Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2013 08 09 - 25 Ladakas Spausdinti Siųsti el.paštu
Šeštadienis, 17 lapkričio 2012
 Ladakas (angl. Ladakh) yra buvusi tibetiečių karalystė Himalajuose, dabar regionas Džamu ir Kašmyro valstijoje, Indijoje. Ladako sostinė ir pagrindinis miestas - Lė. Ladako plotas 45110 km², turi 270 tūkst. gyventojų. Tai vienas rečiausiai apgyvendintų regionų Indijoje. Ladakas yra plačiai žinomas savo kalnų grožiu bei savita kultūra ir dažnai vadinamas "mažuoju Tibetu". Dauguma ladakiečių - tibetiečių palikuonys. Dominuojanti religija – tibetiečių budizmas, tačiau nemažai gyventojų taip pat yra šiitų musulmonai. Pastaruoju metu Ladakas tapo populiari turistinė vieta. Nors turistiniame sektoriuje dirba tik 4 % žmonių, turizmas sudaro 50 % Ladako BNP.
Kelionė į Ladaką. Nežinau kodėl aš būtent pamilau šį kraštą, bet mane ir vėl traukia ten. Noras pamatyti daugiau ir pajusti didesnę Ladako žmonių dvasią ir kultūrą. Kraštas tikrai yra įdomus, išlaikęs savitą kultūrą. Žmonės vaikšto dar tautiniais drabužiais.

 Ladak

Nuoraukos čia
Vladimero nuotraukos čia


  Himalajai.- Tikrumo matmuo.
Jau, rodos, nebe pirmą dieną einant kalnuose neaprėpiamais akmenynais, pametus iš po kojų net gyvulių varovų taką, netikėtai žvilgsnis stabteli ties vienu iš akmenų,- paprastas, pilkas, kumščio dydžio ir atrodo niekuo neišsiskiriantis iš begalės kitų... Mūsų „žvilgsniai“ susitiko ir aš apstulbau, suvokusi, kad esu vienintelė pasaulyje mačiusi šį akmenį, nes x-lijardiniuose didžiųjų Himalajų akmenynuose, vietoje, kur nežinia ar apskritai stovėta žmogaus, tikimybė, kad kas kitas „susipažins“ su šiuo akmeniu, beveik neegzistuoja. Koks neaprėpiamas pasaulis ir kokia trapi būtis. Koks unikalus kiekvienas susitikimas, kai stojamės veidu prieš Kitą. „Atmink save“,- kartojo visų laikų išminčiai. Ir mūsų Vydūnas. Ir Himalajai.

 


Paradoksas, bet jau pirmomis dienomis Himalajų glėbyje, nuostabos perpildytomis akimis ir širdimi, supratau, kad kalnų (bent jau šitų kalnų) aprašyti neįmanoma. Galima aprašyti treką. Galima surašyti dienoraštį. Bet neįmanoma aprašyti kalnų. Tai - asmeninis susitikimas, kuris neatšaukiamai pakeičia tavo gyvenimą. Tai tas akmuo, kurio nepamatys niekas kitas. Dabar daugumai atrodo, kad ir nepajudėję nuo sofutės pažįsta pusę pasaulio,- mass media monai. Jokia virtualybė negali tapti tikru pažinimu, kaip negalima ir pasisotinti, žiūrint puotą per TV. Mass media, pasitelkdama gudriausias technikas ir technologijas, bando mums įteigti, kad sukuria mums gyvenimo pažinimą, grožį ir įvairovę,- išties gi, pripratinti prie patogių virtualių gyvenimo pakaitalų, mes tampame valdomais „gyvenimo“ sapnuotojais, patys tapdami vis mažiau gyvi ir tikri. Jei norime būti gyvi, turime prisiminti save, turime stotis veidu prieš Kitą - akmenį, žolę, žmogų,... Tai ne taip paprasta, nes tam reikia tikrumo būnant čia ir dabar, gi mes kasdieniškai blaškomės informacinėje kakofonijoje, velkame kalnus nuostatų, „būtinybių“, keisčiausių „reikėjimų“ ir norų, jau nebeaišku - kiek savų, kiek „kolektyviai“ kažkieno sugeneruotų.
Retkarčiais, kad ištrūktum iš šito patogaus beprotnamio, reikia padaryti kažką visai neprotinga,- tarkim,- susikrauti kuprinę ir išeiti į kalnus, ypač tokius, kur mažai kas eina. Lengvumo niekas ir nežada,- „lengvumą“ turite ir ant sofutės... Manote, kad nepajėgsite? Netiesa,- jei siela skrenda, kūnui nieko kita nebelieka, kaip stengtis suspėti paskui,- jei nenori vėl virsti žemės dulkėmis. Mes esame protingi ir prisigalvojame visokiausių trukdžių, gi mūsų kūnas - išmintingas, taigi, tikėtina, kad nepaves.

