Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2013 04 27 – 05 12 Trekingas Maroke. Spausdinti Siųsti el.paštu
Penktadienis, 16 lapkričio 2012

 Marokas 2013

Dalyviai: Rolas, Povilas, Inga, Darius, Giedrė, Šarūnė, Vida, Giedrius, Dalia, Jolanta, Valerijus, Nijolė.

Trumpai apie kelionę.
Pirmoji kelionės dalis – penkių dienų žygis per Aukštuosius Atlaso kalnus. Ėjome nuo Tabant gyvenvietės link Zawyat Ahansal. Kelionės metu mus lydėjo šeši mulai ir penki mulų varovai. Pirmą dieną ėjome pro gyvenvietes, dirbamus laukus, kirtome vieną perėją (2500 m), nuo Tabant iki Zawyat Qulmazi. Dieną buvo šilta, naktį apie nulį. Sekančias tris dienas keliavome vidutiniškai trijų kilometrų aukštyje. Dienomis pūtė vėsokas vėjas, nebuvo karšta, tai stipriai padėjo išsaugoti jėgas. Naktimis buvo nedidelis minusas, vieną vakarą ir pasnigo. Ketvirtą žygio dieną po pietų išėjome virš Taghia slėnio – tarpeklio. Viena gražiausių žygio akimirkų. Penktą dieną ėjome iki Zawyat Ahansal. Po pietų kultūrinė dalis, pažintis su berberų kultūra ir buitimi. Kelionės metu mus lydėjo berberai mulų varovai. Puikūs vyrukai, atliko savo darbą sklandžiai.
Nuotraukos iš kalnų:
https://plus.google.com/u/0/photos/101965351257836487514/albums/5878167800915952289
Antra žygio dalis – žygis prie vandenyno. Per tris dienas neskubėdami nuėjome nuo Sidi Koouki iki Cap Tafelney. Pakrantė įvairi, smėlio kopos, uolos, skardžiai. Džiaugėmės atoslūgiais ir potvyniais. Prie vandenyno buvo dieną karšta, vanduo kažkur apie + 20 C. Pirkome pas žvejus žuvį ir patys rinkome midijas. Viskas puikiai.
Nuotraukos prie vandenyno:
https://plus.google.com/u/0/photos/101965351257836487514/albums/5878176320295028433
Kultūrinė dalis:
https://plus.google.com/photos/101965351257836487514/albums/5878179671062871729
Marakešas – senovinė Maroko karalystės sostinė, miestas iš raudonojo molio, Įkurtas 1062 m. Aukštojo Atlaso kalnų papėdėje. Miesto senamiestis (medina) įtrauktas į UNESCO saugomų objektų sąrašą. Gražūs sodai, rytietiškas turgus, mečetės, rūmai ir t.t. Visko pilna šiame mieste. Vakarais pagrindinė Džema el Fna aikštė tampa vietinių aktorių, muzikantų, žonglierių, šokėjų, akrobatų arena, o maisto gamintojai siūlo tiek daug įvairių patiekalų, kad sunku nepersivalgyti.
Fezas – seniausias iš 4 imperatoriškuoju Maroko miestų. Miestas buvo įkurtas prieš 1200 metu. Jis buvo pirma Maroko sostinė.
Essaouira – senovinis uostamiestis. Mielinai – baltas.

 
 


MAROKO DIENORAŠTIS

 

Dienoraštį rašiau kasdien, išskyrus paskutines dvi dienas. Nemaniau, kad kartais tiesiog nebus laiko. Į normalų gyvenimą įsijungti sekasi sunkiai, o atkurti paskutines dienas – visai paprasta. Kelionė buvo nuostabiai gera, patyrėme visą diapazoną pokyčių – nuo šalčio ir sniego iki dusinančio karščio, nuo akmens amžiaus pojūčio kalnuose iki chaotiškos civilizacijos miestuose, fizinį nuovargį keitė savotiški malonumai hamame (apie tai išsamiai bus aprašyta toliau). Gailiuosi, kad nepasinaudojau Povilo pasiūlymu duoti parašyti kiekvienam, greičiausiai būtų daugiau spalvų ir kampų. Na, bet yra kaip yra 

