Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2011 10 1 - 15 Marokas. Atlaso kalnai ir Atlanto vandenynas Spausdinti Siųsti el.paštu
Ketvirtadienis, 21 balandžio 2011
2011_10_01-15 Marokas





Lino dienoraštis
2011 Spalio 01 - 02
Atskridome be nuotykių, Tatjana liko oro uoste laukti atskrendančio Pavelo iš Anglijos. Mes sėdę į grand taksi nuvykome į rezervuotą viešbutį Cascade. Pasitiko visa krūva darbuotojų, kurie paklausus apie mūsų rezervacija žiūrėdami nieko nesuprantančiomis akimis šaukė, kad viskas tvarkoje ir vietoje žadėtų dviviečių kambarių gavome gyventi po keturis ar tris. Paklausus apie kainas paprašė po 80DH nuo kiekvieno žmogaus. Man pasirodė, kad Tatjana sakė kad tiek kainuos kambarys. Visi puolėme derėtis ir pavyko kainą numušti iki 50 DH.
Viešbutis yra pačioje Medinoje. Tai sakyčiau senamiestis aptvertas gynybine siena. Gatvelės, gal pavadinkim tai tik praėjimais tarp namų. Centriniai praėjima platesni apie 2-3 m, šoniniai dažniausiai nesiekiantys ir metro pločio. Visa medina tai ištisas turgus, pilnas šurmulio, karts nuo karto turi prisispausti prie sienos norėdamas praleisti asilą, arklį ar taip praeivį stumianti vežimėlį apkrautą kokia nors manta. Prekiaujama viskuo, suvenyrai turistams, kurių čia begalė, batai, drabužiai, buitinė technika, maistas. Labiausiai šokiruoja, parduodama mėsa, prieš nosį kabo musėmis aplipusi kupranugario galva. Čia pat kudakuoja vištos, kurias nupirkus pardavėjas čia pat papjauna, pirkėjui besinešant nutvėrys tas višta uuž kojų kraujas teka ant grindinio.
Kasboje pasiklysti labai lengva. Čia anot kelionių gido 1200 gatvelių, keletą kartų pasukus atrasti kelią jau nelengva. Sustoti neįmanoma, nes iš karto esi apsupamas prekeivių, kurie siūlo viską: prekes, viešbutį, valgį.
Kita miesto dalis, pavadinkime ją naujamiesčiu, sąlyginiai tvarkinga. Šaligatviai ir gatvės naujai nutiesti, apsodinta įvairiais medžiais.
Mieste yra ne vienas parkas, jie aptverti ir saugomi, į juos įeiti galima tik dieną, visi lankytojai stebimi budraus sargo, ir jei kas ne taip iškart girdi švilpuką ir grūmojimą pirštu.
Žmonės paprasti, nuoširdūs, net tas prekeivių įkyrumas visgi saikingas. Perkant būtina derėtis.



Spalio 03 pirmadienis
Šiandien derybų diena, pasirodo Ričardas neprilygstamas derybininkas. Pradėjom derėtis jau pusę šešių, ryte su taksistais, maisto ir gėrimų pardavėjais, vakare baigėme derėtis vakare irgi su taksistais. Diena buvo skirta pervažiavimams, su persėdimais nuvažiavome apie 600 km. Ryte su taksais paskui maršrutiniu autobusu CTM, vėliau grand taksi (tai tokie tarpmiestiniai taksai kur sugrūda po 6 keleivius), nuo jų turėjome važiuoti su džipais, bet tų džipų nei kvapo, tai suradome mikroautobusą. Sulipome jau pradėjome važiuoti, bet kelią blokavo taksai, vairuotojas buvo priverstas mus išlaipinti ir atiduoti taksistams, tipo grand taksi, kurios šiame varganame kaimelyje tokio senumo ir atitinkamos techninės būklės. Vėl prasidėjo derybos kiek jie gaus pinigų, vėliau aiškinosi tarpusavyje kas veš, vos vos nesusimušė. Be to nei vienas žmogus kaime nemokėjo angliškai, tai derybos vyko paukščių kalba ir piešinių pagalba. Viso šito cirko susirinko pažiūrėt koks šimtas žioplių, kai nuo žioplių minios pasidarė ankšta, diedai akmenimis, pagaliais pradėjo vaikyti vaikus, tie vikriai išsisukinėdami jau buriavosi kitame šone. Pagaliau viskas susitvarkė, pajudėjome. Kelias tolimas, o aš su Pavelu sėdžiu kaip ir priklauso ant priekinės sėdynės dviese. Užpakaliai nutirpo, pasidarė mediniai.
Paskirties taške vėl sujudimas kaimelyje, pradžiai prisistatė pilietis su keliautojo drabužiais, kaip vėliau paaiškėjo jis vietinis kalnų gidas. Dar prisistatė kostiumuotas vyras. Visi labai mandagūs ir neįkyrūs. Gavome porą pasiūlymų nakvynei, mums atsisakius gidas paaiškino tarptautiniais žodžiais ir piešiniais, kur rasime patogią vietą nakvynei, kaip tik ten mes ir apsistojome. Tik bėda, kad dulksnoja lietus, tai teko traukti plėvelę, nes palapinių mes neėmėm.

