Kelionė į Maroka įvyko.



Įkeltas Lino dienoraštis, skaityti sekančiame puslapyje.
Lino nuotraukos:



---

Dienoraštis apie kelionę į Maroką su blondinėmis arba kaip aš vos netapau blondine

Dienoraštis parašytas kelionės metu telefone. Kelionės pradžia nuo 2010 10 30 iki 2010 11 05 , per kvailą mygtukų maigymą buvo prarasta. Šią dalį atkūriau per dvi sekančias kelionės dienas.
Daug rašiau apie blondines, tikiuosi niekas neįsižeis ir siūlau į tai žiūrėti iš gerosios pusės, nes kai kur perlenkiau lazdą paakintas paaštrėjusių pojūčių.


2010 10 30
Ši diena buvo labai ilga. Išvykome iš Vilniaus 3 ryte. Skridome iš Kauno Karmėlavos oro uosto į Barselonos Gerono oro uostą. Barselonoje turėjome pusdienį laisvo laiko, norėjome aplankyti Barselonos miestą, bet nuo oro uosto iki Barselonos virš šimto kilometrų. Padiskutavę nusprendėme aplankyti šalimais esantį Gerono miestelį. Tikrai nenusivylėme, miestelis puikus, labai graži architektūra. Dar vyko kažkoks festivalis, visas miestas ūžė, grojo orkestrai.
Toliau Skridome iki Marakešo. Nusileidus Marakeše važiavome maršrutiniu autobusu iki centro ar senamiesčio. Tenai ieškojome viešbučio, jų ten pilna, bet kažkodėl su kuprinėm ir tašėm lakstėm iš vieno senamiesčio galo į kitą, ieškodami tik būtent to viešbučio. Jau kai iš to lakstymo pradėjo imti juokas ir nervai stojome vietoje niekur nėjome. Visi likom saugoti daiktų, o trys blondinės išvarė ieškoti būtent to viešbučio. Sėdėjome labai judrioje ir siauroje gatvės vietoje, susipažinome su aplinkiniais prekeiviais, net skalbimo priemonių pardavėjas atnešė mums kėdes. Šalia gavome šviežiai spaustų sulčių, belaukdami išgėrėme po porą stiklinių.
Praėjus jau normaliam laiko tarpui, pradėjome nervintis, kurgi mūsų blondinės, bet štai ir jos. Aišku būtent tame viešbutyje kambarių negavo, tai ėmė šalimais. Vėl mes su savo kuprinėm ir tašėm lėkėm į kitą galą senamiesčio. Kambariai visai pakenčiami, gal net neblogi, dušas ir tūlikas bendri, viename duše net šiltas vanduo yra. Visas viešbučio vidus iki lubų išklijuotas plytelėmis su arabiškais raštais.

2010 10 31
Ryte pasiskirstėme užduotimis, vieni ėjo bilietų, kiti degalų primusui, treti tame tarpe ir aš pirkome maistą ir žemėlapius. Žemėlapių neradome, kadangi sekmadienis, bilietus autobusui gavome tik sekančios dienos rytui, o ne šios dienos vakarui kaip buvo planuota.
Marakešą pamatėme turistinį ir tokį kokiame gyvena marokiečiai.

Turistinis tai toks rytietiškas turgus su visomis to plonybėmis, kvietimais į parduotuves, maldavimais, prašymais pirkti, griebimais už skvernų. Neturistinėje dalyje gyvenimas visai europietiškas, nėra kamšaties, gatvės plačios, viešasis transportas ir jokių priekabiavimų.
Ieškojome maisto parduotuvės, kelio paklausėme policininko, jis pakvietė pro šalį ėjusį jaunuolį ir liepė jam mus nuvesti į supermarketą. Atidėjęs savo reikalus minėtas jaunuolis mielai mus nuvedė iki parduotuvės. Nusipirkus maisto Naglis užklausė stotelėje merginos kur galėtume rasti žemėlapių. Mergina džiaugsmingai sutiko. Ir taip gražiai čiulbėjo su Nagliumi, kad teisėta antra pusė Marina, vilkosi iš paskos nukabinus nosį. Paieškoję žemėlapių pusvalandį, jų neradome- rimtos parduotuvės sekmadieniais nedirba.
Kaip išmanėme taip apžiūrėjome Marakešą, buvome prie karaliaus rūmų, karališkose kapinėse, dar kažkokiose kapinėse, palandžiojome po gatvelių labirintą.

Vakare centrinė aikštė virsta restoranu po atviru dangumi. Atvežami stalai ištempiami tentai, sumontuojamos virtuvės, visa tai užima kokius 5 ha, šimtai virėjų, padavėjų, tūkstančiai klientų. Stalai baltomis staltiesėmis, virš stalų ištempiami balti tentai, apšviesta ryškia šviesa. Viskas suskirstyta eilėmis, keletas stalų tai viena maitinimo įstaiga. Visi stengiasi, kad valgytum būtent pas jį, kviečia įkyriai, net sugriebę tempdami už rankos. Per vidurį siūlomi mėsos patiekalai, tame tarpe ir avies smegenys, toliau į kraštus žuvies stalų eilės, dar toliau virtos sraigės už jų vaisiai ir riešutai, šviežiai spaustos sultys ir galiausiai arbata su pyragais. Valgėme žuvies, sraigių, džiovintų vaisių ir aišku gėrėme tik ką išspaustų sulčių, arbatos, kuri buvo prifarširuota pipirų ir dar kažkokių prieskonių, ją gėrėme užsikasdami pyragu, kuris irgi buvo privarytas prieskonių. Atsigėrus to gėrimo taip norėjosi išsiplauti burną. Tarp mūsų buvo ir susigundžiusių avies smegenėlėmis, nuo vaizdo kai kurias blondines netgi pykino: prie garuojančio puodo sudėtos virtos avies galvos su prakirsta makaule ir išimtomis smegenimis.
Taip ir pralėkė Marakešo apžiūros diena.

2010 11 01
Kėlėmės švintant, lėkėm į autobusą. Išėjus iš viešbučio pamatėme riebų tarakoną, kurie būna tik per siaubo filmus. Aišku aš pasilenkiu jį nufotografuoti, padarau porą nesėkmingų kadrų, pakeliu akis nieko gatvėje nėra. Sparčiai prilekiu gatvės pabaigą, sankryžoje irgi nieko nėra. Na va nežinau kur ta autobusų stotis ir kur visi nuėjo. Įsijungiu telefoną žvalgausi aplinkui, jau ir taksistai pradeda buriuotis aplinkui, matyt jie suprato, kad aš pasiklydėlis. Taksistams nepavyko manęs sužvejoti, kadangi tolumoje pamačiau atbėgančią Tatjaną. Pasirodo visi pasuko į labai siaurą skersgatvį, kurio prietemoje visai nepastebėjau. Tai visai lengvai viskas ir išsisprendė.
Dangus rodė lietų, kuris kartais ir palydavo. Bet mes autobuse ir mums lietus nebaisus. Aišku, buvo neramu dėl nakvynių, kadangi palapinės mes neturime, tik polietileno plėvelės gabalą.

Įvažiavome į Atlaso kalnus. Ten matome daug drėgmės, auga kaktusai su vaisiais, gražūs daržai. Manėme su vandeniu problemų nebus ir kaktusų valgomų vaisių prisirysime. Bet deja kirtus kalnų aukščiausią vietą viskas pasikeitė, dingo debesys, vanduo, žemė išdžiuvusi, net kaktusų nei vieno. Vėl matome, kad reikės temptis su savimi vandenį.
Atvykus į Ouarzazate miestą padedami vietinio studento, kuris studijuoja filmų kūrimo mokslus (šiame mieste sukurta daug garsių Holivudo nuotykių filmų, tokių kaip „Troja“) surandame reikiamą autobusų stotį, perkame bilietus ir išvykstame į Boumalde Dades miestelį. Atvykstame jau vakare, samdome dvi taksi su trijų tarpininkų pagalba, suderėta priimtina kaina ir į kelią. Kokiu būdu mes atvažiavome iki Iknioun kaimo nesuprantu, tie kledarai, su kuriais mes važiavome, jokiu būdu neturėjo net užsivesti. Vienas automobilis gal bent 10-15 kartų buvo užgesęs, šviesos beveik neveikė, o jau buvo sutemę. Važiuojant į kalną atrodė, kad tuoj pradės riedėti atgal. Ir visgi mes atvažiavome.
Pradėjome ieškoti nakvynės. Pirmoje vietoje nesuderinome kainos, greičiausiai dėl painiavos su skaičiais. Iš vis sako ar rašo kosminę kainą, bet kai ima pinigus, tai ima kokį 10 kartų mažiau. Taip atsitiko ir paskutinėje parduotuvėje, kai už šokoladą prašė kosmoso, rašė kainą ant lapelio, bet ėmė daug mažesnę sumą. Man išvis net pinigus grąžino, atseit dovana.
Negavę nakvynės einame miegoti ant kalno šlaito. Tik susėdus ir pradėjus rinktis vietą atėjo trys vyrukai siūlydami pernakvoti. Sako: va čia, netoli, pakalnėje. Suderame kainą suprantamais visiems skaičiais ir einame paskui juos į pakalnę na gerą pusvalandį arba 3 km, ir svarbiausia tolyn nuo kalnų. Na bet vis tiek įdomu mums, kaip jie gyvena. Atvykus be perstojo mus vaišina arbata.
Blondinės puola naudotis arabiška išviete, daugelis pirmą kartą. Kai įėjau į šią šventą vietą, tai viskas buvo užkimšta ir lipo per kraštus. Mes gi europiečiai pripratę naudotis tualetiniu popieriumi privarėme sluoksniais su pagrindiniu gėriu. Aš jau ne kartą susidūręs su tokiu tualetu tai ėmiausi santechniko darbo. Ačiū Dievui tam skirtų priemonių buvo, taigi makalavau pyliau vandenį, keikiau blondines. Jau ir belstis į duris blondinės pradėjo, mat jau jos antrą ratą varo, matyt tas procesas pas jas be perstojo. Atidaręs duris perskaičiau paskaitą apie rytietiško wc naudojimo ypatumus, kaip plauti sėdimąja kairiąja ranka ir nenaudoti popieriaus, o jeigu netyčia panaudosi tai dėkis į kišenę, nes šiukšliadėžės ten nėra. Paskaita susilaukė didelio susidomėjimo ir klausytojų prašymu buvo perskayta du kart. Atsirado maišas popieriui ir kibiras vandens nupylimui, Rimantė išviso sumastė gerą vandens nuleidimo būdą: kai pili iš kibiro, reikia jį aukštai pakelti, tada viskas net su tualetiniu popieriumi nuneria, tik reikia saugotis, ir netiksliai pataikius teks ieškoti dušo, kurio čia nėra. Visą vakarą praleidome su šeimininkais, mes irgi juos vaišinome savo virta koše, o gerdami mūsų virtą arbatą jie mirė iš juoko, mat jie ją geria labai stiprią ir deda labai daug cukraus. Pasakius, kad einame gulti mandagiai palinkėję labos nakties išėjo.