Pirma diena. 4.30 susitinkame oro uoste. 6.30 vietos laiku jau esame Londone. Turime 8 val. laisvo laiko: Rolas didvyriškai pasilieka saugoti daiktų krūvos, Povilas išvažiuoja į Žaislų muziejų, o mes sutrumpintu maršrutu – į Lodono centrą. Nusiperkame grupinius bilietus ir sutaupome po 20 pensų, o Inga likusią dieną atidavinėja kiekvienam po 70 pensų grąžos  Londonas žydi, tiek žalumos ir spalvų Lietuvoje dar nepalikome. Pralekiame pro Big Beną, Vestminsterio abatiją, Bekingemo rūmus, parką. Į oro uostą grįžtame laiku, čia jau laukia Povilas su knyga-įrodymu, kad muziejus aplankytas, gyvas Rolas su kavos puodeliu, dar pasitrynę, o dauguma moterų paskutinį kart pasikvėpinę, sėdame į lėktuvą ir 3 val. skrendame iki Marakešo. Susėdę į 3 taksi vykstame į mediną. Nors viskas buvo suderinta, tik įsėdus mūsų klausia, kur vežti. Apima kažkoks nejaukumas, važiuojame pirmieji, tamsu, neaišku kur, atvažiavus į tikrą ar tariamą vietą nusprendžiame nelipti, kol nepamatysime saviškių, vairuotojas įširsta, rėkauja, tranko dureles, vos neprispaudžia man kojos. Pagaliau pamatome pažįstamus veidus ir paliekame benirštantį vairuotoją. Šalta. Rolas su Povilu išeina ieškoti nakvynės, netrukus grįžta – įsikuriame 2 a. viešbutuke, kambariuose viena šalia kitos sugrūstos lovos, yra dušas, tualetas, raštuotomis plytelėmis išpuošta terasa. Puiku. Išeiname į naktinį Marakešą pavalgyti. Veiksmas pačiame įkarštyje – pilna prekeivių, turistų ir vietinių, dūmų kvapas... Aikštėje maisto siūlytojai griebia už rankų ir tempia į skirtingas puses, emocingai siūlo savo meniu, nemokamą arbatą. Kas vyksta susigaudyti ne taip lengva, didžioji grupės dalis prisėda prie pirmojo stalo. Maistas klaikus, susimokėti tenka už tai ką užsisakėme, ir kas buvo atnešta neprašius, Inga bando kelis kartus aiškintis sąskaitą, galų gale vis tiek permokame. Pirma pažintis ne kokia, visai kitokie įspūdžiai Giedrės, Valiaus ir Povilo, kurie nuėjo ieškoti ramesnės vietelės.
Antra diena. Rolas su Povilu išeina pirkti maisto kalnams, o mes į aikštę apelsinų sulčių, stiklinė kainuoja 4 dh (~1,3lt) , paskutinį kartą prabangiai išgeriame po puodelį lavazza espresso, ieškome blynelių pusryčiams, kol surandame grįžta ir maistininkai – supermarkete europietiškos prekės brangesnės nei LT. Prisėdame netoli namų, suvalgome po blynelį su sūriu ar medumi pasirinktinai, išgeriame mint tea – grakštus metalinis arbatinukas su žaliąja arbata, į jį sugrūdi kuokštą mėtų, labai daug cukraus, įpili į vieną stiklinę, supili atgal ir iš kuo aukščiau, kad bėgant susidarytų putos, supilstai. Aromatingas sirupelis geriasi skaniai.
14 val. autobusiuku išvykstame į Tabant, kur pradėsime žygį per Aukštuosius Atlaso kalnus. 16.30 sustojame Azilal pavalgyti tadžinų – tradicinio berberiško išradimo – moliniame inde su piltuvėlio formos dangčiu ant žarijų troškinama kūgeliu sudėta mėsa ir daržovės, nuolatos pilama po nedaug vandens ir taip kelias valandas kol vanduo susigeria, o produktai tampa minkšti. Veiksmas vyksta maždaug taip: užsakome 5 tadžinus, o turi tik tris, operatyviai iš kitos gatvės pusės atneša trūkstamus, dar kiti nubega toliau ir grįžta su kava, dar kitas su sultimis. Reikia pastebėti, kad skirtingų virtuvių tadžinų skonis skyrėsi, bet aviena minkšta ir visi tylėdami ir laimingais veidais doroja savo porcijas. Sumokame po 50 dh, dar vandens, kas cigarečių ir judame toliau.
Atvykstame į nakvynės vietą, susitinkame asilus ir varovus, kurie neš mūsų mantą. Suvalgome arbūzą, vadas nudžiugina siurprizu, vyksta prisistatymo programa, pasistatome 3 palapines, miegame po keturis.
Trečia diena. 8.50 susipakuojame. Šalta. Naktis šalta. Šiaurės Afrika. Turime 6 asilus ir 5 varovus, jų mantos daugiau nei mūsų. Oras po truputį šyla, darosi vis maloniau. Vyksta kelio aiškinimasis, angliškai susikalbėti neišeina, žemėlapis vietiniams nieko nesako. Jų pasiūlymas – eiti keliu kartu su asilais, mūsų nevilioja. Apie 10 val. pagaliau išjudame, atrodo, suradome bendrą kalbą – maršrtutas bus ne jų, bet ir ne Rolo planuotas. Tikėkimės geras. Pakylame į 2200 m. Karšta. Einame per kaimus, moliniai asketiški namukai, kiekvienas laukų lopinėlis – dirbama žemė, vietiniai ten sutūpę, moterys skalbia upėse.
