Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2012 04 11 - 24 Kelionė į Maroką Spausdinti Siųsti el.paštu
Penktadienis, 04 lapkričio 2011

 

Viskio kelias Maroke

Sunkiai susirinko grupė, brangiai nusipirkom bilietus - nesėkmė. Bet užtat „duty free“ gero viskio kaina visai nebloga tad kelionės pradžiai turim Wink. Sėkmingai su Ryanair'u atskrendam į Tangerą, pradžioj tik atrodo,kad 10 kg rankinio bagažo tai mažai, o iš tikro pats tas. Raimis sugebėjo po registracijos į lėktuvą įnešti kelis litrus alaus ir litrą viskio Tongue out, turbūt pamainos pabaiga buvo, tikrintojai pavargo Smile. Chebra pakeliui prisidegustavo alaus tad pakankamai laimingi laukiam traukinio į Marakešą. Mūsų planas – Marakešas, Aukštojo Atlaso kalnai, Essaouira, Atlanto vandenyno pakrantė, Fezas.
Naktiniu traukiniu iš Tangero išvažiuojame į Marakėšą. Švaru, gražu, minkšta. Marakeše apsistojom viešbutuke netoli Djem el fna aikštės. Chebrytė išeina kultūrintis, o aš su Ina važiuojame pirkti maisto žygiui į vietinį supermarketą "Acima". Modernus, visko yra, net alaus Smile.



Vakare vairuotojas praneša prastas naujienas - kalnuose lyja ir sninga, kelias nuplautas ir jis atsisako vežti. Tylus pasitarimas su savimi, prognozių peržiūra. Nusprendžiam keisti maršrutą ir pradžioje važiuoti į Essaouirą ėjimui palei Atlanto vandenyną. Kėlėmės anksti, lyja. Važiuojam į "local bus station". Gaunam visiškai vietinį autobusą iki Essaouiros, gale net lango nėra, kažkokia faniera užkalta, o ir sėdynės - neužmigsi, reikia įsiremti, kad nenukristum Smile. Vietinis padėjėjas paprašęs 10 DH už bagažą buvo Natalijos apšauktas ir sutiko po 5 DH. Natalija pasakė, kad nervų nelaikymas surištas su rytiniu kavos trukumu Smile. Artėjant prie vandenyno pragiedrėja, pasirodo saulė, visai gražus tas Marokas Wink. Palikom nereikalingus daiktus autobuso stoties saugojimo kameroje. Einam papusryčiauti lepioškų su medumi į mediną. Kol chebrytė tvarko jau antra arbatinuką, mes su Natalija važiuojam benzo. Taksi vairuotojas šneka tik prancūziškai, paklaustas ar mes pilam tikrai benzą energingai patvirtina. Na aišku kas gali būti kai dvi moterys išvažiuoja benzo, jos nuperka dyzelį Smile. Tai paaiškėjo išpilstant jį į kolos buteliukus. Atgal į kolonėlę. Taksi vairuotojas, vėl gi visiškai nesuprantantis angliškai ,buvo giliai nustebęs kai mes jam vietoje 20 DH už važiavimą, davėm 10 ir dar bandėm jam į baką įpilti kažką iš Coca cola buteliukų. Kol Raimis neištempė jo iš mašinos ir nepakišo po nosim buteliuko įtikindamas, kad tai dyzelis. Aišku, ir kolonėlės darbuotojai buvo nustebinti mūsų elgesiu - keistos užsienietės atvaro antrą kartą su buteliukais nuo kolos ir vis perka kurą :). Pagaliau vietiniu autobusu išvažiuojame į Sidi-Kouki paplūdimius,ir iš ten eisim į 3 dienų žygelį krantu.





Oras geras, tik ne taip kaip pirmą kartą ryškiai matosi atoslūgiai ir potvyniai, praktiškai vandenynas stovi vietoje. Nakvynei apsistojom prie kriokliuko, truputį niaukėsi. Išėjau su Giedriumi vandens ir kaip davė lyti. Chebrytė buvo išsilaksčiusi visokiais reikalais, net plėvelės nespėjo ištraukti. Ką gi, pirmas viskio ratelis sušilti, paskui kažkoks gradusinis saldėsis su aukso dulkėmis. Naktį teko staigiai traukti plėvelę, paskui vėl ją nuiminėti ir vėl traukti Smile. Sakyčiau įdomu miegoti po ja, toks budėjimo režimas, nes per vidurį stovi treko lazda, kuri pastoviai krenta Undecided. Gražus žygelis palei pakrantę, rojus fotografams, stringam prie kiekvienos įlankos.

 

Apturėjom trupuį traumų - Giedrius slystelėjo ant akmens ir stipriai sumušė ranką. Šį kartą mus lydėjo jau du šunys, bijau, kad jau kitam kartui teks jamti asiliuką, kad temptų pašarą šunims Laughing.



Į žvejų kaimelį atėjome penktadienį (šventa diena - išeiginė) ir Raimis negavo žuvies, kuo buvo pasipiktinęs. Bet užtat apturėjome karališkus pietus (Jovita nesutiks su šiuo sakiniu, jai netinka jūros "bjaurybės"). Ingrida ("bjaurybių" žinovė) parodė kokios kriaukles yra valgomos ir valandėlę padirbėjus (dar pora valandėlių pavalius) ji išvirė mums skaniausias midijas net su padažu mmmm...



