Kopfbereich

Direkt zum Inhalt Direkt zur Navigation

Inhalt

2010 02 28 - 03 14 Jordanija Spausdinti Siųsti el.paštu
Penktadienis, 12 vasario 2010

Wadi Rum – nacionalinis parkas, 70 km nuo Akabos. Dykuma, smėlynai, kalnai, tarpekliai, Marso peizažai. Čia pat randasi Jabel Rum, aukščiausia Jordanijos viršūnė, 1754 m. Lipimas į viršūnę PD sunkumo kategorijos maršrutu (PD: peu difficile (not very difficult)), nusileidimas į Rum kaimą. Naudosime alpinistine įrangą.
Įvažiuojant į parką randasi Rum kaimelis su Visitor center, maisto parduotuvėlėmis, kempingais, baru.

 

Petra. Vienas iš naujųjų septinių pasaulio stebuklų, UNESCO pasaulinio paveldo objektas. Nabatėjų karalystės sostinė (200 m. prieš m. e.). Randasi siaurajame Sik tarpeklyje. Petra buvo dviejų svarbių prekybos kelių sankryžoje. Uolose iškalti nuostabūs vienuolynai, rūmai, maldos namai, kapavietes. Iki šių laikų tarpeklio pakraščiuose, uolose gyvena bedujinai, nabatėjų palikuonis.

Nuotraukos čia

Tarpeklis Wadi Feid. Vienas iš gražiausių Jordanijos tarpeklių. Vulkaninės kilmės, įvairių spalvų, stačios uolų sienos, vandens baseinai. Dvylika, vienas po kito einantis kriokliai. Einant tarpekliu naudosime alpinistinę įrangą. Daiktus patartina hermetiškai supakuoti. Gali tekti kažkiek plaukti.
Tarpeklis Wadi Hidan. Tarpeklis randasi draustinio teritorijoje. Būti nepastebėtam ir praeiti juo įmanoma pavasario kelionėje, kovo mėnesyje. Tai tikrai labiausia vertas pamatymo tarpeklis. Nieks gyvas rojuje dar nėra buvęs, bet fontazija leidžia tai pajusti.
Šis tarpeklis pasižymi didelėmis maudynėmis. Yra etapų kur reikia perplaukti nuo vieno kranto iki kito. Nusileidimai naudojant virves nėra ilgi. Vanduo šildomas karštų šaltinių.

Nuotraukos čia

Negyvoji jūra. Randasi 420 m žemiau Pasaulinio vandenyno lygio. Labai druskingas. Jūra smarkiai senka, metinis kritimas siekia 80 cm. Šis vandens telkinys garsėja savo gydomosiomis savybėmis. O paskęsti jame praktiškai neįmanoma :).
Akaba. Vienintelis Jordanijos uostas. Miestas kurortas randasi Raudonosios jūros pakrantėje. Jos ilgis 27 km. Tai laisvoji prekybos zona. Todėl čia maistas, alkoholiniai gėrimai ir suvenyrai yra pigesni negu bet kur kitur. Netoli Akabos yra nuostabiu rifų, tai puiki vieta nardymui.

Daugiau skaityti kitame puslapyje. Dienoraštis jau yra įkeltas.


Šį kartą pasirinktas laikas kelionei pirmos kovo dvi savaitės. Laikas kaip ir geras. Kažkiek išgąsdino skambutis iš Wadi Rum. Mums dar būnant Lietuvoje, ten jau buvo nuvykę Žygeiviai. Ir juos pasitiko lietus ir žadamas naktį sniegas. Jie primigtinai prašė striukių. Lyja ir šalta. Sunku buvo įvertinti tikrą padėti. Prognozės kaip ir rodė oro pagerėjimą mums atvykstant. Bet dėl viso pikto prigriebėm ir mes striukes, nors visai neplanavom jų vežtis.
Skrydis kaip jau įprasta į Egiptą. Transportą susišaudėm iki Izraelio oro uoste. Skirtingai nei Jordanijoje samdomo transporto kainą galima numušinėti trečdaliu. Jie derybom nesipriešina. Autobusiuko kaina 200 dolerių.
Pasienius kirtom gan sklandžiai. Kertant Jordanijos pasienį negalima savo kompanijos įvardinti kaip grupės. Kad išvengti peršamų paslaugų.
Rytas Wadi Rum pasitiko saulėtas, nors arčiau pietų pradėjo rinktis debesys. Kažkiek buvo panašu į trumpalaikį lietų. Tai mūsų neišgąsdino ir mes patraukėme samdytais džipas į dykumą, trijų dienų pasivaikščiojimui. Kaip jau įprasta nakvynė po atviru dangum, be jokio menkiausio stogo ir šviečiant pilnačiai. Nežinau kodėl ir kaip, bet pilnatis pastovus palydovas mano kelionėse po dykumą. Kol nemiegi, tai tikrai puikus reginys, puikiai apšviestos uolos, suteikia nepakartojamą įspūdį. Va jau su miegu – atskira kalba. Jausmas toks, kad kažkas pamiršo išjungti šviesą. Tai erzina, bet priprasti galima.
Orai stebėtinai greitai pasitaisė. Dieną nebuvo karšta, naktį nešalta. Lyginant su dviem praėjusiais pavasariais buvo šilčiau, nors laikas daug ankstyvesnis. Pasirinktas laikas tikrai nėra rodiklis, tai daugiau lemia aplinkybės – iš kur tuo momentu papūs vėjas.
Pasirinktas mūsų maršrutas prasidėjo nuo Burdah tilto, po to traukiant į šiaurę link Siq Burrah tarpeklio, toliau link Anfashieh kalno, kur stebina vaizduotę raudoni smėlynai ir Khazali tarpeklio, kur yra išlikę senoviniai piešiniai. Tai tikrai viena gražiausių dykumos dalių. Šis rajonas pasižymi tuo, kad uoliniai masyvai labai priartėję vienas prie kito. Nėra didelių atstumų nuo vienos uolos iki kitos, taip suteikdamas savo vaizduotei daug gražesnį šio puikaus rajono vaizdą.
 
 

  
Kopimas į Jebel Rum 1754 m. Pasirinktas mūsų maršrutą buvo Sheikh Hamdans. Tai lėmė mūsų grupės patirtis techniniame uoliniame laipiojime. Didžioji grupės dalis tikrai neturėjo pakankamai patirties lipti sudėtingesniu maršrutu. Kopimas buvo įmanomas ir sudėtingesniu maršrutu, bet mes tiesiog būtume nespėja pagal laiką. Visi mūsų dvylika sėkmingai užlipo ir nusileido nuo šio kalno.
Petra. Viskas kaip ir buvę, išskyrus kainas už patekimą į šį senąjį miestą. Bilieto kaina išlikusi nepakitusi (21 JD). Tik atsirado už abejotinas paslaugas bilietukas. Kaip ir tvarkingai surašyta pajodinėjimas su arkliais, gido paslaugos. Bet nieks nenori už šį bilietuką tų paslaugų suteikti. Tas mokestis yra karaliui, o už atliktą darbą reikia dar susimokėti žmogui kuris atlieka šias paslaugas. Tai vadina bakšišu. Ir gan nepigiai. O bilietėlio kaina šiuo momentu 12 JD, kurio kaina rudenį dar gali siekti 29 JD. Taip sprendžiamos sumažėjusios pajamos iš turizmo. Nors logiškiau būtu tiesiog padidinti bilieto kainą ir klausimų būtu mažiau.
Wadi Feid ir Wadi Hidan. Tiesa tokia, kad galingos liūtys padažnėjo šiame krašte. Wadi Feid upeliukas nėra didelis, ne liūčių metu vandens lygis nėra aukštas. Liūčių pasekmes galima matyti ant išverstų krūmų ir pasikeitusią vietomis upės vagą. Ten kur rudenį galėjom drąsiai šokinėti į vandenį – dabar gali tik pabraidžioti. Wadi Hidan vandens lygis gerokai aukštesnis. Tai ir potvyniai čia gerokai didesni. Nežinau kada ir koks lietus čia viską pakeitė. Bet būta kažko neįtikėtino. Siauriausiose vietose gali pamatyti užmesta vandens rastą 6-7 metrų aukštyje. Išmuštos duobės, išversti krūmynai. Jai pirmais metais mums teko tik pabraidžioti, pernai paskutiniame tarpeklyje gerokai paplaukioti, tai šiemet nuo pirmųjų žingsnių plaukti. Vandens procedūros lydėjo viso žygio metu. Gerai, kad vanduo šiltas, kuris prasidedant karštiem šaltiniam dar labiau sušyla. Praplaukimai ant kupriniu ilgi, kartais iki 30 m. Prie viso matomo grožio dar ir pridėjo sportinio intereso. Tik viena neleidžia užsimiršti apie galimo potvynio pasekmes. Jai kartais pradėtu lyti, reikia staigiai mauti iš šios vietos. Potvynis ateina staiga ir didele banga, kuri nušluoja visa kas pasitaiko jos kelyje. Komplikuotas pasitraukimas iš šio maršruto yra. Tai nebūtu linksmas pasivaikščiojimas, bet vis geriau nei atsidurti Negyvojoje jūroje. Mums leidžiantis į tarpeklį dangus buvo apsiniaukęs, žadėdamas lietų. Bet kažkokių jėgų buvo išsklaidytas ir mums ramiai leido juo praplaukti ant savų kuprinių. Pasitraukėm iš tarpeklio naktį, taip norėdami išvengti draustinio apsaugos. Viskas pavyko ir ryto mes jau sulaukėme prie Negyvosios jūros, šiukšlių apsuptį ir uodų draugijoje.
Raudonoji jūra. Ten po vandeniu gražu ir vanduo šiais metais šiltesnis. Bet pusdienio užtenka.
Pasitraukimas link Egipto be nuotykių. Toliau naktinis pasivažinėjimas per Egiptą link Sharm el Sheik. Derėtis dėl transporto kainos ten reikia ir visai neblogai sekasi. Tik nebūtu arabai, kad neiškrėstu savų pokštų. Čia švelniai pasakius. Iš kai kurių bendrakeleivių pasipiktinimas buvo išreikštas keiksmažodžių pagalba. Pradžia buvo įprasta. Sukrovėm kuprines, susėdom ir pajudėjom. Pavažiavus kažkur 40 km, kažkodėl pasikeitė vairuotojas. Nieko tokio. Likus važiuoti iki galutinio mūsų maršruto taško 90 km, kažkodėl turėjom perkrauti savo daiktus ir pačius save į kitą autobusiuką. Priežastis paprasta – vairuotojas neturi teisių. Pažadas jau dabar iki galo mus nuvežti, bet atsiskaityti jau reikia dabar. Prieš tai kelionėse buvo mokėta visaip ir prieš įsėdant į transportą, ir atvykus. Didelio susirūpinimo man tai nesukėlė ir pinigus atidavėm. Atvykus į Sharm el Sheik, bet dar nenuvažiavus iki viešbučio, vairuotojui keikiant vietinę valdžią buvo pasakyta, kad jis negali toliau važiuoti ir reikia kito transporto, kuris gali važiuoti į miestą. Jis to daryti negali. Vėlus vakaras, nuovargis, daiktų kraustymas jau įprasta. Viena smulkmena kuri mus labai erzino, kad už transportą reiks primokėti. Nors susitarta buvo visai kitaip. Viskas susitvarkė, primokėti teko. Išvada viena – pinigus reikia mokėti kai turi prekę. Nors su arabais tai sunkoka padaryti. Baisiai jų akys geros :).
Tokios trumpos naujienos iš nepakartojamos kelionės po Jordaniją. Viena kas jau pabodo – tai Petra. Daug turistų ir nieko naujo. Visur kitur gerai, ramu ir nėra turistu.
Rolas