13 val. pietūs, budime mes su Nijole, supjaustome mėsą, sūrį, duonos džiuvėsėliai. Apie 15 val. pasidaliname į dvi grupes – vieni su Achmedu, mūsų palydovu, nusileis prie kelio ir gale miestelio susitiks su asilais, o kamanda A, kuri dar nori veiksmo, kops per kalną, nusileidę pamatys kaimą ir saviškius. Kelis kart suderiname kursą – Achmedas ranka nurodo kryptį ir ore nupaišo vieną užkopimą ir vieną nusileidimą. Viskas paprasta. Arba ne. Už vienos kopos kita kopa, už antros trečia ir dar dar... Karšta, Rolas turi snikersą. Pasidaliname. Gerai. Kopiame 2,5 val. Pagaliau kaimas, t. y. ne kaimas, o dešimtys kaimų... Beviltiška suprasti, kur eiti – vieniems atrodo į vieną pusę, kitiems į kitą. Nusileidžiame, pražygiuojame kaimus, temsta – niekas neaišku. Pavadinimų nėra, vietiniai angliškai nekalba. Iš pradžių linksi, kad matė asilus, kuo toliau tuo mačiųsiųjų mažėja. Povilas nueina paklausinėti į nakvynės namus. Mes laukiame, vėsta, temsta, aš turbūt nuo per mažai vandens ir karščio pradedu vemti. Nusprendžiame samdyti džipą, kad pervežtų per gyvenvietes į kitą pusę. Lekiame, galvas vėdina vėjas, kitoje pusėje kalnuose pamatome baltą varovų palapinę – palengvėjimas. Paleidžiame džipą, dar Povilas paima vairuotojo tel. nr., akimirkai atrodo juokinga, bet kai užlipę į kalną pamatome du prancūzus su savo šerpais ir nė kvapo mūsiškių, mintis dėl tel. nr. tampa išganinga. Vietiniai iškviečia tą patį džipą, tada išaiškėja, kad kažkas lyg ir matė 6 asilus aname gale, kur buvome iš pradžių. Apie 20.30 pasiekiame stovyklą, pasirodo, pirmąjį kartą buvome tik už 20 min. kelio. Vakarienės jau nebenorėjau, savo budinčiosios pareigų neatlikau, vienintelė mintis buvo kaip nors pasiekti miegmaišį. Stebėtina, kaip didėjant fiziniam nuovargiui, mažėja poreikiai, o dar vakar pagalvojau apie namų lovą ir skanų maistą…
Ketvirta diena. Naktį buvo -2, miegojome 2800 m aukštyje. Dieną šilta. Šiandien einame kartu su asilais, maršrutas keičiasi, atrodo, kad ir varovai nelabai žino kelių. Pakylame į 2920 m. Sutinkame daug avių kaimenių, vidutiniškai per dieną nukeliaujame apie 20 km. Grįžtame apie 16 val. Miegoti nueiname anksti.
Penkta diena. Išeiname 9 val., pakylame į 3100 m aukštį. Nakvynės vietą pasiekiame anksti. Užsiimame foslijų tyrinėjimu – Povilas suranda akmenį-priekalą ir kruopščiai skelia, kol fosilijos atsisluoksniuoja, vėliau Valius su užsidegimu sutrupina likusią uolieną ir fosilijų niekam nepritrūksta. Po pietų netingintys išsiruošia į tarpeklį. Išeiname septyniese. Į tarpeklį leidomės 70 m. Apačioje išgludintos akmeninės vandens talpyklos, nuprendžiame išsimaudyti – nešilta, bet atsišviežinimo pojūtis nuostabus. Grįžę į stovyklą randame 6 ispanus ir 2 šerpus, tai pirmoji jų žygio diena. Situacija primena mūsų – asilai su varovais ėjo atskirai ir atėjo į skirtingas vietas. Šerpai telefonu išsiaiškina, kad asilai kitoje kalno pusėje, išeina ieškoti ir tą vakarą nebegrįžta. Tamsu, šalta, ispanai be kuprinių, miegmaišių, maisto. Mūsų stovyklavietė tampa prieglobsčiu. Negana to, vienas susižeidęs pirštą, gerai, kad turime mediką – Nijolė sutvarsto žaizdą. Ryte trauma pasirodo rimta, Nijolė įtaria lūžį, padaro įtvarą iš turbūt dienoraščiui skirtų Ikea pieštukų.
Vakare susikuriame laužą iš dygiųjų krūmokšnių, jauku ir šilta, ima snigti, vėliau lyti. Nieko sau Afrika.
Šešta diena. Taghia slėnis, viena gražiausių vietų. Leidžiamės nuo 700 m aukščio gan stataus kalno. Ekstremalu ir įdomu, pagaliau atsiveria spalvos – alyvinė-turkio žemė. Achmedas veda Dalią už rankos visą kelią, net vadui nebelieka darbo. Pasitikti ateina vietinis šerifas, kuriam policijos viršininkas įpareigojo saugiai mus palydėti iki kaimo. Nusileidę aplankomo jo boutique, išgeriame mėtų arbatos, užkandame skaniosios duonos. Asilai eina aplinkiniu maršrutu, tad jų tenka laukti iki sutemimo, susikuriame laužą, šerifas, pasirodo, besąs vietinis magnatas, paima mokestį už savo valdas, jam priklauso ir elektrine, duoda savo vizitinę. Įsikūriame nuostabioje stovyklavietėje, šalia krioklių, kalnų papėdėje.