2010 11 02
Po pusryčių patraukėme į kalnus, pažiūrėję į masyvą su Tatjana nusprendėme per kur kopsime į kalną. Su mumis ėjo ir vietiniai, neva rodydami kelią. Kaimo pakraštyje suvokę kur mes einame pasuko savais keliais. Čia mes ir sudeginome šiukšles ir naudotą tualetinį popierių. Pasirinktas maršrutas nebuvo techniškai sudėtingas, nei labai gražus, lyginant su Jordanija, galima sakyti nusivyliau. Net pralipimų nebuvo daug, nors taikėm, kad nebūtų nuobodu.
Taip pasiekėme perėją. Ant jos radome moterį su prie nugaros pririštu mažu vaiku, beganančia avis.
Mūsų tikslas - aukščiausia apylinkių viršūnė - visai šalia, nesunkiai ją  pasiekėme. Jos aukštis 2712, viršūnėje keletas palydovinių antenų, malūnsparnio nusileidimo aikštelė.
Tatjana pasiūlė leistis į siaurus slėnius: gal rasime kanjonų. Taip ir padarėme. Jau besileidžiant nuo kalno vaizdas pasidarė neblogas. Pasiekus nakvynės vietą, matėsi- norint galėsim kabinti virves. Nakvynės vietoje radome ir vandens besisunkiančio iš žemės.

2010 11 03
Ryte atsikėlėme apšerkšniję, blondinės buvo pakraupusios ir pasipiktinusios šalčio išdaigomis, reikalavo karšto maisto į miegmaišius. Budėjau aš su Lena ir Tatjana, tai apie maisto padavimą į miegmaišį nebuvo ir kalbos. Išlindus saulei nudžiovinome šerkšną, užsidėjome apraišus ir jau leidomės kanjonu.
Kabinome virves, nors buvo galima apeiti. Nusileidus žemiau vaizdai labai pagerėjo: uolos blizgančios saulėje, statūs šlaitai. Susijungus dviems upeliams ir išplatėjus slėniui priėjome sodybą. Pasitiko moteriškė su vaikais. Labai šypsojosi ir mojavo rankomis, nors fotografuotis atsisakė. Už sodybos radome taką, bet mes toliau ėjome kanjono dugnu. Iškarto teko kabinti virves. Aplinkui labai gražu. Visur kur dar įmanoma perlipame, kitur virvės, nors ir neilgi nusileidimai. Galiausiai priėjome tokią vietą, kur nulipus nuo uolos reikia iškarto plaukti. Teko nusirengti ir perplaukti per ledinį baseiną, daryti perkėlą daiktams. Karščio ir šalčio kontrastai labai neįprasti, tai blondinių cypimas drebino kalnus. Nenuostabu, kad prie paskutinės rojaus upelio pakopos jau mūsų laukė būrelis vietinių paauglių, jau spėjusių apsirengti šventiniais drabužiais. Vietiniai vaikinai nemažu būriu palydėjo mus į kaimą. Kaime mus pasitiko moteris gerai kalbanti prancūziškai. Ji pasiūlė nakvynę ir palydą iki kito kaimo, mes atsisakėme. Aišku palyda mes turėjome bet kokiu atveju iš didelio būrio paauglių ir vaikų. Visi norėjo fotografuotis, saldainių, net susipešė dėl vandens iš butelio. Paėjus keliuku apačioje matėsi nuostabaus grožio upelis. Šioje vietoje kalnai labai gražūs. Vyresniajam dalį vaikų nuvijus palyda sumažėjo per pusę. Taip mes ėjome geras dvi tris valandas. Pagaliau priėjus perėjos viršų, vietiniai nusprendė grįžti atgal. Ta proga Inga Zinga padalino riešutų karamelėje, kilo didžiausia maišatis, vos jos pačios nesuvalgė, vaikai taip apspito ir šaukė, kad aš maniau jog jie ten dėl maišelio pešasi. Vėliau riešutams pasibaigus pamačiau ir Zingelę sėdinčią vaikų būrio viduryje. Lena ištraukė dar šokolado plytelę, kurią dalinau aš. Vyresnysis vaikinas mėgino padaryti tvarką, bet tai sunkiai sekėsi, net kilo peštynės. Tik blondinių riksmai juos apramino. Pažadėję, kad atsiūsim nuotraukas patraukėme toliau vieni.
 Kol dar nepriėjome kito kaimo, stojome pirmoje patogioje vietoje nakvynės. Nakvojome kažkokiuose griuvėsiuose, kaip ir ankstesnėmis naktimis. Tie griuvėsiai- patogu, nes ten jau yra lygi aikštelė. Atsigulus vakare pakalbam apie žvaigždes, kurios tokios ryškios ir dar karts nuo karto krenta.

2010 11 04
Paėję taku neištveriame, sukame į kanjonus ir tikrai nesigailime, uolų ir akmenų spalvos labai ryškios ir skirtingos, daug žalios, raudonos, ir juodos. Sienos stačios, vienoje vietoje čiurlena upelis, duobėse pilna žuvyčių. Einant palei upelį priėjome kaimą su akveduku. Iš kaimo sukome šoniniu kanjonu kuriame radome palmę su datulėmis. Datulės, kurios dar oranžinės, buvo aitraus skonio, tik sudžiuvusios ir pajuodusios saldžios. Netrukus išėjome į taką, kuris vedė per kaimus. Viename sustojime Inga Zinga labai stipriai suriko, pasirodo ji pamatė skorpioną. Jis toks riebus ir milžiniškas kokių 15 cm ilgio. Jis net nelabai slapstėsi. Nerašiau, kad diena prieš tai Inga matė gyvatę, sakė stora, bet nuo riksmo pasislėpė po akmenimis.
Kelias kilo į nuostabaus grožio kalną papuoštą apvaliais smailėjančiais bokštais. Palei keliuką matėme keletą senų šachtų, ką ten kasė neišmanau, aplink jas mėtėsi juodi aštrūs akmenukai. Palypėjus keliu aukštyn sustojome gyvulių aptvare nakvoti, tipo lygi aikštelė, o gyvuliukų mėšlas stipriai nuvargusioms blondinėms nemaišė. Bevirdamos vakarienę blondinės užsidirbo minusų, nupildamos lajų iš košės, matai jis joms smirdėjo. Praspardę akmenis sugulėme miegoti.

2010 11 05
Įvyko nesusipratimas, ankščiau rašytas dienoraštis negrįžtamai prarastas, dėl mano neišmanymo ir iphone nepatogumo. Tai bandysiu atkuri kas buvo iš naujo. Ši diena nesunkiai atkuriama, bus sunkiau su praeitų dienų smulkmenomis rašytomis po žvaigždėtu dangumi. Prieš tai rašytas tekstas tai atkurtas dienoraštis per dvi sekančias dienas. Dabar vykstame reisiniu autobusu iš Boumalde Dades į Ouarzazate miestą, kur mes nakvosime.
Na pradedu nuo šios dienos ryto. Vakarykščius minusus budintieji kompensavo koše į miegmaišį. Kaip ir vakar keliavome taku, kurio net automobilis gali pravažiuoti, net jo pėdsakus galima buvo įžiūrėti. Taip varydami nežiūrėjome net į žemėlapį, nei į GPS, prieš akis vaidenosi rojaus parduotuvė su vaisiais ir kola. Netrukus ant to pačio tako sutikome Naglį su Marina, kurie taipogi varo į tą patį kaimą, bet priešinga kryptimi nei mes. Visi apstulbę, kame reikalas ir visi įsitikinę savo teisumu, aš užlipau į vietą kur gerai viskas matyt, pasiėmiau žemėlapius, kurie tikrai neaiškūs. Ramiai išsiaiškinau, kur mes esame, ir pamačiau, kad visgi Naglis su Marina teisūs. Negi grįši ir to posūkio mes nepastebėjome, kuris kaip vėliau Naglis sakė ten, kur mes paskutinį kart ilsėjomės, prie šachtų.
Pasitaręs su savimi nusprendžiau, kad reikia varyti per nužiūrėtą perėją. Čia visi išskyrus Rimantę užsidirbo belenkiek minusų, nes varinėjo ožius ir nenorėjo sukti iš tako. Teko grįžus kelti balsą ir varyti visus varu. Taip ir jaučiau už nugaros nepatenkintą blondinišką murmesį. Afrika - žmonijos lopšys, tai ir Marokas senai apgyvendintas ir kiekvienam atvejui jau turi paruoštą taką, kurį mes nesunkiai radome. Tiesa atsirado ir paslaugus palydovas, jis labai stengėsi padėti. Apačioje šaltinyje atsigėriau vandens, prisipyliau ir butelį. Aišku, piliečiai susiję su medicina, prisiskaitę baisių knygų apie viduriavimą ir parazitus, jo negėrė. Kylant susijungė keli takai ir takelis tapo labai stipriai amžių amžius išvaikščiotu taku. Prasilenkėme su kupranugarių vilkstine, pagyvenęs vyriškis nusivedė mulą. Perėjos viršuje, kurią pasiekėme nesunkiai, sutikome ir daugiau vietinių gyventojų. Mūsų palydovas eina iš paskos, stengdamasis padėti paskutiniam einančiajam ir taip mus, neįpratusius prie tokių dalykų, statydamas į nepatogią padėtį. Jau varom nesižvalgydami, nors vaizdai aplinkui labai neblogi. Takas irgi labai patogus, žemiau patiestas vieškelis automobiliams, bet jis suka didesnius ratus, daugiau įkalnių ir pakalnių.
Taip mes ir nusileidome, iš kalnų, palei sodybas išėjome į plentą ir priėjome beveik iki Iknioun kaimo, paskutinius metrus svetingi marokiečiai pavežė, vien Artūro nepagavo, jis buvo įjungęs penktą pavarą, tai ir laimėjo lenktynes. Kol blondinės dar važiavo paimti paliktų savo daiktų į Mikbio kaimą, esantį už 3 km, pasirodė ir Naglis su Marina. Jie nesunkiai rado mūsų pražiopsotą šoninį taką, kuris mums pasirodė einantis tik iki šalimai esančios apleistos šachtos. Netrukus  pasirodė ir mikroautobusas galintis nuvežti iki Boumalde Dades miestelio. Važiavome iš pradžių plentu, vėliau sukome į dykumą, turbūt trumpindami kelią, ar vengdami policijos. Visą kelią man teko laikyti duris, kurios nuo kratymo vis atsidarydavo ir aš turėdavau laikytis, kad neiškristčiau.
Ouarzazate prisirijome vaisių: dviejų rūšių melionų, apelsinų, granatų, bananų, pomidorų. Valgėme ir jogurtus su paplotėliais. Kol rašiau jau ir atvykome į Ouarzazate miestą. Gavome viešbutį ir užsakėme tradicinę vakarienę vadinama "tadžin" tuoj jau ir eisime jos valgyti.

