Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2011 07 Elbrusas Spausdinti Siųsti el.paštu
Trečiadienis, 07 rugsėjo 2011


Kartais mes sustojam nestipriai patys to norėdami. Koldėl? staiga pasikeitusios aplinkybės, baimė, dingęs pasitikėjimas.........kartais taip nutinka. Tokiais momentais stabtelim, ir norim kad sustotų visas pasaulis kol mes susivoksim. Bet laiko tėkmė nesustoja niekada. Ji nelaukia kol mes vėl pagausim kryptį, ritmingą žingnsį, sėkmės vėją.  Todėl pirmais dažniausiai tampa tie, kurie nepraranda tikėjimo, pasitikėjimo, krypties...tie kurie randa jėgų ir žengia žingsnį pirmyn.
Kalne kaip niekur kitur turi galimybę tai pajaust. Vos pradėjus kirbėti svajonei apie kalną, tu pradedi viduj kovot...tarp atsakomybės ir laisvės, užtikrintumo ir nežinios, nujautimo ir įsiklausymo, juodo sėkmės siekimo ir nesėkmės baimės.... Marias laiko laiko ruošiesi, sapnuoji, planuoji, dėlioji, gyveni tik kalnu ir išeini susitikt su juo, stipriai tikėdama kad susitikimas įvyks. Ant žemės palieki baimes, dvejones, artimųjų apvalias ir be galo gražias akis.........pasiimi tikėjimą savim ir šalia esančiu, prigriebi viltį, šeštą jausmą, šunišką uoslę ir leidiesi į glėbį nežiniai... Saldu, bet su virpuliu.
Šį kartą Kaukazas, aukščiausia Europos viršūnė Elbrusas, kitaip,- viršūnė dvynė. Chebrytė nedidelė, bet stipri. Stirpi noru, užsidegimu, žibančiom akim. Ant tokio pamato gali pastatyt ką tik nori. Ant žemės ruošiamės  kaip skruzdės, į kalną išskrendam vieningi kaip rudeniniai paukščiai.
Sėkmingai prisitraukiam prie kalno, bandom save, ilgai netrypčioję išeinam į pirmą pasimatymą... Ir atsitraukiam. Nesukovojam su šalčiu ir vėju. Prarandam šypsenas, žemišką tarškėjimą. Tyliai lenkiu galvą kalnui, sakau saviems: kitaip nebus, mes neišjungsim vėjo, nesumažinsim šalčio, mes turim tai priimt. Kalbamės su kalnu kiekvienas savaip, kaupiamės naujam susitikimui. Kylam anksti, aplenkiam saulę. Su vėju pasibučiuojam vos išlindę iš palapinės, aš jam nusišypsau, sakau draugausim ir pirmyn. Kylam. Vėjas susivienyja su šalčiu, mes su kantrybe ir nesustojančiu judėjimu aukštyn. Žingsnis po žingsnio judam į priekį ritmingai judindami rankų ir kojų pirštus, nes jie ne mažiau nei mūsų širdys ar galvos verti pasiekt viršūnę. Kylam. Perkopus 5000m. riba atsiveria dar vienas baltas serpantininis pakilimas. Nuo vaizdo darosi silpna. Klausiu savęs: "viskas, baigta?"....Pati sau nusišypsau kiek galiu, ateina jausmas, kad tai tik atkarpa kurią turiu įveikt ir nuojauta, kad tokių viršūnės link bus dar ne viena. Žiūriu į apačią. Taškeliai juda aukštyn. Taktika skirtinga, kam pavyksta 20 žingsnių, kam 60, ne taip svarbu, kiekvienas žingsnis veda viršūnės link. Dar pora pakilimų po kelis šimtus metrų ir debesys lieka apačioje, dangus pasidaro dar mėlynesnis, kiekvienas oro gurkšnis dar saldesnis, vidum jaučiu, ji netoli.



Finišo tiesioji... saldu... nenoriu jos kirst viena. Sulaukiu savo porininko, į viršūnę žengiam kartu. Atsiveria begalinė erdvė, ateina daugybė jausmų ir jausmelių.......jautiesi stiprus ir didelis, mažas ir trapus, amžinas ir birus kaip dulkė....to jausmelio ant žemės nepagauni, o kai jis ateina viršūnėj, aiškiai supranti, kad visa jėga, drąsa ir baimė gyvena TAVYJE. Ir tai, kad dabar aukščiau tik dangus, tikriausiai yra tavo pergalė toje vidinėje kovoje, kurią pradėjai tik gimus svajonei. Myliu kalną už šį jausmą.

Tikiu, kiekvienas turim savo KALNĄ. Ir jei eidami link jo susiduriam su tuo ko nesitikėjom, atsitraukim, bet ne pasitraukim. Jei pasijaučiam vieniši kelyje, ištieskim ranką, kam nors tikrai bus pakeliui...
Eikim matydami, jausdami, priimdami tai ką sutinkam, pasitikėdami  ir džiaugdamiesi tuo kad einam.

Sėkmės, drąsos, tikėjimo

Danguolė



Dar nėra nė vieno komentaro

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Sekmadienis, 11 gruodžio 2011 )
 
< Atgal   Kitas >