Septinta diena. Naktis ypatingoje vietoje – miegas buvo pasakiškas. Ryte pasivaikštome po tarpeklį, per 3,5 val. ateiname į Zaouia-Ahanesal, įsikuriame Achmedo (kito) svečių namuose. Nusimaudome, išsiskalbiame ir išsibarstome po miestelį kas sau. Rolas su Povilu lanko vietinius, jų buitis skurdi palyginus net su kulklia mūsų nakvynės vieta. Vakarienei tadžinai, salotos, mėtų arbata. Ateina apsirūkęs Achmedas – mūsų palydovas, atneša du lapelius su savo kontaktais – vienas skirtas Rolui, antras Daliai. Dalia rimtai apsvarsto ištikimojo palydovo privalumus: darbštus, ištvermingas, nedaug valgo-kompaktiškas, nereiklus. Išsiaiškiname, kad berberiškai labas – labas (kirtis ant galo), ačiū – saha...
Aštunta diena. Iš anksto buvome Rolo perspėti, kad Tanios grupę čia sukando blusos, apie blusas Rolas kalbėjo dažnai ir daug, man jo žodžiai buvo paveikūs – naktį prabudau kasydamasi rankas, išėjau į lauką prasivėdinti, pasigėrėjau žvaigždėtu dangumi, o ryte neradau jokių įkandimų... nesukando nė vieno iš mūsų. 8 val. išjudame į Azilal, iš ten dviem džipais į Marakešą. Kelionė greita, komfortiška tiems, kas sėdi ne bagažinėje  karšta +36. Marakeše iš anksto nusiperkame naktinius bilietus į Fesą ir autobusu vykstame į Esaouirą. Autobuse lengvas chaosėlis, grūstis. Čia gimsta legendinė Dariaus frazė – Čia mano boba! Galingas oratoriškas tonas ir vietinis sprunka, taip atlaisvindamas vietą prie Ingos. Vėliau frazė buvo nekartą linksniuojama 
Devinta diena. Pusryčiai Essaouiroje, prancūzų kavinėje. Taksi nuvykstami į Sidi Koouki, iš kur pradedame žygį palei vandenyną. Iš karto prisistato ištikimasis palydovas – šuo, kuriam Rolas duoda Achmedo vardą, vėliau transformuojasi į Achmedą (mot. giminę). Karštis, kuprines nešamės patys (dalį daiktų palikome saugykloje), bet pirmos maudynės vandenyne ir širdį užlieja neapsakoma palaima. Vanduo iki + 20, bangos nemažos, paplūdimiu einame basomis, susimąstę, išsibarstę... Tenka ir uolomis kopti kol pasiekiame šaltinį – čia bus stovyklavietė. Atostogos – maudomės, kas deginasi pakrantėje kartu su asilais, renkame ir valome midijas, vietiniai žvejai atneša žuvies. Jolantos šūkis – man mano atostogos patinka, o jums?! – sulaukia didžiulio pritarimo. Su Nijole ir Giedre einame nusimaudyti po kriokliu, aplink žaidžia vietiniai, į mus susminga daug žvilgsnių. Nors maudynės nebuvo niekuo nepadorios, nusprendėme jas pavadinti edukacine programa. Programą pristatėme visuose pražygiuotuose regionuose.
Dešimta diena. Nakvynė po atviru dangumi, Achmeda naktį lojo taip saugodama mus nuo aplink besibastančių gyvulių. Ryte +18, bus karšta. Ramybė...
Vienuolikta diena. Karšta. Drėgmė. Žiauriai karšta. Rytas.
Prieiname didžiulį paplūdimį, keletas molinių trobelių, kažkur turi būti vanduo, Povilas beieškodamas šulinio, atranda parduotuvėlę su coca cola. Giedrius partempia visų užsakymus, tokios geros coca colos dar neteko gerti  Ateiname į nakvynės vietą, tik Dariaus nėra. Išsimaudome, pavalgome. Rolas, pasiėmęs kamerą ir fotiką, išeina ieškoti Dariaus. Netrukus Darius grįžta, pasukęs kažkur į kalnus nuklydo aplinkiniu keliu… pasirodo ir Rolas. Iš Valiaus ir Giedrės statybinės plėvelės susimeistraujame pavėsinę ir lošiame tūkstantį. Potvynis užlieja netoliese sustatytas kuprines, kyla vėjas, darosi vėsu. Persikeliame į nakvynės vietą, vėl karšta. Su Nijole išeiname pas žvejus žuvies, Inga, Darius, Rolas ir Povilas – rinkti midijų. Apeiname visus akiratyje pastebėtus žvejus, bet žuvies nėra – vėjas ne iš tos pusės. Bus lešių košė su mėsa ir midijos. Dar po sausainiuką. Aš ir Nijolė iškauliname po gabaliuką cukraus, kaip kompensaciją, už tai, kad visą žygį arbatai cukraus nenaudojome. Susilaukiame priekaištų, bet dūšia jau apsalusi nuo saldumo… Užsikuriame laužą, midijų gerbėjai traškina geldeles, vieni lenda į miegmaišius, prisiekę kortuotojai tęsiame tūkstantį, po to durnių. Valiui pralošus, Giedrė pareiškia, kad su durniumi nemiegos ir žaidimas tęsiasi… 
Dvylikta diena. Išsitraukiu bloknotėlį ir Darius liepia užrašyti turbūt per žygį išmedituotą mintį: turistas didžiąją laiko dalį turi skirti poilsiui, o likusią – miegui. Prisimenu ir kitus perliukus: prausiasi tie, kas tingi kasytis arba kas pavalgę nepaguli – tinginiai.