Welcome to Jordan.
Tuo maršrutu jau keliavot pasakojimuose du kartus, bet jei netingisi, pakeliaukit ir su manim . Į Jordaniją važiavau XGenomo pramintais takais, bet  vienu momentu nuklydau nuo maršruto ir pati viena tyrinėjau turistavimo Jordanijoj ypatumus. 
Kelionės pabaigoj sėdėdama ant Raudonosios Jūros kranto pietiniuose Aqabos paplūdimiuos bandžiau apmest savo istorijos apmatus, bet tada mintys niekaip nesirikiavo ir pagalvojus apie Jordaniją, jos visos pažirdavo kaip smėlis paleistas pro tarpupirščius. Atrodė, kad nieko negaliu apie tą šalį parašyt. O štai dabar, sugrįžus, kelionės paveikslas pradėjo po truputį dėliotis ir dabar eilinį kartą galiu ištarti, kad tai buvo viena geriausių mano kelionių. 
Ji buvo tikrai spalvinga. Nors mūsų pagrindinis tikslas buvo gamtos objektų lankymas, t.y. kabarojimasis uolomis dykumose ir kanjonuose bei pasipliuškenimai tuose pat kanjonuose ar Negyvojoje jūroje, vadas leido minutei atsipūst ir paragauti kultūros, t.y. aplankyti Petrą. Tą pačią, kurią Nabatėjai apie šimtuosius metus prieš mūsų erą išskaptavo ir pastatė bazalto ir smiltainio uolose. Miestas buvo  įsikūręs prekybos kelyje tarp Egipto ir Mesopotamijos ir klestėjo kelis šimtmečius iki tol, kol pasikeitė geopolitinė situacija ir jis buvo apleistas. Jei vaikščiodamas aplink išlikusius buvusios galybės likučius pasitelktum vaizduotę, pamatytum prašmatnų ir gyvą prekybinį miestą su plačiomis akmenimis grįstomis gatvėmis, klasicistinio stiliaus šventyklomis ir uolose išskaptuotais įmantraisi fasadais. Ir šurmuliuotų jame daugybė prekeivių ir pirkėjų iš rytų ir vakarų. Daba gi čia šurmuliuoja turistai ir šių laikų prekeiviai, siūlydami Kinijoj gamintus dzinguliukus arba ‘taksi su kondicionieriais’ kas realiai reiškia asilą, galintį bet kurio turisto subinę nunešti į bet kurį Petros tašką.
Nesinaudojom mes tų varganų ‘taksi’ paslaugomis, Petros laiptelius išmėginom savo kojomis, ir marširavom po ją nuo ryto septynių iki vakaro penkių. Geriausia yra atkeliauti į šį miestą paryčiais, kai turistų tik vienas kitas ir gali neskubėdamas ir niekam ant kulnų nemindamas siauru tarpekliu keliauti link gražiausiojo Petro objekto – ‘The Treasury’. Šis ir dar tolimasis ‘The Monastery’ yra tikrai įspūdingi kūriniai, o visi kiti vėjo ir smėlio nušlifuoti vaiduokliški, lyg jiems besiveržiant  iš uolos sustingdyti fasadai galiausiai pasidaro panašūs vieni į kitus. Bet niekaip negali atsistebėti gamtos uolose sukurtais raštais ir spalvomis. Nemalonus Petroje tik vienas faktas – stipriai pabrangę bilietai – dabar įėjimas į ją kainuoja 33 vietinius dinarus, kas praktiškai yra tiek pat eurų.
Ar jau sakiau kad Jordanija tai 85 procentai dykumos? Vien tik smelis, akmenys, uolos ir labai mažai vandens – pagalvojus apie tai niekaip negali suprasti, kaip ir iš ko tie žmonės gyvena, o jie štai sau gyvena – ramiai, lėtai, semiasi pinigėlius iš turistų, nepamiršdai pasiteirauti ‘Where are you from’ ir paantrinti – ‘Welcome to Jordan’. Jei gerai įsiklausai, toje maldelėje gali išgirsti jų nuoširdų svetingumą, begalinį džiaugsmą, kad aplankei jų šalį  ir nesvietišką norą bendrauti.
Savo kelionę mes pradėjom dykumoje ir sakyčiau pagerintoje dykumoje -  ne tokioj, kur vien tik vėjo pustomas smėlis, o vaizdingoje, neįtikėtinų formų ir spalvų uolynų pripildytoje Wadi Rum dykumoj. ‘Wadi’ iš arabų kalbos išvertus reiškia slėnis, o Rum tai kaimo pavadinimas. Kaimo, kurį prieš keliolika metų tesudarė beduinų palapinės, o per paskutinius metus jis išaugo į nors ir labai elementarios architektūros, bet nemažą smiltainio namų miestelį. Mums atsivėrė jaukūs ir minimaliai apstatyti beduino namai. Pagrindiniai baldai čia  - kilimas ir televizorius, visa kita nelabai svarbu. Na, tie namai skirti turistams priglausti, tad sakydami kad gyvenom tikruose arabo namuose nebūtume visiškai teisūs.
Iš tų namų išjudėjom trijų dienų žygiui dykumon, ant pečių nešdamiesi brangiausią turtą – vandenį. Gerai, kad neteko pajust per tą laiką tikro ugningojo dykumos alsavimo, kurį pajutom išėję iš Feid tarpeklio. Mums valkiojantis po Wadi Rum, dykuma buvo pavasariškai nusiteikus, pasipuošusi visokiais menkais augalėliais ir gaivino mus protarpiais atsirandančiu lengvu vėjeliu. Smagu po tokią vaikščiot, grožėtis nežinomų dievų sukurtais uolynais, senovės nabatėjų (o gal ananakų?) piešiniais, tarpekliais, svaiginamo aukščio kopomis  ir ryškiais žvaigždynais tamsią naktį. Kaip toj dainoj, ‘ant akmens kasnakt dėjome galvas, po žvaigždėm kasnakt gulėmės’.
Išsivadavo toje dykumoje laukinis lietuvio charakteris ir protarpiais smagioji kompanija iškrėsdavo ką nors netikėto, pvz. įnirtingai bandė kopas šluot žemyn, bet ačiū Dievui pritrūko laiko, ir toji didžiulė 50 m aukščio kopa, nors ir smarkiai nupėduota, liko stovėti kaip stovėjusi. Kad komandoje buvo jaunųjų mokslininkų, tai kentėjo ir dykumoj augantys augalai, o ypač  toks keistas grybas – visas jo šaknynas buvo išknistas iš smėlio, bet laimei po tyrinėjimų tuoj pat buvo užkastas.
Paragavę beduiniško dykumos gyvenimo susiruošėm Jebel Rum šturmuot. Trečios kategorijos techninis lipimas į 1754 m aukščio viršūnę. Tie žodžiai nedaug reiškė, kol nepradėjom lipt, o kai pradėjom, tai kelio atgal nebuvo – tik pirmyn. Tai ir užlipau. Gal su keliais baimės priepuoliais, keliais klyksmais, pastūmimais ir timptelėjimais, bet taip pat ir maloniomis akimirkomis, kai pajunti, kad rankos pradeda pačios prie uolos kibti, o menkas pupos dydžio uolos atsikišimas patampa ‘nerealiu kibiu’ . Galvoje (nieko naujo) nuolat kirbėjo ta kvaila mintis ‘kurių galų aš čia susiruošiau’, bet tik pasiekus viršūnę ji išgaravo su pirmu vėjo gūsiu, o dūšią apėmė tas neapsakomas jausmas kuris visad apima sėdint ant pasaulio stogo. Nuo Jebel Rum spoksojom  į dykumą, per kurią dar vakar šuoliavom, smėlio audros genami. Ooo toji audra pati viena būtų atskiro pasakojimo verta – savo plikomis kojmis ir rankomis pajutom tikrą smėlio galią kurią laisvai gali prilyginti švitrinio popieriaus ‘glamonėms’. O po viršūnės sekė nakvynė ir sunkus rabždinimasis žemyn, beveik nevaldomas skrydis virve nuo uolos ir nudegę pirštai. Ai buvę jie nebuvę, po šito lipimo juk prasidės atostogos.
Tai atostogų važiavom į aukščiau minėtą Petrą, o po jos į Feid tarpeklį. Akmenuotu slėniu besileidžiant link tarpeklio pradžios kažkur labai tolimoje tolumoje matėsi plytinti dykuma – į ją turėjome išlįsti kitame tarpeklio gale. Tai reiškė, kad leistis reikės daug. Tarpekliui prireikė dviejų su trupučių dienų ir daug virvės. Be to išradingumo, braunantis pro išplautas nendrių ir oleandrų džiungles, ir neišpasakytos drąsos  murkdytis vandeny su visais drabužiais ir kuprinėmis. Oras buvo puikus tai tos drąsos tiek daug ir nesusinaudojo, užtai kvatojomės iki valiai. Kompanija ypatingai džiaugėsi, kai pirmą kartą bandžiau skandintis su kuprine . Sunkoka užduotis, ypač, jei daiktai tinkamai supakuoti – neskęsta ji nors tu ką.
Tai su tomis virvėmis nusileidom nuo vienuolikos ar dvylikos šlapesnių ar sausenių, ilgesnių ir trumpesnių uolų, kas rytą vakarą valgėm košę, vėl iš naujo pakavom kuprines, toliau bridom, leidomės ir rabždinomės uolomis, mokėmės nardyti, kovojom dėl krabų gyvybės. Aš kovojau už tai, kad jie gyventų, o likusi kompanija – kad jie būtų suvalgyti. Et, sunku aplinkosaugininkei vegetarei tarp draugų, kurie kovo aštuntąją vietoj tulpių įteikia puodą virtų krabų....
Apibendrinant – tas šlapias nuotykis tarpeklyje dykumų šalyje, kur vanduo yra didelė brangenybė, buvo puikus, bet nepatartina į tokį lįst be gero vado, virvių, karabinų ir fiziškai sveikų draugų. O dabar visi kartu (priedainis): Reikia draugą turėti, būtinai reik turėti...
Išlindę iš tarpeklio patekom dykumon, kur gi kitur. Šita dykuma pateisino savo vardą ir pradžioj po truputį kaitinusi galiausiai smogė karščio banga. Vikomės per ją ilgai ir sunkiai, karščiui slegiant prie žemės. Tolumoje jau beveik miražai įkaitusiame ore pradėjo vaidentis, paskutiniai vandens lašai įkaito ir visai negaivino, o kelio vis nesimatė. Išgelbėjo mus kelias nuo grupės atsilikusias merginas beduinai, atlėkę su baltu pikapu (kupranugariai jau išėję iš mados, visi važinėjas japoniškais automobiliais). Geriau jau būtų negelbėję, nes priešingai įprastam arabų svetingumui, įkyriai prašė už paslaugą susimokėti. Mes ir sumokėjom, bet jiem norėjosi dar, tai ir lindo į akis kaip tos įkyrios dykumos musės.
Su šauniąja kompanija nusibeldžiau iki pat Hidan tarpeklio, bet ten atsitiko kažkoks keistas ir baugus dalykas. Po sunkios bemiegės nakties, laukiant kada iš giedro žvaigždėto dangaus prapliups lietus ir nusineš mus visus staiga pakilęs vanduo, ryte atsikėlus supratau, kad toliau nežengsiu nei žingsnio. Nežinau kas man neleido eiti – dangus, dievai, aplinkosaugininko sąžinė (tarpeklis yra drautinyje ir ten turistauti negalima), pavargusios kojos ar viskas kartu. Tad palinkėjus draugams gero savaitgalio patraukiau atgal į civilizaciją. Kad būčiau žinojus, kas manęs laukia, tai gal būčiau ir neatsiskyrus, bet gi žmogus niekad nežinai, kada bėgdamas nuo vilko užlipsi ant meškos.
