Šią žiemą susiruošėme į Švediją Sarek nacionalinį parką. Šis parkas skelbiamas didžiausia dykynė Europoje. Sarek nacionalinis parkas mažiausiai paliesta žmogaus vietovė Švedijoje, niekas čia negyvena, nėra trobelių, nėra turistinių nužimėtų takų, visiškai negyvenama erdvė apie 50 km skersmens. Sarek nacionaliniame parke yra daug viršūnių, atskitų giliais slėniais, didžiuliai ledynai, upėse nemažai slenksčių. Aukščiausia parko viršūnė Sarektjåkkå 2089 m. Sarek nacionalinis parkas yra į šiaurę už poliarinio rato nėra miško tik žemaūgiai medžiai, tai jau tundros zona.
Visą šitą žygį sumastė Robertas, jis ir vadovauja šiam paradui, o mes visi labai patenkinti.
Žygio planas nėra labai aiškus, kadangi neaiški padėtis su lavinomis, dabar numatyta šliuožti slėniais, ir lengvomis kuprinėmis lipti į aplinkines viršūnes.
Dalyvauja: Robertas, Aleksas, Tomas, Gintaras, Žilvinas, Linas.
Žygio metu nukeliautas maršrutas žemėlapyje Gintaro dienoraštis rašytas žygio metu:28 vasario, sekmadienį išėjom apie 12 val (gulėm penktą val. ryto palapinėj prie 23 laipsnių šalčio).
Pirma nakvynė prie ežero palapinėje, turime ir vandens, ir laužą, kovo pirmo -
pirma rimta diena, per pietus spėjau nulėkti žemyn(paslidinėt),vakare radom trobelę, kas labai nudžiugino, nes pasijautė "gliukozės trūkumas".
Kovo 2 (trečia žygio diena) praėjom apie 20km, būtų buvus graži diena, jei ne Robkės trauma-leisdamasis išsisuko kelėną. Vakare radom labai įdomų čiumą, trys nakvojo palapinėje šalia, o trys (ir aš)- čiume. Pirma naktis, kai mažiau nei 20 šalčio.
Kovo 3 išsiskyrėme-Robkė liko gydytis, o mes penkiese išėjom trim dienom, prisitraukėm prie perėjos, rytoj lipsim į perėją. Nakvojam palatkėje, šalčio virš dvidešimt.
Rytas išaušo gražus, 25 šalčio ,perėjoj buvom 10:45, tai įgyvendinom Tomo pasiūlymą-sulipom į labai gražią viršūnę-Akkočokko 1974m aukščio (antra Sareke). Prisižiūrėjom labai gražių vaizdų, pridarėm nuotraukų, leidžiantis pradėjo snigti, užėjo debesis, tai nieko nematydami slidėmis nusileidom į slėnį, o ten eilinis siurprizas-trobelė, tik šį kartą be šilumos. Tiesa, pakeliui Aleksas irgi išsisuko kelėną.
Kovo 5 eisim pas Robkę. Rytas išaušo apsiniaukęs, snyguriuoja, be didelių nuotykių pirmą dienos buvom pas pasveikusi (beveik) Robkę, pusdienis laisvalaikio-pora kartų sulipom į kalniuką, paslidinėjom, nuėjom su Linu prie upelio maudytis, prisidarėm valgyt ir miegot.
Kovo 6 (septinta diena) startavom sningant, oras šiltas(-10), per pietus išsigiedrijo, išlindo saulė, dar viena labai graži diena-įlipom į gražią perėją ir viršuje nakvojam su vaizdu į aukščiausią Sareko viršūnę. Planuose-rytoj sulaipiot į viršūnę. Greitai, greitai pastatėm palapinę, sniego apsauginę sienelę (šalta), privirė budintys valgyt ir į miegmaišius.