Paskutinė žygio prie jūros diena. Ieškome kelio iki paplūdimių, iš kur taksi vyksime i Essaouirą. Kopiame į kalną, šlykštūs besibadantys krūmai skaudžiai braižosi. Aišku, šortai buvo ne į temą. Vandens neturime, tik Jolanta pusbutelį šlykščiai sūrios šiltos arbatos. Tinka. Pavėsyje laukiame kol užlips visi, štai ir Dalios galva. Traukiame tolyn, kaimelis, būrys smalsių rudaakių vaikų, išsikvėpinusių moterų, gauname vandens. Prieiname mokyklą ir sužinome, kad iki kelio ~4 km. Einame per alyvmedžių giraitę, serpantinu nusileidžiame iki kelio, sustabdome mašiną, vietiniai iškviečia pikapą, stovėdami vėjyje plėvesuojančiais riebaluotais plaukais lekiame pirmyn. Gera. Šuo vejasi tol, kol mes jam, o jis mums dingsta iš horizonto... Toks gyvenimas... Sutartoje vietoje jau laukia du grand taksi ir tradicinis talpinimas – 12 keleivių su tiek pat kuprinių ir 2 vairuotojai į du mersedesus. Jei šalia vairuotojo sėdėtų tik vienas keleivis, turbūt dar ir pakeleivį paimtų  Mokama už žmogų. Essaouiroje išsinuomojame du “prabangius” butukus su daug lovų su patalyne, dušu ir virtuve. Patraukiame į miestą. Man labai patinka – vėjo perpučiamas, mėlynai baltas, su vištų dydžio skraidančiais kirais. Akyla Nijolės akis iš karto užfiksuoja žodį “alko” ir liekame maloniai nustebę atradę pirmąją alkoholio parduotuvę. Pasitinka mus svetingai, aprodo visas lentynų puses, nusiperkame butelį degtinės vakarui ir šalto alaus dabarčiai. Nijolei skardinę suvynioja į laikraštį, o paklausus, ar galima gerti gatvėje – atsako no problem ir kitiems nebevynioja. Alų kelionėje linksniavome ne kartą, o Rolas sakydavo – svajokit apie ką nors realaus. Visgi, alus Maroke realus, tik euforijos kažkodėl nesukėlė…
19 val. išsiruošiame į vietinį hamamą. Vyrai ir moterys atskirai. Sumokame, neprisimenu, gal po 10 dh už pirtį ir po 20 už masažą. Gauname bilietukus. Tik įėjus pro duris mus pasitinka pusnuogė vietinė moteris – įsirėmusi tarpdury, taip menkai teprisidengusi atrodo atsipalaidavusi ir energinga. Kuo toliau, tuo daugiau tokių. Įsivaizduojamo ar prideramo kuklumo ir drovumo neliko nė kvapo. Kurį laiką bandėme aiškintis, ką mums pasiimti ir ką daryti, bet greitai supratome – viskas vyks taip, kaip turi vykti. Pirma patalpa pristatyta daugybe plastikinių kibirų, susėdusios ant žemės moterys pačios ir viena kitą muiluoja, pilstosi vandeniu. Ant žemės pakloja plastikinę staltiesę, iš pradžių pasodina Jolantą, Dalią ir Ingą. Mes su Nijole spoksome, kas čia vyks. Trys vietinės pasidalija baltąsias ir ima negailestingai gremžti švabromis – pirštinėmis, primenančiomis švitrinį popierių. Kadangi Nijolė turi būtinų parsivežti daiktų sąrašą – apie pirštines jau žinau, jos būna trijų šiurkštumų, be abejonės, mus gremžė Nr. 1. Vaizdas atrodo maždaug taip: mūsiškės sėdi ant ceratų, veido išraiškos gan keistos ir kiek įtartinos, Jolanta ištisai šypsosi, bet man jos šypsena kelia klausimų ir į ar neskauda iškošia – skaudaaaa! Vietinės be gailesčio trina, trina, šūkauja, mėtosi kaušais vandeniui pasemti ir kažko barasi, nepasidalija – mat viena paeiliui šveičia ir Jolantą, ir Dalią. Ingos masažuotoja ima klausinėti mūsų vardų, papasakoja, kad dvi iš jų yra berberės, o kitos arabės. Nuolatos vyksta kibirų tampymas, pylimas – panašu į judrią gatvę, kurioje penkiomis juostomis vyksta eismas be taisyklių. Chaosas! Mūsiškės paguldomos ir toliau negailestingai šveičiamos. Nors po rytinio dušo jaučiamės švarios, lupasi odos ir kažin ko gabalai, o masažuotojos baksnoja pirštais ir inirtingai aptarinėja tarpusavyje. Ateina ir mano eilė – žiauriai skauda! ypač saulėje nudegusias vietas. Pasigailėjimo nelauk, galiu tik šypsotis ir tikėtis švelnumo. Nepadeda. Nugremžia, plaukus iššukuoja ir galvą išdaužo apvaliu plastikiniu šepečiu. Viena arabė pastebi mūsų maišelį su priemonėmis. Ima raustis, atradusi juodąjį muilą pirmiausia išsitepa save, tada mus. Nuprausia. Sekantį pastebi argano aliejų – ištepa ir juo. Galiausiai randa Palmolive muilą, išpakuoja, nuprausia dar ir juo. Mosteli ranka durų link ir taip pasisėdėjimas hamame baigėsi. Jausmas geras. Galvoje ūžia spiegiantys balsai, kūnas kaista nuo gremžimo, o akyse mainosi pusnuogių arabių stumdomų kibirų eismas. Lauke priešais hamamą mėtų arbatą jau geria vyrai švytinčiais veidais, jų patirtis kiek kitokia – patyrė barzdoto arabo laužymus ir vaikščiojimus nugara, dar buvo nuotykis su lempute ir ant žemės pabirusiais stiklais... Mes imame pasakoti savo įspūdžius. Panašu, kad moteriškos emocijos tą vakarą išsilaisvino ir dar ne kartą buvo prisiminta hamamo patirtis.