Gerai jau gerai, ta meška nebuvo tokia jau baisi. Na pradžioje, kol kėblinau visų užmirštu kalnų keliu, kur sutikau tik į priešingą pusę važiuojančias mašinas, porą arabų nekalbančių angliškai nei žodžio ir spoksančių į mane lyg į vaiduoklį, buvo beapimanti panika. Bet kai tik prie manęs sustojo furgonėlis su trimis draugiškais beduinais, pamačiusi jų plačias šypsenas ir išgirdusi širdį glostantį ‘welkome to Jordan’ supratau, kad mano kančios baigėsi. Trys vyrukai kabinoje susipakavo į dvi vietas, ir per sekundę man bei mano didžiąjai kuprinei lyg iš niekur atsirado vieta. Į rankas man tuoj įbruko kvepiančią citriną dovanų ir pradėjo spiginti draugiškomis akimis, nes angliškai nedaug galėjo pasakyti. Atidardėjau su jais iki nedidelio miesteliuko Dhiban, iš kur reikėjo nusigaut į Aqabą esančią už beveik 300 kilometrų. Gavau pagrindines instrukcijas ką daryti toliau – važiuot į miestą Karak o iš jo į Aqabą. Išlaipino jie mane prieš pat Dhiban miestelį, o toliau reikalai klostėsi žaibiškai. Tuoj pat sustojo vienas arabas ir atvežė į Dhibano centrą, ten prasidėjo derybos su visokio plauko ‘taksistais’ kurie labai norėjo vežti mane kur tik panorėsiu už tiek, kiek jie panorės. Man prireikė minutės nusipirkt skardinę šaltos pepsikolos, kuri Jordanojoj puikiai gelbėjo nuo karščio, troškulio ir alkio, o tada žengiau prie pirmo sustojusio pikapo su dviem arabais ir vaiku, jie aišku važiavo link Karak, ir netrukus jau sėdėjau jų automobilyje. Berniūkštį nusiuntė į parduotuvę man jogurto nupirkt ir mes patraukėm į kelią. Nežinau kodėl, bet nei minutei nepasijutau nesaugi važiuodama su visiškai nepažystamais vyrais nežinia kur. Gal iš jų akių, gal iš šypsenų supratau, kokie jie jaučias laimingi darydami paslaugą graudžiai atrodančiai dulkinai ir nuo karščio nuleipusei vienišai europietei turistei keliaujančiai su nepakeliama kuprine. Bevažiuojant berniūkštis išdrąsėjo ir gestų pagalba bandė išsiaiškinti, ar esu ištekėjus. Gestų pagalba mandagiai pasiūliau atsikabint ir jis nurimo. Išlaipino jie mane beliakokiam kaime ir parodė – toliau važiuok autobusu. Čia nusprendžiau pakalbint stotelėje laukiančias moterėles, ir man pasisekė. Viena jų tuoj pat tvirtai įsikibo man į ranką, pervedė per kelią lyg mažą vaiką, sustabdė mikriuką važiuojantį į Karak, nurodė vairuotojui kur man reik ir atsisveikindama pasakė ‘Welcome to Jordan’. Nuostabūs ir niekaip nenusibostantys žodžiai.
Mikriuke be vairuotojo pasirodo važinėjasi konduktorius-dirigentas, kuris nuolat pro langą iškišęs galvą garsiai rėkia ‘Karak’ ‘karak’  - informuoja visus norinčius ir nenorinčius apie tai kur važiuoja ir siūlo lipt vidun. Dirigentas todėl, kad įlipantiems mikliai nurodo kur sėstis, ir jei dvivietėse sėdynėse sėdi po moterį tuoj pat liepia joms susėst kartu, kad nieku gyvu įlipusiam vyrui netektų sėsti prie moters, arba atvirkščiai. Artėjant prie Karako keleivių mažėja ir prie manęs pasislenka viena moterėlė bei pradeda kalbinti. Nustembu, nes iki šiol kalbindavo tik vyrai. Pasirodo ji yra anglų kalbos mokytoja, bet deja neturi jokių galimybių su kuo nors pabendraut angliškai. O moko trečiaklasius, tai koks čia su jais bendravimas. Ji labai tikisi, kad apsistosiu Karake ir pasakoja apie mieste esančią didelę iš Kryžiuočių laikų išlikusią pilį, bet baisiai nusivilia, kai pasakau, kad tuoj pat keliausiu į Aqabą. Dabar galvoju, kad nereikėjo man tuomet skubėt, o reikėjo sustoti Karake, aplankyt pilį ir pasinaudot proga pabendrauti su ta mokytoja. Deja tuomet buvau nuvargus ir nenorėjau nieko kito tik atsisėst į autobusą ir ramiai važiuoti prie Raudonosios jūros. Naivuolė.... Taip į autobusą atsisėdau greitai, bet ramybės tai netutėjau visus 230 kilometrų.
Dušmanų su mikriukais verslas pasirodo egzistuoja ne tik pas mus. Atėjus į ‘autobusų stotį’ ir klausinėjant, kuris autobusas veža į Aqabą, gavau atsakymą, kad joks neveža, bet eik prie to tolimo mikriuko, gal nuveš. To mikriuko vairuotojas mikliai linktelėjo galvą ir pasodino mane vidun. Vairuotojas net negalvojo pajudėt iš Karako, kol nesurinko pilnos mašinos, tai gavau progos pastebėti įdomų keleivių rinkimosi procesą. Man įlipus ten jau sėdėjo keli vyrai, tada jie visi staiga išlipo, nuėjo paplepėt, po to vėl protarpiais įlipdavo ir išlipdavo, prie jų prisidedant vis po dar vieną keleivį. Mane ir mano kuprinę vairuotojas persodino kelis kartus iš vienos vietos į kitą galvodamas kaip čia sutaupyt vietos (šalia manęs gi vyro irgi nepasodinsi). Po to dar bandė šokdinti ir vienas narsesnis keleivis bet po piktoko žvilgsnio atsikabino. Pagaliau per kokias pusantros valandos mikriukas prisipildė. Mano laimei prisistatė dar viena moteris (egiptietė gyvenanti Jordanijoj) ir mes kokių 15 vyrų kompanijoj pajudėjom link Aqabos. Pradžioj bandžiau miegot, bet kai nusibodo knapsėt galva žemyn, išsibudinau. Tą iškart pastebėjo prieš mane sėdintis keleivis, o tuomet ir prasidėjo. Kaip ir turi būt, išklausinėjo iš kur aš , kaip, ko ir kodėl viena važiuoju, kur mano draugai arba vyras. Tada buvau supažindinta su visais keleiviais (nors didysis bendrautojas pats juos visus matė pirmą kartą). Pasirodo visi jie gyvena Karake, bet važinėja į Aqabą dirbti – ten ir darbų pasiūla didesnė ir darbas geriau apmokamas. Dirba įvairiai – statybininkais, taksistais, apsaugininkais. Tada pradėjom dalintis įspūdžiais, kur geriau gyvent, Lietuvoj, Belgijoj ar Jordanijoj – čia neištvėrus į pokalbį įsijungė ir egiptietė, bet supratau, kad tai baisiai retas dalykas, kad moterys viešumoj su nesavais vyrais bendrautų. Bet kad atmosfera tame mikriuke buvo labai jau netradicinė. Moteriškei gyvenimas Jordanijoj sunkus – mokesčiai dideli, uždirba nedaug. Kaip ir pas mus, Jordanijoj daktarai klesti o mokytojai skursta. Mokymas vidurinėj nemokamas, o universitete – kainuoja. Benzinas daug pigesnis nei pas mus bet jiem vistiek per brangus. Bet visiems svarbiausia – taika su Izraeliu ir ją bandoma išlaikyti bet kokia kaina.
Už tardymą jordanietis man atlygino sulčių stikline, o kelis kart sustabdžius policijai (ant kelio nemažai patikrinimo punktų) iškar policininkui atraportuodavo iš kur aš ir kodėl  – man tereikdavo pasą parodyt. Galiausiai, kai jau visai nuvargau  ir apsimečiau kad miegu, tardymas nurimo. Egiptietė tik užjaučiamai šypsojos...
Išlipus Aqaboje tardytojas prisipažino, kad dirba taksistu ir davė savo numerį, kad sugalvojus po miestą pasivažinėt jam paskambinčiau. Bet galiausiai kai visa laiminga, kad pagaliau juo atsikratysiu, ištiesiau jam ranką paspausti – visiškai pasimetė ir negrabiai spustelėjo pirštus.
Taip ir baigėsi mano ilga kelionė King’s highway pavadintu keliu per dykumas. Aqaboj nudardėjau į nedidelį jaukų viešbutuką ant jūros kranto ir pradėjau laukti draugų. Dar prieš dieną jaučiausi taip, lyg per visą iki tol Jordanojoj praleistą laiką būčiau kažką praleidusi, nepamačiusi ir nesupratusi kažko labai svarbaus. Lyg keliaučiau kokiam bevardžiam krašte. O štai toji bendravimo su vietiniais kupina diena parodė, kas svarbiausia toj šaly – tai žmonės. Dar nenuvarginti masinio turizmo (nors kai kuriose vietose jau pradedi jaustis kaip melžiamas pinigų maišas), nedaug supratimo turintys apie išorinį pasaulį, bet labai norintys jo pasisemti todėl bendraujantys kada gali ir kiek gali. Besididžiuojantys savu kraštu ir džiaugsmingai sutinkantys kiekvieną, kuris juos aplanko. Ir kad ir kaip stebintų juos tie keistuoliai turistai (ypač mūsų grupė su milžiniškom kuprinėm ir visokiais šalmais) stengias juos priimti tokius kokie jie yra, ir pagelbėti kaip tik gali. Na jau gal per daug pagyrų jiems prigiedojau, bet čia gal bus kaltas mano būdas į pasaulį spoksoti pro rožinius akinius.
Ir galiausiai – pora dienų ant Raudonosios jūros kranto. Galvojau belaukdama draugų  reabilituosiuosi po visų tų virvių, bet labai greit supratau kad ne, ir kad paplūdimy aš gulėt nemoku. Tai snorklinau ryte vakare, pažindinausi su žuvimis adatomis, jūrų ežiais ir visokiais kitokiais povandeniniais gyviais. Kad paplūdimys viešas, tai vietiniai bandė pažindintis su manimi ir jau greit visi žinojo, kas esu lietuvė. Dar smagu buvo spoksot į klajokliškos prigimties neatsikračiusius jordaniečius, kurie į paplūdimį susitempia visokius virtuvės rakandus, kilimus ir vandens pypkes bei gyvena ten nuo ryto iki vakaro. Smagu buvo spoksot ir į jordanietes jūron susibridusias su visom skarom ir sukniom o ant juosmens užsidėjusias po pripučiamą ratą – tikrai matai, kad vaikystėj jų plaukti niekas nemokė, o gal apskritai į vandenį neleido. O smagiausia buvo susipažint su viešbučio savininku Mohammed, tokiu svieto mačiusiu ir pabendraut su juo apie šį bei tą, ir pasiklausyt apie tai, kaip karalius Husseinas taikos su Izraeliu siekė. Bet gal čia apsieikim be politikos.
Kai mano brangioji kompanija visa nuvargus, bet laiminga pagaliau prisistatė ir apsikeitėme įspūdžiais, išdūmėm Aqabos patyrinėt. Svarbūs ten mano manymu du dalykai – pavalgyt geram žuvies restorane ir sustojus minutę stebėt kaip lėtai, lyg sulėtintam filme plaikstosi Jordanijos vėliava iškelta ant antro pagal dydį pasaulyje vėliavos stiebo. Ji, anot Wikipedijos, yra matoma iš Egipto Izraelio ir Saudo arabijos. Vėliavos dydis – 30 metrų pločio ir 60 aukščio. Mačiau ją iš arti ir patikėkit ji tikrai plazdena su-lė-tin-tai. Įspūdinga.
Kai jau galiausiai po ilgos ir varginančios kelionės į Egiptą kirtus Jordanijos, Egipto ir Izraelio sienas atsidūrėm Sharm el Sheikhe ir nusibeldėmį jo ‘centrą’ pasidairyt ir pavakarieniaut, tas pasirodė besąs baisiai apšepęs, purvinas ir apgailėtinas.
Pabaigai  - kirsdami Izraelio sieną laabai gerai pagalvokit, ar verta pasidabint neseniai pirkta juodai marginta arabiška skara (dauguma jas perka). Nes jei pasidabinsit, tai tikėtina, kad jus iškvies rimtam ‘saugumo’ pokalbiui. O kalbins greičiausiai rusiškai.