Ir taip - viskas prasideda nuo pradžių: sukrautos kuprinės, lėktuvas,- Delis,- ankstyvas rytas, karštis, drėgmė, smogas,- prakaituojame. Įsispraudę į vietinį autobusą, pajudame link Latako (viena iš tibetiečių kolonijų),- prakaituojame toliau. Vėlai vakare persėdame į geresnį - mūsų grupei skirtą mikroautobusą,- kelionė juo tęsis per kalnus iki kito vakaro. Naktį atrodo, kad pragariškai lekiame rūke ir tamsoje skendinčiais serpentinais, pagal kratymą dalį kelio tiktai ne asfaltu, aukštyn, vis aukštyn (berods iki 5,3 km),- pasireiškia pirmieji aukščio (ir važiavimo „smagumo“) sindromai: skauda galvos, pykina,... Pradžioje dar nerviniesi dėl savo nesveikatos, gi vėliau, supratęs, kad visiems nekas, susitaikai su „norma“. Visgi pagaliau pasiekiame Lex. Ir netgi visai šaunų viešbutuką. Ir netgi rytoj dar žygio nepradėsime - adaptacijos aukščiui diena.
Naktį, pasirodo, visi miegojo kiek prasčiau nei tikėjosi, bet atkutę po puikių pusryčių ladakietiškoje kavinukėje, patraukėme pakopinėti link vietinių aukštai „padėtų“ įžymybių: šventyklų, buvusių rūmų. Nuo ryt - 10 dienų kalnuose, taigi turėsime galimybę pasitikrinti save perkopdami porą perėjų virš 5 km.
Ryte autobusiukas mus paveža iki vietos, kur mūsų laukia varovas su mulais-arkliais,- jie kasdien neš mūsų kuprines iki vakarinės stovyklos. Pamačius, arkliais jų liežuvis nebeapsivertė vadinti,- arkliukai. Visi puolėme baisiai jų gailėti, kai ant jų ėmė rišti po 3-4 mūsų kuprines. Deja,- ak, šventeivos!- nė vienas nesugalvojome savąją užsiversti ant savo pečių. Pajudame, nežinodami nei ko iš savęs, nei ko iš kalnų tikėtis. Yra tik nuojauta, kad bet kuriuo atveju, lūkesčiai bus gerokai viršyti.
Mūsų apgailėti arkliukai, atrodo, žengė lengviau ir linksmiau nei mes, vis dar nesusitariantys patys su savimi,- adaptuotis ar toliau priešintis. Nakvynei sustojome 4,5 km. aukštyje. Vos įsikūrus stovyklą pradėjo lyti,- sulindome į palapines,- šlapia, šiuose kalnuose malkų laužui nėra, teks ilgiau miegoti. Šniokščia upelis, palapinę barbena lietus, skambčioja paleistų ganytis arkliukų varpeliai ir skambalai, varovas švelniai niūniuoja mantras...
Deja, kad ir kokios palankios ir romantiškos sąlygos miegui, užmigti pasiseka ne visiems,- ak, tos mūsų protingos galvos! Sako, durna galva nei plinka, nei žyla, nei skauda. Dar kartą gyvenime įsitikinu, kad turiu BAISIAI protingą galvą, kuo apsidžiaugusi visą naktį sėdėjau palapinėje, negalėdama tos savo brangenybės nė iš tolo prie žemės nuleisti. O nakties ilgumas!- galvojau, kad mažiausiai - pasieksiu nušvitimą. Deja, visgi pirmas nušvito rytas. Kažkas šaukė: kava, arbata..., varovas niūniavo mantras. Išropojau iš palapinės, dėkodama dangui, kad nereikėjo keltis, nes nesiguliau. Žinojau lemtį - šiandien kilsime iki 5,2 km. Tai atrodė totalus absurdas, nes ir „už akmens“ nueiti atrodė per sudėtinga. Bet... niekur taip viskas greitai nesikeičia kaip kalnuose: vaizdai, orai, sveikatos,... Arkliukai, aišku, vis dar pranašesni už mus, bet, pasilaikydami už akmenų ir debesų, ir mes judame, kopiame ir netgi persiverčiame į kitą kalnagūbrio pusę, padengtą sniegu. Pačiam viršuje lengvai snyguriuoja, bet į slėnį leidžiamės lyg į pavasarį,- sniego tirpsmu kvepia vėjas ir srūvantys upeliukai. Drėgname akmeniniame slėnyje pavasarį sveikina pavasariškai mažos, kuklios, gaivios gėlytės. „Pavasario slėnis“,- nejučiomis pakrikštiju, nes tai tikrai pavasario slėnis. Pirmapradiškas tikrumas, neliestumas, gaivumas... Smagiai (jau net nebepavydėdami arkliukams) risnojame žemyn (žemyn!), traukdami į plaučius pavasarišką gyvastį, atsidavę visą kompensuojančiai, nepaaiškinamai bet tokiai tikrai kalnų malonei. Pagaliau matome jau pastatytą žalią mūsų varovo palapinę (tiksliau polietileninio tento gabalą, akmenimis prie žemės prispaustais kraštais,- Ladake, deja, skurdas myli daugumą). Skubame pasistatyti savąsias ir vėl... pliūpteli lietus.
