Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2012 06 02- 15 Elbrusas iš Šiaurės Spausdinti Siųsti el.paštu
Pirmadienis, 11 birželio 2012


Elbrusas dar senovėje graikų vadintas Strobilus vardu. Manoma, kad pagal graikų mitus čia buvo prikaltas Prometėjas.Šiaurinė kalno pusė apipinta legendomis senais ir naujais pasakojimais. Kai atsiduri ant jo šlaitų tai visiškai nestebina. Milžiniški kriokliai, beveik nepaliesta gamta, mineraliniai šaltiniai su gazuotu vandeniu, smėlio pilys, akmeniniai grybai, lavos laukai, vokiečių antro pasaulinio karo oro uostas.

 Lipo ir užlipo į šį kalną, nuotraukoje iš kairės į dešinę: Linas, Vaidas, Genadijus, Artūras, Andrius, Arvydas. O kaip sekėsi aprašyta žemiau

Nuotraukų albumas

2012 06 02 - 15 Elbrusas 5642
Elbrusas dar senovėje graikų vadintas Strobilus vardu. Manoma, kad pagal graikų mitus čia buvo prikaltas Prometėjas.Šiaurinė kalno pusė apipinta legendomis senais ir naujais pasakojimais. Kai atsiduri ant jo šlaitų tai visiškai nestebina. Milžiniški kriokliai, beveik nepaliesta gamta, mineraliniai šaltiniai su gazuotu vandeniu, smėlio pilys, akmeniniai grybai, lavos laukai, vokiečių antro pasaulinio karo oro uostas.
   Atvykome į Mineralinius vandenis lėktuvu, mus pasitiko iš anksto sutartas vairuotojas Ali su autobusiuku „gazelė“. Vairuotojas balkaras, sutvarkė registraciją, padėjo nusipirkti produktų mūsų žygiui. Važiavome per įvairius kaimus, tiesiai per kalnus, kur anot jo rusai nekiša nosies. Nespėjome atsitokėti, jau mes ir Elbruso papėdėje, nakvojame šalia kelio. Sekančią dieną pasiekiame Emanuelio laukymę, tašės sunkos, nes prisikrovėme daug prekių. Pakeliui susipažįstame su Jura vairuotoju-- gidu aptarnaujančiu bazinę stovyklą, gauname labai daug naudingų patarimų, jis mus su visomis prekėmis paveža iki pat bazinės stovyklos.

   Bazinėje stovykloje registruojamės MČS (Rusijos gelbėjimo tarnyba) ir išeiname nakvynės į vietovę vadinama vokiečių oro uostu. Takas veda palei grąžų kanjoną, apačioje vanduo šniokščia, lekia krenta. Vadinamas oro uostas (2830m) tai didžiulis natūralus lygus laukas apsuptas lavos laukų. Pasakojama, kad čia buvo nusileidęs Hitleris su Adleriu atseit jie su Tibeto vienuoliais ieškojo praėjimų į kitus pasaulius. Vieta išties mistinė, sustingusi lava daro įspūdį. Šalia dar fantastiškesnė vieta tai akmeniniai grybai. Nakvojame tame oro uoste.