    Rasa

2010-02-28  14:20 SMS nuo Rolo: "Mes Egipte. Laukiam transporto. Tomas kaip ir skristi neplanavo. Apsikeitė pasus su žmona. Truputis nervų ir visgi mūsų 12."

2010-03-01  17:40 Rolo SMS: "Mes dykumoje. Dangus apsiniaukęs, bet vilčių yra, kad pagerės. Gražu."

2010-03-03  15:00 Rolo laiškas: "Grįžom iš dykumos. Oras stebėtinai greitai pasitaisė. Vaikščioti buvo lengva. Diena nebuvo karšta , vakarais ir naktimis buvo pakankamai šilta. Taip sakant nešalome. Kolektyvas puikus, daug žadantis. Rytoj varome į viršūnę Jebel Rum. Maršrutu dar kokiu iki galo neaišku. Dabar dušas ir varysim šišos rūkyti".

2010-03-05  14:00 Rolo laiškas: "
Nusileidome nuo kalno. Lipome lengvesniu maršrutu. Visiem bravo. Kam buvo sunku ir baisu puikiai atlaikė. Oras geras. Kažkaip įtartinai sekasi, jokio vėjo. Labai puikiai matėsi, jokio ruko ar dulkių. Nusileidom 13.00. Dabar važiuojame į Petrą . Kultur programa."

2010-03-09  12:15 Rolo SMS: "
Feid praėjome be siurprizų. Tiesa paplautas, kažkiek pasikeitęs. Varom į Hidan."

2010-03-12  9:15 Rolo SMS: "
Išlindom iš Hidan. Skirtingai nei pernai reikėjo visame tarpeklyje paplaukioti. Iki krioklio nuotraukai reikėjo priplaukti. Viskas išplauta. Išlindom naktį. Apsėjome be apsaugos. Važiuojame į Akabą."

Dienoraštis
Jordanija 2010 m. (Vasario 28 – Kovo 14 d.)

Dalyviai:
Rolandas – Rolas, vadas, visu reikalų meistras.
Tomas – Tomelis, remontininkas, vado padėjėjas visuomeniniams reikalams.
Vitalijus – Vyciokas, vado padėjėjas kalnų technikos reikalams
Giedrius – fotografas, „reikia draugą turėti.. „
Mindaugas – botanikas, studentas, profesorius, mechanikas, skruzdėliukas, jaunasis kleptomanas.
Vida – direktorė, perspektyvioji alpinistė.
Inga – šypsenėlė, anekdotų pasakotoja, ėjom mes kartą su draugėm....
Livija – dienoraštininkė, labas apkūnioji!, dainininkė
Inga – Zinga, anekdotų pasakotoja, dainininkė
Rasa  - ekstremalė vegetarė.
Inga – Inguce, medikė, N-14, tau baigės klausimu limitas… labas storoji!
Rimantė – maistininkė, vedėja.

2010 03 01
Koks skirtumas, kuri šiandien diena. Net nebesvarbu, kad prasidėjo pavasaris, mums viena aišku – prasidėjo atostogos.
Net ir per atostogas reikėjo keltis anksti, ypač budintiesiems, kurie privirė visai skanios košės (ačiū Tomui).
Ir ką – išbildėjom 10 valandą į Wadi Rum dykumą.
Pirmas kelionės tikslas – tiltas, kabantis padangėse. Vos tik kuprinės, prikimštos vandens bambalių, nusėdo ant smėlio, patrakę Xgenomo ožkytės ir oželiai pasileido aukštyn. Beveik bėgte, paramstydami akmenis ir vieni kitus, praėję kelis „storumo testus“, besislapstydami užkaboriuose ir prisikasėm iki tilto. Pamačius paskutinius „laiptelius“ iki tilto jau buvau tikra, kad ten tikrai nelipsiu, bet su Rolo instrukcijom užsikabarojau.
Tada prasidėjo nesibaigiančios fotosesijos, akinių mėtymas žemyn ir panašūs dalykai. Tada dar pagulėjom kaip „plekšnės“ ir nusileidom pietauti.
O po to tiesiog ėjom dykuma, pro neišpasakytų formų uolas. Inga bandė klaust Rolo, ar tai kalnai, bet kad jau seniai buvo išnaudojusi savo klausimų limitą, atsakymo negavo.
Ėjom toliau, tarpais sustodami kokio „grybo“ nufotografuot ar ant riedulio užsikabarot. Kai kas spėjo ir pasikabarot ir plekšnėmis pagulėt ir dar nuo kopos nušliuožt, tuo parodydami Rolui, kad jis dar ne iki galo šituos keliautojus pažįsta.
O štai dabar jau įsikūrėme visai smagiame tarpeklyje. Vyrauja absoliuti idilė – kas laužą kuria ir ketina virt kavą, kas toliau po uolas karstosi, o kas natūraliame baseine buožgalvius skaičiuoja.
Na, bet gana čia man nesąmones rašinėti. Einu ką geresnio nuveikt.
Rasa
Pirma diena dykumoje.
Mano mielas dienorašty... Liva privertė tave rašyti, sakė, kad neatstos, tai tenka... rytas buvo šaltas. Labai šaltas. Na, bet čia panašu, kad tik man viena . Dykuma buvo įspūdinga savo nugairintomis uolomis ir įvairiausias būtybes primenančiomis figūromis. Dar nė vieni kalnai nekėlė tiek daug asociacijų, surištų su žmogiškąja fantazija. Buvom užsikorę ant tilto, dabar jau ir aš galiu sakyti, kad aš čia buvau . Lipti į viršų buvo lengva ir linksma, leistis dar lengviau.
Žodžiu šilta, gražu, nuostabu.
Einant link miegamos vietos per dykumą vaizduotėje kilo labai daug įvairūs kontūrai namų, gyvulių ir įvairiausių nežemiškų būtybių. Buvo įdomu paskęsti tame gražiame vidiniame fantazijų pasaulyje. O finišas buvo dar įspūdingesnis. Žinojau, kad miegosime tarpeklyje. Į jį teko eiti per gamtos vartus. Toks jausmas, kad įėjome į kažkokią šventyklą. Viduje nuostabiai iškilusios uolos, žaliasis kampelis ir dabar jau sukurtas laužas. Lenkiu galvą prie Rolą už tokia nuostabią miego vietą.
Tai tiek. A, beje, čia labai gerai. ČIA LABAI LABAI LABAI GERAI.
Rimantė

Na taip, viskam būna pirmas kartas, pirmoji upė, pirmieji kalnai, pirmoji dykuma... Keista buvo patikėti, kad aš jau čia, kad matau tai ką kažkada ne taip jau seniai skaitei, dirvožemis, klimato sąlygos, augalai, jų ekologija (na aišku čia iš botaninės ekologinės pusės) visgi buvo sunku patikėti, kad aš jau dykumoje kur vėjas, smėlis, kalnai ir augalai, nerealus jausmas, fantastiniai vaizdai . O klanų formos.. gali įžvelgti gyvatės galvą, liūtą, vėžlį, kiekvienam pagal fantaziją. Žvelgiant į visa tai pasitvirtina dar viena sena gera taisyklė: gamta -tobulybė o mes tik bandom ją pažinti. Tiltas nerealus, tik gaila Rimantės akinių, kurie dar būtų gyvi ir sveiki jei ne mano komentarai. Na ką einu valgyt, nes dabar stovyklaujam 1000 000 žvaigždučių viešbutyje. SUPER 
Mindaugas

2010 03 01   19 40 val.
Mėnulis taip ir nepasirodė .
Girdėjom lojančius šunis ir sraigtasparni, bet išaiškėjo, kad tai tebuvo Tomelio plaunamų (šveičiamų) puodų skleidžiamas garsas. Atėjęs Tomas paaiškino, kad ne taip lengva išplauti pridegusį puodą. Belaukiant mėnulio patraukė ant prisiminamų ir filosofijos, vyrų-moterų santykių. Rimantė paaiškino, kad vyro veidas ir užpakalis turėtų būti vienodo grožio, ilgai buvo svarstoma, kaip tas grožis vertinamas, kokie gi tie kriterijai.
Man uždrausta uždavinėti klausimus, nes viršijau klausimų limitą, todėl belieka išsilieti ant popieriaus ir tyliai stebėti aplinkinius.
Ingucė

2010 03 02

Antra para dykumoje. Keliausi su pirmaisiais, neištvėriau rytinio „dubako“. Užtat po pusryčių dykuma pasitiko visai karšta saule, valanda beveik bėgimo (Rolai, už ką??) ir visi atsiduodam jordanietiška chanel5 versija. Bėgom kažkodėl visą dieną, todėl dienos kelionės tikslą pasiekėme labai anksti – 15 val. Saulė plieskė, šešėlio nerasta, ką veikti? Rolas, Tomas, Mindaugas, Rimantė ir aš išėjom vandens ieškoti, kiti imitavo pliažą. Radom du unitazus, baltus, ir porą vietinių, kažkokią sienutę palei uolą bemūrijančius. Paklausė, ar turi vandens, sakė taip ir atnešė pusė bambalio. Padėkojome, atsigėrėm. Ir išėjom toliau ieškoti, gi ir kolektyvui reikia parnešti. Radom „niekieno“, greitai įsipylėme ir nuvarėm ant didžiosios kopos. Beje, dienos atrakcija ir visų, ypač Ingucės lūkestis, buvo galimybė nuo tos kopos nučiuožti. Bandė beveik visi, ir beveik visais būdais: ant maišo, ant kilimėlio, ant pilvo, ant užpakalio – deja. Rolas apgavo, neslysta jokiais būdais. Beliko toliau juokauti ir mainytis pravardėmis. Kolektyve jau yra: 2 Nesąmonės, N-14, 1 Problema, Jaunasis kleptomanas, Muitinė ir Vedėja. Dar verta paminėti išryškėjusį ir jau įaugusį „folklorą“: naktį reikia gerai užsisegti miegmaišį, nes ateis Nesąmonės, „reikia draugą turėti“, „vyras gražus, jei užpakalis sutampa su veidu“ ir pan. Dar tik 2 para, tai laukite tęsinio, keliaujame nenuobodžiai, Rolas periodiškai gąsdina kalnu ir kanjonu, kad mes su Rimante atsiimsime už visas blevyzgas. Nu bus kaip bus.
Vida