Po trijų dienų išlindę prie Tafelney paplūdimių, žvejų kaimelyje gavom mažą sunkvežimuką ir su vėjeliu išvažiavome į artimiausia miestelį, iš kur vietiniu autobusu į Essaouira. Vietinio "helperio" pagalba suradom apartamentus medinoje (very cheap, there's terasa - stebuklingi žodžiai Laughing. Hammam (vietinė pirtis), žuvies turgus, alus, senamiestis, maisto ir viskio pirkimas kalnams, viskio ratukas Smile.
Ryte išvažiuojame į Marakeša, toliau Azilal, Zaouia-Ahanesal, iš čia jau eisim pėsčiomis. Iki vietos važiavom per kalnus. Viršukalnės snieguotos, visur bėga tirpstančio sniego upeliukai (atrodo vandens netrūks), temsta, šalta brrr...Chebros akys vis didesnės - ką mes kalnuose veiksim be palapinių ant sniego. Vairuotojas sustojo arbatos, vėliau paleidžia teisingą muziką ir atveža mus pas vietinį "gite" šeimininką, arbata, pokalbiai (kiek leidžia Jovitos ir mano silpnos prancūzų žinios). Pasirodo jis dar atsimena praeitą grupę - kai krūva lietuvių naktį ignoruodami visokius nakvynės pasiūlymus išėjo iš kaimo į tamsą Surprised. Po kiekvienos nakvynės pas vietinius vis daugiau apkandžiotų piliečių. Siūlyčiau imti kokias nors priemones nuo jų, nes baisiai nemalonu. Ryte jau viskas atrodė kitaip. Pavasaris - laukai, šlaitai, medžiai viskas žalia ir žydi, o viršukalnės baltos - nerealiai gražu.





Mums atvažiavus oras pagerėjo, nors dar prieš kelias dienas snigo ir laipiotojai apie savaitę nieko negalėjo daryti. Trys valandos ėjimo, bridimo per patvinusią upę ir mes Taghia kaimelyje. Kelioms dienoms apsistojame pas vietinį Machmudą. Kaimelis yra trijų tarpeklių susijungime,uolų sienos aukštos - laipiotųjų rojus.



Daugiausia atvažiuoja prancūzai ir ispanai. Na mūsų planai kuklūs, sienas paliekam lipikams, o patys išeinam į radialinius žygelius,truputį su virvėmis ir nesunkiais pralipimais-praėjimais berberų takais.



Name sąlygos paprastos - kambariai su čiužiniais (su vietiniais smulkiais gyventojais), yra tualetai ir dušai (netgi su šiltu vandeniu), švaru. Vakarais vakarienė su nuostabiais vaizdais ir viskio ratelis Wink. Vieną vakarą atbėgęs iš kitos kaimo pusės prancūzas paprašė med. pagalbos, pas juos užsuko vietinis vyrukas su atviru piršto lūžiu. Teko Ingridai pagelbėti vyrui.
Toliau sukrovę visas šmutkes į kuprines nukeliavom į kitą tarpeklį.



Vakare viskio ratukas, sugulus ilgai stebim žvaigždes ir bandom prisiminti pasaką apie juodąjį alpinistą. Naktį pašalėm, netgi miegmaišiai apšerkšnijo. Teko visą naktį dėlioti kūną, kai šalo kojos prisiglaudžiu prie vienos kaimynės, kai užpakalis prie kitos. Ryte saulė mus greitai sušildė. Šiandien lipsime iš tarpeklio. Vakar Giedrius atrado kažką panašaus į taką. Užsikabarojome iki kuluaro, toliau trys lipimo variantai. Išeinam į žvalgybą. Man pasiseka ir chebrytė lipa mano atrastu taku. Bobulė su kaliošukais čia pat gyvena, toj pačioj skylėj tik šį kartą neatbėga mūsų gelbėti, reiškia teisingai einam :). Viršuj dar yra sniego, bet jau ir avių su ožkom pilna. Iki vakaro nespėjam nusileisti ir apsistojame prie upelio. Prisistato vietiniai aviganiai, pasako, kad čia šalta, gauna snikerių ir pasitraukia.



 Maudymosi procedūros, vakarienė, viskio ratukas :). Pradėjo streikuoti primusai, įtariu benzas šu....Ryte nusileidžiant į kaimą susiduriam su avių trafiku. Mes leidomės žemyn, jos kyla į ganyklas.



