Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2010 11 Etiopija Spausdinti Siųsti el.paštu
Trečiadienis, 10 lapkričio 2010

                                                                
                                   Etiopija. Hamerių gentis.    

  Etiopijoje su Švento Jurgio palaiminimu – ilgas ir nuobodus pasakojimas apie 3 savaičių          kelionę.
                                                    I dalis – Etiopijos pietūs.

 


Etiopija –ta vienas be galo ilgas ir vingiuotas kelias. Kartais platus ir  asfaltuotas, besipuikuojantis naujai brėžtomis baltomis linijomis, bet dažniau  duobėtas,  jau apibyrėjęs ar lietaus išplautas, remontuojamas ar dar tik statomas, beveik visada nenusakomai dulkėtas. Jis eina per miestus ir šiaudinių namelių kaimus, užsuka pas vietines gentis, kerta nesvietiškai plačius slėnius, kopia į kalnus, vingiuoja serpentinais, brenda per išdžiūvusių upių vagas, aplanko eukaliptų giraites, smėlėtas ir karštas savanas, neria giliai į Mėlynojo Nilo slėnį ir vėl kabarojasi aukštyn, į kalnus.

EtiopijaEtiopija.TOmas Baltusis

Tame kelyje verda gyvenimas – ten daugybė žmonių – jie nuolat kur nors eina, jie stoviniuoja pakelėje,  mojuoja praviuojantiems turistams, jie kalbasi, sėdi arba šoka. Kartais tiesiog sėdi – būna, kad ir vidury kelio. Jie čia perka ar parduoda, dalijasi naujienomis ar skalbia kokį skudurėlį  pakelės griovy. Moterys tuo keliu tempia neįtikėtino dydžio žabų ryšulius, kai vyrai tuo tarpu pakelėse žaidžia stalo futbolą. Keliu pirmumo teisėmis keliauja galvijai ir kitokie gyvuliai  - pirmiausia karvės, ožkos ir avys, tada asilai ir arkliai, retkarčiais pasimato koks kupranugaris, šuo, višta ar ilga uodega mosuodama praliuoksi kokia beždžionėlė. Galvijų bandos nuolat keliauja per kelią, keliu bet ne pakele. Karvės eina lėtai ir nestresuodamos, jom dažnokai prireikiapristabdyt ir atsikvėpti, avys ir ožkos vis randa ko parupšnoti ant asfalto, asiliukai kelio vidury dažnai sustoja pamedituoti ar uodega pamosuoti. Tuo keliu dar kartais važiuoja ir automobiliai, bet kad ir kaip bežiūrėsi – jie tikrai nėra pagrindiniai veiksmo dalyviai.
Tuo keliu važiavome ir mes – 23 lietuviai aštuonių senutėlių Toyota visureigių karavanu, kuris  kelionės gale susitraukė iki penkių. Tuo keliu nuvažiavom 4200 kilometrų ir pamatėm kelis skirtingus pasaulius vienu pavadinimu – Etiopija. Toje šalyje įvairiais bendrakeleivių vertinimais praleidome nuo kelių mėnesių iki metų, nors lėktuvo bilietai rodė nesuprantamai trumpą laiką - tik tris savaites. Toje šalyje grįžome į praeitį - vietinis kalendorius rodė 2003-iuosius metus. Kelionės įspūdžius bandysiu glaustai sutalpinti į porą pasakojimų, nors jų visą knygą galėčiau prirašyti. Pasakojime panaudosiu šiek tiek informacijos iš J. Gozalbez ir D. Cebrian knygos ‘Touching Ethiopia’.

Lapkričio 20 d. šeštadienis.  Pirmą žvilgsnį į šalį mečiau iš viršaus – pro lėktuvo langelį. Apačioje matėsi kalnai. Visur kalnai, rūpestingai sudalyti dirbamos žemės sklypeliais. Taip, galvoju, etiopai greičiausiai yra žemdirbiai.
Etiopų ūkiškumo pėdsakai pasimatė jau lėktuvui riedant nusileidimo taku.  Šalia tako rikiavosi tvarkingai sukrautos šieno kupetaitės, sukurdamos keistą jaukumo įspūdį.  Be tų kupetų, oro uostas nei kuo labai pradžiugino, nei nustebino. Pralinksmino gal tik derybos dėl taksi kainos – pirmiausia su mergaite “vadybininke”, paskui su dar keliais padėjėjais-agentais ar dar galai žino kuo – iki paprasto vairuotojo sunku prisikapstyt. O kai jau pagaliau pavyko, jis senu žiguliuku nuvežė mane per smogo apgaubtą sostinę link seniausio Adyje viešbutėlio ‘Taitu’. Addis Ababa – sostinė, kurio vardas –naujoji gėlė – visai neatspindi miesto veido. Toji sostinė pastatyta bet kaip, be jokio planavimo tad ir pamačiau tokį bakūžių–namukų- lūšnų ir šiaudinių triobelių kratinį su kur ne kur pasirodančiais modernesniais pastatais, bet užtai plačiais mostais tiestomis, kartais net trijų-keturių eilių gatvėmis.
Viešbutėlis Taitu – seniausias Adžio viešbutis (statytas kažkur apie 1878  - skirting šaltiniai nurodo skirtingas įkūrimo datas). Čia turiu daryti lyrinį nukrypimą ir paaiškinti, kad kelionė buvo suplanuota taip, kad sutilptume į atitinkamą biudžetą, todėl gyvenome viešbučiuose, kur kaina už naktį dažnai neviršijo kelių ar keliolikos dolerių. Man dauguma jų labai nepatiko, bet pripažįstu, kad kelionei jie suteikė labai savotišką, linksmą atspalvį. Taigi – Taitu. Iš pirmo žvilgsnio – labai patrauklus, tikrai senas viešbutis, gražiomis medinėmis kolonomis ir balkonais. Bet po kelionės minutėlei prigulus ant girgždančios lovos  kažkodėl jaučiausi gulinti kalėjimo vienutėj o ne viešbutyje. Duše, prisiskaičius Tomelio gąsdinimų, išsimuilinusi laukiau, kada čia dings vanduo. Ačiū Dievui nedingo, na bent jau tą kartą. Ant sienos netolimais tingiai judindamas ūsą meditavo nedidukėlis tarakonas. Kitą dieną, nors tarakonas tebetupėjo ten pat, tik gal kitą ūsą krutino, aš vis dėl to pajutau tam viešbučiui simpatiją, nes tose apkerpėjusiose sienose, girgždančiose medinėse grindyse ir apmusijusiuose languose tvyrojo kokia tai gera dvasia.
Pirmąją dieną Adyje buvome laisvi pasirinkti, ką veikti. Galėjai aplankyti Etiopijos žvaigždę, Nacionaliniame muziejuje besiilsinčią seniausią pasaulio merginą Liusi (na,  jau nebe seniausia, bet savo pozicijų muziejuje niekam neužleidusi) arba lankyt miesto bažnyčias arba paprasčiausiai traukti į turgų. Mano kelias vedė į turgų.  Pradžioje nepatikliai žiūrėję į du prie mūsų prilipusius palydovus, galų gale supratom, kad keliaudami su jais į turgų mes tikrai išlošėm, nes be jų pagalbos ne ką būtume pamatę. Turgus (Mercato - italų paliktas pavadnimas)  tobulai atspindi Addi Ababos dvasią – chaotiškame, be jokios struktūros nulipdytame mieste plytėjo toks pats chaotiškas ir begalinis turgus – miestas mieste, su gatvėmis, užkaboriais, akligatviais ir skirtingom specializacijom – prieskonių, kavos, chato, metalų perdirbimo, vištų, suvenyrų, pintinių ir be abejo, kinietiško šlamšto. Tame turguje laikas kažkaip keistai tekėti pradeda, nes visas jusles užplūsta įvairiausi kvapai, garsai ir vaizdai ir nebesuvoki kas čia ir kiek laiko vyksta.
Kai jau esi visai išsekintas, berniukai gidai žino, ko turistui reik – vilioja kavos gerti ir tempia į tokius užkaborius, kur pats savo noru nosies nekištum. Ten, kur patenkam, mūsų nustebimui yra visai tylu, ramu ir net panašu į gyvenamą namą. Viduje sėdi keli svečiai ir stebi, ką čia su mumis turistais išdarinės (išdūrinės). Išdurt pavyko ir gana sėkmingai, nes pasiūlė mums ne kavos o čiato (chat). Čiatas tai toks augalas, kurio jaunus lapelius vietiniai čiaumoja tikėdamiesi įgyti žvalumo, proto nuskaidrėjimo ar dar velniažin ko. Tas augalas, daugelyje šalių uždraustas (ir vistiek yra antra pagrindinė eksportuojama prekė) turi alkaloidų (cathine and cathinone) kurie turi stimuliuojančių savybių.  Nepuolėm tų lapų čiaumoti pilna burna, bet paragaut paragavom – sukramčius išsiskiria kartokos sultys, kurias nurijus nieko baisaus anei stebuklingo nenutiko. Vizito tame chato posėdžių kambaryje vinis buvo momentas, kai reikėjo susimokėt ir už kelias čiato šakeles mūsų paprašė labai padorios sumos. Žinojom, kad taip bus bet vistiek nemaloniai nustebom. Teko susimokėt, bet su savo naujasiais draugais dėl to išsiskyrėm ne per maloniausiai ir tą kartą jiems iš mūsų uždirbti nepavyko. Nepaisant to, po trijų savaičių, kai prie to paties Taitu viešbutuko vėl sutikau pirmosios dienos draugelį, jis be jokių nuoskaudų paklausė, kuo galįs mums padėti ir nurodęs gerą barą, bei davęs instrukcijų, kaip neišsidurti, nuplaukė savais keliais.
Lapkričio 21 d. sekmadienis. Mes išriedėjome į kelią aštuoniais naujutėliais (tokie buvo pažadėti), aštuonesdešimt kelintų metų Toyota visureigiais. Dienos tikslas - už kokių 400 km esantis Arba Minch miestas. Taip ir prasidėjo mūsų ilgas gyvenimas kely – su sustojimais pagerti kavos, pasilabinti su vietiniais vaikais, pamosuoti jiems, stovintiems šalikelėse, pabendrauti su nepiktai besibraunančiais į mašiną ar į kadrą.
Pirmasis mane nustebino vairuotojas, kai sužinojęs kad esam iš Lietuvos, iškart pagyrė, kad turime gerą disko metiką! Ir dar pridėjo, kad mūsų kaimynai – baltarusiai. Šitaip jis užsidirbo pirmą ir labai riebų pliusą. Po to pradėjo stebinti gyvybės kunkuliavimas ant kelio. Tą jau buvau patyrusi Kenijoj, bet kažkaip buvau pamiršus. Žmonės, ypač vyrai, Afrikoj dėl nežinomų priežasčių didesnę dalį dienos praleidžia ant kelio. Dažniausiai jie kur nors eina, bet neretai tiesiog stovi ar sėdi pakelėse ir kaip susidarėm įspūdį – visiškai nedirba, niekur neskuba. Keliskart bandžiau kvosti savo vairuotoją, kur visi tie žmonės taip būriu eina? Tą dieną buvo sekmadienis, tai vairuotojas išsisuko nesunkiai – pasakė, kad visi eina arba iš bažnyčios arba į svečius.
Galiausiai mane apžavėjo gyvuliai. Atrodė, kad su kiekvienu šimtu kilometrų tolstant nuo Adžio, galvijų ant kelio proporcingai padaugėja. Tame kelyje akivaizdžiai valdė karvės, o ne automobiliai. Iš šono žiūrint galėjo pasirodyti, kad automobiliai nematomi ir begarsiai,  į juos niekas, nei žmonės, nei gyvuliai nesureaguodavo, kol neišgirsdavo pyptelėjimo. Saulei leidžiantis kelias galutinai pavirsta viena didele galvijų banda, nes kiekviena avelė, ožkelė ar arklys nakčiai saugiai turi pasiekti namus ir juos žinoma reikia pasiekti keliu, nesivilksi gi pakele...
Savo naujuosius namus ‘Bekele’ kempingą Arba Minch priemiestyje pasiekėme saulei nusileidus, bet ir patamsyje matėsi, kad tasai įkurtas nuostabioje vietoje ant kalno su ‘vaizdu į jūrą’  - tolumoje ir sutemose plytintį Chamo ežerą, kur ryt plauksime ieškoti krokodilų. Nežinau, ar tą vakarą, ar jau prieš tai, lietuvių tautelė Etiopijoj atrado St. George – lengvą lengvutėlį, švelniai gomuriu nutekantį ir dulkes iš gerklės išplaunantį vietinį alutį, šventojo Jurgio vardu pavadintą.
Lapkričio 22 d. pirmadienis. Trečioji – krokodilų, zebrų ir begemotų diena. Dabar atrodo, kad tas pasivaikščiojimas po Nechisaro nacionalinį parką bei pasiplaukiojimas Chamo ežere, kur gyvena krokodilai, begemotai ir tilapijos, labai nublanko visų kitų įspūdžių fone. Joks krokodilas, kaip buvo viltasi, nepragraužė valties dugno ir nesiropštė į laivą lietuviškų pietų, joks begemotas neapvertė valties ir neišmušė mumyse dviejų apvalių skylių. Gerai, kad bent vaikščiojant po parką keli zebrai teikėsi pasimaivyti mūsų akiraty. Jokių kitų didesnių gyvių, o bet kokių kačių šeimos plėšrūnų tai jau išvis anei kvapo. Jei ir gyvena koks dramblys Etiopijoj tai jo reiktų ieškoti daug piečiau, kur nors pasienyje su Kenija. Man širdį paglostė ir seną paukščiukų stebėjimo hobį atgaivino pulkai pelikanų, egrečių, garniai, avocetės, marabou ir ereliai žuvininkai, gausiai gyvenantys Chamo ežere.