2010 03 03. Trečiadienis
Papusryčiavus išėjom link kaimo per kopas. Pūtė švelnus vėjelis, todėl karščio nesijautė. Pakeliui sustojome prie uolų, kurių viduje yra 1000 metų senumo piešinių.
Buvo ir kitokių piešinių. Bet jie atminty neužsifiksavo. Uolų viduje buvo daug balynų su žaliu H2O. Išėjus iš uolų atradome gerą pramogą: „boulderingą“ – lipimą neaukštom uolom. Kiekvienas save išbandė įvairaus sudėtingumo trasose. Po boulderingo laukia skanūs pietūs ir valanda kelio iki namų. Link uolų nuolat vežė turistu su džipais, parodyt tų pačių piešinių. Tiems turistam mes irgi atrodėm gan egzotiškai, ne vienas mus fotografavo ir filmavo. Einant link kaimo pakliuvome į nedidulę smėlio audrą arba smėlio masažą. Gerai tas smėliux kalė per veidą, rankas, kojas – buvo panašu į „akupunktūrą“.
Štai ir kaimas. Įdomiausias vaizdas važiuojanti didelė mašina, vairuojama mažo berniuko, kuris vos vos pasiekia vairą. Šalia sėdinti mergaitė, valganti ledus. Namai, dušas ir ... operacija  Kelias iki vieno kabako, alus. Namuos Rolo šedevras – vakarienė iš bulvių su daržovių salotom. Skanumėlis  Niam niam.
N-14
Čia Zingos istorija  apie 03-03 dieną.

2010 03 03
Šiandien ėjom Anunakų keliais!
Pasak legendų, šitus kalnus prieš n-milijonų metų sukūrė anunakai – ateiviai, kurie buvo čia apsistoję. Mums anunakai asocijavosi su žodžiu anu ... ui ir labai čia tiko. O iš tikrųjų šiandien lipom į Jebel Rum viršūnė 1754 m. Atrodo neaukštai, bet išvažiavę iš kaimo 7.30 į vietą atėjom apie 18 val. Ir tai be pietų, nes taupėm laiką. Pietum gavom chalvos ir psio.
Na, o prasidėjo mano diena tai užvakar. Vadas suabejojo mano galimybe lipti. Kraujas iš apmaudo užvirė juodai, bet maža ką. Jis šitą maršrutą žino... Su nedidele abejone ir pradėjau šitą dieną. Abejonių neliko ties pirmu boulderingu. Lipom be kuprinių, pagal pirmus voriukus neatrodė lengva, bet tiesą pasakius buvo visai nesunku! Ties ta vieta atgavau tikėjimą savimi ir ėjau daug ramiau. Buvo ir tikrai smagių vietų, plyšių storumo išbandymui. Viskas čiki.
Pusę kelio ėjom su virvėm, kitą pusę ant trinties, t.y. statai koją kuo stačiau ir eini žemyn arba atvirkščiai, visom keturiom į viršų. Atrodo vaikščiojom anunakų mečečių stogais. Viršūnę pasiekėm jau saulei leidžiantis. Nusifotkinom, pavalgėm saldainiukų ir žemyn iki pažadėtosios stovyklavietės.
O va čia ir nutiko mano dienos nuotykis: po truputį leidomės žemyn tarpekliais, tarpekliais. Vieno nusileidimo metu nelabai matėsi, kaip nueiti žemyn. Visa statuma, net Rolas nuėjo ant šiknos. Nu ką, ant šiknos, tai ant šiknos. Deja, ėmiau slysti su vis didesniu pagreičiu. Bandžiau stabdytis kojom ir delnais, nelabai... Gerai, kad apačioj stovėjo vadasas ir mane pagavo. Delnai ir kojos sveiki, tik kelios skylės timpose ant šiknos. Šikna sveika . Tai dabar ir einu siūti timpų.
Livija

Šiandien buvo nuostabiai nereali diena. Vėsokokas rytas, ypač važiuojant priekaboj . Prasidėjo lipimas...
Palypėjus aukščiau ir apsidairius aplink, keitėsi vaizdai, kuo aukščiau tuo nuostabiau, išties tokių vaizdų niekur nepamatysi, o viršūnė, vaizdas nuo jos... dykuma... kalnai... tai buvo kažkas nuostabaus, o dar tas malonus vėjelis... raudonas smėlis ir uolos... Išties kai pagalvoji kodėl žmogus keliauja? Juk žygis tai ne tik malonumas ir įspūdžiai, tai ir nutrintos kojos, nuspausti pečiai, nubrozdintos rankos...
Į šį klausimą kiekvienas iš mūsų gali rasti savąjį atsakymą. Tačiau turbūt kiekvienas iš mūsų galėtume pasakyti, kad vienas iš tų krislelių kodėl mes keliaujame yra laisvės jausmas, tas vienintelis kuris negali būti nei kompensuotas ar pakeistas kitu... Argi tu nesijauti laisvas stovėdamas ant vienos iš aukščiausių Jordanijos viršūnių 1752 (4) m., kai Tau po kojom visa dykuma, kalnai, virš Tavęs dangus, o veidą maloniai gairina silpnas vėjelis, aplink raudoni smėliai... kalnai... Ar Tu tada nepasijauti laisvu. Laisvu kaip vėjas, kai siela veržiasi kažkur į dar tolimesnius tolius... Tai nepakartojama akimirka trunkanti sekundės dalį, o tai ir yra esmė ir prasmė...
Na jo pirmą kart teko palaipiot uolomis, ir įsitikinau, kad tai faina, jaučiu grįžus reiks į salę eit. Na nors tai viso labo tik antra tolimesnė mano kelionė susijusi su kalnais tačiau palyginus abu žygio vadus, tai kaip diena ir naktis. Nors aš dar jokios rimtos patirties neturiu bet visi galėtų pavydėti tokio vado kaip Rolas.
Na jo šiandien buvo daug progų pačiupinėti ir apžiūrėti panelių užpakalius, na neslėpkim jau to... juk visi tai žinom , tik vat gaila, kad jos neišdrįso mūsų pasaugot ir pačiupinėti. Kažkaip dar Lietuvoj būdamas galvojau kaži kaip čia kas bus, nes realiai iš grupės tepažįstu Liviją, per kurią čia ir atėjau, o visi kiti arba nematyti visiškai, arba kažkur matyti, (greičiausiai per kokias KKT varžybas ar Špiliausko varžybas), bet kompanija faina ir pagalbos susilauksi kai reiks, ir patarimų, ir žavaus, skardaus juoko , ypač aidinčio vakarais prie laužo.
Na panos liepė užrašyt apie ką šiandien anksti apie 7 val. vakaro sugulę kalbėjom, tiksliau tą receptą  tai vat trumpai:
Nueinat su mylimuoju ar šiaip laisvalaikio draugu į pirtį, gerai pasipirtinat, bet taip jau nuo dūšios, ir tada jau jokių apsaugų nereik, meilė liejasi laisvai...  ir visa tai tik todėl, kad vyro sėklidės patalpintos kapšelyje ir yra išorėje   , tai vat moteriškaitės mokinkitės ir žinokit . Gerai jau einu miegot, o tai jau čia knarkia visi aplink ir visais galais, gerai, kad vėjelis yra . Labos. Visgi šios dienos įspūdžiai nepakartojami ir neišdildomi  Labos, 20 valandų 10 minučių.
Mindaugas

2010 03 05. Penktadienis
Nu va, liepė ir man aprašyti savo lipomo kalnais patirtis. Lyg būčiau daugiau nei visi kiti patyrus. Gi žinau, kad ir be manęs buvo žmogeliukų, kuriem kojos tirtėjo, tik jie gal savo emocijų klyksmais kaip aš neišreikšdavo. O aš išreiškiu, nes man taip gaunasi. Natūraliai.
Per vėlu jau aprašinėti įspūdžius, nes kas baisiausia pasimiršo ir dabar prisimenu tik tuos etapus, kuriuos be didesnių keblumų praėjau. Žinoma, buvo baimės priepuolių, kai kurie surakindavo žaibiškai, bet greitai ir praeidavo. Lipimo aukštyn diena buvo puiki (nors vakar vakare tokių žinau, kad nebūčiau parašiusi  ). Kaip visad, tik užlipus į kalną, supratau, ko aš ten kabarojausi, kur normalūs žmonės eina. O štai šiandien buvo sunku, nes leistis man visada kažkaip sunkiau nei kilti aukštyn. Vienu žodžiu, nėr čia ką pasakoti. Žinau tik tiek, kad be visos šitos puikios komandos, puikaus palaikymo ir vado, kuris, kai reikia ir už rankutės paveda, niekur nebūčiau užlipusi. Ačiū jums visiems už tai, mielieji!.
Rasa
P.S. reikia draugą turėti!  

2010 03 06. Šeštadienis
Šiandien nors ir ne mano eilė rašyti, turiu svarbią pareigą aprašyti, kaip Inga a.k.a Šypsenėlė ėjo pirkti prezervatyvų. Bet apie viską iš eilės. Kadangi į kalną ir užlipom ir nulipom klusniai, Rolo vedami šiandien, pasak jo – „kultūrkės diena, nusipelnėt pailsėti“. Tai reiškia, visi į Petrą. Nu ir ačiū tau, Rolai, už tą „poilsio dieną“, nusivarėm kaip tie asiliukai, kur storas bobas po Petrą nešioja. Daug nesiplėsiu, jei trumpai – Petra nieko ypatingo, o jei dar būtume atėję ne nuo ankstyvo ryto, o kartu su pagrindine turistų mase – tai iš viso „gaidys“, nepabijosiu to žodžio. Iki pietų atsikankinom, pasifotkinom prie „view of the end of the world“ – verčiausia dėmesio vieta visoj Petroj ir parsiradom namučių. Linksmoji dalis prasidėjo po vakarienės, kai Šypsenėlė (įgavusi tokią pravardę, nes labai originaliai sugebėjo prarasti priekinį dantuką ir dabar juokiasi sučiauptom lūpom, tokiu būdu ir visus kitur prajuokindama) su Zinga ėjo į vaistinę pirkti prezervatyvų. Ten didžioji dalis prekių savitarnoje, ilgai ieškojo, kol Zinga džiugiai sušuko „Radom!“. Tada, kadangi pasirinkimas buvo platus, paprašė berniuko pardavėjo, kad pakonsultuotų. Sakė, parodyk, kurie pigiausi. Vaikis, įtartinai pažiūrėjęs į vienus bakstelėjo, bet sakė kad jis pats tai jų nenaudoja. Kadangi pakelyje buvo tik 3 vnt., Šypsenėlė pasakė, kad jai per mažai, reikia daugiau ir pigiausių, ir dar būtų gerai kuo mažesnio dydžio. Jaunuolis pareiškė, kad visi yra „one size“, ir parodė į paką iš 12 vnt. Dar ir grublėtu paviršiumi. Šitie Šypsenėlei pagaliau įtiko. Tada dar paprašė pleistrų, kuo platesnių ir didesnių. Ir pabaigai dar lako nuėmėjo. Tada vaistininkas išlydėdamas palinkėjo „geros nakties“ ir net iškišęs galvą per duris žiūrėjo, kaip super klientė be priekinio dantuko su paku preziku ir pleistrais iškurnėjo lauk. Beje, nepagalvokit nieko blogo, prezervatyvai bus naudojami mauti ant vargšų nutrintų ir dar N-14 apipjaustytų kojų pirštų. Kai kas (vardu gal neminėsiu) ketina į tuos prezikus sukišti telefonus kanjonuose, sako, l.gerai, patogu. Nu nežinau, nekomentuosiu, bet juokėmės iki ašarų gerdami alų, o anekdotai lenkė vienas kitą pošlumo. Labiausiai atitikęs situacijai ir padoriausias apie ežiuką. Ateina ežiukas į vaistinę ir sako: „ Duokite man 50 prezervatyvų“. Už nugaros eilėje stovėjusios 2 voverytės tik „chi chi chi chi“, sukikeno. Ežiukas atsisuko, nužiūrėjo ir pasisukęs į vaistininką pasitaisė: „Ne, duokit 52 prezervatyvus“. Tai tiek linksmybių. Šiaip vakarais miestukas atrodo visai gražus („Wadi Musa“) tik nervuoja, kad pypsi visi iš eilės ir nužiūrinėja lyg nuogos eitume. Bet vyrukai žada jokiais būdais neatiduoti ir net neparduoti mūsų, tai bent iki kanjonų gal datrauksime. Daiktai supakuoti kas į maišus, kas į prezikus, laukiam tęsinio. Kol kas viskas SUPER – tiek chebra, tiek pati kelionė.
Vida