Pora valandų nuobirynų ir mes kaime.
Tam pačiam name gaunam maisto (chebra buvo nusivylusi, kad mažai) ir mikroautobusą, kurio reikia laukti tris valandas. Kalnuose niaukėsi, pradėjo lynoti, griaudė, Laiku išvažiuojame.
Bus ilgas kelias iki Fezo (iš jo išskrendam), su nakvyne prie Ouzoud krioklių. Čia vakare visi vietiniai vaikšto girti nuo „fignios“ – samanės iš figų,visur pilna didžiulių varlių ir net viena skolopendra buvo, ryte per kempingą pravaro krūva beždžionių, labai skanios apelsinų sultys ir blynai. Va tokia „maloni“ vietelė :).
Toliau autobusu į Fezą. Atvažiuojame vielai vakare , mus sukiša į mikrobusiuką, pasak vairuotojo kaip tik devyniems… Paskui mus pagauna vietinis heleperis ir atsiduriame medinoje kažkokiame riade, visai nieko, tik per daug neaiškių žmonių-giminių, užtat Wi-Fi Smile. Noras pavalgyti vėl mus stumia į to pačio helperio glėbį, bet baigėsi jam nekaip. Bandydamas prastumti mums savo pažįstamų prašmatnius restoranus, išveda mus ir, taip jau suerzintus ir alkanus, iš kantrybės ir galų gale nieko negavęs piktas palieka mus ramybėje. Patys surandam restoraną ir pagaliau skaniai ir daug pavalgom . Kelias atgal į riadą ir vėl helperiai – jie tikrai užknisa. Fezo neaprašinėsiu nes miestai ne mano stichija, jis vertas dėmesio. Odų dirbtuvės, medinos labirintai, raižytos durys, naujamiesčio fontanai...



Ačiū visiems už gerą kompaniją.



Tania

Dalyviai: Tania, Natalija, Raimis, Jovita, Ingrida, Vladimiras, Ina, du Giedriai.



Marokas ir rudenį ir pavasarį Marokas


Keliauti toje pačioje šalyje tuo pačiu maršrutu, kaip ir pernai spalį, nusprendžiau vos ne paskutinę minutę ir labai netikėtai net pačiai sau. Kaip pasirodė, tokie spontaniški sprendimai kartais visiškai  pasiteisina. Taigi – mano subjektyvūs pamąstymai ir įspūdžiai jau ne iš rudeninio, bet iš pavasarinio Maroko.

Vandenynas
Vanduo ir oras šiemet buvo kiek vėsesnis nei pernai spalį – maudytis man nesinorėjo, bet žingsniuoti pakrante su kuprine ant pečių – pats tas. Tiesa, nebebuvo to susižavėjimo jausmo, kai akys vis plečiasi iš nuostabos. Bet pamačius jau pažįstamas įlankas, grotus lyg su draugais pasisveikinau. O kad būtų dar įdomiau, Raimis vis pasukdavo nuo aiškaus takelio į sunkiai (bent jau man) praeinamą pakrantę, kur reikėjo šokinėti nuo akmens ant akmens ir ropštis per uolas. Iš pradžių mintyse saikingai keikiausi, bet paskui visai patiko, ir, kaip vėliau pasirodė, net buvo naudinga kaip apšilimas prieš kalnus.
Pernai mus sekęs draugiškas šuo žinią apie turistus-maitintojus, matyt, paskleidė visai savo giminei, nes šiemet jau turėjome šerti du. Ji – puiki sargė, draugiška ir kukli; jis – tingus, bet gudrus rajūnas. Abu per keturias dienas tapo tikrais šunimis-alpinistais – ko nepadarysi dėl ėdalo Smile.
Nakvojome vėl po atviru dangumi. Pirmą vakarą buvom pakrikštyti netikėta liūtimi, o visą naktį teko žaisti žaidimą „nusiimam plėvelę–užsidedam plėvelę“. Ryte Giedrius Ch. prisipažino, kad taip „bežaidžiant“ vanduo nuo plėvelės kliūstelėjo ant jo. Na ir kantrybė – aš būčiau tą pat akimirką visus aprėkus, nors, žinoma, miegmaišis nuo to sausesnis netaptų.
Kitomis dienomis oras mūsų nebeskriaudė: dangus giedras, eiti nei per šilta, nei per šalta.
Kadangi šviežios žuvies pas žvejus nusipirkti (kaip pernai) nepavyko, mat penktadienį jiems išeiginė, prisirinkome ir išsivirėme midijų. Man asmeniškai nebuvo labai skanu, bet patirtis unikali. Dėkui Ingridai už idėją . Vietinių midijų rinkėjų taip pat nesutikome, todėl negalėjom pabendrauti su pernykšte pažįstama Zara, iš kurios tada pirkome argano aliejaus.
Priešpaskutinę dieną prie vandenyno teko kilti į statų šlaitą be takų, nes vedęs aiškus takelis staiga atsirėmė į nepraeinamas uolas. Kylant, kad nebūtų per lengva, pūtė nemažas vėjas, draskė spygliuoti krūmai, o rūbus tepė kitų krūmų išskiriami balti syvai. Tos dėmės, beje, neišsiplovė. Bet kaip ir viskas, kopimas kažkaip baigėsi. Paėjome dar šiek tiek ir sustojome paskutinei nakvynei nors ir ne prie, bet dar netoli vandenyno.
Sekantį rytą, kaip jau įprasta, stačiai ir be takų nusileidome prie vandenyno ir priėjome gyvenvietę su statomu nauju poilsio namų kompleksu. Plakate buvo pavaizduota, kaip gražiai čia viskas atrodys, bet kol kas vaizdą gadino šiukšlynai pakrantėje. Prie dar neatsidariusios kavinės sustojome laukti transporto. Šalia esančios kirpyklos savininkas vis kvietė apsikirpti, bet mūsų vyriškiai, matyt, pabijojo aštrių marokietiškų skustuvų.
Galų gale atvažiavo atviras visureigis. Sulipome ir pakeliui valgėme saldžius ką tik nupirktus apelsinus (po 1Dh, apie 30 ct. vienas). Mūsų šunys dar kokį puskilometrį bėgo iš paskos. Labai graudu buvo žiūrėti, bet toks jau jų šuniškas gyvenimas. Beliko tik palinkėti kitų turistų-maitintojų.
Atvažiavus į miestelį dar spėjome išgerti kavos ir maloniai pabendrauti su vietiniu, kuris parodė, kur stoja autobusas į Esaveirą. Ne taip, kaip didmiesčiuose, už paslaugas pinigų niekas nekaulijo.
Važiavimas prisigrūdusiu vietinių gyventojų autobusu bent jau manęs nenuvargino, nes įdomu buvo stebėti įprastą marokietišką gyvenimą.

