Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2011 03 22 - 04 06 Jordanija Spausdinti Siųsti el.paštu
Šeštadienis, 19 kovo 2011
Jordanija kovo 22 - balandžio 6



Kelionė. Ji gali būti visokia, bet šį kartą kelios mintys apie sėkmingą kelionę. Kas yra sėkminga kelionė? tikriausiai ta, kuri mus pagauna nuo pat pirmo momento, ta kuriai mes atsiduodam su visais žadamais ir laukiamais objektais, subjektais ir net pasaulio stebūklais, ta į kurią mes išeinam su tais, kurių vardų nežinom, bet tikim jais, ta kurioje, surandam tai ko nesitikėjom, išdrįstam ir pabandom tai, apie ką tik sapnavom...Aš jau dabar turiu jausmelį, kad į Jordanija grįšiu, nors ir dabar dar nevisai grįžau. Vakar bėgau Vingio parke ir galvoje vis sukosi kelionės gabaliukai: dykuma, uolienų formos ir raštai, kriokliai, mintyse sukosi likę žodžiai,  frazės, reakcijos, nuotaikos... sumigus vaikams pabandžiau sudėt tai kas man buvo ryšku...
Noras rasti, patirti, pabandyti, sužinoti, išdrįsti tupi viduje ir nerimsta, duoda apie save žinot. Ir tam vidiniam jausmui nesvarbu ar tu labai stipriai dirbi su projektais, ar esi mama būriui špokų, ar turi būt žmona prie pečio ir prie svečio...jis tau atkakliai ir nuosekliai meta priminimus: "Ei, leiskis į kelionę, tau reikia erdvės, naujo pojūčio, kitokio nuovargio, neatrastų spalvų, kvapų, žmonių...." Man patinka kad tas jausmas tupi pas mane ir vis nepalieka. Patinka ir tai, kad tikiu žmonėmis. Dažniausiai tikiu iš karto, tik kartais reikia nedidelio laiko tarpo. Ir kai Tania dar per Kalėdas pamini  žodžius Jordanija....varom...graži šalis...., jie kažkaip iš karto nušluoja visus kalėdinius blizgučius, spalvotas dovanu dėžutes. Pastatau ausis kaip ilgaausis zuikis, zuikiška širdis padidėja iki liūtiškos ir suprantu: mintis apie Jordanija mane pagavo. Nepraeina nei trys mėnesiai kai tai  pasidaro realu... pasilaipiojimai Oze, Dalia, Vilija, didelis gero veigo žmogus be vardo (vėliau paaiškės kad jis Vytautas), žmogus - šypsena iš V raidės (susipažįstant vardo nepagaunu, bet svarbu užfiksuoti vaizdą:), ir dar vyrukas iš pajūrio, kuriam vis keičia skrydžio laikus... Tiek žinių ir žmonių.
Išankstinės nuostatos.
Dykuma - skurdžios smėlio platybės, karšta, sausa, vėjuota, visi slenka koja už kojos iškišę liežuvius turėdami tris lašus geriamo skysčio.... bet ar tikrai? Jau pirmi dykumos vaizdai mane privertė išsižioti ir prarasti amą. Daugybė spalvų, formų, raštų, smulkios, bet išdidžiai gražios augmenijos.  Tos mažos melsvos gėlytės - kažkoks gražus smagumas, eini ir šypsaisi joms, nes jos šypsosi tau:). Naktį dar linksmiau, mūsų tvirtą chebrą iš tūlam lietuviui būdingos ramybės išmuša lietutis, kuris " į miegmaišį barbena kaip į šiferį". Prasideda slėpynės iš kurių tamsus debesis nusijuokia ir pabėga. Su šalčiu, kurio nesitikėjom "kovojam" kiekvienas individualiai: kas bandom susisukt į embriono pozą, kas prilipt prie šalia snaudžiančio kaimyno, kas bandom susivokt žvaigždynuose ar paprasčiausiai keliamės ir kaičiam primusą... Po nakties klajonių prabundu ir  pagalvoju: nesitikėjai? bet čia juk gamta, ir ji gali pateikti kokių tik nori siurprizų ir jei jau išėjai mažas žmogau susitikt su ja, nenuspėjama, būk pasiruošęs bet kam.

