos, septyniasdešimtmečiai žygiavo koja kojon su trisdešimtmečiais (ir aš norėsiu pajėgti lipt į kalną kai man bus 70). Blogiausiai pasirodė Ontarijo valstijos ministro pirmininko biuro tarnautojas, ir  dar aš, Monrealio gyventoja (t.y. tie, kurie ne BC ar Albertoje gyvena).
Taip jau sutapo, kad mūsų savaitę tarp dalyvių buvo net penkios puikios merginos iš Vankuverio, iki tol viena apie kitos egzistavimą nenutuokusios, ir kaip mat įsteigė „Vankuverio merginų komandą“, kurion ir mane priglaudė. Visos turėjom panašios patirties kalnuose, ir visos džiugiai (ir triukšmingai) lipom į vieną viršūnę po kitos.
Mūsų stovyklos pažiba buvo Helen, kalnų gidė, viena iš 8 kanadiečių moterų akredituota kaip profesionali kalnų gidė, pripažinta visame pasaulyje. Kiekvienas žygelis su ja buvo nuostabi galimybė semtis patirties. Atrodo smulkmena, bet kas ryt ji mums ne tik duodavo kokį puikų patarimą kaip surišti mazgą, bet ir primindavo apie ‚looking good‘ strategy.  Jos įsitikinimu kalne ne tik turi būti stiprus ir ištvermingas, bet dar ir privalai puikiai atrodyti. Looking good strategija apima tvarkingai sukrautą kuprinę, tinkamai įtemptus jos dirželius, deramai prisegtą ledkirtį. Šalmo irgi geriau nesidėti šleivai.
Dar noriu paminėti ir mūsų prancūzą, kuris jau septynis metus iš eilės kiekvieną vasarą skrenda iš Europos į Kanadą, į šią stovyklą. Jam patinka Alpės, jis išmaišęs galybę kraštų ir gali keliaut į bet kokius kalnus – kur tik panorės.  O vistiek tos paprastutės stovyklėlės praleisti negali. Jei turėsiu babkių ir laiko ir aš taip darysiu. Skrisiu į šią stovyklą nesvarbu iš kur – Monrealio, Briuselio ar Lietuvos.

 Rasa

Balta varna. Iš kur esi – visi manęs klausė užuodę mano nekanadietišką akcentą. Iš Lietuvos. O ten yra kalnų? Ne, aukščiausias  - 300 metrų. Tai ką tu čia veiki? Ar pirmą kartą kalnuose? Ne, juk Europoj yra kalnų. Ir Afrikoj yra kalnų. Aš atostogauju ten, kur yra kalnų. A... stebisi. O po to pradeda savo begalines diskusijas apie tą Kanados kalnus:  tą ar kitą perėją, vieną ar kitą viršūnę. Visi žino apie ką vyksta kalba, visi ten buvę, ar ruošiasi būti, išskyrus mane. Rogers pass, bene svarbiausia Kanadoj kalnų perėja, ir visi kiti vardai bei pavadinimai man labai nedaug tesako...

 Burundukas

Burundukai. The creatures have found us! (Sutvėrimai mus aptiko!). Tai vienas svarbiausių įvadinių stovyklos vadovo pranešimų. Sutvėrimai – tai burundukai, viesiems pažystami iš Čipo ir Deilo multikų. Gyvenę sau ramų gyvenimą kalno papėdėj vieną dieną burundukai išgirdo didelį triukšmą ir išvydo daug dulkių – tada leidosi pirmasis malūnsparnis. Dulkėms nurimus ir stovyklai įsikūrus sutvėrimai atrado, kad čia greičiausiai bus kuriama pridėtinė ir dar maistinė, vertė. Aplink – pilna keisčiausių skaniausių kvapų ir keistų betgi neblogų maisto produktų! Taigi, burundukus teko vaikyt iš palapinių, krapštyt iš kuprinių, baidyti nuo stalų. Virėjai traukdavo juos iš šiukšlių krepšių, puodų, maisto dėžių, žvejodavo iš pamazgų kibirų. Pasidėjęs obuolį ant akmens po minutės jau matei jį krutantį tolyn, lyg tas kojas turėtų. Maistą, dantų pastą - viską, kas kvepia, reikėjo laikyti sandariose dėžėse. Kas nelaikė – rado skyles palapinėse ir kuprinėse. Aš paskutinę dieną pačiame savo kuprinės dugne radau pusiau sugraužtą obuolį – padėkojau tik, kad skylės nepragraužė o per viršų mažas mielas bjaurybė įsilipo (ir laimei, po to išsilipo). Sėdint ant akmens su kąsniu burnoj, burundukai įsidrasindavo tiek, kad vos ant kelių neužsiropšdavo. Už visas bėdas, dingusius ar apgadintus daiktus (pvz apgraužti teleskopinių lazdų galai, dingę obuolai ar pirštinės) įpratom kaltinti burundukus. Mums išsikrausčius ir išskraidinus visą turtą  burundukai turėjo gerokai nustebti...