Etiopija

Gerai, kad žvilgtelėjau į kelionės užrašus, nes pasirodo, dar tą pačią dieną braukėm į Dodze kaimą kalnuose, paveizėti kaip tas vietinis kaimas atrodo. Kaimas tipiškai afrikietiškas, namai pastatyti iš ‘false banana’ arba enset medžių – tokių banamedžių genties augalų, ant kurių banana neauga. Tačiau jie  gali būti panaudojami galybei kitų naudingų dalykų, tokių kaip namelių statyba, demblių pynimas arba keisto duonos pakaitalo kocho gamyba. Tame kaime, kuris kaip man  pasirodė yra daugiau turistams parodyti skirtas, gali rasti visą darbščiųjų rankų būrelį – visokius pynėjus, audėjus ir kavos virėjus ir be abejo, suvenyrų pardavėjus. Kaimui aplankyti man užteko dešimties minučių, po to nusprendžiau atsisėdus ant kalvelės ramiai pasidairyti aplink. Na, tas ramiai užtruko kokią minutę pusantros, nes po to kaip visada iš niekur išdygo būrys vaikų, prašančių nufotografuoti, duoti pieštukų, birų arba bent jau karamelę.  Keisčiausia, kad tie vaikai dar ir angliškai moka kalbėti. Nekalbu apie frazes ‘meny meny’  arba ‘give me pen’. Kalbu apie mokinukus, kurie sugeba papasakot, kad eina į mokyklą, kokių dalykų jie ten mokosi, ir net apsimeta, kad susigaudo kur yra Lenkija ir jos kaimynė Lietuva. Tokių vaikeliukų apsupty aplanko visa emocijų gama. Pirmiausia maloniai nustembi, kad su jais galima susikalbėti. Po to susigraudini, kai jie paprašo pieštuko, nes eina į mokyklą o to pieštuko neturi. Pradedi gailėtis, kad nenusipirkai ir neatsivežei poros maišų pieštukų ir trejų ketverių maišų saldainių (ką ten maišų, sunkvežimio pieštukų būtų nepakakę). Galiausiai jau rodos imsi ir nusivilksi paskutinius marškinius, kad tam vaikui atiduotum. Bet staiga pamatai iš jo kišenės kyšantį pieštuko galą, arba akyse strypčiojančius juoko velniukus. Supranti, kad tas vaikelis ištiesų nenuilsdamas dirba turistų mulkinimo darbą. Tada kyla noras pasiplauti, bet tai nėra lengva. Tie meilūs vaikai kibiais piršteliais taip prikimba, kad neatplėši. Pradeda darytis nemalonu. Sakai jam bye o jis tau  hi. Nemalonus nustebimas perauga į lengvą bet greit stiprėjantį susierzinimą.  Netrukus norisi, kad tie vaikai skradžiai žemę prasmegtų. Ir į tokias situacijas patenki nuolat.
Na, teisybės dėlei turiu pasakyti, kad ne visi vaikai tokie įkyrūs, sutikau daug labai mielų ir supratingų vaikų, ir apskritai Etiopijos žmonės mane sužavėjo.
Grįžtant į kempingą mus ir vėl supo karvių-ožkų-avių bandos, vėl lėtai yrėmės dulkių gurvoluose paskendusiu keliu, vakarinei saulei skverbiantis per smėlio sūkūrius  ir spiginant tiesiai į akis. Dieną vainikavo nuostabiai grilyje kepta šviežutėlė tilapija, alų pradėjome užsisakinėti dėžėmis. Patarimas keliautojams – jei būsit Arba Minch, nueikite į žuvies restoraną, kurio pavadinimo aš nežinau, bet kurį manau žino visas miestas. Ir dar būtinai aplankykite tamsią, pragaro liepsnomis liepsnojančią to restorano virtuvę. Ko gero tai bus vienintelė virtuvė visoje Etiopijoje, kurią verta aplankyt, nes visose kitose vietose primygtinai patarčiau net nekišti nosies į ten, kur jie ruošia maistą, nes kitaip labai ilgam prarasite apetitą.
Lapkričio 23 d.  ketvirtoji kelionės diena. Kelyje ir vėl karvės. Pradžioj nesusigaudau, kaip čia yra, kad jos vis ant kelio – tai kada jos ganosi ir ėda? Bet po kiek laiko susivokiau, kad gi rytais, kai karvės išjuda į ganyklas, ir mes judam į trasą. O vakarais, kai karvės namo, tai ir mes su karvėmis.... 

Etiopija

Keliaujam į Konso. Konso regionas, jau visai pietuose, garsus savo terasine žemdirbyste. Kadangi aplink vieni kalnai tai nieko kito ir nebelieka, kaip tik juose ūkininkauti. Viskas ten - ir miestas ir kaimas ir gentis pavadinta vienu vardu - Konso, kurį gentis atsinešė ateidama iš pietinių Oromo kraštų. Aplankom vieną kaimų, kur gidas paaiškina, kad Konso reiškia ‘active in work’ suprask, netinginiai. Atkeliavo iš pietų ir įsikūrė kalnuose, nes jau tada suprato, kad arčiau dangaus yra geriau – ne taip drėgna, šviežesnis oras o ir maliariniai uodai taip aukštai nepasiekia. Todėl, kaip tik kalnas taip ir kaimas. Nors ir darbštūs, pakariauti laiko irgi rasdavo, o po karo medines skuptūras “waga” droždavo. Kas kart laimėjus – vis didesnes. Kaimas įspūdingas – vienas didelis stambiais šakaliais aptvertų gatvių, kiemų ir akligatvių labirintas, iš kurio  be vietinių pagalbos ir per porą dienų neišsikapstytum. Grupė kažkaip subyra ir išsiblaško kas sau – aš jau pradedu įtarti, kad šitie kaimiečiai bus įvaldę efektyvią turistų apšvarinimo arba nudaigojimo strategiją. Laimei, kažkoks berniukas parveda mus prie automobilių, pakeliui dar papasakodamas, kad čia niekas nenaudoja apsisaugojimo priemonių, todėl pas juos gimsta daug vaikų. Nežinau, kodėl iš daugybės dalykų jam parūpo papasakoti būtent tai. Vaikiukas uždirba porą birų, o mes saugiai parkeliaujam iki mašinų. Ten būriuojasi didesnė kaimo dalis, o aš sugalvoju nesamonę - kokiai mergaitei atiduoti marškinėlius. Buvau perspėta, kad tai gali nekaip baigtis, bet pagalvojau, kad Rolas gali gaut neblogos vaizdinės medžiagos filmui. Vos tik sumosuoju marškinėliais, mane prie automobilio priremia visas kaimas. Na gerai, galvoju, turiu dvejus marškinėlius. Juos atiduosiu, o po to mane tikriausiai suvalgys.

EtiopijaKelione i Etiopija.Tomas Bltusis

Kai jau pagaliau visi gyvi ir sveiki susilipom į mašinas, mus dar nuvežė ir Niujorką – tokį raudoną ir visai įspūdingą kanjoną. O tada važiavom dar toliau į pietus, į Jinka miestą. Jau iki tol stebėjausi ir žavėjausi nuolat kintančiu įvairiaspalviu kraštovaizdžiu ir visur besančiais kalnais, bet tą popietę Etiopija apdovanojo ypatingais vaizdais. Pakilus į kalną, toli apačioje atsivėria akimis neaprėpiamas, atrodo begalinis, žalias slėnis. Vienoje jo pusėje dangus į žemę remiasi saulės spinduliais, ir viską kas apačioje nutvieskia auksine šviesa. Tuo pat metu jis tamsiu lietaus stulpu įnirtingai  skalbia kitą slėnio kraštą. Toli palei horizontą viena už kitos rikiuojasi skirtingais mėlio atspalviais paspalvintos kalnų grandinės. Per tą bekraštį slėnį, nusagstytą akacijom ir eukaliptais, ataustą dirbamos žemės rėželiais, į tolybes driekiasi kelias. Ir taip vienas slėnis po kito. Akys godžiai bando aprėpti tuos vaizdus, bet protas sunkiai suvokia tokio dydžio erdves.

 


Į kempingą atsidanginom sutemus, pakeliui sugebėjom pamesti vieną ekipažą. Jų vairuotojas, tą patį vakarą išrinktas blogiausiu, sugebėjo iš rikiuotės išvest stabdžius. Ekipažo narius mes iš tos mašinos susirinkom, o štai Rolo košių ne. Todėl vakarienei turėjom dvi dėžes alaus, porą šokoladų, porą papajų  ir porą apgraužtų cukrašvendrių. Vietoj vakarienės nusprendėm įsiprašyti į visai gretimai vykstančias mišias ar kokią tai šventę, vyrai ten nuėjo alaus buteliais nešini. Šventikai mums primygtinai parodė kelią atgal į stovyklą, todėl nusprendėm, kad tikriausiai per mažai alaus būsime nusinešę. Tą vakarą kauniečių mažuma bandė kelti kokį tai nediduką perversmą, bet nepamenu dėl ko. Be to jie paprašė paminėti juos dienoraštyje. Štai vienas labai prasmingas jų dialogas:
Kempinge, tamsoje stovi du kauniečiai su alaus buteliais ir lygina jų skonį. Vienas sako: “aš geriu giros alų, o tu tai tą, neskanų”. Kitas: “ne, tai aš geriu giros alų. Pala, o mes kartais ne tą patį alų geriam?”
Lapkričio 24 d. Jau nebežinau kuri kelionės diena.  Ryte ir vel keliamės labai anksti, šiandien keliausim pas mursius (mursi tribe). Aš keliuosi dar anksčiau, nes reikia į dušą. Kempinge dušas yra, tad juo reikia pasinaudoti, nes Tomelis kasdien sako, kad kitą dieną vandens tikrai nebebus. O jo kaip yra, taip yra. Tenka praustis.

 


Kelias pas mursius nors ir duobėtas, bet ne toks ilgas kaip žadėta ir mes pas juos atriedam visai greitai. Nesileisdama į ilgą monologą apie tai, ar gražu ir etiška yra atvažiuot pas svetimus žmones į jų kiemą ir spoksot kaip jie gyvena, pasakysiu, kad tam mursių lankymui buvau nusiteikus skeptiškai. Išvažiavau dar skeptiškiau nusiteikus, bet jau dėl kitų priežasčių. Tomas buvo pagąsdinęs, kad mursiai yra viena agresyviausių genčių, todėl dėl drąsos pasiėmėm vieną kalašnikovu ginkluotą sargą (atsiprašau, sargus čia skautais vadina). Bet kai jau išlipom kaime iš automobilių ir visus apspito ne ką prasčiau ginkluotų mursių minia, tas vienas skautas tiesiog ištirpo minioj ir jau nebebuvo aišku nei kuris tų juodukų yra mūsų skautas, nei kurią pusę jis, reikalui esant, užtartų.