Viršūnė. Man buvo smagu, kad visi sutarėm, kad kopti į aukščiausią Jordanijos viršūnę Jabel Rum - šventas reikalas. Nors tą rytą buvom labiau panašūs į krypuojančių ančių būrį, bet smarvės turėjom į valias.   Kelio ieškojimas, pats kopimas buvo priešakyje ir eidama paskutinė turėjau ryškų jausmelį, kad nuo kiekvieno mūsų  nusiteikimo, įsitraukimo, ištvermės, valios, pagalbos šalia esančiam priklausys kopimo dvasia. Ir ta dvasia buvo nuo pat pradžių iki pabaigos. Tarpeklio pradžioje visiems padarė įspūdį Tanios laisvasis pasilaipiojimas, taip vadinama maršruto pradžios paieška. Pamenu pažiūrėjau ir pagalvojau "vlipli očkariki"... Užvertus galvą į viršų  vos ne vos matėsi sudžiuvęs medis - kaip supratau  vienas iš taškų, kurį turėsim pasiekti. Bet metras po metro mes kilom, ropštėmės, ieškojom išėjimų ir praėjimų, stengėmės susikaupti, bet juokėmės negalėdami susitvardyt, nes gyvai matant nerealią Kalvin Klain reklamą negali nesijuokti net ir įtemptam pralipime. Antrasis kopimo etapas man įkrito kaip mėnulio, ir bėgioti pirmyn atgal mėnulio peizažo kalniukais buvo daug smagiau nei kopti sudžiuvusio medžio link. Nežiūrint į tai kad kaip supratau mūsų kilimo laikas buvo ne pats geriausias, buvo faina, kad visi dar buvom "ant kojų" ir turėjom tikėjimą kad pasieksim viršūnę, kad ir temstant... Ir tikriausiai kiekvienam tas užkopimo saldumas savas. Man smagus pojūtis, kai žengi žingsnį, ir ateina TAS jausmas, kad esi didelis ir mažas, stiprus ir silpnas, pajauti nesibaigiančią amžinybę ir akimirkos laikinumą...
Rytas. Vaizdas nuo Jabel Rum
 Priimk tai kas laukia tavęs už kampo. Kai eini į tarpeklį lyg ir aišku, kad yra vienas įėjimas ir vienas išėjimas. Žinai ir tai kad bus n krioklių, kuriais reiks nusileisti. Bet kas iš to teorinio žinojimo? :). Realiai nežinai kas tavęs laukia už kampo ir jei jau leidiesi į kelionę, tarpeklį ar ką bebūtų, reik nusiteikt, kad susitikimų bus visokių ir reiks priimti tai ką sutiksi. Kaip tai padarysi, tai tavo paties pasirinkimas, nes krioklio neišjungsi, nepaniręs į vandens baseiną neįveiksi nusileidimo atkarpos, sušlapęs iki ausų nebūsi sausas per minutę, neišdrįsęs pakibti ant virvės nenusileisi į apačią... Paprastų žmogiškų reakcijų buvo yra ne viena: pykom, tyliai siuntėm šalia esantį po velnių, galtinom vandenį, kad šlapias, norėjom malūnsparnio ar kelialapio į sanatoriją ant Negyvosios jūros kranto .... bet tai niekur nevedė? Vieni akimirksniu, kiti kiek lėčiau supratom, kad iki Negyvosios jūros malonumų reiks nueit savom kojom, o dabar geriau mintimis padrąsint save, pakelt galvą į saulę ir įkvėpt šilumos, paieškot ir susitikt su akimis, kurioms taip pat baugu, bet susitikus dviems poroms akių pirmi virvės metrai einasi kur kas drąsiau... Tai buvo mūsų susitikimas su "baubuku už kampo" ir apsikabinimo saldumas su juo buvo gan skirtingas:).... bet finale saldus.
Patyrimas kartu suartina.  Kai ryžtiesi keliauti dažniausiai neturi galimybės rinktis žmonių. Bet juk taip dažnai atsitinka ne tik leidžiantis į kelionę, bet ir mūsų kasdienybėje. Žmonės sukrenta į komandą tokie, kokie sukrenta. Dažniausiai juos jungia noras judėti ta pačia kryptimi. O visa kita gana skirtinga. Skiriasi kiekvieno matymas ir įsivaizdavimas, patirtis ir žinios, kantrybė ir nekantrumas, komforto poreikis ir susitaikymas su jo nebuvimu, išdrįsimas ir baimė, reakcija į susitikimą su savo galimybių riba.... Man atrodo, kad kiekvienos komandos ar chebrytės sėkmė stipriai priklauso nuo dvasios kuri yra chebrytėje, o kas kitas jei ne mes patys ją sukuriam? Jos negali sukurti vienas vadovas ar vedlys, ją kuriame kiekvienas mūsų matydami ir jausdami šalia esantį ir jam padėdami kai reikia, padrąsindami, pasidalindami savo patirtimi ir atradimais, nusišypsodami kai patiems baugu, tikėdami ir padrąsindami vienas kitą kai tikslas dar labai toli...
Spalvotas kopimas

Kažkuris iš mūsų nusileidęs paskutine virve Feide pasakė: Aš niekada negalvojau, kad taip galiu...
Ir iš tiesų: mes dažnai nežinom kiek galim ir ką galim, bet BANDYTI ir TIKĖTI - šventas reikalas !
Dangė

Jordanija 2011 03 22 – 04 06, dienoraštis.

Po dykumas drauge klajojo,
tarpekliuose palaikančių akių ir tvirtos virvės ieškojo,
rojuj kartu po žvaigždėtu dangum miegojo
Tania, Dalia, Vilija, Vytautas, Erikas, Vilmis ir Dangė

Kovo 24-25d.
Naktį siautėjo vėjas. Vieni jo klausėm, kiti bijojom kad nepasikartotų Japonijos cunamių Jordanijoje ir mūsų nenuplautų Raudonosios jūros banga, kiti miegojom. Paryčiui vėją kažkas staiga išjungė.
Ryte budom anksti, greit susikrapštėm ir net pusvalandžiu ankščiau buvom pasiruošę. Atvažiavo du sutartieji žali taksi ir leidomės į kelionę link Wadi Rum.
Mūsų taksistas iš Petros skriejo nauju automobiliu. Prisipylėm Benio ir per pusvalandį jau buvom vietoje. Wadi Rum laikoma uždara teritorija ir įvažiavimas kontroliuojamas ir mokamas. Sėkmingai kertam įvažiavimo postą, dar keli kilometrai ir Wadi Rum kaimelis. Mus pasitiko visas besišypsantis Salemas, kuriuo namuose apsistojome. Viskas vyksta tempe, gal labiausiai tam padeda Tanios „chebra čiuožiam“ ir veiksmas vyksta. Į mums skirta kambario kampą sukraunam daiktus kurių neimsim, subėgiojom vandens, lepioškų ir pirmyn į dykumą.
Vaizdai netikėti ir netikėtinai gražūs. Daugeliui mūsų atrodė , kad dykuma turėtų būti plika, išdegusi plynė, o čia kalnų, kalnelių, spalvų, spalvelių, formų ir raštų, kupranugarių ir violetinių gelių. Mus pavėžėjusi mašina apsisuka,  palinki mums gero kelio. Gero kelio dykuma savomis kojomis. Puolam apžiūrinėt dykumos gėlytes, bet čia Tanios „chebra čiuožiam“ sustato viską į vietas ir pajudam kalno su tilteliu link. Tikslas – tiltelis, iki jo bus darbelio. Prisitraukiam, numetam kūprinės ir kas pasiėmę 1,5 l vandens, kas Audimo maišelį, kas apsiginklavę foto ir video kameromis strykt pastrykt mikliai judam aukštyn.
Veriasi vis gražesni vaizdai. Stipriai neplavinėdami judam nuo turo link turo, parenkam lengvesnių pralipimų ir nesunkiai kylam aukštyn. Kalnas vadinasi Burdah. Po geros valandos mes jau prie tarpeklio ir tiltelio. Foto, video, snicker‘s, hematogenas, poilsis ir žemyn. Pietus vėjo karalystėje ir toliau į dykuma. Einu ir ateina mintis „gal kalnus reikia pamiršt ir eit į dykumas...“. Gražu labai, fotoaparato net nededu į kuprinę. Uolos raudonos, žalios, pilkos, rusvos, įvairiaspalvis smėlis. Augmenija skurdi bet įdomi, pasirodo ir smulkių žydinčių gėlių. Po poros valandų dairomės nakvynės ir surandame raudonosios spalvos tarpeklį, kurį aš pavadinu viešbučių “Petra“. Kiti uolose mato bankuheną, man kaip visada apie maistą  minčių mažai. Nuo stipraus vėjo pasislėpėme.
Mikliai paruošėme vakarienę. Su primusais kol kas draugaujam ir tai smagu. Man kažkaip linksma ir labai gražu. O dabar dar ir sušilsiu sulindusi į miegmaišį. Girdėjau, kad “Petros“ viešbutyje kartais neįjungia šildymo. Neįjungia tai neįjungia, įjungsiu šildymą pati.
Dangė