2010 11 06
Važiavome visą dieną su persėdimais. Kol pagaliau privažiavome dykumą. Pradžioje atvykome į miestą Zagorą, ten prisistatė tamsaus gymio tauregu tautybės agitatorius. Jis mus prikalbėjo važiuoti į dykumą giliau nei mes buvome numatę. Jo pasiūlymu susigundėm, nes blondinės labai norėjo joti kupriais ir bijojo ėjimo pėsčiomis. Tai gavome to agento pagalba taksi ir į dykumą. Pakeliui, kaip kokiam Egipte, sustojime suvenyrų parduotuvėje, kur buvome apdirbti prekeivių. Man ta atrakcija tiko, nes kaip tik dukrai reikėjo kažką nupirkti. Gerokai pasiderėję pirkome keletą mažmožių.

2010 11 07
Ryte gavom sutartus džipus, kuriais važiavome 160 km per dykumą iki Foum-Zguid miesto. Nuo čia prasideda plentas, laukiame autobuso iki Tatos miesto. Sacharą pamatėme, bet pajausti nepavyko, per mažai laiko tam.
Važiuodamas džipe visą kelią svajojau pervažiuoti Sacharą su dviračiu. Čia būtų ir sunkių ruožų, kur reikėtu dviračius stumtis per smėlį, ir daug akmeningo grunto, kur reikia važiuojant atsargumo. Aišku lengviausiai būtu važiuoti takyru, kuris lygus kaip stiklas. Takyre iš tolo atsispindi viskas kaip veidrodyje, todėl važiuojant iš tolo akmenys pavieniai krūmai atrodo kaip vandenyje, tai turbūt ir vadinama miražu.
Dykumoje nemažai fosilijų, kurių prisirinko blondinės.

Parašysiu keletą ypatumų, keliaujant kartu su daug blondinių. Visa laiką jos kažkuo nepatenkintos. Tai dažnai susiję su kultūrų skirtumais, nepatinka priekabiaujantys arabai, nors pačios kaimiškoje vietovėje vaikšto vos ne nuogos, palaidais plaukais, visiems vietiniams žandikauliai net ant žemės nukritę, o seilės teka upeliais. Tai muzika per garsiai, tai autobuse užuolaida neužtraukta ir saulė į akis per daug šviečia ir daug panašių smulkmenų. Nesikuklina išreikšti savo nepasitenkinimo aplinkiniams ir, kaip nekeista, marokiečiai stengiasi tuos jiems keistus norus įgyvendinti. Man kartais dėl to gėda, bet iš esmės viskas gerai.
Kol viską surašiau, jau atvažiavome į Tata miestelį, čia patrypčioję suradom viešbutį, prisipirkom vaisių. Viešbutis iš paprastesnių, nėra dušo, gerai nors tūlikas yra ir grūstis prie jo bus neišvengiama. Dabar blondinės pjausto daržoves ir vaisius, valgysim salotas su duona. Miegam trijuose kambariuose, daugiau nėra, kitų viešbučių ir neieškojom -  bus gerai ir taip, prausimės vienoje kriauklėje, o kitus svarbius gamtinius reikalus tvarkysime eilės tvarka.

2010 11 08
Ryte grūstis prie tūliko, retai pamatysi tiek vienoje krūvoje   susikaupusių ir burbančių susirūpinusiais veidais blondinių. Kavinėje prie autobuso gavome bulkučių, kavos blondinėms nedavė, priežastis neaiški, teko eiti į kitą kavinę. Autobuso vairuotojas pamatęs mus jau ankščiau atėjusius kviečia susidėti daiktus į bagažo skyrių, bet gi mes – ponai, geriam kavą, sėdim ir šiaip neturime laiko. Vairuotojui užvedus autobusą ir pajudėjus blondinės supanikuoja kaip pabaidytas paukščių pulkelis, negi mus paliks, kelios net vejasi autobusą. Autobusas pervažiuoja tik į patogesnę stovėjimo vietą, jaučiu vairuotojas patyrė malonumą taip pasielgęs. Sudedame bagažą, blondinės jau autobuse, nors iki išvykimo pusvalandis, bet tai yra gerai, nes užima sėdimas vietas ir mes su Artūru galime pastoviniuoti lauke. Keleivių prisirenka nemažai, net ožka įkišama į bagažo skyrių. Autobuse kilo sąmyšis, vieną keleivį išmetė lauk, tas laikėsi už kėdės ir durų. Šiuose veiksmuose dalyvavo vairuotojas ir dar kažkoks žmogus uniforminiais marškiniais, ir padėjėjų atsirado pakankamai. Už ką buvo išmestas pilietis – nežinau, gal tai buvo zuikis, lauke už skvernų jį laikė jau kiti vyrai. Važiuojam labai vaizdingomis vietomis: kalnai lyg suglamžyti ir vėl ištiesinti, po to vėl suglamžyti, visa tai ryškiai mėlyno dangaus fone. Galvoje atsirado dar vienas kalnų nupasakojimas, gal tikslesnis: milžinas paėmė didelį šaukštą ir sumaišė tirštą, kelių atspalvių rusvą masę, vietomis pridėdamas žalios spalvos, po to tą juostuotą masę drabstė šaukštu aplinkui, vis su koja paspardydamas. Taip viskas ir sustingo, bet dar čia ne pabaiga: sustingusią masę dar ir pakilnojo laužtuvą pakišęs, kad ji suskilinėtų aukštesnėse viršūnėse.
Igham miestelyje persėdimas į mikroautobusą, vėl derybos, čia „monopolis“ - vairuotojai užspausti vieno tarpininko negali nuleisti kainos, bet ir mes ne iš kelmo spirti, blondinės suranda neapdirbtą vairuotoją. Sutariam kainą, sėdam ir varom. Poste stabdo mus policija, ten jau pranešta, kad vairuotoją reikia skalpuoti. Jis policinikui sumoka 100 pinigų, na mes jam tai kompensuosim iš principo.
Vėl važiuojam vaizdingomis vietomis, blondinės pradeda panikuoti dėl sunkumų važiuojant dviračiu. Vėl aiškinamasis darbas, primenu kad jos važiavo į žygį, o ne į pliažą. Tas tempimas per jėgą tikrai nusibodo, Tatjana irgi nebesupranta, kas darosi. Radom kompromisą - mus užveža į kalną, tai patiems kilti nereikia, darysim 48 km ratuką ir 22 km nusileidimą plentu. Iš žygio jau gavosi balaganas.
Dviračių nuomą ir užmetimą pagal Lonley planet organizuoja toks Muchamedas, na mes pas jį nuvarėm, jis ir turizmo informacijos centre dirba. Didesnio sukčiaus dar nesutikome. Tos visuotinos knygutės nurodomas žmogus - kompetetingas ir sąžiningas, o čia visiška priešingybė realybei. Nesutikus imti iš jo paslaugų, negavome nei žemėlapių, kaip sakoma, buvome išprašyti iš informacijos centro. Bet blondinės įjungė blondinišką paieškos sistemą ir atrado teisingus vyrukus su labai teisingu požiūriu į mus ir mūsų keliavimo būdą.
Jie su senučiukais taksi užmetė mus į teisingą vietą su teisingais dviračiais. Į vietą atvykome jau sutemus, sėdome ant dviračių ir serpantinais į pakalnę. Teko varyti su ciklopais. Buvo vėsu, blondinės sako, kad labai šalta. Lena važiavo apsibliovus tipo labai baisu, naktį serpantinais leistis.

