Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2012 03 3 - 17 Šešios Jordanijoje Spausdinti Siųsti el.paštu
Antradienis, 19 balandžio 2011

Trumpai apie ypatumus keliaujant moteriškoje kompanijoje.
Visų pirma neįprasta buvo, kad buvome šešios. Šešios moterys Jordanijoje. Bet numatytą maršrutą įveikėm ir tik vienas primusas užsilenkė :).
Tel-Avivas pagąsdino lietumi, šnekėjomės tik apie tai, kas kiek turi šiltų drabužių. Judant link Negyvosios jūros orai pasitaisė ir jau Akaboj Violeta ieškojo  tamsių akinių ir sandalų. Kempinge mus nudžiugino, kad nuo šiol orai tik gerės ir gerės, nors dar prieš dvi dienas dykumoje viskas buvo balta nuo sniego. Na pasakė, kad gerės mes ir patikėjom , taip ir buvo. Mums gi moterims, svarbu kad kas pasakytu kaip bus. Pasakiau chebrytei, kad šiandien yra sunkiausia kelionės diena ir nustojo klausinėti kiek kilometrų eisim rytoj ir kiek svers kuprinė, šiandien gi sunkiausia diena Laughing. O ir šiaip klausimų buvo kaip niekad mažai. Bet užtat vietinių dėmesio susilaukėm kaip niekad daug. Kėlėm nuostabą vietiniams beduinams, kaip mes taip be vietinio gido pačios bastomės dykumoje. Ir beduinai pasirodo vyrai kaip vyrai, tik pamato moterų kompaniją ir visi kaip vienas išsiskyrę ir nevedę Wink. Kas gadino nuotaiką tai primusai, na ir vietiniai vaikai. Primusus šiaip netaip tvarkiau (dabar žinau kaip jie veikia :), bet jau su vaikais... Koks desėtkas murzinų basų rėkiančiu "money, what" prisikabino viename tarpeklyje ir niekaip nenustojo persekioti, kol mes kaip kokios kalnų ožkos net nesusimąstydamos užvarėm ant uolos ir palikom juos apačioje. O dar prieš kelias dienas tokia kliūtis mums atrodė neįveikiama. Bet kaip pasakė viena bendražygė - moterį reikia sunervintį ir teisingai suorientuoti, ji namą perstatis Laughing. Jokių budėjimų net nereikėjo skirti, kaip susitarusios tik sustojam ,begam malkų ir tiek pritempiam, kad nesudeginam :), o ir puodus plauti visos pirmos,vos nesusimuša,kuri plaus:). Šiaip vieni pliusai keliauti moteriškoje kompanijoje. O kaip mums sekėsi  Jordanijoje dienoraštyje aprašėm, tikiuosi greit patalpinsim. Ačiū chebrytei už gerą kompaniją.
tania

Kaip šešios lietuvaitės Jordanijoje beduinus stebino
Šioje Artimųjų Rytų šalyje jau teko lankytis. Įžymioji Petra ir kiti kultūros paminklai labai įspūdingi, bet grįžti privertė ne jie, o prisiminimai apie žvaigždėtą naktį, praleistą nuostabioje dykumoje, ir pasakojimai apie nerealaus grožio tarpeklius.
Tylos ir spalvų karalystė
Pažintis su Jordanijos gamta prasidėjo Wadi Rum kaimelyje, esančiame šalia to paties pavadinimo dykumos. Čia susitikome su savo gidu Salemu ir pagal beduinų tradicijas buvome pavaišintos juoda, labai saldžia arbata.
Mūsų ketinimai keturias dienas bastytis po dykumą su kuprinėmis ant pečių ir naktis praleisti po atviru dangumi Salemo nenustebino, mat jis bendravo jau ne su pirma lietuvių grupe, todėl puikiai suprato – nesam normalūs turistai, kuriuos reikia vežioti visureigiais ir kurie nakvoja kempinguose. Tik Salemo brolis dar bandė gąsdinti arabais iš Saudo Arabijos, kurie gali pereiti netoliese esančią sieną ir pagrobti naivias lietuvaites. Po neilgų diskusijų sutarėme – visureigiu nuvažiuosime iki aukščiausio dykumos kalno, įkopsime į jį lydimos Salemo, pamojuosime Saudo arabams, po to būsime nugabentos toliau nuo pavojingos sienos, o ten jau – pačios sau šeimininkės.
Planas pasisekė puikiai. Nakvojome gražiame tarpeklyje. Iš pradžių dar glumino spengianti tyla, bet vėliau taip patiko, kad, palikus dykumą, prie nakties garsų teko pratintis iš naujo.
Kitos trys dienos buvo kupinos nepakartojamų vaizdų, adrenalino, kopiant ant akmeninių tiltų, malonių akimirkų geriant arbatą ir bendraujant su beduinais.

Keliaudama Wadi Rum dykuma dar kartą įsitikinau – gamta yra nenuspėjama ir nepralenkiama menininkė. Jaučiausi lyg užburtoje įvairiausių formų ir spalvų karalystėje. Nebetrukdė nei pečius veržiantys kuprinės diržai, nei kaitri saulė, nei klampus smėlis.

Dar viena įdomybė – akmeniniai, gamtos sukurti tiltai. Į vieną jų kopėme net porą valandų. Gerai, kad be kuprinių, nes jau buvau bepasigendanti žmogaus-voro sugebėjimų. Viską atpirko vaizdas iš viršaus – spalvota dykuma judantys mažulyčiai kupranugariai.
Kvepianti dovana
Stebino ir nuotaiką kėlė vietinių gyventojų vaišingumas ir svetingumas. Ypač įsiminė jaunas juodai apsirengęs beduinas, kuris išlindo lyg džinas iš butelio, kai pavargusios sukritom pailsėti prie vieno iš akmeninių tiltų. Maloniai pasisveikino ir pakvietė į netoliese esančią pavėsinę. Netrukus jau gulėjome ant minkštų čiužinių, kojas patogiai užkėlę ant pagalvėlių ir gėrėme pačią skaniausią per visą kelionę arbatą su kardamonu ir dar kažkokiomis žolelėmis. Šeimininkas vis papildydavo mūsų stiklinaites, o paskui dar kiekvienai patrynė riešą nuostabiai kvepiančia ambra. Negana to – padovanojo nemažą buteliuką kvepalų. Bandėme juokais įsižeisti – mes, žinoma, dvi dienas nesiprausėme, bet negi jau taip neskaniai kvepiam. Tačiau buvom nuramintos, kad tiesiog jam su mumis buvo labai malonu bendrauti.

O kitą vakarą vėl staigmena – puiki gido Salemo ruošta vakarienė jo kempinge. Už tai jau reikėjo susimokėti, bet tikrai vertėjo. Didžiulė skarda keptos vištienos su be galo skaniais ryžiais, kelių rūšių šviežių daržovių salotos, riebus jogurtas ir dar kažkokie pagardai. Kirtom iki nukritimo, bet liko vis tiek daug. Salemas sukrovė visus likučius į vieną indą ir išnešė į lauką išmesti. Mums vos širdys neplyšo – jau tas lietuviškas taupumas. Nors, pagalvojus, viskas paprasta – dykumoje šaldytuvo juk nėra.