 

Kalnai. Šiemet stovykla buvo įrengta Šiaurinėje Selkirko kalnų dalyje ir pavadinta Sir Sanford vardu. Sir Sandford – aukščiausias to regiono kalnas, iškilęs apie 3500 m virš jūros lygio. Esu tikra, kad visi ten važiuojantys patyliukais svajojo užlipti į TĄ kalną. Pirmas tris savaites buvo perdaug sniego ir neužlipo niekas. Ketvirtą savaitę ledai pajudėjo. Mūsų, t.y. paskutinę savaitę užlipo 8 žmonės, neskaitant gidų.

 

Ir aš paslapčia svajojau į tą kalną įsiriopšti, kol jo nepamačiau. Pamačius, man ir daugeliui kitų noras praėjo. Maršrutą sudarė ilgas kelias per ledyną iki bazinės stovyklos, techninis lipimas uolomis su virvėmis, status pakilimas ledynu, sniego šlaitas, mažėlesnis ledynas ir tada jau viršūnė. Kelias pirmyn ir atgal nuo bazinės – apie 13 valandų.

 Vidette

 

Kiti kalnai aplink – Silvertip, Vidette, Belvedere, Citadel - buvu vos žemiau 3000 ribos, daugumoje maršrutų buvo miššrus ėjimas ledynu, lipimas sniegu ir uolomis. Vos žemiau stovyklavietės plytėjo spalvingas uolų masyvas, idealiai tinkantis laipiojimui uolomis.
Tvarka. Kur kalnai ten ir akmenys. Šiuose jie pasitaikė pilni žėručio priemaišų, taigi saulėje žėrėjo lyg auksas ar sidabras. Ir margi dar, raštuoti patraukliais raštais. Akmens ir uolų margumynas mus pakerėjo -  marmuras, žėrutis, granitas, dar velniažin kokia spalvotos uolienos. Popiet, užbaigęs švarinimosi ritualus ir belaukdamas vakarienės galėdavai pasirinkt, ant kurios uolos tą vakarą prisėsti ir aplinkui riogsančias įdomybes patyrinėt.  Būdavo spoksai į beliakaip suvirtusią akmenų krūvą ir galvoji, kad kažin kokiu būdu joje viskas labai tvarkingai sudėta.  Tokia  tobula gamtos tvarka.

 

Gimtadienis. Dar vienas argumentas, padėjęs man apsispręsti užsirašyt į šią stovyklą. Juk tą savaitę bus mano gimtadienis, o geresnės vietos gimtadieniui švęst nei kalnai, nėra (geresnės vietos pasauly nei kalnai apskritai nėra). Gimtadienio proga užsirašiau lipimui į tokią nelabai išraiškingai atrodžiusią viršūnę. Truputis ledyno, truputis sniego, truputis uolų. Smagaus rabždinimosi aukštyn. Tą truputį uolų kiekvienas galėtų interpretuoti savaip. Aš pagalvojau, kad nieku gyvu būčiau čia nėjus, jei būčiau žinojus apie tuos kelis siaurus praėjimus virš bedugnės. Bet ką gi, dovanotam arkliui į dantis nieks nežiūri. Užlipau, šiaip ne taip. O viršūnėje išgirdau tradicinę Happy Birthday dear la la... 3000 m virš jūros lygio vistik yra puiki vieta tokiai dainai. Kai nusirabždinau nuo (to velnio) kalno, paprašiau, kad dar kartą man padainuotų :). Vakare dainavo jau visa stovykla ir dar gavau milžinižką šokoladinio pyrago gabalą.