Kovo 25d.
Roko gimtadienis, 1 metai. Sveikinu tave Rokai!!!
Na ką? Naktis buvo įdomi, pirma karta dykumoje pamačiau lietaus lašus. Kažkur apie 22 val. prasidėjo žaidymas lyja-nelyja. Galu gale dėl šventos ramybės persikraustėm į kitą vietą ir aišku nustojo krapnoti. Šiaip ne taip pamiegojom.
6.00 atsikėlėm. Pusryčiai, visa kita ir 8.00 pajudėjom. Pasirodo nakvojom visai netoli tos gražios vietos, kur greičiausiai „Indiana Jones“ filmavo . Oras sakyčiau gaivus, netgi per daug gaivus. Pučia šaltas vėjas, retsykiais krapnoja. Bet, bet dykuma nerealiai graži. Žalumos, gėlyčių netikėtai daug. Einam į Burdah tarpeklį. Paliekame kuprinės ir lengvai pasivaikščiojam. Paskui pietus ir varom toliau ieškoti piešinių. Oras gerėja, jau ir saulė mus retsykiais aplanko. Piešinius radom tiesiai prieš mūsų nakvynės vietą – raudoną kopą. Dar truputi pastangų ir mes ant kopos. Nakvynės vieta labai graži – akmeninė lentyna su vaizdu į dykumą. Buitiški reikalai baigti ir mes sėdim prie laužo, vsio.
Dienos frazė. Dangė, einant link Burdah tarpeklio - „Po muziejus niekas taip greit nevaikšto...“
Labanaktis, Tania

Kovo 26d.
Rytas, kaip ir tąkart, buvo vėsokas, nors tekanti saulė žadėjo daugiau šilumos. Dar neteko nakvoti kopos viršūnėje (lyg savotiška terasa), bet buvo įdomu. Kažkas ankstyvas pirmasis spragsi fotoaparatu, norėdamas užfiksuoti kaip tekančios saulės spinduliai užlieja kalnų viršūnes, po truputi bunda visi. Eilinės kasdienės apeigos ir pasiruošimas tolesniam žygiui į dykumą.
Nusileidę raudonąja kopa žemyn, vienas po kito ramiai žingsniuodami pėdiname per smėlį, akmenis, atrasdami ką nors naujo, arba tie patys žydintis krūmai vėl atrodydavo kitaip. Dieną žadėjo labai šiltą, bet aštrus vėjas skverbėsi kiaurai ir atrodė, kad vėl drebėsim. Bet įdienojus tikrai sušilome.
Programoje buvo numatyta surasti uolose išraižytus genčių piešinius raižinius. Tai labai lankoma vieta. Wadi Rum‘e – turistų pilni džipai, sutikome net tautiečių.
Atsisveikinome su dykuma basomis nučiuoždami raudono smėlio kopa, ir taip gera buvo jausti tarp pirštų byrantį karštą smėlį. Kaimą (savo laikinuosius namus) pasiekėme po pietų. Kaip ir pridera, apsilankome vietinės reikšmės „karčemoje“, paskanavome „dieviško“ alaus ir po sočios vakarienės sulaukiame namų šeimininko Salemo. Suderinus rytdienos žygio detales, esame pasiruošę šturmuoti aukščiausią Jordanijos viršūnė... manau, kad lengva nebus.