Bet vakaras tuo dar nesibaigė. Apsilankė keli Salemo draugai-giminaičiai, mat bevielis beduinų telefonas jau buvo visiems pranešęs – po dykumą klaidžioja šešios baltosios moterys. Svečius tuoj pat įdarbinome. Dainavo beduinų dainas.
Per kitas dienas aplankėme labai gražų kanjoną, mintyse palinkėjome sėkmės alpinistams, kabantiems aukštai ant stačios sienos, pamatėme senovinius paveikslus, išskaptuotus ant uolų. Sutikom vis daugiau turistų ir juos lydinčių beduinų, kurie vis siūlydavo arbatos, klausdavo, ar viskas gerai. Taip susipažinom su Audi, kuris pasirodė besąs Salemo dėdė. Jis sušelpė mus vandeniu ir vėl pavaišino arbata. Kai norėjom duoti pinigų, griežtai atkirto: „Čia jums ne Europa, kur už viską reikia mokėti“.
Kadangi Wadi Rum dykuma nėra labai didelė, per keturias dienas pamatėme ją beveik visą. Dabar jau mūsų laukė gražieji Jordanijos tarpekliai.
Šlapi ir ne tik nuotykiai
Wadi Hasa tarpeklio pradžia nebuvo įdomi – klampojome per šiukšlynus ir daržus, Rasai dar „pasisekė“ pamatyti didelę juodą gyvatę. Bet pamažu vaizdai ėmė keistis – tarpeklis susiaurėjo, akis džiugino įvairiaspalvės uolinės sienos, apaugusios nematytais augalais, o iš viršaus linko palmės. Bridome vandeniu arba lipome akmenimis. Sudėtingesnėse vietose kuprines nešėme vos ne ant galvų, kad tik nesušlaptų. Išsilaikyti stiprioje srovėje padėjo specialios lazdos. Visa laimė, kad vanduo buvo neįtikėtinai šiltas, gal apie 20 laipsnių, o vaizdai, atsiveriantys už kiekvieno posūkio vis priversdavo sušukti „kaip gražu!“ Po maudynių natūraliame, gamtos sukurtame baseinėlyje, kuriame vandens temperatūra siekė 30 laipsnių, nusprendėme – dabar tai jau tikros atostogos.
Skirtingai nei dykumoje, per dvi dienas praleistas tarpeklyje žmonių beveik nesutikome. Tik vieną draugišką, bet kvailą asilą, kuris sekė mus visą pusdienį, o vakare, sustojus nakvynės, bandė patikrinti, ką išsivirėm vakarienei. Paskui nusprendė išsivolioti laužo žarijose, apdegė uodegą ir nukūrė nežinoma kryptimi. Mums liko tik svylančio kailio kvapas.
Tą patį vakarą sulaukėme dar vieno lankytojo. Pamatėm nuo kalno besileidžiantį vietinį vyriškį, kuris nešėsi glėbį sausų šakų. Prisiartinęs jis ženklais paklausė, ar žadame čia nakvoti. Kai atsakėme teigiamai, atsisėdo netoliese, užsikūrė savo lauželį, aprūkusiame arbatinuke išvirė arbatos ir atnešė mums. Mielai pasivaišinom, o pačios pasiūlėme jam sausainių. Po to mūsų svečias patogiai įsitaisęs ėmė stebėti, ką veikiame. Buvo šiek tiek nejauku, bet nepykome – negi atimsi iš žmogaus malonumą žiūrėti realybės šou „Išlepusios  europietės tarpeklyje“. Tik kai sulindome į miegmaišius ir susiruošėm miegoti, vyrukas suprato, kad šou baigėsi. Vėl ženklais paklausė, kiek valandų, ir neskubėdamas patraukė ten, iš kur buvo atėjęs. Kitą rytą man toptelėjo keista mintis – o gal čia buvo tarpeklio dvasia. Jei taip, tai mūsų sausainiai jai tiko, nes likusią kelionės dalį sekėsi vis geriau ir geriau.

Išlindus iš tarpeklio tuoj pat sutikom aukštą, atletišką, plačiai besišypsantį gretimo kaimelio gyventoją, kuris prisistatė mums pavarde – Šerifas. Sutarus kainą, už kurią jis mus nuveš iki kito tarpeklio, primygtinai ėmė kviesti pas save, aišku, gerti arbatos. Negalėjom atsisakyti. Šerifo namai pasirodė besą gražūs ir švarūs, žmona labai miela, o penki vaikučiai nepaprastai simpatiški. Prie arbatos mums dar atnešė šiltos vietinės duonos, iškepė bulvių, vis siūlė paruošti vištą su ryžiais. Buvome tiesiog apsalę nuo tokio svetingumo.
Paskutinis išbandymas
Wadi Ibn Hammad tarpeklis vėl prasidėjo gana nuobodžiai. Jau ėmėme abejoti, ar pamatysime ką nors gražaus, bet už kelių žingsnių staiga pasijutome lyg stebuklingame įvairiaspalviame tunelyje, apaugusiame egzotiškais augalais ir iš visur tekančiu, varvančiu vandeniu. Šią atkarpą ėjau išsižiojusi iš susižavėjimo. Į realybę teko sugrįžti, kai kelią staiga užtvėrė kokių 3 m krioklys. Neliko nieko kito, kaip tik ropštis per šalia esančią akmeninę sienelę, taip pat 3 m aukščio. Pavyzdį parodė labiausiai patyrusi Tania. Po to perkėlėme kuprines, o tada jau užtempėme ir užstūmėme viena kitą. Vietinis gidas, mums išėjus iš tarpeklio, tik akis išpūtė ir paklausė, iš kur čia atsiradome. Pasirodo, po stipraus lietaus šios vietos niekas net nebandė praeiti. Pasijutome lyg tikros uolų tigrės, ar bent jau kalnų ožkos.
Dvi savaites keliaujant po Jordaniją mums tiesiog neįtikėtinai sekėsi. Kiekvieną vakarą prieš užmigdama pagalvodavau – taip gerai nebūna. Tik grįžus į Lietuvą ir viską prisiminus jau galiu tvirtai pasakyti – būna. Kaip gerai, kad būna.
Ina

Dienoraštis.
Jordanija, 2012 m. kovo 3-17 d.
Kovo 3 d.

Kelionės -dažnai sunkiai uždirbtas laisvalaikis. Taigi mūsų atostogos prasidėjo. Šeštadienį per pietus susitikome Vilniaus oro uoste, susipažinome, išdalinome daiktus. Violeta mūsų jau laukė Tel-Avive. Susibūrė moteriškas kolektyvas. Ar gerai tai ar ne, kelionė parodys. Skridome per Prahą, laiko turėjome pasikultūrinti, išgerti alaus ( daugiau kam nors neužteko pinigų, keitėmės nedaug vietinių pinigų). Oras vėsokas, todėl ir traukė kur nors prisėsti, pasėdėti, o ir Violeta pranešė, kad ir Tel-Avive lyja ir šalta, tad truputį sunerimom, ar pakankamai turime šiltų drabužių...
Vakare grįžome į oro uostą, buvo ilga diena, priešaky laukė ilga naktis, bet pamiegoti lėktuve nepavyko, tik užmiegi, pažadina ir pamaitina.
Tania

Kovo 4 d.