2010 03 07
Kažkelinta kelionės diena . Na va prasidėjo tarpekliai, kriokliai, vanduo. Vakar aplankėm Petrą, vieną iš naujųjų septynių pasaulio stebuklų. Tikrai verta aplankyti ir pajusti tą dvasią. Einant tarpekliu iki buvusios iždinės galima pajusti ir įsivaizduoti kaip kadais ėjo senieji Nabatėjai, Hašemitai kaip jie buvo apsirengę, nešė palaikus ir laidojo uolose.
Ankstus rytas... maloni vėsuma... iš už posūkio tarpeklyje išnyra lėtai einantis, senasis Nabatėjas, balta skara apsisupęs galvą, juoda ilga marška, basomis kojomis...
veidas nugairintas karštos saulės ir dykumų vėjo, išvagotas gilių raukšlių. Žengia lėtai bet užtikrintai, galva pagarbiai nulenkta, marška vos vos liečia dykumų smėlį, lūpos šnabžda tik jam vienam težinomos maldos žodžius... papūtus vėsiam gaivinančiam vėjeliui viskas išnyksta lyg ankstyvo pavasario rūkas... iš kažkur atsklinda silpnas malonus smilkalų kvapas... nuaidi asilo bliovimas, pasigirsta kupranugario artėjimas... vėliau pasirodo žmonių būrelis keistai apsirengusių, vėjyje plevena skaros ir marškos, einančios moterys rauda... giminės artimieji palydi savąjį į Jam skirtą vietą... iš tamsaus tarpeklio pasirodo saulės nušviesta iždinė...
Einant ir žvalgant senuosius statinius kyla įvairių minčių, kas ir kokias oratorijas sakė senajame amfiteatre, kiek žmonių kopė vos įžiūrimais uoloje kadais iškaltais laiptais, šventykla iškalta uoloje, pagrindinis altorius be statulų, kas tai buvo beliek spėlioti... Kiekvienam reik pasistengti pajusti tą dvasią, sukauptas emocijas ir savotišką patirtį ir visa ką regi ir kaupias savyje akmuo...
Nežinomi vandens telkiniai ir šiaip vanduo parbūt niekada nebuvo ir nebus mano stichija, ant vandens saugiai jaučiuosi tik baidarėj . Šiandien įdomi diena buvo, daug vandens, 5 kriokliai . Viskas būtų buvę idealu, jei ne mano sabanoškės  kurios labai (pakankamai) slysta  ir tiesiog nėra labai smagu žinot tai, ypač nusileidinėjant. Galėčiau aišku eit su savo trekais, bet kažkaip gaila man jų, nenoriu labai sugadint, bet jei prireiks tai ką jau padarysi teks... mmm... smagūs kriokliukai, fainas tarpeklis, ypač geras paskutinis krioklys... o jau maudynės    kažkaip keista buvo kai tinkamai sureagavau, kai kažkuriam kriokly (berods 3) tinkamai susistabdžiau kai besileidžiant virvė mestelėjo į šoną, tai net ir nežinau kažkaip automatiškai rankos susidėliojo kaip reik...
... Laužo liepsnos apšviečia visų veidus sėdinčius aplink, Inga su Vicioku ruošia vakarienę, ratuku keliauja siurprizai ... Purpurinis vakaras varva, lyg aplietas aviečių sultimis, ant akmens dėsime galvas, po žvaigždėm šiąnakt gulsimės... kurkiančios medvarlės, virš galvos mėnuo ir žvaigždės, ko daugiau bereik...
Mielasis pasigėriau,
-    Kas darosi kojos linksta?
-    Ne kojos skečiasi...
-     Šypsenėlės eilinis nerealus anekdotas... Vakaras tęsiasi 
Mindaugas

2010 03 07
Merginos jau priminė vyrukams apie tulpes, tai labai jų laukiu. Aštuoni (8) buteliai spirituotų gėrimų pamiršti to fakto neleis. (Palaukit, šaukštą lešių suvalgysiu ). Tai va, šiandien plaukėm. Bent jau aš tai plaukiau. Sąžiningai. Be išsisukinėjimų, tokių kaip keliavimas ant vado pečių.
    Nuoširdžiai, bijojau leidimųsi virve, bet kažkaip po maudynių, sukėlusių chebrai skanaus juoko, atsipalaidavau. Žinau, kad viskas bus gerai. Statistika: Šiandien nusileidome 5 virvėm ir išgėrėm 8 butelius gėrimėlių. Sėdime jaukiam kalnų slėnyje, virš galvos žvaigždynai prašmatnūs, šalia varlės koncertuoja, o priešais laužas traška. Kaip visad į trasą eina istorijos apie gyvenimą, alpinizmą, gydytojų kabinetų istorijas, transformatorines ir panašiai.
Tai tuom ir baigsiu. Vakaras tęsiasi.
Rasa

Ta pati 2010 03 07 diena. Wadi Feid tarpeklis
Drėgnoka. Maudėsi ne visi. Merginoms pasisekė, Rasai gal ne taip. Rolas pernešė ant nugaros kelias, Tomelis pagal savo kategoriją nešė Livija (Deja Livija brido, Tomelis jos nenešė. Red pastaba) (tada nešė kažką kitą. 2 red. pastaba  ).
Palyginus su Jebel Rum, tikrai  lengviau. Leistis smagu, tarp pėdų čiurlena vanduo. Gal kiek slidu.
Šiandien lengvesnė diena. Vakar (kovo 6d.) teko daug pasivaikščioti. Nuo 7,30 iki 16,00 buvom Petros mieste. Įdomus miestas. Nabatėjų ir Romėnų šalis. Trise apėjom beveik visą miestą. Nerealūs vaizdai. Vertėjo tiek vaikščioti. Vietiniai gana įkyroki. Visi klausia iš kur tu esi. Vertina mokumo galimybes. Lithuania negirdėta šalis. Girdi kaip Italy. Nieko per daug nesiūlo. Ant kiekvieno stabilesnio paviršiaus sėdi vietiniai su savo gėrybėmis. Nieko nepirkome. Būtų per sunku nešioti.
Brangus, bet vertas dėmesio miestas. Reikia nepatingėti užlipti ant abejų kalvų. Skirtingi vaizdai tiek kylant, tiek leidžiantis. Antroji kalva įvairesnė – liūto skulptūra, kareivio kapas, aukojimo vieta aukščiausiame taške ir bedantė moteriškė, vis klausianti iš kur mes. Nieko nesiūlė  Tiesiog vakaras 
Zinga

2010 03 08
Moterų diena prasidėjo kava į lovą. Šaunuoliai vyrukai. Diena nebuvo sunki, tik daug virvių. Pradžioje dar išsimaudėme šokdami nuo uolos į vandenį prieš didįjį nusileidimą. Buvo šaltoka, bet tuoj iš už uolų išlindo saulė. Teko leistis apie 50 metrų. Buvo kas veikti. „Užkalė“ vienos rankos raumenis. Visi nusileido sėkmingai. Nakvynės vietą pasiekėme be didesnio vargo. Čia puikus vandens telkinukas. Gera proga išsiskalauti rūbus 
Tinginystė ...
Zinga

Kovo 8-oji. Visos moteros tikėjos, kad daiktų šiandie nešti nereiks , bet ši diena buvo pažymėta kava į miegmaišį ir Agnės bei Alinos siurpriziniais sausainiais. Viskas labai skanu. Ačiū.
Išėjom nelabai anksti ~8,30 val. Pirmą kriokliuką įveikėm be virvių. Antrasis su virvėm, bet labai smagus. Tada linksmasis – šuolinis kriokliukas. Aukštis ~4m. šiaip aš nekenčiu šokinėti į vandenį ir dar kai vanduo tikrai ne tos temperatūros kuri man patinka , bet ko nepadarysi kai reikia .
(vyksta intensyvi krabų medžioklė, tuoj ir aš mesiu dienoraštį ir pabėgsiu į medžioklę ).
Vandenėlis buvo šaltas, o mes pavėsyje, na bet smagu. Su nekantrumu laukėm saulės, nes teko stovėti prie 50 m nusileidimo, tad nusileidinėjom lėtai, o saulė tai apačioj… Gerai, kad nusileidimo nemačiau iš apačios, nes kai kabi ant virvės, tai jau nebegali bijoti, bet pamačius iš apačios būčiau bijojusi daug labiau. Na ir pabaigai apturėjom smagų 60 m nusileidimą per 2 virves. Saulė jau plieskė visu smagumu, tad jau savanoriškai visi lindom maudytis.
Papietavom ir pirmyn. Nakvynės vietą pasiekėm anksti. Dar gerokai sušilę, tad nieko nelauke nutarėm išsiskalbti rūbus ir batus. To pasėkoje visi sušokom į fainą baseiną. Gaila muilo nepasiėmėm .
O dabar laukiam vakarienės. Kaip jau minėjau anksčiau, vyksta intensyvi krabų medžioklė. Tomas žadėjo  krabų sriubą. Niam, niam. Laukiam .
Livija