   Su dalimi tašių kylame į viršutinę stovyklą (3741 m), tenai yra pora namelių,. Ten   paliksime pusę prekių. Kelias nelengvas stipriai jaučiasi aukštis, vis stebiu visus ir save, kad neperlenkti lazdos. Pakeliui sutinkame du slidininkus, jie nuo Elbruso mėgins leistis su telemark tipo slidėmis. Sėkmingai pasiekiame namelius, pataikome į skardinius namelius vadinamą Severnyj prijut priklausančius dėdei Koliai, gauname sriubos, ja tiesiog praryjame, džiaugiamės apetitas yra, reiškia viskas vyksta teisingai. Vėl leidžiamės į oro uostą nakvynės, bet jau einame per pro grybų lauką. Kad neišklysti iš tako su Vaidu dar užsiropščiame ant keteros, kur stovinčios uolos vadinami vienuoliai, pakeri savo didybe. Nuo tenai jau matome ir grybų lauką. Einantieji apačioje juos net ir pasiekė. Ant užpakalių čiuožiame žemyn, ir lekiame žiūrėti to stebuklo. Akmeniniai grybai stebina, atrodo kaip kokių ateivių kolonija, aplinkui uolos, viskas grubu ir chaotiška, o čia sau išskirtinis lygus kalniukas su akmeniniais grybais ir nei vienos beformės uolos. Šia vietą lanko ir žmonės tikintys visokiais mistiniais dalykais, čia budistai ieško kelių į Šambalą. Apačioje nedideliame slėnyje matome jau sukrautus akmenų ratus, išėjimas iš slėnio su nedideliu ežeriuku ir primena vartus. Į stovyklą oro uoste leidžiamės tiesiai per nedidelę perėjėlę, apačioje turėtu būti lokio irštva,  jos nerandame.

   Ryte pasigendu akinių, kuriuos gavau iš Arvydo kyšio, mintimis atseku, kad jie kažkur ten prie grybų. Su likusiomis prekėmis kylame į Severnyj prijut (3741 m). Užlipame be nuotykių ir galvos skausmo. Po ilgų diskusijų nusprendžiame nestatyti palapinių, bet nakvoti namelyje tabletėje 650 rub. žmogui. Dar išeiname pasivaikščioti, palipame porą šimtų metrų į viršų, leidžiamės iki Lakolit namelių-palapinių ten gidas su palydoviniu telefonu, skambiname su naujienomis į Lietuvą.

   Atsikėlę kilome link Lenco uolų, vėl nešėme dalį prekių, reikalingų įrengti stovyklai (4580 m), lipti buvo sunku, saulėje karšta, o padvelkus vėjeliui kraujas nuo šalčio stingsta gyslose. Aukštis irgi veikia stipriai, tenka minti taką, čia didžiausia darbą nudirbo Andrius. Mano liežuvis velkasi iš paskos baisu, kad neužminčiau su kate... Einame susirišus, bet plyšiai užpustyti ir net žymės jų nėra. Prie Lenco uolų apačios (4428 m) Jaučiamės kaip kosmose gulime kaip žuvys gaudome orą Ant pirmosios uolos kryžius. Pagulėjus truputi palengvėjo, net lengvai užkandame. Pakylame iki palapinių aikštelių (4580 m), ant uolos dar vienas aliuminis pravoslavų kryžius paliekame daiktus, leidžiamės žemyn. Žemiau Lenco uolų vėl susirišame, lekiame nesustodami. Pasirodo apatinis etapas sunkiausias, sniegas pažliugęs, kas antras žingsnis smunkame iki kelių į sniegą, jei nepasiseka tai smunki iki šakumo.

   Sekančią dieną ilsimės, ėdam, bimbinėjam, klausomės istorijų kaip blogai ir pavojinga miegoti prie Lenco uolų.

   Mūsų tos kalbos neišgąsdino ir susikrovę tašes lipame viršun, nakvynei prie Lenco uolų. Šį syki jau viskas vyksta greičiau ir lengviau, jau pripratę prie aukščio. Uolas pasiekiame palyginus lengvai oras pusėtinas, mes nusiteikę ryžtingai. Dar dirbame keturias valandas, kol pastatome akmenų sienutę ir iškertame lede antrai palapinei aikštelę. Darbavomės kaip patrakę, bet tai į naudą, aklimatizacija vyksta sparčiai. Naktį balsas galvoje pažadina mane iškišu galvą iš palapinės žiūriu nei vieno debesėlio, mėnulis šypsos, žvilgteliu į laikrodį antra nakties, pats laikas būtu į šturmą, bet ko čia skubėt mes gi ant Lenco, dar per anksti. Sunkiai nugaliu norą keltis, ir miegu toliau.