Vėl visą naktį barbeno, šniokštė ir tilindžiavo. Romantiška nakties muzika ilgainiui virto nemigos košmaru. Deja, taip jau yra,- viskas mumyse pačiuose,- tie patys dalykai gali mus žavėti, gali pykinti, nelygu kaip patys jaučiamės. Brrr... rytas labai šlapias. O išlindus iš palapinės ir šaltas,- gretimi kalno šlaitai padengti sniegu. Debesys kaip pasklidusi banda,- vieni tyso ant kalnagūbrių viršūnių, kiti jau patraukė žemyn į slėnį, kurlink neužilgo ir mes...
Šiomis vietomis turistai beveik nevaikšto,- gal viena-kita grupė per metus. Vietiniai gyvulių varovai, ko gero, irgi ne per dažniausiai. Ir tai keistai juntama,- rodos, esi kažkokioje laikų pradžioje, dar neprijaukintame, gal užtai tokiame tikrame pasaulyje. Tai toks pirmapradiškai totalus tikrumas, kokio nejaučiau jokioje kitoje vietoje. Rūstoka galia ir tobula darna. Ši būtis, lyg veidrodinis ežero paviršius atspindi tau tave. Nebūtų net už ko slėptis. Išskaidrėja tavo santykis su viskuo, kas esa. Paprasta ir gera būti. Pradžios magija,- įvardiju šią slėnio dalį. Išties, čia net nesinori klausti - kaip tos vietos vadinasi. Norisi pačiam pažinti ir pavadinti, ir kreiptis tuo vardu, kuris atliepė širdyje.
Ak, lietus jau net nebelaukia, kol pasistatysime palapines. Prieiname kaimelį, kur mus, jau neblogai permerktus, įleidžia pailsėti į šventyklą, pavaišina „masala“ arbata. Atsiklausę leidimo, ten pat ir papietaujame. Lietui apstojus patraukę toliau apstulbstame,- kaimo gale mūsų varovas jau įsikūręs stovyklai. Nenoriai stojame, nes ketinome nueiti gerokai toliau, bet tik kitą dieną įvertiname, kad tai buvo geriausias iš galimų variantų, nes grožio, kokį teko išvysti keliaujant kitą rytą, lietui lyjant tiktai nebūtume taip pamatę...
Taigi, dar vienas stebuklų kupinas rytas. Ir nelyja. Debesys pavieniui ir būreliais žaismingai klaidžioja tarp kalnagūbrių. Saulė, dar lyg žaisdama slėpynių, nušviečia tai vieną, tai kitą snieguotą viršūnę. Saulės blyksnių, debesų, kalnagūbrių kompozicijos didžiulėje erdvėje keičiasi bemaž kas sekundę. Vaizdai fantastiški. Ne vienas šūkteli: kažkas nežemiška! kosmosas! Gal išties taip ir buvo tveriama žemė... Neatsispirdami žmogiškam godumui sulaikyti dabarties stebuklą, bandome pliaukšėti fotoaparatais, nors ir suvokiame, kad į tą dėžutę net viena šitoji akimirka tikrai netilps, ką jau kalbėti apie totalų gyvą vyksmą... Tikrieji dalykai yra unikalūs ir nekartotiniai. Bet jie atveria tau didžiąją atmintį, nesutelpančią į mažus žmonių gyvenimus.
Žemyn, žemyn, žemyn, žemyn į slėnį... vis arčiau ir arčiau prijaukinto gyvenimo.
Viena kelionės dalis baigėsi,- mes su manta pervažiuojame į kitą vietą (maždaug už 40 km). Arkliukai mus pasivys po pusantros dienos ir vėl trauksime kartu. Apsistojame kaimo „kempinge“, tai yra viename privačiame kieme. Ryt - relaksacinė diena. „Relaksuosimės“ kopdami į priešais stūksantį juodo akmens kalną, kad galėtume pažvelgti nuo 300 m. aukščio stačios sienos, ir eisime į mini dykumą,- ir dūšiai, ir kūnui pilna atgaiva. Nuo juodojo kalno kaip suvenyrą pasiimu aštriabriaunį akmenuką, o dykumos baltame smėlyje randu panašaus dydžio tos pačios juodos uolienos, bet jau visiškai glotnų, lyg vaiko delnų nušlifuotą akmenį,- inspiracija pamąstymui apie natūrą, gyvenimo modelius ir formas.
Vis tik, labiau nei civilizacijos kaimynyste džiaugiamės vėl išvydę savo tilindžiuojančius arkliukus ir niūniuojantį varovą. Ir vėl į nežinomybės ir netikėtumų glėbį... Vėl netrumpas kilimas link perėjos (5,3 km). Šiuo keliu, kaip supratome, pasitaiko jau daugiau keliaujančių.