2010 11 09
Šiandien didelis vėjas, jis dar ir šaltas. Iš pradžių važiavome plentu virš gražaus kanjono, kalno šlaituose avys ir ožkos, sutikti žmonės draugiškai mojuoja rankomis. Nusileidome į oazę, ten pilna palmių su prinokusiomis datulėmis. Į vieną lipau, prilipau iki apatinių šakų, o uogų pasiekti negaliu, tarp šakų neina prasisprausti, jos dar su dideliais ir aštriais spygliais. Šiaip ne taip pasiekiau tas uogas, bet kekės nuskinti neina, storas sumedėjęs stiebas čiut ne plaštakos storumo, peiliu viena ranka irgi nieko nesigauna, nuskyniau tik keletą uogų. Nusileidus žemyn apžiūrėję žemę po palmėmis radome tų datulių pakankamai. Po kitu medžiu Liva atrado migdolų, pasirodo tai čiut ne rojus, datulės, migdolai, figos, granatai, kaktusai su valgomais vaisiais, alyvuogės. Visos šios gėrybės lydėjo visą dieną.
Po dykumos ir kalnų kur viskas išdžiūvę, mums tai buvo tikra palaima. Pastebėjau, migdolai auga visur, kur tik papuola, kaip kokie krūmai. Palaipsniui keliukas suprastėjo, plento nebėra, viskas akmenuota, nuo tų akmenų užpakaliai paskaudo. Blondinės užpakaliuko apsaugojimui prigalvojo du būdus: sėdynės apvyniotos megztiniais, arba užpakaliukas apvyniotas megztiniu. Pakeliui pravažiavome keletą kaimelių su laimingais vaikais ir maloniais žmonėmis, visi labai sveikinasi, nerašiau, kad prancūzų čia antra kalba. Sunkiausiai sekėsi Lenai, jos užpakaliukas labiausiai nepritaikytas tokiam akmenuotam keliui, neapsiėjo ir be ašarų. Vakare blondinės rinko nakvynės vietą, lakstėm kaip vištos į visas puses po 10 m nuo dviračio ir ieškojo, kur čia nepūs vėjas. Artūras tą procesą stebėjo atsisėdęs, net nebandė pūsti prieš vėją. Aš nuėjęs toliau radau porą pakenčiamų vietų, bet veltui vaikščiojau, teko susitaikyti su blondinių vieta, be to, man koks skirtumas, joms gi ant to vėjo sėdėti. Apie keliavimo ypatumus su blondinėmis galima prirašyti ne vieną knygą. Vienas įdomus pastebėjimas: į pasakų namelį užsimano visos kartu ir dažnai, gerai kai tai vyksta gamtoje, bet kai viešbutyje su viena išviete, tai jau tada tik laikykis. Bijo gulėti ant kilimėlių sujungimų, sako miegodamos nusilauš stuburą. Tualetinį naudoja kilometrais, jau kiekviena po poką sušluostė, gerai, kad čia jis ne deficitas. Saugo daiktus nuo gyvačių, kad neprilįstu kur į kuprinę ar miegmaišį, ir dar daugelį dalykų. Šiandien blondinės kūrė laužą, neiškentęs Artūras padėjo vykti šiam procesui.
Dabar visi gulim ir žiūrim į žvaigždes, blondinės reikalauja paskaitos apie dangaus kūnus, jau nemažai žvaigždynų pačios pažįsta, praėję vakarai buvo naudingi, savarankiškai pažįsta Kasiopėją, mažuosius Grįžulo ratus su Šiaurine žvaigžde, Andromedos žvaigždyną.

2010 11 10
Su Tatjana atsikėlėm auštant, aš išsikrapščiau keliomis minutėmis vėliau. Tatjana kuria primusus, aš irgi šalia atsitūpęs. Visas veiksmas vyksta prie metro aukščio akmeninės tvoros, anapus girdim balsus atsistojam pasisveikinti, nes balsai visai čia pat, o vidury kalnų nemandagu neužkalbinti praeivių. Besistojant kaip tik tuo metu dar neįkaitęs primusas mesteli aukštą liepsną, mus nušviečia sutemose, ėjusios dvi moteriškės taip išsigando, kad dėjo į kojas neatsisukdamos.
Ryte buvo visai šilta, bet pajudėjus pradėjo rodyti lietų, įsijungė skersiapūtė tiesiai į veidą, dviračio minti visai neina, dar gi visas kelias į įkalnę. Vėjas ledinis su lietumi, košia kiaurai drabužius ir nuo dviračio verčia. Vaizdų visai nematyti, važiuojam debesyje, kuris veržiasi didele jėga į slėnį už mūsų. Kuo aukščiau kylame, tuo didesnis priešpriešinis vėjas. Blondinės išskyrus Ingą ir Ingą-Zingą dviračius stumia.
Šiaip ne taip pakilome dar tuos 400m, kol pasiekėme aukščiausią kelio tašką, sušalome labai, daugelis apsiavę tik basutėmis, striukes palikę miestelyje. Viršuje jau kartais ir saulė pašviečia, matyt debesies viršus pasiektas, tačiau vėjas baisinis, kiekvienas metras išplėšiamas su didelėmis pastangomis. Viršuje atradome kaimelį, kuriame visi žmonės pasikavoję, matyt nuo vėjo ir šalčio apakę, mums irgi nesijaučia nei Afrikos, nei pusiaujo artumo. Na, kelias nekyla iki dangaus, tai ir mes pradėjome leistis, į pakalnę važiuoti lengva, kuo žemiau, tuo šilčiau ir vėjas silpnesnis, jau ir saulė išlindo, viršuje pikti debesys liko. Nusileidome iki didelių monolitų, ten radome nuorodą, kur dažyti akmenys, natūralūs gražesni, tai mes ant jų sugulėme pašildyti sušalusių savo kūnelių.
Valandėlę pagulėję nuriedėjome likusius kilometrus iki vietos, kur nuomojom dviračius, gavom pigią nakvynę ir aplamai kur nuostabūs žmonės.
Mūsų prašymu buvome nuvesti į vietinį hamamą, kur pigiai buvome nusiprausti ir išsimasažuoti. Hamamas - pirtis, tai niūrios patalpos su karštomis grindimis, ant tų grindų pilamas vanduo kuris garuoja. Grindys šildomos taip: po grindimis yra patalpa, kurioje kūrenama ugnis. Dūmai šildo lubas, tai yra grindis. Hamame vyrai ir moterys visai atskirose patalpose. Specialus žmogus nuprausia tave kaip mažą vaiką, trina purvą negailėdamas jėgų su labai aštria kempine, varto ant grindų karštų pasiguldęs. Kai po viso to atsidusęs jau išsitraukiau šampūną, pradėjau plauti galvą, vėl buvau sustabdytas, pirtininkas pats ištrinko galvą ir nuprausė visą kūną, tik intymias vietas pats apsiploviau. Po viso to buvome vėl paguldyti, prasidėjo masažas. Pavaikščiojęs su kojomis per mane pradėjo laužyti, galvojau nusuks man sprandą, perlauš nugarą, išsūkys rankas ir kojas, vos laikiausi nerėkdamas iš skausmo. Pasirodo tokį masažą gavome tik mes su Artūru, tai yra vyrai, nors visi mokėjome vienodai.
Blondinės nusprendė, kad ir aš jau pradedu tikti į jų kompaniją, tai yra „blondinėju“, požymiai, kad į hamamą einu pasiėmęs fotoaparatą, bet užmiršau prausimosi reikmenis, atrado dar ir kitokių požymių, kurių čia neminėsiu, nes patys suprantate - ant savęs rašyti negaliu.

2010 11 11
Paliekame Tafroudo miestelį ir judame link vandenyno, važiuojame su maršrutiniu autobusu, persėdimas į grand taksi, per langus matosi Atlanto vandenynas, bangos milžiniškos, drebina uolėtą krantą. Nenusėdžiu vietoje, noriu pačiupinėti vandenyną, niekad nemačiau tokių bangų. Randam viešbutį, varom prie vandenyno. Atlantas įspūdingas, tokios bangų mūšos nemačiau, gaila, kad blondinės nenorėjo miegoti ant vandenyno kranto.
Krantas tai uola besileidžianti į vandenyną, tik įlankose galima nusileisti prie vandens. Tokioje ir nusileidome, dugnas smėlėtas, bangai nuslūgus nuplaunama ir dalis smėlio. Pabraidėme po vandenyną, didesnės bangos net nugriauna, nuslūgus iki vandens koks 50m lieka. Pasidžiaugę bangomis lipome į uolas žiūrėti vandenyno, pasigėrėję visi nuvarė valgyti, aš, Lena ir Livija likome palydėti saulės, pafotkinti per tą paskutinę valandą.
Paėjom taip vadinama pakrante ar uolėtu krantu virš vandens kokį 50m. Bangos kai lūžta per visą ilgį, dunda kaip koks žemės drebėjimas. Ant vienos stačios atskiros į vandenyną atsikišusios uolos mėginau užlipti, bet likus porai metrų iki viršūnės pradėjo drebėti račiokas, lipti nesudėtinga, kibiai patogūs, bet dundesys apačioje padarė savo, leidausi žemyn, leistis visad sunkiau, dar uola aptaškyta purslų slidi.
Čia pilna vietinių žvejų, jie žvejoja nuo kranto viršaus tas pats kaip nuo 12 aukštų namo stogo. Meškerės ilgos galas storas, kabliukas didžiulis, laimikis puskilograminės žuvys, tokios plokščios, dryžuotos. Tris tokias nupirkome.
Sakėme kepsim parsinešę. Pareinant namo sutikome mūsiškius, jie irgi prisipirko žuvų, neaiškioje vietoje, ale viena supuvus tai nešė atiduot atgal. Vakarienei bulvės, salotos, žuvis, apelsinai, mandarinai, bananai, granatai ir melionas.
2010 11 12
Ryte su automobiliu atvyko Natalija, mes jos automobilio pagalba per du kartus atvažiavome į vietovę vadinama Legiza plage, čia labai gražios uolos su išplautomis arkomis, krantas smėlėtas. Nors bangos šiandien ne tokios didelės kaip vakar, bet čia vis tiek nuostabu.
Pakrantė apribota iki pat jūros nusileidžiančiomis uolomis. Iš vienos pusės mėginau nubristi, šiaip ne taip pavyko, bet sušlapau iki pažastų. Veiksmas vyko taip: reikia prabristi palei uolas kokį 20m (buvo tuo metu atoslūgis), grupei bangų atslūgus varai greitai, nes milžiniškos bangos vejasi tave, reikia spėti užsiropšti ant akmenų. Akmenys apaugę kriauklelėmis ir kažkokiais duriančiais, panašiais į koralus kietais dariniais. Kol kepurnėjausi pasivijo viena banga, užjos ar ant jos antra ir aš jau vandenyje iki pažastų. Grįžti aplinkui irgi nesinorėjo, lipk į uolas eik kokį kilometrą viršumi kol nusileisi. Taigi laukiau momento. Pirmas grįžimo bandymas buvo nesėkmingas, neapskaičiavau teisingo laiko tarpo, netikėtai atsiradusi banga norėjo nunešti mane nuo to aštraus akmens, laikiausi kiek galėjau, bet rankas ir kojas vis tiek iki kraujų nubrozdino. Antras bandymas buvo sėkmingas.
Tolimesni veiksmai: gulėjimas ant akmenų su blondinėmis, ir potvynio laukimas. Gera gulėti prie vandenyno ir nieko neveikiant stebėti bangas.
Vakare iš pradžių su grand taksi, vėliau teisinių autobusu pasiekiame Adagir miestą, imame pirmą viešbutį. Ryt lėktuvas ir viso gero Afrika!!!