   Keliamės 5 ryte, kol susitvarkom prekes, praeina pirmieji kopikai, paskui juos lipa jau minėti telemark slidininkai, mergina ir vaikinas. 8:30 mes jau pasiruošę, varom iš paskos, slidininkus aplenkiame du atsilikusius alpinistus irgi, stengiamės nepavyti pagrindinės grupės (nesinori minti pėdų), bet jie ir taip nepavejami. Aukštis kerta man per galvą, sunkiausias etapas 5000-5300 kaip sakant nuo Lenco uolų viršutinės dalies iki balno, galvojau dvėsiu, paskui pagėriau vandens ir kaip ranka nuėmė, dar Genadijus sugirdė analgino porą tablečių tai iš vis gerai pasidarė. Varau paskutinis, prieš mane lipa Arvydas, jis dėdamas kiekvieną žingsnį kriokia dejuoja, einant iš paskos atrodo kad jam jau paskutinioji. Bet užsispyręs lipa ir niurzga ant poros dešrelių suvalgytu dar ant balno, sako kad jos stovi gerklėje skersai, o ne išilgai kaip turėtu. Apie maistą jau niekam net nesinori galvoti, net gerti nesinori. Tie paskutinai statūs metrai nebuvo jau tokie sunkūs. Užlipus statumą dar tenka paeiti plokštuma iki tolimesnio viršūnės taško, į ji lipame visi vienu kartu žingsnis žingsnin. Viršūnė, džiaugsmas, viskas aplinkui jau seniai po kojomis, aplinkiniai kalnai, pagrindinis Kaukazo kalnagūbris po kojomis atrodo kaip žaislinis, visgi Elbrusas tai net kilometru ar net daugiau iškilęs virš viso kalnyno, kol to nepamatai tai net nesusimastai. Nuotraukos, ir leidžiamės žemyn.

Leistis apačion visai daug greičiau, ant balno jau vėl norisi valgyti, gerti. Nusileidę iki Lenco uolų renkamės prekes ir varome žemyn iki Severnyj prijut. Apačioje vėl pažliugęs sniegas, tik šį sykį beveik kiekvienas žingsnis, smukimas iki šakumo. Aš pradedu fotografuoti saulėlydį tikėdamasis, kad saulei nusileidus šaltis surakins sniegą, bet ne taip greitai viskas, vis tiek tenka klampoti. Nusikamavę pasiekiame namelį. Ten visi sveikina ir džiaugiasi mūsų užkopimu. Visi stebisi, kad niekas nekopė iš pietų pusės. Sutemus nusileidžia ir Maskviečiai telemarkistai, merginos veidas visiškai nusvilintas saulės, jie nepasiėmė kremo nuo saulės, mes burbuliavom, kad galėjo paprašyti mūsų, tikrai būtume davę.

   Sekantį rytą leidžiamės žemyn iki bazinės stovyklos, trise varom pro grybus tipo ieškom mano akinių. Aišku nieko nerandame, bet grybai vėl stebina, vėl jais grožimės. Pasiekę bazinę stovyklą pastatome palapines, jose paliekame prekes, ir lekiame prie Džalsų šaltinių. Iki jų pora valandų kelio, Andrius varo basas, jau įpusėjus keliui jis save keikia už tokį neatsakingą poelgį, bet nebėda pakeliui randa suplyšusią vieną tapkę, tai ta ir gelbsti jo kojeles. Šaltiniai suniokoti žmonių, nors veikia visu pajėgumu. Visi aplinkui laksto, tas nuo skrandžio ligų, anas kepenims gerai šitas akims padeda ir taip toliau. Einame pasižiūrėti galingo krioklio, kurio vaizdą gadina link jo nuvestas didžiulis vamzdis. Besigydančio rusų poilsiautojo klausiu kam tas vamzdis čia, jis nemirktelėjęs atsako kad juo teka švariausias vanduo iš krioklio, bet iš tikro vamzdis tuščias, ir jo galas prie krioklio jau senai nulaužtas. Vanduo šaltiniuose įvairaus skonio ir svarbiausia gazuotas, net nesitiki. Pats skaniausias šaltinis prie mūsų stovyklos, vanduo be jokio skonio tik gazuotas, jo neįmanoma atsigerti, tai gerti, geri, geri jau netelpa, nors dar ir daugiau norisi.