Kalnai
O čia jau daug kas kitaip nei pernai. Prasidėjo viskas dar Marakeše, kelionės pradžioje, kai vairuotojas, su kuriuo jau buvo sutarta, pareiškė, kad į kalnus neveš, nes ten prisnigo ir kelias nepravažiuojamas. Nelabai patikėjome (deja, jau įpratome nepasitikėti marokiečiais), bet nusprendėme nerizikuoti ir patraukėme link vandenyno.
Po geros savaitės jau buvome Azizale ir sėdėjome baltame autobusiuke, kuris turėjo nugabenti mus į kaimelį kalnuose. Vairuotojo teko laukti apie valandą, o gal ir ilgiau – čia niekas niekur neskuba. Šnekusis vadybininkas, kuris mums šį autobusiuką pasiūlė, visaip gyrė puikųjį vairavimo asą Ali. Galų gale Ali, prisibendravęs su giminėmis ir pažįstamais, žaviai šypsodamasis sėdo prie vairo. Pajudėjome. Iš pradžių dar nesimatė jokio sniego – atvirkščiai, žalios žydinčios pievos, bet, kylant aukščiau, vaizdai ėmė keistis – kalnai padengti sniegu, apledėjęs, kai kur užpustytas kelias, kaukiantis šaltas vėjas – va tau ir Afrika. Kai ėmus temti sustojome atsigerti arbatos vietinėje užeigoje, pasijutau lyg Himalajuose, žvilgsniu ėmiau ieškoti jakų.
Bet važiuojant toliau Ali užleido super saldų vietinį popsą (guliaš, guliaš Smile), danguje užsižiebė ryškios žvaigždės, aplinkui sužėrėjo snieguoti kalnai – tiesiog apsalau (ir, manau, ne aš viena) iš susižavėjimo. Tokie apsvaigę pasiekėme kaimelį, kur mus tuoj pat pasitiko nakvynės siūlytojai. Ir nors dar Azizale buvome išdidžiai pareiškę, kad miegosime po atviru dangumi, dabar jau liežuvis nesivertė atsisakyti nakvynės po stogu. Berberų svečių namų šeimininkas mus pasitiko labai džiugiai, pavaišino arbata. Vėliau paaiškėjo, kad jis mus prisimena  iš pernai rudens, kai taip pat siūlė nakvynę, bet mes atsisakėme. Ką gi, antras kartas nemelavo.
Šiltai pamiegoję rytą jau pėsčiomis ir su kuprinėmis patraukėme iki kito kaimelio. Vaizdai ir vėl stebino – gaivi pavasariška žaluma, ką tik išsprogę medžiai, žydintys sodai, o aukščiau snieguotos viršūnės. Dabar jau ne Himalajai, bet Alpės. Pernai be sniego tos pačios vietos atrodė kitaip. Deja, pavasarį upės patvinusios, todėl teko bristi ne vieną kartą. Gerai, kad vanduo ne ledinis (visgi ne Alpės), bet akmenys gana skaudžiai badė padus, o ir srovė nemaža. Bet maudynių išvengti pavyko.
Pasiekėme savo tikslą – svečių namus kaimelyje, kuriuose nakvojome ir pernai. Man pasirodė, kad šiemet čia atvykėlių mažiau. Palikę daiktus išėjome į radialinį žygį.
Ėjome palei upę, o pamatę, kad sausai praeiti nepavyks, vėl bridome. Atsirėmėme į kokių  4 m krioklį, šalia kurio kabėjo virvė. Vietinis vaikinukas parodė, kad tai vienintelis kelias. Tania bandė lipti, bet apačioje uola buvo slidi, todėl pasisekė ne iš pirmo karto. Tada numetė virvę (patikimesnę nei vietinių) mums, o mes jau su apraišais keberiojomės, kaip kam išeina. Dar teko praleisti vietinį vyruką, kuris nusileido taip lengvai, lyg laipteliais liptų. Galėjau tik pasiguosti, kad jei būčiau čia gimusi ir augusi, gal irgi būčiau daug vikresnė. Toliau vėl bridome upe (prisiminiau Jordaniją) iki sekančio krioklio. Čia jau teko stačiai kilti aukštyn, bet be apraišų – užteko savų keturių galūnių. Užsikorus, apačioje jau pasimatė ir mūsų kaimelis. Grįžus į svečių namus radome daugiau gyventojų – prancūzų ir ispanų alpinistų. Visi vyriškiai, kai kuriems apie 60 m., o gal ir daugiau. Sportiški – net pavydas ima. Tiesa, ispanai kitą vakarą labai triukšmingai vakarieniavo ir trukdė mums miegoti.
Rytą pusryčiaujant tie, kurie įžiūrėjo (aš asmeniškai nieko nemačiau), akylai stebėjo, kur šlaitu eina avių-ožkų vorelė – ten ir mes turėjome traukti. Išėjome vėl be kuprinių, vėl perbridome upę – kas su batais, kas be, ir kiek paėję ėmėme kilti. Bekylant mūsų kaimelis vis mažėjo ir mažėjo. Kad nenuklystume, bandėme ieškoti avių-ožkų paliktų pėdsakų – mažų juodai-rudų rutuliukų. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo vieninteliai patikimi kelio ženklai, kurie reiškė: avys-ožkos praėjo – ir mes praeisim. Tai, kas iš toli atrodė nepraeinama, priartėjus tapdavo nors ir labai stačiu, bet visgi taku. Vėl teko naudotis seniai išbandytu ir patikimu lipimo būdu „keturiom-keturiom“. Taip pasiekėm kažką panašaus į perėją, išgėrėme alaus – nors ir po gurkšnį, bet labai laiku, ir pradėjome leistis žemyn. Priėję stačiausią vietą nusprendėme parepetuoti nusileidimą su apraišais ir virve. Atsakingiausiu momentu mano keturios galūnės staiga atsisakė klausyti. Dar gerai, kad penktoji (galva) šiek tiek veikė. Prisiverčiau nežiūrėti žemyn, nes supratau – tada tai jau šakės. Palietus kojomis horizontalų paviršių ne iš karto patikėjau – man pavyko!
Toliau vėl žemyn, žemyn. Prie kaimelio perbridau upę, įtikinėdama save, kad aštrūs akmenys VISIŠKAI neaštrūs, ir, o stebukle, išvydau kioskelį su „coca-cola“. (Įprastame gyvenime nesu šio gėrimo mėgėja, bet kelionėse kažkodėl būtent „coca-cola“ man suteikia sparnus Smile). Pavaišinau ir vietinius vaikus. Viena mergaitė paragavo ir susiraukė – va kur teisinga reakcija ir dar nesugadintas civilizacijos skonis.
Pasiekus svečių namus – dušas, vakarienė ir miegot.
Tiesa, bevakarieniaujant prisistatė prancūzas-alpinistas ir laužyta anglų kalba paprašė medikų pagalbos vienam vietinių vyrukų, kuris susižeidė ranką. Nors jau buvo tamsu, Ingrida ir ją pasišovęs lydėti Raimis išėjo vykdyti Hipokrato priesaikos. Grįžo tik po kelių valandų ir papasakojo, kad teko pagelbėti nelaimėliui su atviru dviejų pirštų lūžiu. Gerai, kad aš nemačiau – vien nuo pasakojimo negera pasidarė. Ingridos verdiktas buvo „išgyvens“ (aišku, su kreivais pirštais).