EtiopijaKelione i Etiopija. Mursi gentis

Pradžioj nesitraukiau nuo automobilio ir slėpiausi už liesų savo vairuotojo pečių. Aplinkui dėjosi tiesiog keisti dalykai. Mursiai be jokių įžangų pradėjo reikalauti, kad juos fotografuotume, nes pasirodo tai yra mokama paslauga. Kai susitari dėl užmokesčio, mursis atsistoja prieš tave pačia dirbtiniausia, koka tik gali, poza ir nutaiko skausmingiausią, kokia tik įmanoma, išraišką.  Jei nefotografuoji, tai reikalauja saldainių. Gaunasi tokia dainelė: “two birr-foto-karamela”.  Dieve Dieve, kur aš patekau. Bandau nuklysti kur nors, kur niekas nemato, bet mursių gi daug ir jų rega aštri – visur jie mato. O jei užtinka vieną, tai dar ir patogiau, nes tada labai nesunkiai pavyksta įkalbint fotografuoti. Kai papurtau galvą, jis reikšmingai žvilgteli į automatą savo rankose ir jį kresteli – noras fotografuoti atsiranda kaip mat. Man labai ir labai palengvėja, kaip pagaliau paliekame tą kaimą. Pradžioj  pėstute, nes vienas automobilių sugedo ir vairuotojai čia pat jį remontuoja. Mus gerą gabalą lydi pusė kaimo. Kulniuojam, saulė negailestingai kepina, visureigiai nesirodo, baisu, kad jau tuoj kitą kaimą prieisim. Tokioj neviltingoj situacijoj atsidūrę nusprendžiam bent jau palinksminti naujutėlaitėmis tojotomis pro šalį važiuojančius kitus turistus ir sušokę jiems ‘waka waka’ šokį puolam reikalauti atlygio - biriukų. Gal dar nesakiau, kad vienas birr’as vertas apie šešių JAV dolerio centų.

                            Etiopija

Per pietus diskutuojam apie mursius, jų gyvenimą, kelią ir likimą. Valdžia žada iki pat genčių teritorijų nutiesti gerą kelią ir net paleisti ten autobusus. Taip ir įsivaizduoju murius su lėkštelėmis lūpose ir kalašnikovais autobusu besivažinėjančius. Daugumai bendrakeleivių tai skamba kaip mursių, jų dabartinio gyvenimo būdo ir papročių pabaiga.  Mano supratimu ta pabaiga jau seniai yra atėjusi. Mursiai kuo puikiausiai įvaldė foto-prievartavimo meną, ir jau dabar gali atsibelst į miestą kada tinkami. Kurio galo laikytis tų keistų senų papročių ir karves ganyti?  Be to man atrodo, kad tas kelias jiems anksčiau ar vėliau atneš švietimą, mediciną ir prailgins  vidutinę gyvenimo trukmę.
Dardam į Turmi, dar vieną miestą pietuose, hamerių genties teritorijoje. Kelias neasfaltuotas ir ypatingai dulkėtas. Iš tiesų yra du keliai – naujai statomas tiesus, tik kažkodėl užkonservuotas ir aplink  kaip gyvačiukas besirangantis ir tą naująjį nuolat kertantis senasis žvyrkelis. O kai kelias neasfaltuotas, tai jis nepaklusdamas jokiems fizikos dėsniams išsitęsia iki begalybės, ir atrodo, juo važiuojam jau visą naktį. Kai jau pravažiuojam Turmi bet ten nesustojam, ir atrodo stuburas įauga į automobilio sėdynę, atvažiuojam į kempingą baisiai sudėtingu pavadinimu “Traditional Hammer Keske campt site”. Čia Etiopijos pietūs, visur plyti sausa, išdžiūvus ir dulkėta savana. Karšta. Automobilių sukeltos dulkės kabo ore ir jokia gravitacija jų neveikia. Ciklopo šviesoj tos dulkės atrodo nepraregimos, jų pilna gerklė, nosy sir akys, beveik pradeda imti nedidelė panika ir labai užsimanau išgerti ko nors stipresnio.
Bet viskas yra gerai. Kempingas tvarkingas, čia yra vandens ir alaus, o daugiau tuose kraštuose nelabai ko ir reikia. Vadas verda košę, mes duše iš galvų išsiplauname po kelis kilogramus dulkių, o po to gerkles skalaujame St George alumi. Kai jo nebelieka – vietiniu vynu. Aš net sugalvoju miegoti lauke, tiesiog po medžiu. Naktis buvo puiki – dulkės seniai nusėdę, mėnesiena, gaivina lengvas vėjelis.

  Etiopija

Lapkričio 25 d. Dar vakar vakare kažkoks vietinis siūlėsi išskalbti drabučius, tai iš pat ryto kažkokiam vaikinukui, nei žodžio nesuprantančiam angliškai, prie šulinio įbruku kelnes ir porą maikių skalbimui. Laura savo skalbinius įduoda kažkam kitam. 
Šiandien bendrausime su Hameriais (Hammer tribe) kurių gentis viena didžiausių Etiopijoj, jų priskaičiuojama apie 15 000. O iš kur tu žinai, kiek jų yra, išdžiūvusia upės vaga keliaujant į kaimą klausiu gido, ar juos kas nors skaičiavo? Taip, pasirodo karts nuo karto valdžia surengia gyventojų apskaitą, nors man sunku suvokti, kaip galima suskaičiuot tuos po savaną pasklidusius kaimus ir jų gyventojus.

Etiopija

Gidas – jaunas vaikinukas, iš tos pačios genties, labai neblogai kalbantis angliškai, tai galima bandyti daug dalykų iš jo išpešti. Ar mokosi tie genčių vaikai, klausiu? Ne, nesimoko, nes jų tėvams atrodo, kad mokslas tai nereikalingas išmislas, kuris gadina vaiką. Karvių ganymas vaikus turi išmokyti visko, ko jiem reiks gyvenime. Toks tai mastymas. O tu, klausiu gido, mokeisi? Taip, norėjau mokytis, todėl turėjau pabėgt iš namų, atsako ir nusišypso. Iš ko tos gentys gyvena? Augina kukurūzus ir sorghum (tokia, labai maistinga grūdinė kultūra) – daugiau, be akacijų ir alijošių tose sausose žemėse nieks neauga. Vyrai prižiūri gyvulius (greičiausiai tai yra vienintelis darbas, kurį dirba vyrai) – karves, ožkas ir avis, kurios sausuoju sezonu iškeliauja ganytis į Omo upės slėnį.
Į hamerių kaimą einu nelabai noriai, nes pamenu mursių dainelę ‘two birr-foto-karamela’. Bet hameriai kitokie. Taip, jie irgi prašo būti fotografuojami, bet tikrai yra daug mažiau įkyrūs. Šitame kaime, priešingai nei pas mursius, pilna kūdikių ir vaikų bet nesimato nei vieno vyro. Čia pamatom, kaip daroma gražioji hamerių moterų šukuosena – molio ir riebalų pagalba susukama daug smulkių kasyčių. Moterys, pasipuošę tokiomis šuokuosenomis, yra nuostabiai gražios. Ir apskritai hameriai yra labai dailių veido bruožų, kūno sudėjimas tvirtas, bet grakštus.
Kaime mus pakviečia gerti kavos, tam pro labai žemą ir siaurą angą reikia susiprausti į jų šakalinę trobelę. Keista, bet telpa visi. Trobelėje maloniai vėsu ir gera, pakankamai šviesu, nes pro visur kiauriai skverbiasi saulės spinduliai.  Kavą hameriai verda iš kavos luobelių, nes pupelių kavos jie nemėgsta – per karti. Moliūgo inde patiekiamas birzgalas  nevilioja, bet tiesiog privalau to gėrimo paragauti. Tos kavos skonis labiau panašus į arbatos, ji nėra skani, bet gaivina. Ankštoje hamerių trobelėje susigrūdę 23 lietuviai klega ir krykštauja kavos gėrimo prisiragavę, Giedrius derasi dėl indo, kuriame buvo tiekiama arbata, pirkimo.

 