Patraukiame į mediną, žuvies turguje nuo prekystalio išsirenkame patikusias žuvis ir jūros gėrybes, čia pat jas iškepa ant žarijų ir su pasimėgavimu valgome. Atmosfera nuostabi, maistas fantastiškai skanus, arbata saldi. Povilas projektuoja tokią galimybę LT: Kalvarijų turguje perki žuvį ir čia pat prisėdęs valgai. Kažkaip nerealu.
Grįžę stalą nukrauname prinokusiais vaisiais ir užgeriame šaltos degtinės ir sulčių kokteiliuku. Dar kartą su visomis smulkmenomis prisimename hamamą. Juoko daug, degtinė baigiasi akimirksniu, 12 val. dingsta elektra ir visi išsiskirstome.
Trylikta diena. Rytą Rolas pirmasis su kamera ir fotiku išlekia į miestą, kadangi moterų eilutė prie dušo dar tik įpusėjo, Povilas laukti nesirįžta ir traukia Rolandui ikandin. Mes baigusios civilizacijos teikiamus malonumus, išeiname pusryčiauti, tradiciškai blynelių ir kavos. Grįžtant prie namų sustojame prie išgirtos spurginės. Viena už 0, 5dh, t. y. 15ct. Kepėjas ją užveria ant česnako laiško ir dailiai lyg koks prancūzas užriša mazgelį, nusišypso ir paduoda kiekvienai po vieną. Riebios, bet suvalgome su pasimėgavimu.
Susipakuojame ir traukiame stoties link. Kelionė į Marakešą, karštis alinantis. Atvykę Rolas su Povilu kuprines nuveža į CTM stotį, iš kur naktiniu reisu vyksime į Fesą. Mes tuo tarpu traukiame į mediną, Marakeše jau trečią kartą, atrodo, kad daug kas pažįstama arba tiesiog atsipalaidavimo jausmas. Nijolė pakeliui nusiperka dar vieną šalikėlį ir kaip ištikimi klientai grįžtame į pirmąjį vakarą atrastą vietelę, kur maistas skanus ir šeimininkas mūsų draugas. Čia Rolas su Povilu jau geria mėtų arbatą ir valgo alyvuoges. Per keliones visada atrandi kažką naujo – alyvuoges irgi įtraukiu į savo atradimus  Išsiskirstome, o 21.45 sutariame susitikti Myžalų aikštėje, ten, kur pirmą kartą išlipome ir kur žiauriai dvokia. Aš, Jolanta ir Nijolė kiek pavaikščiojusios įsitaisome terasoje ir iš aukštai stebime Marakešo aikštę. Geri kadrai, saulė leidžiasi, tas pats vaizdas su skirtingu apšvietimu keičia ir nuotaiką. Apačioje vyksta aukcionas: krūvos rūbų, vienas iškelia marškinėlius, kiti šaukia kainą, tam, kuris pasiūlo didžiausią, atitenka rūbas ir taip vėl iš naujo. Viskas vyksta žaibišku greičiu ir su agresijos prieskoniu. Aukcioninių būrelių nemažai. Iš niekur atsiradęs nerealus chaosas taip pat netikėtai dingsta.
Kaip įprasta dviem taksi pasiekiame CTM stotį. Naktiniame traukinyje keistai išdėstytos mūsų vietos – išsibarstome po visą autobusą. Gale mūsiškių koncentracija didesnė, bet miegoti nepatogu, kėdės neatsilošia. Neilgai trukus keleivių apmažėja ir galime persibazuoti patogiau. Naktis prabėga greitai, miegas būdraujantis. Paryčiais pravažiuojame keistą miestelį – ne marokietišką visai, dar 80 km ir mes Fese. Vėl susėdę į du taksi atsiduriame prie medinos – didžiausio pasaulyje senamiesčio. Įsikuriame viešbutyje prie Mėlynųjų vartų: kuklu, tvarka neypatinga, tulikai užsikimšę, bet kambariukai man patinka. Primena vienuolyno celes – raštuotai grotuotas langas, aukštos trapecijos formos lubos, viena dvigulė ir viena viengulė lova, veidrodis, maža spintutė. Vietos mažai, bet kažkaip dvasinga. Ir patalynė švari.
Šeimininkas pakviečia pusryčių į terasą: už 20 dh gauname miltinių patiekalų bombą – sūrių blynelių su daržovėmis, medumi apipiltų spurgų, saldžių blynelių ir dar po bandelę su šokoladu + kava, sultys. Visko įveikti neįmanoma arba nelengva, likučius pasiimame. Terasoje širmomis atitvertos erdvės su lovomis, staliuku ir tv. Pigesnis variantas nakvynei po atviru dangumi.