2011 spalio mėn. 04
Kėliausi ryte kelis kartus, teisingiau atsibudau laukdamas žadintuvo skambučio, pažiūriu kad, Tatjana saldžiai miega, tai aš apsiraminęs toliau knarkiu. Bebaigiant pusryčiauti pro šalį į mokyklą ėjo pulkelis vaikų, Ina jiems padalino saldainių, viena maža mergaitė pristojo prie  Romo kuri išprašė jo plaukų gumytės.
Išėjome pusę septynių. Greitai pasiekiame Tahia kaimelį, kuris įsikūręs tarp aukštų kalnų stačiomis sienomis, šaunančiomis į viršų.
Gamta čia pakeri savo grožiu, prie viso to dar reikia pridėti, labai geranoriškus ir neįkyrius žmones. Kaimelyje pasirodo yra turistų nakvynės namai-viešbutis. Jis pilnas uolų laipiotojų bei šuolių nuo olų mėgėjų, kurie skrieja kaip lėktuvai ir tik paskutiniu momentu išskleidžia parašiutą. Tame teisingame viešbutuke - pirkioje gavome nakvynę, suderėjome po 5 EUR žmogui. Palikome daiktus ir išėjome pasivaikščioti.
Iš pradžių nuėjome link praėjimo tarp dviejų kalnų, kur stačios vertikalios uolos šauna tiesiai į viršų po kilometrą ar daugiau. Virš galvos matėsi du taškeliai, judantys į viršų, tai uolų laipiotojai jau parlipę belekiek virvių kaip vorai kopia aukštyn.
Mes įlindome į vieną pasakišką tarpeklį, padejavome, kad nepasiėmėme virvės. Pasukome į kitą šoną, traversavę kalno šlaitą pakilome į nesudėtingą perėją. Nuo jos į jau į sudėtingesnę nors ir nesvarbią viršūnėlę. Tai buvo nebloga treniruotė ir galėjome įvertinti visų dalyvių galimybes. Belipant ir nusileidus buvo daug emocijų, kaip nekeista visos teigiamos.
Į kaimą grįžti norėjome kita kalno puse, nusileidome prie upelio, pasigrožėjome gražiu kriokliu. Su Tatjana nusileidome šiek tiek pasroviui žvalgydami kelią, pasirodo žemiau yra nelabai aukštas krioklys, bet jis be virvės nepraeinamas, o nušokti tokio aukščio neišeis, taigi teko vėl kilti atgal ir grįžti paprastu taku. Pakeliui ant medžių radome prinokusių figų, aivos vaisių, gervuogių.