Artėja dienos, o gal ir visos kelionės kuliminacija – po pietų dardame į kitą kaimą įšventinimo į vyrus ceremonijos pažiūrėt. Hameriai žinodami, kad turistų atsikratyti neįmanoma, už atitinkamą kainą įsileidžia tos ‘bull jumping’ ceremonijos pažiūrėti. Kai jau sumoki duoklę kaimui, nieks nebeprašo mokėti už kiekvieną fotografiją atskirai, gali šniukštinėt po kaimą ir fotografuoti ką tinkamas. Ceremonija įspūdinga, bandysiu ją aprašyti, nors perteikti tame kaime tvyrojusios atmosferos tikrai nepavyks. Tą reikia pamatyti ir pajausti.
Kai berniukas subręsta, o dar svarbiau, kai šeima sukaupia pakankamai daug galvijų, kad nuotakos šeimai galėtų sumokėti duoklę, ateina laikas įšventinimo į vyrus ceremonijai. Tai didelė šventė, į kurią susirenka visi giminaičiai ir draugai ne tik iš savo, bet ir aplinkinių kaimų. Vyrai, įšventinamojo draugai,  dažo veidus, merginos  puošiasi ožkų kailio sijonais ir ant kojų po keliu pakabinamais barškalais. Ceremonijos pradžioje vaikinuko draugės ir giminaitės šoka ritualinį šokį ir prašosi būti plakamos. Plakimo esmė – moterys tam, kuris bus įšventinamas į vyrus, taip nori įrodyti draugystę ir artumą, be to nori parodyti savo drasą ir sugebėjimą atlaikyti skausmą. Jų kūnai yra storai ištepti riebalais, akys atrodo apsinešę – galbūt prigėrę savadarbio alaus, gal ko apsirūkę, o gal tiesiog panirę į transo būseną. Ta veiksmo dalis atrodo labai nemaloniai – pamačius kruvinais randais ‘padabintas’ nugaras net supykina. Visa laimė, kad to plakimo ne tiek daug – iš tiesų daugiau šokama ir dainuojama.
Pradžioje kaime jaučiuosi keistai – mes nei tai svečiai, nei tai žiūrovai. Kai kas mūsų nepastebi, kai kas nužvelgia piktais žvilgsniais, kiti visai smalsiai apžiūrinėja. Kažkas sumano mus pavaišinti vietiniu gėrimu - prieš mus atsiranda keli moliūginiai puodai kažkokios buzos. Puode įmerktas šakalys. Negi kas nors to gėrimo ragaus? Labai nustembu, nes norinčių  jo pasrėbt atsiranda, gėrimas eina per rankas, dauguma ragauja. ‘Broga iš kombikormo’ - nuskamba kažkieno  nuosprendis. Kombikormo? O, tai neturėtų būti labai baisu, pagalvoju. Nustebindama pati save irgi ragauju to gėrimo, nes juk šalį reik pažinti visapusiškai. Jau įsivaizduoju save, vakarą praleidžiančią tūlike, bet tai visai neatgraso nuo gėrimėlio. Pamaišau šakaliuku, prasklaidau kombikormą ir sriūbteliu. Skonis ne toks ir blogas, netgi dar vieno gurkšnio norisi. Prakoši tą gėrimą pro dantis ir gerklėn nuteka maloni rūgštelė, po to belieka tik tirščius išspjauti. Jei tas reikalas būtų buvęs iškoštas, tikrai jo būtume suragavę gerokai daugiau. Naminiai alkoholio varymo būdai visur tokie patys, tik skiriasi iš ko jis raugiamas. Tas mūsų ‘kombikormu’ pakrikštytas produktas tikriausiai buvo sorghum grūdai.
Genties vyrai stebi mus brogą ragaujančius ir šypsosi.  Beveik patampame pilnateisiais šventės  dalyviais. Pasijuntam kažkaip jaukiai, atsiranda noras bendrauti, nors su anglų kalba čia prastai. Išsitraukiu žiūronus ir duodu vienam vaikinukui pažiūrėti. Kaip nustatyti ryškumą parodau ir paaiškinu lietuviškai, o jis viską puikiausiai supranta. Žiūronų esmę pepranta labai staigiai ir tie jam padaro labai didelį įspūdį - emocingai puola visiem kažką aiškinti. Mums belieka tik spėlioti, ką.
Moterys ir toliau sau šoka, protarpiais pailsėdamos. Jų daina, kojų barškaliukų žvangėjimas ir pučiamų trimitėlių garsai sudaro labai gerą, svaiginantį ritmą, žemė lengvai dunda po kojomis. Muzika, ritmas, aplink besisklaidantys laužų dūmai ir broga pamažu ima mane veikti. Hameriai įsijautę į ceremoniją mūsų nebepastebi arba labai gerai apsimeta, kad nepastebi. Netrukus iš debesų prapliumpa lietus, bet kadangi karšta, jis tik gaivina. Sulendam kartu su vietiniais po tokia žema pašiūre. Moterys vis dar šoka, ir aš, sėdėdama kūdikėlius maitinančių šokoladinių mamyčių apsupty, siūbuoju pagal jų šokio ritmą. Moterys man šypsosi, man gera ir jauku. Visi klausimai ar etiška mums dalyvauti svetimoje ceremonijoje, lieka neatsakyti, nugrūdu juos kažkur gilyn į smegenų užkaborius ir galiausiai pamirštu. Esu čia ir dabar, gyvenu hamerių genties gyvenimą.
Laikas teka, dienelė eina vakarop ir visi sujunda rengtis paskutinei – svarbiausiai šventės daliai. Pro kažkokius simbolinius vartelius išgenami galvijai, jaunimas varo juos gilyn į savaną. Visas kaimas ir mes kartu lekiam iš paskos. Galvijai  suginti į vieną atviresnę aikštelę, karvės atskiriamos ir genamos šalin, moterys šoka ratu aplink jaučius.  Šventės kaltininko draugai stato jaučius į vieną eilę, vieni įsitveria jaučiams į dantis, kiti – į uodegas. Nežinau, kiek ten tų jaučių, nesuskaičiuoju. Tik jaudinuosi, ar viskas bus gerai. Įšventinamasis turėsi užšokti ant tų jaučių ir perbėgti jų nugaromis. Jaučiai surikiuoti, visi aptyla ir bėgimas prasideda. Pasirodo, tai nėra labai jau įspūdinga ar sudėtinga. Vaikinukas sėkmingai šešis kartus prasilekia  jaučių nugaromis, aplink nuvilnija džiaugsmingas atodūsis. Rytoj kaime bus didelė šventė, o dabar viskas staiga baigiasi. Džiaugsmingam atodūsiui nuvilnijus, vietinių draugiškumas ir visos dienos kantrybė dingsta, mums įsakyta tuoj pat palikti kaimą.
Įšventinimo ceremonijos sėkmę atšventėm skania vakariene – lauže čirškinta ožkiena. Į kempigą gryžome visiškai patenkinti, pamatyti vaizdai ir patirtys pranoko bet kokius lūkesčius. Lyg to būtų negana, vakare mus mus aplankė keistas padaras su daug kojų ir gal kokių trijų centrimetrų ilgio. Skorpionui per būtų per mažas, vorui – per ilgas. Kažkas nusprendė, kad labiausiai panašus į padarą iš filmo grobuonis. Vėliau įlindus į dušą aptikau lygiai tokį pat baisuoklį, todėl maudynės buvo rekordiškai trumpos. O užsimaniusi nueiti į gerą vietą išvis apstulbau, kai tamsoje prieš mane staiga suspindo dvi mažos žvitrios akelės. Kas čia per zoologijos sodas kempinge susirinko? Kai geriau įsižiūrėjau, supratau, kad tos akelės priklauso rainauodegiui lemūrui. Bet jokie padarai neprivertė manęs tą gaivią naktį lysti į palapinę. Įsisupau į savo tinklelį ir saldžiai išsimiegojau po mango medžiu. Ryte atsikėlus supratau, kad tas skorpionvoris buvo tik labai didelė skruzdėlė.
Lapkričio 26 d, gal penktadienis. Laikas išvažiuoti, o mano skalbinių nėra. Ai, numoju ranka, nes vistiek ketinau tas maikutes ankčiau ar vėliau išdalinti. Bet kai jau kuprinė sukrauta ir suburzgia mašinų varikliai, atbega vakarykštis vaikinukas ir įbruka man į rankas išskalbtus drabužius. Nudžiugusi dosniai susimoku už suteiktą paslaugą ir suprantu, kad pergyventi bei nepasitikėti tuo berniuku iš tiesų neturėjau jokio pagrindo.
Turmi buvo labiausiai į pietus nutolusi vieta, kurią aplankėm. Šiandien grįšime į Arba Minch, pakeliui aplankysime dar vieną gentį.
Karštis ir dardėjimas dulkinu keliu užliūliuoja. Pabundu žadinama vairuotojo – kelkis, atvažiavom į arabori (arbore tribe) genties kaimą. Užsimiegojus, perkaitus išlipu lauk ir visai neapsidžiaugiu. Visų pirma, ta vieta primena dulkiną automobilių aikštelę, o ne genties kaimą. Aplink vaikšto kažkokie eksponatai su riešutų kiautais ant galvų ir prašosi būti fotografuojami. Visai kaip pas mursius, tik vietoj saldainių čia reikalauja marškinėlių, arba ir to ir kito. Dainelė skamba taip ‘foto-t-shirt-karamela’. Gudručiai...
Atiduodu porą maikučių ir visai neketinu nieko fotografuoti, nes dar po vizito pas mursius supratau, kad fotografuoti juodukų nesugebu - visos nuotraukos išbliurę. Bet vistiek viena moteriškė visur su savimi betampanti paklusnų diedelį priprašo padaryti vieną nuotrauką. Po to pasislepiu po medžiu, bet ir čia prie manęs prilimpa kažkoks bamblys. Padovanoju jam mytrips.lt ženkliuką – tegu garsins Lietuvos vardą Afrikoje.
Į Arba Minch grįžom dar nesutemus ir pirmą kart turėjom visas porą valandų laisvo laiko. Vakarieniauti žinama nulėkėme į gerąjį žuvies restoraną.
Lapkričio 27 d.  šeštadienis, vaistų nuo maliarijos gėrimo diena. Lekiame į Awasą – visa diena kely. Awasa tai modernus miestas,  man paaiškina vairuotojas. Kodėl jis modernus supratom tik atvažiavę – miestas tik 50 metų senumo (tą dieną kaip tik šventė jubiliejų) ir statytas pagal planą, turi šiokią tokią struktūrą. Etiopijos masteliais tai tikrai labai modernu. Žiūrėti ten nėra ką, vakarieniaujam kažkokiam prašmatniam viešbuty ant ežero kranto.
Lapkričio 28 diena. Ryte sėdam į valtis ir apsimetam, kad plaukiam žvejot. Viskas atrodo rimta, mums net meškerę į rankas įduoda ir kažkokio masalo. Be abejo žuvies, bent jau maniškėj valty, nieks nepagauna, bet šitas pasiplaukiojamas  mums vistiek patinka, nes jau truputį pabodo tiesiog važiuoti ir važiuoti.
Pagrindinė Awasos įžymybė – žuvų turgus, kur suplaukia visos ežero tilapijos, kur džiūsta tinklai, kur pakrantėj vienoj didelėj maišalynėj malasi pulkai marabou, asiliukų ir vaikų. Kadangi brogos gėrimas pas hamerius mūsų pilvų niekaip nepaveikė, mes nusprendėm žengt dar vieną žingsnį ir prisikirtom čia pat turguje keptos šviežios žuvies. Esu tikra, kad po šito mums tikrai paleis pilvus. Nepaleido.
Gryžom į Adį.  Pirma kelionės dalis baigta. Toliau mes į šiaurę dumsim.

Etiopija

II dalis. Šiaurė, arba fish finish

Vis dar lapkričio 28 diena. Vakaras Adyje. Vietą vakarienei šiame mieste susirasti visai nesunku – tereikia pasigauti pirmą pasitaikiusį taksi ir paprašyti, kad nuvežtų į gerą restoraną. Taksi vairuotojas tuoj pat linkteli galva ir jau yra pasirengęs važiuoti. Nelabai svarbu kur, svarbu, kad klientai suliptų į automobilį ir jis galėtų pajudėti, o pakeliui bus galima paskambinti draugams ir išsiaiškinti, kur tas geras restoranas yra. Šįkart prireikė poros skambučių, bet mus atvežė į tikrai labai neblogą vietą.  
Kadangi vakarienės metas, tai porą žodžių galima ir apie maistą parašyti. Pagrindinis ir dažniausiai Etiopijoj valgomas patiekalas yra injera, patiekiamas su įvairiais priedais. Injera – tai didelis ir rūgštus blynas ar lietinis, gaminamas iš teff miltų. Teff – viena ten dažniausiai auginamų grūdinių kultūrų, turtinga angliavandenių ir geležies.
Nors injeros pagrindą sudaro vanduo ir teff miltai, ten dar dedama kažkokių žalių lapų, kurių nei pavadinimo nei kodėl jų ten reikia, nežinau. Injeros tešla rauginama porą dienų o tada kepami dideli lietinių tipo blynai. Pirmą kartą paragavus to blyno skonis gali ir nepatikti, bet jei jį valgai su tinkamu priedu – labai aštriu padažu, tada blyno rūgštelė ir  padažo aštrumas taip susigroja, kad norisi kimšti ir kimšti. Injeros priedai įvairiausi – padažai, įvairiais būdais paruošta mėsa (dažniausiai ožkiena, jautiena ar aviena) ar žuvis, daržovės, virtos ar troškintos, visokie ankštiniai, salotos ir panašiai. Nereiktų labai nustebti, jei kai kurie patiekalai ir į mamytės daržovių troškinį pasirodys besantys panašūs, nes etiopai augina ir valgo mūsų mylimas daržoves: bulves, svogūnus, kopūstus, pomidorus ir net burokėlius! Burokėlių salotos, kurių valgiau Lalibeloj, buvo nei kiek neprastesnės nei pas mamą.
Etiopijos ežerų žuvį jau nemenkai pagyriau pirmoje dalyje, tai labai nesikartosiu, bet jei tik kada lankysite paežerėse įsitaisiusiuose miestuose – Arba Minch, Bahir Dore ar Awasoje, ten būtinai ragaukite žuvies.
Ir galiausiai negaliu nepagirti dar vienos nuostabios gėrybės – šviežių vaisių sulčių. Kai mūsų vairuotojai pradėjo stebėtis, kodėl tiek alaus geriam, kažkas atsikirto, kad deja, nėra ką čia daugiau gerti -  niekur nematėm šviežių sulčių. Tą pačią dieną mus pristatė į šviežių sulčių kioskelį, kur atradom vieną nuostabesnių dalykų -  šviežias avokado ir mango sultis, paskanintas šlakeliu laimo sulčių. O jau kai sužinai tokį dalyką, tai pradedi reikalauti vairuotojo sustoti ir užsukti į kone kiekvieną pakelės kioskelį ant kurio parašyta ‘ šviežios sultys ’. Net jei kioskas ne kaip atrodo, net jei nėra laiko, net jei sulčių gėrėm tik prieš valandą, ir net jei vadas pyksta – tegu. Palauks. Šviežios sultys tai geriausias užkandis, geriausi pietūs ir geriausias desertas.
Lapričio 29 d. jau atrodo koks mėnuo kaip mes čia. ‘Labas rutas’ išgieda kaip visada geros nuotaikos mūsų vairuotojas ir sukrauna mūsų dulkėtas kuprines į bagažinę. Paliekame Adį ir keliaujam į Etiopijos šiaurę. Nuo pietinės ji skiriasi kaip diena nuo nakties. Beveik visą laiką kylam aukštyn – šiaurinė dalis yra viena didelė plokštikalnė, dėl to ten ir klimatas kitoks nei pietuose, o tai įtakoja viską – kraštovaizdis, augmenija kitokia, kitoks ir žmonių gyvenimo būdas. Žmonės, priešingai nei pietuose, kur šilta ir per daug nereikia sukti galvos dėl apsirengimo ar pasišildymo, yra priversti taikytis prie šaltesnio klimato ir dirbti, o darbas, kaip žinia ir puošia ir turtina. Keliai geri, kaimeliai atrodo turtingesni - nors namai ir čia statomi iš plonų medinių karčių o po to moliu aptinkuojami, bet prakutę šeimos jų fasadus dar ir dekoratyvinėmis plytelėmis yra apdailinę. Blogesnis dalykas, kad čia jau pasitaiko šiukšlių. Jei pietuose, kur visko trūksta, kur viskas panaudojama antrą ir kelioliktą kartą, kur plastiko butelis yra didelė vertybė, ir vaikai čiumpa juos kaip dovaną, niekur nematėme besimėtančių šiukšlių. Šiaurėj tuščiu plastiko buteliu nelabai ką pradžiuginsi, plastikas ir kitokios atliekos jau voliojasi pakelėse.
Ta diena, visa praleista kelyje, vėl padovanoja begalę įspūdžių. Pirmiausia vienoj apžvalgos aikštelėj tradiciniu viena stygiu muzikos instrumentėliu mums pagroja senas besišypsantis seneliukas. Koks instrumentas tokia ir muzikėlė – paprasta ir neįmantri, bet ji labai gerai derėjo prie tų į tolumas nusidriekiančių erdvių.
Dar po kiek laiko mums visiems atvipo žabtai, kai pamatėme Mėlynojo Nilo slėnį – milžinišką, jei vairuotojas teisybę sakė, visų 40 kilometrų pločio. 20 km riedame žemyn, kol pasiekiam neseniai japonų pastatytą  tiltą per žydrąjį Nilą, kurio vanduo deja yra visai ne žydras, ir dar 22 kilometrus kylame aukštyn kitu slėnio šlaitu. Nei čia tokį reikalą aprašysi, nei jį nufotografuosi (nors vairuotojas vis paslaugiai siūlosi sustoti). Svarbu tik nuolat spoksoti pro langą ir susidėti į atminties stalčiukus tuos padūmavusius pasakų šalies vaizdus.
O po pietų mes labai netikėtai atvažiavom į Lietuvą. Taip, į Lietuvą - pačia tikriausią, su žaliais kloniais ir žaliomis giraitėmis, su plaukiančiais javų laukais ir žydinčiomis bulvėmis.  Vienintelis skirtumas nuo mūsų dabartinės Lietuvėlės, kad anoje, afrikietiškoje, žmonės javus ir po šiai dienai pjauna pjautuvais, ir tvarkingai vieną po kito kloja javų pėdus. Na gerai, ir surūdijusių tankų pas mus pakelėse nelabai aptiksi.
Dienos tikslas - Bahir Dor, anot mūsų vairuotojo, dar vienas modernus, net už Awasą modernesnis miestas. Viešbutis, kuriame apsistojam, niekaip negali būti priskirtas prie moderniausių – ten ne tik kad vandens, bet ir elektros iki devynių vakaro nėra. Todėl numetę kuprines, važiuojam vakarieniauti. Man atrodo būtent Awasoj bandant užsisakyti vakarienę įvyko tas pokalbis, kurį paskui kaip kokį eilėraštuką vis kartojo Laura:
- Do you have fish guliash?
- No, finish. Gulash finish.
-Fried fish?
-Yes, a, no. Finish. Fish finish.
-Fish soup?
- no, finish.
-cofe?
-finish.
-tea?
-finish. Coffe finish, tea finish.
Čia pat dar pridėsiu, kad restoranuose mūsų apie dvidešimties žmonių grupė vargšams padavėjams kas kartą sukeldavo nedidukę neviltį. Pirmiausia jiems sunku būdavo tiksliai užsirašyti visų norus ir pageidavimus, po to dar keliskart reikdavo pasitikslinti, ar tikrai to ir tiek užsisakėm. O atsiskaitymas apskritai būdavo beveik neįveikiama užduotis, bet jau kai pagaliau tą restoraną palikdavom, padavėjų veiduose pagaliau pasimatydavo palengvėjimas.
Vakare, Andriaus gimtadienio ir Antanukų atsisveikinimo proga kėlėme po taurę ‘Awash sparkling wine’. Dzingt!
Lapkričio 30 d. kažkelintadienis.  Šturmuosime Tana ežerą  – jis vienas didžiausių Etiopijoj ir garsus pirmiausia tuo, kad iš jo išteka Mėlynasis Nilas, pagrindinis Baltojo Nilo intakas. Dar ežeras garsus tuo, kad jo salose viduramžiais  buvo pastatyti unikalūs mediniai vienuolynai.  Prasideda istorinių ir kultūrinių vietų lankymas, nyrame į visai kitokį pasaulį nei radome Etiopijos pietuose. Na gerai, ne nyrame, o plaukiame valtimis, truputį palenktyniaudami ir pasitaškydami. Pirmasis aplankytas vienuolynas, įsikūręs nedidukėje salelėj  - kažkaip keistai remontuotas, taisytas ir lopytas mūsų labai nesužavi. Po to plaukiam į Zage pusiasalį kur gal tryliktame o gal keturioliktam amžiuje apvalios formos vienuolynus pasistatė ramybės ir nuošalumo ieškoję ortodoksų vienuoliai atsiskyrėliai. Įstabu, kad tokie mediniai pastatėliai, sutvirtinti tik žemėmis ir moliu, išsilaikė iki dabar. Kiekviena detalė vienuolyne, kiekvienas stulpas ir kiekvienas skaičius turi simbolinę reikšmę  – 12 arkų skirta dvylikai apaštalų, trys vienuolyno dalys – švenčiausiajai trejybei ir taip toliau. Kiekviena siena ištapyta ryškiais ortodoksų stiliaus piešiniais, kuriuose vaizduojamas šventųjų gyvenimas. Gidas pasakoja ne tik apie architektūrą, bet ir apie šventuosius, tad tie, kurie klausosi gauna visai neblogą istorinę , architektūrinę ir religinę pamoką. Tie kurie tingi klausytis, ilsisi pavėsyje, ginkluoto vietinio saugomi.