Kovo 27-28d.
Jabel Rum viršūnė
Žmogus keistas sutverimas: veržiasi ištrukti iš sienų keturių ir vos prisilietęs prie lietaus lašo, pakutentas vėjo skuba vėl į sienas keturias ir džiaugiasi atsigulęs ant matraso.
Naktis be žvaigždžių virš galvos ir be vėjo, lietaus ir tamsių debesų, su ankstyva Wadi Rum‘o gaidžio giesme ir kvietimu rytinei maldai.
Jau įprasta keltis 6 val. Apie valandą kuičiamės, valom dantis dviems dienoms į priekį Wink, bandom į kuprę įdėti ir vėl išimti daiktus negalėdami apsispręsti ar išgyvensim dvi dienas be jų. Kol mes kuičiamės išverda rytinė arbata, kava ir ryžių košė su mėsa. Suprantu, kad ta košė neš mus į viršūnę, bet nelenda, bet kadangi suprantu, bandau su savim susitart ir kokius 5 šaukštus „įvaldau“.
7.10 Mes pasiruošę ir pasipuošę viršūnei. Salem‘as dar biški apsnūdęs, bet mus pamatęs išsišiepia, padaro strykt ant mašinos stogo, sukrauna ten mūsų kuprines, pririša, sušokam į mašiną ir pirmyn. 30 min. Kelio Wadi Rum slėniu, pasukam dešinėn ir stojam. Salem paklausė, kuris maršrutas, parodo kryptį, pasako apie didelį kanjoną ir išvažiuoja.
Pasipuošiam aprašais, šalmais ir pirmyn į viršų. Tempą paimam gerą, aišku gerą tempą įduoda Tania, bet pirmą pusvalandį net nekarksėdami mes jį paėmėm ir puškuodami per nuobirynus kylam aukštyn. Aš einu paskutinė. Smagumėlis, bet priprasiu. Po valandos sutarėm šiek tiek sulėtinti tempą ir toliau judam. Iš dešinės atsiveria kanjonas. Paprastas ėjimas baigiasi. Tania išeina į žvalgybą ir daugelis pamatę suvokia, kad cirko elementų bus . Bet čia pat visų dėmesys nukrypsta į mūsų didįjį žmogų Vytą, kuris Tanios lipimo kryptimi žingsnis po žingsnio kyla aukštyn. Nebeaišku į kurį žiūrėti į jau gana aukštai be jokiu saugu užsikapanojusia Tania ar į ryžtingai pirmuosius aukščio metrus imantį Vytą... Tania grįžta. Bandom kilti dešiniąja kanjono puse ir atkarpa po atkarpos pastumdami vienas kitą iš apačios, patraukdami iš viršaus judam aukštyn. Smagu matyti, kad gana greit kylam, dar smagiau trumpam žvilgtelt į viršų, pažiūrėt kas laukia. Toli toli aukštai matyti išlipimas prie medžio. Prilipom smagią vietą. Priekyje uola grybas su neigiamu kampu, o šone toks maždaug Vyto pločio tarpekliukas. Traukiam virves, išleidžiam pirmą kamikadzę Tania, ir mirksėdami laukiam pirmo pralipimo – pralindimo. Tania mikli. Viens, du ir jau ant grybo stogo. Sauga yra, visi po vieną pirmyn. Labiausiai nerimauju dėl Vyto, bet jam kaip visada gaunasi smagiai: tas jo apvalumas nei kiek netrukdo, o patekus į plyšį net padeda stipriai ir laikytis nereikia, o dar su Kalvin Clain pareklaminimu mes visi pamirštam pralipimo baimę ir vienas po kito įveikiam uolos-grybo atkarpą. Toliau kylam dešiniąja tarpeklio siena ir apie 13.30 išlipam ties medžiu. Trumpi pietus su pomidorais ir agurkais ir vėl pirmyn į maršruto paiešką.
Mano ir Tanios didžiam džiaugsmui jau pačioje kopimo pradžioje paaiškėjo, kad turime vieną stiprų žvalgą - bėgiką Vilmį. Gerai bėgioja į priekį, visada grįžta atgal, daug juokiasi ir dar nebepamenu, na jei trumpai turi kažką tokio, kad po kelių valandų ėjimo kartu supranti, kad ir į smagesnę kelionę be didelių apmąstymų leistumeis kartu.
Grįžtam nuo Vilmio ateities perspektyvų į Jabel Rum maršrutą. Po truputį kasamės į priekį, kylam, šiek tiek atsiliekam nuo plano, bet visų nuotaika dar puiki. Vilija vis nepameta „apėjimo minties“ ir vis siūlo „gal galima nelipti, o geriau apeiti“. Kvepia išmintimi, bet kopikai į kalnus ne visada vadovaujasi šia tiesa. Kuo aukščiau tuo gražiau. Atsiveria menulio vaizdai. Kaitalioju tai kamerą tai fotoaparatą, kai reikia pasiremti ir rankom, techniką imu į dantis, bet vaikščiojimas menulio paviršiumi nėra labai sudėtingas. Kur kas sunkiau rasti kelią į viršūnę. Daugiausia Tania, kažkiek ir mes su Vilmiu bėgiojom į priekį ir atgal žvalgydamiesi turų. Greičiau ar lėčiau paprastai pavyksta. Kur šiek tiek sudėtingiau Tania traukia virvę, saugumas – šventas reikalas.
Viršūne jau čia pat, apie viena valanda laisvojo pakopinėjimo ir mes ant Jabel Rum. Vilmis tarp akmenų įtvirtiną mūsų LT vėliavytę ir ji smagiai šypsosi didžiulei ant viršūnės išpieštai Jordanijos vėliavai. Atsiveria erdvė ir nerealūs vaizdai: vaizdai dykumos po kurią klaidžiojam, raudona smėlio kopa, tarpeklio su uolų piešiniais, kaimelis tolumoje ir apvalios formos kalnai ... ir jau gęstanti saulė.
Kiekvienas su savo jausmu, džiaugsmu, maža pergale, gal nerimu....nežinau kiekviena viršūnė, nuo jos atsiverianti erdvė suteikia savo jausmą.
Užsifiksuojam ir žemyn. Laiko nusileisti iki planuotos nakvynės nebėra, tad įsikūriam prie pat viršūnės, smėlio aikštelėje tarp dviejų uolų. Ant „pušies“ (kažkoks medis) kabinam mūsų apraišus, šalmus, rūbus – kalėdinė eglutė. Sugebam surinkti po mažą glėbiuką malkų ir viršūnės vakarą švenčiam su laužiukų. Ratu sukami „trejas devynerias“. Pakeliam už kalną, būsimas keliones ir svajones, artimus ir laukiančius... ir nusileidimą. Vėl akimis ganom žvaigždes ir nematydami juodų debesų krentam į saldų miegą.

Nusileidimas
Kylam anksti. 6.50 pradedam kelionę „žemės link“. Ir vėl bėgiojam, ieškom, suraukę kaktas žiūrim į nusileidimo schemą ir į realu vaizdą, panašu, kad kampą gaudom. Menulio vaizdai vis dar atima amą. Mažiau amo atima čiuožimas ant užpakalio mėnulio paviršiumi, kurio pasakoje turim 3 prakiurdytus kelnių užpakalius ir griežtą nurodymą man: „iš užpakalio mūsų nefilmuot“.
Kurį laiką naujas naujai atsivėrusios ventiliacijos vietas chebra bando pridengti džemperiais, bet netrukus supranta, kad nėra čia ko įsitempt. Prasideda nusileidimai virvėmis: nuo 5 m iki beveik 50 m. Tas nuoseklus nusileidimų ilgėjimas puikus dalykas. Man labai smagu, kad visi grupės žmonės daugiau ar mažiau laipioja ar pirmą kartą susitaiko su virvėmis, tiki ir pasitiki vieni kitais, suranda savyje drąsos, įveikia baimę ir šauniai įveikia vis sudėtingesnius nusileidimus.
Eiliniame nusileidime (bet tokiame gana įspūdingame) Vytautas pasiruošia diulferiuot, pasižiūri žemyn, nusikeikia, plačiai nusišypso ir išjuda žemyn. Ir varo tikriausiai greičiausiai iš visų. Ar svoris ar žaibiškai įgyta technika padeda... sunku pasakyt. Dalia segant į diulferį vis prašo, kad virvę eitu jai iš dešinės. Vilijai nesvarbu nei pusė, nei virvė, svarbu įsegti ir pirmyn. Erikas jau po pirmo nusileidimo savarankiškai įsisega ir kaip koks pievų žiogas ir mikliai nusliuogia žemyn.
Trečiame nusileidime pritrūkstu drąsos leistis pirma. Kažkaip apačia tolokai ir visai neaiškus pralipimas. Bet Tanka staiga prisimena, kaip čia buvo praeitą kartą ir šast šast mes visi jau apačioje. Visų “laukiamą“ paskutinį nusileidimą, apie kurį tiek daug girdėjom (kaip ore kabėsim, nebus kur atsispirt...) pirmas ryžtasi išbandyti Vilmis. Iš paskos vieni sklandžiau ir ramiai kiti su riksmais ir detaliu pasiaiškinimu kur yra dešinė pusė Smile, nusileidžiam visi.
Valanda vėliau nei planavom, apie 15 val. nusileidom į Wadi Rum kaimelį. Salemą sutikom prie mečetes. Jis duoda mums 10minučių iki išvažiavimo!  (va čia tai tempas ir punktualumo laikymasis). Kol Salemas meldžiasi, mes atsiduodam žemiškiems malonumams iš savo maldų: kas prausiasi, kas persirenginėja, kas paprasčiausiai ištiesia kojas... Aš bėgu alaus. Bariuko pardavėjas taip pat meldžiasi, ant alaus šaldytuvo spyna. Alaus noras ir tikėjimas manęs neapleidžia ir Alachas greit paleidžia vyrus nuo maldų. Parbėga pardavėjas, imu alaus, prisimenu maratono finišo tempą ir suspėju įšokt į mašiną kurioje jau visi laukia.
Traukiam į Petrą. Laukia poilsis, švara, dušas, maistas ir net n-tasis pasaulio stebuklas.
Dangė