4.30 val. nusileidome Tel-Avive, apsiniaukę, lengvai lynoja. Su traukiniu nusigavome į autobusų stotį. Jau į einant į stotį prie įėjimo mūsų kuprines patikrino diedukas. Matyt pasirodėme įtartinos su savo didelėmis kuprinėmis. Nejauku, aplinkui pilna uniformuotų kareivių su automatais. Turime dar daug laiko, ramiai kavinukėje išgeriame kavos, laukiam Violetos. Sulaukę sušokam į autobusą ir išvažiuojame lydimi karinės palydos į Eilatą. Lietus pliaupia kaip iš kibiro. Numatoma kelionės trukmė apie 5 val. Artėjant prie Eilato, dangus prasigiedrina. Jordanijos sieną kertame be jokių problemų. Susirandame taksi, vykstame į Akabą, banke išsikeičiame pinigus, susiradę vietinį restoranėlį skaniai pavalgome ir lekiame į kempingą. Mums sekasi, savininkai pasiūlo prabangų kambarį su tualetu ir šiltu vandeniu už tą pačią kainą, kaip kad miegotume lauke ir dar su pusryčiais už pusę kainos. Tanios balsas visai pradingo. Moterys susibendravo, juokauja, šnekasi. Viskas OK.
Tania.

Kovo 5 d.
Ankstyvas rytas, džiaugiamės prieš išvykdamos karštu dušu, pusryčiais, artimiausias dienas praleisime ant smėlio, o apie dušą galėsime tik pasvajoti. Pavalgę šokame į autobusiuką ir vykstame  į Wadi rum kaimą. Pakeliui kolonėlėje dar nusiperkame benzino maisto gaminimui. Kaime jau mūsų laukia gidas Salemas. Pasiliekame dalį daiktų, susirenkame tik tai, kad mums bus būtiniausia dykumoje artimiausias dienas ir rūkstame į dykumą. Kai kurios iš mūsų pirmą kartą dykumoje, iš karto sužavi gražūs smėlio ir kalnų vaizdai. Pirmiausiai Salemas nuveža mus prie Adaami viršūnės (1830 m), kur mes naujokės išbandome savo jėgas ir batus kopiant į kalno viršūnę. Sunkoka, bet įveikiama. Viršūnę pasiekiame gan greitai, pasigrožime gražiais vaizdais, padarome fotosesiją ir pamažu nusileidžiame nuo kalno.
Pavakary susirandame vietą nakvynei, čia Salemas mus ir palieka. Temsta šiose vietose greitai, visos išsibarstome po dykumą, skubame prisirinkti malkų laužui. Tania tuo tarpu tvarko primusą ir skuba ruošti vakarienę. Paaiškėja, kad vienas iš atsivežtų primusų neveikia. Visos suprantame, kad likusysis, įgauna neįkainojamąją vertę. Skaniai pavakarieniaujame, pasėdime, paplepame prie laužo ir einame gulti ryškioje mėnulio pilnaties ir žvaigždžių šviesoje.. kietoka.. visos vartosi. Ryt laukia ilgas ir nelengvas kelias per dykumą. Tyla, spengianti tyla, net nejauku..
Nijolė


Kovo 6 d.
Ryte keltis sunkoka. Paryčiui buvo šaltoka, bet kava jau laukia (čia Tania pasistengė) todėl visos šokame iš miegmaišių. Papusryčiavę ir kas kiek sugebėjome apsišluostę dulkes (vandenį reikia taupyti) kylame į kelionę per dykumą. Eiti tarpais sunku, ypač ten, kur kojos klimpsta į smėlį, todėl visos stengiamės susirasti tvirtesnį pagrindą, kur smėlis suplūktas. Pakeliui surandame griaučius (ačiū dievui, o gal Alachui)- ne žmogaus, o kupranugario. Kaulai, balti, balti, nugludinti saulės, smėlio ir vėjo...

Dykuma beveik tuščia. Retkarčiais tolumoje prarūksta koks džipas, bet visumoje tik smėlis, saulė ir mes. Todėl gerokai nustembame pamatę nemažą žmonių būrį- apie 15, sutūpusių, kas ant uolos, kas tiesiog ant smėlio. Priėjus arčiau, dar labiau nustembame- ant uolos įsitaisęs kunigas su balta sutana. Atrodė keistokai ir įdomiai. Persimetame keliais žodžiais, pasirodo, čia vokiečiai ( tik nespėjome pasiaiškinti, ką jie čia vidury dykumos daro)...
Keliaujame toliau, labai džiaugiamės kai pakyla šioks toks vėjelis- jis gaivina ir klampoti per smėlį žymiai lengviau. Bet tas kunigas išmušė mus iš vėžių, todėl pasiklystame ir nueiname per toli. Nieko nuostabaus, uolos tokios panašios, tad į kurį tarpą sukti, reikia palaužyti galvą. Šiek tiek pabambame, kai Tania pasako, kad teks grįžti atgal, bet mes stiprios, kaip nors ištversime. Ilgai klajoję, pagaliau pamatome tiltą, kurio taip ilgai ieškojome ir .. žmogų ant jo. Jis greitai dingsta. Pamanome, kad tai turistas. Metame kuprine, jau ruošiamės pietauti, kai atbėga vietinis beduinas ir maloniai kviečia į beduinų palapinę arbatos vis kartodamas „ for free“ Nueiname. Palapinė tipiška vietiniam koloritui: kilimai, čiužiniai, pagalvės, laužavietė ir joje arbatinukas.
Arbata ir palapinės pavėsis labai atgaivina. Beduinas, vardu Sam. Jis papasakoja apie save. Papietaujame, ir tada Sam palydi mus ant tiltelio.

Smagu žiūrėti, kaip jis kai koks beždžioniukas , basomis kojomis, pasikėlęs savo “suknelę„ šokinėja nuo vienos briaunos ant kitos.

Mums taip šauniai nesigauna, bet užsiropščiame gal lengvai. Nusileidus laukė dar viena staigmena. Mūsų merginos taip sužavėjo Sam, kad jis padovanojo kvepalų buteliuką (labai tikimės, kad ne dėl mūsų skleidžiamo kvapo) ir pora maišelių vietinės arbatos. Atsisveikiname ir traukiame toliau. Šios dienos kelionės tikslas pasiektas. Belieka susirasti nakvynės vietą kuo arčiau Burda bridge viršūnės, kurią šturmuosime rytoj...
Rasa

Kovo 7 d.
Rytas, keliamės su saule 6 valandą, ankstumo nesijaučia, nes gulti irgi einame su saule apie 19 val. Jaučiamės puikiai miegodamos po 11 val. per parą. Sunkiausias momentas išlįsti iš šilto miegmaišio. Pasitenkinimą kelia, kad į Burda bridge viršūnę kopsime be kuprinių. Jas paliekame apačioje nakvynės vietoje. Visos jaučiasi gerai, šiek tiek neramu dėl Rasos K., nes ji turi aukščio baimę. Prieš pat kopiant į kalną pamatome supančiotą kupranugarį ir šunį, kurie šalinasi mūsų. Mums tai egzotika, ir pirmi gyvūnai dykumoje, tad puolame fotografuoti, nors kupranugaris ir nedraugiškai mums atsukęs užpakalį, tikriausiai nelabai patikome.. Ir pačios pasekę kalnų ožkų pavyzdžiu pradėjome savo kopimą (greičiau kabarojimąsi į kalną). Sunku nebuvo, nes akmenys neslidūs..