Etiopija

Kai  visos gido žinios apie bažnyčią išsenka, aplankom labai kukliomis sąlygomis medinėje klėtelėje saugomas bažnytines brangenybes, ir traukiam į dar į vieną šventą statinį paspoksoti. Pakeliui mus apspinta iš mokyklos grįžtančių mokinukų būrys. Pirmiausia jiems rūpi pasiteirauti, ar kartais neturime atliekamų pieštukų ar marškinėlių, ar bent jau vieno kito biriuko. Net jei ir neišpeša nieko,  vis tiek noriai bendrauja, pasakoja apie savo mokslus, rodo vadovėlius ir sąsiuvinius. Jie didžiuojasi, kad eina į mokyklą – tai matosi ir tai žavi.
Apypiečiu, kai jau pasisotinam bažnyčiomis, pradeda darytis karšta, todėl kai gidas praneša, kad netoli valčių prieplaukos galime gauti kavos, ten ir pasileidžiam, nors pakeliui tenka prasibrauti pro daugybę suvenyrų pardavėjų. Čia populiariausios prekės ‘sidabro’ o iš tiesų melchioro ar dar neaišku kokio metalo papuošalai. Jau visai pakrantėj nedidukėj aikštelėj kavą verda jauna labai gražių veido bruožų etiopė. Aplink tvyro smilkalų kvapas, nes kavos virimas yra rimtas ritualas ir nieks čia jos  neišvirs į žarijas neįdėjęs kokio smilkalėlio.
Po to mes ir vėl plaukiam, ši kart – į Nilo ištakas. Pačios ištakos, kaip ištakos – visai nemaža upė ramiai išteka iš ežero, o netikėtai pamatytas begemotas visus labai pradžiugina.
Ilgai netrukus tenka atsisveikint su Antanukais. Gaila, nes šaunioji kompanija dar labiau sumažėja, be to nebus kam deklamuoti ‘fish finish’ eilėraštuko.  Atsibučiuojam, atsimojuojam, jos išrieda link Lalibelos, o mes turim pusdienį miestui apžiūrėti. Bahir Dor nors ir neypatingas, bet Etiopijos mastais  tikrai modernus, pagal aiškų planą statytas miestas, turintis aiškią struktūrą ir net šiokius tokius prašmatnumo suteikiančius atributus. Palei pagrindines gatves rikiuojasi gerai prižiūrėtos dailiai nuaugę palmės, o ežero pakrante driekiasi puikiai įrengtas pėsčiųjų takas.  Šis takas man atrodo kaip didžiausia prabanga, nes Etiopijoj miestų gatvėse dažniausiai net šaligatvių nėra, ką jau kalbėti apie kokias nors pėsčiųjų alėjas.
Gruodžio 1 diena. Žiema. Pats laikas aplankyti Mėlynojo Nilo krioklius. Kelias iki jų ir vėl duobėtas ir dulkėtas. Važiuodami spėliojam, ar patiks jis mums ar ne, nes po to, kai ant Nilo buvo pastatyta elektrinė, vandens kiekis stipriai sumažėjo. Bet krioklys, gal ir praradęs nemenką dalį savo pločio, vis dar verčia nuo skardžio labai įspūdingą vandens kiekį. Grožiuosi ta galinga upe, galvodama.. nieko negalvodama, nes tas vandens raibuliavimas ir gausmas išmuša iš galvos visas mintis.

 Etiopija

Grįžtant atgal mus lydi niekaip nepailstantys medvilnės skaras pardavinėjantys vaikai. Viena mergaičiukė matosi, užaugusi  bus puiki verslininkė. Jos tirada nesiskiria nuo labiausiai patyrusio kokio didelio turgaus prekeivio: “Hello sir, how are you? Please, buy a scarf. The best price for you. I usually sell it for 100 birr but just for you I give a special price“. Kur tas vaikas šito išmoko? Ar mokykloj? Linksminuosi su ja derėdamasi, linksma ir pro šalį einantiems vietiniams, kurie atrodo, supranta mūsų pokalbį. Kai tos derybos ima po truputėlį  įkyrėti, duodu jai porą biriukų ir paklausiu, ar užtai ji galėtų palikti mane ramybėje. Ji linksmai nusišypso, linkteli, pasima pinigėlius, ir dingsta .
Vytenis į mašinų aikštelę pareina stipriai apmuturiuotas keliomis skaromis. Šypsosi ir sako – ‚nereikia man jų, tų skarų, nereikia. Bet reikia, gi reikia jas nupirkti iš tų vaikų ‘. Net neketinu jam prieštarauti.

 Pilis, karaliaus rūmai

Po dar kažkiek valandų mes atvažiuojame į Gondarą. Atriedam tiesiai į punktą – prie senos viduramžiškos pilies, ir spoksodami į ją galvojam, kas čia dabar per nesusipratimas. Ar aš Etiopijoj, ar kokioj Italijoj? - toks klausimas sukirba galvoj, spoksant į tą romėnų stiliaus pilį.
Vadas mums ir vėl nusamdė gidą, kuris savo darbą išmanė puikiai ir turėjo gausybę dalykų papasakoti. O jeigu trumpai,  Gondarą apie 1630 metus įkūrė imperatorius Fasilidas. Jis buvo sūnus imperatoriaus Susenyos, kuris penkioliktame amžiuje Etiopijoj, kur buvo jau pakankamai įsišaknijęs ortodoksų tikėjimas, bandė įvesti katalikybę. Kadangi tas bandymas baigėsi maištais, tautos skilimu į priešingas stovyklas ir daugybe mirčių, jis pasitraukė iš sosto ir užleido vietą savo sūnui. Šis pirmiausia sugrąžino ortodoksų tikėjimą, o po to kibo į architektūrinius eksperimentus.  Imperatorius Fasilidas, pasižvalgęs svetur, pastatė tuose kraštuose iki tol neregėto stiliaus rūmus. Kadangi niekas tokių statybų patirties neturėjo, o apsijuokti valdovas nenorėjo, jis pirmiausia pasistatė nedidelį namą, ir kadangi tas pavyko, tada jau susirentė pakankamai ištaigingus rūmus. Jo sūnus, imperatorius Yohannes, imdamas pavyzdį iš tėvo ir kartu norėdamas įrodyti savo sugebėjimus, pastatė antruosius rūmus. Šis imperatorius prisigalvojo visokių architektūrinių gudrybių. Pavyzdžiui,  į antrąjį rūmų aukštą pastatyti sraigtinius laiptus besivejančius taip, kad jam, kairiarankiui, reikalui esant būtų patogu jais leistis žemyn ir kartu kirviu švaistytis. Jo priešininkams, tuo tarpiu kardą laikiusioji ranka (su sąlyga, kad priešas dešiniarankis) vis būtų sieną kliudžiusi.
Naujų rūmų statybos patapo tradicija, ir Yohannes sūnus Yassu I surentė trečiuosius rūmus, kitas Yassu dar kitus  ir galiausiai imperatorienė Mentewab – dar kažkelintus rūmus. Naujus rūmus įrengus senieji būdavo uždaromi ir panaudojami nebent kokių švenčių proga. Be rūmų, statė jie ten ir bibliotekas, koncertų sales, pirtis ir bažnyčias, todėl iki dabar išliko tikrai įspūdingas ir margas kompleksas. Kiekvienas valdovas bekeliaudamas parsiveždavo vis naujų idėjų, tad rūmuose galima įžiūrėti ir romėnų ir aksumitų ir portugalų bei kitokių architektūrinių stilių įtakos. Gondaras klestėjo ir turėjo sostinės statusą apie porą šimtą metų. Miesto pagrindinė stiprybė buvo jo vieta – aukštai kalnuose, kur lengviau gintis nuo priešų nes kalnai sudaro natūralius gynybinius barjerus, kur klimatas vėsesnis ir dėl to nėra maliarijos ir kitų tropinių ligų, kur visada pakanka vandens ir yra puikios sąlygos žemdirbystei.
Maklinėjome mes aplink tas pilis, pirtis ir bažnyčias, daug visokių klausimų kėlėm ir dar daugiau ginčijomės, kas tas pilis iš tiesų statė. Kai kuriems atrodė, kad afrikiečiai patys tikrai negalėjo tokių architektūrinių įmantrybių pasistatyti, juk jie laukiniai, po šiai dienai su ožkų sijonais laksto. O ištiesų  ta šalis, arba bent jau šiaurinė jos dalis, yra ne vieną akso amžių išgyvenus, turi labai ilgą ir turtingą istoriją, kurios nepatyrinėjus nemanau kad dera taip greit architektūrinių laimėjimų nuopelnus priskirti kokiems nors atvykėliams.
Vakare, ant aukšto aukšto kalno, su labai labai gražiu vaizdu į miestą ir vakarėjantį dangų mes vakarieniavom bene pačiam prašmatniausiam miesto restorane. Vėl žuvytė, aviena, injera ir St. George. Tas alus liejasi gerokai per laisvai. Nors kalnai artėja, ir jau reikėtų mesti gerti, pamačius tą raudonai geltoną etiketę, staiga apima troškulys ir net nepajunti kaip ranka pati pakyla to alaus užsisakyti.
Gruodžio 2 - 6 dienos. Simien Mauntains Natinal Park.  Man labai labai patiko viskas, ką iki šios dienos patyriau Etiopijoj, man labai smagu buvo bendrauti su vaikais, aš esu sužavėta šalies istorinių ir religinių turtų, su malonumu prisimenu Awasą, Bahir Dorą ir hamerius. Bet aš, kaip turbūt ir dauguma grupėje, taip labai laukiau, kada pagaliau išvažiuosime į kalnus.