2010 03 09 Antradienis
Rytas prasidėjo šaltu dušu, t.y. maudynėmis krioklyje – šaltoka, bet smagi atgaiva dienos pradžiai. Susirinkome savo žaislus ir vėl patraukėme per purvinų “džiunglių” likučius arčiau civilizacijos. Wadi Feid kanjonas kaip prasidėjo nežinia iš kur, taip ir pradingo kažkur dykumoje – papraščiausiai vanduo išnyko prieš pat dykumą. Vietinis ananakas ganė kupranugarių kaimenę, o jo asiliukas nusprendė prisijungti prie mūsų smagios kompanijos ir kurį laiką sekė iš paskos. Pagaliau baigėsi kanjonas ir prasidėjo dykuma buvo truputį apniukę, bet labai tvanku. Iki kelio, kur mus turėjo pasiimti Mohamedas, anot Rolo, buvo likę 2,5 km, tačiau tie 2,5 km prailgo, ir tik 11 val. išėjom link kelio, tiesa keletas merginų sugalvojo pasinaudoti vietinių “taksistų” paslaugomis ir aplenkė mus.
    Kadangi nuėjome truputį per toli, tai teko skambinti Mohamedui, kad važiuotų mūsų pasiimti. Visi purvini ir laimingi sulipom į naują autobusiuką ir patraukėm link Negyvosios jūros. Vaizdelis ne koks, kažkokia druskų kasykla, tiesa, mes ją tik pravažiavom, nes šios dienos mūsų tikslas buvo pasiekti Wadi Hidan kanjoną. Pakeliui sustojome nusipirkti šviežių pomidorų ir mandarinų – čia jie kaip ir vietiniai bananai – tikro skonio ir ne sintetiniai .
    Mūsų “šoferis’ Mohomedas su savo nauju “prabangiu” autobusiuku “Rosa” nenorėjo vežti iki kanjono, pasako jo – ten kelias siauras ir vingiuotas. Tad teko kažkokiam kaime stoti ir gaudyti vietinį transportą – po kokių 10 min., mes jau krovėm daiktus į sunkvežimį, kuriame vežiojamos buvo ožkos, daržovės ir pan. Vietiniams buvo didžiulė pramoga stebėti pilną sunkvežimį europiečių, bet ypač juos domino mūsų merginos – mojavo joms, pypsino ir laimingi važiavo iš paskos. Toks tas “Jordan taxi” ir “Welcom to Jordan”.
    Po kokio pusvalandžio važiavimo siauroku kalnų keliuku, vairuotojas sustojo ir liepė lipti lauk – tipo toliau nėra kelio ir mums čia reikia lipti. Susirinkome daiktus ir po kokio pusvalandžio jau buvome nusileidę link vieno iš daugelio krioklių. Pirmas veiksmas, ką padarėm – sušokom atsigaivinti po tvankios dienos. O jau tada vakarienės ruošimas, vietos miegui ieškojimas ir pan. Košė šįkart nelabai pavykusi buvo – prisvilo ryžiai, bet švieži pomidorai ir Tomo mėgstamiausi žalieji pipirai pagardino vakarienę.
    Kadangi visą dieną buvo apniukę ir vietiniai mus gąsdino lietumi, tai teko man paburti, kad geras būtų oras – tikiuosi man pavyko, nes dabar jau nėra apniukęs, o žvaigždėtas dangus. Aplinkui iš visų pusių “čiulba” varlės ir visi mėgaujasi šiltu oru ir smagia kompanija – juk atostogos! O kažkas dabar šąla, keikia sniegą ir mums pavydi – linkėjimai Sauliui B. 
Wyciokas

Diena po kovo 8-osios, 2010
    Bendrai paėmus moterys yra dviejų tipų; turistės ir šiaip moterys. Kaip supratau, šį kartą užsiroviau ant pirmųjų? Jos įtartinai kantrios ir tik nepaliaujamas plepėjimas išduoda jų prigimtį. Bet tai neblogas fonas, pakelianti ūpą ir vistik užduodantis dar daugiau klausimų...
    Jau praėjo pakankamai dienų ir kolektyvas apsitrynė. Kiekvienas žino savo pareigas ir uoliai jas vykdo. Vadas (Rolas) kaip visuomet ramus (vietomis netgi per daug). Dar yra gydytoja, alpinistai-mėgėjai, gamtosauga, dienoraščio kuratorė, biologas (vienok dar tik pradedantis), bei tiesiog teisingas dalyvės. Pirmą kartą einu su tokia gausybe moteriškių (savikritiškai save vadinančių „blondinėmis“), todėl bandau jų veiduose „kažką įžvelgti“. Ir kartais pasiseka... Tik čia niekuomet negali būti tikras.
    O gamta čia nuostabi. Vaizdeliai nepakartojami, galbūt trūksta šiek tiek streso ir fizuchos, kad pilnai susilietum su aplinka ir atsivertum širdimi, bet dar ne vakaras...(Nors jau devynios ir visi miega)
Tomelis

2010 03 10
Kovo 10 (berods). Kažkuri savaitės diena.
Na taip, šiandien tik šiek tiek pabraidžiojom (čia taip sakė vadas), o ryt maudysimės (čia irgi taip sakė vadas) tai vat galiu pasakyti šiandien kaip mūsų didžioji dauguma pastebėjo maudėmės, vat jau kas bus ryt tai fig znajet  .
Kadangi žinau ir puikiai suvokiu, kad plaukiu prastai, todėl bijau ir vengiu vandenų kur kojomis negaliu pasiekti dugno, mmm... nežinau kodėl, o gal ir žinau, tačiau dabar tikrai neberta apie tai galvoti ir kelti psichologines problemas bei senus prisiminimus, yra kaip yra ir tiek... ir blogai, kad taip yra. Na jo, kaip Rolas sakė šiandien vienu m momentu mano akys buvo didelės  ir tada supranti, na gal ne tada, šiek tiek vėliau, ką gali padaryti baimė su žmogum. Kai sėdėjom prie krioklio ir vadas mąstė kaip nusileist būtų galima tada išties nervavausi, ne todėl, kad man bus „ne pyragai“, o todėl, kad grupei teks taikytis prie manęs, kaip šiuo atveju silpniausio nario. O jau tai yra blogai, kai visai grupei reik taikytis prie vieno nario. Aš labai nemėgstu, kai kas nors bando prisitaikyti prie manęs, jau geriau aš prisitaikysiu prie ko nors. Ar gerai tai ar blogai nežinau. Bet ačiū Dievui , kad mes nesileidom kriokliu ne dėl manęs, o taip galėjo būt, o dėl to, kad buvo trumpa virvė.
Iš tikrųjų vandenį plaukiant su kuprine baisu darosi ne todėl, kad nemoki gerai plaukti, o todėl, kad tu negali plukdyti kuprinės, o tiesiog makaluojiesi vietoj (kaip š... baleikoj), o visi kiti nuvaro, vat tada pasimeti ir prasideda negeri dalykai. O vėliau plaukiant buvo labai gerai jausti šalia Giedrių, Tomą kurie temdavo, traukdavo mane kartu su kupre, tada kažkaip ne tai, kad pasitikėjimo įgyji, bet tiesiog daug drąsiau jautiesi vandenį. Išties AČIŪ labai visiems kurie man padėjo plaukiant ir Zingai, ir Vidai, ir Rolui, ir dar visiem kitiem AČIŪ . Tik gaila, kad taip apkraunu visu kitus grupės narius kas irgi yra ne gerai, nes daug jėgų reik ir savo kuprinę plukdant, o čia dar tokį papildomą balastą tempt kaip aš. Na bet ką, kaip sakant viskam ateina savas laikas, reiks pasidomėt kaip ten Vilniuj su tom plaukimo pamokom ir baseinais.
Mmm kaip keista sėdžiu ant uolos, rašau dienoraštį, čia taip šilta, gera, vanduo čiurlena, apačioj už kokių 6-8 metrų chebra sėdi, daro vakarienę, bet aš be akinių ir visiškai neįžiūriu jų veidų...
Šiaip pakolkas kelionė fantastiška (aš turbūt per vasarą tiek nespėju nusimaudyt kiek per šiandien) tikrai nieko nesigailiu, JUK ATOSTOGOS, kompanija nereali, vaizdai nuostabūs (na gal tik tas vanduo... bet tai išgyvenama puikiai) ko dar bereik.
Šiandien Vida sakė, kad aš galėčiau pretenduoti į žmogaus su daugiausiai pravardžių titulą. O jų per šią kelionę buvo maždaug tiek:
1) Jaunasis kleptomanas
(čia dėl geros širdies, dar lėktuve arba tik išlipus iš jo Šar Al Šeiche),
2) Skruzdėliukas
3) Botanikas
4) Biologas
(Šitos dvi aišku kodėl )
5) Ambi piur
(Čia todėl, kad plaukiant sušlapo drėgnos servetėlės ir pradėjo kvepėt )
6) Profiesorius 
Ir dar kažkas ko neprisimenu... 
Oi prisiminiau, ko dar nespėjau parašyt, kokios nuostabios šiltos, karštos srovės, fantastika, tik jos kažkaip keistai veikia, suvaikėji nuo jų, bet juk tai yra gerai ane? 
Mindaugas

Viskas užteks jau rašyt nes atsibos skaityt iki  Mindaugas

Šiandien buvo taip gerai, kad dabar jau guliu ant kilimėlio... miegmaišis šlapias, keliai nesilenkia – sysioji atsistojus...
    Miegojom iškart nusileidę į Hydan kanjoną. Kadangi dieną buvo tvanku, tai baiminomės lietaus, kuris turėjo mus totaliai nuplauti... bet Rolas atsigulė taip, kad visus apsaugotų savo plačia krūtine ir mes sėkmingai išsimiegojom...
Rolas sakė, kad šiandien pasivaikščiosim, o ryt gali tekti plaukti... bet šios dienos „pasivaikščiojimą“ bevelyčiau vadinti „pasiplaukiojimu“...
    Kanjonas tikrai įstabaus grožio... šlaituose palmės... stačios įvairių spalvų uolos...ir šiltos, net karštos versmės, t.y. dušas... kartais man atrodė, kad atsidūriau vaikų daržely žiūrėdama į savo bendrakeleivius krykštaujančius po karštu dušu...Rolas sakė, kad vanduo labai pakilęs, kad jis pats nesitikėjo tokio vaizdo...
Plaukėm visaip – ir paskui kuprines, ir šaliai, ir vis vanduo... vanduo... vanduo... Tik nesuprantu kodėl buvo visi tokie laimingi..??? Man jau buvo smagu išgirsti Rolo žodžius „čia jau nakvosim“ . Dar Rolas sakė, kad ryt turėtume „paplaukyti“... įdomu, ką jis turėjo omeny ???
Šypsenėlė

2010 03 11
16 val. Komandos nariai išsibarstę palei krantą gaudo paskutinius saulės spindulius, čiurlena upelis, pakėlus galvą matosi palmės. Rojus . Ne taip lengva buvo į jį pakliūti, teko įveikti ne vieną vandens išdaigą! O viskas buvo taip:
Atsikėlus ankstyvą rytą, surinkus išdžiūvusius ir nevisai rūbus, papusryčiavus, susiruošėm į ilgą kelionę kanjonais. Rolas perspėjo, maudysimės... nors diena prieš tai turėjome bristi, o realiai maudėmės. Tai ką gi jis turėjo omeny?? Sakydamas maudysimės??.. nepraėjus nei valandai supratome – srovė! Oj kaip ji nešė kupres ir mus karti :D. Kelis kartus net atsitrenkiau į uolines sienas! Taip ir nešė mus prie gražiojo tarpeklio. Palikę kuprines nuėjome pasivaikščioti. Aplink karšti šaltiniai ir grožių grožis! Išėjus iš tarpeklio vėl plaukiam- einam.
Įsidėmėjau vieną smagų kriokliuką: reikėjo iki apačios nusileisti su virve ir nusiimt kuprę. Po to tą kuprę (šlapią „dafigą“ sveriančią) permesti per „bačką“, taip į šoną, ir galiausiai patiems šokti per „bačką“ į šoną. Smagumėlis . Po to vėl sraunus upelis ir rojus. Maudimkės ir saulės procedūros. Reikia pripažint, šian niekas nedainavo himno 
N-14