2011 spalio mėn. 05
Kėlėmės prieš aušrą, išėjome tik išaušus. Pradžioje grįžome anksčiau eitu taku, paskui sukome į dešinį kanjoną, kuris atrodė, kad bus labai gražus. Upelio vaga buvo sausa, tai prisipylėme visą tuščią tarą vandens. Kiekvienas turėjome po tris litrus vandens. Manėme, kad pakilus, ir tame gretimame kanjone, bus jo pakankamai. Kanjonas tikrai nuostabus su vertikaliai iš abiejų pusių apie kilometrą kylančiomis sienomis, be šanso iš jo pasitraukti. Saulė kepino negailestingai, o vandens nei ženklo. Situacija pasidarė grėsminga. Vandens normos pasidarė griežtos. Atgal grįžti nenorėjome. Iš kanjono išlipimas irgi problematiškas, viena panašesnė vieta jau senai liko už mūsų. Nakvynės stojome pagrindinio kanjono išsišakojime. Aš, Tatjana ir Pavelas išėjome į žvalgybą. Aš nuėjau pažiūrėti gal kur galima rasti vandens, paskui dar vienu taku kylančiu iki vertikalių sienų ir lendančiu į kanjoną. Vandens radau tik balutę akmens įduboje žvirbliams atsigerti, o takas nuvedė į urvus kur kažkada apsistoja piemenys. Tatjana grįžo irgi su blogomis naujienomis, kanjonas tęsiasi belekiek visos sienos vertikalios, ir eiti ten be vandens per didelė rizika. Pavelas grįžo su geresne žinia, priešais esanti siena visgi įveikiama, be to viršuje matė urvą kuriame gyvena žmonės. Taigi nusprendžiame kopti. Dalis grupės panikoje, nes siena iš pažiūros neįveikiama. Į mane su Tatjana nukreipti įdėmūs žvilgsniai.
Sugulame miegoti tik užmigus pasipila lietus. Kol traukiame plėvelę jis jau ir baigiasi. Gulime po plėvele šlapi.


2010 spalio 06
Atsikėlėme auštant, virėm tik arbatą, kurią gėrėme pagal normą. Pradžioje neįveikiama siena pasirodo visai įveikiama. Aišku daugeliui tai stingdė kraują, mažiau patyrusiems stengėmės padėti kiek galėdami. Taip palyginti sparčiai pakilome. Viena sudėtingesnę atkarpą lipau kabinti virvę, pakabinus virvę pradėjo lipti Tatjana, žiūriu iš viršaus atbėga bobutė su kaliošiukais. Ji mums parodė lengvesnį praėjimą, nors vis tiek dėl saugumo kabinome turėklą. Kol bobutė rodė kelią per vertikalią sieną, spėjau sulakstyti į žvalgybą. Lėkiau taku per lentyną, kuriuos natūraliuose urvuose įrengti laikini būstai. Per ilgą laiką ištreniruota uoslė neapvylė. Kanjone radau vandens ir praėjimą tarp kalnų. Vanduo tik akmenų įdubose, ir tas su avių-ožkų spirgais. Grįžus viršuje dar tik pasirodė pirmieji mūsiškiai ir bobulytė su virve iš paskos. Aplankėme jos urvą, buvome pavaišinti datulėmis ir namine duona, gavome 6 litrus vandens. Vanduo lietaus. Pasipildėme atsargas ir jos duotu vandeniu. Nurodytu keliu išlipome į plokščiakalnį. Tanka nusprendė, kad iki visiškos laimės trūksta užlipti į viršūnę. Viršūnė nemaža, 3300 lipome porą valandų mažiausia, vandens trūkumas didino aukščio poveikį. Viršūnę pasiekėme šešiese. Nusileidome jau gerokai vakarėjant. Pagrindinis klausimas vanduo. Ėjome ieškodami, visgi vienintelis artimiausias taškas su vandeniu buvo mano rastas kanjonas su balomis. Šalia jo ir įsikūrėme nakvynei. Vanduo rusvas ir neskaidrus, iš balų su aviukų mėšlu, bet jis buvo mums skaniausias, brangiausias ir vertingiausias pasaulyje.
Naktis rami žvaigždėta, o mes sotūs ir svarbiausia pritvinkę vandens.