Kovo 29d.
Petra
Šiandien poilsinė-kultūrinė diena. Bent jau tiems kas dar nėra buvę Petroje – kultūrinė, o likusiems – poilsinė. Viešbutyje parašyta jog tarp 7-8 ryto yra nemokamas autobusas į Petrą, tai mes jau prieš 7 ir laukiame transporto, kad kuo ankščiau ten nuvažiuoti. Turbūt taip visą dieną ir būtume pralaukę, jei kažkas iš grupės nebūtu užsiminęs vienam darbuotojui ko mes ten susirinkę. „Ten minutes“ nuskambėjo keistai , bet po kokių 15 min. sulaukėme džipo į kurį penkiese ir susispaudėme.
O Petrą pasirodo visai čia pat, nereikia net iš miesto išvažiuoti. Turiu prisipažinti, jog apie Petrą praktiškai nieko nežinojau. Išskyrus kažkuriame filme matyta scena, kaip herojai joja dykuma ir jos viduryje patenka į tarpeklį, kurio pabaigoje pamato senai užmirštus rūmus. Gal tai vienas iš Indiana Džouns filmų ar koks kitas, bet tai praktiškai buvo vienintelės žinios apie Petrą. O ten pasirodo visas didžiulis miestas, kuriam apžiūrėti siūlo bent 3 dienų. Mes tiek laiko neturim, tai pamatysim tiek, kiek pamatysim. Prie pat įėjimo mus užsipuola arklių siūlytojai, kad palengvinti kelione per tarpeklį, bet Vyto atsakymas – „I am a torse“ – greitai juos atmuša. O ir kam ten joti ar važiuoti vešimu, kai tas tarpeklis vienas iš gražiausių vietos Petroje ir galima sau ramiai iš lėto ji praeiti.
Kadangi niekas iš mūsų per daug nebuvo susipažinęs su Petros istorija, tai gavosi tiesiog lengvas pasivaikščiojimas po miesto likučius, su šiokiais tokiais nuklydimais į šonus nuo pagrindinės gatvės ir tuo pačiu pabėgimu nuo pagrindinio turistų srauto, kuris apie vidurdienį labai padidėjo.
Nežinau ką ten reiktų veikti tris dienas. Nebent pereiti per visas suvenyrų parduotuves, kuriose be viso ko pardavinėja akmenis, kurių ir taip pilna, žengus bent kelis žingsnius nuo tako arba tarkim nusipirkti kengūros statulėlę. Buvo ir tokių. Turbūt geriausias suvenyras iš Jordanijos. Ypač kokiems australams.
Bet dieną praleisti ten įdomu. Pastatų fasadai galiausiai pradeda kartotis, bet ir toliau išlieka savotiškai patrauklūs. Kartais atrodo jog pastatai buvo pastatyti iš įvairių spalvotų akmenų, vėliau užtinkuoti pilku tinku, o dabar tas “tinkas” po truputi  byra, atidengdamas visą tų akmenų grožį. Bet diena eina į pabaigą, reikia eiti susitikti su likusiais kolegomis. Vakarienė. Alus iš turbūt vienintelio taško visame mieste. Susipakuoti viską į maišus ir miegoti. Kažkaip nuvargino ta poilsio diena, gal ryt atsigausiu.
Labanakt. Vilmis



Kovo 30d.
Paskutinis rytas Petroje. Susipakuojam kupres ir išvykstam į Wadi Feid tarpeklį.
Kelias eina žemyn.
Karšta.
Bet smagu.
Gražu.
Pirmasis vanduo.
Pirmosios maudynės.
Pietūs. Niam niam.
Nusileidimas uola be virvių.
Adrenalinas.
Krioklys.
Šlapia. Adrenalinas.
Krioklys.
BAISUUU!!!
SKĘSTUUU!!!
MAMYTE GELBĖK!!!
Tiksliau, plūduriuoju kaip varlė aukštyn kojom ant kuprinės, pririšta prie virvės, nei pagauta, nei paleista.
Išgelbėjo!!!
Žemai lenkuosi Taniai ir Vytui!!!
Vėl krioklys.
Stresas!
MINI panika.
(trys poros plačiai išplėstų akių)
MAXI ....
Dr dr dr...šalta
Krioklys
35 m
ačiū Dievui, paskutinis.
PSIO !!! !!!
Laužas.
Vakarienė.
Šilta.
Gera.
Mieli ir labai brangūs kelionės DRAUGAI.
Ir kurkiančios varlės.
Dalia

Wadi Feidi – ką gi, pirmą kartą su visu svoriu kuprinėse išvažiavome į tarpeklį. Kuprinių svoris – geras (kybo klausimas, kokio velnio esu prisidėjęs). Pradžia buvo sunkoka, reikėjo priprasti prie kuprių svorio, kelias akmenuotas, pastovus nuolydis. Bet pasiekus tarpeklį ir priėjus pirmą vandens čiurkšlę, nuotaika pasikeitė. Pagaliau VANDUO!!! Pirmas sušlapimas iki kelių ir priekyje nusileidimas kriokliu...šlapias iki kaklo!!! FANTASTIKA. Ir vėl krioklys – du baseinai per vieną nusileidimą – NEREALU. Šiuo kriokliu leidausi pirmas su kuprine. Buvo pirmas krikštas kuprinei, bet viskas gerai, niekas nesušlapo. Sekantis žmogus besileisdamas vos “nepaskendo”, tad visi kiti jau leidosi be kuprinių (manau be reikalo, nes tiek laiko pakavome daiktus į maišus....). Paskutinis nusileidimas buvo įspūdingas, virš 30 m , leistis per bėgantį vandenį, tik pabaiga buvo sausa (Tania ištraukė ant akmens). Tačiau įsikūrę stovyklavietę, mes 3 vyrukai nuėjome prie krioklio išsimaudyti prietemoje. BEPROTIŠKAI FANTASTINĖ diena gavosi. Dabar sėdim prie laužo, pavalgę grikių košės ir sukam ratelį Danguolės siurprizo. O dangus žvaigždėtas, varlės ir žiogai dainuoja, krioklys šniokščia...
Erikas