Kovo 7-oji išaušo ypatinga-pūga, vėjas, šalta. Susikaupėm, greitai susirinkom savo žaislus, palapinę ir nieko nematydami bandysim leistis, viršūnė liks kitam kartui. Bet ne viskas taip paprasta, kaip galima būtų pagalvot. Ne tik nieko nematyt, bet ir vėjas uraganinis, ir taip puse dienos. Vėjas vartė mus kaip kėglius, skraidė (ta prasme vėjas pakelia ir verčia) ir tokie vyrai kaip Linas, na ir visi kiti. Buvo momentų, kai visi šeši guli ir negali pasijudint. Nusileidus atšilo oras, uraganas aprimo, pasistatėm palapinę, pristatėm sniego sienelių, lauksim ryto drėgnoje palapinėje. Svarbu, kad yra ir "rududu", ir spirituko.
Kovo 8-osios rytas, kaip ir visa naktis, nieko gero nežada. Atsikėlėm užpustyti, šiaip taip išlindo budintys iš palatkės, o lauke- žopa, purga ir dar blogiau. Pusryčiai palapinėje, kai kas net pamyšt neišlindo, gulim laukiam oro, greičiausiai teks vieną dieną(gerai, jei vieną) prasivoliot. Taigi, vieną dieną praleidom palapinėje, audra šėlo visą parą, kasėm sniegą aplink palapinę, Linas pastatė vos ne Kinijos sieną aplink , vakarą praskaidrino čiobrelių arbata su medumi ir kindziukas.
Kovo 9-osios rytas (dešimta diena) išaušo sąlyginiai ramus, lengva audra leido susirinkti daiktus ir palapinę ir po pusantros paros palapinėje pajudėjom. Bet džiaugiamės neilgai, pūga sustiprėjo , matomumas dingo, visa diena - peizažas kažkas tarp Mėnulio ir Marso , siurrealistinis vaizdelis, ir taip visą dieną, lipom akmenimis, mynėm sniegą, žemiau prisidėjo ir medžiai ir dar daugiau sniego, ėjom "po priboram", iki vakaro pavyko nusileisti iki ežero. Pasistatėm palapinę, žygis tęsiasi. Gražus vakaras su laužu, pokalbiais apie viską ir nieką, ryte -apie penkiolika kilometrų per ežerą ir keliu iki Defenderio. Per pietus žygis baigėsi. Susikrovėm daiktus į mūsų Land Rover ,mašina užsikūrė iš pirmo karto (kas maloniai nustebino), be didelių problemų radom nakvynę su pirtimi, liko grįžti namo. Per visą žygį nesutikom nei vieno žmogaus, pirmą briedį irgi pamatėm tik pro pirties langą, šiaip žvėrių pėdsakų matėme nemažai, matėm porą erelių, kelis pulkelius baltų kurapkų, radom vienus ragus, pasidžiaugėm ir gražiu oru, ir vėtromis, taigi -
žygis PAVYKO.
PasiruošimasKur vyks žygis galima pažiūrėti žemėlapyje pasapaudus šią nuorodą :
Sarek planasLinas
Šį savaitgalį vyko pasiruošimas kelionei į Švediją Sareką, bandėme inventorių, puodus, primusus, palapinę, miegmaišius, kilimėlius, drabužius, na kaip priklauso. Bandymų poligonas, Ignalina, bandytoijai Linas, Darius (Lino brolis) bandymų triušiai Aleksas su Rustemu. Bandymas vyko taip Linas su Dariumi miega sodyboje šiltame kambarėlyje, o Aleksas su Rustemu už durų susirietę palapinėje. Rezultai teigiami, Aleksas net iš anksto sušlapintame šlapiame miegmaišyje nesušalo, tiesa Rustemas skundėsi Alekso knarkimu... Prieš bandymą ir po bandymo slidinėjome Ignalinoje nuo slaumo kalno, atkreipdami aplinkinių dėmesį savo slidėmis, sulaukdami keistų klausimų. Su paprastomis slidėmis varinėjome ne daug prasčiau nei slaumistai su kalninėmis, aišku neapsiėjome be batonų, bet čia smulkmenos.