2010 03 13 Aqaba
    Ankstus rytas, visi miega. 12 lietuvių beduinais pavirtę – vietoj to, kad miegotų viešbučio kambariuos, suvirto nakvoti pavėsinėje – taip gi įdomiau, be to, uodus pašerti galima. Bet, kad po ilgos vakarykštės dienos, jiems prasidėjusios trečią nakties, o pasibaigusios apsiprekinimu Aqaboje, guli dabar visi be gyvybės ženklų – kažin ką sapnuoja?
    Vakar praleidom šaunų vakarą mieste. Patekę atgal į civilizaciją džiaugėmės jaukiu miesto šurmuliu, labai skania vakariene ir suvenyrų pirkimu. Daug kavos tą vakarą pardavė Aqabos prekijai, ir daug prieskonių bei visai nemažai raudonai ar juodai margintų skarų.
    Galiausiai parsibeldę į Beduinų menulio kaimą (ir sugalvok man tokį pavadinimą), susėdome atžymėto paskutinio vakaro Jordanijoje. Inguce baisiai stebėjos, kad čia užsisakius kaljaną, prie jo dar ir du vietinius „linksmintojus“ prideda . Sėdėjom su tais linksmintojais, po to prisijungė Mohammedas ir pradėjo linksmas diskusijas apie vyrus, moteris, miestus, kupranugarių pieną ir daugelį kitų įdomių dalykėlių.
    O parūkęs Tomelis taikosi išskristi su vienu beduinu, bet dėkui Dievui, netoli tenuskrido – ant gretimo kalnelio abu susėdę kažkokių porą svarbių reikalų aptarė, bet grįžo nakvot pas mus.
    O šiandien mūsų šaunioji kompanija yra nuoširdžiai nusiteikus šturmuoti koralus ir visą gražų povandeninį pasaulį.
Labas rytas!
Rasa

2010 03 13 11,30 val.
    Jau kurį laiką pliažinamės. Sėdžiu po skėčiu, nes ant saulės labai kepina. Vistiek manau, kad ir po skėčiu degu... visi išplaukę nardyti, stebėti koralų ir žuvyčių. Aš kaip nenardanti užsidėjau didelį minusą vado akyse, na bet nardyti aš vistiek bijau... .
    Šiandien pliaže ramu. Nedaug žmonių. Vakar, kai pirmą kartą atvarėm pasipliažinti, pas vietinius buvo nedarbadienis, tai jie masiškai su šeimom sėdėjo pliaže. Atėjus būriui baltų merginų vietiniai pradėjo rinktis pažiopsoti. Jie kaip tai visai nejaučia komplekso spoksoti ir kažką aptarinėti savo kalba...
    Vietinės merginos maudosi su suknelėm ir skarom. Mums sunku tą suprasti, matyt kaip ir jiems mūsų maudymosi kostiumėlius...
    Po pliažo išvarėm pavakarieniauti ir apsipirkti į miestą. Labai ilgai neužtrukom, nes buvom truputi pavargę po visos dienos, kuri prasidėjo apie 3,00 nakties.
    Tuo laiku išėjome iš stovyklos, kad išvengtume 50 Eurų baudos už Haidan kanjoną. Maršbrasokas vyko ~1,5h, bet tokiu tempu, kad išvargusi Vida tesugebėjo pasakyti:
-    naktiniam maratonui dar per anksti bl..d!
Apie 4,30 atsidūrėm prie Negyvosios jūros, pasitiesėm kilimėlius ir kritom miegoti. Nors miegas marino, įkyriai girdėjom uodus ir kitas zarazas. Vėlgi kėlėmės ~ 8 val. Kai kas rytą pradėjo nuo maudynių Negyvojoj jūroj. Tomas, kaip pirmasis, pabandė nerti. Į paviršių iššovė kaip kamštis ir dar ilgai skalavo akis su atsineštu gėlu vandeniu, nes druskos tirpalas nelabai gerina regėjimą . Žinodama, kad praustis galėsim tik kada nors Akaboj, į vandenį nelindau. Patikėjau, kad vanduo sūrus, kad labai kelia ir kad vėsu .
Pasimaudę išsiruošėm ant plento tranzuoti transporto į Akabą. Nuėjom iki vietinių policininkų, nes paprastai jie padeda šitam reikale, bet šitie pasirodė kitokie. Vandeniu girdė, tualetu naudotis leido, bet transporto sustabdyti nesutiko. Tad Rolas ir Tomas susitranzavę mašiniuką išvažiavo į artimiausią kaimą ieškoti transporto.
Kol jie grįžo, prie manęs pradėjo kabintis vienas policajus. Angliškai nei bum bum, bet arbatą siūlo ir primygtinai spokso. Apsidžiaugiau, kad dar prie jūros apsimoviau kitas aptežkes, nes ankstesniosios labai jau suplyšo... Tada jau tikrai bernai būtų mane pardavę kaip ir grasino... .
Bet laiku grįžo vadas su Tomeliu ir mes išvažiavom. Karšta žvėriškai, kvėpuoti nėra kuo, bet mes važiuojam į civilizaciją. Apie pietus ir pasiekėm Akabą. Su visom kuprinėm išėjom pietauti. Buvom visuotinio susidomėjimo objektai. Teip sakant: idiotų šeimynėlė išėjo pasivaikščioti .
Tada jau viešbutis, dušas, jūra, miestas, pokalbiai prie alaus ir kaljano. Uodai miegmaišyje ir sapnai.
Atrodo viskas, nes po piet išvažiuojam i Egiptą ir manau, kad šitas įrašas yra paskutinis 
Iki Livija

P.S. Jei kitą kartą policija paklaus kur taip rankas nusibrozdinau, pasakysiu, kad vadas arba vyras muša .

Kovo 13 diena vis dar tęsiasi. Chebrytė, pamiršus viską pasaulyje, turškiasi Raudonojoje jūroje, deginasi ir visaip kitaip žudo laiką. Paskutinę mūsų diena Jordanijoj – o mane žudo musės. Kadangi snorklinau jau tris dienas iš eilės, tai nusprendžiau šitą pramogą užbaigt anksčiau nei kiti. Susikroviau daiktus ir priguliau, bet tos bjaurybės neleidžia ramiai nei akimirkos pabūt. Nenuilsdamos dirba savo užknisantį darbą.
    Bet ką čia aš apie muses. Geriau jau apie Raudonąją jūrą parašyt, ar ką. Kažin, kodėl toj jūros pavadinimas toks? Gal kažkada ir žinojau, bet nepamenu.
Užtai jūra pilna koralų, ežių, žuvyčių ir deja šiukšlių. Užsimauni kaukę, lastus ir pasineri į visai kitą pasaulį. Ten spalvos, lėtai siūbuoja geltoni kažkokių gyvių laukai, siūbuoja ir žuvys ir ežiai lėtai savo dygliais mosuoja. Ir dar medūzos malasi aplink, be to, praplaukia koks vienas kitas celofano maišas. Tolumoje nudunda kažkokios valties variklis ir vėl ramybė. Vėl žuvys užsiiminėja savo kasdieniais, neskubriais reikalais. Žuvys geltonos ir juodos, mėlynai žalios ir žaliai mėlynos, žuvys adatos ir žuvys kamuoliai. Taip užsimiršęs ir liktum ten kaboti tame banguojančiame pasaulyje...
Rasa





Komentarų (21)
1. 2010-02-18 08:09
 
Ech... greičiau atostogos, atsibodo laukt, darbui meilės nebeliko, noriu i Jordaniją :zzz
 
wyciokas
2. 2010-02-20 21:26
 
jau labai nedaug liko iki kelionės!!
 
Rasa
3. 2010-02-21 22:40
 
Teip kas bambos šildyt varo, o kai kas ir žiemos linksmybes pratęs, sėkmės jumi ten neiškepkit, mus sušalusius prisiminkit...
 
Linas
4. 2010-02-22 10:41
 
Linai, mes jus per atstumą šildysim, tik bijom, kad per daug šilumos nebūtų, o tai jums sniegas ištirps, sunku bus su slidėm eiti :))
 
wyciokas
5. 2010-02-25 17:56
 
Būtų gerai, kad kas pamestas kelnes rastų. Vis dar gaila labai. :) O jei rimtai, sėkmės ir puikų įspūdžių. :)
 
Vytenis
6. 2010-02-26 08:54
 
Kelnes arabai pasisavino. Užmiršk jas. Tai jau dovana, nesvarbu, kad jas iš tavęs pasiglemžė staiga naktį pakilęs vanduo. Tai jų buvo planas. Gerai, kad iš mūsų tada niekas nedingo ir arabams netarnauja. :cry
 
Rolas
7. 2010-02-27 09:26
 
Žygeiviai jau Rum kaime sėdi. Sėdi nes lyja. Prognozės iš ties liūdnos. Kai kuriose Jordanijos vietose žada net sniegą. Bet remiantis įvairiomis prognozėmis nuo pirmadienio orai akivaizdžiai turėtu taisytis. Kitos savaitės viduryje turėtu būti net karšta. 
Viskas dievų valioje ir su jais reikia tartis. Dar laiko turim :roll
 
Rolas
8. 2010-02-27 21:22
 
Mečetė ten vietoj. Labai dar su dideliu malonumu pamenu, kaip gražiai ten skambėjo jų tos giesmes. Ypač ta ankstyva rytinė. :) Bet gal dykumoj koks troškulys nevargins, jei jau lyja. :)
 
Vytenis
9. 2010-02-28 13:46
 
Chebra jau Egipte.
 
tania
10. 2010-03-01 17:10
 
Rolo kompanija jau dykumoj ir ten apsiniaukė, bet gražu.
 
tania
11. 2010-03-03 14:43
 
Po 3 dienu dykumoje jau civilizacijoje. Oras kaip Lietuvoje birzeli - sauleje iki +30. Einant is dykumos patekom i smelio audra. Didelis vejas.  
Rolas sako, kad mums pasiseke su oru. Pats tas. 
Vakare eisime i vietine kavinuke, kur alaus kainos kaip Norvegijoje. Bet po tokiu karsciu viena mintis :) 
Rytoj kopsime i virsune.
 
Z.Inga
12. 2010-03-05 12:02
 
Mes jau apacioje. Buvo kas veikti:)
 
Z.Inga
13. 2010-03-05 14:29
 
Rolai, tikiuosi viskas gerai, visi saugiai sulipot. As kaip prisimenu..brrrrrrrrrrr:) Nuosirdziai pavydziu, o kai dar isivaizduoju koks grozis laukia priesaky, tarpekliai... seile tysta. 
Sekmes ir gero oro. Linkejimai is vis dar snieguotos Lietuvos:)
 
Ieva
14. 2010-03-09 18:33
 
Feida jau praėjo, laukia Hidanas.
 
tania
15. 2010-03-15 08:40
 
Jau namie. Viskas gerai. Kaip ir pabaiga kelionės.
 
Rolas
16. 2010-03-15 14:43
 
noriu atgal į Jordaniją...
 
Rasa
17. 2010-03-23 11:07
 
žiūriu prisiplaukiojote normaliai
 
Linas
18. 2010-03-23 17:29
 
O tai ne :)
 
Rolas
19. 2010-03-25 16:33
 
sekantį kartą reiks imti pripučiamas valtis ;]
 
pb
20. 2010-03-26 14:48
 
Kadangi vandens tarpeklyje nepaliaujamai daugeja, tai sekanciam kartui tikriausiai reiketu jau galvoti apie naro kostiumus :grin
 
Giedrius
21. 2010-04-10 09:24
 
Rolai - nuotraukos nerealios. Sėdėdami Tailande gailėjomės, kad tavęs nebuvo.... :) 
Reiks kartu pakartoti :)
 
Saulius

Parašykite komentarą
Jūsų vardas:
Komentaras:



Apsaugos nuo spamo kodas:* Code

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.3

Atnaujinta ( Šeštadienis, 01 vasario 2014 )
 
< Atgal   Kitas >