Kovo 31d.
Wadi Feid tarpeklis tęsiasi
Vakar įveikėm pirmus penkis kriokliukus ir krioklius. Net aiktelt nespėjau, jau buvau šlapia, apvaliom akim, tirtančiom kinkom... Gal ir gerai, kad taip “ant smūgio“. Tania juk neturėjo mūsų visų sustatyt į vieną liniją ir pasakyt: “o dabar vaikučiai mišios prasideda“. Priėjom, pradėjom, sušlapom, supratom... ne visi iš karto, ne visi su šypsena, bet ir Wadi feidas yra Wadi feidas, ne Wyshi parkasLaughing.
Naktis prie šniokščiančio krioklio, laužas, ratuku einantys laipsniai ir geras miegas pastatė visus ant kojų. Šiandien mūsų laukia kriokliai ir ohoho kriokliai. Visi supratom, kad šoninio kelio į sanatoriją iš tarpeklio nėra, teks jį įveikti klasikiniu nusileidimo būdu Wink.
Šeštą krioklį apėjome ir tada prasidėjo veiksmas. Septintas, maždaug  30m krioklys visiems davėsi gana lengvai, nors pradžioje, atradę sulankstytą virvės tvirtinimo tašką kurį laiką visi buvom kur kas didesnėmis akimis nei dievulis davė, kol kažkas pastebėjo medį, kuriuo finale sėkmingai pasinaudojom.
Saulė ėjo kartu su mumis ir besileidžiant kriokliais mūsų nepaliko. Man tai labai patiko. Aštuntame ar devintame krioklyje susidedančiame iš dviejų pakopų, pabaigoje laukė smagus baseiniukas ir keli metrai paplaukimo. Pasimurkdymas vandenyje didelio kaifo neteikė. Išlipau, išsigręžiau viršutinį drabužį ir įsitaisiau ant uolos. Šlapia, bet jau pagavau, kad su tuo šlapiu šalčiu tvarkytis. Kriokliai eina vienas po kito, išdžiūti netenka, tad priimu tai kaip „taip turi būti“.
Paskutinių dviejų krioklių aukštis įspūdingas. Priešpaskutiniame neužtenka viso 50m.virvės ilgio. Pirmasis leidžiasi Vilmis. Ilgai klausom tylos. Man tyla reiškia, kad žmogus dirba. Bet mes nekantrūs, visa gerkle šaukiam, nekantraujam... Pagaliau mažas judantis morkinės spalvos taškelis apačioje. Sekantis segasi savisaugą, tvirtinasi prie virvės, atsisega savisaugą ir pirmyn. Sunkiausi pirmi žingsniai, “atsigulimas“ ant virvės, jos pajautimas. Leidžiuosi paskutinė. Turiu virvę palikt taip, kad ją ištraukinėjant mazgas neužstrigtų plyšyje. Viskas tvarkingai.
Paskutinis krioklys čia pat. Jis dviejų pakopų. Pirmą, 25m. pakopą įveikiam lengvai. Visi sutelpam ant nedidukės lentynėlės. Paskutinė pakopa labai graži, reikia įstrižai kirsti krioklį, nors jei norisi galima nusileist ir “po dušu“Smile. Filmuoju, fotografuoju, stengiuosi pagaut nusileidusių veidus. Jie dabar šiek tiek kitokie, man gražesni, su didesne ar mažesne palaima ir nuovargiu.
Sutvarkom virves ir žemyn, reikia išeit iš tarpeklio. Braidžiojam po nendrynus, bandom prasibraut pro akmenis, jaunus medelius. Tako nėra, bet iriamės pirmyn.
Dienos pabaigai Vytas sumąsto pliumptelti į nedidelio kriokliuko baseiniuką. Atsisėda, pamojuoja ir ...ir... Bendražygiai vienas per kitą patarinėja: “Vytai nečiuožk, stuburas...“, “ Vytai aš tikrai matau apačioje akmenį, ar tu nematai? “Vytai tikrai atsitrenksi, prisiplosi, susiplosi...“. Vytas sėdi, šypsosi ir sėkmingai užtvenkia upelio vagą. Galvoju, nors didelis Vytas žmogus, mažą baimę matyt vis tiek turi... Apsisprendžia nebandyti. Reiktų įsijungti atbulinį bėgį ir atlaisvinti upelio vagą, tačiau tai ne taip lengva kaip atrodo. Kol Vytas stipriai stengiasi, mes leipstam iš juoko. Išsilaisvinimas pavyksta, vanduo vėl smagiai teka, mes ramiai einam miegot.
Kartais labai džiugina veiksmas, kartais jo pabaiga. Man šiame tarpeklyje džiugesnė pabaiga, nei veiksmas. Nors gal pradžia, ypač kai susiduri su dar nepažystamais dalykais visada nėra lengva, o pabaigoje apima geras jausmas.
Dangė

Balandžio 1d.
Niekas nieko neapgavo.
Pasitraukėm iš Feido... Buvo vanduo ir dingo. Išėjom į dykumą. Ant kelio mūsų jau laukė Achmedas su visą šeima ir autobusu. Linksmai nuvažiavom prie Negyvosios jūros. Atlikom vandens procedūras, vanduo atliko savo procedūras. Degino kaip turi būt. Nusipirkom geriamo vandens, išsimaudėm iki galo.
Kol mes maudėmės Ahmedo šeima žiūrėjo į mus kaip į muziejaus eksponatus. Prisižiūrėję nuėjo  į autobusą valgyt. Kai Dangė vien su maudiumuku atlėkė į busą vandens paimt apsiprausimui po maudynių, vaikams buvo liepta nusisukt ir užsidengt akis...
Po to Ahmedas mus nuvežė į Safi. Apie trečią įlindom į tarpeklį Wadi Hassa. Krūvos vaikų mus lydėjo gerą valandą. Pora valandų paėjom ir sustojom nakvynės. Mikliai susirinkom malkyčių, pavakarieniavom. Labanakt
Tania

Kadangi pomidorų nupirkom ženkliai daugiau nei sugebam suvalgyt, vakarienei pavyko sutaisyt nerealiai skanią pomidorinę sriubą, net varlės girdėjo kaip mes čepsėjom ir visą naktį kurkdamos pavydėjoWink.
Va šitas tarpeklis, tai tikras rojus. Kažkas iš mūsų pasakė “Galėtumėm čia būt iki lėktuvo“... man atrodo ne vienas turėjo minčių čia pasilikt ir ilgesniam laikuiWink
Dangė