Taigi, vėl pajudame iš kaimo. Netikėtai tikriausiai ne vienas iš mūsų pajuntame žvilgsnį,- nuo kalvelės  mūsų vorą stebi pagyvenęs lama, susitinka žvilgsniai ir nevalingai, lyg nušvitus saulei, išsiskleidžia šypsenos. Kažkas neapsakomai gero ir šviesaus tame bežodžiame susitikime.
Pirmą dieną einame netgi tikru keliu. Slėnis siauras,- žemyn juo teka upė, o kalno pašone vingiuoja aukštyn kelias. Kilimas nestiprus, ėjimas nesunkus, nebent kantrus,- kasdienybės kelias - iškyla pirmoji asociacija. Visgi, kelias yra kelias,- jis visada reikalauja pastangų. Vieni keliu traukia nuobodžiaudami, nugrimzdę ėjime, kiti besidairydami aplink, kažkas ieškosi pakeleivių, kažkas vienas susimąstęs,... Kalno šlaite matome keletą olų, kurias, matyt, pasirinko tie, kurie nusprendė atrasti kelią patys savyje,- šią galimybę tarsi patvirtina pakeliui sutinkamos nušvitusiųjų stupos. Bet štai - kelias pasibaigia,- iki čia jus dar galėjo kažkas ir atvežti. Toliau jau tik takas, kuris paprastai siejamas su individualiu pasirinkimu. Ilgainiui ir takas tampa vis mažiau pastebimas, pasimetantis išplatėjusioje akmeninėje slėnio bekelėje. Jau senai netgi krūmokšniai atsisakė keliauti kartu su mumis. Augmenija tampa visai minimalistinė, prigludusi prie žemės. Ir vis tiktai - kad ir kaip nelengva dėl vienų ar kitų priežasčių būtų eiti,- kuo toliau-aukščiau, tuo didesnį dvasinį komfortą jauti. Ir kaip nebebūtų kartais sunku, tu žinai, kad negali neiti,- ir ne todėl, kad pakliuvęs čia nebeturi kito pasirinkimo, o būtent todėl, kad toks yra tavo tikrasis pasirinkimas.
Naktį prieš paskutinę perėją išlindau iš palapinės,- prasiyręs pro debesis pilnas mėnulis keistai nušvietė stovyklavietę apstojusius kalnagūbrius. Rūstaus žavesio šiurpulys perbėgo kūnu. Kaip nebežiūrėtum - yra dėl ko trenktis į šitas tolybes,- pripažinau sau,- yra.
Perėjos rytas. Visi kiek labiau susikaupę, košė nelenda. Pajudame, kylame begalinėmis akmenynėmis. Vietomis, kur akmens luitai didžiuliai, mažas gyvulių varovų takelis visai prapuola. Stebimės, kaip per tokias luitų sangrūdas išvis gali paeiti nešuliais apkrauti arkliukai. Pagaliau pasiekiame ledyno kraštą. O jis nemažas,- kiek belipame, perėja, rodos, ne artėja, o tolsta. Bet neišpasakytas grožis, ledyno kvapas, probėgšmais išlendanti į mus pasižiūrėti saulelė kompensuoja oro stygių plaučiuose ir raumenyse. Perėja!!! Euforijos pusvalandis. Ir... vėl nuobirynais žemyn. Iki stovyklos, kuri, pasirodo, dar ne taip ir arti. Pagaliau šventai nusivarę krentame ant žemės šalia žaliosios varovo palapinės... Čia!
Netrukus visi vėl atkutę, lyg niekur ir nėję. Skleidžiasi palapinės, verda arbata ir košė. Saulelė šildo stiprokai, bet ledinis vėjukas neduoda užsimiršti, kur esame. Staiga virš paskutiniais saulės spinduliais nušviestos kalvos išnyra juodos, raguotos - tarsi  paslaptingų mitinių gyvūnų - jakų galvos, stiprūs, ilga vilna apžėlę kūnai. Jų daug. Jie leidžiasi į aikštelę, kur mūsų palapinės. Niekur neskuba,- ar neteks dalintis nakvyne? Paskui ramiai, išdidžiai leidžiasi kiek žemiau į slėnį.
Ir... paskutinė diena kalnuose. Leidžiamės jakų slėniu žemyn. Palaipsniui kalnagūbrių „veidai“ švelnėja, prakaulūs akmeniniai skruostai dengiasi lengva, švelnia (lyg prabangioji pašmina), žalsva skraiste. Linksmas takiukas jaukiai vinguriuoja kalnagūbrio šlaitu tarp subtilios žalumos jau prijaukintų akmenų. Rodos, galėtum taip eiti be galo, kaip bėga nerūpestingas vaikas per vasaros pievas. Lyg atliepdamas mums takiukas brėžia per šią pasaką nesibaigiančią liniją.
Visgi,- visos pasakos, visi keliai ir kelionės turi savo pradžią ir pabaigą. Artėjame į kaimą, kur galutinai atsisveikinsime su arkliukais, varovu, su tuo neaprėpiamos laisvės pojūčiu Himalajų prieglobstyje.
Tiesa, pagal pakoreguotą kelionės „darbotvarkę“ dar porą dienų praleisime Delyje. Bet tai jau istorija po istorijos...