Kitą rytą dar pabendravome su čiliečiu alpininstu, kuris dabar gyvena Prancūzijoje. Jis pasakojo, kad pernai šioje vietoje praleido dvi savaites, o šiemet žada būti tiek pat, nes čia labai gražu ir yra daug neįveiktų maršrutų. (O aš dar pamaniau, kad tur būt ir pigiau nei Alpėse ar Anduose). Po to jau su kuprinėmis patraukėme link mūsų tikslo – tarpeklio. Vėl bridome per upę (gerai, kad paskutinį kartą). Srovė tapo dar stipresnė, bet mes jau patyrę bridėjai Smile. Įlindome į tarpeklį. Pernai čia buvo visai sausa, o šį kartą, mūsų džiaugsmui, tekėjo upeliukas. Lengviau atsidusom – iš troškulio nemirsim. Kiek paėjus pamatėme, kad upelio nebėra, todėl grįžome atgal prisisemti vandens. Toliau visą dieną ėjome tarpekliu. (Tik vakare supratau, kad juo ėjome ir pernai. Kažkaip viskas kitaip pasirodė. Matyt, šviežia žaluma vėl pakeitė vaizdą). Į dienos pabaigą ėmė atsirasti balų – gal ir be reikalo vandenį buteliuose nešėmės, bet nesinorėjo patirti pernykščio dykumos jausmo. Apsistojome toje pačioje vietojie, kaip ir praeitą kartą. Dangus buvo giedras (pernai bandė lyti), bet šalta. Vieninele paguoda tapo laužas. Giedrius Ch. išlėkė į žvalgybą. Grįžęs pranešė, kad lyg ir kažką rado. Svarbiausia einant ieškoti rudų-juodų rutuliukų. Sugulėme miegoti, o ryte atsibudome apšerkšniję.
Sekanti diena, kaip ir pernai, buvo kopimo auštyn ir kelio ieškojimo. Apraišų nebesidėjome, kažkaip užsikeberiojom, bet ir vėl be tako. Gal trečias kartas nemeluos – turi  būti kažkur tas takas – ožkos-avys taip neužsikartų, kaip mes – jų kojos trumpesnės Smile. Tiesa, vėl pamatėme pernykštę bobutę-gelbėtoją, bet šį kartą ji tik pamojavo mums iš savo „peščeros“. Gal jau atsibodo jai baltuosius kvailelius gelbėti, o gal dabar jau patikimiau atrodėme.
Užkopus vėl kitokie vaizdai nei pernai atsivėrė – kalnai padengti sniegu. Toliau taip stačiai nebekilome, sutikome kelis avių-ožkų piemenis, pasitikslinome, ar gerai einame – ir pirmyn. Dar praėjome porą šulinių, šiemet jie kažkodėl buvo neuždengti – gal kad lietaus prilytų. Užkilome į kalniuką pasigrožėti panorama (mūsų kaimelis lyg ant delno, tik labai jau žemai) ir pradėjome leistis. Priėję upelį, kuris, manau, atsiranda tik pavasarį, apsistojome nakvynei. Į svečius užsuko dar pora piemenų, pavaišinome juos „snikeriais“. Naktis ir vėl buvo be galo žvaigždėta, bet šalta. Labai norėjosi pasigrožėti, bet nosis taip šalo, tad teko visą galvą kišti į miegmaišį.
Ryte leidomės toliau. Dar praleidome kokias penkias ožkų-avių kaimenes, kurias piemenys gynė iš savo nakvynės vietos į ganyklas. Prisižiūrėjom labai mielų mažų ožkiukų. Lyg gyvi žaislai.
O paskui jau prasidėjo „linksmasis“ leidimasis. Vienoje statesnių vietų vietinis vaikinukas padėjo Ingridai nunešti kuprinę (ieškokite džentelmenų Maroko kalnuose!).
Ir štai – lemtingasis statusis nuobirynas, kuris man nuo pernai sapnavosi košmaruose, mat tada savo nuosava sėdyne patikrinau kone kiekvieną akmenėlį. Bet dabar – sensacija – klestelėjau TIK kokius tris kartus. Ir vis tiek kuo nuoširdžiausiai pritariau Vladimirui, kuris nusileidęs tvirtai pareiškė „B... užkniso“. Aš pernai kur kas riebiau visa tai pavadinau Smile.
Toliau link kaimelio jau vedė platus patogus takas. Mano tikslas ir vėl „coca-cola“, o kitų, kiek teko girdėti –  tadžinas (marokietiškas troškinys).
Marokiečių žvalgyba, kaip visada, veikė puikiai. Prie kioskelio, perkant išsvajotąją „coca-cola“,  mus su Vladimiru užkalbino jau matytas vietinis vaikinukas. Jis ispaniškai-prancūziškai pasiteiravo, ar mes grupė iš Lietuvos, ir ėmė siūlyti autobusiuką su mums jau pažįstamu vairuotoju Ali. Tania tuo metu ieškojo transporto kitoje kaimelio pusėje. Kai visi galų gale susirinko ir sutarė, kad autobusiukas atvažiuos po kokių 3–4 valandų, patraukėme pietauti į Berberų svečių namus, kur jau buvome apsistoję pirmą naktį kalnuose. Pietų laukėme apie porą valandų, nes dar reikėjo pagauti vištą, kurios pusę buvo užsisakiusios Jovita ir Natalija, o kita pusė pakliuvo į indą su tadžinu. Kadangi višta pasirodė raumeninga kaip tikra kalnietė, Jovitai su Natalija teko gerokai pasidarbuoti žandikauliais. Kitiems šešiems lietuvaičiams kelias dienas mitusiems košėmis ir konservais vidutinio dydžio tadžino užteko tik kirminui numarinti. Aš visai skaniai sukirtau omletą – bent jau su niekuo nereikėjo dalytis Smile. Nuotaiką šiek tiek pakėlė desertas – saldus melionas ir apelsinai. Kol valgėme, lauke spėjo ir pagriaudėti, ir palyti, ir net kruša iškrito. O mes po stogu. Ir vėl pasisekė.
Autobusiukas atvažiavo dar po kokių dviejų valandų. Romantiškojo vietinio popso paklausyti jau nepavyko, nes kartu važiavo keturkampis lyg spinta raumenų kalnas prancūzas ir jo palydovas-vietinis gidas, kuris visą kelią, t.y. apie tris valandas neužsičiaupdamas tauškė – tai telefonu, tai su vairuotoju, tai su prancūzu. O kai sustojus prie užeigėlės dar apsirūpino  stiklinaite permatomo įtartinai kvepiančio gėrimo, net uždainuoti bandė. Dar gerai, kad greitai užsičiaupė, nes jau pradėjau svajoti apie ausų kaištukus. Sutemus pasiekėme Ouzoud krioklius. Prasidėjo civilizacija.