   Sekančią dieną link pietų atvyksta mūsų vairuotojas, per keletą valandų pasiekiame Nalčiką, apsigyvename viešbutyje, vakare kviečiami vairuotojo šašlyko. Šašlykas kavinėje jis nuostabus, tik nudegusios įskridusios lūpos maišo mėgautis skonio pojūčiais.

   Rytoj nuspręsta važiuoti į Čečėniją, Grozno miestą. Rusų tautybės žmonės visokiausiais būdais atkalbinėjo tenai vykti, kaukaziečiai priešingai skatino. Važiuodami per Osetiją pakeliui sustojome Bislane, aplankyti taip vadinamo Angelų miesto, kur 2004 metais teroristinio akto metu žuvo 324 žmonės iš jų 186 vaikai ir virš 800 sužeista. Angelų miestas tai kapinės memorialas, viskas labai gerai sutvarkyta, vaikštant po ji ašaros pačios tvenkiasi akyse, matai ta galybę antkapių vaikiškų nuotraukų, įspūdis didelis. Vietiniai gyventojai dėl aukų kaltina ir teroristus ir valdžią kuri dėl šitiek vaikų nenusileido teroristams.
   Važiuojant matosi, kad Rusija labai daug deda pinigų į šiuos kraštus, tiesiami keliai, statomos mečetės. Jaučiasi kad norima nupirkti kaukaziečių palankumą. Pakeliui pravažiuojame kažkokį renginį, į ji skuba žmonės, bet įdomiausia tai, kad milicijos – policijos yra tris kart daugiau nei žiūrovų, kiek neskaičiavau, bet atrodo, kad keli tūkstančiai policininkų bus.

   Čečėnija mus pasitinka autostrada, čia viskas nauja tviska. Įsižiūrėjus į naujus pastatus matome, kad pusė butų tuščia, kas antra kavinė ar parduotuvė įrengta, bet nedirbanti. Įspūdis toks, kad tai miestas vaiduoklis. Miesto centre gyviau, prie naujosios mečetės nemažai žmonių didžioji dalis ginkluoti čečėnų vyrai rimtais veidais, panašu kad tai saugumas. Matomai mes vieninteliai turistai mieste. Natūraliai gauname keletą klausimų, kas mes iš kur ir ko. Nustembu, kad galime drąsiai eiti į mečetę, galime filmuoti ir fotografuoti. Taip ir padarome, mečetė tikrai pastatyta su meile labai puošni, gal valandą po ją pavaikštome, visa dar kvepianti dažais. Iš jos patraukiame į dangoraižių rajoną, ten mėginome patekti į restoraną, iškarto apsauga nenorėjo mūsų įleisti, bet iš viešbučio atbėgęs jaunas čečėnas viską kaip mat sutvarkė ir mes pakliuvome kur norėjome. Apsilankėme ir viešbučio restorane 32 antrame aukšte, kur apart kavos nieko pasiūlyti negalėjo, teisinosi, kad dar tik nesenai atsidarė. Dar truputį pasivaikštome mieste, pastebime, kad esami sekami iš keleto automobilių juodais stiklais ir net filmuojami, mus dar Nalčiko mieste perspėjo, kad būsime neįkyriai saugomi. Staiga gatvės ištuštėjo, pralekia į vairias puses juodi automobiliai, mes žvalgomės kas čia darosi, ir pasirodo lamborgini pasisukinėja palei mus ir nuvažiuoja, už vairo sėdi pats Kadirovas Čečėnijos prezidentas, jį atpažinti nesunku visos sienos ir reklamos stendai nukabinėti jo plakatais.