2010 11 13
Ryte miesto autobusu atvykome į Adagiro oro uostą. Formualumai ir mes jau Franfurte, Hahn oro uoste, dalis rezervavę viešbutį Hahn miestelyje, dalis varo su Zinga pas jos draugus į Frankfutą, aš su Lena irgi varau į Frakfurtą pailsėti nuo blondinių.
Tai gražus miestas su mažai vokiečių ir daug visokių kitokių tautybių žmonių. Prisikirtom keptos mėsos ir dešrų, kurią siūlė centrinėje aikštėje. Prie stoties einam į pirmą pasitaikiusį viešbutį, ten viskas europietiška ir sterilu.

2010 11 14
Ryte vėl pasitampom po miestą, po poetų į oro uostą ir jau skrendam namolio, iš Kauno jau paskutinis pervažiavimas iki Vilniaus.

Linas

---

2010 10 31 Sekmadienis
Susipažinom su Marakešu. Senas centras su keistais 1,2 aukštu moliniais (bent jau man taip pasirode) namais, labai siaurom ir ilgom (be pradžios ir galo) gatvem, didele aikšte pilna prekeiviu (ikyriu gan). Pradedant nuo ryto: miestas pustuštis, gatvelese daug kaviniu siulanciu blynelius. Pietus; kiekvienas turejo savo darba, mes su Zingele ieškojom autobusu stoties. Ieškodamos, klausdamos koordinaciu, padarem išvadas: geriausiai klausti turistu, ir supras, ir tixliai nurodys ?. Padarius dideli rata per pagrindines gatves radome stoti. Atgal nusprendem eiti tiesiaja per gatveles, ir taip 50 min. ?. Jos einant siaurejo, pereidinejo i kitas arba baigdavosi tupiku. Vakaras: visa chebryte išejo i miesta, aplankem ju gražuji parka su daug keistu augalu, senovines karaliu kapines, kurios buvo užmurytos n laiko ir tik prieš 100 metu buvo atmurytos. Dar kažkokius rumus. Beveik nakti aplankem pagrindine aikšte. Buvo daug žmoniu, triukšmo. Viduri aikštes buvo pastatyta daug stalu, prie kuriu iškart gamino maista. Kiekvienas stalas kviete prie saves – plojo, ikalbinejo. Juros gerybes ir žuvis buvo labai skanus!!! Vos nepamiršau apie arbata – turbine, su imbieru ir kitokiais prieskoniais ?. Beje, aikšteje buvo vietiniu grojanciu dudele, pagal kuria kažka išdarinejo kobra!!! Fuj...
Inga N-14

2010 11 01
Didžiausia ispudi paliko važiavimas iki Ikniaun miestelio (no kurio pradesim eiti i kalnus). Važiavome mašina, berods senas sukriošes volkswagenas universalas perdarytas i 8-vieti, 3 eiliu taksi! Kai Livija atsireme i dureles, gavo pastaba – dureles gali išlekti! Taip ir pravažiavo stipriai laikydamasi už sedynes, sake net rankos pirštai nutirpo. Man buvo šalta, paprašiau uždaryti langa. Jis ranka patrauke stikla i viršu, taciau langas ir vel ikrisdavo. Taip ir prašalau prie atidaryto lango. Musu mašina judejo 2 begiu, leisdama dideli kieki dumu ir perkaitusiu varikliu. ?
Inguce

2010 11 02
Brrrrr.... šalta, o sako, kad mes Afrikoj... Mastom, kad gal reiktu jungtis miegmaišius ir tokiu budu šildytis.
Dabar beveik 7 val. vietiniu laiku, vadinasi apie 10 Lietuvos laiku. Sutemo jau prieš valanda. Neliko saules, neliko ir šilumos.
Ryte kelemes apie 6 val. Krovemes daiktus, pusryciavom ir iškeliavom i kalnus. Pradžioj mus lydejo pulkas vaiku, vietiniai smalsiai žvilgciojo iš visu pakampiu. Veliau liko tik 3 palydovai pas kuriuos nakvojome. Galvojom, kad jie jau su mumis lips ir i kalnus ?, bet matyt i kalnus jie nenorejo. Gal tiesiog buvo prestižas su mumis pereiti per kaima, kad visi matytu ?.
Praeita nakvyne irgi gavom idomiai. Atveže mus i kaima, kurio pavadinimo nežinau, išlipom prie parduotuves ir iškarto pradejom dometis nakvyne. Tuoj atsirado ja besiulanciu. Išsiuntem delegatus pažiureti kas per vieta. Pasirode, kad tai du baisus kambariukai už didžiule kaina. T.y., 75 dh žmogui. Tiek mokejom ir Marakeše. Nutarem, kad geriau miegosim lauke ir patraukem iš kaimo. Kad vietiniai musu nerastu nusukom i kalnus ieškoti lygesnes vietos. Bet vietiniai mus atsivijo. Atejo 3 vaikinukai siulyti nakvynes savo namuose. Suderejom po 20 dh žmogui. Ilgai ejom iki nakvynes vietos. Kai kas jau ir burbejo, kad sutikom, bet kai atejom, buvom sužaveti. Žmones ryškiai užleido mums savo salona. Be abejo, susirinko visa šeima i mus pažiureti, o patys vaikinukai mums vire arbata, bande ragauti musu kuskusa su cinamonu ir arbatos be cukraus ?. Buvo visai smagu. Na, bet cia lyrinis nukrypimas.
Tai va, iš kaimo išejom apie 7 val. Ilgai ejom iki kalnu, paskui ilgai iki ju lipom. Nesudetingai, bet ilgai. Kai saule šviesdavo budavo karšta, papusdavo vejas – šalta. Žiema ir Afrikoj žiema ?. Stojom apie 5 vakaro, virem lešius su kupranugario konservais. Skanu, tik kvapas ne koks?. Na ir visi dabar raugejam nuo tos mesytes grynais riebalais ?.
Kol aš cia rašau, visi beveik susipakavo miegot, bet manes kol kas netraukia. Jauciu bus šalta... ?.
Livija
Sveiki gyvi. Pavargau šiandien biški. Jau atpratau su tokiais svoriais vaikšcioti. Šiandiena iveikem kalna – 2712 m. Šiaip sau kalnas, nevertas demesio. Nusileidžiant aptikom kanjoncika, visai gražus ir su vandeniu. Vakare šaltoka, gal kokie +6°C, bet diena vis dar karšta. Na daugiau nežinau ka rašyti. Labanakt!
Tania

2010 11 03
Rytas pasidejo nuo pagiriu, ka pykino, kam skaudejo galva, kam drebejo rankos. Versijos buvo dvi: arba vakarykštis kupranugaris, arba aukštis padare savo. Atsikele visi dalinosi nakties ispudžiais, kažkam buvo karšta, bet dauguma sušalo. Nieko nuostabaus, musu kuprines buvo apšerkšnijusios! Pavalge, susikrove, pradejome judeti. Po keliu metru lauke 2 nusileidimai su virvemis, abejoniu neliko, kam buvo baisu, o kam džiaugsmas „pažaisti“ su virve. Tvarkingai nusileide toli nenuejome, lauke vel nusileidimas su virve, tik ši karta i kanjona, i nežinomybe, nes iš viršaus nesimate kur ir kaip jis nuves! Nusileidus lauke labai gražus kelias, upelis, medžiai, keistos žalios aikšteles palei upe, savotiškas Marokinis rojus. Kelias nebuvo iš lengvuju, teko lipti uolomis vos išlaikant save su kuprine. Kelias baigesi iš kraštu nepraeinamu baseinu.  Gyli tikrino Linas, paneres galva, perplauke. Ištempe iki Lino virve nuleidome kuprines, patys pradejom plaukti, buvo daug klyksmo, aimanavimo! Apsirenge pratesem kelia, kanjono gale jau lauke vietiniai, parode nusileidima krioklio šonu, sms‘ais informavo kitus, ir mums nusileidus subego visas kaimas berniuku!!! Jie atlydejo mus iki kaimo. Kaimas idomus, kai kurie namai iš akmenu, kiti sutvirtinti tvirciau, maž moliu? Ant kai kuriu namu saules baterijos (pravestos elektros nematem), satelitines antenos. Kaimo šonu teka upelis aplink kuri tvarkingai išdestyti sodai (primine musu obelis). Kaime matem daug vaiku ir moteris. Kur vyrai? Nusprendem, arba didmiesti uždarbiauja, arba pramogauja... Gražiai prancuziškai kalbanti moteris paaiškino kaip mums pasiekti min. vandenis. Palikom kaima su berniuku palyda. Beeidami (ejom greit, tikejomes „pabegti“ nuo ju) pavargom, ju buvo daug, jie lakste aplink, šnekejo, praše bonbon (saldainiu). Keli iš musu pavaišino juos šokoladu, saldainiais, vandeniu. Ant kalno (praejus 1/3 kelio iki norimos vietos) sustojom pailset, Zinga ir Linas pavaišino berniukus, puole kaip višciukai!!. Tanka spejo nufilmuot!!. Cia musu keliai išsiskyre, jie grižo i kaima, mes nuejom toliau. Po kokiu 20 min, pradejom ieškoti vietos nakvynei. Ir vel mums pasiseke piemenu aptverta žeme aptikt. Sutvarkem nama, išmetem akmenis, pradejom rinkti „sausus krumus“ ir ruošti vakariene. Skani ji išejo. Dabar 19 val. Tamsu, dangus pilnas pilnas žvaigždžiu, dega laužas, ir šilta, ir labai gera...
P.S. pamiršau pasakyti, diena tarp koju buvo prabegus didele gyvate!!! Spejau tik suklykt ir sustingt ?
Inguce
Aciu tau Inguce už dienorašti :)
Šios dienos geras atradimas gražus kanjonas. Ne veltui tempem iranga.
Tania