Aldona

Kitokia Indija ir dar nematyti Himalajai

Apie Ladaką teko nemažai girdėti, skaityti, matyti nuotraukų, o ir Himalajų kalnuose buvau ne kartą (vis traukia ten sugrįžti), todėl tikrai nesitikėjau išvysti tiek naujo.
Pirmoji staigmena – žaliuojanti ir žydinti Indija. Iki šiol ją mačiau tik rudenį – dulkėtą ir šiukšliną. O liūčių sezonas, pasirodo, šią šalį pakeičia neatpažįstamai. Liūčių mums, beje, kaip ir neteko pajusti, bet karštis ir drėgmė iš karto prispaudė prie žemės, o tiksliau – prie autobuso sėdynių, kurias sąžiningai trynėme ir laistėme savo prakaitu tik... kokias 16 val. Kadangi naudojomės indišku visuomeniniu transportu, apie tokius europietiškus-vakarietiškus išsidirbinėjimus, kaip kondicionierius ar atsilenkiantys kėdžių atlošai, galėjai tik pasvajot. Bet už tai niekas nedraudė grožėtis vaizdais už lango – vešlia žaluma ir žiedais, kurie puikiai paslėpė jau įprastus Indijoje šiukšlių kalnus. O įstrigus kamščiuose – kitas užsiėmimas – apžiūrinėti šalia sustojusią indišką „furą“, išdažytą ryškiais ornamentais ir išpuoštą daugybe blizgučių bei skambaliukų. Arba bandyti susipažinti su šio meno kūrinio vairuotoju. Deja, pastarųjų veidai beveik visi be išimties bylojo „nelysk – užmuš“. Na, tai ir nelindau.
Taip bandant kuo nors užsiimti, belinguojant, medituojant ir prakaituojant, pasiekėme Manali miestą, kuriame vieną transporto priemonę pakeitėme kita. Su džiaugsmu pamačiau, kad šį kartą mažas autobusiukas skirtas tik mums (11 keliautojų lietuvių), o ir sėdynės jame minkštos ir patogios. Kadangi metas jau buvo vėlyvas (apie 1 val. nakties), tuoj pat ir užmigau.Tik kartą, kai praplėšusi akis pamačiau, kad važiuojam siauru kalnų keliuku, aplink tamsu ir lyja, savisaugos instinktas patarė – geriau miegok.
Atsibudau jau praaušus, kai autobusiuko vairuotojas sustojo pailsėti. Edmundas, pasirodo, visą naktį stebėjo, kad pastarasis neužmigtų, net buvo pasirengęs, reikalui esant, perimti vairą. Va kur tikras atsakomybės jausmas.
Po kokių 40 min. pajudėjome tolyn. Keliukas, kaip ir naktį, vedė per kalnus, todėl visi vienuolika sutartinai lingavome kairėn-dešinėn ir šokinėjime aukštyn-žemyn. Dar kratė taip, lyg sėdėtum ant to agregato, kuriuo asfaltą ardo. Vaizdai už lango kažkodėl nebedomino, nors buvo trumpų akimirkų (lygesnio kelio atkarpų), kai pagalvodavau – o čia visai gražu. Taip pasiekėme 4 km aukštį, o paskui ir dar daugiau. Poveikį pajutau, kai kažkurioje perėjoje (gal 4900 m), išlipus iš autobusiuko man nebeužteko dviejų atramos taškų. Mielai būčiau pasinaudojusi dar dviem, bet nesinorėjo gąsdinti iš kitų mašinų išlipusių užsienio turistų. Aišku, galima būtų pasiteisinti, kad kojos nelaiko, nes jau kelinta para neturiu galimybės jų ištiesti, o galva sukasi dėl aukščio, bet, deja, nemoku taip gerai angliškai.
Kadangi mūsų kompanijoje buvo dar blogiau besijaučiančių, teko užleisti savo vietą ir kraustytis į autobusiuko galą. Dabar jau turėjau užsiėmimą – visą likusią kelio dalį įtikinėjau savo skrandžio turinį, kad jis nesugalvotų iškeliauti ant autobusiuko grindų ar šalia sėdinčiojo kelių. Susitarėme gražiuoju. Lehą pasiekėme sutemus. Kad nebūtų per daug gerai, dar apie pusvalandį ieškojome kažkokio apvažiavimo. Edmundas sakė, kad vairuotojas pradėjo keiktis (įdomu, indiškai, angliškai ar rusiškai :).
Ir... praleidę autobusuose tik kokias 36 val., mes galų gale stovėjome prie viešbučio durų. Pasitiko labai maloniai. Po indiškų nešypsenų iš karto sušildė ladakietiškos šypsenos. Gavome arbatos. Viešbučio savininkas ir jo sūnūs pasisiūlė išvirti paprastą vakarienę. Perspėjo, kad teks palaukti. Bet kažkokia viena valanda mums jau nieko nereiškė. Sėdi sau prie stalo – nekrato, nepykina, o rytoj, kaip pasirodo, į kalnus dar nevarys (vietinis gidas Taši pasakė, kad mums būtina pailsėti). Žodžiu, tikra palaima.
Vakarienė buvo skani, dušo jau neprisimenu, o lova... Ech, šito jausmo neaprašysi!
Ryte jau visi buvo daugmaž gyvi. Papusryčiauti Taši nuvedė į Terasos kavinę, kuri vėliau tapo mūsų susitikimų vieta. Aš dar užėjau į vietinę parduotuvę nusipirkti sąsiuvinį. Senukas-pardavėjas neturėjo grąžos, todėl pasakė, kad sumokėti galėsiu vėliau. Buvau maloniai nustebinta ir prietaringai pagalvojau, kad toks pasitikėjimas pačią pirmą dieną Lehe – geras ženklas. Prietarai prietarais, bet vėliau Ladake teko sutikti tik labai malonius žmones.
Kitą rytą vėl sulipome į autobusiuką ir važiavome kokį 0,5 val. Sustojus pamatėme septynis arkliukus ir jų varovą Dolči, apie kurį pagalvojau – toks mažutis, smulkutis – kaip jis susitvarkys. Ir vėl pirmas įspūdis apgavo. Dolči man tapo vienu iš kelionės atradimų ir tikru ladakiečio etalonu. Kiekvieną dieną su malonumu stebėdavau, kaip mūsų vedlys dirba savo darbus – nė vieno nereikalingo judesio ar emocijos, tik būtinai negarsus monotoniškas niūniavimas. Kai paklausėme, apie ką jis dainuoja, atsakė – čia arkliams. O aš pagalvojau – skirta arkliams, bet puikiai tinka ir žmonėms. Taip raminančiai veikia. Nuostabiai veikė ir Dolči išvirta arbata, kuria jis vaišindavo kiekvienoje stovyklavietėje, o neįkyri pagalba  – padėjo užnešti kuprines į perėją, pasiūlė liaudiškų vaistų nuo galvos skausmo (šiltame sūriame vandenyje mirkstantys česnako gabaliukai) – buvo labai laiku ir vietoje.
Aišku, buvo ir šiokių tokių nesklandumų. Antroje žygio dalyje viena Dolči kumelė nukrito nuo tilto į upę. Laimei, pati nieko nesusilaužė, bet nešuliai nuplaukė pasroviui. Dolči liko be savo daiktų, o mes – be benzino, kuris buvo reikalingas valgiui virti. Jau maniau, kad kelias dienas teks pabūti žaliavalgiais, bet Rolandas išgelbėjo – atrado benziną. Kaip gerai turėti gerą vadą :).