Miestai ir ne tik
Apie Feso, Marakešo ir Esaveiros įžymybes galima pasiskaityti kelionių vadovuose, bet man labiausiai įsiminė bendravimo su vietiniais gyventojais ypatumai, kai teko ieškoti, kur apsistoti, pavalgyti ar klausti kelio nublūdijus klaidžiuose senamiesčiuose (medinose).
Nakvynės paieškos buvo sėkmingos tiek Marakeše (gal kiek prastesnis viešbutukas nei pernai, bet pakankamai tvarkingas), tiek Esaveiroje (pasisekė geriau nei pernai – apsigyvenome pačioje medinoje, labai ramioje vietoje), tiek Fese (taip pat ramesnė vieta nei pernai). Prie Ouzoud krioklių atvykome sutemus, todėl nebeturėjome laiko rinktis. Iš pradžių mums pasiūlė nakvynę terasoje, kuri pasirodė besanti nebaigto statyti pastato stogas, po to kambaryje, kurio mes jau nėjome žiūrėti, o galų gale nuvedė tamsiu takeliu iki palapinių, kurios labai jau priminė „bomžų“ buveinę. Bet pernakvojome ramiai ir šiltai. O išaušus mus savo apsilankymu pagerbė beždžionių desantas su patinu (kuris Ingridos siaubui  įsitaisė ant jos padžiauto miegmaišio) priešakyje ir keliomis patelėmis su jaunikliais ant nugarų. Pernai nakvojome gražesnėje vietoje, bet už tai beždžionių nebuvo. Tik katės Smile.
Skaniai pavalgyti taip pat sekėsi ne visur, bet jau kai sekėsi, tai labai. Nepamirštamas Esaveiros žuvies turgus. Čia prisikirtom jūrų gėrybių iki soties – keturių rūšių šviežia žuvis, krevetės, kalmarų žiedai, salotos ir gaivieji gėrimai – tik apie 20 Lt kiekvienam. Pernai turistams skirtoje vietoje sumokėjome virš 30 Lt kiekviena ir likome alkanos. Štai kaip naudinga žinoti geras vietas. Šį kartą Natalijai didžiulis ačiū Smile.
Dar Esaveira įsiminė savo blynų kavine. Ją Tania ir kiti jau pernai buvo atradę. Vėliau pastebėjau, kad blynai ir yra tradiciniai marokietiški pusryčiai. Juos dažo į aliejų ar medų ir valgo. Žiauriai skanu. Taip skaniai ir prie Ouzoud krioklių papusryčiavom. O Fese kavinėje, deja, atnešė šaltus blynus, todėl teko patiems pirkti gatvėje ką tik iškeptus.
Prie Ouzoud krioklių kaip ir su nakvyne, taip ir su vakariene sekėsi nekaip. Vėlai vakare beveik viskas jau buvo uždaryta, bet vienos kavinės savininkas visgi pažadėjo kelis didelius tadžinus. Vėliau pasirodė, kad produktų visiems žadėtiems patiekalams jau nebesurinks. Taigi tą nelemtą dieną kai kas iš mūsų jau antrą kartą liko neprivalgęs (ir piktas). O Raimis dar niekaip negalėjo atžymėti savo gimtadienio, mat negavo pirkti vietinio samagono – figų trauktinės („fignios“).