2010 11 04
Chebra atsisake rašyti dienorašti. Aš jiems tai priminsiu Lietuvoj, kai jie iš manes jo reikalaus ?.
P.S. šiandien buvo maratonas kalnais. Panašu, kad visi nusivare kaip šunys...
Livija

2010 11 04
Dienos fraze: musu tikslas atostogauti, ir kuo sunkiau! – Livijos žodžiai.
Parašysiu aš pora žodžiu! Reikia pradeti nuo to, kad ryte liko tik vienas puodelis kavos ?. Tikslas buvo iki min vandenu ir kaimo, kur sutiktume Manka ir Nagli. Einant pametem kelia ir pamatem gražuji kanjona i kuri vades nurodymu (labai nesipriešinom) nusileidom. Jis buvo gražus. Ir topinom juo ilgai. Karts nuo karto sustodami pasižiureti žemelapiu ir GPS‘o. Vadai vis pasišnekedavo... mmm, ne cia einam... bet gerai... išeisim ant kelio... I klausima kiek liko, matydavom gražias vadu šypsenas! Pietus valgem prie min vandenu, pavalgem, pamerkem kojeles i upeli ir pratesem kelia. Ejom ejom, vel ejom, ir vel ejom – galo nesimate, kol pagaliau Arturas nepamate KELIO!!! Tuom nuo Lino uždirbo pliusa ?. Paejus keliuku iejom i kaimeli, prisedom pailset prieš ilga serpantinini, vedanti i viršu kelia! Besedint Šypsenele sušuko: - Inga atsargiai, skorpionas! Zingele greit pašoko ir pabego! Šalia jos judejo didelis juodas skorpionas. Pasak Šypseneles – juodoji našle vienas iš nuodingiausiu!
Toliau vel ejom, ejom... kol nepriejom nakvynes  „prie kelio“, vietos. Visi pavargom, LABAI.
Dabar laukiam vakarienes, šalta.
Inguce

2010 10 05
Keliones atradimas – CUKRUS! Tinka visur ir prie visko. 4-a diena žygio, o greit bus suvalgytas 2 kilas cukraus ?
Inguce

2010 0 06
Po ilgos keliones po kalnus važiuojam i Zagora, kur laukia Sachara. Šia nakti miegojom prabangiai. Po 3 nakvyniu kalnuose, kur nakti temperatura nukrisdavo žemiau nulio, ir paprastas viešbutis yra geris.
Marakešas. Ispudžiai – daug žmoniu, klaidžios gatveles, ispudingas turgus, kur pilna visokiu idomybiu. Kainos nemažos. Už žemes riešutu kg, apkeptu su medumi ir sezamu, jie prašo 120 Dh. Maistas geras.
Kalnai. Ju pradžia neatrode idomi. Užsikabarojome i viršune. Vaizdas puse bedos. Groži pamatem kita diena leisdamiesi kanjonu. Smagu eiti akmenimis. Nuo Zaker iki Ikfran mus lydejo vietiniai vaikai. Atrode neturtingai. Nuo puses kelio pradejo prašyti bonbon... Prieš išsiskiriant vaišinom juos riešutais ir šokoladu. Šiaip ne taip jais atsikratem. Jie paliko savo kaimo adresa ir papraše atsiusti foto su jais.
Kitos dvi dienos – maratonas. No comments.
Zinga

2010 11 06
Ispudžiai iš Maroko: karštos dienos ir sustirusios naktys, spalvoti kanjonai ir rausvi kalnai, bedanciai vyrai ir nuostabus didelem akim vaikai, chaosas miestuose ir ramybe kalnu glebyje, kelione su išprotejusiu vairuotoju vingiuotais keliais ir vos bejudantis taxi i išsvajotus kalnus. Persekiojantys vietiniai, savo draugiškumu varantys iš proto lietuviu nekaltas mergaites ir kuklios vietiniu moteru šypsenos bandant su jomis pasisveikinti.
Begant kalnu maratona, po gabala paliekamos neišsprestos problemos, atsisedus pailseti suciulpiamas cukraus gabaliukas, žvilgteli i pakeleiviu  akis ir matai jose šypsena. Isedus i autobusa pradedi džiaugtis ne tik tuo, kad kiti sau smirda, šalia sedinti blondine vis pasidžiaugia gyvenimu ir taip praskaidrina 5 val. kelione, kaip ir viskas gerai, nei atsimenu dar iš kur aš ir ka palikau Lietuvoj, nei trykštu noru prisiminti. Galiu pasidžiaugti, kad šalia manes nuostabus žmones ir puikiai leidžiamas laikas.
P.S. gal kas kitas aprašys detaliau šios dienos kelione.
Rimante

2010 11 07
Šiandien nakvojom 20 tukst. žvaigžduciu viešbutyje, buvo gal kiek šilciau iš vakaro, todel nusprendžiau pasiimti vienvieti kambari, tad šiek tiek sušalau. Kita syki taip nerizikuosiu- grupinis geriau ?. Keliaujam jau savaite ir akivaizdžiai jauciasi pažanga – kava ir net koše atneše i lova ?, kai pirma ryta buvau nesuprasta paprašiusi kavos i lova (ypac Lino).
Sutartu laiku atidulkejo du džipai vairuojami „raumeningu“ berberu. Susikrove kupres ant stogo, išriedejom skrosti Sacharos smelio ir dulkes. Musu vairuotojas pasitaike krutesnis – retsykiais pagazuodavo ir Arturui teko galva prilaikyti džipo stoga, nors jis vis stengesi maloniai šypsotis.
Musu vairuotojas tiek isidrasino, kad net pasipiršo Rimantei... ši net nuraudo, ka akivaizdžiai pastebejo „jaunasis“ berberas...
Dykumoje buvom sustoje fotkintis su kupranugariu kaimene, rinkti fosiliju, pasigrožeti gražiu vaizdu, kur praeina Dakaro ralio trasa. Visi žiopsojom ir negalejom patiketi savo akimis žiuredami i ežera-miraža... net fotkinom. Nuotraukose irgi matesi ežeras!!! Taciau vandens nei lašo...
Dabar jau sotus, laimingi marinuojam laika Foum Zquide, nes autobusas i Tata tik 6 val. vakaro...
Inga (Šypsenele)

Atrode, kad jau visai pribrendau rašyti, bet kai paemiau dienorašti, visai nekyla jokiu minciu. Gyvenu vietiniu ritmu. Dabar miestelyje siesta. Ir aš jauciuosi absoliuciai aptingusi, traukia nusnausti.
Kaupiuos..... vis dar kaupiuos..... ir vis dar tebesikaupiu rašyti....
Vakar apie pietus atvažiavome i Sachara – Zagora. Ten mus pasigavo vietinis „helperis“ ir isiule savo giminaicio kuprius ir džipus. Atvažiavom i kopas. Ten sedom ant kupriu (trys nejojo – Linas, Lena ir Tania) ir išjojom i tura pasigrožeti smeliu. Visai smagu ?. Nakti praleidome kopose. Musu vietinis šeimininkas siule nakvoti palapineje, bet mes atsisakeme. Skaiciuoti krentancias žvaigždes daug smagiau, juolab, kad ir nešalta. Ryte 8 val buvo sutarti džipai. Jie pasirode pavelave tik 15 min. Susipakavom ir išvažiavom. Musu Lend roveris atrode visai kaip iš filmu apie Indiana Džounsa. Skridom per dykuma kaip su sparnais. Visos trys gale sedincios damos dažnai galvom siekdavo lubas. Posukiuose jautem kaip džipas praslysta i šona. Jega. Akmenynas keite smeli, smelis akmenis, dulkes grauže akis ir gerkles. Per viena eilini sustojima vairuotojas eme krapštytis apie musu kuprines dengianti tinkla. Užkabino krašta ir primygtinai eme rodyti, kad lipciau ant stogo patikrinti daiktu. Iš pradžiu atsisakiau, bet dar karta paraginta visgi užlipau. Ka gi, pasirodo nuostoliu yra. Kažkur nuskrido mano neužmušamas rusiškas kilimelis. Nusprendem, kad del jo neverta grižti, juolab, kad neaišku kada pametem, o chebra pažadejo mane priimti nakvoti pas save ?. Tikiuosi priims ?.
O kitam džipe vairuotojas nusižiurejo Rimante. Jei taip ir toliau, i Lietuva ji negriš.
Tai va, o dabar pavalge, pagere, sedim kažkokiam miesteli ir laukiam autobuso. Sedim cia jau tiek laiko, kad vietiniai beveik nebespokso ?.
Livija

2010 11 08
Rašau vakar diena. Anksti ryte (8val.) išvažiavom iš Tatos i Ighram  su vietiniu autobusu. Vietiniai draugiškai išmete turbut zuiki, apšauke ji ir išmete. O dar i bagažine ikišo oži. Labai gražus kelias, kalnai kaip sluoksniuoti, dryžuoti, spalvoti pyragai. Bet kelias taip sukasi, kad kyla noras pavemti.
Apie 10 val. buvom vietoj. Reisiniai autobusai i Tafraoute nevažiuoja, todel ieškom kito transporto. Naglas vietinis monopolistas vežejas užkele kaina (100 Dh žmogui) ir nesidera, ir kitu neprileidžia. Susikooperavom su kažkokiu anglu, kuriam irgi reikia tenai. Pagaunam kažkoki vietini, kuris sutiko vežti už 75 DH žmogui ir todel papiktino savo tautiecius. Tafraoute buvom apie pietus ir pirmiausia ka pamatem buvo Natalija su šeimyna.
Tvarkom reikalus, ieškom dviraciu, užperkam maisto. Su maistu biški problema. Kruopu yra, o viso kito –dešru, surio ir visokiu priedu i košes nesurasi, išskyrus tuna. Todel užperkam daržoviu visokiu.
Su vietiniu bosu „Tafraoute Aventure“ sunkiai sekasi deretis del dviraciu, užlauže kaina 300 DH žmogui už 2 paras dviracio nuoma ir transporta, ir niekaip nenusileidžia. Merginos suranda faina bachuriuka ir reikalai pajudejo i prieki.
Vakare išleidžia kažkuriam kaime, pora km žemyn ir stojam miegoti. Neitiketinai šalta, pucia vejas.
Na viskas, labanaktis.
Tania