2011 spalio 07
Ryte arbata iš vakarykštės balos visai skani, bet košės rytinio vandens ėmimo valgyti neįmanoma, visa ji atsiduoda aviulais-ožkiukais, matomai iš kitos balos. Visgi suvalgėm po pusę porcijos. Nuotykių naujokams per akis, nusprendėme leistis į kaimą. Viršuje ant plokščiakalnio kelias aiškus, sustojus atsipūsti su vaišėmis prieina pagyvenęs vyriškis, rodo sutinusią ranką ir prašo pagalbos. Judesiais parodė kad jis nugriuvo. Rasa apžiūri ranką matosi, kad buvęs lūžis, bet jau apgijęs. Beliko tik pateplioti bilekokiu tepalu, aptvarstyti elastiniu bintu, bei parišti ranką po kaklu. Tuo dėdulė buvo labai patenkintas ir širdingai dėkavojo, mes patraukėme toliau. Priėjome šulinį, kur piemuo girdė avis-ožkas. Tuo pačiu ir mes atsigėrėme, nuostabaus vandens. Paklausus tako piemuo energingai kažką aiškino ir rodė, mes pasukome nurodyta kryptimi. Greitai bevarydami išklydome iš tako ar takų raizgalynės ir papuolėme į kanjoną. Bet negi grįši? Einame vandens tekėjimo kryptimi, prieiname nedidelį sausą kriokliuką. Reiktu kabinti virvę, bet neaišku kaip bus vėliau, Tatjana lekia viena kryptimi aš kita. Einu briauna lygtais kaži koks takas, iš viršaus matau kad kanjone yra galingas krioklys, kurio mes nei apeisim, nei nusileisim dėl gylio. Mano variantas lieka eiti tolyn lentyna ir žiūrėti žemėlapyje nurodyto tako. Grįžus supratau, kad kitų variantų nėra. Vėl visi einam, traversuojam. Lentyna palyginus plati, bet kai po kojomis kilometrinė bedugnė, tas nelabai guodžia. Visi spaudžiasi prie kalno šlaito. Apačioje išsvajotas kaimas, girdisi asilų bliovimas, vaikų riksmai, matosi pastatai, mašinos, bet jis mums nepasiekiamas. Pietaujame ant briaunos išplatėjimo senolių medžių paunksnėje. Visi pokalbiai apie vandenį ir nusileidimą. Traversuojame toliau, kol pagaliau susijungus takams iš atskirų aukštų lentynų randame keletą turų, takas pradeda leistis žemyn. Įspūdingiausia vieta tai ant vertikalios sienos padarytas takas iš medžio akmenų paremtų į nežinia ką, kaip jis mus atlaikė nesuprantu, nes ant jo sulipo beveik visi iš karto. Toliau nusileidome iki perėjos, nuo jos leidomės per varginantį nuobiryną. Pagaliau kaimas, prisipirkome limonado ir kiaušinių. Nakvojame pirmos nakvynės vietoje. Visi virškina maistą ir patirtus nuotykius.

2011 spalio 08
Su mikroautobusu per kalnus pasiekėme Azizal miestelį iš jo su grand taksi Ad'ouzoud krioklius. Kelione įprasta, tarpiniame miestelyje prisipirkome vaisių, nuo kurių pilvai jau tapo kaip kuprinės. Kriokliai karščio išvargintiems kūnams labai tinkama vieta atgaivai. Krioklio papėdėje gavome kempingą, tai tokia nuo saulės uždengta vieta su ant paaukštinimo padėtais čiužiniais, svarbiausia yra net dušas Palikę daiktus lėkėme išsimaudyti kas upėje kas vėliau ir duše. Aplink krioklį šlaituose įsikūrę prekybininkai, kavinės, viešbutukai. Kainos gerokai aukštesnės nei kitur.

2011 spalio 09
Iki Esueiros vykome per Marakešą, galima buvo ir tiesiai, bet nuo krioklių važiuoja tik Grand taksi o su jais važiuoti labai nepatogu. Todėl iš Marakešo važiavome CTM autobusu. Esueirą pasiekėme vakare. Įsikūrėme pirmo pasitaikiusio siūlytojo "apartamentuose" tai butas antrame aukšte šalia senamiesčio ir stoties. Per langą matosi kalėjimas, kapinės, anapus prekystalių statybinių atliekų sąvartynas, girdisi vandenyno ūžesys.
Medina tai senovinis įtvirtintas miestas, aptvertas galinga gynybine siena, su į vandenyną nukreiptais senoviniais pabūklais. Centrinėse medinos gatvėse daug turistų, tai prekeiviai jau kaip mums įprasta stvarsto už skvernų, temdami į kokią užkandinę.
Vakare sutemus matėme keletą konfliktų kur arabai griebė vienas kitam už gerklės. Paskutinis tai kiek supratau pagavo žmogų kuris iš luošio kažką atėmė, luošius turėjo kokį šimtą užtarėjų. Gyvenimas verda, jaučiuosi visiškas svetimkūnis šioje arabiškoje visuomenėje.