  


Kuo tie kalnai ypatingi? Abisinijos plokštikalnių masyvui priklausantys kalnai apdovanoja labai unikaliais vaizdais.  Suformuoti prieš kokius 30 mln metų grumiantis tektoninėms plokštėms ir aplink trykštant įkaitusiai lavai, todėl yra unikalūs. Dėl tų plokščių kovų ir vulkaninių išsiveržimų susiformavo  milžiniški lūžiai, ir dabar kalnai žavi stačiausiais skardžiais, giliais, vos ne begaliniais slėniais. Šituose kalnuose ir aukščiausias Etiopijos kalnas stovi – Ras Dashen, iškilęs į 4533 metrų aukštį. ‚Semieno kalnai tai mano rojus ‘ – ne kartą išsprūsta mus lydėjusiam gidui Deividui.

 Simeno kalnai

Niekada nebandau aprašyti kalnuose patirtų įspūdžių, nes tik pradėjus apima neviltis – nei žinai nuo ko pradėti, nei kokiais žodžiais viską apsakyti. Todėl  nesivarginsiu ir dabar, pabersiu tik kelias įspūdžių nuotrupas.
Kalnuose praėjom kelis labai ir labai jaukius, vos ne padangėse įsikūrusius šiaudinius kaimelius, su juos supančiais javų laukais, avių ir ožkų bandomis. Kėblinant pro šalį su sunkia kuprine pirmiausia kyla mintis, kurių galų tiems žmonėms reikėjo taip toli ir taip aukštai atsidanginti. O paskui supranti, kad sunkiai surastum gražesnių vietų gyvenvietei įkurti. Vienam tokiam kaimelyje mergaičiukės sugalvojo mums kiaušinių pasiūlyti. Pradžioj gal keturis atnešė, o mes net nemanėme imti, nes ką tokia didžiulė grupė su keturiais varganais kiaušinaičiais veiktų. Mums reikia bent jau 50-ties ir tegu atneša tiesiai į kempingą -  taip joms ir pasakėme, nesitikėdami, kad jos tiek surinks. Bet niekada nežinai, kokių staigmenų afrikiečiai gali prikrėsti - staiga kaip pradėjo iš visokių pakampių lįsti vaikai ir tempti tuos kiaušinius - gražu pažiūrėt buvo! Ir kartu keista, nes niekaip nesupratom kokiu būdu visas kaimas staiga sužinojo, kad mums tų kiaušinių apskritai reikia!
Neteisinga būtų nepaminėti mūsų priežiūros komisijos  - skautų. Nelabai norėjom, kad mus kas nors į kalnus lydėtų, bet išsisukti nepavyko. O kai pamatėm, kaip tie skautai į žygį susiruošė, tai nelabai supratom, ar čia viskas rimtai vyksta ar čia viso labo koks cirkas. Su sandalais, palaikiais drabužiais, apsiginklavę tik kalašnikovais ir vilnonėmis antklodėmis jie į kelią išėjo taip kaip stovi. Nesimatė nei kad jie maisto turėtų, nei palapinių, a nei kokių kitokių turistui taip baisiai reikalingų daiktų.
Tų skautų ištvermė manyčiau yra artima nemirtingumui. Pusryčiais ir vakariene mes su jais dalijomės, tai iš bado mirti jie lyg ir neturėjo. Bet kai rytais stovykloje rasdavom keistą, antklodėmis apklotą ir apšerkšnijusį kauburėlį, ir susivokdavom, kad taip ant plikos žemės, gal tik ožkenas pasitiesę miega mūsų skautai, apimdavo šiurpas. Bet kuris mūsų tokiomis sąlygomis ko gero būtų sušalęs pačią pirmąją naktį. O jie nieko – pakyla staiga iš po tų savo antklodžių, pasipurto, pakrenkščia, patrina rankelėmis ir jau yra pasirengę žygiuoti sau toliau. Viena tik jiem nelabai sekėsi – sužiūrėti mūsų nepaklusnią grupę, nes kartais vietoj to, kad tvarkingai eitume gido nurodytu keliu, mes pabirdavome į skirtingas puses. Ypač jiem nepasisekė mūsų poilsio dieną – į trumpą žygelį išėjome nediduku būriu, todėl mus lydėjo tik 2 skautai. Kai pora mūsiškių nusprendė pasilikti ant vieno kalno, kiti sugalvojo paropinėti uolomis o treti dar ir į kitą kalną užsiropšt, du skautai suprato kad niekaip nepavyks visų sužiūrėti, ir dėl to gerokai supanikavo.

 Žygis

Smagu dar prisiminti mūsų nesėkmingai pasibaigusius blaivybės įžadus, kuriuos davėm kelionei kalnuose prasidėjus. Pirmus porą vakarų šiaip taip ištvėrėm be to Švento Jurgio ir troškulį malšinom kitais būdais. Bet kai trečią kelionės dieną gidas pasakė, kad gali alaus parūpinti, tai visų akelės labai ir  labai suspindo. O kai žengdama paskutinius žingsnius link kempingo pamačiau tą gidą alaus dėžę tempiantį, baisiai nustebau staiga pajutusi, kad kojos pačios greičiau pradėjo kilnotis... 

                          Etiopija

Negaliu nepasigirti, jog kelis vakarus turėjau progos patyrinėti vietinius babuinus (Gelada baboon), kurie vakarais kalno šešėlio genami užslinkdavo dideliu būriu ir nutūpę saulutėje pešdavo žolę, kol tas šešėlis juos nugindavo toliau. Jau patį pirmą vakarą,kol bendrakeleiviai kempinge siurbė alutį aš perbėgau kelią, ir nėriau į pačią  beždžionių tirštumą. Jos nepasitraukė šalin -  nebijo, pasirodo, gulinčio žmogaus. Gavau galimybę patyrinėti tą būrį iš vidaus. Jos minta  žole, todėl aplink girdisi tik pešamos žolės šiurenimas ir garsus čepsėjimas. Be to tos beždžionėlės karts nuo karto neaišku kokių jausmų apimtos atsidūsta ar suaimanuoja, ir jau tokiais žmogiškais balsais, kad iš nuostabos gali iš koto išvirsti. Protingi žvilgsniai, malonumo pilni atodūsiai, jom viena kitai kedenant kailiukus,  stulbino ir juokino. Taip ir tysojau, kvailai iš laimės išsišiepus,  kol šešėlis tas ilgakailes nuginė tolyn. Kitą dieną aš ir vėl tarp jų tupėjau. Šį kart prie vienos nedidukės šeimos. Bandžiau nufotografuoti tos šeimos galvą, kuris sėdėjo nusisukęs ir atrodo visai nekreipė į mane dėmesio. Bet kai tik aš nusisukdavau, tada į mane įsistebeilydavo jis. O kai tik aš vėl į jį pažiūrėdavau, tasai apsimestinai abejingai nusukdavo galvą. Prisikvatojau iš to ponaičio. Internete ieškodama tos babuinų rūšies pavadinimo, perskaičiau, kad tų beždžionių protėvių verbalinis bendravimas galėjo būti žmogiškosios kalbos pradžių pradžia, nes jų rankos vis būdavo užimtos žolės pešimu, todėl jos ir pradėjo bendrauti garsais.
Tame pačiame kempinge, kur mus lankė beždžionės, buvo tokia kalvelė, ant kurios stovėjo suoliukas. O už kalvelės buvo iškyšulys. Stovint ant tos kalvelės  ir žvelgiant žemyn į iškyšulį, atrodė, kad stovi viršutiniame, per milžinišką slėnį plaukiančio laivo denyje. Vakarais sėdint ant to kalno saulei leidžiantis, kai aplink tvyro svaiginanti tyla, priešais veriasi bedugnė, lengva ir perregima rūko drapana prisidengus, už jos tolumoje rausvai žėri kitas milžiniško slėnio kraštas, apima kažkoks svaigulys. Nesupranti net, ar čia verkti iš to grožio norisi, ar žegnotis. Stovi ir spėlioji,  ar bus gyvenime suteikta dar viena galimybė aplankyti šitas vietas.
Saulėlydžiai kalnuose buvo ypatingi ne tik grožiu bet ir staigia temperatūrų kaita. Saulei kybant virš kalno būdavo taip šilta, kad bambą galėjai deginti. Bet vos tik paskutinis spindulys pasislėpdavo už kalno, į kempingą krisdavo šaltis. Staiga, be jokio perspėjimo, todėl tuoj pat tekdavo pašokti, susirengti visus turimus šiltus drabužius ir skubiai kurti laužą. O pažiūrėjus į mūsų skautus net ir labiausiai prisirengus vis vien nupurtydavo šiurpas. Ryte išlindę iš palapinių žolę rasdavom šerkšnotą ir kaip tie piemenėliai melsdavom, kad saulė kuo greičiau patekėtų.
Kad ir labai tikėjomės, kalnuose mums nepavyko atsikratyti visur esančių ir vis ko nors prašančių vaikų. Jei važiuosite į tuos kalnus, tai nesivežkit saldainių. Kalnuose, kur vandens yra sočiai ir todėl galima praustis, vaikai prašo muilo. ‚Duok man gabalėlį muilo‘ - maldauja spoksodami į mane, skalbiančią kojines. Kai prašymams įkyrėjus juokais paprašau poros birų, vienas mažylis, nors ir nustebęs, akimirksniu ištiesia sulamdytą banknotą. Tada jau aš nustembu, net susigėstu ir bandau aiškinti, kad pajuokavau. Kalnų vaikai tokių juokų nesupranta.
Komiškiausias nuotykis irgi nutiko su vaikais. Tą dieną, kai siekėm bene pagrindinio savo kelionės tikslo – lipom į kalną Bwahit, kai visas jėgas sukaupus bandžiau per daug neatsilikti nuo grupės ir įžiūrėti vis iš po kojų dingstantį taką, mane prisivijo berniukas. O, galvoju, kodėl jis taip skuba mane prisivyti, gal ne ten einu, gal jis man kelią parodys? O berniukas pribėga visas uždusęs ir klausia: ‘shoes, can you give me your shoes?’ Geras vaizdelis turėjo būti, kai vos ne basomis per dar ką tik šerkšnu pasidengusius akmenis atbėgęs berniukas balto turisto, sunkiai per tuos akmenis ropojančio, prašo atiduoti batus. Dabar juokas ima, o tada, staiga nevilčiai užplūdus, man labai norėjosi tam vaikui trinktelėti savo kalnų lazda.
Į kalną mes sulipome pakankamai greitai ir saugiai, kažkas išprašė vieno skauto kalašnikovo, todėl surengėm juokingą fotosesiją (dabar gėda kam nors tas nuotraukas rodyti ). Leisdamiesi pasidalijome į kelis būrelius tuo vėl suerzindami savo skautus. Džiaugėmės vaizdais, užmesdavome akį į ką tik aplankytą viršūnę bet jau kalbėjome apie kitas keliones. Visada taip būna – vos patrypčiojęs kalno viršūnėj, padėkojęs Dievams, kad leido užlipti, tuoj galvoti – o kur toliau? Kuris bus kitas kalnas? Nes juk nemiela gyventi, tikslo ir svajonės priešaky neturint.