2010 11 09
Vakaras prie laužo. Šiluma yra geris. Šypsenele vel prisimine sena istorija apie savo drauge ?. Keltis ryte buvo žiauru. Vejas ir šaltis nerealus. Gerai, kad dar kava i miegmaišius duoda ?. Pirma dalis keliones buvo smagi – daug leistis ir asfaltas. Palmiu giraites šalia. Galima pavalgyti figu, migdolo riešutu. Antra dalis – žvyrkelis su akmenimis. Šiknakratys. Svarbiausia važiuoti pakelus užpakali.
Teko ir dviracius paremontuoti. Livai nutruko begiu perjungimo troselis, man pradure padanga. Gerai, kad yra mechaniku ?.
Antroj keliones daly palmiu giraitese radome kaktusu vaisiu ir granatu. Super. Tropikai. Beveik...
Zinga

2010 11 09
Reikia pradet nuo ryto: atsikelem kada norejom! Buvo labai šalta tai neskubejome ?. Susiruošem sau letai, sulaukem saules ir ant žirgu! Kelio pradžia buvo serpantinas i apacia. Smagumelis, greitis, posukiai!!! Tolesnis kelias buvo labai gražus asfaltu. Palmiu giraites, maistas... datules, riešutai. Pusiaukely asfaltas perejo i akmenukus, džiaugiausi amortikais prieky! ? pietums vieta buvo rasta irgi palmiu giraiteje su daug vaisiu, saldumynu... prabangiai...
Pravažiavome ~40 km, viskas super, tik skauda užpakali nuo sedynes. Stiprus šaltas vejas vakare, gelbsti „blondiniu“ laužas. Šalia jo ir buriuojames. Greit eisim miegoti ir vel žiuresim i žvaigždes. Gražu...
Inguce

2010 11 10
Šia diena pavadinciau „SERPANTINAS“. Rytas, kaip visad kava i lova, pusryciams koše, šalta išlysti iš miegmaišio. Ir „po koniam“. Pirmi keli km skausmingi, kol užpakalis pripranta prie sedynes. Po valandos važiavimo, taip sakant, apsipratus, pradejus just malonuma, pajutome lietaus lašus... Lašai virto lietumi ir prisidejo vejas. Šaltis, lietus ir vejas i veida buvo palydovai iki miestelio, nuo kurio turejo prasideti serpantinas. Sustoje miestely po ženklu, sušale papietavom ir pradejom leistis serpantinu. Kelias-serpantinas buvo nerealus, visa laika žemyn labai vingiuotu keliu, tik speji išimineti posukius. Likus 6 km iki Tafraout, pamatem ženkla – dažyti akmenys. Po ilgu paiešku radome tolumoje du akmenis, ryškiai nudažytus olando prieš 20 m. Ispudžio nepaliko, daug gražesni buvo aplinkui išsideste milžiniški akmenys, ant kuriu mes koki pusvalanduka padriežejome, nes „apacioje“ šviete saule!!!
Like 6 km buvo irgi smagus, žemyn. Patenkinti pridavem dviracius, palikome kambary daiktus ir i hamama. Besiruošiant Linas pademonstravo blondiniškas šaknis, krapštesi kaip tikra blondine ir bande i pirti isinešti fotoaparata :D. Hamamas buvo superinis. Išprause, ištryne vietines moteriškes-darbuotojos. Išejom kaip naujai gimusios. Toliau turistine programa – pasivaikšciojimas po miesteli, lauktuviu pirkimas, vakariene vietinej kavinej ir nakvyne – gan prabangi!
Inguce

2010 11 12
Bandau prisiminti vakarykšte diena .
Laikas cia eina kitaip. Dienos bega nepastebimai, tvyranti ramybe užmuša susikaupusi namie stresa. I kranta besidaužancios putotos bangos, surus purslai ir saule atpalaidavo mus taip, kad visi kaip driežai sugule ant uolu, sumigom taip, kaip senokai jau nemiegojom. Netrukde nei kietos uolos po šonais, nei aplink vaikšciojantys turistai. Kai kas bande maudytis, bet vanduo šaltokas ir labai traukia i vandenyna. Bet žiureti i ji fantastika!
Na bet kažkaip cia nusivažiavau. Planavau rašyti apie vakardiena.
O prasidejo ji iprastai. Atsikelem savo apartamentuose, prabangiai papusryciavom (kepem ir virem kiaušinius ) ir išejom i autobusa. Tik pusdienis su vienu persedimu ir mes Mirleft miestelyje prie vandenyno. Susiradom prabangius apartamentus, mums 9 žmonem – 400 DH, palikom daiktus ir išsiruošem prie vandenyno.
Vandenynas eilini karta mane užbure, galeciau valandu valandas žiureti i bangas besistengiancias kuo aukšciau užšokti ant uolu. Jau iš toli girdi kada atrieda didžiule banga. Tolumoj pradeda dundeti, atrodo, kad prasideda perkunija, iškyla banga ir kažkuriuo momentu lužusi pasileidžia i kranta.
Po kurio laiko alkaniausioji grupes dalis nusprende eiti ieškoti maisto. Linas su Lena nusprende likti kol nusileis saule. Su jais likau ir aš.
Pasivaikšciojom pakrante, radom iš akmens iškilusia uola panašia i drakona (Lena sake sfinksa ) i kuria Linas bande ilipti. Nugalejus proto balsui to nepadare. Nuejom pas vietinius žvejus pažiureti ka jie ten gaudo, tuo paciu žuvi ir nusipirkom. Aišku permokejom, bet už žuvi kuri dar „šokineja“, buvo verta.
Nuleide saule išejom ieškoti viešbucio. Nei vienas tiksliai neprisiminem kur jis yra, tad bandem atsekti kelia kuriuo ejom pirma karta, kai dar nežinojom kur einam ?.
Žuvi nusprendem paprašyti iškepti vietinej užeigelej, nusipirkti daržoviu, bulviu ir prabangiai pavakarieniauti namie. Tik pradejom deretis su vietiniais del kainos už žuvies kepima, iš kažkur išniro Zinga su Tania ir pradejo rekti ant to paties vietinio. Greitai paaiškejo, kad jos taip pat pirko žuvi, tik ne iš žveju, o tam larioke, ir viena žuvis buvo sugedusi, tai jos atleke atsiimti pinigu.
Paaiškejo, kad kita grupes dalis planuoja lygiai tokia vakariene kaip ir mes. Tad sujunge pajegas pasigaminom prabangia vakariene iš keptos žuvies, virtu bulviu ir salotu. Vakariene buvo dieviška.
O tada dar išejom pasivaikšcioti prie vandenyno, bet jo nedaejom. Nepasiemem ciklopu, o pakranteje auga kaktusai, o mes išejom su tapkutem ?.
Tai va, tada miegot, ryte sotus pusryciai ir žygis i Legzira (mus suvežiojo Nataška su savo nuomotu mašiniuku). Pasigrožejom uolinem arkom, pamiegojom ant uolu, pabraidem, kas pasimaude ir dabar jau ruošiames važiuoti i kažkuri miestuka netoli Agadiro. Ryt jau išskrendam
Livija

Naudinga informacija:
Marakėšas, nakvynė - Hotel Afriquia, Sidibouloukate 45, Marrakech, tel. (04) 44-24-03 – šalia Djema El Fna aikštės, dvivietis kambarys 75 Dh, dušas su karštu vandeniu, administratorius šneka angliškai;
Merleftas, kurortas prie Atlanto vandenino, nakvynė – Restaurant Tigmi, This email address is being protected from spam bots, you need Javascript enabled to view it , tel. 0670706043, 6 vietų apartamentai su virtuve ir dušu 300 Dh, šeimininkas šneka angliškai.
Tafraoute, dviračių nuoma, nakvynė – Maison de vacances, tel. 0021 (0) 62879657, This email address is being protected from spam bots, you need Javascript enabled to view it , www.maisondevacances.2tafraoute.com, dviračių nuoma parai 65 Dh, 8 vietų apartamentai 500 Dh, šeimininkas šneka angliškai.

Priešistorė:
Lietuvoje jau atšalo, reikia traukti į šiltus kraštus. Šio kelionių sezono tendencijos ir kryptis – Afrika. Kai kas važiuoja į Etiopiją, na o mes į Maroko karalystę (Al-Mamlaka al-Maghribiya). Marokas - kontrastų šalis. Sacharos smėlynai, Atlanto vandenynas, Atlaso kalnai ir kanjonai, senovinių miestų architektūra ir istorija, turgus ir t.t.
Maroko dirhamas MAD - 0,30592 LTL
Orų prognozė

Dalyviai: Marina, Naglis, trys Ingos, Linas, Lena, Rimantė, Livija, Artūras, Tania ir Čeburašką pamiršau.
Tuo pačiu metu Natalija su savo dukrelė Ariana planuoja aplankyti Maroko senovinius miestus ir pasideginti Atlanto paplūdimiuose.

	1. 2010-10-12 20:14
	Šaunu. Smagu bus jums Maroke. Linkėjimai Nagliui. Vėl pas musulmonus?

Vytenis

	2. 2010-10-12 20:48
	Jums Etiopijoj irgi nebus liūdna

tania

	3. 2010-10-14 19:12
	Manau mums visiems svarbiausia reik saugotis, kad nouserai nesuvalgytų.

Vytenis

	4. 2010-10-20 08:32
	jėga - parvežkite mandarinų!

pb

	5. 2010-10-20 09:55
	būtinai, tau 1 mandariną, su Rynairu daugiau nepravešim

tania

	6. 2010-10-21 15:01
	tinka!

pb

	7. 2010-10-27 21:01
	na ziurek visi po viena mandarina ir povkei visas kilas jau bus lauktuviu

rimante

	8. 2010-10-28 09:24
	aš šito ir tikiuosi! imkit tuos su kauliukais ir lapeliais - tie skaniausi!!!!

pb

	9. 2010-10-28 23:42
	Kai grįšim mes geriausiai žinosim katrie apelsinai skaniausi

Linas

	10. 2010-10-29 15:10
	tad rimtas klausimas ar sugebesim nesuvalge atvezt :D

inguce

	11. 2010-10-29 22:18
	na ką kuprės sukrautos, jamsim lėktuvą kur link apelsinų skrenda

Linas

	12. 2010-10-31 09:19
	Mes Maroke. Oro temperatūra 24. Kelionė prasidėjo.