Bet vis tiek buvo nelengvų momentų. Turėjome padėti vienai kitai. Pasiekę viršūnę pamatėme nuostabų tiltą, tačiau, kad jį pasiekti pasiekti reikėjo įveikti paskutinę ir sunkiausią kliūtį. Visos įveikėme, net Rasa K.. tik Violeta pradėjo bijoti.. ir ne todėl, kad bijotų lipti į viršų ar leistis, bet šį kartą nenorėjo, nes nebuvo nei kaip užsikabinti, nei kur koją padėti, o dar mintis, jog reikės dar  grįžti ir žemyn leistis tuo pačiu keliu.

Bet kad jau visos viršuje ir Tanios raginimas ir pagalba, išsklaidė baimes ir abejones. Violeta įveikė savo baimes. Pasirodo, kad nebuvo taip labai jau ir sunku. Nuo kalno viršūnės pamatėme didžiulę kaimenę kupranugarių, dykumos laivų. Įspūdį paliko. Nusileidę nuo kalno, grįžome į nakvynės vietą susirinkti daiktų  ir tęsėme savo žygį su kuprinėmis po dykumą. Sekantis kelionės tikslas pamatyti tarpeklį su senais piešiniais, o po to pasiekti nakvynės vietą.. t.y. Samemo stovyklavietę dykumoje. Eiti buvo nelengva.

Diena pasitaikė karšta, birus smėlis ir kuprinės ant nugarų. Ėjome tylėdamos, gal taupydamos energiją, gal kiekviena su savo mintimis.

Tik Super Ina, tiesiog skuosdavo priekyje visų. Pamatėme, kad prie jos sustojo automobilis, kuriuo važiavo gidas su turistais. Jis perdavė žinutę, kad pakeliui prieisime stovyklą , kurioje mūsų lauks Salemas. Mes iš pradžių nelabai norėjome tuo patikėti, bet vis tiek pasitikrinome.. ir tai pasirodė tiesa. Stovykloje buvo Salemo giminaitis, kuris turėjo du kupranugarius. Tai Violeta ir Nijolė sutiko juos prajodinėti. Beduinas pasiūlė palenktyniauti, bet mes nesutikome.. nes ir taip jau užteko.

Atsigėrėme arbatos, užkandome, atidavėme savo kuprines Salemui, kad toliau būtų lengviau keliauti, nes buvo likę nemažai kelio.. ir patraukėme link tarpeklio su piešiniais. Kaip buvo gera eiti be kuprinių.
Pasigrožėję ir pasidžiaugę piešiniais. Pasukome link Salemo stovyklos. Vakarėjo ir saulėlydžio šviesoje kalvos ir dykuma nusidažė neįtikimai gražiomis ir sodriomis spalvomis.
Stovykloje Salemas  mums  ruošė iškilmingą vakarienę. Šviesa dar nebuvo įjungta, tai jis gamino pasišviesdamas prožektoriumi.

Gera žinia buvo, kad stovykloje yra vandens apsiprausimui. Bloga žinia, kad vanduo ledinis. Tai tik Nijolė nusimaudė. Bet po to dar prisijungė Tania, Rasa. Kitos džiaugėsi galėdamos prigulti ant gultų ir pasimėgauti sultimis ir saldumynais, kurių mums parūpino Salemas.
Po to mūsų laukė skani vakarienė, nuostabūs ryžiai, vištiena, dviejų rūšių salotos ir padažai. Tiek visko buvo priruošta..kad beveik pusę teko išmesti. Vietiniai gyventojai nieko nepalieka rytdienai.  Po vakarienės sulaukėme svečių, atvažiavo dar du Mahmedai. Jie sukūrė laužą, išvirė arbatos ir tada prasidėjo linksmybės. Pradžioje jie labai drovėjosi ir prašė užgesinti šviesą, nes gėdijosi dainuoti (vienas , net ir dainuodamas visą laiką rūkė) po to įsidrąsino dainavo ir prieš kamerą. Paprašė, kad mes su jais nusifilmuotume. Įspūdžių buvo daug. Visos buvome pavargę, bet laimingos..Tik reikėjo išjungti šviesą, nes spiečius uodų jau laukė pasimaitinti..
Violeta.

Kovo 8 d.  Dykuma..
Rytas. Kaip visada pabudome apie 6 val. Gavome pusryčius ir pradėjome ruoštis naujam žygiui į dykumą. Šiandien planuojame nueiti pasižiūrėti senovinių piešinių, pasižvalgyti po kanjoną- tarpeklį, nueiti iki „Lorient house“, grįžti į stovyklą ir pasiėmus savo kuprines eiti nakvoti ant smėlio kopos. Į kelionę išsiruošėme tik su geriamu vandeniu ir maisteliu pietums. Tai kaip ir  lengva diena nusimatė. Piešiniai pasirodė, visai netoli nuo Salemo stovyklos, apžiūrėjome gražius, labai skirtingai išraižytus kupranugarius ant uolos. Tuomet patraukėme link kanjono. Nuo ryto, kol saulė buvo žemai ėjosi lengvai. Paskui eiti darėsi vis sunkiau. Saulė kepino. Uolose galima įžiūrėti įvairiausias figūras, kurias čia natūraliai suformavo vėjai, lietus. Tik reikia pasitelkti truputį vaizduotę.



Grįžtant saulė kepino vis kaitriau, tai ir mes vis dažniau stengdavomės prisėsti kur nors pavėsyje pailsėti. ti. Pietums, kaip įprasta tą dieną turėjome „lipioškas“, ir iš Lietuvos atsivežtus sūrį ir vytintą kumpį. Tik tas kumpis paskui šiek tiek apkartino tolesnę kelionę. Nes pradėjo stipriai troškinti, o vandens turėjome ne tiek jau ir daug. O eiti dar buvo toloka. Išeidamos iš kanjono pamatėme gidą su džipu. Violeta nuskuodė pirmoji, nes norėjo „susišaudyti“ cigarečių. Kažkaip merginos daug rūkė ir surūkė visas cigaretes.. Gidas parduoti cigarečių neturėjo, bet pavaišino  cigaretėmis.. priėjome visos.. susipažinome.. pasirodė, kad tai Salemo dėdė Audi. Kažkuri paprašė vandens, gavome visą butelį. Kurį iš karto pasidalinome ir išgėrėme. Jis dar pakvietė mus prisėsti ir pavaišino arbata. Pasėdėjome ant pledo, paplepėjome, gavome dar vieną butelį vandens ir tęsėme kelionę toliau. Eiti nebuvo lengva, kojos smigo į birų smėlį, saulė kaitino į nugarą, troškino. Pagaliau priėjome ieškomą namelį, pasirodė nieko ypatingo. Krūva plytų, o gal nuovargis darė savo ir neįžvelgėme tikrojo grožio ir istorijos dvelksmo. Kelionė užsitęsė. Jau vėlavome grįžti į Salemo stovyklą. Tania įvertinusi mūsų savijautą ir nuotaikas, pasiūlė nakvoti Salemo stovyklavietėje dar vieną naktį. Nė viena neprieštaravo, o viduje tikrai visos džiūgavome, kad nereikės tempti kuprinių į kopą. O čia dar atvažiavo Salemas su cigaretėmis. Viskas buvo nuostabu. Tania jau ruošė vakarienę. Violeta su Rasa išvažiavo į kaimą padėti Salemui parašyti laiškus anglų kalba. Kalbėti jie moka, o rašyti neišeina. Merginos grįžo aplankę ir vietinę parduotuvę, parvežė šviežių vaisių, kurių buvome pasiilgę. Vakaras baigėsi prie laužo su arbata ir beduiniška daina, o mums beliko tik ploti, ploti..
Violeta

Kovo 9 d.
Kaip ir visais rytais pirmoji pabudo Tania ir  pažadino kitas. Keliamės nenoriai. Skauda raumenis, nepratę prie tokių fizinių krūvių, bet kavos kvapas išjudina visas. Susitariame su Salemu, kad jis nuveš kuprines į Wadi Rum kaimelį, o mes paskutinį kartą  į kaimą sugrįšime pėsčiomis. Ankstyvas, saulėtas, gaivus rytas ir mes jau žygiuojame dykuma, mėgaujamės tyla, kurią sudrumsčia vienas kitas tolumoje pralekiantis automobilis su ankstyvaisiais turistais. Kelias netolimas, apie 1 valanda kelio.