 Etiopija

Nusiritę nuo Bwahit sudaužėm alaus butelaičiais ir nenoriai, labai nenoriai pakavomės daiktus. Kai jau vėl pradėjo burgzti mūsų visureigių  varikliai, aš dairiausi aplink ir niekaip negalėjau suprasti, kurių galų mums reikia grįžti į miestą, kodėl negalime pasilikti čia.
Gruodžio 6 d. Vakaras. Mes sugrįžome į Gondorą. Dienoraštyje radau užrašyta, kad mūsų grupė yra labai ištverminga. Šeštą ryto kėlę, per porą valandų užbėgę į kalną ir nusileidę, dar nežinia kiek valandų dardėję kalnų keliais atgal į miestą, vakare (tie kam pasisekė, dar ir po dušu palindę) mes dar sumanėme pasižmonėti, ir išdrožėm Gondoro centro ir jame vykstančio ‚tūso‘ ieškoti. Centro neradom, o ‚tūsas‘ vyko praktiškai kiekviename pakeliui užtiktame bare. Laimonas sugebėjo užsukti į kiekvieną iš jų, o visi nutūpėm viename gana autentiškai atrodžiusiame bare, kur dundėjo būgnai, virkavo tas jų vienstygis instrumentas ir šokio žingsniu aplink sukosi guvi etiopė. 

 


Gruodžio 7 d. Mūsų karavanas traukia į Lalibelą – paskutinį mūsų kelionės objektą. Ryte mus nustebina trijulė, vakar vakarieniavusi gerajame restorane ant kalno, pareikšdami, kad į Lalibelą jie nevažiuos, jie nori namo grįžti anksčiau ir todėl dabar pat trauks į Adį. Esam truputį šokiruoti, bet keliaujam tolyn. Į degalinę, kur vairuotojai pila pilnus bakus ir papildomas talpas kuro, su iš tolo žvilgančiu įspūdingu motociklu įsuka kažkoks europietis. Na, nenurimsiu, jei nesužinosiu kur jis važiuoja, todėl traukiu tiesiai prie jo ir be jokių užuolankų klausiu: kur? „Mano tikslas Pietų Afrika” - atsako ir nusišypso. Tai jau ne kelionė, tai toks, kitoks gyvenimas, galvoju, o pavydas bambą griaužia. 
Mūsų žvalgai Antanukai sms žinutėmis jau buvo pranešę, kad Lalibeloje reikia būtinai užsukti į 7 Olives viešbučio restoraną ir ten pavalgyti šviežių avokado salotų. Mes tame viešbutyje apsigyvenom, todėl tų salotų tikrai paragavom. Įsiminkite: ‚7 Olives, avocado salad‘. Dar, kai būsite, nepamirškit paklausti, kokių šviežių vaisių sulčių jie turi. Mums pasiūlė šviežutėlių guavų, papajų, apelsinų ir braškių sulčių. Apsirijome jų be jokio saiko.
Lyg to būtų buvę negana, mes dar kartą nusprendėm naktinį gyvenimą patyrinėti ir vienam jaukiam bare prisiragavome vietinio gėrimo – lyg alaus, lyg iš medaus gaminto. Skystimėlis buvo patiektas viliojančiai – nedidelėse kolbelėse, ir mes jo prigėrėm. Vieni daugiau, kiti gal truputį mažiau. Daugumos nuomone tas gėrimėlis ir buvo kaltas dėl to, kad jau kitą dieną mums pradėjo streikuoti ir kiurti pilvai.
Gruodžio 8 d. pabaiga jau labai arti. Pasisveikinam su gidu ir traukiam link tų garsiųjų. Prie bilietų kasų vaikšto toks rimtai atrodantis ponas ir prašo užpildyti nedideles anketėles – statistikai. Visai būtų įdomu tą statistiką sužinoti – kiek ir kokių šalių turistų aplanko tą Lalibelos stebuklą. Nežinau, ko labai tikėtis. Tiek tos bažnyčios išgirtos, o va Antanukams įspūdžio nepaliko. Kai kas Lalibelos statinius lygina su Petra, bet man atrodo tų objektų lyginti negalima, nes jie statyti skirtingais laikais, skirtingais tikslais ir yra visai kitokio masto.

 Lilibėla. Ir jos simbolis

Bažnyčių viso yra vienuolika, jas karalius Lalibela  sugalvojo pastatyti po to, kai aplankė Jeruzalę ir sumanė sukurti savotišką jos atvaizdą Etiopijoj. Statybas pradėjo apie 1156 metus ir statė berods 38 metus. Viskas statyta labai kruopščiai ir apgalvotai, kiekviena bažnyčia yra kam nors skirta arba ką nors simbolizuoja - Kristaus galvą, Kristaus širdį, ir panašiai. Du bažnyčių kompleksus jungia dirbtinai uoloje iškirstas griovys, simbolizuojantis Jordano upę, kur buvo pakrikštytas Jėzus. Kiekviena bažnyčia yra išskaptuota iš vientisos uolos, visų viduje, kaip ir pridera bažnyčiose yra kolonos, arkos ir nišos, kai kur išskaptuotas net antras aukštas, kiekvienai jų įrengtos gerai apgalvotos vandens nutekėjimo sistemos. Daugelį jų jungia tuneliai. Vien jau pagalvojęs, kaip reikėjo vis tai suplanuoti, apskaičiuoti (pvz. vidines erdves) ir įgyvendinti tik su primityviais įrankiais, suvoki, kad atliktas darbas yra įspūdingas, nors patys statiniai tokie gal ir neatrodo.  Nėra išlikę jokių rimtų rašytinių šaltinių apie jų statybą, vienintelis dokumentas, kurį nuolat minėjo gidas – ‚Book of king Lalibela‘ atrodo yra daugiau legendų, nei faktų rinkinys. Yra teigiančių, kad bažnyčias etiopams pastatė ateiviai iš kitur, viena absurdiškesnių teorijų - gal net tamplieriai, ten užklydę skrynios, kurioje saugomi dešimt Dievo įsakymų, beieškodami. Realybė tokia, kad bažnyčios, nors ir papuoštos daugybe iš skirtingų kraštų surinktų simbolių, kaip kad svastikos, įvairūs kryžiai ir panašiai, vis dėl to labiausiai atkartoja aksumitų kultūros statinių bruožus, todėl mokslininkai yra tikri, kad jas pasistatė patys etiopai.
Karaliaus Lalibelos tikslas buvo ne tik tas bažnyčias pastatyti, bet ir ortodoksų tikėjimą šalyje populiarinti. Krikščionių ortodoksų tikėjimas ten buvo įvestas dar 4 amžiuje po Kristaus, bet iš karto labai neišplito, tik Lalibelos valdymo laikais jis išpopuliarėjo, taigi karalius pasiekė savo tikslą. Tuo metu karalystė gyveno pakankamai turtingai, daugiausiai pajamų gaudavo iš žemdirbystės ir miškininkystės.  Va tokių ir kitokių žinių prisigaudžiau iš gido pasakojimo. Man tos bažnyčios paliko įspūdį – jos yra puikiausias simbolis, labai gerai įrodantis, kokia ilga ir sena, turtinga ir daugialypė yra Etiopijos kultūra ir istorija. Daugiau apie tas bažnyčias rašyti nėra prasmės, jas reikia pamatyti.
Lankant bažnyčias tikrai būtina pasiimti gidą, nors atrodo, be jų ten nieks ir neįleidžia. Mums su gidu pasisekė  – jis pasakojo daug ir įdomiai, be to atsakė į visokiausius mums kilusius klausimus. O gale padovanojo dovaną. Parodė vieną bažnyčios sieną ir liepė ten ką nors įžiūrėti. Nieko mes nepamatėm ir tada jis tą sieną nufotografavo. Nuotraukoje išryškėjo mus visą kelionę lydėjusio ir ne kartą šiame pasakojime paminėto šventojo atvaizdas. Jei jums pasiseks, gal sutiksite tą gidą ir gausite tokią pat dovaną.
Vakare, kai jau visos bažnyčios buvo aplankytos ir ketinome eiti vakarieniauti, staiga pasidarė liūdna. Nors dar laukė dvi ilgos važiavimo iki sostinės dienos, supratau, kad kelionė baigėsi.
Dvi ilgos kelionės į Adį dienos. Nėra ko čia labai daug aprašinėti. Mes vėl riedėjom Etiopijos keliais, besigrožėdami vis besimainančiu kraštovaizdžiu, truputėlį liūdni, truputėlį pavargę, truputėlį prakiurusiais pilvais. Etiopijoj atstumai labai dideli, kad pasiektume Adį, kely turėjome praleisti dvi dienas. Čia galima įterpti pastabėlę, kad visi pagrindiniai miestai Etiopijoj – Adis, Awasa, Bahir Dor, Gondar, Axum, turi oro uostus ir į juos vyksta reguliarūs skrydžiai, todėl taupant laiką į tokius miestus kaip Aksumas ar Lalibela tikrai geriau skristi lėktuvu. Bet aišku, tie miestai yra pagrindiniai turistų taikiniai, todėl skrydžius reikia užsisakyti labai iš anksto.

                       Sultys

Kai pirmosios dienos vakare pagaliau atvažiavom į miestelį Kombolcha ir pamatėm viešbutį, vien pasižiūrėjus į  jo spalvą pasidarė aišku, kad vandens jame nebus. Vanduo viešbučiuose liks tokia linksma, nepapasakota istorija, tik noriu pasakyti, kad važiuodami į Etiopiją, nepamirštumėte, kad ji yra Afrikoje, kur vandens beveik visada trūksta.
Vandens nebuvo, bet užtai buvo alaus. Kai jau atrodė, kad visi kelionės tikslai įgyvendinti, ir daugiau nebeturime ką pamatyti, Tomelis pasakė, kad būtent šiame mieste stovi mūsų pamėgto St. George alaus darykla! Buvo tiesiog privalu nuvažiuoti į ją ir išgerti po stiklą Švento Jurgio gėrimėlio.  Tai buvo lyg koks simbolinis paskutinis palaiminimas.
Pirmą dieną važiuodami bandėm pasidaryti kokias nors išvadas apie tai, kokia ta Etiopija yra. Nepamenu, kokios buvo tos mūsų išvados. O va namie, susitupėjus mintims ir įspūdžiams aš supratau, kad dar nebuvau tokioj įvairovės kupinoj šaly. Kur pietuose, visai laukinėj gamtoj, sausoj savanoj šiaudų trobelėse primityviausiomis sąlygomis gyvena hameriai su mursiais, o tuo tarpu Awasoje ar Bahirdore, moderniu paežerės taku vaikšto šiuolaikinis jaunimas rankomis susikibęs. Kur ežeruose papirusinėmis valtimis plaukioja vietiniai žvejai ir gaudo tipapijas, o jų salose su šimtametėmis knygomis rankose rymo šventikai. Kur sugyvena krikščionys, musulmonai ir savais dievais tikinčios gentys. Kur rasi ir kalnų ir savanų ir dykumų, kur telkšo milžiniški ir nuostabūs ežerai. Kur Aksumitai savo civilizaciją įkūrė ar ketvirtame amžiuje prieš mūsų erą, kur šiaurinės civilizacijos kilo, vystėsi ir krito, o pietuose gentys vis taip pačiai ganė savo ožkas. Kur tokie gražūs, smalsūs, draugiški ir laimingi žmonės.
Geografinė padėtis, o ypač kalnai ir yra pagrindinis šalies daugialypiškumo paaiškinimas. Kalnai buvo natūralūs, gamtiniai barjerai, neleidę gentims per daug susimaišyti ir vienoms kitų įtakoti, todėl jos taip skirtingai vystėsi. Tie patys kalnai, vietiniams gyventojams tarnavę kaip natūralios gynybinės sienos ir tvirtovės,  niekada neleido šalies iki galo užkariauti, todėl etiopai gali didžiuotis, kad jų šalis niekada nebuvo kolonizuota.
Antrąją kelionės dieną, kai bendrakeleiviai snaudė, aptarėm su vairuotoju kelias šiuolaikines Etiopijos problemas. Turi jie visokių mažesnių ir didesnių teritorijų pasidalijimo problemėlių su artimiausiais kaimynais Eritrėja ir Somaliu. Kadangi priėjimo prie jūros neturi, tai tenka draugauti su bent vienais kaimynais – Džibučiu, per kurio uostus pasiekia Raudonąją jūrą. Nelabai blogai jie sutaria ir su vakariniu kaimynu Sudanu – jiems eksportuoja grūdus o iš jų perka naftą. Su Egiptu nepasidalija vandeniu. Žydrasis Nilas, ištekantis iš Tana ežero, maitina vandenimis egiptiečių Nilą. O va Etiopija sugalvojo ant savo Nilo elektrinę pasistatyti ir šiaip vandens vienu kitu, drėkinimui skirtu kanalu, nutekinti. Egiptiečiai pyksta, todėl patys priešo pasiekti negalėdami, retkarčiais prieš Etiopiją pakursto ir ginklais pamaitina kokią Eritrėją. Taip ir sukasi velnio karuselė.
Sunkiai sekasi vyriausybei tas tarptautines problemas spręsti. Bet  vietines pamažu sprendžia. Gal jau ir rašiau pirmoj daly, kad šalyje matosi spartus vystymasis – visur statomi keliai, miestuose dygsta nauji modernūs pastatai. Ne vienas kalbintas etiopas gyrėsi, kiek valdžia investuoja į švietimą ir net mažiausiuose kaimuose įsteiginėja mokyklas. Žmonės yra aktyvūs, smalsūs ir ambicingi. Vienas studenčiokas, su kuriuo bendravau, nori tapti sociologu ir dirbti nevyriausybinėje organizacijoje. Kitas – baigęs menų mokyklą ketina dar ir kokią naudingą specialybę išmokti. Net ir mūsų vairuotojas prasitarė,  kad neketina visą gyvenimą už svetimo vairo tupėti, o svajoja kada nors atidaryti savo turizmo įmonę.
Gruodžio 11 diena, šeštadienis. Išvykimo diena. Kaip dažniausiai ir būna, paskutinė diena skiriama suvenyrų pirkimui. Niekam nereikia sakyti, kad Etiopijoj  populiariausi perkami dalykai yra kava ir prieskoniai. Visokio kitokio šlamštelio prisipirkome pakeliui. Vėl naršom po turgų, po sidabro ir kavos parduotuves, po to ieškom kur paskutinį kartą kartu pavakarieniauti. Dėl pietų kyla problemų, nes nesugebu rasti vairuotojo rekomenduoto žuvies restorano. Kai jau pagaliau randam, džiugiai susėdam aplink didelį stalą, o tada pasirodo, kad ten nėra alaus! Belaukdami spėliojam ar atėjęs padavėjas nepasakys ‘fish finish’?
Galiausiai, kulniuodami link viešbučio dar nusiaubiam kompaktinių  diskų parduotuvę – prisiperkam puikios džiazo muzikos. Paskutiniai biriukai metami ant baro viešbutyje ir už juos perkamas St. George. Aš sėdžiu beveik kaip ant dyglių, nes mano lėktuvas išskrenda anksčiau nei tasai, bendrakeleivius į Lietuvą skraidinsiantis. Taksui pasilikau paskutinę, lipnia juostele suklijuotą, šimtinę ir spėlioju, ar taksistas ją priims?
Ateina laikas atsisveikinti. Su draugais ir su Etiopija. Per tris savaites ta milžiniška šalis su visais savo kalnais, vaikais, ežerais, babuinais ir bažnyčiomis patyliukais susiropštė į širdį, užvaldė protą ir supratau, kad niekur iš ten nedings. Vidurnaktį lėktuvui kylant virš Adžio spoksau į jį lyg į naktinį žvaigždėtą dangų ir galvoju, kokiais būdais čia bus geriausia sugrįžti.