2011 spalio 10
Į maršruto pradžią atvažiavome su grand taksi. Aplinkui smėlėtas pliažas, pilna banglentininkų, ir šiaip poilsiautojų. Mes po truputį palikome juos už nugaros, prasidėjo pirmos uolos, vandenynas nors ir nebanguoja kaip pašėlęs, bet vis tiek žavi savo jėga. Aš Tatjana, Ričardas ir Lena einame basi. Neskubėdami nueiname 7,4 km ir stojame nakvynės, šalia šaltinio, kurį parodo vietiniai žvejai ir nedidelio upeliuko su pasakišku kriokliu. Prie mūsų prisistato šuo, matomai iš gretimo kaimo kuris visai šalia. Šuo gauna vakarienės ir lieka nakvoti su mumis.

2011 spalio 11
Šiandien neskubame visiškai, kadangi keli dalyviai protestuoja reikalaudami pliažo. Vaizdai aplinkui nuostabūs, su Tatjana jaučiamės kaip kokios knygos perskaitytos apie keliones veikėjai. Prieiname žvejų kaimelį, stojame pietauti, Saulė plieskia negailestingai. Nusiperkame žuvies, vietinis žvejo sūnus parodo, kaip ją išdarinėti, sutvarkę žuvį patraukiame toliau, šiek tiek paėję, vėl leidžiamės link vandenyno, nuo milžiniškos kopos. Visą dieną su mumis eina ir vakarykščias šuo, jis gauna savo porciją.