Tania

	13. 2010-11-01 10:24
	Allach achbar. Sėkmės jums.

Vytenis

	14. 2010-11-02 17:43
	Kultūrinamės Marakėše. Įdomus miestas. Bandau filmuoti. Dieną karšta, vakare vėsu. Rytoj traukiam į Jebel Sarhro.  spalio 31 diena.

Tania

	15. 2010-11-02 17:48
	Pasiekėm Ikniouin kaimą. Rytoj išeinam į žygelį. Nakvojom pas vietinius. Kol kas sekasi.  Lapkričio 1 diena.  Mes viršūnėje 2712 m., aukščiausia šitoje vietovėje. Šiaip sau kalnas.Rytoj eisim prie šaltinių. Marina su Nagliu atskirai vaikšto. Chebra linksma.  Lapkričio 2 diena.

Tania

	16. 2010-11-02 20:51
	Natalija su dukrele ir mama apsigyveno 3 aukstu prancuzu name prie juros,cia jums ne suskirdusiom lupom po sachara badziotis)

Raimis

	17. 2010-11-03 08:31
	Lūpos dar nieko. Va pilvas kiauras blogai.  Ir kodėl trijų aukštu ir dar prancūziškas, dar ir Maroke. Kukliau galima būtu.

Rolas

	18. 2010-11-03 20:14
	Ingaaaa greiciau gryztki! labai taves pasiilgau, be taves cia taip nyku ir tamsu, o ir ta ziema dar... visai praradau upa dirbti kai tavo sviesaus veidelio nematau kasdiena    Tavo gauruotasis pushkis mushkis    P.S. baiginejasi BIBAN, prigirebk gryzdama.    Busis

Nerijus

	19. 2010-11-03 23:43
	Esame Essauoroje. Visiskai per fuksa turbut Arianos deka, kuri cia nerealiai papuliari, isnuomavom visa nama 3 aukstu su mansarda ant stogo, vidiniu kemeliu su veikianciu fontaneliu, 3 miegamaisiais ir vonia baseiniuoko dydzio. Mareketisko styliaus nerealiai prasmatnus namas priklauso turtingiems prancuzams, kuriuoms nesant sio namo priziuretoja uzdarbiauja. Ir visa si geri uz nerealiai juokingus pinigus 70 Lt. Nezinau, ar mums dar verta kazkur vaziuoti.

Natalija

	20. 2010-11-04 08:26
	Prabanga tai niekis. Pažinimas yra viskas. Tik kelyje pažinsi save ir kitus.  Palik tą prabangą ir važiuok Maroką pažinti.

Rolas

	21. 2010-11-04 08:30
	Viskas ok. Naktį gavom minusą. Atradom afigena tarpeklį, trumpą ir gražų. Ne veltui įrangą tempėm. Čia gražu.  Lapkričio 3 diena.

Tania

	22. 2010-11-04 14:09
	Natalija, varykit į Sidi Kaouki (20km), Kai atsibos Esueroj. Ten laukiniai švarūs Atlanto paplūdimiai, yra prancūzų hostelių, kupranugarių, serfingistų ir žmonių minimaliai.

Rasius

	23. 2010-11-05 16:25
	Ei, chebryte, smagu kad viskas gerai Bandziau Sypsenelei rasyti zinute, nieko neatraso, begede, taip jai ir perduokit. Merginos, kaip reikalai su dantimis? Ar visi yra? O gal pietums Tania neduoda kumpelio? O kaip Nesamones, ateina vakarais i miegmaisius? Gerai bukit! Pas mus lyja, tamsu, bjauru, zodziu, namo neskubekit..

Vida

	24. 2010-11-05 17:23
	Lino sms: Pagaliau miestelyje . Kojos smirda nerealiai. Varom į kitą boumalne miestelį. Toliau į dykumą.

povile

	25. 2010-11-07 16:20
	Žygelis baigėsi. Vakar buvo maratonas.Čia gražu, kanjonai trumpi ir gražūs. Kalnai įdomių formų. Traukiam į Zadorą, sekantis etapas.  Lapkričio 5 diena.  Mes Sacharoje. Chebra išvarė su kupranugariais. O aš su Linu ir Lena bastomės po kopas. Gražu.  Lapkričio 6 diena.  Kaip tikri matrasnikai pavarėm su džipais. Mažai laiko kažką įdomaus nuveikti. Karšta. Važiuojam į Tafroute.  Lapkričio 7 diena.

Tania

	26. 2010-11-09 11:11
	Mes Tafraute. Išvažiuojam su dviračiais dviem dienom. Viskas ok.

Tania

	27. 2010-11-10 14:52
	Dviračių žygelis baigėsi. Gavom lietaus ir kažkiek sušalom. Va tau ir Afrika. Dabar sėdim akmenų karalystėje. Šildomės kaip driežai kokie. Baigėsi kasetė, gaila. Dar yra ką filmuoti. Vakare į pirtį eisim. Rytoj prie vandenyno išvažiuojam. Greitai jau namo.  Lapkričio 10 diena.

Tania

	28. 2010-11-11 16:48
	Mirkom kojas Atlanto vandenyne. Įspūdinga. Bangos afigėnos.  Lapkričio 11 diena.

Tania

	29. 2010-11-12 19:05
	Nu va, o visai netoli, Tenerifėje, tas pats vandenynas - vandens bliūdas. Kodėl taip nevienoda?

Vytenis

	30. 2010-11-13 17:44
	Atsisveikinom su vandenynu. Nuleidom saulę į bangas. Važiuojam į Agadirą. Ir pabaiga.  Lapkričio 12 diena.

Tania

	31. 2010-11-15 19:55
	laukiu savo mandarino!!!!!

pb

	32. 2010-11-15 20:36
	ups, Povilai, o mandarinai ten šeip sau buvo, turbut nesezonas

tania

	33. 2010-11-15 20:44
	"atsiradusi banga norėjo nunešti mane nuo to aštraus akmens, laikiausi kiek galėjau, bet rankas ir kojas vis tiek iki kraujų nubrozdino"...,bet vistiek reikejo grizti pas jas!Jega blondines ir blondinai valdo!

raimis

	34. 2010-11-15 21:31
	geras aprasymas

Saras L.

	35. 2010-11-15 21:56
	Ech gaila, prasilenkėm šįkart su blondinėmis - jos jau grįžo iš Afrikos, o mes dar tik ruošiamės... Rimante, tikiuos batai nenutrynė :-).

Rasa

	36. 2010-11-15 21:58
	dziugu,kad viso dienorascio nepametei,tai-klasika,verta auksciausio blondiniu ivertinimo olia lia pjedestalo,Linai laukiam tesinio...o cia tai pavarei

dar karta raimis

	37. 2010-11-15 22:39
	NEREALUS dienoraštis, gerai kad ant grindų skaičiau, būčiau nukritęs nuo juoko ))

Tadas

	38. 2010-11-15 22:53
	Toks jausmas, kad pasiilgai mūsų   super aprašymas, prisižvengiau

Zinga

	39. 2010-11-15 23:00
	Na man tai nieko juokingo nebuvo ir ne juokai ten su tomis blondinėmis... pamėginkit sužinosit, gerai, kad mes ne arabai tik po viena motera turim

Linas

	40. 2010-11-16 08:07
	super!

pb

	41. 2010-11-16 08:16
	Oi, Linai, išbandę esam ir mes tas blondines, tik mūsų dar ir vyrų daugiau buvo, tai truputį lengviau buvo, o jums praktiškai dviems įtariu sunkoka buvo, čia kaip sakoma "išbandymas blondinėmis" ) ir tu šį išbandymą išlaikei, nors ir nelengvai

wyciokas

	42. 2010-11-16 18:17
	Super Linai, zvengiau skaitydama dienorasti jega...o PB nesinervink bus tu mandarinu, jei nori galiu granatu pasidalint...va jie ten tai superiniai buvo

rimante

	43. 2010-11-17 13:45
	Visa tiesa apie blondines Įdomu paskaityt, puikios nuotraukos! Kitą savaitę varom į Tafraoute be blondinių.

Rasius

	44. 2010-11-18 21:24
	Linai, ta vieta Atlanto vandenyno pakranteje, kuri pas tave tekste ivardinta xxxxxx vadinasi Legiza plage

Natalija

	45. 2010-11-20 14:40
	Viskas labai įdomu ir gražu, bet, pasakykite prašau, ar visi keliautojai nuolatos savo aprašuose komentuoja nacionalinius šikimo ypatumus? Tokie amerikanski tūlikiniai bajeriai gadina literatūrinę kelionės aprašymo kokybę.

praeivis

	46. 2010-11-23 09:11
	ne tikrai ne visi...tuo ir ypatingas mūsų Linas

rimante

	47. 2010-12-01 11:27
	Mano dienoraštis rašytas žygio metu, vakarais po žvaigždėmis, pavargus, taigi galiu nuvilti, jokios literatūrinės vertės nesiekiau ir net net nesusimasčiau apie tai. Yra ten daug, daug svarbesnių dalykų, nei apie literatūrinė vertė, o ypač amerikietišką. Rašiau kas buvo tam momentui aktualu. WC tema pabrėžta, nes tai labai svarbus dalykas arabiškame krašte. Mus tai yra Europiečius jie laiko nešvariais, ir tai viena iš priežasčių. Aišku jei kas ir įžvelgia kokią nors vertę tai labai smagu.

Linas

	48. 2010-12-01 11:30
	Na va ir kita blondinių dienoraščio versija. Smagūs blondinių išgyvenimai

Linas

	49. 2011-01-27 23:06
	O man labai patiko ta vieta apie sikima(atsiprasau uz issireiskima),vos kelniu neprimyzau is juoko. Sekmes Jums!

Robertas