Rasa Šceponavičiūtė



Tana ezeras





Komentarų (32)
1. 2010-11-11 15:57
 
Ilgokai užtruksim. Net 123 dienas, jei be kalkuliatoriaus gerai suskaičiavau. :) Tikiuosi laikas neprailgs. :)
 
Vytenis
2. 2010-11-11 16:45
 
Beveik tiksliai. Keliauti tai keliauti.  
Gerai jau negąsdinsiu. Klaida.
 
Rolas
3. 2010-11-18 13:34
 
Rytoj į kelią. Prasideda kelionė. Trumpas žinutes bandysim sūsti kaip mums sekasi.
 
Rolas
4. 2010-11-20 17:12
 
Sekmingai pasieke Adi. Is pat ryto isvaziavo i pietus.
 
Regina
5. 2010-11-22 12:18
 
Mes Arba Minch. Vidkas Ok. Linkejimai
 
Regina
6. 2010-11-23 12:53
 
Viskas gerai. Čia kartais lyja. Bet oras puikus. Bent karta čia verta atvažiuoti.
 
tania
7. 2010-11-24 14:51
 
Sveikinu broliuka su gimtadieniu ... 
Tegul gimtadienis naujų jėgų širdy pasės ir pakylės, lyg laisvas vėjas, ieškot gyvenimo žvaigzdės! :)  
Smagiu jums ispudziu...... 8)
 
Virginija
8. 2010-11-24 20:53
 
pas mus zinustes is mobilaus neissisiuncia. Mes jinkoje. Katik po Mursi. Toliau vaziuosime i Turmi. Viskas ok, visi sveiki.
 
Regina
9. 2010-11-24 21:06
 
Vaidai, Tu musu sms negauni, nes nesulaukiam atsakymu (nei darbo, nei asmeniniais klausimais :) linkejimai
 
Nora ir Raimondas
10. 2010-11-25 11:21
 
Lietuvoje slapiai drebia. Brrrrr. Megaukites saule! Linkejimai Laurai Vaisvilaitei :) +
 
Marius, Anaczka, Jolanta ir iz
11. 2010-11-26 15:07
 
Pietineje Etijopijos dalyje savo programa baigeme,musu "nauju" Toyotu karavanas pajudejo i Siaure.Keliauninkai nuseti raudono smelio dulkemis, aptaskyti Hamer genties moteru krauju,mat dalyvavom tokiame kruviname renginyje, sukandzioti uodu,bet visi gyvi,sveiki ir laukiam nauju ispudziu.Siuo metu esam Arba Minch ir laukiam kol restoranely atsals alus ir iskeps sviezia zuvis...
 
raimis
12. 2010-11-27 12:45
 
Lietuvoje jau tikra ziema. Visur dzingl bells skamba ir Kaledom kvepia. Pasimegauk egzotika ir pilna ispudziu grizk prie mazuju Kaledu stalo :)
 
Dovydas ir Dalia
13. 2010-11-27 19:43
 
Pagarba narsiems zmonems, daugiau nei Vytautas zemiu nukariavusiems. Linkejimai Remigijai Paulikaitei , baltapukei mergaitei. Geles dulkes sniegu nuklojau. Buckis
 
Butautas
14. 2010-11-28 12:45
 
jau labai laukiam sugryztanciu :)
 
lina
15. 2010-11-28 15:28
 
sveiki keliautojai , dziaugiuosi , kad pas jus ok, bet aprasykit nors viena koki idomesni ivyki, nes atrodo, kad po Kauno zoologijos soda vaikstot :grin , o ziurim i laiskus tai 100tai zmoniu ! :) suprantu, kad su intern striuka, bet kak tolko... jusu sms gaunam, bet panasu musu negaunat
 
Raimondas K,
16. 2010-11-29 09:06
 
Rolas, 5.40. Sunkiai pribėgam prie ryšio priemonių. Jai ir pribėgam tai trumpam. Grįžom iš pietų. Galiu pasakyti, kad viena karta verta pamatyti ši kraštą. Gamta čia ir graži. tikrai verta gražiu prisiminimu. Žmonių įkyrumas yra priprantamas reiškinys. Grižus į Adi čia jau visai nepastebi jo. Ir miestas pasirodė pilnas civilizacijos, ne taip kaip pirma diena. Orai. Čia palyja. Oras kaip pas mus apniukusia vasarą. Man asmeniškai viskas čia gerai.Visi gyvi ir sveiki.
 
tania
17. 2010-11-29 10:25
 
Europoj issitraukem silciausias skrandutes.Virs miesto srudintu migdolu, maronu ir karsto vyno aromatiniai debeseliai.Jaukus adventinis kicas. Nulis adrenalino.Pavydziu laukiniu ispudziu. Istvermes!!!!!Pasiilgau
 
Emilija
18. 2010-12-01 07:34
 
Tomas: esame bahir dare.plaukiojome po tana ezera.rytoj vaiuojam i gondar, poryt i kalnus. viskas ok.
 
Regina
19. 2010-12-01 18:29
 
sveiki, 
vakar su Milda palikome chebryte, kurie trims savaitems cia, Bahir Dare. siand turejo patraukti i Gondara, ryt link kalnu atrodo.. 
visi sveiki ir gyvi, ir laimingi :) 
o mes puikiai leidziam laika Lalibejoje. Ryt traukiam i Adi... sekmadieni busim namuciuose. :)
 
Laura
20. 2010-12-02 08:00
 
Tomas: Siandiena iseinam i kalnus. Viskas einasi gerai. Visi sveiki. Keleta dienu nebus jokio rysio.
 
Regina
21. 2010-12-03 12:11
 
Informacija Laurai ir Mildai. Merginos, gruodžio 5 Rygoj oro uoste jus pasitiks žmogus vardu Linas, turės lentelę su jūsų vardais ir nuveš į Vilniu. Jis turės jūsų telefonus, jums jo išsiūsiu. Sėkmes.
 
tania
22. 2010-12-05 16:56
 
mes jau namie (ačiū Linui :) )...ačiū Tomui ir Rolui, ir visiems kelionės bičiuliams. sėkmės kalnuose ir lauksim sugrįžtant į tėvynę ;)
 
laura
23. 2010-12-06 12:08
 
Linkėjimai narsiesiems keliautojams (ypač Remigutei)! Turbūt jums dar ne iki sniego ir kalėdinės karštinės... Bet jau grįžkit Kalėdoms... :) ... Smagių likusių kelionės dienelių! Laukiam!
 
Rita
24. 2010-12-06 18:23
 
Tomas:katik sugryzom is kalnu.Pavarge. Visi sveiki. Ziurim kur apsinakvot.
 
Regina
25. 2010-12-07 19:54
 
Rolas. Simeno klanai arti tobulybes. tai kažkas naujo ir dar nematyto. Tai reikia būtinai pamatyti keliaujančiam žmogui. Plokštikalnis su didžiuliais skardžiais. Kuriu aukštis kartais siekia daugiau nei kilometrą. Ir aišku išskirtinumas aukšti stulpai. Spalvų kontrastas, vietiniai namukai ir gyventojai kurie puikia dera prie aplinkos. 
Naktimis gavome ir minuso. Dienos šiltos. Daug gyvūnijos. Ypač beždžionių.  
Galima daug rašyti. Tai bus padaryta vėliau. O dabar viskas gerai. Viską praėjome pagal planą.  
Kultūrinė dalis įdomu, bet daug važinėjimo. dabar sėdim Lilibeloje.  
Tuoj namo. Visiems linkėjimai.
 
tania
26. 2010-12-08 11:43
 
Laukiam bananų
 
Linas
27. 2010-12-08 19:52
 
Rolas. Kaip ir programa baigta. Dabar trauksim i pietus, link Adzio. Ilga kelione namo.  
Lilibela. Kaip ir įdomu. Jaučiasi piligrimu traukos vieta. Tik gaila, kad su savo saugojimais nuo klimatiniu sąlygų gadina pati tikriausia įspūdį. Su Petra sunku sulyginti. Tai visai kitaip, tik tiek, kad viskas išskaptuotą kaip ten.  
Afrika gerai. Bet jau visi pasisotinom. Visiems linkėjimai.
 
tania
28. 2010-12-10 19:32
 
Rolas. Jau Adis-Abeboje, pavargę bet patenkinti. Sekmadieni atskrendam į Rygą 13.30, Vilniuje busim apie 18 val.
 
tania
29. 2010-12-12 11:20
 
Etiopija jėga! Rolas neteisus, čia neužtenka vieną kartą apsilankyt. Čia reiks grįžti. 
Palikau bendrakeleivius Taitu viešbutėly alų begeriančius už paskutinius biriukus. Tikiuos, į lėktuvą nepavėlavo ;-). Didelis ačiū visiems kartu keliavusiems už puikią kompaniją! Linkėjimai iš Briuseliaus. Saulė čia šviečia, bet nešildo...
 
Rasa
30. 2010-12-13 06:39
 
Kaunas ir Vilnius namie. Ir vis gi žiema kaip ir Afrika jėga. 
Etiopija ne kiek juoda Afrika, kaip tikėjausi.Bet kontrastų šalis. Spalvų derinys neįtikėtinas. Tai liečia visą visumą. Ir žmones ir gamtą. 
Visiem linkiu tai pamatyti.
 
Rolas
31. 2010-12-27 13:32
 
nu geras filmukas 0 kritikos, profiskai. jau gal laikas pradeti galvoti apie profesionalesne kamera 8)
 
Saras L.
32. 2011-01-11 12:55
 
Gerai parašyta
 
Linas

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Šeštadienis, 30 rugsėjo 2017 )
 
< Atgal   Kitas >