2011 spalio 12
Šuo mus saugojo visą naktį. Pora kartų lojo ant pro šalį praeinančių žvejų. Ryte nuo mūsų atsiskyrė Sandra su Ričardu, jie nusprendė mūsų palaukti Essueiroje, ekstremizmo jiems pakako, o pliažas Essueiroje labiau vilioja. Toliau traukiam devyniese ir šuo, Pavelas šiandien negaluoja, matomai vakar perkaito, Saša irgi su skaudančiu keliu. Praėjome tris arkas, šulinį ir sustojome gražioje vietoje ilgesniam laikui. Pavelas drybso, bando užmigti geria rehidroną, Saška irgi prifarširuotas vaistų, kelias suteptas tepalais. Nusprendžiam čia likti ilgesniam laikui, bent kol nuslūgs karštis. Vanduo kyla nenumaldomai, porą kartų tenka pasitraukti, nepadėjo nei Tankos užbrėžta riba, vandenynas nuplovė ją, net nespėjus užbrėžti. Teko visiems kraustytis ant uolų. Pakrantėje daug vietinių gyventojų kurie renka moliuskus. Vieni čia pat verda, ir lukštena, kiti krauna ant asilų ir gabenasi tolyn nuo Atlanto.
Trečią pakilome eiti, išlipome virš vandenyno kokį 100 m eidami skardžio pakraščiu gėrėjomės vaizdais. Pradėjo dvelkti vėjelis, tai padidėjo ir bangavimas. Nakvynės stojome gražiame smėlėtame pliaže. Su Tatjana nusprendėme eiti žvalgybos, prisidėjo ir Lena. Ant krūmų pastebėjau oranžinių uogų, vieną paragavau, su dideliu kauliuku saldžiai sūri, man patiko, jokių nemalonių pojūčių, suvalgiau dar penkias, paragavo ir Tatjana. Nuo kalno mums mojo pulkelis moterų rodydamos taką, bet mes einame kaip mums atrodo. Nuo Atlanto mus atsivijo moteriškė ant asiliuko, pasipuošusi elegantiška skrybėlaite. Mėginame susikalbėti, ji rodo, kad geria, manėme kad parodys šulinį. Čia pat buvome pavaišinti virtais moliuskais, jie pasirodo labai skanūs, nuo tų mūsų restoranuose duodamų skiriasi kaip diena ir naktis, tikrai nedvokia silkės ir dumblo mišiniu. Lena su sauja moliuskų pasuko atgal, kadangi basa, o mes su moteriške ant asiliuko į kalną, na žvalgybon. Netoli išlipimo į plokščiakalnį mus pasitiko būrelis moterų, begrojančių ir bedainuojančių. Pasirodymui pasibaigus visu būriu asilai ir žmonės patraukėme link kaimo. Likusios moterys mandagiai atsiliko, mūsų palydovė užsodino Tatjaną ant asilo, aš tekinas iš paskos vos spėjau. Taip pasiekėme mūsų vedlės namus. Pastebėjome, kad kaimas ir apylinkės išskirtinai tvarkingos, nesimato nei vienos šiukšlės net akmenys tvarkingai išdėstyti. Moteriškės kieme irgi pavyzdinė tvarka, daug papildomų kiemelių atskirtų akmeninėmis tvoromis už kurių kyšo vaikų ir jaunesnių moterų ar merginų ausys. Įsidrąsinę visi sveikinasi. Sutvarkiusi asiliuką mus pasikviečia į namą. Namas erdvus visas šviežiai išbalintas. Yra vidinis kiemelis, į sieną atsirėmęs ant demblio ir pagalvių sėdi senukas, su juo sveikinamės spausdami ranką, jis dar po to savąja ir pabučiuoja, tas nestebina, nes Essueiroje taip besisveikinančius vietinius jau mačiau. Nusimovę batus sėdamės ant demblio gauname po pagalvę. Apsižvalgome kiemelis tvarkingas, nei dulkelės grindys betonas, per vidurį kaip ir kažkokia anga kaip šulinio, gal lietaus vandeniui surinkti. Durų angos papuoštos glazūruotomis plytelėmis. Berniukas bando atkreipti mūsų dėmesį gąsdindamas jaunas moteris, mamos parneštu krabu, jos patenkintos cypia. Prieš mus pastatomas staliukas, atnešama arbata, paplotėliai, sausainiai ir trijų rūšių mirkalas. Arbata pilama į stiklinę iš labai aukštai vos ne per metrą, ji labai saldi. Mirkalai tai pasirodo sviestas su kažkuo, argano aliejus skoniu primenantis skrudintus riešutus ir trečias tai medus. Valgoma taip: imame paplotėlį atlaužiame gabaliuką jį pamirkome į pasirinktą mirkalą ir dedame į burną, tada lauži dar vieną gabaliuką. Susipažįstame, moters vardas Zara senelis Mahmedas. Kiek pabuvus kylame, aišku mes prašomi pasilikti, net parodomas mums skirtas kambarys. Bet ženklais rodome, kad mūsų draugai apačioje. Zara su sūnumi mus palydi iki plokščiakalnio šlaito, parodo taką žemyn ir atsisveikina ilgai dar mojuodami rankomis. Iš apačios atrodo kaip du maži taškeliai, Zara dar galima atpažinti iš skrybelės dangaus fone. Nusileidome jau sutemus.