Kuo labiau artėjame link kaimelio, tuo triukšmas stiprėja. Ruošiamės grįžti į įprastą gyvenimą. Kaimelyje mūsų jau laukia Salemas, susikrauname daiktus į užsakytą autobusą,  atsisveikiname su Salemu  ir vykstame į Petrą.

Iki dykuma.
Apie 13 val. atvykstame į Petrą, labai triukšminga, daug žmonių, kaip tik iš vietinės mečetės transliuoja vietinio imamo pamokslą. Pasijautėme, kaip dideliame mitinge, tuo metu mieste niekas nedirba. Susirandame savo viešbutį ir pirmiausiai su viešbučio šeimininkais susitariame dėl hamamo, labai jau norime išsimaudyti, pasikaitinti pirtelėje, kad kažkas pamaigytų skaudamus kūnelius. Trečią valandą atvažiuoja mašina, kuri mus nuveža į turkišką pirtį. Sukišo mus visas į pirtį. Masažuotoja buvo tik viena, tai paskutiniai teko gero paprakaituoti pirtelėje, kol atėjo jos eilė. Aišku visos tikėjomės daugiau, nes kaina tikrai didelė už tokią paslaugą, bet ir tai buvo gerai po tiek dienų dykumoje su kuprinėmis. Pavakarieniavome Tanios rekomenduotoje kavinukėje ir išsiskirstome miegoti. Ryt turėsime apeiti visą Petrą.

Kovo 10 d.
Pažadino kvietimas rytinei maldai. Kažkur tolumoje girdėjosi, kad gieda gaidys, bet mes jau ir taip iš įpročio keliamės anksti. Pusę aštuonių paliekame viešbutuką. Šiandien mūsų keliai išsiskiria. Tania ir Ina jau yra buvę Petroje, tai jos atsiskiria nuo mūsų. Tania nusprendžia sutvarkyti primusą, supirkti produktus, ir šiaip patinginiauti. Ina turi savo planų šiai dienai. Likusios dieną leidžiame Petroje, įėjimas į šį objektą sakyčiau labai brangus, 50 eurų esame vienos iš pirmųjų lankytojų, vietiniai prekeiviai irgi dar tik krauna savo suvenyrus, ruošia ir siūlo savo„ taksi“- arklius ir asilus – kelionei po muziejų. Pakeliui praeiname ne vieną „taksi parką“, su įvairaus modelio taksi, dėl kainos galima tartis. Mes taksi paslaugų atsisakome ir nusprendžiame viską apeiti savo kojomis. Vienintelė Violeta neatsispiria pagundai pasinaudoti šią paslauga, ir išsinuomoja asilėną su vairuotoju.

Žingsnis po žingsnio kopdamos apžiūrinėjame objektus, stengiamės įlipti į beveik kiekvieną tarpeklį. Prekeiviai norėdami kažką parduoti, draugiškai kalbina, vaišina arbata. Kviečia užsukti ir grįžtant. Užlipame iki pačios viršūnėje esančio vienuolyno.vaizdas nuostabus, tikrai vertėjo lipti tokį kelią. Pakylame dar iki apžvalgos aikštelės. Suvenyrų pardavėjas pavaišina mus arbata, jo draugas pagroja liutnia. Pailsime, pasigrožime vaizdais ir leidžiamės į apačią. Įdienojo, saulė pradėjo negailestingai kepinti. Vakarop išvargę grįžtame į viešbutį. Susikrauname daiktus, pavakarieniaujame, susitariame su viešbučio savininku dėl autobusiuko rytdienai. Ryt išvažiuojame į tarpeklius. Toliau ir vėl teks keliauti kaip sraigėm su savo nameliais ant pečių.

Kovo 11 d.

Rytas, papusryčiaujame. 8 val. mūsų atvyksta paimti autobusiukas. Nuotaikos visų kol kas geros. Visos pilnos įspūdžių po vakar dienos. Kol neatvykstame iki vietos. Išsilaipiname vidury kalno, aplinkui kažkokia statybų aikštelė, daržuose auga bulvės, pomidorai, jokio tarpeklio nesimato, sunerimstame.
Gerai, kad Tania žino ką daro ir kur mus veda. Žingsniuojame siauru kaimo keliuku, kartais per daržus, kartais per brūzgynus, aukštas žoles ir krūmus. Vietiniai gyventojai palydi smalsiais žvilgsniais, matyt nedaug čia pasitaiko keliaujančių, tokių kaip mes ir dar moteriška kompanija.

Mažoji Rasa pamačiusi gyvatę pradeda spiegti. Kitos jos net ir nepastebėjo, nors tai buvo apie 1 m. ilgio juoda gyvatė. Nuo tada Rasa tapo gyvačių gaudytoja. Susirado dvišakę lazdą ir niekur su ja nebesiskyrė. Pamažu pradėjo atsirasti uolos, nusileidome iki upeliuko, teko jį perbristi, sušlapome kojas, visų nuostabai vanduo upelyje šiltas, daugiau nei 20 laipsnių šilumos. Nuo pirmo įlipimo batai jau nebe išdžiūdavo. Uolos buvo didelės, daug kur reikėjo apeiti, ieškoti kelio aplink, kai kur šliaužti, bet  pamažu pradėjo atsiverti tarpeklio grožis. Tania pažadėjo maudynes šilto vandens baseine ir mes laukėme, pažadėtosios pramogos. Ir pagaliau už posūkio pamatome karštąją versmę. Puolame rengtis nuogos ir į vandenį. Rasa didžioji išdalina visoms buteliukus su muilo burbulais. Ir kuo ne Karibų jūros paplūdimys: palmės, šiltas vanduo, nuogos merginos ir daug, daug spalvotų muilo burbulų.

Prisimaudome į valias, pavalgome pietus ir jau pradedam žvalgytis nakvynės. Pakeliui sutinkame jauną asiliuką, kuris prisijungia prie mūsų ir tęsia kelionę kartu. Šiandien pirmą kartą užsibrėžtą tikslą pasiekiame anksčiau, taigi turime laiko dar pasižvalgyti po greta esantį tarpeklį.
Kaip visada mums sekasi. Visai vakarop sulaukiame dar vieno svečio, kažkur iš kalnų su glėbiu šakų nusileidžia nenusakomo amžiaus vietinis vyriškis. Angliškai jis nekalba, bet supratome, kad nori čia išsivirti arbatos, taigi įsikuria visai šalia, užsikuria laužą, verdasi arbatą. Mes šalia gaminamės vakarienę. Asilėnas irgi sukinėjasi aplinkui, bando patikrinti puodus, uostinėja daiktus, ieškodamas kuo galėtų pasivaišinti.