Pamokos
Po pernykščio apsilankymo Maroko miestuose nusprendžiau – šį kartą nesileisiu taip lengvai vietinių mulkinama. Pavyko kokiu 80 proc. Fese nepasidavėme vaikinams, kurie mus vedė „pigiai“ pavakarieniauti, o atvedė į prabangų restoraną be žadėtosios terasos (paaiškino, kad ten šalta), kur karštas patiekalas kainavo 120 Dh (apie 40 Lt). Po pernykščios kelionės žinojau, kad galima pavalgyti bent trigubai pigiau, todėl liepėme savo palydovams vesti mus į kitą vietą. Šie atkakliai tvirtino, kad viskas uždaryta, vedė ilgai ir painiai, bet galų gale atvedė. Pavakarieniavome terasoje (ten pat, kur ir pernai) ir bent dvigubai pigiau. 1–0 mūsų naudai .
O kitos dienos vakarą vis tiek užkibom ant kabliuko. Išėjus pasivaikščioti iš Feso medinos į naują gražų bulvarą, mus užkalbino solidžiai atrodantis pagyvenęs vyriškis, parodė Prancūzijos ambasados darbuotojo pažymėjimą ir pasiūlė nuvesti labai skaniai ir pigiai pavalgyti. Mes ir nusekėme iš paskos lyg avinėliai. Atėjome į greito maisto kavinę. Pavalgėme. Ne taip jau skaniai, bet apynormaliai. Mūsų palydovas daug kalbėjo, pasakojo apie savo šeimą, apgailestavo, kad rytoj išvažiuojame, nes būtų pakvietęs pas save į namus papietauti. O kai atnešė sąskaitą, pasirodė, kad turime sumokėti ir už mūsų savanorį gidą. Pinigų nebuvo gaila, tiesiog nusivyliau – ir vėl apmovė. Dar pagalvojau – reikėjo pasakyti: „Žinot, mes apsigalvojome – ryt dar neišvažiuosime ir mielai ateisime pas jus papietauti“. Įdomu, kokia būtų reakcija .
Grįžtant atgal į savo Svečių namus tradiciškai pasiklydome, ir čia jau buvau maloniai nustebinta – vietinė moteris pati paklausė, ko ieškome, mielai paaiškino, palydėjo, o kai bandžiau duoti pinigų, mandagiai, bet griežtai atsisakė. Dar kartą įsitikinau – visur yra visokių žmonių. Ir tai guodžia.
Visą dieną praleistą Fese turėjome atsimušinėti nuo įvairių paslaugų siūlytojų. Tiesiog atsibodo kartoti „no help“ ir „no money“. Pats veiksmingiausias pasirodė Giedriaus M. metodas. Įkyriam gidui-savanoriui jis griežtai pasakė – jei nori eiti su mumis, sumokėk kiekvienam po 20 Dh. Vyruką lyg vėjas nupūtė. Jei Giedrius šio metodo neužpatentuos, reiks būtinai panaudoti kitose kelionėse (kažkada Indijoje būtų labai pravertęs Smile).