2011 spalio 13
Šiandien ryte niekur nėjome, buvome tarp uolų, kur atoslūgiui prasidėjus atsivėrė natūralūs baseinai su įvairiais gyviais, aktinijomis, kriauklėmis, krevetėmis, krabais, įvairiomis žuvytėmis. Pakrante laikas nuo laiko praeina vietiniai žvejai ar kaip juos ten pavadinti, jie su tokiais kabliais krapšto po uolomis, ir laikas nuo laiko ištraukia krabą ar aštuonkojį, pastarieji visai nemaži.
Nuėjau paskabyti nuo krūmo vakarykščių oranžinių uogų. Atjojo ant asiliuko ir vakarykštė Zara, siūlė pirkti argano aliejaus, mes butelį nupirkome. Prisižiūrėję į Atlantą patraukėme viršun į Zaros kaimą, manėme gal gausime transportą į Essueirą. Aišku jo čia nėra, nors automobilio vėžės matyti dulkėtame grunte. Einame į gretimą kaimą kur jau žemėlapyje pavaizduotas kelias. Einame pradžioje kiemais, vėliau pasukame pagal GPS ir kompasą, negi mes eisim keliuku, mes gi lengvų kelių neieškome, pradžioje varome per argano medžių sodą ar savaiminę giraitę, medžių šakos su spygliais, braižosi, dar ištisai saulė kepina kaip ant keptuvės, nebėra vandenyno vėsumos, net vėjelis nedvelkia. Ir aišku prieiname skardį, na gal ne skardį, bet labai statų šlaitą apačioje matosi asfaltuotas kelias ir net automobilis prie jo. Leidžiamės žemyn, kiekvienas žingsnis sudėtingas, dar apsunkiną leidimasį susipynusios argano medžių šakos, su sumedėjusiais spygliais, ant kurių vos nepalieku akies. Aplinkui pilna prikritusių sudžiuvusių argano medžio vaisių. Neiškentęs paragauju gal džiovintas valgomas. Iš pradžių jis pasirodė visai nieko, bet iš mirkus pasidarė labai aitrus, o jis dar kaži kaip prilipo prie galinių dantų ir neina išspjauti. O leidžiantis nuo kalno kišti purvinas rankas į gerklę tikrai nepatogu ir pavojinga, be to iš galo einantis slystantis gali tave numušti. Burnoje neįmanoma darosi, kažkaip nukrapščiau nuo viršutinio danties, jaučiu dar likę ir ant apatinio, vėl grūdu pirštus į burną, šakos duria, akmenys iš po kojų slysta, burnoje sutraukta jau ne tik artima bet ir tolima giminė. Šiaip ne taip nukrapštau visus to vaisiaus likučius, bet burnoje vis tiek kaip odos raugykloje, spjaudausi paskutinėmis sutirštėjusiomis seilėmis. Gerai, kad po poros minučių išeiname į takelį, kur išsitraukęs vandens galiu praskalauti burną, tai šiek tiek palengvėja, bet pasekmes jaučiu dar kokią porą valandų. Ne veltui vietiniai, kai klausiau ar galima jį valgyti, energingai purtė galvas.
Nusileidome iki statybos, kur už sutartą nemažą kainą mus sutiko pavežėt vietinis statybininkas, į vieną automobilį netirpome. Tai buvo surastas senas Peugeot kuris kaip pasirodė vėliau važiavo be priekaištų, ko nepasakysi apie apynaujį statybininko automobilį.
Essueiroje gėrėme ir valgėme iki soties. Nuo apelsinų jau net bloga...

2011 spalio 14
Iš Essieiros bardako važiavome į Marakešo bardaką, kadangi lėktuvas skrenda iš Marakešo. Marakešas visiškai turistinis, čia apsirūpiname suvenyrais, geriame šviežias sultis, aišku valgome miesto aikštėje. Nakvojame visai padoriame viešbutyje Imauzze.

2011 spalio 15
Ryte taksi, lėktuvas, oro uoste dar paskutiniai suvenyrai, toliau persėdimas Milane.


Linas




Komentarų (17)
1. 2011-05-31 21:45
 
Sveiki 
Dėl kainų rašykit nurodytu adresu.
 
Rolas
2. 2011-08-24 12:46
 
Grupė į Maroką surinkta.
 
tania
3. 2011-09-29 14:17
 
Čeburašką būtinai pasiimkit, tegul ir jis pakeliauja, o tai visų pamirštas paskutiniu metu :roll
 
vyciokas
4. 2011-09-30 14:58
 
Sėkmės ir gerų įspūdžių visiems keliauninkams! Daiva, laimingai!
 
Vida R.
5. 2011-10-01 00:53
 
Čeburyla su rogėmis jau įprato tai į Afrika nelabai nori...
 
Linas
6. 2011-10-03 08:16
 
Tas Marokas jau išvaikščiotas ir nutryptas skersai išilgai. 
O vis dar bandoma skambiai afišuotis: tipo "kitoks", "neatrastas", "nepažintas" Marokas...:)))
 
liudas
7. 2011-10-03 15:23
 
Kai kas ir daugiau yra jau senai išvaikščiota. Ir tai visai nestebina. 
Bet būna, kad ir visai dar nematyta atrandi. Gal ir keista. Bet Marokas didelis. Ir kol kas dar nieko pas nieką nemačiau, kad drąsiai galima būtu sakyti, kad tai nauja.
 
Rolas
8. 2011-10-03 15:35
 
Mes Feze. Šilta, gražu. 
Prisikultūrinom, pripirkom ko trūko. Sutikom čia nemažai tautiečių. Rytoj išmaunam į kalnus.  
Tania. Spalio 1 diena. 
Trinames tarp arabų. Feze nuostabus miestas. Kasba ( senamiestis ) - tai 1200 siaurų gatvelių vedančiu nežinia kur.  
Linas. Spalio 2 diena.  
Tatjana sužinojo apie tarpeklį su 7 pakolų kriokliu. Aišku mes jį imsim, tik neramu, kadangi turim tik vieną virvę. Rytoj į kalnus išvarom.  
Linas. Spalio 2 diena.
 