Kas labiausiai įsiminė

Pirma žygio perėja

Antra žygio diena, todėl aklimatizacija tik prasidėjo. Trūksta oro ir galva linksta prie žemės. Su pavydu žiūriu, kaip Dolči šuo, pasinaudojęs poilsio minute, saldžiai miega pasidėjęs galvą ant akmens. Mielai ir aš šalia įsitaisyčiau. Bet ne. Šalta. Liepiu sau nesustoti, lėtai judėti pirmyn ir nežiūrėti į viršų, bet kažkodėl viską darau atvirkščiai. Dėl to perėja visai neartėja. Dolči su savo arkliukais ir keli mūsų laimingieji jau ten. Kai galų gale ir aš užsiropščiu, džiaugtis nebėra jėgų. Ledinis vėjas, apsiniaukęs dangus, vaizdų jokių – greičiau žemyn. Iš pradžių kojos pačios neša, bet iki stovyklavietės jau vos atsivelku. Galvoje viena mintis – greičiau į miegmaišį. Šeštą valandą vakaro sakau sau ir kitiems „labanakt“.

Pietūs šventykloje

Trylika valandų miego, matyt, išėjo į naudą, nes nors ryte galva dar svaigsta, bet nuotaika jau geresnė. Jos negadina net apsiniaukęs dangus. O be to – leistis žemyn, tai ne kopti aukštyn. Jau galiu gėrėtis šalia tekančia upe abipus kurią žaliuoja tokios neįtikėtinos spalvos žolė, kad atrodo lyg dirbtinė. Ypač, kai aplink vien pilkai-rudi akmenuoti kalnai. Bet šito nenupasakosi – reik pamatyt.
Po kurio laiko tolumoje pasirodo žalias lopinėlis – tai Digar kaimas. Į jį įžengiame lyjant lietui. Bandom susirasti pastogę ir papietauti. Mūsų blaškymąsi stebi vietinis jaunuolis. Paprašome jo arbatos, o slapčia viliamės, kad gal pakvies užeiti į namus. Nepakviečia. Pasitaria su savo tėvu, paklausia, kiek mūsų yra, kokios arbatos norime (su pienu ar be) ir, atsinešęs raktus, įleidžia į greta esančią budistų šventyklėlę. Po  to atgabena termosą pačios skaniausios pasaulyje arbatos ir gražiai į dėžutes supakuotus puodelius, kuriuos, matyt, naudoja tik ypatingomis progomis. Jaučiamės be galo pamaloninti. Nežinau, kaip kitiems, bet man dar niekada neteko pietauti šventykloje. Ir turbūt neteks.

Ateivių kosmodromas

Kitą dieną Ladakas nesiliauja stebinti. Pernakvoję Digar kaime, toliau leidžiamės žemyn. Žingsniuojame kalno šlaitu, kol prieš akis atsiveria neįtikėtino platumo slėnis panašus į milžiniško išdžiūvusio ežero dugną. Pirma mintis pamačius – čia galėtų leistis ufonautų kosminiai laivai. Gal mano smegenis vis dar veikė deguonies trūkumas, bet vaizdas pasirodė tikrai nežemiškas.

Šiek tiek civilizacijos, abrikosai ir kopos kalnuose

Nakvynė Hunder kaimelyje. Aplink kalnai (ir vėl kitokie, ir vėl įspūdingi). Aukštis tik kokie 3300 m, todėl miegojau puikiai, į šonus nebemėto, o lipant į viršų beveik nedūstu. Pakilus kokius 300 m atsiveria puikus vaizdas į slėnį. Lyg ir turėčiau būti pripratusi prie Ladako kalnų mastelių, bet protui vis dar sunku suvokti, o akims aprėpti tokias platybes. Ne pirmą (ir ne paskutinį) kartą šioje kelionėje sau sakau – kaip gerai.
Po pietų einame pasižiūrėti... kopų. Ir tikrai – kopos. Kaip kokioje Kuršių Nerijoje, gal tik mažesnės. Atsiguli, užsimerki ir lauki, kol pasigirs jūros ošimas. O kai atsimerki, pamatai ne jūrą, o kalnus. Jau ta gamta – tikra išdaigininkė.
Grįžus į savo stovyklavietę, Ingrida, aš ir Lina bandome pas greta gyvenančius vietinius prašyti abrikosų. Nuo vakar seilę varvinome, žiūrėdami į vaisiais apkibusius medžius. Pagyvenęs ladakietis angliškai nekalba, bet, supratęs, ko norime, nusišypso ir mosteli ranka – atseit, rinkit. Mūsų raginti nereikia. Prisikrauname pilną maišelį. Bandau duoti pinigų, bet senukas griežtai atsisako. Tada atsilyginame saldainiais. Galės anūkus pavaišinti.

Antroji perėja

Iki antrosios perėjos einame neskubėdami kokias tris dienas. O ir kur skubėti – laiko turim, dangus ėmė giedrėti, vaizdai kaip iš reklaminių bukletų (snieguotos viršūnės, mėlyni ir smaragdiniai ežeriukai, pievose besiganančių jakų kaimenės). Tik vienas trūkumas – labai šalti vakarai. Pradėjus temti nieko kito nelieka, kaip tik viską ant savęs susivilkus lįsti į palapinę. Todėl naktinį žvaigždėtą Ladako dangų pamatau jau Lietuvoje – Rolo nuotraukose.
Paskutinę kilimo dieną mano organizmas ima protestuoti: „ir vėl aukštyn – kiek galima!“, bet, pasiekus tikslą, staiga netenka žado. Tuo pasinaudojusi užkopiu dar kelis metrus į viršų ir... O! Jei nuo pirmosios perėjos nesimatė nieko, tai nuo šios matosi viskas. Kaip iš lėktuvo. Sunku net savo akimis patikėt. Ir kas mane čia užnešė...