Nusimaudę išeiname į mediną. Nijolė apdairiai pasirūpina vizitine viešbučio kortele, tam atvejui, jei nerastumėme, kaip grįžti. Idėja verta pagyrimo! Siaurutėlės gatvelės prigrūstos prekeivių, turistų ir nuolatinis prasilenkinėjimas su asilais kelia perpildymo įspūdį, o nesibaigiantys gatvių, kurių per 10000, labirintai – begalybės jausmą. Mano pirmutinis tikslas – odų raugyklos. Tai nuo XI a. nepakitusios odų apdirbimo dirbtuvės po atviru dangumi. Asilais atgabenamos ožkų, avių, kupranugarių ir kt. odos mirkomos kalkakmenio talpyklose, balinamos, dažomos, plikomis rankomis ir kojomis mindomos, džiovinamos čia pat ant stogų. Naudojami natūralūs chemikalai: karvelių išmatos, karvių šlapimas, žuvų taukai, įvairių gyvulių smegenys, rūgštys ir sulfatai. Dažoma natūraliais dažais visomis įmanomomis spalvomis, labiausiai vertinamai geltonai išgauti naudojamas šafranas, tradiciškai tokia oda skirta smailianosėms šlepetėms. Greit surandame Muchamedą, kuris pasišokinėdamas imasi mus vesti į raugyklas. Tik spėk vytis. Kadangi vis dar esame potencialios pirkėjos, jo paslaugumas liejasi per kraštus – prie kiekvieno prasilenkimo su asilu didvyriškai mus užstoja, palaukia, praleidžia ir lipšniai juokauja. Veda neaišku kokiais keliais. Žmonių vis mažėja, sienas ramsto jau tik vietiniai. Einame koridoriais ir rūsiais. Visiškas erdvės ir krypties praradimas, bet sprendžiant iš kvapo artėjame tikslo link. Pirmiausia patenkame į viršutinį aukštą – parduotuvę, iš kurios atsiveria mano išsvajotas vaizdinys: išblyškusio turkio spalvos duobėse odos plaunamos ir balinamo, nuskutami mėsos likučiai, spalvotose – dažoma. Darbininkai įsibridę savo spalvos kalkakmenio cisternoje plikomis rankomis mirko – traukia, mirko – traukia, mindo kojomis, drebia į krūvą ir ima sekantį gabalą. Vaizdas ir atmosfera man primena filmą “Kvepalai”. Kažkoks manjakiškumas, savotiškai rafinuota estetika ir gailestis. Prabunda sensorinis poreikis įmerkti rankas, paliesti odas... Leidžamės į žemesnį aukštą ir vaizdas priartėja, po to dar į žemesnį... Muchamedas mus veda į kilimų rojų: audimo staklės ir trumpa pažintis su kilimų tipais. Berberų kalba kilimas – kilim. Tada tekstilės rojus – šalikėliai, lovatiesės...Muchamedo entuziazmas blėsta, grįžtame, kur susitikę. Besiaiškindami, ką dar vertėtų aplankyti, sutinkame Rolą su Povilu ir visi patraukiame į terasą, iš kurios turėtų atsiverti neaprėpiami toliai. Simpatiškas seneliukas, nors taip vadiname daugiau iš inercijos, nes vietinių amžius nenusakomas – lieknas, nedidukas, geraširdiško veido su trimis raudonomis kepurėmis palydi mus ant stogo, kur medina matyti iš viršaus. Gatvės uždaros, stogai, langeliai, ventiliacijos ertmės ir milijonai lėkščių – langas į pasaulį... Rolas filmuoja, mes fotografuojame, palydovas primygtinai siūlo nusifotografuoti su jo kepurėmis, trise pasidabinę – Rolas, Povilas ir seneliukas atrodo smagiai  Ieškome kelio atgal, vėl prieiname Muchamedą, dar kartą malonųjį dieduką su raudonomis kepurėmis, Povilas pažada nupirkti vieną, jei dar kartą sugrįšime. Ne kartą traukiame vizitinę ir klausiame kelio kol atpažįstame kryptį ir dar kiek paklaidžioję parsirandame namo. Terasoje išgeriame arbatos, pieno kokteilių, nusipirkę vaisių didįjį karštį nusprendžiame pralaukti viduje. Iki vakarienės dar aplankome įspūdingą parką: palmės, bambukai, rožynai ir žydintys krūmai, vandens tvenkiniai, daug tvarkos prižiūrėtojų, kurie be perstojo švilpia kam nors prisėdus ant žolės – tvarka yra. Taip gera pavėsyje, džiaugiamės trumpam pabėgę nuo chaotiško šurmulio, panašu, kad ne mes vieni. Lauke prie viešbučio apipuola pasiūlymai vakarieniauti, kainos ir meniu nelabai skiriasi, o mūsų viešbučio savininkas įnirtingai moja iš terasos. Nusprendžiame nesiblaškyti ir lipame pas jį, įsikuriame ant stogo – paskutinis vakaras, įspūdingas saulėlydis nudažo dangų ryškia rožine spalva, o galinga muedzinų balsų banga iš minaretų kviečia melstis. Po ilgos vakarienės kraunamės kuprines, dar ilgokai žaidžiame kortomis, trumpai numigę 4 val. ryte keliamės ir riedame į oro uostą. Londone vėl diena laukimo, šįkart liekame oro uoste, kas miega, kas žaidžia kortomis. Laikas pralekia labai greit, netrukus vėl stoviniuojame gyvoje eilėje į Ryanair lėktuvą. Kadangi kortų žaidimo partneriai bazuojasi priekyje ir vietos bus rezervuotos, atsipalaidavusi stoviniuoju eilės gale ir čia manęs laukia siurprizas – pasiūlo kuprinę įdėti į rėmą, netelpa ir aš ramiai nusprendžiu persikrauti dalį viršgabaričio į kišenes, deja  man sako, kad lėktuvas už keletos minučių išskrenda ir jei noriu skristi, reikia susimokėti. Nebeįdomu kiek, paduodu kortelę, užpildo krūvą lapų, o palengvėjimas apima lėktuve pamačius man mojančias rankas – grįšiu  Skrydis pralėkė akimirksniu, oro uoste išsidalinome daiktus ir visi greit išsiskirstėme.