                                           

Maloni kasdienybė. Kasdien keldavom šeštą, apie septynias jau pajudėdavom į trasą šalmais ir ledkirčiais apsiginklavę. Pietus sukirsdavom kokioje nuostabioje viršūnėje, o po pietų iki soties prisimurkdę sniege jau žengdavom atgal į stovyklą. Čia kaskart mus su gaivaus gėrimo sklidinu ąsočiu pasitikdavo stovyklos tvarkdarė (geras akis ji turėjo turėt, kad pamatytų iš kalno sugrįžtančias grupes). O tada prasidėdavo malonūs popiečio vargai – išsirikiuot eilėje į dušą, nusimaudyti kiaurai ledinio vėjo košiamoje būdelėje (užtai po karštu vandeniu). Tada tingiai sėdėti ant dušo uolos, dalintis dienos įspūdžiais, gaudyti paskutinius pavakarės spindulius ir laukti vakarienės. Laukti, kada bus paskelbti kitos dienos maršrutai. Po sočios keturių patiekalų vakarienės klausyti kiekvienos grupės įspūdžių. Tada suvirsti į arbatos palapinę ir sužinoti, kur rytoj trauksi. Galų gale susiruošti pietus ir paslėpti juos nuo burundukų. O tada  miegoti,  kad keltumei žvalus kitą rytą.

 
 

 

Tikriausiai tai ir yra dalis atsakymo, kodėl žmones traukia į kalnus. Todėl, kad vietoj kasdienių, įgrisusių ir globalių problemų kaip „ryt reiks ataskaitą pabaigti“, „neturiu kuo rengtis“,  „iš kur gauti pinigų“ ar „ir vėl nepaskambinau mamai“ tevargina tokie paprastučiai vargeliai, kaip: „o ir vėl batas atsirišo“, „dar dešimt minučių ir jau viršūnė“, „nepamiršk apraišų pasiimti“, „pietums imti du šokoladukus ar vieną?“. Ir tik kai išsidalini visus dienos įspūdžius, kai susipakuoji kuprinę ir dar nesinori eiti miego, gali prisiminti, kad ten už kalno egzistuoja ta tikroji realybė. Gali net ir padiskutuoti apie darbą, bet tiktai jeigu tikrai norisi, jokiu būdu neprivalomai.

  Selkirk

Malūnsparnis. Tas nedidukas darbštuolis, man labai panėšėjęs į vikrų dūzgiantį laumžirgį į stovyklavietę nuskraidino mus per kokias porą valandų (kiekvienas skrydis – 6 minutės). Jeigu ne jis, būtų reikėję brautis per statų mišką kokias dvi dienas.

 

Pabaiga. Visas, kas yra gera ir malonu, kada nors baigiasi. Dažniausiai baigiasi per greitai.
Dabar visi išsižioję laukia, kada bus paskelbta kitos stovyklos vieta. Dar ant kalno būnant sklandė linksmi gandai kad jau kitoje tai tikrai bus ‚wi-fi‘ ir karšta vonia. Dauguma kvatodami iš juoko apie maudynes vonioje ant kalno dievagojosi, kad tokion stovyklon tai jau tikrai nevažiuotų.
Ir dar, sutarėm su savo Vankuverio komanda ir kitais šauniaisiais, kad jei sugrįšim, tai grįžkime penktąją stovyklos savaitę. Kad vėl kartu liptume į kalną ir kartu plautume indus.

Rasa




Dar nėra nė vieno komentaro

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Sekmadienis, 28 spalio 2012 )
 
< Atgal   Kitas >