Išvados
Marokas niekada nebuvo mano svajonių šalis. Bet po dviejų apsilankymų pradėjau galvoti, kad gal kada nors bus ir trečias, nes pasirodė, kad čia pakankamai saugu, sąlyginai pigu (keliaujant taip, kaip mes), prie vandenyno, kalnuose ir, manau, dykumoje (ten dar neteko būti) yra labai gražių vietų, kuriose negausu turistų ir kur vietiniai nežiūri į užsieniečius tik kaip į melžiamas karves. Ir svarbiausia – dar reiktų pasimokyti iš marokiečių „makaronų kabinimo“ meno. Tada jau tikrai būčiau ten kaip lygi tarp lygių Smile.

Ina

Vladimiro nuotraukos
https://plus.google.com/photos/111921721382148054137/albums/5757609325881985809



Komentarų (14)
1. 2012-04-10 11:59
 
Kaip ir pradžia. Šiandien išskrido. Orai prognozuojami ne labai šilti ir su lietumi. :roll  
Orų nepasirinksi. O blogas oras jau iššūkis. Bus daugiau ką prisiminti po kelionės. O gal ir šonu apeis.  
Bet kokiu atveju pradžia padaryta link Maroko. Tai ir puiku. :)
 
Rolas
2. 2012-04-10 19:50
 
Išskrido, išskrido. Ir iki Briuselio tikrai atskrido. Kartu skridom :-)
 
Rasa
3. 2012-04-10 21:30
 
Dabar traukinių važiuoja iš Tangier i Marrakesh. Ilgas kelias.
 
Eugis
4. 2012-04-11 14:59
 
Mes Tangere. Briuselyje palijo, čia apsiniaukę. Bandysim patekti į naktinį traukinį link Marakešo.  
04.10 Tania 
Marakešas. Šilta, gera ir gražu. Viskas žydi. Visi kultūrinasi. Chebros dar nesupratau. Raimis kol kas tik alaus ieško. Tolko jokio. 
04.11 Tania
 
Rolas
5. 2012-04-12 16:22
 
Kalnuose lyja. Vairuotojai atsisako vežti. Keliai išplauti. Traukiam link vandenyno. Ten lauksim gero oro kalnuose. 
04. 12 Tania
 
Rolas
6. 2012-04-14 17:55
 
Pas mus viskas ok. Vakar sulijo, Viskis padėjo sušilti. Šiandien geras oras ir nuostabūs vaizdai. Turim Raimio pralipimo maršrutą. Mus saugo du šuniukai.  
Mes prie vandenyno. Poryt į kalnus važiuosim. Chebra gera. 
04. 13 Tania
 
Rolas
7. 2012-04-16 15:03
 
Essaouirai. Po Hamamo geriam alų. Visi laimingi, prisivalgę žuvies. 
04. 15 Tania
 
Rolas
8. 2012-04-17 15:32
 
Pakeliui į kalnus, apsnigtas kelias ir kalnai. Iki vietos nespėsim. Sniego daug, žiūrėsiu, gal teks maršrutą keisti. 
04. 16 Tania
 
Rolas
9. 2012-04-17 20:29
 
Oho, tai visai smagu jiems tenais, netgi sniego yra :) Aišku be kačių ir su šortais nelabai kas :D
 
Vyciokas
10. 2012-04-21 20:32
 
Nusileidom nuo kalnų. sekėsi puikiai. Orai geri, kalnai lepino vaizdais. Čia pavasaris. Chebra gera. Žygiai baigėsi. Važiuojam prie krioklių, o rytoj į Fezą.  
04 21 Tania
 
Rolas
11. 2012-04-22 10:25
 
Vakar nusileidom iš kalnų. Ten pamojavom bobulei gelbėtojai. Vandens netrūko, nes viršūnėse sniegas. Ina.
 
Rasa
12. 2012-04-24 15:52
 
Draugai juda link Lietuvos. Vis gi pavasaris. Galima ir grįžti.
 
Rolas
13. 2012-04-26 18:14
 
Na, nesitikėjau, kad rudeninis Marokas taip skirsis nuo pavasarinio. Vietos lyg ir tos pačios, bet vaizdai... Žydintys žali slėniai snieguotų kalnų fone - vos ne Aplės :) Net marokiečių prekeivių įkyrumas miestuose nebe taip erzino. O jau šviežiai kepta žuvis Essaouiros turguje - kas būsit, būtinai paragaukit :)
 
Ina
14. 2012-05-04 16:15
 
Ačiū, Tania. Kelionė buvo super! Puikus būdas pažinti save ir turiningai pailsėti. Kilo įkvėpimas vėl pradėti mokytis prancūzų kalbos :) Bonne chance et bon voyage!
 
Jovita

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Ketvirtadienis, 04 spalio 2012 )
 
< Atgal   Kitas >