Beduinas, išviręs arbatą atneša mums arbatinuką ir pastato ant mūsų stalo, atsakydamos mes jį pavaišiname sausainiais. Mūsų kaimynas įsikūrė šalia savo laužo, prigulė, supratome, kad jis irgi ruošiasi čia nakvoti. Apie 19 val . kaip visada sutemus, pradėjome ruoštis nakvynei, išsitraukėme miegmaišius, pasiklojome kilimėlius ir sugulėme. Tada mūsų beduinas susirinko savo daiktus, pasitikslino laiką ir išėjo. Taip ir nesupratome, ar tai buvo mandagumas ar paprasčiausiai nepatogiai pasijuto, kad mūsų moterų tiek daug. Su mumis pasiliko nakvoti tik asilėnas. Kai jau visai sutemo, laužas prigeso asilas ir vėl pradėjo siautėti: visur šniukštinėti, tikrinti daiktus, vaikščioti aplinkui mūsų kuprines, paskui atsigulė į laužą, pasivoliojo ten, kad net kailis užsikūrė, tik svylančio kailio kvapas pasklido. Violeta dar suskubo fotografuoti, ar ugnis, ar aparato blykstė jį išgąsdino, bet jis nukūrė, tiek jį ir tematėme, daugiau nebegrįžo, o mes „išsivaikę“ savo svečius likome vienos nakvoti po žvaigždėtu dangumi ir mėnulio pilnatimi...

Kovo 12 d.
Kažkokia sunki naktis buvo. Tai asilas, tai vėjas stipriai pūtė, tai akmenys šonus spaudė. Rytinė procedūra su primusu, kas kartą tas pats nerimas, užsikurs, ar ne. Džiaugsmas, kai veikia. Nors keliamės kiekvieną rytą apie 6 val., bet kad ir kaip besistengtume iš nakvynės vietos be 8 val. ryto nepajudame. Visą dieną leidomės Wadi Hasa tarpekliu. Vanduo šiltas, oras geras, aplinkui gražu.

Viskas gražu. Pakeliui sutinkame tik asilų trijulę. Iki pietų Violeta tylėjo ir atrodė, kad jai sunku, bet po pietų kažkaip prabudo ir jau „varė“ tarpekliu pirmoji. Nakvynei išsirinkome gerą vietą, malkų, degink kiek nori. Kaip skruzdėlės puolėm rinkti, prikrovėme didelę krūvą, net nesugebėjome visų sudeginti. Tas pats ritualas kaip ir kiekvieną vakarą: vakarinis apsiprausimas, vakarienės gaminimas ir jau sėdime prie laužo ratu.. ir čia Rasa ištraukia siurprizą - butelį raudono vyno, sūrio, dar juodos duonos kepaliuką ir rūkytos dešros. Negalime atsistebėti, kad ji tiek laiko tampė tokį svorį su savimi. Tiesiog šventė, puota pas mus. Upelio čiurlenimas, žvaigždės, švelnus vėjelis, lengvas apsvaigimas nuo vyno, riekelė kvepiančio sūrio –„ lepota֧“. Atostogos tęsiasi.


Kovo 13 d.
Ryte ir vėl tas pats ritualas, keliamės, prausiamės, kava, košė, indų plovimas, kuprinių krovimas ir į kelią. Eiti liko visai nedaug. Iki pietų turime išeiti iš tarpeklio, susirasti vairuotoją, nuvykti prie Negyvosios jūros išsimaudyti ir pradėti kelionę Ibn Hammad tarpekliu, kuriuo net ir Tania eis pirmą kartą.
Kaip ir visoje kelionėje mums ir vėl sekasi. Tik išlipę iš tarpeklio su vietiniais susitariame dėl transporto. Netrukus prie mūsų privažiuoja autobusiukas, belieka susitarti  dėl kainos. Derybos šį kartą užtruko, nė viena pusė nenorėjo nusileisti. Mūsų naujasis vairuotojas vardu Sherifas, pakviečia apsilankyti pas jį namuose, kur mūsų jau laukia didelė jo šeima: žmona ir 5 vaikai. Namai gražiai įrengti, tvarkingi, šeimininkė labai maloni, pavaišino arbata, pietumis. Trumpai pasisvečiavę važiuojame link Negyvosios jūros maudytis. Prisipilame bambalius vandens, kad turėtume kuo apsiprausti po maudynių. Pasirinkome žmonių beveik nelankome vietą, bet mums kaip tik to ir reikia. Prie jūros leidžiamės stačiu šlaitu, nekantriai laukiame to išsvajoto panirimo į stebuklingą vandenį.. Sūrus vanduo žiauriai griaužia nutrintas vietas, tiesiog degina, kūnus kelia į viršų, lyg oro burbulus, bet kenčiame, juk atliekame grožio procedūras.

Po maudynių greitai susitvarkome ir jau lekiame link tarpeklio. Šįkart mus pasitinka nedraugiškas būrys įvairaus amžiaus paauglių. Tai nuteikė tikrai nemaloniai. Skubame, lekiame visos, daiktai maišosi, o jaunuoliai persekioja, rėkauja savo kalba, pradėjo tampyti daiktus. Prašo pinigų. Jau galvojome, kad jie neatstos. Taip bėgome gerus kelis kilometrus. Kol atsidūrėme visiškame aklagatvyje. Didžiulis riedulys užtvėręs upeliuką, nei apeiti, nei užlipti be virvių. Pasijutome įspaustos į kampą. Tada teko lipti stačiu šlaitu su visomis kuprinėmis, bet šį kartą užskuodėme į kalną be jokių aimanų, padejavimų, kad statu, sunku, per keletą minučių, net aukščio baimė nesutrukdė, tiesiog nebuvo kada apie tai galvoti. Paaugliai žinojo, kad čia sudėtinga vieta praeiti, todėl ir lydėjo, po to jie apsisuko ir grįžo į kaimą. Matyt norėjo mus išbandyti įsitikinti, ar mes sugebėsime įveikti šią kliūtį. Išsiskyrę su jaunuoliais, dar kurį laiką lėkėme, o po to sukritę ant akmenų skaniai pasijuokėme iš savęs. Kaip mes įveikėme kalną. Šitą įvykį prisimindavome dažną poilsio akimirką.
Pailsėję žingsniavome toliau. Matomi vaizdai buvo pilki, nykūs, vertė abejoti, kur gi tas grožis, apie kurį rašė kelionių vadove.

Vadove rašė, kad tarpeklį galima pereiti, per 6-8 val, tai ir mes apsisprendėme, kad šiai dienai įvykių jau gana ir pasilikome nakvynei, su viltimi, kad už posūkio vaizdai bus gražesni. Pavakarieniavę sukritome miegoti, reikia atgauti jėgas.
 