Rolas
9. 2011-10-04 18:29
 
Mes pagaliau kalnuose. Šilta, bet kažkiek lynoja, miegosim po plėvele. Viskas ok. :)  
Chebra gera ir linksma. :grin  
Tania. Spalio 4 diena.
 
Rolas
10. 2011-10-09 08:15
 
Kalnų dalis į pabaigą, beliko nusileisti :) Į tarpeklį nepatekom, striuka su vandeniu. Gražūs vaizdai, nuostabūs tarpekliai. Oras geras, šilta.Rytoj trauksim prie krioklių. 
Tania. Spalio 7 diena. 
Nusikalę nusileidom iki kaimo. Chebra išvarė kolos. 
Tania. Spalio 7 diena. 
Chebra šokinėja į krioklį, relaksacija po kalnų. Įspūdingas krioklys, tik baisiai daug turistų.  
Tania. Spalio 8 diena.
 
Rolas
11. 2011-10-10 19:46
 
Traukiam prie vandenyno. Karšta. Visumoj viskas ok. :) Chebra pilna įvairių įspūdžių. Kalnuose nebuvo lengva, bijojo lipti ir vandens trūko. Iš purvinų balų gėrėm. Bobulytė mums palipti padėjo, kelią rodė. Diedukui medicininę pagalbą suteokėm. Vietinius kalnų takelius išbandėm. :zzz Laukia vandenynas. 
Tania. Spalio 9 diena 
Pagaliau palikom civilizaciją. Prasidėjo atostogos. Saulė kepina, maudomės vandenyne, nuostabu.  
Tania. Spalio 10 diena
 
Rolas
12. 2011-10-12 13:49
 
Įspūdingas vandenynas. Kaip iš vaikystės pasakojimų grotai, įlankos, skardžiai, žvejų nameliai, smaragdinis vanduo. Prisipirkom žuvies, gaminam vakarienę. 
Tania. Spalio 11 diena.
 
Rolas
13. 2011-10-15 12:04
 
Koltūrinamės Marakėše. Leidžiam paskutinius pinigus. Atostogos į pabaigą.  
Tatjana. Spalio 14 diena.
 
Rolas
14. 2011-10-16 22:05
 
Grįžom namo. Man patiko kelione. Po truputi gavom visko - kalnų, vandenyno, karščio, šaltuko, lietaus, nuovargio, troškulio, civilizacijos šurmulio, hamamo(vietinė pirtis) relakso ir t.t.. Ačiū bendrakeleiviams už kompaniją ir tikiuosi kada nors kartu dar pakeliauti.
 
tania
15. 2011-10-17 11:40
 
Na, man „neatrastas“ ir „nepažintas“ pasiteisino 120 proc. Ir kalnuose, ir prie vandenyno nematėme nei vieno baltojo turisto, o tik keletą vietinių gyventojų (ypač kalnuose). Dėl to labiausiai ir patiko - pamatai tikrą piemenų gyvenimą kalnuose, negali atsistebėti jų svetingumu ir nuoširdumu, o prie vandenyno sutinki midijų rinkėjus ir aštuonkojų gaudytojus (toks jų darbas - iš to jie gyvena), iš žvejų nusiperki šviežios žuvies, miegi po atviru dangumi, ir dar pasikartosiu - nė vieno turisto!
 
Ina
16. 2011-10-21 08:44
 
Bravo Linai, kaip visada spalvingas ir nuoširdus pasakojimas - regis kelionė pavyko puikiai! Kada kitas kartas? Gal sakau reikia prisijungti... :zzz
 
pb
17. 2011-11-10 16:40
 
Labiausiai padarė įspūdį "bobutė su kaliošiukais". Gaila, jog, matyt, dėl nesusikalbėjimo keliautojams nepavyko išpešti jos urvo istorijos
 
praeivis

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Penktadienis, 04 gegužės 2012 )
 
< Atgal   Kitas >