Paskutinis vakaras kalnuose

Jausmas dvejopas. Į civilizaciją dar netraukia ir kalnuose dar mielai pabūčiau, bet kūnas nevienareikšmiškai reikalauja poilsio. Net nebandau šios dilemos išspręsti – tiesiog sėdžiu ir spoksau žemyn į slėnį. Iš jo takeliu pamažu kyla ladakietis vedinas arkliuku. Kai prisiartina, pasiūlau saldainių. Padėkoja ir klausia, kur mano batai. Mintyse nusijuokiu, bet paskui suprantu – klausia ne iš smalsumo. Tiesiog atšiaurios gyvenimo sąlygos išmoko net ir visai nepažįstamus žmones rūpinti vienus kitais. Atsakau, kad batai čia pat, stovyklavietėje. Vyrukas su arkliu patraukia savais keliais, o aš dar pasimėgauju nieko negalvojimu, kol šaltas vėjas nuveja į palapinę. Ir vėl nepamačiau žvaigždėto dangaus. Ką gi – labai svari priežastis kada nors čia sugrįžti.

Ko dar nenorėčiau pamiršti

Naktinio upės šniokštimo ir arklių varpelių muzikos, edelveisų pievelių, malonaus muedzino balso, kviečiančio maldai Lehe ir Hunder kaime (puikus pavyzdys, kaip gražiai gali sugyventi musulmonai ir budistai), santūrių, bet geranoriškų ladakiečių.

   Ina

Trumpai ką nuveikėm.

1 diena
Skrydis Vilnius – Delis.
2 -3 diena
Visuomeniniu transportu iš Delio pajudėjome link Manali. Kelyje užtrukome nuo 08.00 iki 24.00 val. Važiavome visuomeniniu transportu, ne labai patogiai, bet tiksliai. Manali mūsų laukė samdytas transportas. Pajudėjome 01.00 ir Leh mes pasiekėme 21.00. Įveikėme tris perėjas: Baralacha La 1890 m, Lachulung La 4927 m, Tanglang La 5300 m. Sunku išsamiau apipasakoti įveiktą kelią, nes praktiškai viso važiavimo metu miegojau, taip veikė aklimatizacija su aukščiu. Kelias vingiuoja keturių – penkių kilometrų aukštyje, gyvenviečių praktiškai nėra. Visgi dėl aklimatizacijos su aukščiu vertėjo važiuoti, dėl vaizdų sunku spręsti, visą kelią miegojau.

 Tanglang La

4 diena
 Atvykstame i Leh. Apsistojame viešbutyje. Vakare nusprendėm dar neiti į numatytą treką, savijauta dar buvo prasta, jautėsi stiprus nuovargis po kelionės. Visą dieną praleidome Leh, kultūrinomės.

 Induso slėnis

5 diena.
Maršrutą pradėjome nuo Sabu Zong 3500 m. Iki kaimo mus užmetė su autobusu, prie kaimo mūsų laukė septyni mulai ir vienas arklių varovas. Labai pasisekė su varovu, konkretus, mokantis kalbėti angliškai. Pakilimas nuo Indus slėnio ganėtinai staigus, staigiai pradėjome kilti, tai stipriai kirto per bendrą grupės savijautą. Pasiekėm numatyta stovyklą 4800 m aukštyje. Savijauta buvo prasta, vakaro košę valgė išskirtinai tik mūsų varovo šuo. Vakarop oras subjuro, pradėjo slinkti blogi debesys, tai reiškė ilgalaikį oro pablogėjimą, naktį lijo.
6 diena.

 Dolčis

Rytas apniūkęs, bet ne lyja. Chebra sunkiai krapštosi iš palapinių, dauguma kankina galvos skausmai ir svaigulys. Bet vis gi keliaujame toliau. Verčiamės per perėją Gigar La 5300 m. Nebuvo lengvas pakilimas. Net būnant šalia tako sunkiai buvo galima įžiūrėti pakilimą link perėjos. Visas šlaitas ištisas akmenų nuobirinas. Arkliai pajudėjo pirmi, mes iš paskos. Sunkiai bet užkilome. Vaizdų oras pagailėjo, buvo šalta, oro temperatūra kažkur apie + 3C. Ilgiau neužsibuvę pajudėjome žemyn. Nakvynei apsistojome 4700 m aukštyje. Naktį vėl lijo.
7 diena.
Trumpa diena, keliavome link Digar kaimo 4000 m aukštyje. Slėnis visai kitoks, keliaujant link Shyok slėnio nėra status, aukštis krenta palaipsniui. Digar kaimas vienintelis buvo mūsų kelyje. Apsistojome kaime. Vakare turėjome daug neįkraus bendravimo su vietiniais vaikais. Po pietų vėl gavome lietaus.