Kovo 14 d.
Ir vėl rytas. Visas pažadina tylus Tanios bruzdėjimas prie puodų. Keliamės nenoriai, bet planas yra planas. Išsijudiname kaip visada apie 8 val. einame palei siaurą upeliuko vagą. Vaizdai vis dar nykūs, beveik nėra žalumos, vien akmenys. Kelias valandas upės vaga aukštyn einame beveik tylėdamos, kankinamos abejonių, kur gi tas pažadėtas grožis, persimetame vienu kitu žodžiu. Tarpeklis susiaurėja, pasimato žaluma. Pamatyti tikrai vertėjo,  nuo medžių svyra palmės, keičiasi uolų spalvos, sustiprėja upeliuko srovė. Visoms pasidaro smagiau, puolame filmuoti, fotografuoti.
Siaurame tarpeklyje susiduriame su dar viena kliūtimi, šį kartą akmens riedulio apeiti nėra kaip, teks kažkaip ropštis aukštyn.

 Tania pademonstruoja lipimo techniką akmenimis, užsiropščia ant pačios viršūnės, belieka tik sukelti visus daiktus ir pačioms užlipti. Įveikiame ir šitą kliūtį, be virvių, tiesiog ištiesdamos viena kitai pagalbos ranką.. Dar keli kilometrai ir mūsų kelionė pasibaigia. Prieiname prie vietinio SPA centro, iš kur jau turėtume keliauti į Karako miestą, bet prieš tai nusprendžiame išsimaudyti terminiame baseine... be vandens.

Susimokame nustatytą mokestį, prižiūrėtojas mums paaiškina, kad tą dieną jis išleido vandenį iš moterų baseino, kad išvalyti jį, bet patikina, kol mes susiruošime, vandens tikrai pribėgs ir maudynės bus. Vandens buvo, bet tik iki kauliukų. Tai sugulėme tiesiog ant baseino dugno, vandens buvo tiek, kad šiek tiek apsėmė, bet džiaugėmės ir tuo, tiesiog atsipalaidavime prieš saulutę. Turėtų gautis smagi filmuota medžiaga.
Iki Karako mus veža vietinis Šumacheris su senu autobusiuku. Važiavome labai lėtai, kelias serpantinu kilo iš tarpeklio, grožėjomės paskutiniais kalvų vaizdais, grįžtame į civilizaciją.
Iš Karako į Amaną nusprendžiame vykti viešu transportu, taigi vairuotojas atvežė mus į autobusų stotį ir paliko prie autobuso. Autobuso vairuotojas apsidžiaugė, džiaugsmingai sukrovė mūsų daiktus į bagažinę ir paliko mus laukti autobuso viduje. Įpratę prie tikslių grafikų, pasitikslinome, kada autobusas išvažiuos, sulaukėme atsakymo – šiandien. Laukėme apie 3 valandas, kol neužsipildė paskutinė laisva vieta autobuse, buvome pasirengę sumokėti ir už tuos nevažiuojančius, taip norėjosi jau važiuoti . Važiavome apie 2, 5 val. autobuse pilname dūmų, kadangi autobuse leidžiama rūkyti, visi šiukšles kaip įprasta šiuose kraštuose meta tiesiog po savimi. Iškentėme ir šitą kelionę.
Kol atvykstame iki Amano oras stipriai atšąla, šilti drabužiai sukrauti kuprinėse, o mes su trumpomis rankovėmis, sušalome per tą laiką, kol pasigavome transportą. Amane mus pasitinka didmiesčio kamščiai, gausybė prekybininkų siūlančių savo prekes. Apsistojame hostelyje, sugrūda mus visas šešias į vieną mažą kambariuką, kuris kuklus, tačiau švarus, nieko vieną naktį permiegosime. Užsukame pavalgyti į vietinių lankomą kavinę. Greitai apsiperkame lauktuvių namiškiams ir krentame ilsėtis. Ryt laukia kelionė į Izraelį.

Kovo 15 d.
Iš įpročio pabundame kaip visada anksti. Greiti pusryčiai ir kelionė. Laukiame autobusiuko, norime kuo greičiau pasiekti Izraelio pasienį. Procedūra norint pereiti sieną ilga – atstovime eilę, kur mums nuskenuojamos akys, surenkami pasai, susimokame kažkokius mokesčius, esame susodinamos į autobusą ir 3 kilometrus važiuojame vis stabčiodami įvairiausiems patikrinimams. Autobusas išlaipina prie terminalo, kur peršviečiamas mūsų bagažas, įtarūs kontrolieriai vis teiraujasi iš kur atvykome ir kokiu tikslu svečiavomės Jordanijoje. Rasos K. bagažas sukėlė įtarimų, tai jį patikrina nuodugniai. Pasienio perėjimas užtruko. Akiai kiek neįprasta, kad aplinkui tiek daug ginkluotų pareigūnų ir civilių asmenų. Bandome susitaikyti su tuo. Bet viskas pagaliau baigiasi ir mes autobusu vykstame į Jeruzalę.
Viešbutyje mus nesvetingai pasitinka  administratorius ar kas jis ten, pareiškia, kad mes negausime užsakytų kambarių ir vietoje jų pasiūlo vieną 6 lovų kambarį, teigdamas, kad daugiau vietų viešbutyje nėra, o kadangi mes tik vienai nakčiai, tai mus turi tenkinti ir tai, o jei nepatinka galime eiti kur norime, bet pinigų niekas negrąžins. Pasitariame ir pasiliekame pasiūlytame kambaryje.. Nusimetame daiktus ir keliaujame į miestą. Jeruzalės centras - vienas didelis turgus.

Šiandien šalta, lyja lietus, tai ir mes stengiamės sparčiai judėti. Aplankome Raudų sieną, Kristaus kapo bažnyčią. Visur daugybė žmonių. Taip jau yra, kad religingos vietos visada sutraukia minias turistų, o čia dar prieš Velykas. Užsukame pavalgyti į vieną iš vietinių kavinukių, maistas labai panašus kaip ir Jordanijoje. Sutemus, grįžtame į savo viešbutuką ir dar ilgai sėdime viešbučio  gyventojams skirtame poilsio kambaryje, gurkšnojame vyną ir dalijamės įspūdžiais su tokiais pačiais keliautojais kaip ir mes.

Kovo 16 d.
Rytas, turime išsikraustyti ir iš kambario. Taigi susikrauname savo daiktus, susirandame viešbutyje kampą, kur jie nemaišytų kitiems gyventojams ir paliekame. Turime šiandien visą dieną praleisti Jeruzalėje.. Lauke šaltoka. .Pradžioje nutariame aplankyti ortodoksų kvartalą. Tikimės, kad jie iš ryto bus geros nuotaikos ir palankūs mums. Po to grįžtame vėl į senamiestį, aplankome Marijos kapo bažnyčią, dviejų tūkstančių metų senumo alyvmedžius, vietines kapines, dar kartą praeiname į krikščionių, žydų, arabų ir armėnų kvartalus, perkamės lauktuves į namus. Po pietų oras visai subjūra, pakyla vėjas, lietus. Visi išsiskirstome po miestą, bet ilgai neišbūname, oro sąlygos gena atgal į viešbutuką. Čia leidžiame laiką gyventojams skirtame poilsio kambaryje, gurkšnojame kavą, arbatą, dalijamės įspūdžiais ir laukiame autobuso į Tel Avivo oro uostą. Laukia ilgas vakaras ir ilga naktis atliekant muitinės procedūras. Mūsų skrydis anksti ryte.
Atvykstame į oro uostą apie 23 val. įsitaisome ant suolų ir snūduriuojame, mūsų patikrinimas prasidės apie 3 val. ryto.