Balandžio 2d.
Naktys čia nesvietiškai ilgos. Einam miegot apie aštuntą, devintą vakare ir pamiegojus gerą posmą, atsibundi gilioje tamsoje, pasižiūri į laikrodį ir randi ten 22-23val. Apima siaubelis. Įsitaisai, žiūri į žvaigždes, klausai varlių dainų dainos, kol vėl užsnūsti. Ir tokių miego posmelių per naktį būna ne vienas. Po kokių penkių prabundi ir matai kaip pradeda aušti. Man labai smagi ta maža besirandanti šviesa.
Tanka kaip beveik visada pakyla pirma. Rytinė kava rojuje ir rojaus košė. Bet argi rojuje būtina valgyt? Laughing Daugiau ar mažiau visi paragaujam košės, susidedam daiktus ir pirmyn.
Aplink, priekyje, kraštuose, už nugaros vaizdai nerealiai gražūs. Vyrauja plytos – rausvos spalvos uoliena, žydi daugybė purpurinių magnolijų. Brendam per upę, skinamės kelią per žoles, švendres ir vis aikčiojam nuo vaizdų kurie atsiveria ir užsiveria. Rausvas uolienų spalvas keičia rusvos, praeinam keletą nedidelių šoninių kanjoniukų. Įtekantys šaltiniai tikriausiai turi nemažai geležies, nes akmenis ir uolienas nudažo ruda spalva. Vandens skonis keistokas, bet geležies atsargas organizme papildom visi.
Užsukam pasivaikščiot į vieną iš šoninių tarpeklių, pasimaudom krioklyje. Grįžtam ir judam toliau. Tempas grupėje skirtingas. Norėtųsi greičiau, bet gaunasi kaip visada.
Pietaujam prie submarino, gražios formos uolienos. Prieš tai chebra išsimaudo ir kaip vaikai negali atsispirt vandens džiaugsmams, lyg turėtų nesibaigiantį Hassa vandens parko abonementą Laughing.
Po pietų judam toliau ir grožimės dar labiau. Fotikas ir kamera dirba iš peties. N-aji kartą kertant upelį slysteliu ant akmens ir niurkteliu į vandenį. Sekundė, bet kartais ji tokia brangi ir ...šudina. Fotikas išsimaudo “visu ūgiu“, kamera  apsiprausia tik veidą. Tačiau sutartinai neveikia nei vienas nei kitas. Šuduva. Šuduvų šuduva. Stengiuosi nurimti.
Netrukus stojam. Bandau sugert vandens lašiukus nuo fotiko ir kameros. Detales kurios nusiima nuimu. Visą techniką sudedu ant didelio akmens ir palieku vėjo kerams. Galvoju: tokia graži diena buvo mums ir ne tokia gera mūsų technikai... Ryte lauksiu stebuklo.
Šiandien per 6 ėjimo valandas įveikėm apie 8 km. Atsiliekam nuo plano chuligano. Ryt bandysim keltis anksčiau ir pažadint savyje arklius.

Balandžio 3d.
Ryte stebuklas įvyko: fotikas ėmė ir padarė savo atgimimo kadrą, kamera išspjovė ir vėl paėmė kasetę. Gyvybės ženklai yra Wink
Mes vis dar rojuje. Jis šiek tiek kitoks nei pradžioje. Šitame gale daug palmių, spalva daugiau pilka, rusva, upė nebe tokia srauni, bet labai šilta. Vandeniu, krantais, šlaitais judam pirmyn ir per pietus išjudam į kelią, kuriuo šiek tiek pajėjus prieinam esfaltą, kur gaudysim transportą iki miesto.
Man stipru, kad vietiniai čia augina daržoves ir daro tai praktiškai ant uolienos. Žemės gabalėliai labai maži, bet išnaudojami pilnumoje. Prie kiekvieno augalo atvestas vanduo, nes kitaip tikriausiai nieko nebūtų. Daugiausia auga pomidorai ir kažkas panašaus į mūsų agurkus ar cukinijas.

Tranzą pasigaunam gana greit. Sušokam į mažą, nedidelį, spalvotais raštais išdažyto mašiniuko kuzovą ir su vėju skrendam pirmyn. Serpantinais pakylam iš tarpeklio, vienoje pusėje atsiveria kalvos, kitoje nesibaigianti dykuma. Gražu, jausmelis nerealus. Gera valanda ir mes mieste. Pavadinimo nežinau ir ne taip svarbu. Žinau tik tiek, kad nuo jo iki Amano kelios valandos kelio ir kelionė autobusu kainuoja tik 3lt.
Stotyje imam kavos, iki ausų išsišiepę ją išsiurbiam ir lengvai atsiduodam kelioniniam miegui.



Į Amaną atvažiuojam jau vakare. Taksistų užklausiam apie gerą vietą pavalgymui ir mikliai įsikūrę viešbutuke vieningai išskubam vakarieniaut. Taksisto nurodytą vietą randam lengvai, ji centrinėje gatvėje prieš Amfiteatrą. Užeiti nelabai drąsu, viduje vieni vyrukai, bet įsidrąsinam. Vaizdas viduje daugiau nei paprastas, bet maistas nerealus. |Vyrai kepa, pučia, varto, maistas ruošimo procese pakyla į orą, vėl nusileidžia į rankas...Gražumėlis... Netrukus į lėkštes sugula ir mūsų skanumėlis. Valgom tyloje. Ta tyla vadinasi skanumo tyla. Įpusėję didžiules porcijas, pradedam žiūrėt nebe tik į lėkštes, bet ir vienas į kitąWink Labai skanu. Gal būt dėl to, kad iš tiesų čia labai skanu, gal būt dėl to, kad po kalnų, dykumų, krioklių paprasti dalykai tampa labai gardūs.
Alaus ir “dar ko nors“ rasti sekasi kur kas sunkiau. Pasidalinam į dvi poras ir leidžiamės į paieškos misiją. Po geros valandos rezultatas yra. Amaniečių svetingumas padeda mums surasti mažą pogrindinį “tašką“, kuriame randam silpnųjų ir stipriųjų gėrimų. Vakaras viešbutyje su valgomais ir geriamais gardumynais, smagiais prisiminimais ir pasvajojimais.