 Shyok

8 diena.
Iš Digar pajudėjome link Hootong 3300 m. Graži diena vaizdais, įspūdingas Shyok upės slėnis. Tikros platybės su aplinkui aukštais kalnais. Į numatytą vietą atėjome per tris valandas. Punktualiai mūsų laukė transportas. Hootong kaime mes laikinai išsiskyrėme su savo arklių palydą. Pagal planą mes dvi dienas turėjome praleisti Shyok slėnyje, o tuo tarpu arkliai per dvi dienas turėjo ateiti į Hunder kaimą. Aplankėme Diskit gyvenvietę su 14 amžiaus vienuolynu. Apsilankymas tikrai buvo vertas dėmesio. Vakarop pasiekėm Hunder, apsistojome kempinge vieno namo kieme.

 Dykuma

9 diena.
Iš ryto pakilome link Hunder šventyklos. Verta dėmesio. Po pietų pasivaikščiojome po Shyok upės slėnio dykumą. Nuo šventyklos vaizdas buvo nykokas, nežinojau ar verta ten eiti. Bet norėjosi pamatyti dvikuprius vietinius kupranugarius, tai patraukėm link jos. Tiesa sakant nusivilti neteko, tik gaila, kad saulės trūko. Keistokas gamtos reiškinys, aplinkui kalnai, platus, ganėtinai žalias slėnis ir pripustyti smėlio barkanai. Kupranugarius ir matėm. Didingi žvėrys.
10 diena.
Pajudėjom vaizdingu keliu vėl su arklių pagalba link Skarchen kaimo (3500 m). Pagaliau oras puikus, nieko nekamuoja aukščio ligos. Tikrai puiki diena. Noriu paminėti vieną įvyki. Nukrito vienas iš mūsų arklių nuo tilto kažkur iš 8 m. Mes šio įvykio nematėm, nes paprastai arkliai greičiau eina už mus. Bet vis gi teko nueiti į įvykio vietą. Paskendo visos mūsų turimos kuro atsargos maisto gaminimui. Šansai buvo menki, bet bandyti reikėjo. Žiūrėdamas į apačią sunkiai įsivaizdavau kaip tas arklys galėjo likti sveikas. Upė srauni ir akmenuota apačioje. O benziną išgelbėjo upės protakos, kur ji stipriai išsišakoja ir atsiranda menkų seklumų. Vienoje iš jų aš ir radau benziną.
11- 12 diena.
Du gerus pusdienius kilome link Lasermo North Base 4700 m aukštyje. Slėnis pastoviai keičiasi, labai puikia atsiveria vaizdai į Karakormo kalnagūbrį, dažnai išlenda iš aplinkinių kalnų aukštos snieguotos viršūnės, daug vandens, yra ežerų.

 Karakorkm

13 diena.
Kylame ledynų į perėją Lasermo La 5500 m. Paprastai arkliai sniegu neina, bet čia eina puikiai. Gražus pakilimas, nėra status. Vaizdai nuo perėjos pakerėtu bet ką. Leidžiamės iki 4800 m.

 Zanskar

14 diena.
Judam link Induso slėnio prieš akį visada matydami Zanskar kanų tapetus. Tai kažkas neįtikėtino. Vaizdai pastoviai keičiasi, kaip diena taip naujiena, priprasti nėra kada. Savo žygį baigiam Morubuk kaime. Pakeliui pasitraukdami iš kalnų dar aplankom Phyang vienuolyną. Apsistojome Leh.

 

15-16 diena.
Skrydis į Delį. Delyje apsistojome Majnu-ka-tilla Tibeto pabėgėlių kvartale. Praleidome jame dvi dienas ir visai nepabodo. Ramu, jauku ir maistas geras.

 Delio lušnynai

Delio nuotraukos čia ir čia

Vladimero nuotraukos iš Delio čia
Su mumis
17 diena.
Skrydis Delis – Vilnius.

Dalyviai: Rolas, Edmundas, Vladimir, Rasa, Kęstutis, Ina, Ingrida, Lina, Gintautas, Aldona, Audronė.



Komentarų (9)
1. 2012-09-06 12:19
 
O kelionės laikas koksai būtų?
 
Liudas
2. 2012-09-09 07:36
 
Kaip nurodytas puslapyje.
 
Rolas
3. 2013-03-09 08:17
 
Mūsų 10. Jau turim bilietus.
 
Rolandas
4. 2013-07-23 12:22
 
koks planuojamas kelionės biudžetas?
 
Ana
5. 2013-07-23 12:43
 
Grupė jau pilna ir laukia kelionės.
 
Rolas
6. 2013-08-09 08:20
 
Į kelionę. Šiandien pradedam judėti link Indijos. Bandysim rašyti kas prie ko. Nors Ladake su ryšiu prastai. :roll
 
Rolas
7. 2013-08-09 09:45
 
Oi pavydžiu... Bus smagu!  
Perduok linkėjimus Dolkar ir kitiems... :)
 
Pb
8. 2013-08-25 19:29
 
Jau namie. Kelionė pavyko, gal kiek su orais nepasisekė, keletą dienų gavome vakarais lietaus. Bet iš esmės viskas gerai. Kas ir kaip dar parašysime.
 
Rolas
9. 2013-08-28 13:04
 
Indijoje ir Himalajų kalnuose teko būti ne kartą, todėl iš Indijos Himalajų nesitikėjau ko nors super naujo. Ir gavau per nosį :upset . Kiekvieną dieną vis kiti įspūdiai, pojūčiai ir vaizdai. Matyt, reiks dar kartą važiuoti, kad smegeninėje viskas į lentynėles susidėliotų ir galutinai užsifiksuotų :zzz
 
Ina

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Ketvirtadienis, 14 lapkričio 2013 )
 
< Atgal   Kitas >