Kovo 17 d.
Apie 3 val. prasideda keleivių skrendančių į Prahą registracija ir mes stojame į eilę. Prasideda 3 valandas trunkantis patikrinimas. Esame klausinėjamos įvairiausių klausimų, intuityviai jaučiame, kad čia tik pradžia. Taip ir buvo. Pasisekė tik Inai ir Violetai. Visas likusias vietoj „ paprastos“ muitinės procedūros pasmerkė „sustiprintai“, tad tempiame savo kuprines ant stalų...., jos iškraustomos po kelis kartus. Daiktus kažkur tempia, juos šviečia, saldainius skaičiuoja, dėžutes atidarinėja. Po to sekė ir mūsų pačių patikrinimas. Niekas nieko neaiškina, tokios nepagarbos turistui seniai neteko patirti jokioje kitoje šalyje. Po 3 val. kraustymo, pagaliau mus palydi į laukimo salę. Visos jaučiamės bjauriai. Nuotaika sugadinta, o dar ir nuovargis verčia iš kojų. Skrydis į Prahą, bandome pamiegoti lėktuve. Prahoje turime kelias valandas pavaikščioti po duty free parduotuves, bet iš nuovargio jau nebedomina ir kvepalai. Norisi greičiau namo, į dušą ir į lovą. Nežiūrint šių nedidelių nemalonumų niekas negali ištrinti iš mūsų atminties gražių kelionės įspūdžių.
Ir Vilniuje mūsų laukia saulė, geras oras ir išsiilgę artimieji. Malonūs kelionės prisiminimai. Viso gero atostogos...



Komentarų (19)
1. 2011-06-14 10:38
 
Sveiki keliautojai!!! Kas norite vykti į Jordan, bet dvejojate ar sugebėsite ar pavyks... atsakymas vienas: PIRMYN!!! Asmeniškai pats keliavau pavasarį, paskubėjau užsirašyti į kelionę, paskui pradėjau pergyventi ar pakelsiu kelionės krūvį..... (nes paskutinius ų metus nesportuoju, esu priauges begalę lašinių) buvo ir sunkių akimirkų, bet daugiausiai smagių ir nepakartojamų įspūdžių!!!! Taigi pirmyn visomis keturiomis...Linkėjimai vadovei Tanei
 
Vytautas
2. 2011-12-18 18:54
 
sveiki,  
kokie veiksmai mano turetu buti, jei jau nusprendziau iveikt si zygi?
 
violeta
3. 2011-12-18 20:14
 
parašykit This email address is being protected from spam bots, you need Javascript enabled to view it
 
tania
4. 2011-12-30 19:31
 
Sveiki:)  
gal ir buvo parasyta, nepastebejau, kiek apytiksliai kainuotu si kelione?
 
Katia
5. 2012-02-05 21:51
 
Norisi vėl Jordanijon, bet gi nepersiplėši...
 
Linas
6. 2012-02-24 09:23
 
Sveiki,kokie veiksmai turetubuti buti ,jeigu labai noriu kartu ir smulkmenele,kiek kainuotu mes tryse. Aciu
 
andrius
7. 2012-02-24 13:56
 
sveiki, parasykit asmeniskai This email address is being protected from spam bots, you need Javascript enabled to view it , viska pasiaiskinsim. bet netempkit laiko nes mes jau turim bilietus ir tvarkom kelioninius reikalus.
 
tania
8. 2012-03-04 16:21
 
Prahoje pašalome, Tel Avive palijo. Dabar judame link pasienio.  
Jau Akaboje. Valgome mūsų pamėgtoje kavinėje. Šilta. Prasideda atostogos. 
Tania, kovo 4 diena
 
Rolas
9. 2012-03-07 16:55
 
Viskas ok. :) Moterys valdo. Susitvarkom puikia. Oras geras, merginos sveikos ir laimingos. Rytoj dar bastomes po dykumą. Poryt į Petrą.  
Mus lydi sėkmė. ;)
 
Rolas
10. 2012-03-08 21:02
 
Laikykit sėkme už uodegos...
 
Linas
11. 2012-03-09 14:29
 
Dykumos pasisotinę jau svajojame apie Petrą. Viskas klostėsi gerai. Merginos puikiai įveikė visus sunkumus. Saulė kaitino, nors dar prieš savaitę buvo sniego.  
Mes jau Petroje, eisim į hamamą dykumos dulkių plautis.  
Tania, kovo 9 diena
 
Rolas
12. 2012-03-11 12:40
 
Prisipetrinome. :?  
Išvažiuojam į Wadi Hasa. Oras pusė bėdos, vėsoka. Antradienį planuojam išeiti. 
Tania, kovo 11 diena
 
Rolas
13. 2012-03-12 16:23
 
Wadi Hasa. Merginoms labai patinka. Chebra labai gera. Prie mūsų prisijungė asiliukas. Prisistatė vietinis beduinas. Pasėdėjo, pavaišino arbata ir išvarė. Truputi neramu. :roll  
Tania, kovo 11 diena
 
Rolas
14. 2012-03-13 14:27
 
Išlindom iš tarpeklio. Transportą jau turim. varom pas vairuotoją į namus arbatos gerti. Po to plūduriuoti Negyvojoje jūroje ir lysim į kitą tarpeklį. 
Tania, kovo 13 diena
 
Rolas
15. 2012-03-14 16:18
 
Viskas labai gerai. Wadi Ibm Hammad tarpeklis nustebino savo grožiu. Nerealus. Apturėjom visokių nuotykių. Buvo siurprizų. Uolinė sienelė ir 3 metrų kriokliukas. Kelionė buvo be virvių pagalbos, bet ir be virvių moterys mikliai užvarė į viršų. 
Traukiam į Amaną. 
Tania, kovo 14 diena
 
Rolas
16. 2012-03-15 11:02
 
Merginos Jeruzalėje. Paskutinės atostogų dienos.  
Tania, kovo 15 diena
 
Rolas
17. 2012-03-19 12:49
 
Visų pirma - didžiulis AČIŪ Taniai ir visai kompanijai už rytinę kavą, skanius pusryčius ir vakarienę visos kelionės metu. Antra - pati sau atsibodau dykumoje ir tarpekliuose kartodama „kaip gražu“. Tiesiog eini eini, pakeli akis ir vėl - „kaip gražu“. Trečia - labai skanus vietinis maistas ir netikėtas jordaniečių svetingumas, nors „arabus pučia“ ir „makaronus kabina“ jie tiesiog meistriškai. Bet taip dar įdomiau... Žodžiu, viskas puiku. Nors yra ir vienas minusas - grįžus į Lietuvą labai sunku grįžti į realybę, nes akyse, ausyse ir mintyse tik Jordanija ir beduinai. O gal čia irgi pliusas? :)
 
Ina
18. 2012-03-19 16:22
 
Jordanija ir šiaip yra vienas didelis riebus pliusas :)
 
vyciokas
19. 2012-03-26 22:50
 
Taip...taip... kokia smagi kelione buvo... reikia vel planuot... atrode kaip svajoneje kad buciau buvus...
 
Violette

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Pirmadienis, 25 birželio 2012 )
 
< Atgal   Kitas >