Komentarų (27)
1. 2011-03-22 16:34
 
Vadovaujama Tanios grupė ką tik išskrido link Jordanijos. Tikėtina, kad bus šilta ir vanduo, ir su juo susyja malonumai bus malonūs. Bent jau prognozės tai žada.  
O toliau bus viskas gerai. Sėkmės :) :eek 8)
 
Rolas
2. 2011-03-23 09:10
 
Mes Akaboje. Geriam arbatą, žiūrim į jūrą, oras geras. 
Tania
 
Rolas
3. 2011-03-23 14:08
 
Ech, pries savaite grizau is ten, tai taip nostalgiskai skaitosi ir baltas pavydas Taniai ir visiems kitiems.. ;) 
Linkejimai Jordanijai :) Nice people :)
 
Cimulis
4. 2011-03-24 19:35
 
Važiuojam į dykumą. Prasideda atostogos. Oras geras, pučia vėsokas vėjas. Viskas gerai. 
Tatjana
 
Linas
5. 2011-03-25 09:38
 
Slampinėjam po dykumą.Ji vis dar žydi. Vis dar melsva ir graži. Kažkiek lyja, kažkiek vėsu. Bet viskas ok. :roll :eek :grin  
Tania
 
Rolas
6. 2011-03-26 18:19
 
Grįžom iš dykumos. Pagaliau šilta. Smagiai pasivaikščiojom. Viskas gerai. Dabar dušas ir alus.  
Rytoj lipam į Jebel Rum viršūnę. Jaudinuosi kažkiek. 
Tania
 
Rolas
7. 2011-03-26 18:22
 
Svarbu gera kompanija ir patikima sauga. Saugokit Vytautą. O maršrutas pats pasirodys. 
Nėra ko ten jaudintis. Viskas ten gerai. :)
 
Rolas
8. 2011-03-28 11:16
 
Oras puikus. Sėdim ant Jebel Rum viršūnės. Užlipom visi. Leidžiamės link nakvynės vietos. 
Tania 
2011. 03. 27
 
Rolas
9. 2011-03-28 12:41
 
Gera jums ten...
 
Linas
10. 2011-03-28 19:03
 
Sveiki, apsistojome Petroje! Viesbucio dusas turetu uzsikimsti....... Fantastiskas buvo nusileidimas su virvemis!!!!! Beje manes nereikejo saugoti, pats saugojau kitus ;) ir ir keliau komandos dvasia juokeliais.... Kol kas viskas nerealu. Linkejimai is Jordanijos!
 
Vytautas
11. 2011-03-28 20:33
 
15.30 nusileidom nuo viršūnės. Visi sveiki, tik kelnes paplėšė. Dabar gerdami alų traukiam į Petrą. 
Gauta žinutė nuo Tanios prieš grupei atvykstant į Petrą.
 
Rolas
12. 2011-03-28 20:45
 
Puiku, kad jūs sėkmingai keliaujate. Aš kitaip ir negalvojau prieš kelione. Gal kiek ir ilgokai užtrukote leisdamiesi. Bet ne tai svarbiausia. Ir turbūt alus kaltas. 
Vytautas svarbus saugios saugos testas. Atsakingai reikia į tai žiūrėti. Saugos taškas ir atsvara jam labai svarbi. Atsvara žiūrint į Tanią labai menka. O kai jis viršui, o kiti apačioje saugi sauga kelis kartus turėtu išaugti. Juokaujam toliau :grin ir gero jums vandens. :) Tikėtina, kad maudynės bus geros, oras tai atšilo.
 
Rolas
13. 2011-03-29 08:34
 
Šiandiena kultūra. Rytoj vėl žygis. Laukia Wadi Feid tarpeklis. Dvylikos krioklių etapas. Maudynės :p
 
Rolas
14. 2011-03-29 13:33
 
O Erikas ar gyvas? :) Kolektyvas nerimauja :)
 
PLQ
15. 2011-03-29 19:34
 
Erikas gyvas ir sveikas!!!! Tik vienos kelnes jau nebe.... teko paciuozti per uola ant sedynes... Nepergyvenkite viskas bus ok!!!
 
Bendrazygiai
16. 2011-04-01 17:20
 
Išlindom iš Wadi Feid. Visi sveiki ir gyvi. Karšta. Po pietų maudynės prie Negyvosios jūros. Vanduo šlapias ir sūrus. Vėl gi niekas per daug jo neprigėrė. Nes paskęsti nėra šansu. Vykstam prie Wadi Hasa tarpeklio vartų. Laukia dviejų dienų žygis.  
Iki naujo ryšio galimybių. :)  
Tania
 
Rolas
17. 2011-04-01 20:23
 
Tu matai, pasirodo kelnes ir nenusiėmus galima prarasti. :grin
 
Vytenis
18. 2011-04-02 08:52
 
Gerai, kad tik kelnes. Kartais ir apatinis trikotažas kabinamas ir toliau. Kalnas šiurkštus. :cry
 
Rolas
19. 2011-04-03 17:21
 
Islindom is Hasa. Organizuojam transport1 iki Amano. Viskas. 
Tatjana
 
linas
20. 2011-04-04 16:25
 
Su pomidorų sunkvežimių sėkmingai pasiekėm Karaka, Toliau traukėm link Amano. Tai buvo vakar. Šiandien kultur programa. Nutarėm aplankyti Džerašą.  
Rytoj paskutinė diena. Kaip ir viskas kada nors baigiasi. 
Tania
 
Rolas
21. 2011-04-05 11:13
 
Kazkaip nesupratau. Toks ispudis, kad Tania laukia nesulaukia , kad viskas baigtusi :? nes paskutiniose dviejose zinutese vyrauja zodziai "viskas" , "rytoj paskutine diena" ir "kaip ir viskas kada nors baigiasi" :eek . Ar cia nuogastavimas kad tenka grizti ? :grin
 
Natalija
22. 2011-04-05 20:07
 
Viskas ten gerai. 
Kelionė baigėsi ir jie jau gyvena kelione namo. Ir viskas kas yra gerai turi pabaigą. :)
 
Rolas
23. 2011-04-06 13:10
 
Kažkaip per greitai viskas baigėsi, teks kažkada pratęsimą daryti :) 
Ačiū grupės vadei už kelionę.
 
Vilmis
24. 2011-04-07 08:17
 
gerai buvo :), ačiū chebritei už kompaniją ;)
 
tania
25. 2011-04-09 14:41
 
Pritariu Vilmiui ir dėkoju vadei Taniai už kantrybę, visada šiltus pusryčius ir vakarienę, puikią kelionę ir už nepakartojamas atostogas..... Nepamirškite grąžinti skolos: marškinėlių su xgenomu ir juodos medžiagos gabalą, užpakaliui kelnių susiųti... :cry :eek :upset  
Visi kas galvojate ateityje apsilankyti Jordanijoje, nedvejokite tikrai verta, nebent truputis mankštos prieš kelionę tikrai praverstų :eek
 
Vytautas
26. 2011-04-09 16:15
 
Dėkoju visai šauniajai septyniukei. Manau, kiekvienas iš mūsų šiai įstabiai kelionei suteikė nepakartojamą prieskonį, atspalvį ir garsą ;)  
Žemai lenkiuosi, Tania.
 
Dalia
27. 2011-04-14 11:10
 
Vau! Įkvepiantis tekstas. Galima, Dange, aš tave cituosiu?
 
DariuZ

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Sekmadienis, 05 vasario 2012 )
 
< Atgal   Kitas >