Grįžus apėme kažkoks liūdesys... Ech, buvo gera, labai gera. Geras vadas, gera kompanija, įspūdinga kelionė, daug asmeninių atradimų ir įkvėpimo pokyčiams. Ačiū visiems! Ir, tikiuosi, čia dar nepabaiga 
Šarūnė

Mano nuotraukos čia:

https://plus.google.com/u/0/photos/115994022221610692278/albums/5880145618372830065







Komentarų (17)
1. 2013-04-09 18:48
 
Grupė pilnai suformuota. Bandysim rasti pavasarį Maroke. :eek
 
Rolas
2. 2013-04-10 12:41
 
Na, pernai mes ten ne tik pavasarį radom, bet ir žiemą :). Ir nepamirškit paimti maisto šunims, nes jie jau tur būt visas seiles išvarvino, belaukdami prie vandenyno lietuvių-maitintojų.
 
Ina
3. 2013-04-28 14:54
 
Linkiu kompanijai gero oro, pamatyti ožkas medžiuose (tai ne tas pat, kas balti arkliai po gero vakarėlio ;) ) ir... kuo mažiau makaronų ant ausų, nes marokiečiai (ne visi!) turistams makaronus ant ausų kabina tiesiog meistriškai.
 
Ina
4. 2013-05-04 17:39
 
Nusileidom nuo kalnų. Nebuvo karšta, bet eiti buvo geria. Viskas puikiai. Rytoj mausim toliau. Asilu varovai puikus.
 
rolas
5. 2013-05-06 10:54
 
Mes Marakeše, važiuosime prie vandenyno. Jau karšta kaip Afrikoje. 2013.05.04
 
Rolas
6. 2013-05-06 20:10
 
Sėdim prie vandenyno, verdam žuvienę ir midijas. Yra atosliugiai. Pagaliau Afrika.
 
Rolas
7. 2013-05-13 19:59
 
Jau namuose chebrite sėdi :)
 
tania
8. 2013-05-14 16:36
 
Dėkui Rolandui ir visai grupei, t.y. Povilui, Giedrei, Valiui, Šarūnei, Nijolei, Daliai, Jolantai, Giedriui, Ingai ir Dariui už puikiai praleistas marokietiškas atostogas...Vida R.
 
tania
9. 2013-05-15 09:18
 
:zzz Buvo gerai!
 
PB
10. 2013-05-15 22:21
 
Super foto, laukiam filmo!!!!  
:)
 
Pb
11. 2013-05-15 22:39
 
Ispudingos foto, nuostabi kelione!!! surinkineju dienorasti:)
 
sarune
12. 2013-05-15 22:49
 
Va čia jau labai gerai. Dienoraščio lauksim. Na aš tuo momentu filmą suksiu.
 
Rolas
13. 2013-05-22 13:57
 
dienoraštis yra grynas gėris, gal jis ne toks aktualus tiems kurių ten nebuvo, bet man keliavusiems tai super katalizatorius padedantis ryškiausiai prisiminti visus pojūčius, vaizdus ir išgyvenimus! Ačiū Šarūne! 
:zzz  
 
p.s. dabar tik filmo dar sulaukti reikia!
 
pb
14. 2013-05-22 16:36
 
Filmas bus. Tik ne taip greitai. :?
 
Rolas
15. 2013-05-22 21:30
 
bet uztat subrandintas :) lauksim, o kai jau atminties vaizdai visai isbles - ragausim ;)
 
sarune
16. 2013-05-23 21:29
 
Trumpas filmukas iš kelionės jau įdėtas.
 
Rolas
17. 2013-05-24 12:13
 
Et, smagu buvo, filmuką pažiūrėjus, pernykštę ir užpernykštę keliones prisimint. Net širdį suspaudė :sigh
 
Ina

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Trečiadienis, 25 lapkričio 2015 )
 
< Atgal   Kitas >