Kol dar šviesu vairuotojas prašo vykti namo – į Nalčiką, naktį sako negerai važiuoti būtu. Sėdame į mikroautobusą „gazelė“ ir važiuojam, pakeliui sustojame šašlyko, iš paskos įsuka juodas automobilis tojota tamsintais langais, niekas neišlipa įtariame, kad tai saugumas mus lydi. Nalčiką pasiekiame be nuotykių, pakeliui supirkdami visas trešnes ir abrikosus.

   Sekančią dieną vykstame į Piatygorską, tai miestas kurortas, aplankome žymias vietas, tai filmo dvylika kėdžių herojų paminklai, rusų rašytojo Lermontovo paminklai, gydomųjų šaltinių versmės. Mieste daug sanatorijų parkų poilsio dalis sutvarkyta gražiai , kitur betvarkė purvas.
   Kelionė baigiasi laukia  lėktuvas. Beskrisdami iš Mineralinių vandenų papuolam į audras, padrasko pakrato, Maskva neleidžia leistis, vėliau persėdimas į kitą lėktuvą skrendanti Vilniun kuriam vis neleidžia kilti... Bet viskas laimingai Vilnių pasiekiame daug valandų vėluodami.
Linas

Šiuo metu Linas su grupe randasi Kaukaze. Jie užkopė į Elbrusą. Daugiau informacijos tikiuosi Linas grįžus patalpins. Na ir sveikinimai chebritej!


Komentarų (7)
1. 2012-06-11 15:33
 
Žygį- kopimą baigėme. Alpinistinė dalis pavyko puikiai. Tiesiai iš oro uosto pakliuvome į kalnus. kopėme iš šiaurinės pusės. Civilizacijos beveik nėra. Aklimatizuotis pavyko puikiai, visi dalyviai elgėsi atsakingai. Elbrusui leidus, visi sėkmingai užlipome ant vakarinės viršūnės. Šiaurinis maršrutas labai daug gražesnis nei pietinis, tai šaltiniai su gazuotu vandeniu, vokiečių oro uostas, akmeniniai grybai, smėlik pilys, lavos laukai, neliesta gamta, nuostabūs žmonės. Trumpai dar pridurdiu, kad tai rimtas ir nelengvas kalnas, kur neatsakingumas ir klaidos baigiasi skaudžiomis nelaimėmis. Dabar atvykome į Nalčiką, ryt lankysime krioklius, ežerus.
 
Linas
2. 2012-06-13 18:38
 
Vakar aplankėme Čečeniją, Grozno miestą. Miestas blizga, viskas nauja ir suremontuota. Labai daug saugos tarnybų milicijos ir šiaip kariškių. matosi kad ikišti milijardai. Šiandien buvome prie mėlynujų ežerų, Aušyger šaltiniuose, Čegemo krioklių. Dabar esame Petygorske.
 
Linas
3. 2012-06-14 22:47
 
Sveikinimai! O kada grįžtat?
 
TJ
4. 2012-06-16 07:21
 
Gryžtame šiandien. Ikyrejo dideli karščiai, čia dieną temperatūra siekia gsl net 40
 
Linas
5. 2012-07-03 07:57
 
Tikrai įspūdingas kelionės- žygio aprašymas. 
Esu pati prijaučianti kalnams ir slidėms, todėl daugiau mėgstu keliauti , nei skaityti , bet šį kartą skaičiau su didžiausiu malonumu jųsų kelionės aprašymą.  
SĖKMĖS Jums " kalniečiai" :)
 
ramaškė
6. 2012-08-01 12:08
 
kada planuojate sekantį lipimą? :)
 
Vilda
7. 2012-08-06 00:38
 
Kad jau užlipome tai ir nebeplanuojame Elbrusan lipti, gal kas sugalvos tai ir lips.
 
Linas

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Trečiadienis, 22 gegužės 2013 )
 
< Atgal   Kitas >